Trečdalis – dovanotų

Tiesa, ežių istorija poros gyvenime prasidėjo gerokai anksčiau. Sergejaus šeimoje visi vaikai turėjo pravardes, Sergejui teko Ežio pravardė. Dar būdamas mokinys jis gavo dovanų molinį ežiuką su krepšinio kamuoliu. Tai pirmasis kolekcijos ežys.

Po pažinties su Sergejumi Kristina ežiukų rinkimo iniciatyvą perėmė į savo rankas, jų pradėjo sparčiai daugėti. Įvairiomis progomis draugai ar artimieji šeimai dovanodavo ežio figūrėlių, ežių parveždavo lauktuvių iš užsienio.

„Labai daug ežiukų gavome dovanų: kas iš pažįstamų kur nors pamato ežį, visada mus atsimena ir nuperka, parveža lauktuvių. Sakyčiau, koks trečdalis tikrai yra dovanotų, jeigu ne daugiau. Širdis džiaugiasi, kad žmonės pagalvoja apie tave, atsimena. Labai geras jausmas“, – tikina Kristina.

Kolekcijoje daugiausia suvenyrinių ežiukų. Mažiausias – vos kelių milimetrų, didžiausias – apie 30 cm. Dar yra labai daug atvirukų, visokių puodelių su ežiais, žaislų, monetų, segių, paveiksliukų, eglutės žaisliukų, net kremų ir vyno, kurio etiketėje nupieštas ežys.

Labiausiai kolekcija pasipildė prasidėjus karantinui, kai Kristina atrado internetinius sendaikčių turgelius.

Visi vienodai brangūs

Seniausi eksponatai kolekcijoje – atvirukai. „Man patinka tie atvirukai, kurie būna prirašyti – juos kažkodėl parduoda pigiau, bet gali laiškus paskaityti, tarsi prisiliesti prie kitų žmonių gyvenimų. Kai pagalvoji, įdomiai daiktų istorijos klostosi – kažkas kažkam rašė, siuntė, o dabar tie daiktai pakliuvo į mūsų kolekciją“, – džiaugiasi Kristina.

Dar vienas įdomus eksponatas, kuriame yra ežio atvaizdas, – paties Sergejaus nešioti vaikiški auliniai batukai.

Ilgiausią kelionę iki kolekcijos keliavęs ežiukas net iš Malaizijos. „Dabar turiu labai daug sendaikčių ir nežinia, iš kur jie. Bet štai vieną ežiuką pati užsisakiau iš Malaizijos, tai tiksliai žinau, kur jis yra pagamintas“, – sako pašnekovė.

Kristina džiaugiasi sudėtingiausiu keliu į jos namus atkeliavusiais eksponatais – nuo karo bėgusios ir Klaipėdoje apsistojusios ukrainietės, neriančios labai gražius žaislus, jai nunertais ežiukais.

Klaipėdietė mielai eina į muges, ir nors ten būna daug įvairių gražių daiktų, nes lietuviai tautodailininkai jų moka pagaminti tikrai originalių, ji dažniausiai jų nepamato, nes ieško to vienintelio ežio.

Gausa: nors ežiai klaipėdiečių namuose turi savo kambarį, vietos jiems ir čia jau mažoka./ Asmeninio archyvo nuotr. 

Paklausta, kuris ežys jai brangiausias, Kristina susimąsto: „Vieną dieną, priklausomai nuo nuotaikos, atrodo vienaip, kitą – kitaip. Bet iš tiesų manau, kad nėra vieno – visi labai brangūs. Dovanoti labai džiugina. Dovanų esu gavusi ir iš nepažįstamų žmonių – atsiunčia, net su kokiu nors palinkėjimu, o aš nežinau, kas siunčia. Tad tikriausiai daugiausia sentimentų kelia net ne pats daiktas, o kaip jis atkeliavęs. Pavyzdžiui, neseniai esu gavusi Ukrainoje gyvenančios moters pagamintą segę.“

Pasipuošė ežių tatuiruotėmis

Rinkdama ežių kolekciją Kristina turi savo atrankos kriterijus – pagal juos ir nusprendžia, ar ežys tinkamas, ar ne. „Galvoju, reikėtų vesti kažkokią kartoteką, užsirašyti, kuris ežys kada, iš kur ir kaip pas mus atkeliavo, bet vis laiko nėra, o jų daugėja“, – sako moteris.

