Dar rečiau pagalvojame apie galimą mito autorystę. Gal Sizifo mitas nėra liaudies kūryba, gal jį kažkada sugalvojo graikų rašytojas, kurio vardo neišliko? Galiausiai – ar mitai gali būti kuriami dabar? Apie visa tai kalbamės su profesioriumi, psichiatru ir psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu.

– Ar lengva šiuolaikiniam žmogui, kuris remiasi mokslu ir faktais, tikėti mitais?

– Pradėkime nuo to, kad ir šiuolaikinis žmogus turi gana daug įvairiausių nesąmoningų lūkesčių, tikėjimų ir netikėjimų. Šiuolaikinis žmogus nėra toks racionalus, toks tikintis faktais, kaip galvojome anksčiau. Taigi mitas reikalingas ir šiuolaikiniam žmogui. Dažnai eidami ir pamatę prieš akis takeliu perbėgusią katę, nusispjauname pro kairįjį petį. Mūsų visuomenėje pilna ritualinių dalykų, kurie ir yra paremti mitologija. Tvirtinti, kad mitas yra tik praeities fenomenas, tikrai negalime. Mitai egzistuoja ir šiuolaikiniame pasaulyje, tik dažnai jie gyvuoja kaip literatūros žanras. Tokie yra ir miesto mitai. Šie mitai yra apie šiuolaikinį miestą ir jo žmones, bet ne apie antikinius įvykius, reiškinius ar žmones. Toks mitas gali būti kūrybinis impulsas, veiksmas, duodantis bendrumo jausmą.

Mitas galiausiai susikurs tada, kai visi kurie dalyvauja, toleruos ir priims vieni kitus, suprasdami to mito tikslą.

– Ar mito galia ir poveikis visuomenei nesumažėjo?

– Mitai anksčiau turėjo sąmoningąją galią, žmogus galėjo su kažkuriais mito įvykiais indentifikuotis, ieškoti mitologiniame gyvūne ar reiškinyje pagalbos ar savo problemų sprendimo. Dabar mitas turi mažiau galios. Bet kada pradedame analizuoti žmogaus elgesį, kuris rodo tikrą vidinę įsitikinimų prasmę, mitologija ten dar veikia. Galiausiai, jeigu protas ar mokslas nepasiūlo sprendimo ar išeities, žmogus išeitį vis tiek randa, ir tas sprendimas gali būti paremtas mitologija. Žmogus sprendimus priima pats, bet jeigu jis yra toks, kuriam reikia paspirties, impulso arba paramos, priimant savo sprendimus, kodėl tai negalėtų būti šiuolaikinis mitas, kuris yra sukurtas.

– Kuo mitas yra psichoterapinis?

– Mitas yra kūrinys, skirtas tam tikrai funkcijai. Kalbant apie žmonių elgesio reguliavimo būdus, mitas gali padėti atsakyti, kaip spręsti savo kasdienio gyvenimo problemas. Pavyzdžiui, mite gali parodyti, kokių dalykų nedaryti, kas turi blogų padarinių ne tik tam, kuris tai daro, bet ir visiems aplink jį. Mituose dažnai yra katastrofinių motyvų ir jie dažniausiai yra pagrįsti pykčiu, pavydu, kerštu. Tai čia galime kalbėti apie psichoterapinę mito prevenciją.

– Kaip sukuriami nauji mitai?

– Tiek ankstesniais, tiek ir šiais laikais mitas yra tautosakos dalis. Kalbant apie šių laikų mitą ir mitologinius kūrinius, garsiausiu šiuolaikinio mito kūrėju laikyčiau Johną Ronaldą Reuelį Tolkieną ir jo kūrinius: "Hobitą", "Žiedų valdovą". Šie ir kiti J.R.R.Tolkieno literatūros kūriniai pagrindžia šiuolaikinio mito kūrimo idėją. Reikia tik atkreipti dėmesį, kad šiuolaikiniai mitai egzistuoja kaip pusiau realybė. Pavyzdžiui, autorės Joanos Rawling "Hario Poterio" serija yra šiuolaikinė mitologija. Mes suprantame, kad tai nėra realybė, bet vis tiek reaguojame į ten aprašytus charakterius ir įvykius, kaip mums pažįstamus, suprantamus ir realius. Tai ir yra šiuolaikinės mitologijos atsiradimo šaltinis.

– Ar gali mitą susikurti bendruomenė, miestas?

