Piliavietėje – bėgikai

Pirmieji patirti visus įspūdžius ir kitiems apie tai pasiryžę papasakoti klaipėdiečiai festivalio objektų apžiūrėti išsiruošė dar ketvirtadienį vakare.

Šis sprendimas buvo racionalus, nes kitais vakarais, tikėtina, bus problemų pasistatyti automobilius, o ir į senamiesčio gatves pasipils labai daug žmonių.

Daugelis festivalio lankytojų nusiteikę linksmai, tarsi dalyvautų orientavimosi varžybose, tik neturėjo žemėlapio ir negalėjo pasižymėti jau aplankytų šviesulių.

Daugelis festivalio lankytojų nusiteikę linksmai, tarsi dalyvautų orientavimosi varžybose.

Renginio organizatoriai skelbė, kad šįkart derėtų laikytis pagrindinės ašies, vedančios nuo piliavietės iki Jono kalnelio.

Paklausę šio patarimo ir pradėję nuo įspūdingos 125 metrų šviečiančių bėgikų voros apžiūros piliavietėje pasielgė teisingiausiai. Slovakijos menininkų instaliacija „Bėgantys už taiką“ nereikalauja daug laiko, bet yra labai verta dėmesio, jos nepamatęs negalėtų girtis stebėjęs šių metų Šviesų festivalio objektus.

Didikai prajuokino ir nustebino

Besilaikantys vakarų–pietų ašies žiūrovai keliauja į Teatro aikštę, kur gali tekti palaukti kas 15 minučių ant Klaipėdos dramos teatro fasadų rodomų animacinių veikėjų pasirodymo.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skambiai pavadintas kūrinys „Didikai prie jūros“ jauniems ir mažiems žiūrovams kelia juoką.

Suaugusieji gūžčioja pečiais. Mažai lietuvių kunigaikščius primenantys animaciniai herojai „dainuoja“ populiarias su Lietuvos istorija ir jūra nelabai susijusias dainas.

Bandantys atpažinti Lietuvos didikus rodomuose vaizduose žiūrovai nesupranta – ant vienos sienos herojus įvardijamas kaip vienas kunigaikštis, ant kitos – visai kitas.

„Man tai primena penktoko darbą informacinių technologijų pamokoje“, – garsiai kalbėjo solidaus amžiaus vyras.

Vaikučiams: „Didikai prie jūros“ ne vienam kelia prieštaringus jausmus. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Jo draugė ragino nesureikšminti ir pažiūrėti į šį darbą kaip į linksmą pramogą – gal neverta  animaciniame filmuke ieškoti istorinių tiesų ir atitikimų.

Senamiestyje – dangaus kūnas

Pasukę į Turgaus gatvę daugelis nustemba – jos viduryje kabo dangaus kūnas.

Pavadintas „Link saulės“ šviečiantis objektas tamsiai mėlyno dangaus fone kausto žvilgsnį ir labiau primena į Klaipėdos senamiestį nusileidusią pilnatį.

Pakeliui į Jono kalnelį žiūrovai veltui žvalgosi dar kokio nors šviesulio, bet jų nusivylimas greitai išgaruoja, kai prieš akis nušvinta Latvijos menininko instaliacija „Gyvenimas saloje“. Ji – veikiausiai vienas įspūdingiausių reginių šių metų festivalyje.

Kiekvienas joje įžvelgia vis kitus vaizdinius, primenančius gamtos tvarinių formas. Klaipėdiečiams tai dar viena proga pasigėrėti puikiai sutvarkytu senuoju gynybiniu miesto įtvirtinimu ir naujai besiskleidžiančiu kvartalu greta jo.

Stebina futuristiniai vaizdai

Daugelis smalsuolių iškart po to suka prie Dangės ir žvalgosi, ką dar įdomaus galima pamatyti. Paaiškėja, kad kiekvienas gali įsiamžinti tam tapytojo Audriaus Gražio sukurtoje instaliacijoje „Šeimos albumui“.

Nuostaba: atrodo, kad į Klaipėdos senamiestį nusileido pilnatis. / Domo Remeikos nuotr.

Daugiausia smalsuolių sutraukė prie paminklo „Arka“ įrengta instaliacija „100-mečio tunelis“, skirta Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos sukakčiai. Paskęsti spalvingų dūmų rėmuose, pajausti, ką reiškia matyti šviesą tunelio gale, patiko daugeliui.

Panašiai dėmesį kausto ir instaliacija „Monolitas“ Atgimimo aikštėje. Tiesa, čia reikia daugiau laiko, kad žiūrovai pamatytų visą kūrėjų sumanymą.

Festivalio šviesulių yra ir daugiau, todėl verta šilčiau apsirengti ir išsiruošti pailsėjus.

Šiandien organizatoriai atskleidžia ir pirmuosius vardus, kuriuos susirinkę žiūrovai išvys festivalio scenoje.

Festivalis žada pasiūlyti kaip niekad stiprią ir įvairią programą, kurioje ryškiausių pastarųjų metų hitai ir didžiausius koncertus surengę šalies atlikėjai.

Liepos 29 dieną Raudondvaryje savo koncertą surengs Natalija Bunkė. Mažiau nei prieš savaitę didžiausią savo karjeros šou surengusi atlikėja tapo šių metų viena ryškiausių muzikos figūrų, kurią išgirsti nori tūkstančiai gerbėjų. Natalija festivalio „M.A.M.A. vasara“ scenoje žada surengti itin ryškų ir pilną garsiausių kūrinių pasirodymą.

Raudondvaryje savo pasirodymą surengs ir visai neseniai muzikos apdovanojimuose „M.A.M.A.“ metų proveržiu tapusi atlikėja dj nevykele. Jaunajai atlikėjai tai bus pirmasis festivalis, kuriame žada ne vieną kartą pakartoti ir ryškiausią savo hitą „Aerobika“. Taip pat klausytojų lauks ir naujausia atlikėjos kūryba.

Taip pat festivalio scenoje jau ne pirmą kartą bus galima išgirsti vieną ryškiausių šalies atlikėjų, be kurio neįsivaizduojamas joks festivalis, tai „žmogumi orkestru“ tituluojamas atlikėjas – Vidas Bareikis. Kiekvieną kartą festivalio scenoje surengiantis įsimintiną pasirodymą atlikėjas žada nustebinti ir šį kartą.

Pirmąjį kartą festivalyje savo pasirodymą surengs ir šiuo metu itin populiarus atlikėjas, kurio dainas moka daugybė lietuvių, tai – Gabrielius Vagelis. Išskirtinis atlikėjo balsas ir jausminga kūryba susipins su elektroninės muzikos garsais bei festivalio svečiams padovanos užburiančias bei įsimenančias dainas.

Taip pat festivaliui „M.A.M.A. vasara“ specialiai iš Londono atvyks ir viena realiausių pretendenčių atstovauti Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse laikoma Beatrich. Žinoma atlikėja žada surengti itin energingą ryškiausių savo dainų programą, kurioje išgirsime ir „Like a Movie“.

Visą savaitgalį šurmuliuojantis kurortas

Jau šiandien Vytauto gatvėje prasidėjo tautodailininkų ir kulinarinio paveldo meistrų kermošius. Šiemet jis bus rekordiškai didelis, jame dalyvauja per 350 siūlančiųjų savo gaminių ir skanumynų. Čia, be kita ko, galima įsigyti stintų iš gintaro, metalo, molio, medžio, megztų, meduolinių ir kitokių bei geriausių Lietuvos tautodailės dirbinių ir kulinarinio paveldo gardumynų.

