-
Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ jubiliejus – proga įvertinti lietuvišką šokio pasaulį
Prisiminti istoriją
Lietuvos šokio informacijos centrui (LŠIC) 2020-aisiais sukako 25-eri, o centro kūdikis "Naujasis Baltijos šokis" šiemet įvyks taip pat 25-ą̨jį̨ kartą. Ta proga pristatomas specialus leidinys "Šokio metai", kuriame – choreografų, šokio kritikų prisiminimai, LŠIC įkūrėjų ir pirmųjų darbuotojų istorijos, tostai iš užsienio ir išskirtinė ketvirčio amžiaus laiko juosta, atspindinti Lietuvos šokio ir kultūros politikos įvykius pasaulinių reiškinių kontekste.
Plačiau susipažinti su šokio informacijos centro 25-erių metų įvykiais, šokio bendruomenės atstovų prisiminimais ir vizijomis galima nemokamame leidinyje "Šokio metai".
Elektroninė jo versija pasiekiama šiuo adresu.
Dėl spausdintinio leidinio kviečiama kreiptis į Menų spaustuvės (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Infoteką arba susisiekti e. paštu info@dance.lt.
Tarsi daigas pro asfaltą
Vieno iš LŠIC įkūrėjų, Audronio Imbraso, prisiminimai padeda suprasti, kaip stipriai šiandien šokio situacija Lietuvoje skiriasi nuo tos, kuri egzistavo 1995-aisiais.
"Sovietų Sąjungos griūtis, 10-ojo dešimtmečio pradžia. Interneto nėra, matai tik tą meną, koks yra to meto teatrų scenose. Šokio vaizdo įrašų faktiškai nebuvo, nebent gaudavai neoficialiai iš pažįstamų, pavyzdžiui, Maskvoje. Kritikė Natalija Černova juos kaupė ir važinėjo po įvairias postsovietines šalis skaityti paskaitų – skaitė ir Lietuvoje. Pirmos kelionės į Vakarus buvo labai brangios, reikėjo vizų, viešbučius užsakyti galėjai per kelionių agentūras ar iš kažkur sumedžiotais telefonais, – tebedunksojo didžiulė informacijos siena", – leidinyje "Šokio metai" pasakoja A.Imbrasas.
S. Žiūros nuotr.
Paklaustas, kokius pirmuosius uždavinius sau kėlė 1995-aisiais įsikūręs Šokio informacijos centras, A.Imbrasas, teigia, kad pirmiausias uždavinys buvo pasiekti, jog šokio sritis būtų įtvirtinta Lietuvoje: "Valstybinėse struktūrose ar spaudos straipsniuose nebuvo minimas šokis kaip meno sritis – tik baletas ar choreografija. <...> Šokis buvo suprantamas kaip antrinis, žanrinis, reiškinys. O aš mačiau, kad pasaulyje darosi visiškai kitaip."
Po pirmųjų profesinių vizitų į užsienį A.Imbrasas tikina išvydęs naują šokio pasaulį, kuriame šalia Lietuvoje pažįstamo baleto aktyviai veikė ir šiuolaikinis šokis. Jis organizuodavo tarptautinių šokio trupių gastroles Lietuvoje, tačiau jos vykdavo ir buvo sutinkamos su daug daugiau iššūkių nei šiandien.
"Pirmaisiais metais tikrai vežiau ne radikalius veikalus, stengiausi pratinti pamažu. Nors ir tai kažkam buvo per daug, vadinta degeneruojančiu menu ir pan. Bet dėliodavau gastroles iš to, kas gali atvykti, kokios kainos, kas pratęsia praėjusių metų liniją, kam ir be didelių honorarų įdomu aplankyti naują šalį – tuo metu juk dar nebuvo Kultūros rėmimo fondo", – pradžią prisimena A.Imbrasas.
Stiprybė bendrystėje
"Šio leidinio leitmotyvą padiktavo pats jubiliatas, t.y. Lietuvos šiuolaikinio šokio pasaulis. Nesakau centras, nes nesinorėjo akcentuoti pačios institucijos, kuri, be abejo, yra to pasaulio spiritus movens, visa ko variklis", – apie "Šokio metų" sudarymą pasakoja leidinio redaktorius, teatro kritikas Vaidas Jauniškis.
