Pasakojo šiurpius nutikimus

Knygos autorę kalbino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Sondra Simanaitienė.

"Eva šią knygą įvardija kaip pačią svarbiausią, nors tai aštuntoji jos knyga. Cituoji labai daug psichologų, psichiatrų, mistines patirtis išgyvenusių instruktorių, kurie keliauja astraliniu kūnu ir moko sapnuoti sąmoningus sapnus. Tavo paletė – be galo spalvinga", – rašytoją pristatė S.Simanaitienė.

E.Tombak pasakojo, kaip gimė idėja rašyti šią knygą.

"Ši knyga keliavo labai ilgai. Pirmą kartą apie šią temą galvojau prieš šešerius metus. Aš save priskiriu prie racionalių žmonių ir man atrodė, ypač 2015-aisiais, kad tema apie mistinius reiškinius neturi nieko bendro su mano susidomėjimais. Taip atsitiko, kad, parašiusi knygą apie jogą "Laisvė basomis", daviau interviu vienai žurnalistei, kuri buvo išskirtinai gerai pasiruošusi. Po to interviu labai norėjau jai atsidėkoti ir pasikviečiau išgerti kavos. Tada atsitiko visiškai man neplanuotas dalykas. Maniau, kad mes kalbėsimės, bet išklausiau keistą monologą, trukusį apie 20 minučių", – prisiminimais pasidalijo knygos autorė.

Tai galėjo būti tik epizodas ir nieko daugiau, bet nuo to karto mane ėmė persekioti žmonių istorijos.

Žurnalistė autorei pradėjo pasakoti apie savo mistinius išgyvenimus, vaiduoklius, mirusio žmogaus skambučius į darbą ir kitus šiurpius dalykus.

Konsultavosi su specialistais

Rašytojai moters istorija kėlė siaubą, nes visiškai nebuvo pasiruošusi jos išgirsti.

"Tai galėjo būti tik epizodas ir nieko daugiau, bet nuo to karto mane ėmė persekioti žmonių istorijos. Mažai pažįstami žmonės pasipasakodavo savo keistus nutikimus. Tai tęsėsi apie pusę metų, ir tada aš suklusau", – sakė E.Tombak.

Pradėjusi rašyti kūrėja konsultavosi su psichologu, psichiatru, toksikologu, mokslininku, vaikų gydytoja, ginekologe, teisininke, astrologe ir kitais įvairių sričių ekspertais.

Sutiko skeptiką

Tačiau tik vienas iš visų jų buvo skeptikas.

"Man pasidarė įdomu, kaip galėtų komentuoti autoritetingi žmonės, kurių nuomonė priimama kaip svari. Buvo įdomu, kiek jų požiūriai vienas kitam antrina ir kiek prieštarauja. Buvau nusiteikusi, kad bus skeptikų, bet buvo tik vienas ir tas ne šimtu procentų", – prisiminė rašytoja.

Skeptikas buvo gydytojas anesteziologas, dirbantis Norvegijoje.

Jis pasidalijo savo patirtimi, kai gydė ketvirtos stadijos vėžiu sergančią moterį.

Artimieji paprašė atlikti operaciją, nors buvo aišku, kad ligonė mirs. Tik dėl atsitiktinumo po operacijos jai neišjungė deguonį palaikančių aparatų.

Tada gydytojas išgirdo keistus garsus, sklindančius iš palatos. Paaiškėjo, kad prietaisai, prijungti prie pacientės, ėmė duoti signalus, o tai reiškė, kad moteris – gyva.

Tokių ir panašių istorijų E.Tombak knygoje – apstu.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmoji aprėpia mistines patirtis, antroji susijusi su haliucinogeninėmis kelionėmis, o trečioje – pokalbiai su įvairių sričių ekspertais.

– Kas šiandien yra Eva Tombak. Kaip jūs save įvardytumėte?

– Norėčiau pasivadinti laisvo oro direktore, tačiau dar negaliu. Kol kas oras yra mano direktorius, o aš jam tarnauju spėdama prognozes. Tad esu orų mergaitė, kuri praktikuoja jogą.

– Jūsų dalyvavimas televizijos projekte, kur įprastas gyvenimas iškeičiamas į karines pratybas Ruklos poligone, truko labai trumpai. Galite paaiškinti, kodėl ėjote ten, kur jums netinka? Ar tai nebus jogos antireklama?