Organizatoriai džiaugiasi, kad kermošiuje dalyvauja ir rekordinis skaičius žvejų – ne tik iš pajūrio, bet ir iš Rusnės, Kintų, Šilutės bei kitų miestų. Žvejai atvyko su savo rūkyklomis, stintų kepimo įranga, receptais. Šventėje pamatysime ir kulinarinio paveldo meistrus iš Latvijos, kurie pristatys, kaip stintą ruošia jie.

Šventė vyks visą savaitgalį, tačiau daugiausiai pramogų svečiams kurortas pasiūlys pagrindinę Stintų šventės dieną – šeštadienį. J. Basanavičiaus gatvėje su savo įranga įsikūrę pajūrio žvejai, virtuves po atviru dangumi įsirengę geriausi kurorto restoranų bei kavinių šefai svečiams siūlys šviežios, agurkais kvepiančios, išrūkytos, vytintos stintos, gardžios žuvienės ir kitų žuvų skaniausius patiekalus. Tačiau pats populiariausias ir labiausiai svečių mėgiamas patiekalas – miltuose apvoliota ir įkaitintoje keptuvėje paskrudinta žuvelė, tradiciškai šventės dienomis jos suvalgoma ne viena tona.

A. Kazlausko nuotr.

Daugybė smagių renginių

Nestigs ir atrakcijų – kaip ir kasmet, norintieji galės dalyvauti Stintų meškeriojimo varžybose, jėgas išbandyti tradicinėse žvejiškose rungtyse. Pramogauti pakvies ir Amatų (Centrinėje aikštėje), Žemaitiško kastinio ir kuršiškos stintienės (J. Basanavičiaus gatvėje), Silkės ir humoro festivalio (J. Basanavičiaus gatvės ir Birutės alėjos sankryžoje) kiemai.

J. Basanavičiaus gatvėje bei Jūratės ir Kastyčio skvere skambės smagi muzika, o norintieji parašyti savo linkėjimus bus laukiami Vytauto gatvėje, kur įsikurs tautodailininko Lino Žulkaus pagaminta įspūdingo dydžio Didžioji stinta. Šeštadienio pavakarę vyks teatralizuotos Didžiosios stintos palydos kartu su Stintų ordino riteriais bei perkusine grupe ir Didžiosios stintos sudeginimo misterija „Jūros dvasia“ kartu su fakyrais pajūryje, ties Palangos tiltu.

Beje, skaičiuojama, kad Stintų šventė per savo gyvavimo metus pritraukė ne mažiau kaip 1,5 mln. lankytojų. Vien pernai per tris dienas Palangoje, mažosios žuvelės festivalyje, apsilankė apie 100 tūkst. svečių.

Jubiliejinė „Palangos stinta“

Pasak vieno iš festivalio „Palangos stinta“ organizatorių, Stintų ordino kanclerio Nerijaus Stasiulio, pasirengimas artėjančiai Stintų šventei vyksta itin atsakingai. „Apsilankyti garsiojoje Stintų šventėje daugeliui šeimų jau tapo tradicija, be kurios nemaža dalis šalies gyventojų nebeįsivaizduoja vasario mėnesio. Negalime nuvilti šventės svečių, tad rengiame itin turiningą, atraktyvią ir netikėtumų kupiną žvejiško festivalio „Palangos stinta“ programą“, – kalbėjo N. Stasiulis.

Surengti įspūdingą ir išskirtinę šventę šiemet norima ir dėl kitos labai svarbios priežasties – šiais metais „Palangos stinta“ kurorte šurmuliuos jubiliejinį, jau dvidešimtąjį kartą.

Pasak N. Stasiulio, per dvidešimt šventės organizavimo metų jau nusistovėjo atrakcijos, kurias Stintų šventės svečiai yra labai pamėgę, ir be kurių jau neįsivaizduoja šios šventės. „Kalbu ne tik apie įvairiais būdais paruoštą ir tiesiog po atviru dangumi, J. Basanavičiaus gatvėje, pateikiamą stintą, bet ir apie svečiams siūlomas atraktyvias varžytuves, kurioms nereikia jokio išankstinio pasirengimo. Tarp tokių pramogų – ir ant jūros tilto rengiamos garsiosios stintų meškeriojimo varžybos, ir stintų valgymo čempionatas, ir inkaro laikymo varžybos, kitos pramogos“, – kalbėjo šventės organizatorius.

Atrakcijų gausa

Įdomių veiklų žvejiško festivalio organizatoriai siūlys ir daugiau – šeimos galės pasinerti į etnografines pramogas, kaip ir kasmet, smalsuolius vilios Amatų, Žemaitiško kastinio ir kuršiškos stintienės, Silkės ir humoro kiemai, o Jūratės ir Kastyčio skvere savo išmonę ir meistriškumą demonstruos Baltijos regiono žuvies barbekiu turnyro dalyviai.

Neabejotinai didelio smalsuolių dėmesio sulauks ir garsiosios ruonių maudynės – ledinio vandens nepabūgę sveikuoliai, kaip ir kasmet, žiūrovų akivaizdoje pasiners į žiemiškos Baltijos bangas.

Be jau minėtų atrakcijų, šventės „Palangos stinta“ metu skambės linksma muzika, o norintieji galės ir patys pamiklinti kojas šokio sūkuryje. Stintų šventės svečių lauks šventinis koncertas „20 Stintos bučinių“, kurio metu, be kitų atlikėjų, scenoje išvysime ansamblį „Jonis“, grupę „Kitava“ bei Jurgą Šeduikytę.

Šventės naujovės

Tačiau vien tradicinėmis pramogomis neapsiribojama – siekdami nustebinti svečius, kasmet organizatoriai pasiūlo ir naujovių. Viena iš jų yra tai, kad šiais metais šventės „Palangos stinta“ metu, be žvejiškų atrakcijų, bus akcentuojama ir kurortui labai svarbi sukaktis – Palanga šiemet švenčia savo 770 metų gimtadienį. Tai atsispindės Stintų šventės kultūrinėje programoje.

Akcentuodami istorinius įvykius, šventės organizatoriai nepamirš ir šiandienos aktualijų – dėmesys bus skirtas ir nuo karo kenčiančiai Ukrainai. „Jubiliejinėje, dvidešimtojoje, Stintų šventėje sieksime naujo Lietuvos rekordo – „Didžiausia žuvies ir jūrų gėrybių paelija“. O užfiksavę jį, kviesime visus norinčius paragauti šio rekordinio patiekalo, o kartu ir prisidėti aukomis prie pagalbos Ukrainai – surinktos lėšos bus skirtos Palangos miestui partneriui Ukrainoje – Bučai – paremti“, – kalbėjo N. Stasiulis.

Palangos miesto savivaldybės nuotr.

Ypatingas kermošius

Kokia gi šventė be kermošiaus? Jis tiesiog būtinas, kad pramogautojai galėtų ne tik patys pasimėgauti prekiautojų siūlomomis gėrybėmis, bet ir pasirūpinti lauktuvėmis namuose likusiems artimiesiems ar bičiuliams. Tuo Stintų šventės organizatoriai taip pat pasirūpino – žvejiško festivalio metu šurmuliuos Žuvies ir Tautodailės mugės, kuriose savo gaminius bei produkciją siūlys rekordiškai daug tautodailininkų, individualių kūrėjų, kulinarinio paveldo meistrų.