Jis sako bežiūrinėdamas nuotraukų archyvą labai aiškiai pamatęs, kokia čia svarbi bendruomenė: "Ne vienas vadas, ne trupių vadybininkai ar choreografai, ne šokėjai, bet visi kartu. Juk tikrai ne kiekvienas festivalis gali pasigirti nuotraukomis iš siautulingų ir smagių vakarėlių."
Pasididžiavimas: festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Nuotraukose – 2010, 2017, 2019 m. akimirkos. / D. Matvejevo nuotr. nuotr.
"Esu tikras, kad tai – dėl to, jog ši sritis dar nėra tarp Lietuvoje pripažintų ir adekvačiai matomų, finansuojamų, ką pabrėžė visi kalbinti centro kūrėjai. Ir kol visi dar nėra įsipatoginę savo vaidmenyse ir statusuose, tol viskas labai gyva ir gražu. Jų dėka ši šokio žemė sukasi. Todėl ir "Šokios metus" sukūrė bendruomenės žmonės savo pamąstymais, linkėjimais ir vaizdais", – sakė jis.
Impulsai raidai
Šokio kritikas Helmutas Šabasevičius LŠIC veikla laiko labai svarbiu visos Lietuvos kultūros dėmeniu, be kurio sunku būtų įsivaizduoti mūsų šiuolaikinio šokio raidą. Pačiu svarbiausiu centro veiklos ir prasmės įrodymu jis vadina festivalį "Naujasis Baltijos šokis".
"Centras labai daug prisideda ir prie Lietuvos šiuolaikinio šokio tapatybės formavimo, be to, veikia kaip atminties įstaiga, nes kaupia informaciją apie Lietuvos šokį. Įsteigti centrą – viena, tačiau kur kas svarbiau užtikrinti jo veiklą, projektų įvairovę. Už tai reikia dėkoti centro direktorei Gintarei Masteikaitei, projektų koordinatorėms Laimai Zamžickei, Anastasijai Dichtiar, Ingridai Gerbutavičiūtei", – leidiniui sakė H.Šabasevičius.
Baleto artistės, kritikės Skaidros Baranskajos pastebėjimu, Lietuvos baletas ilgą laiką kėlė įspūdį, tarsi žiūrėtume į kažkokį kitą, paralelinį šiuolaikinio šokio ir apskritai šokio, pasaulį.
"Sunku buvo užčiuopti tas bendrumo gijas, nepaisant gana modernių LNOBT spektaklių. Šokio centro atsiradimas, pastangos prodiusuoti, pritraukti ir supažindinti su šiuolaikiniu baletu ar cirku daug kam iš elitinio baleto pasaulio atvėrė akis, paskatino kūrybinius procesus, galbūt net šiek tiek nulėmė vystymosi kryptį", – pastebi ji.
-
Psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė: vaikams nėra rimtų ir nerimtų temų
„Pažiūrėkite, kaip vaikai gali supykti, jei nekreipiam dėmesio į, mūsų manymu, nerimtą jų užduotą klausimą. O temas į rimtas ir nerimtas, į tas, apie kurias galime laisvai kalbėti ir tas, kurios sukelia mums sunkių jausmų, suskirstome mes, suaugę, turėdami jau tam tikrą gyvenimišką patirtį. Todėl vaikai labai laisvai paklausia ir apie mirtį, ir apie kapines, ir apie seksą. Tik sulaukę mūsų neįprastų reakcijų – ilgesnės tylos, sumišimo, supranta, kad šia tema suaugusiems ne taip lengva kalbėtis. Jie padaro išvadas ir ima elgtis atitinkamai – klausia rečiau, nustoja apie tai kalbėti ar klausia kitų, kurie reaguoja paprastai“, – aiškina psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė.
Gruodžio 5-ąją prasidėjusiame vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“, kuris šiemet persikėlė į virtualią platformą www.vaikuknygusala.lt, su skaitytojais susitinka ir rašytojai, palietę sunkias, sudėtingas temas savo rašytose knygose vaikams. Prie virtualaus festivalio galite prisijungti iki gruodžio 13 dienos – žiūrėti kino kūrėjų kurtus vaizdo įrašus ir reportažus, bendrauti su mylimiausiais vaikų knygų autoriais, dalyvauti virtualioje knygų mugėje.
Virgis Šidlauskas.