Klaipėdiečių kolekcijos ežiukai juokais suskirstyti į tam tikras kategorijas – akmens amžiaus, tautodailės, pasakų herojai, neformalai, stiklo ir kitas.

Du kolekcijos „eksponatai“ visada keliauja kartu su kolekcininkais, kadangi Kristina ir Sergejus išsitatuiravę ežius. Abu tatuiruotėmis pasipuošė, kai susirgo ežiais.

Brangiausias kolekcijos ežys, anot kolekcininkės, kainavo apie 40 eurų. Žodžiu, ežių su briliantais nėra. Juokauja, kad tokius pirks iš pirmos pensijos.

Nesu skaičiavusi, kiek tie ežiai mums kainavo, ir nenorėčiau skaičiuoti. Juk tų pinigų vis tiek nebūtų, o dabar džiaugiamės.

„Iš pradžių man nepatikdavo, kai žmonės, pamatę kolekciją, svarstydavo: „Tai kiek čia pinigų sukišta!“ Paskui nustojau pykti – kiekvienas reaguoja kaip nori. Suvokiu – jei ir nebūčiau pirkusi ežių, tų pinigų dabar vis tiek neturėčiau, nes būčiau juos išleidusi kitur. Daugiau, negu galiu sau leisti, neišleidžiu. Nesu skaičiavusi, kiek tie ežiai mums kainavo, ir nenorėčiau skaičiuoti. Juk tų pinigų vis tiek nebūtų, o dabar džiaugiamės. Jeigu būčiau vaikas, matyt, žaisčiau su jais visą dieną. Gal vaikystėje pakankamai nežaidžiau“, – juokiasi kolekcininkė.

Nors Kristinos daug kas klausia, ar vyras jos iš namų su visais ežiais neišvaro, Sergejus dėl jo kaltės gimusią žmonos aistrą labai palaiko, jeigu kur kokį ežį pamato – visada nuperka. Šeimoje niekada nekilo konfliktų nei dėl ežiams išleistų pinigų, nei dėl jų užimamos vietos.

Šiuo metu ežiams namuose užleistas didelis kambarys, bet ir ten kolekcija jau sunkiai telpa.

Sąrašas dar ilgas

Poros dukra Katrina irgi žino, kaip tėvams prisigerinti: jeigu atneša nupiešusi kokį ežį – kažko reikia. Pasak Kristinos, tokia taktika visada veikia.

Šeima kažkada ir afrikinį nykštukinį ežį augino, bet daugiau nenori, nes jie labai trumpai gyvena – pripranti, paskui sunku netekti.

„Nežinau, kaip ilgai mes čia dar žaisime, – sako Kristina. – Dar turiu sąrašą ežių, kuriuos labai norėčiau turėti kolekcijoje, bet jie laukia savo eilės, nes negaliu visų iš karto nusipirkti. Kai yra pinigų, pasirenku, kurio labiausiai noriu, ir nusiperku. Neseniai, pavyzdžiui, sužinojau apie moterį iš Ukrainos, dabar gyvenančią Lenkijoje, kuri piešia labai gražius atvirukus. Ji turi tūkstančius atvirukų, tai dabar renkuosi, kuriuos kelis man nusipirkti, nes visi gražūs ir visų noriu. Jeigu kuris ežys manęs nesulaukia, randa kitus namus, per daug nesijaudinu – vadinasi, nebuvo lemta. Mano sąrašas dar ilgas – užteks.“

Atskubėję pareigūnai rado gyvūnėlius nejudančius ant žemės. Paaiškėjo ir to priežastis – jie buvo neblaivūs.