Organizatoriai džiaugiasi, kad kermošiuje dalyvaus ir rekordinis skaičius žvejų – ne tik iš pajūrio, bet ir iš Rusnės, Kintų, Šilutės bei kitų miestų. „Žvejai atvyks su savo rūkyklomis, stintų kepimo įranga, receptais. Beje, šventėje sulauksime ir kulinarinio paveldo meistrų iš Latvijos, kurie pristatys, kaip stintą ruošia mūsų „broliukai“, – kalbėjo N. Stasiulis.

Šventės laikraštis

Kai šventės programa tokia turtinga, ne vienam pramogautojui kyla klausimas – kaip visur suspėti ir viską išbandyti? Jaudintis neverta, kadangi šventės organizatoriai skuba į pagalbą – savotišku Stintų šventės gidu taps specialiai šiai jubiliejinei „Palangos stintai“ išleistas laikraštis „20 stintos bučinių“.

Šiame laikraštyje bus ne tik pateikta išsami Stintų šventės renginių programa, bet ir primenama šios šventės atsiradimo pradžia, pirmieji organizatorių žingsniai bei pagrindiniai įvykiai. Dėmesys bus skiriamas ir Palangos 770-ajam gimtadieniui. Pramogautojus pradžiugins ir tai, kad laikraštyje bus pateikta gerų, išbandytų receptų, kaip įdomiai ir skaniai galima paruošti Stintų šventės metu įsigytą šviežią stintą. „Norime, kad įsigijusieji šviežios stintos neturėtų sukti galvos, kaip skaniai ją paruošti“, – teigė N. Stasiulis.

Palangos miesto savivaldybės nuotr.

Svarbiausia – stinta

Tad, kad ir kokių įvairių atrakcijų bei pramogų „Palangos stintos“ svečiams siūlys šventės organizatoriai, svarbiausia šio žvejiško festivalio metu buvo ir išliks stinta – įvairiais būdais pagamintą, ją šventės svečiams siūlys geriausi kurorto kavinių ir restoranų virtuvių meistrai, žvejai kvies įsigyti šviežios, ką tik iš tinklų išraizgytos stintos. Vyks įvairių su stintomis susijusių konkursų bei atrakcijų, o kermošiaus dalyviai siūlys įsigyti „stintiškų“ suvenyrų – tokių, kokių jokios kitos šventės metu negausite.

Šventės metu norintieji parašyti savo linkėjimus bus laukiami Vytauto gatvėje, kur įsikurs tautodailininko Lino Žulkaus pagaminta įspūdingo dydžio Didžioji stinta. Šeštadienio pavakarę vyks teatralizuotos Didžiosios stintos palydos kartu su Stintų ordino riteriais bei perkusine grupe ir Didžiosios stintos sudeginimo misterija „Jūros dvasia“ kartu su fakyrais pajūryje, ties Palangos tiltu.

Bus linksma ir skanu

„Tad pavasarėjanti Palanga laukia visų žvejiškame festivalyje „Palangos stinta“ vasario 10–12 dienomis. Bus linksma, įsimintina ir labai skanu“, – neabejojo N. Stasiulis.

Dar 2022 m. spalį buvo svarstoma, ar smarkiai išaugus elektros kainoms festivalis apskritai galės įvykti. Uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas spalio 3 d. net paskelbė apklausą, kurioje klausė klaipėdiečių nuomonės.

Tąkart meras sakė, kad apklausa parodys dvi galimybes – nedaryti nieko ir laukti, kol situacija pagerės, arba ieškoti sprendimų, kurie būtų adekvatūs esamai situacijai.

Įstaigos "Klaipėdos šventės" direktorė Eglė Šulskė tuomet tikino, kad bus ieškoma alternatyvų. Gal bus gręžiamasi į tvarumą, kaip tai daro kiti Europos miestai.

Tad neseniai paskelbtame trumpame "Klaipėdos šventės" pranešime nurodoma, kad festivalio metu bus siekiama kurti švaresnes idėjas, kviečiama meno bendruomenė, kurianti tvarius, ilgalaikius, atsakingus festivalio projektus.

"Mums rūpi miesto bendruomenė – galimybė edukuoti, reprezentuoti, įkvėpti, skatinti pozityvų pokytį. Mums rūpi būti pirmiems, novatoriškiems, tvariems. Mes kuriame kitokį Klaipėdos šviesų festivalį", – skelbė organizatoriai.

Žadama, kad didelė dalis projektų lankytojų lauks dienos metu, o vakare, papildyti šviesomis, šie projektai įgaus dar daugiau žavesio.

Nors visi jie iš esmės veikė tą patį, penkių kauniečių patirtys ir palikimas, kurį jiems suteikė kultūros sostinės titulas, labai įvairūs.

Šešeri metai

Bene anksčiausiai į projekto „Kaunas 2022“ procesą įsiliejo ilgametis „Kauno dienos“ fotografas A. Aleksandravičius – jo užfiksuoti Kauno kadrai puošė projekto paraišką, pateiktą dar 2016 m. pavasarį. Išraiškingos kauniečio fotografijos papildė kertinių miesto, kaip būsimos Europos kultūros sostinės, idėjų, kurios įgyvendintos 2022 m., sąvadą.

„Mano kadrai panaudoti ir pirmiesiems projekto „Kaunas 2022“ instagramo paskyros įrašams“, – prisimena fotografas, gerai žinomas dėl iš paukščio skrydžio įamžintų Kauno miesto ir rajono vaizdų. Beveik per šešerius metus jam darbo reikalais pavyko dalyvauti per 200 programos renginių, kuriuos ir fotografavo, ir filmavo dronu. Intensyviausi jam buvo 2021-ieji – net 76 renginiai.

„Pamenu, 2016-aisiais projekto „Kaunas 2022“ komunikacijos vadovė Agnė Pinigienė mane pakvietė į Kauno kultūros centrą, ten susipažinau su projekto vadove Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova-Maj. Tuomet buvau dar tik pradėjęs filmuoti ir labai naivus, kartu ir drąsus“, — juokiasi vaizdo menininkas M. Paplauskas, taip pat filmavęs projekto ištakas. Iš viso jam pavyko sukaupti apie 10 terabaitų medžiagos, tiesa, nemažai jos liko sename, jau mirusiame kompiuteryje.

G. Jovaišos nuotr.

T. Biliūnas projekto „Kaunas 2022“ savo atskaitos tašku laiko Europos kultūros sostinės titulo laimėjimo dieną – 2017 m. kovo 29 d., kai fotografavo sprendimo laukimą ir džiugesio akimirkas Rotušės aikštėje.

„500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų“, – įspūdingą asmeninę statistiką beria M. Plepys, su fotoaparatu projekto „Kaunas 2022“ kvietimu darbavęsis nuo 2018 m.

G. Jovaiša prie vaizdo burtininkų komandos prisijungė vėliausiai – 2022 m. gegužę, vykstant antrajam šiuolaikinio Kauno trilogijos veiksmui „Santaka“. Krikštas buvo rimtas: „Vos tik grįžęs po atostogų iš Graikijos papuoliau į lietuviškąjį gegužės dušą. Lijo be jokios prošvaistės visą dieną, o reikėjo fotografuoti apie keturiolika valandų.“ Per pusmetį G. Jovaiša aplankė apie 100 skirtingų renginių ir įvykių, užfiksavo per 140 tūkst. kadrų: „Šimtai kilometrų, tūkstančiai žingsniukų. Įsiminė viena diena fotografuojant „Smaragdo kelio“ objektus, teko apkeliauti praktiškai visą Kauno rajoną, pažinti niekad nelankytus miestelius ir apylinkes.“

500 fotografuotų renginių ir įvykių, 200 tūkst. kadrų, 16 tūkst. paruoštų publikuoti nuotraukų.