– Dalyvavimas šiame projekte buvo vienas iš begalės nesusipratimų, iš kurių susideda mano gyvenimas. Pasiūlymą dalyvauti gavau likus vos dviem savaitėms iki filmavimo pradžios. Taip sutapo, kad skambutis su pasiūlymu nuaidėjo mano gimtadienio išvakarėse ir aš jį priėmiau kaip ženklą. Apsidžiaugiau, kad turėsiu galimybę jogos sąmoningumo praktikas pristatyti kariuomenėje. Nuvykusi supratau, kad ženklų skaitymą dar turiu tobulinti. O karys – paskutinė grandis gyvūnų evoliucijoje.

Tik nemanykite, kad lenkiu, jog joga ir tarnystė kariuomenėje yra nesuderinami dalykai. Kam yra tekę skaityti "Bhagavad Gitą", gal prisimena, kaip Krišna argumentuotai atmeta Ardžunos pacifizmą, įrodinėdamas, kad princas Ardžuna privalo kautis ir žudyti, kad nugalėtų blogio žmones: "Mirtis reiškia pasiekimą dangaus. Pergalė reiškia džiaugsmą žemėje."

Kitas klausimas yra pati blogio samprata. Ar numanomas blogis ir tikrasis blogis yra vienas ir tas pats?

O gal blogio apskritai nėra, kaip ir gėris neegzistuoja? Kaip dvi tos pačios monetos pusės. Štai kareivis eina į karą kautis už savo įsitikinimus, o vėliau sužino, kad jo įsitikinimai buvo klaidingi. Gero karo nebūna. Kaip nėra ir blogos taikos.

– Kas jus gyvenime pakeitė, kas tapo lūžiu? Kai kurie jus prisimena it filmo bei romano "Ir velnias dėvi Prada" heroję – valdingą darbdavę...

– Man patinka šis įvaizdis! Tačiau manau, kad šie laurai ne man skirti. Čia tas pats kaip žvirblį, kuris įkrito į akvarelę, papūgėle krikštyti. Visą savo leidybos laikotarpį jaučiausi kiškiu kinkadrebiu, kuris apsimetė liūtu karaliumi.

Nemanau, kad aš pasikeičiau ar mane kažkas pakeitė, tiesiog tam tikrais gyvenimo momentais į paviršių išlenda skirtingi bruožai. Ir tamsos, ir šviesos manyje, kaip ir kiekviename mirtingajame, po lygiai. Mes esame atspindžiai kitų, reflektuojame aplinkinių šviesą ir tamsą, baimes ir drąsą, grožį ir bjaurastį. Kitas dalykas, kodėl skirtingais gyvenimo etapais prisitraukiame tokius kontrastingus žmones... Gal apie tai nesiplėskime – kitaip nebus pabaigos.

– Tikite, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų ir mes visi gauname pamokas, o jei ignoruojame, jų neišmokstame, jos kartojasi ir būna dar stipresnės?

– Blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms, o niekšai dažnai išsisuka, išvengia bausmės. Ar tai praeitų karmų padarinys, ar Dievulio neapsižiūrėjimas? Kontrolės mitas labai patogus, jis spekuliuoja pasirinkimo laisve ir mūsų neaprėpiamų galių tema. Negaliu pakęsti šių proto žaidimų apie likimą, pamokas, atsitiktinumus. Geriau pakalbame apie tai, kad mes visi ir kiekvienas atskirai esame visatos, kolektyvinės energijos, sąmonės dalis, kur kiekviena būtybė esame ir "mes", ir "aš".

Kažin ar mūsų karma, valia ar sąmonė gali nulemti, kokioje šeimoje ir šalyje gimsime, kiek pinigų uždirbsime, kokių draugų turėsime. Tačiau manau, kad mūsų brandą ir virsmus diktuoja savęs suvokimo progresas. Todėl pamokas būtų gerai išmokti laiku, kad neįstrigtume amžių amžiams tame pačiame gyvenime.

– Kuo jūs esate dabar kitokia nei seniau?

– Esu tokia pati. Manau, kad mūsų esatis nekintanti, tik jos transporto priemonė (turiu galvoje kūnišką apvalkalą) po truputį sensta, prasčiau važiuoja. Gal jau pats laikas padangas keisti? Čia aš apie čakrų balansavimą.

– Jogą atradote Australijoje. Ir gyrėte karštąją, bikram, jogą, kurią net vadinote skaistykla, o dabar tikinate, kad jogoje ieškote ne sporto, o ramybės, stiprybės ir sveikatos.

– Karštoji joga mane vis dar vilioja, tačiau metams bėgant suvokiu, kad savo fizinę energiją reikia eikvoti taupiau. Bėgimas – arkliams, karštoji joga – ieškantiesiems, kur nuleisti garą. Aš jau savo per penkiolika metų prisibėgiojau, garą nuleidau. Tad šiandien jogoje ieškau balanso, santarvės su savo mintimis, savęs suvokimo.