Rašytojo Virgio Šidlausko naujausia knyga „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ paliečia gamtosaugos, mirties, ligos, nerimo ir ilgesio temas.
„Vaikams įdomūs ne tik nuotykiai, juokai ar šiurpuliukai. Yra dalykų apie kuriuos kalbama mažiau arba jie iš viso neliečiami, nes temos nepatogios, tačiau nereiškia, jog apie tai neverta kalbėtis. Pradžią knygos idėjai man davė dukra. Kartą žaisdama su skėčiu pareiškė, jog būtina po juo slėptis, nes namuose lyja. Tai pamėtėjo mintį, jog būtų įdomu pamatyti kaip pasikeistų šeimos gyvenimas susidūrus su tokiu keistu reiškiniu. O vėliau visa tai susiejau su neišsakytu nerimu, artimojo praradimo baime. Keblumai, nepatogumai visada verčia ieškoti sprendimų, būdų išsikapstyti iš nejaukios situacijos. Lygiai tas pat vyksta ir su emocijomis. Protas veikia labai kūrybingai, jei tik yra galimybė pabėgti nuo nemalonių jausmų. Mes greiti viską paslėpti po abejingumo ir cinizmo kaukėmis, nes tada regisi, jog tai mus žeidžia mažiau. Tačiau vengimas nieko neišsprendžia. Viskas lieka. Geriau kartą su tuo susidurti ir išgyventi nei visą likusį gyvenimą žaisti slėpynių su savimi“, – sako vaikų knygų autorius V. Šidlauskas.
Psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė pataria su vaikais kalbėti paprastai ir atsakyti tai, ko jie klausia – taip bus lengviau išvengti nesusipratimų. „Mes, suaugusieji, vengdami tiesių atsakymų, dažnai pridarom bėdos. Vietoje to, kad pasakytumėm „numirė“ sakom „išėjo“, „užmigo“, „iškeliavo“, taip sukeldami vaikams dviprasmybių ir baimės, kad užmigs ir nepabus, kad išeis ir negrįš. Vaikai nuolat susiduria su mirtimi – juk mirtis yra ta pati, ar tai būtų musės, vabalėlio, paukščio ar žmogaus. Tik netekties dydis skiriasi. Apie tai ir svarbu kalbėti. Vaikai labai greitai perima mūsų emocijas – jei mes vengiame kalbėti kokia nors tema, jie tai jaučia, jei mums nepatogu – irgi supranta, jei graudu, persiima graudumu ir panašiai. Todėl svarbu apgalvoti, ką mums patiems reiškia tos rimtos temos dar gerokai iki to, kol vaikai ims apie jas klausinėti, kad mūsų reakcijos nebūtų neprognozuojamos, keistos ir ne tokios, kokių norėtume“, – dalijasi psichologė.
Marius Marcinkevičius.
Knygų vaikams rašytojas, poetas, prozininkas Marius Marcinkevičius savo naujoje knygoje „Akmenėlis“ rašo apie dviejų vaikų išgyvenimus gete – pasakojimų šia tema iš vaikų perspektyvos rasti sunku tiek knygose, tiek filmuose.
„Visi holokaustai, karai, žmonių naikinimai prasideda nuo to, kad kažkas sugalvoja esąs vertingesnis, aukštesnis už kitą žmogų. Kad kitoniškas žmogus yra blogesnis, nevertas gyvenimo ir jį galima sunaikinti. Juk tai mes matome jau mokyklose, kai vaikai susiburia į grupes ir tyčiojasi iš silpnesnių, o vėliau tai persikelia į suaugusiųjų pasaulį ir virsta į tokius baisius dalykus kaip holokaustas. Tokiomis temomis kalbėti su vaikais, formuoti jų supratimą, yra labai svarbu nuo mažumės. Ši knyga turėtų kelti daug klausimų ir pamąstymų vaikams, apie kuriuos galėtų šnekėti su tėvais ar mokytojais“, – teigia M. Marcinkevičius.
Laikai keičiasi, tėvai jaučiasi patogiau šnekėdami įvairiomis temomis, o ir informacijos, palengvinančios nemalonius pokalbius – apstu. Žinoma, taip buvo ne visada.