Kūrėjų ir stebėtojų ryšys

„Įprastai renginiuose svarbiausi yra atlikėjai, pranešėjai ir pan., bet dirbant su projekto „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“, ypač prasidėjus pandemijai ir fotografuojant projektą „Kultūra į kiemus“, supratau, kad man smagiausia pagauti laimingus, besimėgaujančius dalyvius, ir tai tapo labai svarbiu akcentu mano darbuose“, – teigia M. Plepys.

„Reportažą iš esmės gali sukurti trimis kadrais – stambiu planu, bendru vaizdu ir kokia nors detale“, – paklaustas, ką įdomiau fotografuoti, atlikėjus ar žiūrovus, neslepia T. Biliūnas. Jam muzikos grupių koncertuose aktualu fiksuoti bendrą renginio nuotaiką, įsijautusią publiką, kuri ir sukuria reportažo atmosferą. „Net ir vienas puikiai nusiteikęs žiūrovas, užfiksuotas stambiu planu, gali atstoti visą minią“, – sako jis.

T. Biliūno nuotr.

„Man taip pat svarbesnis žiūrovas. Aišku, atlikėjų darbas – milžiniškas, bet jie suteikia publikai to kažko, kas virsta labai įdomia emocija“, – svarsto A. Aleksandravičius.

G. Jovaišai ypač įdomu fotografuoti tuos žmones, kurie nepratę pozuoti. „Tai ir pajaučiau bendruomenių renginiuose – dažnai tekdavo pakalbinti žiūrovą, prisijaukinti jį, kad atsipalaiduotų prieš objektyvą. Bėgant mėnesiams pastebėjau, kad žmonėms, kuriuos fotografavau nebe pirmą kartą, ypač senjorams, pavykdavo vis greičiau atsipalaiduoti, patys paprašydavo juos įamžinti, būdavo labai miela“, – prisimena fotografas. Jam ne mažiau įdomu buvo įamžinti ir svarbesnių projekto „Kaunas 2022“ svečių portretus, su šiomis asmenybėmis susipažinti.

„Man prasmingiausia, kai galiu užfiksuoti atlikėjo ir žiūrovo sąveiką čia ir dabar, kai įvyksta vadinamoji chemija. Kažko tokių momentų ieškodamas galbūt netenku, bet verta“, – atskleidžia vaizdo klipus kuriantis M. Paplauskas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad per šiuos keletą metų žmonės, dalyvaujantys kultūros renginiuose, pasikeitė, tapo laisvesni, labiau įsitraukiantys. „Tiesa, nesu tikras, ar šis pokytis įvyko juose, ar manyje. Pats kamerų nemėgstu, tad suprantu, kad ir kiti gali būti nepatenkinti, kai prieinu arti, bet tai juk kenkia kadrų kokybei. Vis dėlto pats išmokau žmones prisijaukinti, o jie, atrodo, priprato“, – sako menininkas.

Iššūkiai, likę už kadro

Visi kalbinti pašnekovai kaip didžiausius, sudėtingiausius darbus įvardijo pagrindinius projekto „Kaunas 2022“ renginius – „Sukilimą“, „Santaką“, „Sutartį“, taip pat – jau tradicinį „Fluxus festivalį“. „Kai tiek veiksmo, sunku apsispręsti, į kurią pusę bėgti ir ką svarbiau įamžinti“, – svarsto Martynas, o kolegos priduria, kad daug įtakos tokiuose renginiuose turi ir oras. „Nors tada nedirbau, turiu pasakyti, kad buvo labai smagu projekto „Kaunas 2022“ uždarymą stebėti šiltai ir komfortiškai arenos viduje“, – kvatoja T. Biliūnas.

Anot M. Plepio, labiausiai kūrybiškumą ir improvizaciją ugdė „ConTempo“ festivalis. Jis prisimena, kad vienas režisierius prašė spausti mygtuką tik tuo metu, kai atlikėjas kala vinį, kad fotografavimo garsas netrikdytų žiūrovų: „Tokie ir panašūs prašymai versdavo gerai pagalvoti, kaip sukurti įdomią istoriją esamoje situacijoje, ir tai buvo smagūs iššūkiai.“

M. Plepys prisimena pavojingesnį nutikimą, kai filmuojant vieną iš scenų filmui „Kaunas – viena didelė Europos scena“ prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos netikėtai pasirodė trys pareigūnai ir pradėjo aiškintis, kas su dronu įskrido į karinę teritoriją ir ką fiksavo. „Mano laimei, tai buvo kolegų dronas, bet visas aiškinimas ir įspėjimai, kas gresia, truko virš 30 minučių“, – juokiasi jis.

Procesas: fiksuodami spektaklius ar meno projektus fotografai turėjo būti itin jautrūs kūrėjų sumanymams. / M. Plepio nuotr.

Kartu su kolega Martynu per karantiną galybę kiemų apkeliavęs M. Paplauskas prisimena, kad tuomet nepavykdavo išvengti ir gana kurioziškų situacijų – kai jie prieidavo pasitarti, renginį stebintys pareigūnai bemat liepdavo atsitraukti per saugų atstumą.

Įsiminusiu krikštu dalijasi ir G. Jovaiša. „Pirmosios darbo prie projekto „Kaunas 2022“ dienos metu fotografavau renginį „Švęskime upę“, kurio metu kauniečiai plaukė Nemunu ir Nerimi įvairiomis, net savadarbėmis, vandens transporto priemonėmis. Nuo Panemunės paplūdimio iki Žemųjų Šančių paplūdimio plaukėme didelėje rankų darbo kanojoje, talpinančioje apie 20 žmonių, kanoja plaukė ir muzikantai. Gyva muzika, gera nuotaika, irkluotojai irkluoja, aš fotografuoju, viskas atrodo tiesiog nuostabu, tačiau už kelių šimtų metrų mūsų laukia Panemunės tiltas ir jo kolonos! Staiga pasigirdo riksmai, atsisukęs pamačiau, kad mūsų medinis laivas tuoj trenksis į koloną. Maniau, apvirsime, mintyse jau dėliojosi gelbėjimo planas… pasigirdo „bum“, buvo daug streso, nes atrodė, kad valtis lūžo pusiau, bet užteko laiko pasiekti krantą ir netgi visiems išlikti sausiems!“

Asmeniniai atradimai

„Labai įsiminė darbas su „Atminties biuru“ – filmuodavome litvakus, klausydavomės jų gyvenimo istorijų. Jos neretai buvo sukrečiančios, pokalbiai – ilgi, pašnekovai – vyresnio amžiaus. Jau vėliau supratau, kad galimybė tapti šių pasakojimų liudininku, prisiliesti prie tų žmonių buvo prasminga“, – pasakoja M. Paplauskas. Kaip operatorius per kelerius metus jis užfiksavo ne tik dešimtis renginių, bet ir daug pokalbių su įvairiausiais žmonėmis.

Jis mini ir festivalį „ConTempo“, kurį filmavo nuo pirmos dienos ir kuris jam suteikė visišką kūrybinę laisvę. Juk kaunietis pirmiau gyvenime tapo šokėju ir tik paskui – vaizdo menininku, tad toks festivalio išskyrimas iš visos projekto „Kaunas 2022“ programos skamba visiškai natūraliai.