„Ežiukai tikriausiai lyžtelėjo iš pažeisto kiaušinių likerio butelio ir apsvaigo“, – rašė policija.

Pareigūnai nuvežė ežiukus į zoologijos parką, kuris pasirūpino „pagirių kamuojamais ežiukais“. Policija atkreipė dėmesį į tai, kad žaidimų vietose vartoti alkoholinius gėrimus draudžiama.

Įkūrėjai išsikrausto

Ar daug esame girdėję apie naminius ežiukus? Nedaug, nors šių dygliuotų mažylių populiarumas auga ne dienomis, o valandomis. Kas tai lemia? Atsakyti į šį ir kitus dažniausiai pateikiamus naminių ežiukų augintojams klausimus paprašėme atsakyti jauną kauniečių porą – Tomą ir Ugnę. Būtent jie įkūrė pirmąjį Afrikos nykštukinių ežių veislyną Lietuvoje.

Džiaugėmės dar užtikę Suslovus Kaune, nes jauni veterinarijos specialistai rengiasi persikraustyti į Vilnių.

"Aš augau su ežiais, su tikrais lietuviškais ežiais, kurių netrūko mano vaikystėje, prabėgusioje Klaipėdos pakraštyje. Ežiai mano atmintyje išliko kaip paslaptingi gyvūnai, pasirodantys vėlai vakarais sodyboje. Rudenį juos buvo galima girdėti šmirinėjant tarp nukritusių lapų", – prisiminė Tomas.

Šilumamėgiai gyvūnai

Studijuodamas Veterinarijos akademijoje, Tomas susipažino su Ugne, kuri, savaime suprantama, irgi buvo neabejinga gyvūnams. Būtent ji atkreipė dėmesį internete į naujovę – naminius ežiukus.

"Susiradome ir jų veisėjus Lenkijoje, atsivežėme pirmąją patelę. Tai buvo Alžyro šokoladinė. Šios tamsios spalvos ežiukai lietuviams artimesni. Vėliau parsivežėme ir albinosą – baltos spalvos ežiuką raudonomis akytėmis, tačiau mūsų tautiečiams labiau patinka tamsios spalvos ežiukai", – aiškino Ugnė.

Suslovų namuose prie lango, siekiančio grindis, stovi nedidelis vivariumas, kuriame pažerta pjuvenų, sumaišytų su presuotų medžio drožlių granulėmis. Galinė vivariumo siena tamsi, iš vidaus pridengta medžio drožlių plokšte, kurios paviršius lengvai plaunamas. Ežiukų stiklinį būstą, kurį šeimininkai valo kartą per savaitę, šildo ne tik saulė. Po būstu ištiestas termokabelis. Toks, kuris naudojamas terariumuose. Mat šių nykštukinių ežiukų gimtinė – Afrika. Todėl kambaryje, kuriame įrengta ežiukų buveinė, negali būti žemesnė nei 20 laipsnių šilumos temperatūra. Antraip ežiukai rengsis žiemos miegui, o tai jiems namų sąlygomis visiškai netinka.

Sportiški vienišiai

"Šie ežiukai yra vienišiai – gyvena po vieną. Jie sueina draugėn tik poravimosi metu. Todėl vienam ežiukai reikia tik 0,5 kv. m buveinės. Paprastai tai dekoratyviems triušiukams skirtas būstas, nes Lietuvoje nėra specialiai šiems ežiukams pritaikytų buveinių. Jomis gali tapti ir akvariumai, ir vivariumai, ir terariumai", – aiškino Ugnė.

Šių nykštukinių ežiukų maksimalus svoris – 600 g, o mūsų sodybose gyvenantys ežiai sveria 2–3 kartus daugiau. Dieną šie mieli gyvūnėliai gan ramūs, nes jų aktyvumo metas – naktis.

Šie ežiukai yra vienišiai – gyvena po vieną. Jie sueina draugėn tik poravimosi metu.