– Jeigu norime sukurti mitą specialiai miestui, reikėtų galvoti apie jo funkciją: kokia ji galėtų ir turėtų būti. Jeigu mes kalbame apie to mito emblemiškąjį poveikį – miestas ėmė ir susikūrė sau mitą, tokiu atveju mes kalbame apie gryną literatūros kūrinį, sukurtą daugelio autorių. Labai svarbu būti atviriems idėjoms, siužetiniams posūkiams, todėl kad mitas galiausiai susikurs tada, kai visi, kurie dalyvauja, toleruos ir priims vieni kitus, suprasdami to mito tikslą. Bendrame kūrinyje reikia surasti jungiantį motyvą ir visą šią medžiagą stilistiškai suderinantį autorių. Šis autorius taip pat turi turėti viziją, ką šis mitas turėtų pasakyti apie miestą jo gyventojams ir svečiams.

Pastaruoju metu paauglystė prasideda anksčiau ir trunka ilgiau – net iki 27-erių, LRT OPUS laidai „Dienos pulsas“ sako gydytojas psichiatras psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, nepaisant šios tendencijos, iš jaunų žmonių vis tiek reikalaujama, kad jie gyventų suaugusiųjų gyvenimus, nerodant daug emocijų, nes jos – silpnumo ženklas.

– Esate minėjęs, kad klausimai, kaip, ką ir kodėl daryti šiame pasaulyje, amžini. Ar būtų galima sakyti, kad tai fundamentalūs klausimai?

– Manau, taip. Kai žmogus į šiuo klausimus nesugeba atsakyti, atsiranda bėdų. Tos bėdos kyla net tada, kai žmogus būna su pačiu savimi. Be to, atsiranda bėdų santykiuose su kitais, sveikatos sutrikimų, pradedant nuo paprasčiausio galvos skausmo ir miego sutrikimų, kurie ir rodo, kad kažkas negerai, baigiant sunkiais susirgimais, kaip infarktas ar insultas.

Šie susirgimai vadinami psichosomatiniais. Jų atsiradimui ir vystymuisi labai didelę įtaką daro būtent psichologiniai ir socialiniai gyvenimo aspektai. Žmogus yra biopsichosocialinė vienovė. Atskirti šių trijų žmogaus egzistencijos lygių praktiškai neįmanoma. Mes egzistuojame kiekvieną sekundę visuose šiuose lygiuose ir jie vienas kitą veikia.

Paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, darbo praradimas turi didelę įtaką žmogaus sveikatai, nors tai nuo jo visiškai nepriklauso. Galbūt kažkas atsitiko darbovietėje, galbūt ji bankrutavo krizės metu, galbūt ji restruktūrizuojama ar reformuojama, kaip gana dažnai vyksta dabar bet kurioje įstaigoje. Gyvename pokyčių laikmečiu, bet visi, kaip ir bet kokia kita sistema, labiausiai norime stabilumo, pastovumo.

– Kodėl taip yra?

– Tai – vadinamasis homeostazės dėsnis. Kiekviena sistema siekia išlaikyti savo struktūrą. Kai reikia keistis, iš tikrųjų kyla krizė. Be to, krizės hieroglifas kinų kalboje reiškia du dalykus – bėdą, nelaimę ir galimybę. Jeigu krizę suvoktume kaip galimybę, gal būtų truputį lengviau, bet yra ne visai taip. Mūsų tauta gana netoli nuo žemės. Ariant žemę jokių netikėtumų nutikti neturėtų. Atvirkščiai, turėtum būti labai gerai prisitaikęs prie metų ritmo, žemės reikalavimų. Negali išsigalvoti, negali sodinti Lietuvoje palmių (bent jau kol kas). Turi akėti, arti, sėti tada, taip ir tą, ką galima išauginti.

Ši filosofija ir, sakyčiau, kaimietiška mūsų kasdienybės psichologija veda prie to, kad pastovumas mums yra vertybė, o dabartinis gyvenimas atvirkščiai – susijęs su nepastovumu, kaita, dinamika. Tai prieštaravimas paties žmogaus viduje – kaip man išgyventi šiame taip besikeičiančiame pasaulyje?

Skirtingos kartos labai skirtingai su tuo tvarkosi. Mano karta, kuriai dabar 60 ir daugiau metų, šiame pasaulyje jaučiasi vienaip, o ta karta, kuriai tik apie 20 metų, jaučiai gana gerai. Jie jau gimė šiame pasaulyje ir su jo tempu, struktūra ir pokyčiais gana greitai susigyvena, susitvarko. Problemos gali iškilti visai kitokios, nes mūsų karta labai daug ir intensyviai investavo į santykius, šeimą, artumą, stabilumą.