„Man mieliausi buvo jaukumu spinduliuojantys renginiai, įvairios bendruomenių šventės. Labai įstrigo Jurgos Šeduikytės koncertas Aleksoto mikrorajone – nepaisydami lietaus, susirinko gausybė gyventojų, kas balkonuose, kas ant pievutės, atrodo, net gyvūnai stebėdavo koncertus. Būtų galima padaryti atskirą augintinių albumą“, – šypsosi G. Jovaiša. Jis tarp jam įsiminusių renginių mini „Kūjelių“ koncertą Panemunėje, Vytauto V. Landsbergio dainuojamosios poezijos vakarą fotografo gimtuosiuose Šančiuose ir daug šiuolaikinio šokio pasirodymų.

A. Aleksandravičiui labai patiko Kauno rajono įtraukimas į programą. „Manau, mieste sėkmingą renginį suorganizuoti gana paprasta, bet rajone, kur bendruomenės uždaresnės, gali kilti iššūkių. Nemažai fotografavau „Šiuolaikinių seniūnijų“ programai, pavyzdžiui, didelį įspūdį paliko Lapės, kur dirbtuvėse žmonės gamino krėslus. Atrodė, kad visi įsitraukė – tai net stebino“, – prisimena fotografas.

T. Biliūnui didžiausią įspūdį paliko visus metus vykusi litvako iš PAR Williamo Kentridge’o paroda. „Sakyčiau, ji buvo stipresnė už visas kitas kartu sudėjus“, – meno poveikį bando nupasakoti senas renginių vilkas. Ypač paveiki buvusi ir Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“.

Koks įspūdingiausias žmogus, kurio portretą teko sukurti? „Mane sunku nustebinti, bet turiu pasakyti, kad įdomu buvo dirbti su Yoko Ono kuratoriumi Jonu Hendricksu, rengusiu parodą Kauno paveikslų galerijoje – teko ilgai viską derinti, mums buvo skirtos tik 7 minutės, bet jis buvo paklusnus pozuotojas“, – juokiasi vyras.

G. Jovaišai daugiausia sentimentų paliko „Fluxus Labas!“, bendruomenių ir jaunimo renginiai.

Projekto „Kaunas 2022“ komandai daugiau buvau žinomas kaip architektūros fotografas, nes tuo metu intensyviai fotografavau Kauno modernizmą, ši sritis buvo mano arkliukas, kaip ir parodos, instaliacijos, tad užsakymų iš programų „Modernizmas ateičiai“ ir „Dizainas laimei“ labai laukdavau“, – jau būtuoju laiku apie projekto „Kaunas 2022“ patirtį kalba M. Plepys.

„Jei reikėtų išskirtį renginį, kuris darbo prasme buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir magiškiausias, tai – Kauno rajone vykęs Roberto Magro spektaklis „Vizijos“, – prisimena fotografas, – „Miškas, naktis, stiprus lietus, dėl kurio akrobatai svarstė net atšaukti pasirodymą, rūkas, garas, kylantis nuo atlikėjų kostiumų... ir aš, su botais ir lietpalčiu. Vienoje rankoje skėtis, kitoje – fotoaparatas. Buvo nuostabus pasirodymas, ir aš pats džiaugiausi įamžintais kadrais.“

Profesionaliojo meno sklaida

Festivalio iniciatoriai dirigentas Marius Reklaitis, operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman ir pianistė Kamilė Zaveckaitė, šiemet susibūrę į asociaciją „Marijampolės filharmonija“, tikisi palikti bent mažutį įspaudą gimtojo miesto kultūrinėje erdvėje, festivalio idėjomis ir menu prisidėti prie Marijampolės ir jos regionų kultūrinio identiteto.

Garsusis Vienos klasikas kompozitorius Josephas Haydnas dar prieš kelis šimtmečius yra sakęs, kad „muzika yra kalba, kurią gali suprasti kiekvienas. Tai vienintelė kalba pasaulyje gebanti sukurti daugiau taikos nei karo...“ Šia intencija ir vadovautasi rengiant jau antrąjį festivalio sezoną.

Šypsenos: Gala koncerto akimirka.

Pagrindiniai festivalio idėjiniai tikslai liko nepakitę – tai profesionaliojo meno sklaida regione, iš Marijampolės kilusių profesionalių menininkų bendradarbiavimas ir kūrybos procesai.

Festivalis prasidėjo Marijampolės kultūros centre lietuvių kompozitorių kūrybai skirtu koncertu „Beauštanti aušrelė“. Programoje ieškota lietuviško muzikinio braižo ir meninio identiteto, tad koncerte skambėjo L. Latvaitytės-Zaman ir K. Zaveckaitės atliekamos Juozo Gruodžio, Felikso Bajoro dainos, skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio solo fortepijono muzika.

Pedagogai taip pat jaučia vaikų demotyvaciją, nuolat susiduria su klausimu, kaip išsaugoti jaunimo smalsumą.

„Kultūros savaitės“ publika galėjo mėgautis Česlovo Sasnausko kamerinio choro atliekamoais vokaliniais kūriniais, pasaulyje gerai žinomo birbynininko Dariaus Klišio muzikavimu, dviem Auksiniais scenos kryžiais apdovanoto svečio iš Belgijos – choreografo, šokėjo Nielso Claeso menu. Savo spalvotomis mintimis apie muziką ir šiemet dalijosi atliekamų kūrinių vizualizacijas kūrusi dailininkė Aušrinė Dubauskienė.

Žadino norą muzikuoti

Po atidarymo koncerto visą savaitę vyko atviri meistriškumo kursai – jaunimui skirta edukacinė programa. Statistinė analizė atskleidžia neguodžiančią tendenciją: Sūduvos jaunimo noras mokytis menų arba pradėtą mokslą tęsti ir pabaigti yra dramatiškai sumažėjęs. Atkreipę dėmesį į šią gąsdinančią statistiką, Marijampolės filharmonijos meno vadovai yra pasiryžę įkvėpti jaunąją kartą, sukurti tradiciją, kai susibūrę jaunieji talentai per muziką kartu išgyvena neįkainojamų akimirkų, motyvuojančių nemesti meno kelio.

Visą savaitę festivalio organizatoriai dirbo su keturiomis Sūduvos krašto muzikos mokyklomis, rengė individualias fortepijono, vokalo, kamerinės muzikos, choro pamokas.

Programos ryškiausiu momentu tapo dirigento M. Reklaičio darbas su jaunaisiais instrumentininkais, kurį vainikavo Sūduvos jaunimo simfoninio orkestro inauguracinis koncertas. Vaikų, mokytojų, tėvų, savivaldos vadovų nuoširdžios padėkos neleidžia abejoti: koncertų ateityje tikrai bus, nes jų sūduviškiai laukia.

Festivalio pirmojo sezono metu vykusi atvira diskusija apie menų mokslo svarbą „Kodėl Mocartas?“ leido suprasti, kad pedagogai taip pat jaučia vaikų demotyvaciją, nuolat susiduria su klausimu, kaip išsaugoti jaunimo smalsumą. Tad antrojo sezono metu buvo surengta interaktyvių paskaitų ir užsiėmimų pedagogams, kurių metu buvo pristatyti inovatyvūs dėstymo būdai, ieškoma, kaip įvairesniais metodais, pasitelkus neįprastus instrumentus, technologijas, sužadinti jaunimo ir vaikų susidomėjimą muzika.

Kelionė per epochas

Festivalio organizatorių pastangos pažindinti Sūduvos žmones su rimtuoju klasikinės muzikos žanru, šiemet atvedė prie Baroko gigantui skirto bažnytinių koncertų ciklo „Johann Sebastian Bach“.