"Per naktį jie gali nubėgti iki 8 m, todėl šiems sportiškiems padarėliams reikalingas bėgimo ratukas, panašus į pelytėms skirtąjį, tik didesnis. Tačiau jų Lietuvoje nėra. Kur gauti? Apie tai tokių ežiukų pirkėjams visada suteikiama reikalinga informacija.

Neduokime ežiui pieno

Pasak Suslovų, kurių namuose dabar auga dvi dviejų mėnesių ežiukės, jau pakeitusios pirminius spygliukus, šie padarėliai linkę tukti, todėl jie turi ne tik judėti, bet ir ėsti liesesnį maistą. Jiems tinka ne daugiau kaip 15 proc. riebumo sausas kačių pašaras, virta vištiena, kiaušiniai. Desertui jie gauna milčiaus lervų, kurias Suslovai patys augina namie. Jokiu būdu negalima duoti ežiukams pieno, nes jie dėl to viduriuoja. Pašnekovai pabrėžė, kad negalima duoti pieno ir laukiniams ežiukams, juolab nešti surastą suaugusį ežį ar jų mažylį namo.

"Nykštukiniai ežiukai linkę bendrauti su žmogumi, todėl reikia dažniau su jais kontaktuoti. Šie ežiukai vienodai gerai sutaria ir su suaugusiais žmonėmis, ir su vaikais", – tvirtino Ugnė, kurios mažoji dukrelė Vakarė susidomėjusi čiupinėjo minkštą ežiukės papilvės kailiuką. Ežiukė, rodos, mėgavosi jai rodomu dėmesiu – net nemėgino susisukti į kamuoliuką ar gąsdinti savuoju "pššš pšššš".

Saujoje – kaip fotelyje

Ar yra skirtumų tarp patelės ir patinėlio? "Beveik nėra. Ir tie, ir anie yra meilūs, jaukūs. Įdomu, kad patelė gali būti didesnė už patinėlį, o jau gražesnė – tai beveik visada", – šyptelėjo Tomas, prisiminęs pirmuosius ežiukus, kuriuos jie su Ugne parsivežė 2013 m.

Šių nykštukinių ežiukų augintojai teigė, kad jie, ežiukai, geba plaukti, bet jokiu būdu negalima tuo piktnaudžiauti. Ežiuko negalima palikti laisvai bėgioti kambaryje be priežiūros – suradęs bet kikį plyšį, gali pradingti ilgam. Ne, ežiukas visai nebijo katės, kuri nuo jo dažniausiai traukiasi. Tačiau patalpoje, kur gyvena ežiukas, neturėtų lankytis dideli šunys.

Kaip ir kambariniams šunims, ežiukams reikia patrumpinti nagučius, nes šie gyvūnėliai retai buvoja natūralioje aplinkoje. Galima, neišleidžiant jų iš akių, šiltą dieną išnešti laukan – tegul pasišlaisto prie namų. Tačiau juos būtina akylai stebėti, nes pradingęs, tegul ir prie namų, ežiukas vienas gamtoje neišgyvens. Tad saugiausia jam yra jūsų saujoje, kurioje jis mielai sėdi, atsilošęs tarsi šiltame fotelyje.

Net jei nėra saulės, po šaltesnių orų stojęs švelnesnis žiemos galo metas yra pats savaime šviesus ir mielas. Mes jau žinome, kad vasariui liko dešimt dienų, todėl žiemos tęsinio iš jų nesitikime.

Argi dabar galime kalbėti apie žiemą? Juo labiau kad mūsų gyvenime viską užgožia ne žiemos, o pavasario rūpesčiai. Kartais pagalvoji – ar ne per greitai čia viskas išėjo: tikėjomės žiemą rasti laiko poilsiui ir tikriems žiemos reikalams, o dabar matome, kad viskas baigėsi, kad atėjo metas rūpintis kitkuo.

Vis dėlto tai visai nestebina, nes žiemos kaip visada pritrūksta. Tačiau panašiai galime sakyti, kad pritrūksta ir pavasario, ir vasaros. Antra vertus, gerai, kai esi užimtas, kai nelieka laiko, dėl kurio vėliau turėtum gailėtis.

