„Teismo daugumos sprendimu skundas yra nepriimamas“, – teigiama EŽTT sprendime.

EŽTT savo sprendime nurodo, kad F. Kirkorovas skundė Lietuvos Migracijos departamento sprendimą jo neįleisti į Lietuvą. Muzikos atlikėjas savo kreipimesi į teismą nurodė, jog Lietuva, nutarusi jo neįleisti į savo teritoriją, galėjo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį. Šiame straipsnyje kalbama apie asmens teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės  sienų. F. Kirkorovas savo skunde nurodė, kad Lietuva, nutarusi jo neįsileisti į savo teritoriją, tokiu būdu nusprendė cenzūruoti jo politines pažiūras.

F. Kirkorovo skundo nepriėmęs EŽTT nurodė, kad pagal tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus, valstybės gali kontroliuoti užsieniečių atvykimą, gyvenimo šalyje ir jų išsiuntimą.

„Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija negarantuoja užsienio teisės atvykti į tam tikrą šalį ir joje gyventi“, – savo sprendimą grindžia EŽTT.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Eltai teigė, kad toks EŽTT sprendimas F. Kirkorovo ir Lietuvos ginče jo nenustebino. 

„Nestebina, paskelbė tai, kas mums ir buvo žinoma. Sistemiškai vertiname visus veikėjus, kuriuos Rusija siekia išnaudoti, skleisdama savo užsienio politiką bei siekdama daryti poveikį Lietuvos žmonėms“, – Eltai perduotame komentare cituojamas G. Landsbergis.

Sistemiškai vertiname visus veikėjus, kuriuos Rusija siekia išnaudoti, skleisdama savo užsienio politiką bei siekdama daryti poveikį Lietuvos žmonėms.

ELTA primena, kad 2021 m. sausį Migracijos departamentas uždraudė Rusijos muzikos atlikėjui F. Kirkorovui iki 2026 m. sausio atvykti į Lietuvą. Kartu jis buvo įrašytas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinį sąrašą. Šis sprendimą priimtas, įvertinus Užsienio reikalų ministerijos pateiktą informaciją.

URM rašte Migracijos departamentui anksčiau nurodė, kad F. Kirkorovas yra populiarus Rusijos Federacijos atlikėjas ir prodiuseris, dėl savo aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos darantis įtaką įvairiems visuomenės sluoksniams Rusijos Federacijoje ir kitose buvusios SSSR valstybėse, jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos Federacijos pareigūnų atvirai įvardijama kaip Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankis.

Anot URM, F. Kirkorovas nuolat lankosi ir koncertuoja Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą bei netiesiogiai pateisindamas agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus. Už šiuos veiksmus jis įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą. Ministerijos nuomone, F. Kirkorovo lankymasis Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.

Migracijos departamento sprendimą F. Kirkorovas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau šis 2021 m. birželį atmetė muzikos atlikėjo skundą. F. Kirkorovas šį sprendimą vėliau apskundė ir aukštesnės instancijos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau ir šis teismas atmetė atlikėjo kreipimąsi.

LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir nurodė, kad valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą ir gyvenimą jų teritorijoje. Teismas nurodė, kad Lietuvoje galiojančiame įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties įtvirtinta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvą ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

„Teismas, visų pirma, nustatė, kad tiek baudžiamojo persekiojimo institucijos, tiek teismai nenorėjo įpareigoti arba pasisakyti dėl būtinybės atlikti išsamią psichiatrinę ir psichologinę ekspertizes, susijusias su tariama prievarta, nepaisant pareiškėjo prašymų“, – nurodė EŽTT.

Valdžios institucijos neįvykdė savo Konvencijos pareigos veiksmingai ištirti pareiškėjo įtarimą dėl netinkamo elgesio.

„Todėl valdžios institucijos neįvykdė savo Konvencijos pareigos veiksmingai ištirti pareiškėjo įtarimą dėl netinkamo elgesio“, – pridūrė teismas.

Anot EŽTT, taip buvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis. Teismas nusprendė, kad Lietuva pareiškėjui turi atlyginti 5 tūkst. eurų neturtinės žalos.

Šis atvejis susijęs su 2006 metais gimusiu E. L., kuris teigė, kad vaikų globos namuose 2008–2013 metais jį seksualiai išnaudojo trys vyresni berniukai.

Vaikų globos institucijoms pateikus skundą policijai, 2018 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl seksualinės prievartos prieš mažametį vaiką. Prokuratūros institucijos nustatė ir kaip liudytojus apklausė galimus įtariamuosius, taip pat vaikų globos namų direktorių. Berniukai kaltę neigė.

Institucijos taip pat prašė teismo leisti pasiklausyti keturių asmenų mobiliųjų telefonų. Leidimas pasiklausymui buvo pratęstas prokurorui pastebėjus, kad šie asmenys ėmė dažniau bendrauti, tą darė koduotomis žinutėmis.

Nukentėjusiajam atlikus medicininę apžiūrą, nebuvo nustatyta jokių kūno sužalojimų, galinčių rodyti, kad prieš jį buvo naudojama seksualinė prievarta. Vis dėlto berniuką apžiūrėjęs psichologas priėjo prie išvados, kad jis galimai patyrė seksualinę prievartą.

Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas motyvuojant tuo, kad iš įtariamųjų ar vaikų globos namų direktoriaus nebuvo gauta jokios informacijos, įrodančios, kad buvo padarytas nusikaltimas.