Koncertų ciklas skambėjo Marijampolės regionų – Igliaukos, Liudvinavo ir Sasnavos – bažnyčiose. Kaip ir pirmaisiais metais, buvo keliaujama po mažuosius Marijampolės regionus kartu su orkestru. Pirmaisais festivalio metais, kai regionų bažnyčiose buvo pristatoma Wolfgango Amadeus Mozarto kūryba, festivalis bendradarbiavo su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Šiemet – su mažesnės sudėties, labiau skirto baroko kūrybai kolektyvu – Klaipėdos kameriniu orkestru.

Koncertuose „Johann Sebastian Bach“ skambėjo orkestrinė, fortepijoninė ir vokalinė muzika, atliekama Klaipėdos kamerinio orkestro (diriguojamo Mariaus Reklaičio), solisčių K. Zaveckaitės ir L. Latvaitytės-Zaman.

Publikos atliepiamoji reakcija projekto įkūrėjams buvo be galo svarbi, glostanti širdį: tik antrus metus festivalio koncertuose apsilankiusi publika parodė gebanti atskirti W. A. Mozarto ir Johanno Sebastiano Bacho muzikos braižą, jų muzikinių gelmių ir kūrybos spalvų skirtumą.

Festivalio uždarymo gala koncertas pavadinimu „Langas į epochas“ taip pat buvo edukacinio pobūdžio. Jame festivalio publika vieno koncerto metu keliavo per skirtingas epochas, buvo supažindinti su istoriniais kontekstais nuo baroko iki XX a. per klasikinės muzikos prizmę. Koncerte dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras, L. Latvaitytė-Zaman, K. Zaveckaitė. Publika liko sužavėta neįprasto balso savininku, gala koncerto svečiu kontratenoru Viktoru Gerasimovu. Festivalio uždarymą papildė spalvinga žavingosios Gerūtos Griniūtės moderacija.

Dovana miestui – fortepijonas

Viena iš festivalio svarbiausių dalių yra L. Latvaitytės-Zaman paramos ir labdaros fondas, kurio svarbiausias tikslas išlieka įsigyti koncertinį fortepijoną Marijampolės miestui. Miestas apskritai stokoja gerų instrumentų, pagrindinės koncertų salės, neturi tinkamų klasikinės muzikos atlikimui fortepijonų. Dėl šios priežasties, abejais festivalio  metais, organizatoriai bendradarbiavo su Kauno fortepijonų meistru Artūru Pečeliūnu. Iš Kauno nuomojamas instrumentas buvo gabenamas į kiekvieną Marijampolės miesto salę ir jos regionų bažnyčias.

Jau antrus metus renkamos lėšos instrumentui įsigyti dar turi nueiti ilgą kaupimo proceso kelią, todėl kiekviena organizacija ar asmuo, norintis prisidėti, paspartinti rezultatą ir tapti šio kilnaus tikslo dalimi, gali pervesti pasirinktą sumą į šią banko sąskaitą:

Lauros Latvaitytės-Zaman paramos ir labdaros fondas

Įmonės kodas: 304857196

IBAN: LT847300010155558996

AB „Swedbank“

Sparčiai žiemėjantis lapkritis buvo derlingas – šiuolaikinės muzikos festivalio „Iš arti“ Baltijos muzikos dienose skambėjo lietuvių, latvių, estų, austrų, skandinavų muzika, o Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) ir Kauno valstybinio choro koncertuose kūriniai pristatė įvairias kultūrines sąsajas. Norėjau pasiklausyti daugybės koncertų, neretai skambančių kasdien, ir beveik visada kelias mane nuvesdavo į Kauno valstybinę filharmoniją, nes kur kitur taip gera klausytis muzikos.

Nešantys šviesą

Vienas puikiausių lapkričio koncertų buvo Leros Auerbach šeštosios simfonijos „Šviesos nešėjai“, skirtos Chuine'ei Sugiharai ir visiems, kurie rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, pasaulinė premjera Kauno filharmonijoje lapkričio 5 d. Kūrinį atliko KMSO, Kauno valstybinis choras, violončelininkė Kristina Reiko Cooper (JAV), dainininkai Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė, Egidijus Bavikinas, Žygimantas Galinis, skaitovai Regina Kamičaitienė ir Egidijus Stancikas, dirigavo KMSO vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas (JAV). Kūrinyje skambėjo jidiš – ilgą laiką buvusi įprasta daugumai Rytų Europos žydų kalba. Šis projektas buvo programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, įgyvendintas gavus didelę Pasaulio holokausto atminimo centro „Yad Vashem“ Jeruzalėje paramą.

Kauno istorijos dalimi tapę diplomatai Ch. Sugihara ir Janas Zwartendijkas tapo ir daugybės žmonių laimingos istorijos dalimi: išdavę kelionės vizas, jie lėmė ne vieno žmogaus, o keliolikos kartų likimus. Kūrinio iniciatorė Kristina Reiko Cooper viena iš jų – viza Nr. 1628 buvo išduota jos vyro tėvui Irvingui Rosenui. Japonų kilmės amerikietė muzikė akcentavo Ch. Sugiharos drąsą nepaisyti vadovų sprendimų, siekį elgtis teisingai pagal Bushido kodeksą ir žydišką Hakarat hatov – gėrio matymo pasaulyje ir dėkingumo sampratą. Unikaliomis kultūrinėmis sąsajomis rėmėsi ir kūrinio kompozitorė L. Auerbach – pagal kintsugi principą (keramikos dirbinių atkūrimo technika, suklijuojant klijais su aukso milteliais) ji sujungė jidiš poetų tekstus, neįgarsintus, tik librete matomus 121-osios psalmės žodžius ir violončelės solo.

Seniai gyvename nebe XIX a., tad ir muzikos vertėtų klausytis tos, kuri kuriama dabar. Ypač Kaune gyvenančių kompozitorių!

Prologo, penkių dalių ir keturių interliudų simfonijoje violončelei, keturiems solistams, skaitovams, chorui ir simfoniniam orkestrui skambėjo skirtingų likimų Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje gimusių, gyvenusių poetų Yisroelio Emyoto (1909–1978), Dovido Hofshteyno (1889–1952), Peretzo Markisho (1895–1952), Itziko Mangerio (1901–1969), Simkhos Shayevitchiaus (1907–1944), Moyshe'ės Teyfo (1904–1966), Avromo Sutzkeverio (1913–2010), Rajzel Żychlińsky (1910–2001) tekstai. Penkias simfonijos dalis – „Laiškai į niekur“, „Lopšinė“, „Degimas“, „Atsisveikinimo žodžiai“ ir „Stebuklo epilogas“ simboliškai suriša prologas ir interliudai – „šukės ir šnabždesiai“. Eilėraščiai labai jautrūs ir intymūs, šioje poezijoje telpa ir kompozitorės šeimos istorija.

Simboliška, kad simfoniją „Šviesos nešėjai“, skirtą Ch. Sugiharai ir visiems, kurie rizikuoja viskuo, kad išgelbėtų kitus, įrėmino parodos, skirtos Pasaulio tautų teisuoliams, pristatymas Kauno filharmonijoje, Karen Tanakos kūrinys „Angelas sargas“ (2000) ir Pasaulio tautų teisuolių, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių Lietuvos žydus, pagerbimas Lietuvos Vyriausybėje, kur Holokausto memorialo „Yad Vashem“ skiriamus apdovanojimus priėmė artimieji. Simfonijos paskyrimas ir tiems, „kurie rizikuoja viskuo“, ne tik verčia susimąstyti apie gelbėtojų likimus, bet ir yra aktualus šiandien.

Pripažinimas: pasaulinei L. Auerbach simfonijos „Šviesos nešėjai“ premjerai pasirinktas Kaunas. / L. Matulevičienės nuotr.