– Beje, ką dar atradote ir ką praradote gyvendama emigracijoje Australijoje? Grįžimas atgal kai kuriems asocijuojasi su pralaimėjimu, kaip, beje, ir išvažiavimas. Gal tai ir buvo pamoka?

– Niekada nežinai, ką pralaimi ir ką laimi. Viskas nuolat keičiasi vietomis. Ir niekas nesako, kad tai mano paskutinis bandymas išvažiuoti. Nenorėčiau sulaukti senjorų amžiaus šalyje, kurioje nėra vietos senukams.

– Kaip ten kalbėjote apie Australiją? "Atsiprašau, Holivudas neišėjo. Išėjo eilinė tragikomedija su moralu, kad gyvenime svarbu viską daryti laiku: gimdyti vaikus, vaikytis karjeros, keisti šalį." Galite paaiškinti?

– Jūs ištraukiate žodžius iš vietos, laiko ir emocijų konteksto, ir norite, kad juos aiškinčiau iš savo dabarties varpinės? Tuomet man atrodė, kad reikia keisti šalį būnant jaunesnio amžiaus. Dabar manau, kad amžius čia niekuo dėtas. Reikia tiesiog sugebėti jausti, iš kurios pusės vėjas pučia, ir skristi pavėjui. O jeigu vėjas nepalankus, nuolankiai grįžti atgal ir kantriai laukti tinkamo oro.

– Beje, Australijoje atradote jogą ir iš naujo įsimylėjote savo vyrą. Jam dabar žarstote komplimentus. Kaip įsimylėti iš naujo tą patį žmogų?

– Savo vyrui sakau komplimentus jau trisdešimt metų, tačiau tik po Australijos žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad juos žarstau. Mano vyras man yra geriausias draugas ir vienintelis autoritetas. Kitų autoritetų aš neturiu ir jau vargu ar turėsiu. Kaip įsimylėti tą patį žmogų iš naujo? Reikia su juo nugyventi dalį amžiaus, suvalgyti ne vieną pūdą druskos, reikia, kad būtų bendros gyvenimo kelionės, pagrindinės vertybės, skaityti tas pačias knygas, mėgautis ta pačia muzika, kad būtų bendri draugai ir vaikai.

– Kokie santykiai dabar su jūsų vaikais – Danieliumi, Gabriele, Tomu, kurie irgi matė mamos virsmą?

– Pagarbūs ir laisvamaniški – kokie dar gali būti santykiai su suaugusiais vaikais? Vaikai kaip strėlės, iššautos iš tėvų lanko. Tegu skrenda toli, aš jų tikrai nevaržysiu.

– Esate sakiusi: "Parodyk, kaip elgiesi ant jogos kilimėlio, ir pasakysiu, ko galima iš tavęs tikėtis." Ar nėra pernelyg skambu?

– Ant jogos kilimėlio besivaržantys, konkuruojantys, nepaisantys savo kūno ribų žmonės greičiausiai ir darbe, ir kitose gyvenimo situacijose lips per galvas kitiems. O dūsavimai ant jogos kilimėlio, pernelyg didelis savęs tausojimas kaip veidrodėlis reflektuoja susirgimo meile sau simptomus.

– Garsūs jogos mokytojai vis dar mokosi net po keliasdešimties metų praktikos, o pas mus, vos baigę kelių mėnesių kursus, jau save vadina instruktoriais ir žaloja žmones.

– Kai kurie medikai nugalabija pacientus, o kai kurie be mediko diplomo gelbsti gyvybes. Apie geriausius jogos mokytojus mes greičiausiai supratimo neturime, žinoti nežinome, nes jie niekur nesiviešina. Kiekvienas specialistas (nesvarbu, ar jis jogas, ar biofizikas) turi mokytis visą gyvenimą, kad neužpelkėtų.

Žmonės patys save žaloja pataikaudami savo ego (ir aš tokia buvau, krūvą išvaržų prisirinkau), pasiduodami ego kurstymams būti geresniems už kitus. Deja, kai kurie jogos instruktoriai juos įkvepia susižalojimui. Koks mokinys, toks ir mokytojas.

– Paskutinė jūsų knyga "Laisvė basomis" (Eva dar parašė "Kas liko už kadro" ir "Laimės piliulės" – red. past.). Kam ji skirta ir kam ji nepatiks?