Pareiškėjas ir jo globėjas nesėkmingai kreipėsi į teismus, kurie iš esmės sutiko su baudžiamąjį persekiojimą vykdančiomis institucijomis. Anot jų, nėra įrodymų, paneigiančių įtariamųjų ar vaikų globos namų direktoriaus parodymus.

Nukentėjęs asmuo ne kartą teikė prašymus atlikti išsamią teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau tokie prašymai buvo atmesti.

EŽTT manymu, prokurorai keletą kartų apribojo savo tyrimo apimtį, išklausydami tik tariamų kaltininkų įvykių versiją. Kaip bylos nagrinėjimo metu teigė pareiškėjas, baudžiamųjų bylų tyrimai niekada neduotų rezultatų, jei jie visada būtų nutraukiami įtariamajam neprisipažinus.

„Teismas taip pat atkreipė dėmesį į pareiškėjo argumentą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas anksčiau yra pabrėžęs, jog liudytojų nebuvimas seksualinės prievartos prieš nepilnamečius bylose negali būti priežastis, dėl kurios tokios bylos nebūtų tiriamos ir perduodamos teismui. Todėl psichiatrinės ir psichologinės teismo ekspertizės išvados buvo dar svarbesnis įrodymas tokioje byloje“, – teigė teismas.

EŽTT teigimu, nei prokuroras, nei teismai nesistengė paaiškinti, kodėl teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė nebuvo būtina.

„Iš tiesų jie atkakliai slėpėsi už teisinės nuostatos, numatančios, kad tai buvo prokuroro sprendimas“, – tvirtino teismas.

Lietuvos Vyriausybei perduota Saudo Arabijos piliečio Abd Al Rahimo Husseino Al‑Nashiri peticija, kurioje jis skundžiasi dėl kankinimų ir laisvės bei privataus ir šeimos gyvenimo apribojimų, patirtų įgyvendinant CŽA suėmimo ir tardymo programą kovojant su terorizmu, kai jis buvo perkeltas į Lietuvoje veikusį slaptą CŽA kalėjimą.

Jis taip pat teigia, kad iš Lietuvos buvo perkeltas į jurisdikciją, kur buvo didelė grėsmė, kad jam nebus užtikrintas teisingas procesas.

Pareiškėjas skundžiasi ir Žmogaus teisių konvencijos garantijų pažeidimu dėl jam gresiančios mirties bausmės.

Anot Saudo Arabijos piliečio, Lietuva neatliko jo skundų dėl patirto elgesio CŽA slaptojoje programoje veiksmingo tyrimo.

Teisingumo ministerija penktadienį BNS sakė, kad Lietuva iki balandžio 29-osios turi pateikti savo poziciją dėl byloje keliamų klausimų.

Ši pozicija dar yra rengiama. Po numatytos datos EŽTT pateiktus argumentus įvertins ir priims galutinį sprendimą.

„Ši pozicija dar yra rengiama. Po numatytos datos EŽTT pateiktus argumentus įvertins ir priims galutinį sprendimą“, – teigiama ministerijos komentare.

Bylos duomenimis, Al‑Nashiri sulaikytas 2002 metų spalį Dubajuje ir nuo to laiko kalintas įvairiose slaptose CŽA įkalinimo vietose. JAV laikė jį buvus vienu iš svarbiausių teroristinės organizacijos „Al‑Qaeda“ veikėjų, prisidėjusių prie ambasadų sprogdinimo Afrikos Rytuose 1998 metais, savižudžių atakos Jemene prieš JAV karinio laivyno laivą eskadrinį minininką USS „Cole“ 2000 metais ir panašiomis aplinkybėmis įvykdytą išpuolį prieš prancūzų tanklaivį Adeno įlankoje 2002 metais.

Al‑Nashiri buvo laikomas vienu iš „aukštos vertės sulaikytųjų“, kurių atžvilgiu taikyti sustiprinti tardymo metodai.

Peticijoje jis teigia, kad į Lietuvą buvo perkeltas 2005 metų spalį, kur laikytas iki 2006 metų kovo 25 dienos, kai CŽA slaptasis kalėjimas Lietuvoje uždarytas.

Šiuo metu Saudo Arabijos pilietis kalinamas JAV administruojamoje Gvantanamo įlankos jūrų pajėgų bazėje Kuboje.

Karinėje komisijoje Gvantaname nagrinėjama byla, kur pareiškėjui gresia mirties bausmė dėl jam pateiktų kaltinimų dalyvavus minėtuose išpuoliuose prieš JAV karinį laivą ir Prancūzijos civilinį tanklaivį.

Anksčiau EŽTT yra nustatęs Žmogaus teisių konvencijos pažeidimus dėl panašių Al‑Nashiri skundų bylose prieš Lenkiją ir Rumuniją.

Strasbūro teisme Lietuva jau yra pralaimėjusi dvi bylas dėl, kaip įtariama, šalyje veikusio CŽA kalėjimo.

2018 metais EŽTT konstatavo, kad Lietuvoje 2005–2006 metais veikė slaptas CŽA kalėjimas ir jame kalintas kitas Saudo Arabijos pilietis Abu Zubaydah, šių metų sausį dėl neteisėto kalinimo Saudo Arabijos piliečiui Mustafa al Hawsawiui priteista 100 tūkst. eurų.

Pastarasis Strasbūro teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Teisingumo ministerijos teigimu, svarstoma galimybė jį apskųsti Didžiajai kolegijai.