Jaunoji karta atvirkščiai yra labiau linkusi bandyti, ji išsiskyrimo ar praradimo nelaiko nesėkme. Jie galvoja, kad tai tiesiog normalus gyvenimo etapas, kuris atėjo ir gal praeis. Kaip bežiūrėtume, tai kainuoja psichologinius pinigus. Tai, kiek turime tų pinigų, priklauso nuo to, kokioje šeimoje išaugome, kokie mūsų santykiai buvo nuo pat gimimo, o gal ir prieš. Tai – informacijos, kurios mes, deja, nežinome, vandenynas.

Minėjote, kad lietuviai yra kaimiečių tauta, labiau linkusi prie žemės. Ar kaimiečiai iš tikrųjų yra tokie siauražiūriai? Gal kaip tik kaimiečiai yra tie, kurie palaiko geresnį santykį su aplinka?

– Manau, kad nereikia iš viso taikyti kriterijų „geras“ ar „blogas“, „geresnis“ ar „blogesnis“. Ir kaime, ir mieste būna visokių žmonių, bet turime suvokti, kad dabartinė vakarietiškoji civilizacija, kurioje dalyvaujame, vis tiek didžiąja dalimi yra miesto civilizacija.

Ištisos kelių šimtmečių istorijos poveikis mūsų tautai buvo toks, kad labai didelė miesto gyventojų dalis būdavo tiesiog išnaikinama įvairių įvykių: sukilimų, karų, pasipriešinimo. Tai nulemdavo, kad miestas ištuštėdavo ir prisipildydavo žmonėmis iš aplink. Tai vykdavo ir po kataklizmų, ir po ekonominių procesų kaip dabar, kai kaimas su savo žemės ūkiu Lietuvoje nelabai gali ne tik išgyventi, ką nors išmaitinti, bet ir kažką efektyvaus duoti žmogui kaip pasitenkinimą sau pačiam.

Todėl žmonės traukia į miestus Lietuvoje ar užsienyje. Jie traukia kažkur iš to kaimo, bet iš jo atsineša savo psichologiją, filosofiją. Tai neišvengiama ir turbūt reikia suvokti kartu ateinančią problemą, kad reikia gyventi mieste su kitaip išmoktais gyvenimo įgūdžiais. Tai labai nelengva.

– Minėjote, kad žmogus yra sistema, kurioje sąveikauja biologiniai, psichologiniai ir socialiniai lygiai. Ar įmanoma tokiame išprotėjusiame gyvenime pasiekti vidinę harmoniją?

– Manau, kad yra gana senų, paprastų išmintingų žmonių per tūkstančius metų patikrintų pasakymų, kurie veikia ir šiandien. Pavyzdžiui, vienas iš labai paprastų dėsnių, kuris iš tiesų daugeliui žmonių labai skausmingai galų gale ateina į jų praktinio gyvenimo įgūdžių bagažą, tai suvokimas, kad mes visi turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti – patį save. Daugybė pastangų dedama kitam pakeisti. Tai yra nesąmonė. Tai neįmanoma. Kitas keisis tik tada, jeigu jis norės, o ne tada, kai aš norėsiu.

Sena rytiečių išmintis – Viešpatie, duok man jėgų pakeisti, ką galiu, duok man proto, nekeisti ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito. Tai toks paprastas dalykas. Reikia tiesiog išmokti suvokti, ką tu gali, ten save investuoti, ir suprasti, ko tu negali, ten nesistumdyti, nedaužyti galvos į sieną, neprisidaryti daugybės guzų dėl to, kad nori kažką padaryti, nors tai tiesiog neįmanoma. Manau, kad šių paprastų dalykų suvokimas tiesiog išliko. Prieš tūkstantmečius ir dabar galioja tas pats.

Problema yra ta, kad mes visi perėjome per savo paauglystę, kuri buvo revoliucijos periodas – būsiu kitoks, nei jūs visi, gyvensiu kitaip, nei jūs visi! Bet dabar yra taip: jei prieš dvi kartas paauglystė tęsėsi vidutiniškai nuo 12 ar 13 metų iki 18 ar 19 metų, [...] tai dabar paauglystė paankstėjo ir tęsiasi ilgiau. Ji prasideda 2–3 metais anksčiau – 10–11 metų – ir iš 18 ar 19 metų persikelia kone dešimčia metų vėliau. Mergaitėms ji vidutiniškai baigiasi 25-erių, o vaikinams vidutiniškai 27-erių.