Na... Čia viskas iš žmonių gyvenimo. Gamtoje yra kitaip. Keliaukime į gamtą ir pamatykime, sužinokime patys, kas ten vyksta.

Taip, kranklys jau tikrai nemiega. O ko miegoti tada, kai gyventi taip smagu? Ypač krankliams, kurie jau kurį laiką smailiais tvirtais sparnais raižo dangų. Vestuvės visada suteikia naujų jėgų, o krankliams prie juodo žvilgančio rūbo dar prideda ir naujų garsų.

Tačiau jie ne vieni tokie – dabar balsų ir garsų gamtoje yra ir bus vis daugiau. Taigi galima ne tik jų klausytis, bet ir išmokti pažinti. Žinoma, tokios pamokos gamtoje dabar būtų labai panašios į abėcėlės mokymąsi. Tačiau šiek tiek nedrąsu – kaip suspėti? Iš pradžių bus paprasta, nes tų garsų nėra daug. Bet, kuo toliau, tuo daugiau jų girdėsime.

Mes stengsimės, juk gamtoje svarbu ne tik matyti, bet ir girdėti, pažinti ne tik akimis, bet ir ausimis.

Ar atpažįstate klevo sulos lašėjimą? Ko gero, daug kur Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, šis skanėstas jau gali būti patiektas į stalą. Tačiau jis brangus ne tik mums. Pakankamai saldžią klevų sulą mėgsta visi: paukščiai, drugiai, musės...

Ir voverės. Taip taip, jos visada mėgaujasi sula. O prieš porą dienų rastas po nulaužta klevo šaka kabantis varveklis, kuris visas buvo iš sušalusios sulos, man priminė vieną nuostabų vaizdą. Ankstų saulėtą kovo rytą miške išgirdau kažką grukšint. Garsas buvo toks neįprastas, kad atsargiai priėjau artyn ir pamačiau voveraitę, kuri graužė tokį patį nuo klevo šakelės nukarusį varveklį. Žodžiu, gražuolė mėgavosi ledais.

Panašiai ir mes vaikystėje darėme. Žinoma, kai mamos nematydavo...

Geniai jau aktyviai groja. Žinoma, mes dažniausiai galvojame, kad taip tarškina tik didysis margasis genys. Tačiau gerai įsiklausę atskirsime tylesnį, bet lyg greitesnį vidutinio margojo genio tauškinimą ir, žinoma, tylų, labai tankiai subirbiantį mažojo margojo genio grojimą.

Jie visada skleidžia vienodas treles. Mums daug paprasčiau prisiminti dirvinį vieversį, mūsų vieversiuką, kurio sugrįžimo šventė visai čia pat, po keleto dienų.

O, kaip mes jo pasiilgome... Žinia, jam dar lyg ir nereikia skubėti, nes žiema neišėjo, orai gali būti visokie. Bet vieversiuko ir nepilna, paprasta pirmoji giesmė yra tokia gyva, tokia optimistiška. Atrodo, sėdėtum kur laukuose, dirbtum kokius tylius darbus ir klausytum, klausytum...

Tik reikia perspėti visus, kad mums nebūtina sėdėti ant Kuršių marių ledo. Jau prieš savaitę ten įlūžo ne vienas žvejys. Visą savaitę vakariniame pakraštyje buvo bent keletas laipsnių šilumos, tad ledas vis dilo, plonėjo, atsivėrė properšos. Mūsų žuvys niekur nedings, tad pagalvokime ir apie save, ir apie savo šeimas.

Kuršių marių ledas ilgai nesilaikys, bet mūsų ežeruose jis pakankamai storas. O su sniegu – prastai. Man atrodo, kad jo liko tik miškuose. Tiesa, Lietuva didelė, joje gali būti nemažai skirtumų. Vakarinėje jos dalyje, prie jūros, sniegas jau pamirštas. O rytuose atviri lopai dar tik išlenda pro sniego patalą.