– "Laisvė basomis" skirta jogos skeptikams, tokiems, kokia aš daugybę metų buvau, kai maniau, kad joga yra sekta, seksas ir stovėsena ant galvos. Aš esu optimistė, manau, kad visada atsiras skaitytojų, kuriems mano knyga pasirodys nuostabi nuostabiausia. O kartu esu skeptikė ir suprantu, kad būtinai atsiras skaitytojų, kurie sakys, kad parašiau visišką šlamštą. Dar daugiau bus abejingų. O daugiausia – neskaičiusiųjų. Tokia realybė.

– Beje, tiems neskaičiusiesiems gali kilti mintis, kad laisvę galima patirti ir su kareiviškais kerzais, o būti nelaisvi galime vaikščiodami basomis per balas. Juk viskas tik mūsų galvose.

– Vienas svarbiausių visatos dėsnių skelbia, kad nevalia sudaryti kliūčių niekieno laisvai valiai reikštis, kad ir kaip kvailai ar pavojingai ta valia reikštųsi.

Laisvos valios reiškimąsi galima suskirstyti trimis pakopomis. Pirmoji – Tėvo pakopa, gyvenimas pagal Dievo įstatymus, baimes prasižengti. Antroji būtų Sūnaus pakopa, kur valdo tikėjimas ir Bažnyčia. Trečioji – Šventosios Dvasios pakopa, kuri reiškiasi kaip laisvė arba intuityvusis žinojimas.

Mes gyvename amžiuje, kai jau visos pakopos gerai ištirtos ir pagaliau turime pasirinkimo laisvę.

– Sakėte, kad knyga – saviironiška išpažintis. Ar buvote kada nors išpažinties? Ar yra kažkas, kas galbūt slepiasi jūsų širdies kampelyje, ir bijote ar nenorite kažko sau pripažinti?

– Jau norėjau sakyti, kad esu agnostikė ir niekada išpažinties nebuvau. Tačiau prisiminiau – meluoju. Išpažinties buvau ne tik pas draugus, bet ir psichologą ir netgi kunigą bei rabiną. Beje, ne taip jau seniai. Tad dar nepakankamai prisikaupė, kad naujai išpažinčiai susiruoščiau.

– Pamenu jūsų žodžius: "Nebūtų laimės, bet – nelaimė padėjo. Skydliaukė yra mano uždelsto veikimo bomba." Tik liga ir mūsų pačių nelaimės bei klaidos gali leisti mums prabusti ir tapti sąmoningiems?

– Girdėjau, kad kai kurie žmonės gimsta sąmoningi ir apie tai nepamiršta užaugę. Neabejoju, kad vėliausiai prieš pat mirtį kiekvienas gauname nors vieną pabudimo akimirką.

– Sutinkate, kad dažnai mums trūksta supratimo, jog mums nieko netrūksta?

– Sutinku, kad gyvenimas ne visada mums dosnus, tačiau kiekvienas gauname pakankamai. Tiek, kiek galime panešti. O jausmas, kad nieko netrūksta, atsiranda tuomet, kai pajaučiame, kokia laimė yra dalytis. Koks gėris suvokti, kad gali būti reikalingas ir paklausus.

– Jūsų žodžiai: "Kvėpavimas – gyvenimo paslaptis. Įvaldyk kvėpavimo meną ir tapk savo gyvenimo šeimininku." Ar jau tapote juo?

– Manau, kad tapę savo gyvenimo šeimininkais šioje Žemėje ilgam neužsilaiko, jie gauna paaukštinimą ir iškeliauja kitur. Tai tikrai ne apie mane. Manęs dar ne vienas gyvenimas Žemėje laukia.

– Ką pagrindinį vaidmenį savo gyvenime atliekanti smalsi stebėtoja  Eva dar norėtų patirti?

– Eva norėtų keliauti, praktikuoti jogą, rašyti su vyru knygas, nuo nieko nepriklausyti ir niekam savo egzistavimu nekelti sopulio. Norėčiau stebėti orus danguje ir žemėje, ir apie tai gal kokią laidą daryti. Pagaliau pateisinčiau savo orų mergaitės įvaizdį.

– Kadaise kartodavote, kad gimėte su laimingais marškinėliais. Kas jums yra laimė?

– Jūs mane su kažkuo vėl supainiojote. Tikrai nepriklausau tiems 7 proc. išrinktųjų, kuriems pasisekė gimti su laimės marškinėliais. Man tiesiog kartais sekasi labiau, nei nesiseka. O laimė... Man tai būsena, kai jautiesi reikalingas ir kartu laisvas būti čia ir bet kur kitur.