Paauglystė nepaprastai pailgėjo, o žmonės pagal socialinius dėsnius, jų pripažinimą visuomenėje įgyja suaugusiojo teises dar būdami paaugliais. Iš tikrųjų jie pradeda bandyti gyventi suaugusiojo gyvenimą, neturėdami įgūdžių.

Suaugusiojo gyvenimo įgūdžiai labai paprasti. Tai mokėjimas suvokti, kad laisvė kainuoja, kad laisvė turi kitą tos pačios monetos pusę, kuri vadinasi „atsakomybė“. Šie du dalykai yra visiškai vienodi: kiek pasiimu laisvės, lygiai tiek pat pasiimu atsakomybės už tos laisvės pasekmes. Jeigu to nemoku padaryti, dar nesu suaugęs. Jeigu nemoku paskaičiuoti, kiek psichologinių pinigų man kainuos mano sprendimai, aš dar nesuaugęs, aš dar paauglys.

– Kai kurie turbūt visą gyvenimą ir nesuauga?

– Tikrai taip. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą ir bando būti paaugliais, bando priversti kitus aplink save mokėti jų veiksmų psichologinę kainą. Yra tokių, kurie net būna pasiruošę taip daryti, bet tai jau yra santykių, brandos proceso bėda. Kartais šie žmonės taip ir nugyvena. Kartais vis dėlto ateina ieškoti pagalbos supratę, kad kažkas ne taip, kad jiems taip gyventi nesinori. Tada prasideda labai ilga kelionė per save patį, nes psichoterapija, mano profesija, yra būtent keliavimas į save ir suradimas savyje to, ko anksčiau apie save nežinojai.

– Ar galėtumėte detaliau apibūdinti savo profesiją?

– Psichoterapija yra profesija, kuri daugeliui žmonių painiojasi su psichologija arba psichiatrija. [...] Psichoterapija yra paciento keitimosi procesas betarpiško kontakto su profesionalu metu. Psichoterapija nevyksta skaitant knygas, važiuojant troleibusu ar slidinėjant. Žmogus gali keistis tuo metu, bet tai nėra psichoterapija.

Psichoterapija vyksta esant santykiui ir čia prasideda labai svarbūs dalykai. Psichoterapeutas yra žmogus, kuris specialiai mokomas šių santykių supratimo, mokėjimo įvertinti procesus, kurie vyksta santykiuose. Jis mokomas suvokti, ką žmogaus santykiai sako apie jo bėdas, ir bandyti kartu tas bėdas spręsti.

[...]

Emocijos yra pirminė mūsų požievio reakcija į bet kokį aplinkos pokytį. Jos turi adaptacinį tikslą pritaikyti mus prie gyvenimo. [...] Emocijos gana primityvios, tačiau tam, kad taptų jausmais, kad gautų vardą, jos turi nuo požievio nukeliauti iki žievės, iki mūsų smegenų aukščiausio lygio. Emocija tampa jausmu tik tuomet, kai yra pavadinama. Šios kelionės metu nuo požievio iki žievės emocija pereina daugybę įvairiausių mūsų smegenų sluoksnių: atmintį, patirtį, vertybių sistemą. Jausmai tampa labai subtilūs, labai skirtingi, diferencijuoti.

Bėda su mūsų kultūra ta, kad jausmai lietuvių kultūroje nevertinami. Jausmai yra silpnybės požymis. Jausmai suvokiami kaip nevyriški – vyrai, mūrai, ąžuolai. Iš tiesų ąžuolas yra bukas daiktas. Jis stovi tol, kol jo nenulaužia. Nulaužė ir po visam. Nesame mediniai ir neturėtume tokiais būti. Visi esame iš tų pačių jausmų, emocijų ir proto. Pas mane atėję žmonės labai dažnai sako – padarykite, prašom, mano jausmus protingus. Žmogus yra ne jausmų valdovas, o jausmų tarnas.

Mintis į galvą ateina vidutiniškai septynis kartus lėčiau negu jausmas. Tai reiškia, kad bet kokia mintis, jeigu bandytume ja valdyti jausmą, yra kaip pėstysis, bėgantis geležinkelio bėgiais, paskui nuvažiavusį traukinį. Tai beviltiška, todėl pirmiausia sau patiems turime pasakyti – jausmai yra mano turtas, nes jie duoda man suvokimą apie mane supantį pasaulį ne per protą, o per emocinį suvokimą.