Labai gražus toks metas. Po sunkios žiemos šios pirmosios protirpos patraukia sugrįžusius vieversius, bet atviri žemės plotai primena vieną didelę problemą. Ne gamtos, o mūsų bėdą – pavasarinį žolės deginimą. Jis niekam nereikalingas.

Nors taip galima paslėpti savo neūkiškumą, ypač ten, kur buvo nei šienauta, nei ganyta, tai – ne pasiaiškinimas. Yra keletas aspektų, kodėl to negalima daryti. Visų pirma, tuose gaisruose žūsta milijonai vabzdžių ir kitų bestuburių, sudega kiškiukai, ežiai, pirmosios didžiųjų ančių dėtys.

Ne mažesnė problema – oro tarša. Žmogaus išmetami teršalai spartina klimato kaitą, pievų gaisrų dūmai ir kietosios dalelės gali būti pernešamos labai toli.

Nors žolė degs ne dabar, mes turime būti pasiruošę tokiems iššūkiams, o perspėti, paaiškinti, suturėti nuo galimo pavojaus niekada ne per anksti. Norime paprašyti visų – nedarykite to patys ir priminkite, paaiškinkite, perspėkite visus: gamtą ir Žemę mes turime vieną, ja rūpinti turime patys.

Dar neišlydime žiemos arba apie tai kalbame atsargiai, nes kas ten žino – ji gali daug ką... Vis tikimės, kad tai įvyks savaime, o perėjimas į pavasarį bus švelnus. Tačiau nesibaiminkite – mes viską pastebėsime ir pamatysime. Apie tai mums praneš paukščiai, juk dabar jie vis garsesni.

Nors iki pavasariškų orų dar gerokai laiko, jau padažnėjo atvejų, kai randami nelauktai iš žiemos įmygio atsibudę ežiai. Jiems tikrai dar ne metas...

Ežiai dar turi miegoti saldžiausiu savo miegu. Kasmet 4–5 mėnesius ramybės būsenoje praleidžiantys gyvūnai turi atsibusti tik kovo gale ar balandį, kai jau gali rasti maisto. Jų atsibudimas žiemą žmonėms yra įdomus, bet patiems gyvūnams pavojingas. Gyvendami aktyviai, jie per trumpą laiką išeikvoja rudenį sukauptą energiją ir net vėl pabandę miegoti galimybių išgyventi neturi.

Kas ežius pažadina tokiu netinkamu laiku? Kiekvienas atvejis yra unikalus, bet neretai jie pabunda suardžius žiemos buveines, pavyzdžiui, išnaudojus šieną, perkrovus daiktus, po kuriais buvo jų lizdas, ar plūstelėjus sniego tirpsmo vandeniui.

Kaip elgtis, kaip reaguoti į ežius, surastus sniege, ant ledo? Palikti jų negalima – jiems reikalinga globa ir priežiūra. Ją suteikti gali kiekvienas: ežį reikia įkurdinti gana vėsioje patalpoje, kurioje vyrautų keleto laipsnių šiluma. Čia jam įruošiamas guolis – dėžė su įklotu šienu, skudurais. Jis gali būti kur nors sandėlio kampe, už daiktų – tokioje vietoje ežio niekas netrukdys. Jam būtinas vanduo (bet ne pienas) ir vakarais paliekama šiek tiek žalios mėsos.

Tokių atvejų dabar nemažai, bet šiomis paprastomis priemonėmis ežius galės išgelbėti kiekvienas. Tik visai neturintys sąlygų juos gali perduoti gyvūnų globėjams, mokykloms ar Lietuvos zoologijos sodui. O atšilus orui, kai ežiai galės rasti natūralaus maisto, juos reikės išvežti kuo toliau nuo žmonių, ypač – nuo kelių, ir paleisti.

Taip, tai – ežys be spyglių. Jų gyvūnas neturi, kaip manoma, dėl genetinių priežasčių. Veterinarai tikisi, kad po masažų kurso Nelsonui galbūt ataugs spygliai, tačiau yra pasirengę rūpintis ežiuku net ir tuo atveju, jei jis liks plikas.