Rašytojas V. Šidlauskas atsimena, kad pokalbių rimtomis temomis jo vaikystėje buvo, bet ne tiek, kiek norėjosi: „Manau, kai kurios temos buvo vienodai nepatogios abiem pusėms. Ir niekas nedrįsdavo žengti to pirmo žingsnio. Juk dažnai vengdami šnekėtis apie brendimą, netektį, nerimą, tėvai saugo ne tiek vaikus, kiek pačius save, nes žino, kad tai nebus paprasta. Nes atsakymai veda prie naujų klausimų ir tai gali užtrukti“.
M. Marcinkevičius svarsto, kad vyresnės kartos tėvams vis dar įskiepyti tarybinių laikų standartai, kai žmonės vieną galvojo, antra šnekėjo, o trečią darė. „Mano tėvai pergyveno karą, pokarį, apie tai kalbėti jiems būdavo baisu – dar pasakysi ką nors ne taip, vaikai išpliurps, bus nemalonumų. Atviras pokalbis neįėjo į bendravimo kultūrą, jis nebuvo perduotas iš kartos į kartą. Tikiuosi, kad jaunesni tėvai pradeda gyventi europietiškai, yra atviri pasauliui ir įvairioms temoms“, – sako rašytojas.
Psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė siūlo pirmiausia padirbėti su savimi ir pabandyti suprasti, kodėl viena ar kita tema yra skaudi patiems tėvams, kodėl apie tai sunku kalbėtis:
„Siūlau kuo paprasčiau paklausti vaikų apie tai, kas jums rūpi, paprastai atsakyti į vaikų klausimus ir būti tikriems – vaikai supranta lygiai tiek, kiek jiems tuo metu reikia. Kai reikės daugiau, vėl paklaus. Jei vaikas užduoda keblų klausimą ir jaučiate, kad dar nesate pasiruošę į jį atsakyti, galite iš karto į klausimą neatsakyti. Gerai yra pasidomėti, kaip vaikui kilo tokios mintys, kodėl apie tai galvojo, kaip tokie dalykai parūpo. Apkalbėję tai geriau suprasite, kas ir kodėl rūpi vaikams“.
Kasmetinis vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų knygų sala“ šiemet vyksta virtualiai gruodžio 5 – 13 dienomis portale www.vaikuknygusala.lt. Festivalio programą rasite – čia.
-
Festivalis „Betliejaus žvaigždė“ įvyks: vargonų muzikos didybę žada kiekvieno namuose
„Šiemet kiekvieno panorėjusio namuose gaus didingieji vargonai, ne veltui tituluojami muzikos instrumentų karaliumi. Jiems skambant nejučia apima jausmas, jog klausaisi gerai sustyguoto orkestro. Nors vyks neįprastai, tačiau tikiu, jog sakralinės muzikos koncertai dovanos valandas, suteikiančias ramybės, suharmonizuos mintis bei emocijas“, – sakė festivalio „Betliejaus žvaigždė“ meno vadovė Renata Marcinkutė Lesieur.
Virtualus festivalis, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės, prasidės gruodžio 6 ir vyks iki sausio 10 d. Pirmieji atlikėjai - vargonininkas Gediminas Kviklys, obojininkai Robertas ir Laurynas Beinariai. Šis trio išsiskiria gebėjimu visiškai pasinerti, o klausančius panardinti į muzikavimo teikiamą malonumą. Gruodžio 13 d. koncertuos šilčiausias publikos simpatijas pelnantis duetas - vargonininkė Dalia Jatautaitė ir dainininkė Eglė Stundžiaitė. Jų paruošta programa alsuoja švenčių nuojauta, o vargonų ir balso darna neabejotinai nuskraidins už kasdienybės ribų.
Robertas Beinaris.
Seserys smuikininkė Lina ir violončelininkė Rugilė Juknevičiūtės jau susikrovė tokį prestižinių laimėjimų, garbingų apdovanojimų bei išskirtinių pasirodymų bagažą, jog joms nebereikia kabinti nei jaunų, nei perspektyvių etiketės. Gruodžio 20 d. duetas atliks Maurico Ravelio ir Peterio Vaskso kūrinius.
Antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26 d., savo pajėgas sujungs dainininkų dinastija ir vargonų korifėjai: po Leopoldo Digrio atliktos Ch. M. Widoro tokatos, Eglė, Ieva, Vytautas Juozapaičiai ir Renata Marcinkutė Lesieur džiugins gražiausiomis kalėdinėmis giesmėmis. Gruodžio 27 d. į Šv. Kazimiero bažnyčią plūstels pasaulio muzika (nuo norvegiškų liaudies giesmių iki pietietiškų melodijų), kurią dovanos baritonas Steinas Skjervoldas, gitaristas Chrisas Ruebensas ir vargonininkė Renata Marcinkutė Lesieur.