Šįmet projekte dalyvauti sutiko LRT žinių vedėja Eglė Bučelytė, atlikėja Simona Nainė, žurnalistė Donalda Meiželytė, verslininkas ir reperis Vytautas Medineckas-Ironvytas, atlikėja Girmantė Vaitkutė, žurnalistė Neringa Skrudupaitė, rašytoja Eva Tombak, žurnalistas ir renginių organizatorius Saugirdas Vaitulionis, choreografas Aurelijus Liškauskas, buriuotojas Rokas Milevičius, atlikėjai Justinas Lapatinskas ir Donatas Čižauskas.

Nors pirmąją dieną visi į kariuomenę išvyko geros nuotaikos, tačiau netrukus pasipylė netikėtumai. Prieš lipant į šarvuotį, dalyviams buvo liepta užsidėti šalmus, tačiau rašytoja ir jogos instruktorė Eva Tombak tai padaryti atsisakė motyvuodama tuo, kad negali nieko sunkaus dėtis ant galvos ir ant kūno.

„Su tokiu požiūriu ateiti į tokį projektą man pasirodė labai keista“, – kolegės elgesį komentavo S. Nainė. E. Tombak netruko pateikti ir kitos staigmenos – dalyviams dar tik ruošiantis eiti į rikiuotę, ji atsisakė autis uniforminę avalynę ir liko su savo sportiniais bateliais. „Man jie per sunkūs“, – dar kartą savo atsisakymo priežastį pakartojo rašytoja.

Kariuomenėje visi kariai uniformą privalo dėvėti pagal nustatytą tvarką. „Aš nenešioju sunkių batų, nenešioju sunkių daiktų“, – vadams pareiškė E. Tombak, o po šių žodžių jai buvo pasiūlyta projektą palikti. Nors dar nebuvo nei 10 val. ryto, moteris susikrovusi daiktus savo mokslus kariuomenėje baigė.

„Alio, ponia, tai kur jūs čia važiavot? Gal tikėjotės, kad su balerinos bateliais ir su automatu čia lakstysit?“ – E. Tombak motyvų nesuprato ir S. Vaitulionis.

„Man jie varžo judesius. Aš užsiimu joga, esu įpratusi vaikščioti basa. Nieko bandyti man čia neįdomu, aš čia atėjau tik dėl jogos“, – savo sprendimą bandė aiškinti E. Tombak.

Kaip likusias dvi savaites seksis pirmąją dieną išgyvenusiems dalyviams? Nauji nuotykiai, iššūkiai ir kova su savimi – laidoje „Tikri vyrai“ jau šį sekmadienį, 16:20, per LRT TELEVIZIJĄ!

Vakar kartu su dar vienuolika žinomų Lietuvos žmonių ji išvyko į Ruklos poligoną, kuriame bus filmuojamas jau trečiasis LRT televizijos projekto „Tikri vyrai“ sezonas.

Kartu su S. Naine šiais metais karišką uniformą išmėgins ir atlikėja Girmantė Vaitkutė, žinių vedėja Eglė Bučelytė, renginių vedėja Donalda Meiželytė, žurnalistė Neringa Skrudupaitė ir rašytoja Eva Tombak bei šeši vyrai: žurnalistas Saugirdas Vaitulionis, sportininkas, reperis ir verslininkas Vytautas Medineckas-Ironvytas, choreografas Aurelijus Liškauskas, grupės „Du Donatai“ atlikėjas Donatas Čižauskas, buriuotojas Rokas Milevičius bei atlikėjas Justinas Lapatinskas.

Nors paskutinėmis dienomis visuomenę iš Ruklos pasiekė net kelios nerimą keliančios naujienos, pati S. Nainė skuba raminti, kad projekto dalyviai baimintis neturi ko. Tiesa, veiklos taip pat netrūksta – pačią pirmą dieną dalyviai apie 22:30 vakaro vis dar mokėsi apie ginklus. Dėl didelio užimtumo pati S. Nainė savo įspūdžius tik naktį galėjo greitai nupasakoti trumpąją žinute.

„Viskas labai puikiai, tik nesitikėjau, kad taip stipriai nuovargį jausiu dienos pabaigoje“, – rašė S. Nainė, pridūrusi, kad per visą dieną tikrai nenutiko nieko, kas galėtų kelti nerimą dėl sveikatos ar saugumo poligone. „Griežta disciplina, mokymai ir fizinės parengties įvertinimas pareikalavo daug jėgų. Manau, kuo toliau, tuo įdomiau bus“, – įspūdžiais dalinosi atlikėja.

Visgi daug poilsio projekto „Tikri vyrai“ dalyviai tikėtis neturėtų – dienos Rukloje baigiasi vėlai ir prasideda anksti. „Labai noriu pamatyti mūsų visų veidus ryt, keliantis 6 ryto“, – pridūrė S. Nainė, žinutės ekrane palydėjusi šiuos žodžius šypsenėlėmis.