Diplomatinių ryšių sukaktis

Lapkričio 6 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje vykęs koncertas leido pagalvoti apie laiką. Kažin ar dar didžiuojamės buvę paskutiniai Europos pagonys? 1009 m. Viešpačiui dvasią atidavė šv. Brunonas, o mes švenčiame pirmą Lietuvos vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Krikštą su kalaviju rankose nešę kryžiuočiai galų gale suprato, kas jiems sakoma Žalgirio mūšyje, nors 1251 m. jau buvo apsikrikštijęs karalius Mindaugas, o Lietuva (kuriam laikui) tapo krikščioniška valstybe. Po jo valdę kunigaikščiai turėjo įvairių nuomonių apie valstybinės religiją, vyko derybos su Gediminu, Algirdu, Kęstučiu, ir tik Jogaila 1388 m. padėjo tašką. Lietuvoje, ne Žemaitijoje. Istorija tekėjo sava vaga. Pirmą Lietuvos Respubliką Vatikanas de jure pripažino 1922 m. lapkričio 10 d. ir to neatsižadėjo net atėjus sovietams, Vatikane Lietuvos pasiuntinybė veikė visą laiką, diplomatiniu būdu oficialiai atnaujinta 1991 m.

Pilnoje Kauno arkikatedroje bazilikoje giedojo Kauno valstybinis choras, grojo lietuvių vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur ir pagrindinis Siksto koplyčios Vatikane vargonininkas Juanas Paradelli Solé. Skambėjo puikūs, didingi kūriniai vargonams, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Juozo Naujalio, Pranciškaus Beinario, Vytauto Barkausko, Vaclovo Augustino, Zitos Bružaitės, Domenico Bartolucci, Henri Potirono, Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Džiūgavau dėl kauniečių kompozitorių muzikos, tačiau būčiau norėjusi išgirsti ir lietuvių išeivių giesmių.

Kaimynai iš arti

Šiuolaikinės muzikos tvanas, atlaidai, rekolekcijos – norimą žodį galite parinkti patys – Kauną ištinka lapkritį. Tamsa, šaltis, link bjaurių linkstantys orai, puikūs muzikai, išskirtinė muzika, premjeros, kolegiški susitikimai, derantys su įnoringa ir labiau XIX a. muziką mėgstančia Kauno publika. Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus 1997 m. įkurtas festivalis „Iš arti“ jau seniai tapo Kauno kultūros dalimi – kaip ir jame skambančios lietuviškos premjeros.

Šiais metais festivalis jau antrą kartą rengė Baltijos muzikos dienų renginius ir iš arčiau pažiūrėjo į lietuvių, latvių ir estų muzikos niuansus ir kultūrinę bičiulystę. Pasvarsčiau, kiek toli ar arti nuo mūsų yra latviai ir estai. Ko gero, pirmiausia į galvą ateina Baltijos kelias ir trikalbė daina „Bunda jau Baltija!“ Tais pačiais metais – 1918 ir 1991 m. – mūsų valstybės paskelbė ir atkūrė Nepriklausomybę. Pakalbinę pažįstamus muzikos mylėtojus apie latvių ir estų muziką tikrai išgirsite žinomas pavardes – Pēteris Vasks ir Arvo Pärt.

Galbūt, tik latviai mums artimesni: ir kalba artima, ir autobusu per kelias valandas patogu nuvykti į Rygą, nuo senų laikų Lietuva ir Latvija keičiasi studentais – XIX a. pab.–XX a. pr. Jelgava (Mintauja) buvo lietuvių kultūros centras (tikrai rekomenduoju pasidomėti to meto Jelgavos gimnazijos moksleiviais!), vienas iš latvių profesionaliosios muzikos pradininkų Jāzeps Vītols mokė lietuvių kompozitorius Juozą Karosą, Juozą Tallat-Kelpšą, Stasį Vainiūną, Juozą Žilevičių, jie vaikščiojo tomis pačiomis Kauno gatvėmis kaip ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas Vladas Jakubėnas. Pavartę jo straipsnių ir recenzijų dvitomį rastume daug gerų žodžių apie latvių ir estų muziką, valstybinių švenčių proga skambėjusią tuometėje sostinėje Kaune.

Didžioji dalis festivalio koncertų vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, festivalis prasidėjo „Drobės fabrike“, baigėsi Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje. Didžioji dalis koncertuose skambėjusių kūrinių sukurta pastaraisiais metais ir tik maža dalis palietė ankstesnius dešimtmečius. Skambėjo septynios lietuviškos premjeros. Lietuviškoji nepremjerinė festivalio dalis sukūrimo chronologine tvarka – Ryčio Mažulio „Canon solus“ (1998), Justės Janulytės „Akvarelė“ (2007), Giedriaus Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ (2012), Justinos Repečkaitės „Acupuncture“ (2014), Loretos Narvilaitės „Akataka“ (2017), Monikos Zenkevičiūtės „Pocket“ (2018), Fausto Latėno „Bolero“ (2020–2021), Žibuoklės Martinaitytės „Hado zona“ (2021), Kristupo Bubnelio „Q“ (2021) ir Mantauto Krukausko „Me oleme kuus (We are six)“ (2022).

Pirmame festivalio koncerte „Virpėjimai“ lapkričio 6 d. „Drobės“ fabrike grojo Estijos elektroninės muzikos ansamblis (EMA). Koncerto programoje – pastaraisiais metais sukurti Malle'ės Maltis, Ákio Sebastiano Frostasono, Alisos Rancāne, Dorise'ės Hallmägi, lietuvio M. Krukausko kūriniai ir vyresniosios kartos Kanadoje gyvenusio esto Udo Kasemetso kompozicija. Pirmadienį, lapkričio 7 d., festivalį koncertu „Vizijos“ tęsė Talino naujosios muzikos ansamblis (vadovas Arashas Yazdani), jis pristatė Märto-Matiso Lillio, Elise'ės Hallik, Santos Bušs, Sami Klemolos ir J. Repečkaitės kūrinius. Austrijos ansamblio „Nemes“ (vadovas Matthiasas Leboucheris) koncerto „Atradimai“ lapkričio 11 d. programoje, be vyresniosios kartos šiuolaikinės muzikos autorių Carolos Bauckholt, Klauso Lango, Michaelio Gordono, Peterio Jakoberio, Christopho Herndlerio kūrinių, sukurtų 1992–2011 m., skambėjo Ramūno Motiekaičio kūrinio „Melancholijos erdvės“ fleitai, klarnetui, violončelei ir fortepijonui premjera. Kompozitoriaus įkvėpimu tapo to paties pavadinimo Karinos Johannisson knyga.

Festivalį koncertu „Apmąstymai“ lapkričio 12 d. tęsė Imanto Jono Marijaus Šimkaus diriguojamas Kauno miesto simfoninis orkestras (vadovas Algimantas Treikauskas, vyr. dirigentas Constantine‘as Orbelianas), kurio programoje skambėjo Lindos Leimane, Mariannos Liik pastarųjų metų kompozicijos, G. Kuprevičiaus „Paskutiniai baltų šokiai“ ir Mariaus Baranausko kūrinio „Amžinoji melodija“ premjera.