Sausio 3 d. festivalio „Betliejaus žvaigždė“ programą papuoš vargonininkų Aušros Motūzaitės-Pinkevičienės ir Vido Pinkevičiaus duetas. Atlikėjai ne tik aktyviai koncertuoja, bet ir yra vargonavimo paslapčių tinklaraščio, tinklalaidės ir mokymo svetainės, skirtos tūkstančiams vargonininkų iš 89 šalių, kūrėjai. Sausio 10 d. vyks sausio 13–osios įvykių trisdešimtmečiui skirtas koncertas, kuris primins, jog žodžis ir muzika - galingi ginklai. Kalbą sakys Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, vargonuos Jūratė Landsbergytė, fleita gros Vytautas Oškinis.
„Klausantis vargonų muzikos, nurimsta siela. Ramybė advento laikotarpiu labai reikalinga. Gaila, kad, kaip įprasta, nesusirinksime bažnyčioje, kurios erdvė savaime nuteikia susikaupimui. Tačiau panašią atmosferą galima pabandyti susikurti namuose. Nieko ypatingo tam nereikia. Tik stabtelėjimo ir žvilgsnio į save... Koncertų laikas nesikeičia, jie prasidės 13 val., kaip jau tapo įprasta nuolatiniams festivalio lankytojams. Šiuo metu, kai nėra beveik nieko taip pat, kaip buvo anksčiau, tikiu, jog šie sakralinės muzikos koncertai taps savotišku stabilizatoriumi, atgaiva, leidžiančia panirti į advento laukimą ir susikaupimą“, – kalbėjo R. Marcinkutė Lesieur.
Pasak jos, vargonų muzikos festivalio perkėlimas į skaitmeninę erdvę yra svarbios galimybės atradimas: „Tai - išskirtinė proga pasiekti tuos klausytojus, kurie dėl įvairių aplinkybių ar priežasčių negalėtų atvykti į koncertus. Festivalis plečia ribas – jis taps atviras ne tik visos Lietuvos gyventojams, bet net ir užsienyje gyvenantiems vargonų muzikos mylėtojams. Net neabejoju, jog kaip ir mes, taip ir publika, pasiilgo gyvos muzikos, skambančios bažnytinėse erdvėse, todėl, kai tik bus galima, kviesime pasimatyti įprastame formate. O šiuo metu, belieka išlaukti – susikaupus, ramiai, apsuptiems vargonų skambesio“.
Visa festivalio programa – čia.
-
Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ virto filmais
"Šiemet mūsų festivalis turi unikalią galimybę išbandyti naujas šiuolaikinio šokio pristatymo programas ir formas. Rudens pradžioje supratome, kad negalėsime pakviesti žiūrovų gyvai susitikti su šokio meistrais, tad nusprendėme pasirinkti kitas medijas šokio menui pristatyti", – sakė "Naujojo Baltijos šokio" vadovė Gintarė Masteikaitė.
Iki pat gruodžio 30 d. festivalio puslapyje newbalticdance.lt ir LRT mediatekoje galima mėgautis vienuolika šokio filmų, tarp kurių – šešios premjeros.
"Užsienio filmų programoje jūsų dėmesio laukia net trys išskirtinių tarptautinio pripažinimo sulaukusių ir šokio pasaulį drebinančių šiuolaikinio šokio asmenybių, kuriančių savo unikalias judesio kalbas ir laukiamų didžiausiose ir svarbiausiose pasaulio scenose bei festivaliuose, darbai", – sakė G.Masteikaitė.
Iki pat gruodžio 30 d. galima mėgautis vienuolika šokio filmų, tarp kurių – šešios premjeros.
Šokio filmų programą pradeda vieno garsiausių šiandienių šokio menininkų Akramo Khano ir Anglijos nacionalinio baleto trupės bendras darbas – vienas nuostabiausių visų laikų romantiškų baletų "Žizel". Klasikinė meilės, išdavystės ir atpildo istorija atgyja naujoje stulbinamoje versijoje, perkeltoje į dabartinius laikus. "The Mail on Sunday" šį baletą pavadino vienu XXI a. šokio šedevrų.