Jeigu bus nutarta sprendimo neskųsti, balandžio 16-ąją jam įsiteisėjus, „Lietuvos institucijos nustatytais terminais spręs dėl reikiamų priemonių, kuriomis EŽTT sprendimas būtų įgyvendintas tinkamai, įskaitant pareiškėjui priteistos piniginės kompensacijos sumokėjimą“.

Teisingumo ministerija tvirtina neturinti informacijos, kad EŽTT svarstytų daugiau panašių peticijų, susijusių su CŽA kalėjimu.

Lietuva oficialiai nepripažįsta, kad jos teritorijoje veikė slaptas CŽA kalėjimas, kur laikyti terorizmu įtariami asmenys. 2009-aisiais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko parlamentinį tyrimą, tačiau paskelbė nenustatęs, kad CŽA sulaikyti asmenys buvo atvežti į Lietuvą, nors pripažino, kad sąlygos tam buvo.

Lietuva teigia, kad patalpose Antaviliuose, netoli Vilniaus, turėjo veikti ne kalėjimas, o žvalgybos paramos centras. Šalis teigia, kad įtarimų sukėlusiais lėktuvais į Lietuvą gabenti ne žmonės, bet ryšių įranga.

2014 metais JAV paskelbta Senato ataskaita apie slaptus amerikiečių kalėjimus. Joje konkretūs centrai neįvardijami, bet žmogaus teisių gynėjai mano, kad Lietuvoje veikė dokumente „violetiniu“ vadinamas centras. Šiais įrodymais rėmėsi ir EŽTT.

Anot JAV Senato ataskaitos, jis veikė nuo 2005 metų pradžios, o uždarytas 2006 metais, kai šalies pareigūnai atsisakė priimti M. al Hawsawį į vietos ligoninę.

Kaip skelbia ETPA, G. Sagatys EŽTT teisėju devynerių metų kadencijai išrinktas surinkęs absoliučią balsų daugumą. Kadenciją jis prasidės ne vėliau kaip praėjus trims mėnesiams nuo išrinkimo.

Teisėjus ETPA renka iš kiekvienos Europos žmogaus teisių konvenciją ratifikavusios valstybės pateikto trijų kandidatų sąrašo.

Lietuva į šias pareigas taip pat teikė Mykolo Romerio universiteto profesorę Lyrą Jakulevičienę ir vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę.

Naujasis Lietuvos deleguotas teisėjas pakeis šiuo metu pareigas einantį teisėją Egidijų Kūrį, pasibaigus jo kadencijai.

EŽTT teisėju nuo Lietuvos nuo 1994 metų birželio mėnesio iki 2004 metų, dvi kadencijas, buvo Pranas Kūris, nuo 2004 metų lapkričio – Danutė Jočienė, o nuo 2013 metų – Egidijus Kūris.

„Prieš 15 metų, kai mes tyrimą atlikinėjom, mes nustatėm, kad tam tikri pareigūnai iš valstybės institucijų neinformavo arba netinkamai informavo tuometinę vadovybę apie savo veiksmus – tai buvo esminė išvada, nes išties buvo įstatymų pažeidimas. Bet jokių asmenų, ten buvusių, mes nenustatėm, neturėjom tokių išeities duomenų, neturėjom dokumentų“, – antradienį BNS sakė A. Anušauskas.

Lietuva antradienį pralaimėjo antrą bylą Europos Žmogaus Teisingumo Teisme (EŽTT) dėl neteisėto kalinimo įtariamame CŽA kalėjime. EŽTT Saudo Arabijos piliečiui Mustafa al Hawsawiui priteisė 100 tūkst. eurų dėl neteisėto prieš du dešimtmečius vykusio kalinimo, įtariama, slaptame amerikiečių kalėjime Lietuvoje.

Aš galiu komentuoti tik tai, kas buvo anksčiau.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2018 metais jau konstatavo, kad Lietuvoje 2005–2006 metais veikė slaptas CŽA kalėjimas ir jame buvo kalintas kitas Saudo Arabijos pilietis Abu Zubaydah.

2009-aisiais Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko parlamentinį tyrimą, tačiau paskelbė nenustatęs, kad CŽA sulaikyti asmenys buvo atvežti į Lietuvą, nors pripažino, kad sąlygos tam buvo.

„Per tą laikotarpį pasirodė JAV Senato dalinė žvalgybos ataskaita, kur yra minimas violetinis centras, tačiau dar kartą pabrėžiu, tyrimui tos medžiagos nelabai pakanka, nes didelė dalis informacijos yra įslaptinta. Savo laiku į JAV, žinau, kad Generalinė prokuratūra kreipėsi informacijos, ir negavo. Daugiau, nežinau, ką galima padaryti“, – pažymėjo A. Anušauskas.

2014 metais buvo paskelbta JAV Senato ataskaita, kurioje konkretūs centrai neįvardijami, bet žmogaus teisių gynėjai mano, kad Lietuvoje veikė dokumente „violetiniu“ vadinamas centras. Šiais įrodymais rėmėsi ir EŽTT.

A. Anušauskas teigė, kad EŽTT vadovaujasi „šiek tiek kitais kriterijais“, kurių baudžiamajam persekiojimui nepakanka.

„EŽTT nereikalauja tokios išsamios įrodomosios bazės, kokia reikalinga Generalinei prokuratūrai vykdant baudžiamąjį persekiojimą, baudžiamuosius tyrimus. Šiuo atveju aš manau, kad institucijų vadovai, kurie atsakingi už EŽTT sprendimų vykdymą, priims sprendimus, yra ir apskundimo galimybė, ir visa kita, ir pagal tuos veiksmus bus galima sakyti, ko ėmėsi. Aš galiu komentuoti tik tai, kas buvo anksčiau“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Krašto apsaugos ministras skeptiškai vertino galimybes tyrimą dėl CŽA kalėjimo atnaujinti politiniame lygmenyje.