Socialiniuose tinkluose savo įspūdžiais bei nuotraukomis dalyviai jau dalinasi. V. Medineckas-Ironvytas sulaukia daug palaikymo iš savo bičiulių, projekto kūrėjų teigimu, jis sulaukė ir daug kariškių dėmesio poligone. Tuo tarpu D. Meiželytė, neseniai grįžusi iš atostogų Egipte, džiaugėsi, kad gali paragauti taip pasiilgto lietuviško maisto – kariuomenės valgyklai aktorė komplimentų negailėjo. Kaip sekėsi prie kariuomenės prisijungusioms įžymybėms, LRT televizijos laidos „Tikri vyrai“ žiūrovai sužinos jau šį rudenį.

Ketvirtus metus jogą praktikuojanti rašytoja ir žurnalistė Eva Tombak žino, iš ko susideda laimė. Kaip pasiekti šią visų trokštamą būseną, jogos mokytoja atskleidė televizijos laidoje „Mitybos ir sporto balansas“.

„Jogoje dega ne tiek kalorijos, kiek blogos mintys. Tai padeda žmonėms pasiekti pusiausvyrą, susikoncentruoti ir suvokti, kas kiekvienam išties yra svarbu ir reikalinga, o kokie dalykai yra visiškai nebūtini. Tas gebėjimas atrasti balansą savo gyvenime ir yra vienas iš kelių laimės link“, – pasakoja nuolat švytinčiomis akimis ir plačia šypsena papuoštu veidu aplinkinius žavinti E. Tombak.

Jos išsakytomis tiesomis, regis, įsitikino ir laidos apie sveiką bei aktyvią gyvenseną vedėja Vlada Musvydaitė. Ji ne tik paragavo viešnios gaminto kokteilio, bet ir trumpam tapo jos mokine jogos treniruotėje.

E. Tombak didelį dėmesį skiria pilnavertiškai organizmo veiklai. Dėl to jos gaminto „laimės“ kokteilio receptas buvo kiek neįprastas – gausiai praturtintas probiotikais. Jau vien šis žodis, kilęs nuo graikiško „probios“, reiškia „gyvenimui“. Tuo metu jogos pamokoje ji taip pat didžiausią dėmesį skyrė būtent virškinimui.

„Ar žinote, kas yra kūnas? Tai ne rankos, ne kojos ir netgi ne galva. Kūnas yra kūnas, – rankomis apibrėždama sritį nuo pilvo apačios iki krūtinės sako jogos mokytoja. – Be to, nepamirškite, kad virškinti mes galime ne tik maistą fiziologiškai, bet ir savo jausmus bei mintis emociškai. Visa tai yra vienodai svarbu.“

Savaitgalį su laida „Mitybos ir sporto balansas“ pradėsiantys TV3 žiūrovai šeštadienį ryte išgirs ir daugiau E. Tombak minčių apie visapusiškai sveiką gyvenseną. Be to, pašnekovė atskleis savitą požiūrį į pastaruoju metu populiarias lieknėjimo metodikas. Kalorijas skaičiuojanti ir kiekvienoje laidoje kūno sandaros analizės tyrimą atliekanti V. Musvydaitė sulauks kiek netikėto viešnios pareiškimo, esą ji seniai pamiršusi lipimą ant svarstyklių ir nekreipianti dėmesio į jokius skaičius, o vietoje to nuolat paisanti savo savijautos.

Kone kiekvieną mūsų po sotesnės vakarienės ar smagaus vakarėlio yra graužęs sąžinės kirminas – „et, ir vėl suvalgiau per daug, nuo pirmadienio reikės laikytis dietos” arba „kaip norėčiau ano pyrago, bet ir vėl priaugsiu svorio!”. LNK laidos „Beatos virtuvė” vedėja Beata Nicholson šį šeštadienį 16 val. meta iššūkį sau ir kitoms šeimininkėms – ar įmanoma valgyti be sąžinės graužaties? Tikrai taip! Pusryčiai, pietūs ar net desertas – gali būti pagaminti taip, kad dovanos džiaugsmą, o ne papildomus kilogramus.