Antrasis užsienio kūrėjų filmas – "Didieji vaiduokliai", sukurtas prancūzų cirko menininko Yoanno Bourgeois, kurio choreografijos darbai žavi savo gravitacija, nepaisančia fizinės jėgos.
„Didieji vaiduokliai“. / Kadras ir filmo.
Trečiasis užsienio kūrėjų darbas – Jungtinės Karalystės režisieriaus, choreografo ir kompozitoriaus Hofesho Shechterio šokio filmas "Hofesho Shechterio klounai". Tai makabriška žmogžudystės ir troškimų komedija, klausianti, kiek toli galime eiti dėl pramogos.
„Hofesho Shechterio klounai“.
Lietuvos kūrėjų programoje laukia pažintis su aštuoniais kūrėjais, iš jų net šeši pristatys šokio filmų premjeras. "Net neabejoju, kad ši programa bus nuostabi proga pradėti arba tęsti pažintį su šiuolaikiniu menu", – įsitikinusi festivalio vadovė.
LRT mediatekoje visą gruodį bus galima pažiūrėti Vilmos Pitrinaitės filmą "Somaholidays" – pastatytą pagal spektaklį "Somaholidays", kuris 2019 m. buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.
Taip pap galėsime išvysti Mariaus Paplausko per karantiną nufilmuotą filmą "Tankynė" apie septynis po mišką klaidžiojančius vyrus, bandančius atrasti ryšį su aplinka.
Ir dar – Šeiko šokio teatro filmą "Po oda", kuriame unikalų Lietuvos kraštą, Kuršių neriją ir jos gyvybės trapumą atskleidžia prancūzų choreografė Mathilde Monfreux, vaizdo menininkė Trécy Afonso ir Šeiko šokio teatro šokėjai.
Festivalio puslapyje newbalticdance.lt bus galima pamatyti trumpametražį Dovilės Petkūnaitės filmą "Dirbtinis", kurio idėja gimė ilgą laiką stebint Kanarų salų gyvenimą iš turizmo, kai maža sala pradėjo nebesusitvarkyti su turistų antplūdžiu ir viskas pradėjo skęsti šiukšlėse.
Taip pat – Erikos Vizbaraitės trumpametražį šokio filmą "MA 108". Tam, kad jį sukurtų, menininkė dešimčiai dienų atsiskyrė nuo visų ir pasinėrė į tylą.
Dar viena festivalio dovana – novatoriškas Vilniaus miesto šokio teatro "Low Air" filmas, įkvėptas žymiojo spektaklio "Žaidimas baigtas", kuris sukurtas remiantis rašytojo Julio Cortázaro motyvais.
Šokio teatro "Okarukas" įkūrėjai Sakurako ir Philas Vonas sukūrė mistinę karminės meilės istoriją "Sakura Dream (In the Realm of Spirits)", pasakojamą judesio, muzikos ir kino kalba.
„M(e)&M(other)“.
Choreografė, šokėja Raimonda Gudavičiūtė į savo šokio filmą "M(e)&M(other)", kuriame žvelgiama į moters menininkės ir į mamos vaidmenis – jie supinami, lyginami, vertinami, įtraukė ir savo spetynmetį sūnų.
-
Moksleiviams ir jų tėvams skirtas filmų festivalis kvies keliauti po skirtingus žemynus 1
Šiemet festivalio filmus, kaip jau tapo įprasta kino festivaliams, bus galima stebėti jaukiai savo namų kino svetainėse ar miegamuosiuose per virtualias kino platformas.
Festivalio organizatoriai sako, jog filmų žiūrėjimas – ne tik puiki pramoga, bet ir priežastis pradėti su vaikais kalbėtis nepatogiomis temomis, praplėsti akiratį, o pajutus bendrystę su herojais galimybė pasimokyti iš jų patirčių, pagauti įkvėpimą nepasiduoti iškilus sunkumams, o kartais tiesiog į esamą situaciją pažvelgti kitu kampu.