„Ne, absoliučiai, (nėra prasmės – BNS), penkiolikai metų praėjus tyrimo tikrai nepadarysi, nes informacija, kuri buvo tuo metu prieinama, visa buvo surinkta“, – teigė A. Anušauskas.

Lietuva teigia, kad patalpose Antaviliuose, netoli Vilniaus, turėjo veikti ne kalėjimas, o žvalgybos paramos centras. Šalis teigia, kad įtarimų sukėlusiais lėktuvais į Lietuvą gabenti ne žmonės, bet ryšių įranga.

JAV Senato ataskaitoje nurodoma, kad jis veikė nuo 2005 metų pradžios, o buvo uždarytas 2006 metais, kai šalies pareigūnai atsisakė priimti M. al Hawsawį į vietos ligoninę.

Gruodžio 19-ąją paskelbtu nuosprendžiu Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. Kitaip tariant, STT verslininką sulaikė neteisėtai, vieši STT ir prokuroro komentarai žiniasklaidoje pažeidė Š. Narbuto teisę į privatumą, jam paskirtas draudimas komentuoti ikiteisminio tyrimo medžiagą buvo neteisėtas ir pažeidė jo reputaciją, Š. Narbuto lėšos buvo laikomos areštuotos neteisėtai.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Peržengtos ribos

Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet STT garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias per ikiteisminį tyrimą Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Pirminių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e. laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau tikino, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas. Kaip dabar nusprendė Strasbūro teismas, tokia STT agentų savivalė buvo neteisėta.

„Strasbūras pasiuntė aiškų signalą Lietuvos institucijoms, kad negalima vien tik dėl kažkieno užmojo ateiti ir sulaikyti žmogaus be teismo sankcijos. Tai yra labai svarbu, nes ne tik mano atveju matėme ir toliau matome rengiamus šou – jie daromi maksimaliai viešai ir naudojant maksimalias prievartos priemones. Vėliau paaiškėja, kad to net nereikėjo“, – Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą „Kauno dienai“ komentavo Š. Narbutas, kurio sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Savivalė: Lietuvos teisėsauga pripažinta pažeidusi Š. Narbuto teises pagal keturis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius. (Reuters, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Vertindamas šį Strasbūro nuosprendį, teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius akcentavo, kad jis turi didžiulę reikšmę Lietuvos kriminalinėje justicijoje.

Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus.

„Ši byla nustatytų pažeidimų gausa tikrai išsiskiria iš daugumos bylų. Tačiau labai svarbus kitas momentas: nors šis Strasbūro sprendimas yra priimtas konkretaus žmogaus – Š. Narbuto – byloje, toks elgesys, kaip ikiteisminio tyrimo metu buvo elgiamasi su juo, yra tipinis, kasdienis ir nuolat besikartojantis. Tai, kokius pažeidimus nustatė Strasbūro teismas, – tradicinio pareigūnų elgesio algoritmų paneigimas. Aiškiai pasakyta, kad toks teisėsaugininkų prievartos taikymas yra neadekvatus. Pradedant beprasmiu, nepagrįstu sulaikymu, tęsiant nepagrįstomis turto arešto priemonėmis ir baigiant dabar labai mėgstamu draudimu įtariamiesiems, netgi jų gynėjams, viešai komentuoti pareikštus įtarimus“, – akcentus sudėliojo teisės ekspertas.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas.

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Apie kokį nešališką procesą mes galime kalbėti, kai iš šalies vadovo ateina nurodymas, kad su tuo reikia kovoti?“ – „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas. Tačiau Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįsti poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai, buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą, kuris labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis atsidūrė visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo EŽTT.

Š. Narbutas kartojo, kad dramatiškas sulaikymas ir jo paviešinimas nuo pirmųjų akimirkų visiškai sutrypė reputaciją.

„Tarsi bandymas parodyti, kaip gerai teisėsauga dirba. Kur tuomet yra nekaltumo prezumpcija? Teisėsauga turėtų išmokti pirmiausia ištirti, o tik tada galutinius rezultatus pateikti visuomenei“, – vylėsi, kad tokių šou ateityje nebebus.

Verslininkui pritarė ir R. Merkevičius, teigdamas, kad Strasbūro teismas aiškiai pasakė, jog turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp visuomenės teisės žinoti ir teisės išsaugoti asmens privatumą.

„Tai rimtas signalas teisėsaugos institucijoms: negali pristatyt žmogaus kaip nusikaltėlio, kol to neįrodė teismas. Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi. Ir tai ne tik teisėsaugos nuopelnas – prie to baisaus įspūdžio sudarymo labai prisideda ir žiniasklaida. Kartu veikdamas šis mechanizmas yra nukreiptas į žmogaus sunaikinimą. Gyvename XXI a., sakome, kad gerbiame žmogaus teises. Tai gal susėskime visi ir vieną kartą pradėkime tas žmogaus teises ginti? Juk be drastiškų šou elementų justicijos veiksmingumas niekaip nenukenčia“, – pabrėžė teisės ekspertas.

Įspėjimas: R. Merkevičiaus teigimu, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis. Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius ir tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Negali vedžioti žmogaus kaip gyvulio ar vergo. Kitaip tariant, baikime girtis nebūtais nuopelnais ir elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

Tokius teisėsaugininkų veiksmus Š. Narbutas apibūdina kaip sąmoningus, darytus su ketinimu jį paspausti, – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio?

„Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu. Nuo pat pradžių buvau atribotas nuo visos savo veiklos. Mano reputacija buvo taip sugadinta, kad daugybė žmonių nenori su manimi turėti reikalų ir t. t. O kaip geriausiai mane užčiaupti? Atimti pinigus. Jei neturėsi už ką nusipirkti maisto, tai negi rasi laiko eiti ir pasakoti visiems, koks tu nekaltas?“ – gniuždančius išgyvenimus prisiminė verslininkas.

Kaip konstatavo Strasbūro teismas, teisėsaugos institucijos turi aiškiai pagrįsti, kodėl būtina suvaržyti teisę į turtą, nesvarbu, kokio dydžio jis būtų.

„Mano atveju nutiko taip, kad aš turėjau įrodinėti, kodėl man reikalinga vienokia ar kitokia pinigų suma. Tačiau nė vienas mūsų teismas nepasisakė dėl šių argumentų. Strasbūras panaudojo labai stiprią reikšmę turintį anglišką išsireiškimą, kuris skamba taip: neįsivaizduojama, kaip kažkas gali galvoti, kad areštuoti visą žmogaus turtą yra normalu. O pas mus tai tampa normalia praktika“, – dėstė Š. Narbutas.

Asmeninė atsakomybė

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

EŽTT nustatė, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Buvo skleidžiama tik vienpusė informacija, kuri tokiame kontekste yra neigiama. Apsiginti aš neturėjau jokių galimybių. O ką pas mus reiškia tylėjimas? Tyli, vadinasi, kaltas. Be to, visa ta informacija buvo su visais mano duomenimis, kai kitos institucijos tą daro bent nuasmeninus. Turėkime galvoje, kad visi teisėsaugos atlikti veiksmai buvo planuoti – ne atlikti ekspromtu. Dabar Strasbūras nustatė, kad visa tai buvo neteisėta. Pagalvokime, ką tai reiškia?“ – retoriškai klausė visuomenininkas.

Kaip „Kauno dienai“ tikino teisės ekspertas R. Merkevičius, po šio EŽTT sprendimo visos institucijos turėtų įsijungti sau raudonas lemputes.

„Visų pirma, jos turėtų įvertinti būtent šią Š. Narbuto situaciją – kas konkrečiai ką darė, veikė, sprendė. Kodėl? Pastaruoju metu labai daug kalbama apie atlyginimų didinimą, argumentuojant, kad kriminalinė justicija yra labai kvalifikuota, neša labai didelę atsakomybę, turi labai daug pareigų ir t. t. Tai jei šie asmenys tiek daug visko turi ir viską gerai daro, gal pagaliau pritaikykime jiems atsakomybę ir už netinkamą veikimą? Visi, kurie prisidėjo prie neteisėto sulaikymo, turto arešto ar įteikė draudimus komentuoti – t. y. pažeidė Konvenciją, turėtų būti įvertinti individualiai“, – asmeninę teisėsaugininkų atsakomybę akcentavo pašnekovas ir pridėjo: „Institucijoms taip pat nereiktų slėptis krūmuose, reikėtų įvertinti savo teisinę, teisminę praktiką. Orientuoti ją į tai, ką pasakė Strasbūro teismas. Žinoma, pagal tai galima koreguoti įstatymus, tačiau minimaliai. Strasbūras kalba apie pažeidimus, kurie orientuoti į įstatymo taikytojų suvokimą ir norą riboti žmogaus teises.“

Nemanau, kad mūsų teisėsaugos institucijos yra tokios nekompetentingos, kad nesuprastų, kokias nesąmones daro. Mano manymu, buvo sąmoningai pasirinkta taktika kankinti mane procesu.

Teismai užmerkia akis

Š. Narbutui Strasbūro teisme atstovavusi advokatė Elzė Matulionytė akcentavo, kad signalų mūsų šalis gauna labai daug.

„Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Š. Narbuto atveju kai kas buvo tikrai daryta vadovaujantis labai ydinga praktika. Lyg ir visiems aišku, kad daroma negerai, bet praktikoje vis tiek turime, ką turime. Kiek tokių signalų reikia, kad pasikeistų įgyvendinimo praktika, aš nežinau, tačiau labai norėčiau tikėti, kad esame teisinė valstybė. Ir labai norėčiau, kad po kiekvieno tokio Strasbūro sprendimo būtų daromos išvados, institucijų praktika adaptuojama“, – vylėsi teisininkė.

E. Matulionytės žodžiais, liūdniausia, kad pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, Lietuvos teismai nematė.

„Pas mus tokia praktika, kad dažniausiai tokiais atvejais palaikoma tyrimo institucija ir prokuratūra. Tai, mano nuomone, labai nesubalansuotas požiūris. Visi suprantame, kad teisėsaugos institucijų tikslas – mus apsaugoti nuo nusikalstamų veikų. Tačiau procesas, kaip jos siekia savo tikslų, būna ne toks, koks turėtų būti teisinėje valstybėje. Norėtųsi, kad Š. Narbuto byla būtų pavyzdys, kad ikiteisminio tyrimo etape reikia įsivesti saugiklių, nurodančių, kad įtariamasis yra visavertis bylos dalyvis su visomis procesinėmis teisėmis, kurias garantuoja tiek Konvencija, tiek Konstitucija“, – reziumavo pašnekovė.