Paleisti Nelsono iš veterinarinės klinikos jie negali, nes be spyglių šis jauniklis nesugebės ne tik gintis, bet ir sušals. Įprastai ežio nugarą dengia apie 500 spyglių.

Ežių odą dengia ne tik spygliai, bet ir kailis, kurio plaušeliai – tuščiaviduriai, sklidini oro. Tai puiki šiluminė izoliacija, sauganti gyvūną nuo šalčio.

Į šią veterinarijos kliniką Norfolke ežys be spyglių patenka ne pirmą kartą. 2009 m. čia buvo prižiūrimas ežys, vardu Baldrickas, 2010 m. – ežio patelė Betty, kuri svėrė tik 124 gramus, tačiau dabar puikuojasi beveik kilogramu svorio.

Be abejo, čia globojama kur kas daugiau įvairių rūšių gyvūnų. 2016-aisiais globotinių skaičius klinikoje, kurią prieš 8 m. įsteigė sutuoktiniai Tonia ir Johnas Garneriai, turėtų viršyti 1000.

Kilus įtarimų, kad Lietuvoje labdarą renkantis Tarptautinis labdaros ir paramos fondas "Ežiai" skleidžia propagandą apie situaciją Ukrainoje, fondo atstovams panaikintos Lietuvos vizos. Jie įgalioti palikti šalį.

Šią savaitę buvo paviešinti vieno "Ežių" savanorio žodžiai, kad Ukrainos prezidento Petro Porošenkos valdžia yra neteisėta, kad, jo teigimu, "Ukraina šaudo į Donecką, pataiko į mokyklas, vaikų namus, mokyklas. Žūva taikūs žmonės".

Fondo vadovo pavaduotojas Sergejus Frolovas "Kauno dienai" teigė, kad Lietuvoje paramą renka savanoriai, atvykę iš Ukrainos. Ne vienam sunku adaptuotis ir suprasti situaciją. Jis minėjo įtaigų rusiškų televizijų poveikį, žmonių zombinimą. "Tas vaikinas gailisi to, ką pasakė. Jis Donecke nebuvo nuo 2013 m., rėmėsi mamos pasakytais žodžiais", – kalbėjo S.Frolovas.

Vilniuje pernai pradėjęs veikti fondas praėjusią savaitę kreipėsi ir į Kauno valdžią su prašymu leisti mieste rinkti paramą, kaip pats teigia, skirtą socialiai remtiniems asmenims. Paramos iniciatyvą fondas yra įvardijęs nukreipta į socialinio pažeidžiamumo grupes.

Kaunas leidimo tokiai veiklai nesuteikė. "Gatvėse labdaros niekas nerenka. Tai mums nepriimtina. Ji turi būti renkama tam tikrose konkrečiose vietose", – argumentavo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Dainius Ratkelis.

Jis pabrėžė, kad tokia paramos rinkimo tvarka asocijuojasi su nesaugumu, painiava žmonėms bei viešosios tvarkos pažeidimų galimybe.

"Mūsų savanoriai stovi nuo ryto iki vakaro bet kokiu oru, kad išgelbėtų sunkiai sergančius vaikus, padėtų našlaičiams! Nebūkite abejingi! Atverkite savo širdį! Prašome padėti tiems, kurie patys negali užsidirbti gydymui. Padėkite vaikams!" – internete apie savo veiklą skelbia "Ežiai".

Fondo atstovai "Kauno dienai" teigė, kad savanoriai paramą renka ir daiktais, ir pinigais. Tai daryta Vilniuje. Anot S.Frolovo, surinktos lėšos skirtos ir Ukrainos armijai, ir nuo karo nukentėjusiems vaikams bei suaugusiesiems.

"Gaunamos piniginės aukos – paprasti pinigai iš paprastų piliečių. Savo pagalbos mums nepasiūlė nė viena verslo struktūra", – pasakojo S.Frolovas. Anot jo, per dieną buvo surenkama apie 30–40 eurų.