Konkursinėje kino festivalio filmų programoje – vienuolika kino kūrėjų darbų, kurie ateinančias dvi festivalio savaites pakvies aplankyti moksleivių bendraamžius – filmų veikėjus bei jų šeimas skirtingose šalyse – Švedijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Prancūzijoje, kažkur tarp Vokietijos ir Slovakijos, Lietuvos ir Airijos arba susipažinti su kituose žemynuose gyvenančių Meksikos, Australijos vaikų kasdienybe.
Ar ji kitokia nei mūsų vaikų? Dažniausiai ne, o jų išgyvenamos situacijos, amžiaus raidos iššūkiai puikiai pažįstami, mums, tėvams.
Nors festivalio filmai subalansuoti vaikams, jie puikiai tiks ir suaugusiems. Per festivalį į nemokamas virtualias paskaitas, diskusijas ir susitikimus ZOOM platformoje kvies net du – Jaunimo ir Tėvų kino klubai. Tradiciškai festivalio programa suskirstyta į tris vaikų amžiaus kategorijas: nuo 7-erių, nuo 10-ties ir nuo 14 metų amžiaus. Į edukacinius virtualius filmų seansus, kino filmų žiūrėjimo platformose bus galima registruotis ir klasėmis.
7+ filmai apie drąsą žengiant į savarankiškumo pasaulį
Festivalio programoje – filmai lavinantys vaizduotę, padedantys ieškoti sprendimų ir išgyventi bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje. Štai švedų režisierių Arild Østin Ommundsen, Silje Salomonsen filmas „Sesės“ pasakoja vienos šeimos nuotykių ir išbandymų kupiną kelionę link darnių santykių.
Kadras iš filmo „Sesės“.
Kai klasėje reikia pakovoti dėl savo vietos, kartais geriausia taktika būti savimi, o padarytas klaidas niekada nevėlu pripažinti ir ištaisyti, primena švedų režisierius Jon Holmberg savo fime „Sunė prieš Sunę“.
Olandų režisierius Jonathan Elbers filmas „Bjaurių vaikų klubas“ išmoningai pristato tolerancijos temą, įkvepia drąsos gyventi pilnavertį gyvenimą, nepaisant amžiaus ar išvaizdos. O kiek gi tokių kaip, „didžiojo valymo“ organizatorius, prezidentas Isimo gyvena tarp mūsų šiomis dienomis?
Filmai žengiantiems į paauglystės pasaulį – 10+
Norvegijoje šeimos Metų filmu tituluojamas režisierės Johanne Helgeland filmas „Mažieji bėgliai“ tai pat svečiuojasi vaikų ir jaunimo filmų festivalyje. Tai filmas apie pasitikėjimą, bekompromisę ištikimybę ir didelę drąsą, kurią turi net ir mažiausieji.
Kadras iš filmo „Mažieji bėgliai“.
Vasaros atostogų prisiminimus sužadins nuotykių filmas „Vasaros maištininkai“. Režisierė Martina Saková nuotaikingos vasaros fone atskleidžia artimojo netekties temą, kuri jautriai paliečia tiek suaugusius, tiek vaikus. Pastarieji – mūsų mokytojai, neretai gali mus išmokyti stiprybės, optimizmo ir įkvėpti gyvenimo džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis.
Kadras iš filmo „Vasaros maištininkai“.
Pagal Barrio Jonsbergo romaną „Mano gyvenimas kaip abėcėlė“, australų režisieriaus Johno Sheedy filmas „Laimės abėcėlė“, atskleidžia visus spalvingus gyvenimo tarp magiškojo miško ir mažo konservatyvaus miestelio aspektus bei veda mus į, giliai kažkur mūsų kiekvieno širdyje paslėptos, laimės paieškas.
Dvi skirtingos emigracijos situacijos pasakojamos Meksikos rezisieriaus Samuel Kishi Leopo filme „Vilkai“ ir lietuvių režisierės Linos Lužytės naujausiame darbe „Pilis“. Režisieriai renkasi skirtingas aplinkybes emigracijoje esančių žmonių likimams atskleisti, bet visus juos vienija begalinis geresnio gyvenimo troškimas, ryžtas ir drąsa siekti savo svajonės, būtų tai Disnėjaus pramogų parkas ar simbolinė pilis.