Pasisvečiuoti laidoje Beata pakvietė savo pirmąją darbdavę – leidėją, rašytoją ir jogos mokytoją Evą Tombak. Pastaraisiais metais ši moteris patyrė įdomių išgyvenimų bei atradimų, o dabar moko kitus jogos ir geros savijautos. „Prisimenu, kad anksčiau, kai dar leidote savo žurnalą, jūs labai daug dėmesio skirdavote sau: bėgiodavote, kilnojote svorius, net badavote, o dabar?” – Evą kalbina Beata. „Dabar aš valgau be sąžinės graužaties”, – prisipažino Eva ir atvirai papasakojo iš pradžių nesuprasdavusi, kaip žmonės gali užsiimti joga, o išvykusi į Australiją ir patyrusi daugybę likimo išbandymų atrado, kad joga ir nusiteikimas gali ne tik pataisyti sveikatą, bet ir padėti išlaikyti norimą svorį. „Labai nemėgstu kalbėti apie minčių galią, bet ji egzistuoja, tikrai! Jei žiūrėdamas į kažkieno iškeptą tortą ar pyragą galvoji, kad štai, šis gabaliukas virs trimis papildomais kilogramais – taip ir bus. O jei matysi, kiek meilės į maistą sudėjo jį gaminęs žmogus – tuomet ta meilė pripildys tavo kūną ir jokie papildomi kilogramai neatsiras!”

Po įdomaus pokalbio Beata paprašė Evos parodyti pratimų, kurie padėtų atsipalaiduoti arba išgelbėtų, jei kiek per daug prisivalgėme. „Valgyti be sąžinės graužaties tikrai įmanoma, todėl visa ši laida ir skirta tokiems patiekalams, net desertą galima pasigaminti tokį, kad bus skanu iki dangaus, bet sveika ir be krislelio cukraus, tad net nakčiai tokį suvalgę jausitės lengvai” - gamindama sveikus gardumynus pasakos Beata savo laidoje jau šį šeštadienį 16 val. per LNK.

„Daugiau pasitikiu savimi, mažiau blaško vidinis nerimas, turiu daugiau tikėjimo gyvenimo grožiu ir teisingumu“, – taip E. Tombak atsiliepia apie pokyčius savo gyvenime. Prieš kelerius metus išvykusi pagyventi į Australiją, arba, kaip pati sako, ieškoti savęs ir laimės, ją surado visai kitur nei tikėjosi. „Nebeturiu iliuzijų, kad vien šiltas klimatas ir giedras dangus yra pakankama sąlyga jaustis laimingam. O pabėgti nuo savęs niekaip neįmanoma, tad reikia su tuo susitaikyti ir… pajusti malonumą“, – sako ji, pristatydama savo naująją knygą „Laisvė basomis“. Vilniaus knygų mugės metu visi norintys galės ne tik susipažinti knyga, bet ir gyvai susitikti su jos autore knygos pristatyme. 

„Šiai knygai mane įkvėpė pirmos knygos patirtis, rašymas žurnalams gyvenant Australijoje. Skaitytojų dėmesys suteikė pasitikėjimo, kad taip, rašydama aš gebu išreikšti savo jausmus ir mintis. Jogos filosofija man parodė naujas knygas, atvėrė naują pasaulį, į kurį panėrusi pasijutau kaip kokia Alisa Stebuklų šalyje. Man parūpo ir kitus pakviesti pasivaikščioti po šį pasaulį. O didžiausia mano mūza – vyras Viktoras, jis labiausiai įkvepia rašyti“, – sako E. Tombak.

„Laisvė basomis“ suverta iš virtinės skirtingų tekstų, kuriuos galima skaityti bet kokia eilės tvarka, nes tekstai – labai įvairialypiai. Čia ir australiški nuotykiai, ir pamąstymai apie būtį bei jogos filosofiją, jogos mitai, daugybė dzen istorijų, pasakėčių, kurias autorė sąmoningai parinko, norėdama padėti skaitytojui prisijaukinti jogą, padėti giliau suvokti jogos pozų prasmę. Knygoje yra ir nedidelė praktinė jogos dalis – paprasti pratimai ieškantiems greito nusiraminimo arba įkvėpimo.

„Joga mano gyvenime atsirado kaip logiška poelgių ir pasekmių virtinė. Stresas dėl išvažiavimo, sveikatos problemos, noras susivokti savyje, poreikis savo problemas spręsti savarankiškai, neapkraunant kitų. Aš visą gyvenimą nusiraminimo ieškojau per judėjimą – valandomis straksėjau aerobikos salėje, bėgiojau po dešimt kilometrų kiekvieną dieną, kilnojau svarelius treniruoklių salėje. Fizinės apkrovos modeliavo kūną, tačiau labai prastai ramino mintis. Vos praeidavo valanda kita po bėgimo maratono ir vėl nerimas galvelę spaudė. Joga kur kas taiklesnė priemonė, nes ji orientuota į minčių raminimą, o kūno modeliavimas tėra malonus pašalinis efektas“, – pasakoja autorė.