Lapkričio 13 d. koncerte „Virsmai“ perkusininkų duetas iš Latvijos Juris Azers ir Guntars Freibergs atliko Andris'o Dzenītis'o, Asjos Ahmetjanovos, Matīsso Čudars'o, Annos Veismane, Raivis'o Misjuns'o, L. Narvilaitės ir K. Bubnelio kūrinius. Išskirtinis festivalio renginys – lapkričio 15 d. Ž. Martinaitytės kūrinys „Hado zona“, kurį ansamblio „Synaesthesis“ nariai Artūras Kažimėkas (bosinis klarnetas), Simonas Kaupinis (tūba), Arnas Kmieliauskas (violončelė), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Marta Finkelštein (fortepijonas) atliko šviesų ir rūko užpildytame Kauno valstybinės filharmonijos vestibiulyje. Erdvinio sprendimo kūrėja – Akvilė Anglickaitė, šviesos dailininkas – Vladas Latonas.

Lapkričio 16 d. koncerte „Spektras“ Vytauto Lukočiaus diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus) atliko Oskars'o Herlins'o, Maria'os Kõrvits, M. Zenkevičiūtės, F. Latėno kūrinius, o kartu su Sergejumi Okruško (klavesinas) – Ričardo Kabelio kūrinio „Opus parabellum“ premjerą. Priešpaskutinis festivalio koncertas – visomis spalvomis žėruojantis „Spinduliavimas“, kuriame Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (vadovas prof. dr. Antanas Kučinskas, meno vadovas ir vyr. dirigentas Leifas Karlssonas) ir dirigentas Karolis Variakojis atliko Gundegos Šmite kompoziciją – solo partijas atliko Gunta Gelgotė (sopranas) ir Laimonas Salijus (akordeonas) ir tris premjeras: Dominyko Digimo „Swells, pines, rustles…“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“ ir Ž. Martinaitytės „4 Forces“. Paskutinis festivalio koncertas „Sensus“, lapkričio 19 d. vykęs pilnoje Šv. Jurgio kankinio (pranciškonų) bažnyčioje, pristatė nuostabią Latvijos radijo choro programą. Joje – Toivo Tulevo, Arvo Pärto, Mārtiņš'o Viļums'o, Krists'o Auznieks'o, J. Janulytės, R. Mažulio kūriniai ir Žibuoklės Martinaitytės „LRT Klasika“ užsakymu sukurto kūrinio „Aletheia“ premjera.

Sunku būtų išrinkti įdomiausią, išskirtiniausią, reikšmingiausią kūrinį ar koncertą – šiuolaikinė muzika, kūrinių premjeros sukuria ypatingą, dabar vykstančio gyvenimo atmosferą. Repertuare pamatę lietuvišką kompozitoriaus pavardę, ateikite paklausyti jo kūrybos, taip pat ir latvių, ir estų. Mes jau seniai gyvename nebe XIX a., tad ir muzikos vertėtų klausytis tos, kuri kuriama dabar. Ypač Kaune gyvenančių kompozitorių!

Atmintis ir perspėjimas

Dabar kuriama muzika turi vieną nemalonią savybę – nuleisti ant žemės. Dažnai kitokio, ausiai neįprasto skambesio, tarytum nesaugi muzika kalba apie dabarties problemas. Lapkričio 18 d. Kauno filharmonijoje pirmą kartą Europoje skambėjo graikų kompozitoriaus Christos'o Hatzis'o kantata „Wormwood (Chornobyl)“ baritonui, vokalistui, diskantui, skaitovui, mišriam chorui ir fortepijoniniam trio, kurią atliko Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio – Lina Krėpštaitė (fortepijonas), Indrė Andruškevičiūtė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė), solistai Andrius Apšega (baritonas), Mantas Jankavičius (vokalas), Kyrylas Dernovyi (diskantas, Ukraina), skaitovas Giedrius Prunskus, dirigavo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas. Vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis. Sudėtingo turinio ir kompozicijos kūrinio tekstas – paties kompozitoriaus ir iš paskutinės Naujojo Testamento knygos „Apreiškimas Jonui“.

Karo Ukrainoje fone, net ir beveik keturiems dešimtmečiams praėjus po Černobylio katastrofos, atominio pavojaus grėsmė niekur neišnyksta. Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis kantatą „Wormwood (Chornobyl)“ sukūrė 2006 m., minint katastrofos 20-metį, jos dedikacija – atminti ir perspėti. Klausantis kūrinio, sąmonės nepaliko nemaloni kompozitoriaus pastebėta asociacija, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia pelyną, paskutinėje Naujojo Testamento knygoje „Apreiškimas Jonui“ minimą kaip „metėlė“, tai didelės dalies žmonijos sunaikinimo priemonė. Kūrinio dalys – „Pelynas“, „Septintasis antspaudas“, „Auksinis smilkytuvas“, „Pabaigos pradžia“, „Pirmieji keturi trimitai“, „Penktasis angelas“, „Šeštasis angelas“, „Paskutinės negandos“, „Eikime naujon Jeruzalėn“.

Perspėjimas, grėsmė, lemtis pynėsi įspūdingoje muzikoje, vaizduose ir specialiai Lietuvoje kompozitoriaus papildytuose lietuvių kalba skaitomuose tekstuose.

Riterio Rinaldo istorija

Mėnesį pradėjusi mintimis apie šviesą ir viltį jį baigiau puikiame Kauno valstybinio choro koncerte „J. W. Von Goethe'ės Istorija apie riterį Rinaldą“ lapkričio 25 d., kuriame pianistas Szymonas Nehringas (Lenkija) atliko Frédérico Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, op. 21, Kauno valstybinio choro vyrų grupė, tenoras Ferdinandas von Bothmeris (Vokietija) ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojami choro meno vadovo ir vyr. dirigento Roberto Šerveniko, atliko Johanneso Brahmso kantatą „Rinaldas“ tenorui, vyrų chorui ir orkestrui op. 50 (1869).

Kauno valstybinė filharmonija šį kūrinį publikai pristatė minėdama 190-ąsias Johanno Wolfgango von Goethe'ės metines. Įdomus, įspūdingas kūrinys, kuriame choras atlieka itin reikšmingą vaidmenį, sukurtas pagal to paties pavadinimo J. W. bon Goethe'ės poemą. Kūrinio centre – poetus ir kompozitorius jaudinusi istorija, kurią šiandien galėtume nagrinėti įvairiai: tai galėtų būti tiek istorija apie gražuolės apkerėtą riterį, tiek apie karius, kuriuos nuo grobikiško karo nuvilioja savo kraštui pasišventusi princesė, – ypač jeigu tokią istoriją sumanytų inscenizuoti kine.

Tačiau grįžkime prie rimtų vyrų – J. W. Goethe'ės, J. Brahmso, riterio Rinaldo ir visų scenoje stovėjusių vyrų! Kūrinys įdomus tuo, kad moters balso jame nėra, Armidą ir jos sodus iliustruoja subtili orkestro muzika. Rinaldas kovoja tarp pareigos ir jausmų, choras Rinaldą kviečia atsitokėti, lipti į laivą ir tęsti užsibrėžtą kelionę į Jeruzalę.

Baigdama pasikartosiu – lapkritis buvo nuostabus, pilnas galimybių: galimybės klausytis puikių atlikėjų atliekamos puikios muzikos. Galimybės permąstyti savo ir artimą istoriją. Galimybės sekti ir suvokti kūrinio tekstą. Galimybės dalyvauti premjerų stebukluose, susitikimuose su kompozitoriais ir atlikėjais. Galimybės po koncerto susitikti su draugais, paskui grįžti į namus. Galimybės, kai reikia sustoti, klausytis tylos ir ramiai vartyti daugybę kartų skaitytas knygas. Ir niekada neįtikėtiname šventiniame šurmulyje nepamiršti, kad Ukraina kovoja ir nepasiduos.