14+ jaunuoliams – asmeninio augimo ir meilės pamokos
Ispanų režisierės Lauros Jou filmas „Gyvenimas be Saros Amat“ pasakoja pirmos meilės istoriją. Vieną vasaros dieną Sara dingsta, o Pepas ją randa pasislėpusią jo kambaryje. Jis tampa jos sergėtoju ir yra priverstas visiems meluoti. Kad ir kaip Pepui patiktų Sara, melas jam tikrai nepatinka. Toks dvigubas gyvenimas priverčia jį suaugti dar nepasibaigus vasarai.
Kadras iš filmo „Vyriškumo pamokos“.
Kaip ir Pepas, tvirtus žingsnius į suaugusiųjų pasaulį, bandydamas atrasti savo kelią, žengia šešiolikametis Tomas, prancūzų režisieriaus Benjamin Parent filmo „Vyriškumo pamokos“ herojus, kuriam į pagalbą atskuba jo vyresnysis brolis. Ar brolio patarimai atves vaikiną link autentiško savęs? O gal verta klausyti savo širdies?
Kas atsitinka kai susitinka du visiškai skirtingose šeimose gyvenantys paaugliai. Tobulas mokinys ir klasės autsaiderė? Ar tikrai priešingybės traukia, o gal augina? Atsakymą rasite pažiūrėję Norvegų režisieriaus Martin Lund filmą „Nenormalioji“.
Daugiau informacijos ir visą festivalio programą rasite naujoje interneto svetainėje www.kidsfestival.lt.
-
Šiemet dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymai vyks internete
„Nors nesinorėtų per daug analizuoti šiandienos aktualijų, vis dėlto pasaulinis kontekstas kaip niekad mus priartina prie šių metų „Versmės“ utopijų, distopijų temos. O gal kaip tik tai yra puikus laikas ir patiems panirti į ją bei palikus pandemiją, užsidarymą namuose, netikrumą dėl ateities ir kitus distopiško pasaulio atributus į festivalį pažvelgti utopiškai – koks jis būtų, jei 2020 m. lapkritį gyventume normaliai“, – svarsto festivalio koordinatorė Rasa Kregždaitė.
Visgi „Versmės“ organizatoriai teigia, kad šių metų temą padiktavo tikrai ne pandemija. Paskutiniais metais „Versmė“ jaunuosius rašytojus kvietė kurti remiantis dokumentinėmis istorijomis, biografijomis.
„Todėl šiemet pasakėme: „Laisvė fantazijai!“ Nors utopijos, distopijos išlaiko ryšį su šiandiena, jų siužetai leidžia piešti žmonijos ateitį iki šiol neegzistavusiuose pasauliuose ar civilizacijose. Skatinome įgalinti vaizduotės žaismą ir kurti mokslinei fantastikai ir jos požanriams artimus scenarijus“, – aiškina R. Kregždaitė.
Minėta tema kūrinius rašė daugiau nei dešimt dalyvių kūrybinėse dirbtuvėse, vykusiose šių metų gegužę. Dirbtuves vedęs rašytojas ir dramaturgas Sigitas Parulskis išrinko dvi autores – Liną Buividavičiūtę ir Godą Simonaitytę, su kuriomis plėtojo temas, o jau šį lapkritį jos pirmosios pristatys savo kūrinius „Versmės“ žiūrovams.
Iš viso šiuolaikinių, aktualių ir įtraukiančių tekstų gerbėjams „Versmėje“ bus pristatytos penkios pjesės: dvi jau minėtų laimėtojų pjesės ir trys kūriniai iš Estijos (pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą). Jau antrus metus „Versmė“ sutelkia dėmesį į vienos šalies dramaturgiją. Pernai tai buvo Slovėnija, o šiemet – Estija.
„Versmė“ vyks penkias dienas – nuo lapkričio 16 d. iki lapkričio 20 d. Kiekvieną vakarą tuo pačiu metu – 18.30 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Facebook“ paskyroje bus paskelbtas vis kito skaitymo įrašas. Skaitymų įrašus bus galima rasti ir LNDT interneto svetainės www.teatras.lt skiltyje „Versmė“.
Taip pat lapkričio 16 d. po pirmojo skaitymo vyks diskusija, skirta aptarti lietuvių kūrinius, o lapkričio 18 d., po skaitymo „Ar aš dar gyvas“, – diskusija, skirta estų pjesėms (pokalbis vyks anglų kalba). Abi diskusijas moderuos teatro kritikė Kristina Steiblytė, jos vyks „Zoom“ platformoje, bus galima stebėti LNDT „Facebook“ paskyroje.