Kaip antradienį paskelbė Strasbūro teismas, byloje „Narbutas prieš Lietuvą“ nustatyti keturių straipsnių pažeidimai: dėl neteisėto sulaikymo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, neproporcingo nuosavybės teisės apribojimo.

Priminsime, kad Š. Narbutą į teismą atvedusi istorija prasidėjo 2020 m. liepą. Tuomet Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) garsiai paskelbė įtarianti, kad Š. Narbutas už tarpininkavimą reagentų pirkimuose galėjo gauti per 300 tūkst. eurų. Jis buvo įtariamas prekyba poveikiu dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų. Svarbu paminėti, kad įtarimai, kurie Š. Narbutui buvo pareikšti jį sulaikant, ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinti. Vėliau jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, o 2023-iųjų gegužę pirmosios instancijos teismas Š. Narbutą visiškai išteisino. Byla tebėra nagrinėjama Apeliaciniame teisme.

Neteisėtas sulaikymas

Kaip skelbiama, Strasbūras nagrinėjo įvairias Š. Narbutui taikytas kardomąsias priemones. Tuo metu jis veikė kaip tarpininkas tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Ispanijos įmonės, iš kurios buvo pirkti COVID-19 reagentai. Už kiekvieną parduotą COVID-19 testų rinkinį Š. Narbutui buvo sumokėtas 1 euras.

Šiame skambių įtarimų fone buvo surengtas per visą Lietuvą nuvilnijęs sulaikymo šou: Š. Narbuto namuose buvo atlikta krata, paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kompiuteris, kitos e.laikmenos. Iš areštinės paleistas Š. Narbutas neneigė, kad 300 tūkst. eurų atlygį gavo, tačiau teigė, kad viskas buvo daroma oficialiai – jis turėjo individualios veiklos pažymėjimą, pasirašė reikiamas sutartis, išrašė visas sąskaitas.

„Narbuto sulaikymas buvo atliktas ne pagal įstatyme numatytą procedūrą. Taip pat, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neturėjo pagrindo skelbti konkrečią informaciją apie Š. Narbutą, kuri smarkiai pakenkė jo reputacijai. Kalbant apie Š. Narbuto turto areštą, ši priemonė buvo neproporcinga, o sprendime nebuvo tinkamai suderinti jo ir visuomenės poreikiai“, – rašoma teismo išplatintoje nutartyje.

Strasbūro teismas nustatė, kad Š. Narbuto sulaikymas buvo atliktas ne pagal įstatyme numatytą procedūrą.

Kaip anksčiau „Kauno dienai“ yra sakęs Š. Narbutas, jo sulaikymui tuomet nebuvo jokio teisinio pagrindo.

„Tuomet net neturėjau dalyvauti teismo posėdyje, nes buvo sprendžiamas ne mano sulaikymo, o namų arešto klausimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK), tokiame posėdyje nei aš, nei mano gynėjas net neprivalome dalyvauti. Aš į jį galiu būti kviečiamas atvykti, bet jokiu būdu neatvesdinamas“, – aiškino pašnekovas.

Jo žodžiais kalbant, tiek sulaikymas, tiek namuose atliktos kratos buvo daromos be jokios teismo sankcijos.

„Pas mus susiformavusi tokia ydinga praktika STT veiksmuose – jie mano, kad lengva ranka bet kada gali sulaikyti, ką nori ir kaip nori. O teismai vėliau užmerkia akis. Taip įteisinama jėgos struktūrų savivalė, – teigė Š. Narbutas ir pridūrė: – Kiekvieną šį neteisėtą veiksmą turėjau apskųsti nacionaliniuose teismuose. Tik tada galėjau kreiptis į Strasbūro teismą. Turėjau išnaudoti visas vidaus teisinės gynybos priemones, pasiekti tokį nacionalinių teismų sprendimą, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Tai dabar jau galiu sakyti, kad tų pažeidimų, kuriuos nustatė Strasbūro teismas, mūsų Lietuvos teismai nematė.“

L. Balandžio / BNS nuotr.

Grūmoja linčiuotojams

Š. Narbutui dar būnant areštinėje, viešojoje erdvėje prasidėjo tikras linčo teismas. Nors pats Š. Narbutas nuo pat pradžių teigė, kad toks farsas buvo perteklinis, net politikai ir kiti aukšti valstybės tarnautojai piršo kitokias versijas. 

„Bylą viešai komentavo net šalies Prezidentas (Gitanas Nausėda – aut. past.). Buvo jo aiški citata, kad tokie Š. Narbuto veiksmai liaudyje vadinami marodieryste ir su tuo privaloma kovoti. Kai Prezidentas pats skiria ir teisėjus, ir generalinį prokurorą, ir STT vadovą, ir jie visi nagrinėja mano bylą, tai, mano vertinimu, yra tiesioginis poveikis. Ir apie kokį nešališką procesą mes tada galime kalbėti, kai nurodymas ateina iš šalies vadovo, kad su tuo reikia kovoti“, – Strasbūro teismui pateiktus argumentus kiek anksčiau „Kauno dienai“ vardijo Š. Narbutas.

Tai, kad ši byla nuo pat pradžių sulaukė didžiulio dėmesio, – ir teisėsaugininkų nuopelnas.