Žmoguje įmanoma pažadinti ir angelą, ir velnią, tikina Vilniaus universiteto (VU) docentas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Pasak jo, velnias bunda, kai žmogus pasiduoda neigiamai autoriteto įtakai, o angelas žadinamas, kai žmogus skatinamas ir giriamas už menkiausią gerą pastangą ar pasiekimą.

„Tai yra vienas iš tų dėsnių, apie kuriuos labai dažnai užmirštame, – geras žodis ir katei malonu, o ką bekalbėti apie žmogų. Mokėjimas žmogų pagirti už pačius mažiausius jo pasiekimus turi milžinišką efektą. Tyrimai parodė, kad iš tikrųjų didžiausia motyvacija žmogui yra rezultatyvus darbas, t. y. pasiekti rezultatai, jį tai tikrai džiugina. Ir antras dalykas – pagyrimas už tuos rezultatus“, – teigia E. Laurinaitis.

– Koks Jūsų atsakymas į klausimą, kas geriausiai žmones veikia psichologiškai – ar kai jiems nuolat kantriai aiškinama, kaip jiems reikia elgtis, ar kai baudžiama?

– Pirmiausia turime pasakyti sau. Kiekvienas esame skirtingas. Ir, be abejonės, yra skirtingų grupių žmonių, kuriuos veikia skirtingi argumentai. Yra tokių, kurie iš tiesų gali daug ką pakeisti, bijodami bausmių. Yra tokių, kurie išgirsta protingus arba emocingus argumentus ir pagalvoja – ajajai, kaip aš negerai darau. Bet aš siūliau trečią išeitį – ne šviesti, ne bausti, o pabandyti pasekti žmogaus psichologijos dėsniais.

Žmogaus psichologijos dėsniai sako labai paprastą dalyką – didžiajai daliai mūsų poelgių labai smarkiai daro įtaką aplinka, kurioje gyvename, bendravimo kontekstas, kuriame esame, žmonės, kurie mus supa, ir tai iš tiesų yra tie dalykai, kurie gali padaryti iš mūsų ir angelą, ir velnią.

Garsus amerikiečių psichologas Philipas Zimbardo ne taip seniai išleido knygą, kuri vadinasi „Liuciferio efektas“ (2007). Jis ten aprašinėja ir savo garsųjį Stanfordo universiteto kalėjimo eksperimentą, kur normalūs, sveiki, jauni studentai buvo padalinti į nusikaltėlius ir kalėjimo prižiūrėtojus. Apie tai buvo sukurtas ir meninis filmas, ir dokumentinis filmas. Jis taip pat aprašinėja garsųjį Milgramo eksperimentą, kuomet paprasti, normalūs žmonės, spaudžiami autoriteto, tampa motyvuoti bausti neva neteisingai į klausimus atsakinėjantį žmogų elektros srove – iki mirtino šios srovės įtampos dydžio. Taip buvo 68 proc. atvejų, kas iš tikrųjų nustebino ir pačius to tyrimo autorius, žmonėms buvo nesuvokiama, ką jie daro, t. y. ką gali padaryti, spaudžiami autoriteto. Tai – apie Liuciferį kiekviename iš mūsų.

Pasirodo, kad kiekviename mūsų galima pažadinti ir angelą, tai irgi yra įmanoma. Kanados Ričmondo universitete daug metų buvo tokia pati jaunimo ir apskritai nusikalstamumo augimo statistika, kaip visoje Kanados teritorijoje. Vienas iš liūdniausių skaičių buvo tai, kad recidyvizmas tarp jaunimo, kai nusižengėliai vėl nusižengdavo, siekė net 60 proc. Į Ričmondą buvo paskirtas naujas policijos šefas. Jis nusprendė daryti tai, kas absoliučiai nebūdinga policijai. Užuot gaudęs juos už tai, ką blogo jau nuveikė, padarė šie jaunuoliai, jis pradėjo mokyti savo policininkus gaudyti juos darančius arba besiruošiančius daryti gerus darbus. Vietoj baudų arba areštų arba net teismų – išrašinėti jiems kvitelius, už kuriuos jie galėdavo, pavyzdžiui, nemokamai nueiti į kiną ar pasilinksminti į jaunimo klubą. Šitų kvitelių Ričmondo mieste per metus buvo išrašyta 40 tūkst., t. y. triskart daugiau negu baudos kvitelių. Kas atsitiko? Pasirodo, kad jaunimo nusikalstamumas sumažėjo dvigubai, recidyvizmas, t. y. nusikalstamų veikų pasikartojimas, sumažėjo nuo 60 proc. iki 4 proc., ir apskritai nusikalstamumas pačiame mieste sumažėjo 40 proc.