S.Frolovas sakė, kad iš pradžių buvo surengta dešimties dienų akcija, kai parama rinkta prekybos centruose. "Dabar periodiškai į gatves rinkti paramos išeina vienas du, daugiausia – trys savanoriai. Ir tai ne kasdien, nes turime didelę problemą. Visi savanoriai yra ukrainiečiai, tad ne kiekvienas norintysis gali atvykti į Lietuvą – kainuoja ir viza, ir kelionė", – vardijo fondo atstovas ir užsiminė, kad visos fondo finansinės ataskaitos yra viešos ir prieinamos internete.

Vis dėlto įtarimų dėl fondo veiklos kilo ne tik žiniasklaidai, bet ir Lietuvos institucijoms. TV3 žinių teigimu, fondo biure Vilniuje apsilankė valstybinės mokesčių inspekcijos tikrintojai. Anot Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko, įtarimų dėl "Ežių" veiklos kilo ir kitoms institucijoms.

"Pasižiūrėjus į jų kelią į Lietuvą, matyti, kad jie naudojasi tomis struktūromis, kurios užsiima neteisėtu užsieniečių apgyvendinimu, įkūrimu Lietuvoje", – TV3 žinioms sakė A.Paulauskas ir pastebėjo, kad Užsienio reikalų ministerija antradienį fondo vadovams panaikino Lietuvos vizas.

Ežys neseniai buvo išrinktas britų tautos gamtiniu simboliu. Šis rajus dygliuotas kamuoliukas nurungė dar 10 savo varžovų, tarp kurių – ir simpatiškasis barsukas bei galingasis ąžuolas – kiti du gamtiniai pretendentai tapti britų simboliu „BBC Wildlife Magazine“ žurnalo surengtame balsavime, skelbia guardian.co.uk.

Už ežiuką balsavo 42 proc. visų 9000 balsų. Rezultatai ypač pradžiugino Anną Widdecombe – Britų ežių apsaugos bendruomenės pirmininkę.

„Aš be galo laiminga, kad „BBC Wildlife“ gamtinio britų simbolio balsavime nugalėjo ežys. Turime susitelkti ir išsaugoti šiuos dramatiškai retėjančius gyvūnus“, – kalbėjo A. Widdecombe.

Nors Didžioji Britanija garsėja savo meile ir rūpesčiu gyvūnija bei atlieka itin svarbų vaidmenį judėjimuose, susijusiuose su gamtos išsaugojimu, ji iki šiol neturėjo nacionalinio gamtinio simbolio, kaip daugelis kitų valstybių, pavyzdžiui, tokių kaip Rusija (jos nacionalinis simbolis – meška), Australija (kengūra) ar Pietų Afrikos Respublika (gazelė).

Balsavime, žymėjusiame 50-ąjį žurnalo gimtadienį, skaitytojų paprašyta išsirinkti gamtinį britų simbolį iš 10 rūšių sąrašo. Jame be kitų kandidatų buvo ir tokie daugelio mėgstami gyvūnai, paukščiai bei augalai kaip ūdra, raudonoji voverė, vandeninis pelėnas, liepsnelė, kregždė, varpelis.

Benas Hoare`as – balsavimą skelbusio „BBC Wildlife Magazine“ žurnalo redaktorius, gana netikėta ežiuko pergale britų gamtinio simbolio rinkimuose liko labai patenkintas. Jo nuomone, ežio pergalė pelnyta, nes tai – labai mėgstamas, bet sparčiai nykstantis padarėlis, kurio populiacija per du pastaruosius dešimtmečius sumažėjo iki mažiau nei milijono.

Ežiukas jau seniai buvo laikomas darbščiu ir draugišku gyvūnu – pasižyminčiu savybėmis, su kuriomis norėtų būti siejama ir britų tauta. Gamtoje jis nepakeičiamas kenkėjų naikintojas ir sodininkų pagalbininkas, kasnakt galintis sukramsnoti 60–80 g šliužų ir sraigių.