„Kai mane sulaikė, viskas buvo viešai pranešama per visas žiniasklaidos priemones. Žiūrint į kitus STT praneštus atvejus, tenka matyti, kad informacija apie sulaikymą pranešama saugant žmogaus duomenis – rašant tik inicialus, neatskleidžiant net tam tikros įmonės, jei tas žmogus joje užima aukštas pareigas. Mano atveju, buvo viešai skelbiamas mano vardas ir pavardė. Taip pat buvo minima POLA veikla, nors ji su pareikštais įtarimais nėra niekaip susijusi. Aš net nebuvau POLA vadovas, o vienas iš valdybos narių. Teismų praktika rodo, kad valdybos narys nėra viešas asmuo, bet tas niekam nerūpėjo“, – tai, ką jau ne kartą „Kauno dienai“ yra pabrėžę ir teisės ekspertai, pakartojo Š. Narbutas.

Šiandien Strasbūro teismas paskelbė, kad tyrimą atlikusių institucijų pateikta informacija ir jos paviešinimas nebuvo pagrįstas poreikiu informuoti visuomenę ir padarė didelę žalą Š. Narbuto reputacijai. Todėl buvo pažeista jo teisė į privatų gyvenimą.

„Š. Narbutas tuo metu nebuvo nei politikas, nei valstybės tarnautojas. Teismo nuomone, jo ankstesnio viešo vaidmens nebuvo galima lyginti su politiko ar valstybės pareigūno vaidmeniu. Jo žinomumas nebuvo toks, kad pateisintų jo tapatybės atskleidimą. Be to, jo tapatybės atskleidimas labai padidino žiniasklaidos susidomėjimą šia byla. Jis neturėjo galimybės apsaugoti savo tapatybę, kai jį į teismą su antrankiais atlydėjo policijos pareigūnai. Nuotraukos, kuriose jis atlydimas į teismą, buvo paskelbtos, todėl jis tapo visuomenės dėmesio centre“, – konstatavo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).

Spaudimas per pinigus

Kaip jau esame rašę, po skambaus sulaikymo Š. Narbuto laukė dar ne vienas akibrokštas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo areštuotos visos jo lėšos bankų sąskaitose, automobilis.

„Konstitucijos 21 straipsnyje parašyta, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Bet kokie apribojimai turi būti labai aiškiai motyvuoti, apibrėžti ir proporcingi. Mano atveju, buvo areštuota viskas. Ką tai reiškia? Kad tu negali susimokėti sąskaitų, nusipirkti maisto, samdytis advokato teisinei pagalbai“, – „Kauno dienai“ vardijo pašnekovas, kuris savo lėšomis, ir tik iš dalies, galėjo pradėti naudotis tik praėjus pusantrų metų.

Š. Narbutas įsitikinęs, kad nuosavybės teisės apribojimas niekaip negalėjo viršyti 300 tūkst. eurų atlygio sumos, kuri STT ir prokuratūros įsivaizdavimu gauta neteisėtai.

„Galiu tik palyginti, kad ES yra reglamentai, kaip valstybės narės turi elgtis su asmenimis, kurie padarę nusikalstamas teroristines veikas. Tai yra kone sunkiausi nusikaltimai. Tai net jų atžvilgiu yra priimtas atskiras reglamentas, kad jiems negali būti ribojamos galimybės naudotis lėšomis, kurios skirtos teisinei gynybai, susimokėti mokesčiams, maistui ir sveikatos priežiūrai. Tai, Lietuvos institucijų vertinimu, aš esu blogesnis už teroristą?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Anot Strasbūro teismo, Š. Narbuto turto ir visų pajamų areštas buvo atliktas neįvertinus priemonės proporcingumo.

„Toks Lietuvos institucijų skirtas areštas laikomas griežtu ir ribojančiu. Ši priemonė buvo paskirta neatsižvelgiant į Š. Narbuto poreikius tik po jo paties skundų prokurorui buvo iš naujo įvertinta. Š. Narbutas pareikalavo kas mėnesį jam skirti 6 tūkst. eurų jo poreikiams (įskaitant vaistams nuo vėžio ir teisinei gynybai), tačiau institucijos atsisakė nenurodydamos jokių motyvų“, – akcentuojama teismo nutartyje.

Nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.

„Turi būti palikta lėšų pragyvenimui, orių ir minimalių lėšų užtikrinimas – privalomas. Turime turėti galvoje, kad nuosavybės teisės apribojimas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Ar tikrai jas buvo būtina tokias taikyti? – „Kauno dienai“ anksčiau sakė teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas ir dar pridūrė: – Žinote, kas pas mus yra labai blogai? Sakyčiau, tai yra net vyraujančios teisinės kultūros elementas – visiškas formalumas, neįsigilinimas į situaciją. Bijau, kad visos tokios nuosavybės apribojimo priemonės yra taikomos mechaniškai, gal kartais net su specialia intencija asmenį paspausti – kam būtų malonu atsidurti be pragyvenimo šaltinio.“

Trūksta žmogiškumo

Visą mėnesį po sulaikymo Š. Narbutas aktyviai reiškėsi socialiniuose tinkluose, atsakinėjo į žurnalistų klausimus, o šį tyrimą ne kartą apibūdino kaip STT vykdomą teisinį eksperimentą. Tada STT jį užčiaupė – uždraudė atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis.

L. Balandžio/BNS nuotr.

„Pusantrų metų man buvo drausta kaip nors viešai komentuoti vykstančius procesus. Nepaisant to, kad kiti mano interesai – ekonominiai, darbiniai ir panašiai – buvo apriboti, aš negalėjau net įvardyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro spaudimą liudytojams, vilkina procesą. Tuo tarpu patys STT tai darė laisvai. Taip visuomenę pasiekė tik vienpusė informacija, o aš savo pozicijos visiškai negalėjau reikšti“, – yra teigęs Š. Narbutas, kurio žodžiams šiandien pritarė ir Strasbūro teismas.