Tai yra vienas iš tų dėsnių, apie kuriuos labai dažnai užmirštame, – geras žodis ir katei malonu, o ką bekalbėti apie žmogų. Mokėjimas žmogų pagirti už pačius mažiausius jo pasiekimus turi milžinišką efektą. Tyrimai parodė, kad iš tikrųjų didžiausia motyvacija žmogui yra rezultatyvus darbas, t. y. pasiekti rezultatai, jį tai tikrai džiugina. Ir antras dalykas – pagyrimas už tuos rezultatus.

– Dažnai žmonės sako, kad jiems skaudu, nemalonu, kai jie skaito žiniasklaidoje, kad išrinkti politikai vagia, ir tai demoralizuoja visuomenę.

– Žinote, tikrai yra žmonių, kurie eina paskui autoritetus (apie tai jau kalbėjome), todėl tas pavyzdys, kurį rodo esantys vadinamuose aukščiausiuose mūsų visuomenės sluoksniuose, iš tiesų daugeliui sektinas, ir mūsų žmonėms, kurie žiūri į juos iš apačios, atrodo – tikrai, jei jis sau gali tai leisti, kodėl aš negaliu?

Dar nuo vaikystės, kai tik pradėjome lyginti savo tėvų žodžius ir veiksmus, pamatėme, kad jie nesutampa, todėl pradėjome bandyti daryti, ką darė tėvai, o ne klausyti jų žodinių pamokymų. Taigi šitas politikų ir iškilių visuomenės žmonių pavyzdys yra nepaprastai svarbus. Iš tiesų jis gali ir paskatinti geriems darbams, ir paskatinti žmones žiauriems veiksmams, todėl manau, kad ėjimas į politiką turėtų būti visų pirma moralinio apsisprendimo reikalas, t. y. nebeleidimas sau pažeisti nė vieno Dievo įsakymo. Ar žmonės, einantys į šitą politiką, galvoja apie tai, ar apie ką nors kita, tai – jau kitas dalykas. Reikia žiūrėti tiesiog į jų elgesį.

– Kalbant apie vaikus, ar, auginant vaiką, galioja tie patys principai, kaip Jūs įvardijote, – auginti jame angelą?

– Manau, kad pirmas dalykas, kurį turime padaryti, yra suvokti, kad, pavyzdžiui, pagyrimų vaikui niekada negali būti per daug. Mūsų pedagogai (dar atsimenu tai iš savo vaikystės) ir yra ne kartą kalbėję, kad vaiką galima pergirti, kad jis pasidarys tinginys, nieko nebedarys ir nesieks. Tai – netiesa.

Pasirodo, viskas yra visai atvirkščiai: kuo labiau vaiką giri, tuo labiau jis nori kažką daryti. Bet reikia žinoti, už ką jį girti: ne už tinginiavimą, o už bandymus, siekimus, galų gale – rezultatus. Bet prasideda dar vienas įdomus dalykas – už norą, siekį, bandymą, reikia girti visus vaikus iki 7–8 metų, nes iki to laiko jie dar tikrai negali pasiekti apčiuopiamo, produktyvaus rezultato. Paskui po truputį reikia pradėti girti už rezultatus, bet iki to amžiaus vaikas turi būti giriamas už patį bandymą. Tik tikrai labai abejočiau, ar daugelyje šeimų Lietuvoje taip daroma.

– Kodėl yra baimė išlepinti?

– Manau, kad tai ateina iš senų laikų, kai buvo manoma, kad pagrindiniai dalykai, kuriuos turi išmokti žmogus, tai – dirbti ir tylėti. Iš tikrųjų labai dažnai buvo įsivaizduojama, kad tai – idealus lietuvis: aria, akėja ir niekam dėl nieko nesiskundžia.

Bet, jei kalbame apie savo dabartinį gyvenimą su jo aplinkybėmis, darbu, sąlygomis, darbo ypatybėmis, tai tikrai labai daug rezultatų, kuriuos darau, nėra vien ta žemė, kurią išariau. Tai turi pamatyti kiti. Tų kitų balsas, nuomonė apie mano nuveiktą darbą bus svarbi man. Tik pagal juos ir suvokiu, kiek tai, ką dariau, yra vertinga.