Ji priduria, kad ši knyga nėra jogos pradžiamokslis ar laimės kelių žemėlapis – ji skirta ieškotojams, besistengiantiems surasti savo sielos ramybę.  

„Čia nebus nei receptų, nei stiliaus pamokslų, nei dešimt būdų, kaip patirti orgazmą lėktuve. Tai knyga tiems, kurie blaškosi tarp pirkinių maratonų, kelionių ir abejonių, ką geriau keisti – vyrą ar darbą. Knyga yra apie tai, kad mus blaškantys jausmai tėra debesys, kurie amžinai keliauja dangumi. Mes sureikšminame savo mintis, o jos keičiasi kaip debesų formos vėjyje“, – pasakoja E. Tombak.

Knygos skaitytoją autorė įsivaizduoja kaip smalsų, ironišką ir saviironišką žmogų. Tokį, kuriam per didelis sentimentalumas yra ne jautrumo, bet kičo įrodymas, ir kuris neabejoja, kad visi atsakymai glūdi žmogaus viduje, tereikia jiems drįsti atsiverti.

Knygą „Laisvė basomis“ parašiusi Eva Tombak – trijų vaikų mama, rašytoja, medicininio turizmo projekto „Doctor Planet“ bendraautorė, žurnalistė. Į jogą ėjo aplinkkeliais – 20 metų leidyboje, žurnalo „Ieva“ sukūrimas, lietuviško „Cosmopolitan“ pradžia, devyni mėnesiai Australijoje. Jogą E. Tombak praktikuoja trejus metus: Vinyasa Flow mokėsi San Franciske (Yoga Tree, 2012), Hatha jogos – mokytojų kursuose Tailando šiaurėje (Tribe Yoga, 2014), internetu – Kundalini jogos.

Su rašytoja Eva Tombak skaitytojai turės galimybę susitikti šių metų Vilniaus knygų mugėje, vasario 20 d., 16 val., 5.3 salėje parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

Kai  BTV laidos „Duok Labas“ kūrėjai susiruošė į svečius pas dar vieną labradoro retriverių veislės šuniuką jie nebesitikėjo sužinoti, ką nors naujo apie šiuos itin populiarius keturkojus. Draugiškumu, žaismingumu, meile vaikams, ištverme ir visais kitais privalumais pasižymintis šuo nustebino savo aistra... obuoliams.

Kitos šuns silpnybės be rausvašonio obuolio yra vynuogės ir sūris, o dėl šių skanėstų bet ką galintis padaryti šuo gyvena leidėjos Evos Tombak namuose. Kartu su savo šeimininkais šuo jau ilgai, net 11 metų. Per tiek metų laikotarpį Bartas tapo šeimos nariu ir neatsiejama visų jų kasdienybe.

Turėti Labradorų retriverio veislės šunį buvo Viktoro Tombako idėja. Kaip pati Eva sako, teko nusileisti vyro argumentams. „Tai buvo mano vyro sumanymas. Aš kažkada pati turėjau spanielį ir, suprantama, kad anksčiau turėta veislė atrodo pati geriausia. Tačiau mes su vyru labai mėgstame daryti vienas kitam visokias nuolaidas, tad sutikau su juo ir įsigijome Labradorą“, - pasakojo moteris.

Labradorų retriverių veislės šunys yra  be galo švelnūs su mažais vaikais, taip pat jie pasižymi puikia disciplina. Jie yra lengvai dresuojami, yra ištvermingi ir prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Tačiau šiuo metu Bartas, kuris augo kartu su trimis Evos ir Viktoro Tombakų vaikais, nebevizgina uodegos iš laimės, kai į svečius ateina maži vaikai. „Jis augęs tarp mažų vaikų, o jie per daug metų yra gerai Bartą nutampę, todėl jis taip įtariai ir žiūri į kiekvieną mažą vaiką “, - pasakojo E.Tombak.

Barto šeimininkai pasakojo, kad jų augintinis veterinarų bijo kaip velnias kryžiaus. Per daugelį metų jis net išrado sistemą kaip išsisukti nuo privalomų ir neplanuotų patikrų veterinarijos klinikoje. Tiesa, šią šuns gudrybę jau perkando ir Tombakų šeima, tačiau iki šiol Barto apsilankymai veterinarijos klinikoje kelia nemažai šypsenų jo šeimininkams. „Jis pastoviai kandžiodavo veterinarus, atvežus jį gydyti. Todėl jį apžiūrėti – be galo sudėtinga“, - pasakojo V.Tombakas.