EŽTT pažymėjo, kad teisėsaugos institucijos privalėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą Š. Narbutui, ką jis galėjo ar ko negalėjo atskleisti. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta, jog Š. Narbutui skirti apribojimai yra proporcingi ar būtini demokratinėje visuomenėje.

„Manau, kad jei pati ikiteisminio tyrimo institucija ar prokuratūra komunikuoja kažkokią medžiagą, tai logiška, kad būtų leista ir tam asmeniui komentuoti“, –„Kauno dienai“ yra teigęs D. Žalimas.

Anot teisės profesoriaus, dažniausiai individualūs pažeidimai yra susiję su pareigūnų kompetencijos stoka, aiškinant ir taikant įstatymus.

„Ko dažniausiai trūksta, tikriausiai jaučiame mes visi, – teisingesnio požiūrio, įsigilinimo į žmogaus situaciją, jautrumo. Problemos daugeliu atveju atsiranda būtent dėl žmogiškumo stokos“, – Lietuvos teisinės sistemos skaudulius yra vardijęs D. Žalimas.

Strasbūro sprendimu, Lietuva Š. Narbutui taip pat turi sumokėti 768,94 euro turtinei žalai atlyginti ir 26 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Lenkijoje galioja vieni griežčiausių abortų įstatymų visoje Europoje.

Abortai šioje katalikiškoje šalyje yra teisėti tik tokiu atveju, jei nėštumas yra seksualinės prievartos ar kraujomaišos rezultatas arba kelia pavojų motinos gyvybei ar sveikatai.

Strasbūre įsikūręs teismas nuosprendį priėmė po to, kai buvo gautas jaunos moters, kuriai nebuvo leista teisėtai nutraukti nėštumą, nors vaisiui buvo diagnozuotas Dauno sindromas, skundą.

Pareiškėja buvo identifikuota tik kaip 1985 m. gimusi Varšuvos gyventoja M. L.

2020 m. Lenkijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad abortai dėl vaisiaus apsigimimo yra nesuderinami su konstitucija.

Nuosprendis įsigaliojo 2021 m. sausio 27 d.

Kitą dieną vienoje Varšuvos ligoninėje moteriai turėjo būti atliktas abortas, tačiau įstaiga atšaukė procedūrą. Dėl to moteris buvo priversta vykti į Nyderlandus.

EŽTT pranešime nurodė nustatęs, kad atitinkamos įstatymų pataisos, dėl kurių moteris buvo priversta vykti į užsienį nutraukti nėštumo ir negalėjo sulaukti artimųjų palaikymo veikiausiai turėjo „didelį psichologinį poveikį“.

Balsų dauguma teismas pasmerkė Lenkiją už tai, kad šalis pažeidė „teisę į privataus gyvenimo gerbimą“, kurią užtikrina Europos Žmogaus teisių apsaugos konvencija.

EŽTT įpareigojo Lenkiją sumokėti moteriai 15 tūkst. eurų kompensaciją ir atlyginti 1 004 eurus išlaidų.

Strasbūre įsikūrusio teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus 10 Lenkijos piliečių, palaikančių santykius su tos pačios lyties asmenimis, kurių prašymus susituokti valdžios institucijos atmetė, skundus.

Valdžios institucijos pareiškėjams nurodė, kad šalyje teisėtai susituokti gali tik vyras ir moteris.

Nacionaliniai teismai atmetė grupės pateiktus teisinius skundus dėl šio sprendimo, todėl jie kreipėsi į Europos teismą.

Pareiškėjai teigė, kad dėl to, jog jų santykiai nebuvo oficialiai pripažinti, jie patyrė nepatogumų mokesčių, socialinių teisių ir šeimos teisės srityse.

Savo sprendime EŽTT pritarė jų argumentams, teigdamas, kad valstybės narės privalo sukurti teisinę sistemą, kuri leistų tos pačios lyties asmenų poroms tinkamai įteisinti ir apsaugoti savo santykius.

Teismas teigė, kad tai nebūtinai turi būti tradicinė santuokos forma, o vyriausybė gali laisvai nustatyti tikslų teisinio režimo pobūdį, jei tik jis yra tinkamas.

EŽTT pažymėjo, kad šiuo metu Lenkijoje santuoka yra vienintelis teisinis būdas įforminti santykius.

Teismas pareiškė, kad atkreipė dėmesį į pranešimus apie vis labiau priešišką ir homofobišką Lenkijos valdančiosios partijos aukšto rango politikų požiūrį į seksualines mažumas.

Teismas nustatė, kad nėra pagrindo manyti, jog teisinio pripažinimo ir apsaugos suteikimas tos pačios lyties asmenų poroms, palaikančioms stabilius ir tvirtus santykius, savaime gali pakenkti kitoms šeimoms.

Vienas iš pareiškėjų Krzysztofas Alceris (Kšištofas Alceris) sakė, kad labai džiaugiasi teismo sprendimu.

„Tikiuosi, kad tai bus pirmas stiprus postūmis keistis ir siekti lygybės, – sakė jis naujienų agentūrai AFP. – Tikimės, kad pokyčiai įvyks, mums to reikia.“

Šiais metais teismas jau pripažino Rusiją, Rumuniją, Bulgariją ir Ukrainą padarius panašių pažeidimų.

EŽTT pavesta priimti sprendimus dėl Europos žmogaus teisių konvencijos, kurią ratifikavo 46 šalys, pažeidimų.