Nuo šiol R. Jarmalavičiaus kolekcijoje yra jau šešiolika šio prestižinio konkurso apdovanojimų, pelnytų nuo 2016 metų.

Autoritetingai tarptautinei komisijai šiemet buvo pateikta daugiau kaip 14 tūkst. nuotraukų iš 120 pasaulio šalių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Komisijos „Official Selection“ įvertinimų sulaukė mobiliuoju telefonu „iPhone“ darytos juodai baltos R. Jarmalavičiaus nuotraukos „Vasaros laikas“, „Greta šventės“, „Vaikystė“ ir „Viena vaikystės diena“.

Pastarosios dvi nuotraukos pelnė ir „Honorable Mention“ apdovanojimus. Jose užfiksuotos akimirkos iš šeimos kelionės po Europą 2018–2019 metais.

„Kiekvienas iš mūsų patiriame akimirkų, kurios gali kitiems žmonėms perteikti jų pačių istorijas, prisiminimus, jausmus. Nes gera nuotrauka išties yra ne atvaizdas, o veidrodis. Džiaugiuosi, kai tai pavyksta“, – pasakojo R. Jarmalavičius.

Fotografo mėgėjo R. Jarmalavičiaus kūryba yra įvertinta jau per septyniasdešimt tarptautinių apdovanojimų. Šiemet paskelbtuose mobiliosios fotografijos reitinguose „World's Top Mobile Photographer“ fotomenininkas pripažintas šeštuoju visame pasaulyje ir pirmuoju Lietuvoje.

R. Jarmalavičius yra baigęs žurnalistiką ir fotožurnalistiką Vilniaus universitete, daug metų dirbo žurnalistu ir redaktoriumi įvairiose žiniasklaidos priemonėse, per 20 metų vadovauja savo įkurtai strateginės komunikacijos kompanijai „Publicum“, yra pasaulinės komunikacijos grupės „Havas“ partneris Baltijos šalyse.

Daugiau R. Jarmalavičiaus nuotraukų rasite jo „Instagram“ profilyje.

Pasaulinio įvertinimo sulaukė juodai baltos R. Jarmalavičiaus nuotraukos „Paplūdimyje“ ir „Pasimatymo vieta“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Mobiliuoju telefonu „iPhone“ darytoje nuotraukoje „Paplūdimyje“ užfiksuota šių metų žiemos akimirka Tenerifėje.

„Akmenuotame mano mėgstamiausio miestelio paplūdimyje kasdien mačiau neįgalų jauną vyrą. Visi maudėsi, šokinėjo, linksminosi, o jis sėdėjo ir visa tai stebėjo. Po kurio laiko vyras atsargiai nuriedėdavo nuo akmenų. Grįždavo namo, kur, tikiuosi, jo kažkas laukė“, – pasakojo autorius.

Keletą prestižinių įvertinimų jau pelniusi R. Jarmalavičiaus nuotrauka „Pasimatymo vieta“ daryta 2011 metais Paryžiuje.

„Mėgstamiausias užsiėmimas Paryžiuje – stebėti žmones ir jų gyvenimus. Ypač kai tiek daug visko randi vienoje vietoje – kaip ant šių laiptų Senos pakrantėje. Nieko aplink nematantys įsimylėjėliai, pavargusi pensininkų porelė, į vadovėlį įnikusi studentė, sumuštiniu alkį malšinantis jaunuolis – netrukus jų vietas ant laiptų užims kiti žmonės ir jų istorijos“, – dalinosi fotomenininkas.

Pasimatymo vieta. Paryžius, Prancūzija, 2011. Nikon D300S / Ričardo Jarmalavičiaus nuotr.

Daugiausiai mobiliuoju telefonu darytomis juodai baltomis nuotraukomis išgarsėjusio R. Jarmalavičiaus kūryba yra įvertinta per penkiasdešimt tarptautinių apdovanojimų.

Šiemet paskelbtuose „World's Top Mobile Photographer“ reitinguose fotomenininkas pripažintas šeštuoju visame pasaulyje ir pirmuoju Lietuvoje. R. Jarmalavičius 2018 ir 2016 metais pelnė Metų fotografo titulus pasauliniame konkurse „Hotshoe Black & White Photography Awards”, du kartus –- 2021 ir 2019 metais – buvo nominuotas mobiliosios fotografijos Oskarams konkurse „iPhone Photography Awards“.

R. Jarmalavičius yra baigęs žurnalistiką ir fotožurnalistiką Vilniaus universitete, daug metų dirbo žurnalistu ir redaktoriumi įvairiose žiniasklaidos priemonėse, per 20 metų vadovauja savo įkurtai strateginės komunikacijos kompanijai „Publicum“, yra pasaulinės komunikacijos grupės „Havas“ partneris Baltijos šalyse.

Kasmet Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijos komisijai pateikiami kandidatai, už savo kūrybinę veiklą pretenduojantys į šį garbingą įvertinimą.

Šiais metais pretendentų gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją sąraše ir trys uostamiesčio kultūros atstovai – ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas Stanislovas Domarkas, rašytojas Gintaras Grajauskas bei fotomenininkas R.Treigys.

Komisijos sprendimu Nacionalinę kultūros ir meno premiją už laiko ženklų poetiką fotografijoje pelnė R.Treigys, surengęs daugiau nei pusę šimto personalinių ir per 80 grupinių parodų.

Pernai Vilniuje "Šiuolaikinio meno mugėje" R.Treigys pripažintas geriausiu menininku.

Pastaroji R.Treigio fotografijų paroda "Vilniaus dienoraščiai" dar neseniai keliavo po Lietuvą.

Užplūdo emocijos, geras jausmas, labai smagu. Ne tik kūrėjui, kiekvienam žmogui įvertinimas yra svarbus.

Vos paskelbus žinią apie premiją fotomenininkui teko atlaikyti bičiulių ir gerbėjų sveikinimų laviną.

"Užplūdo emocijos, geras jausmas, labai smagu. Ne tik kūrėjui, kiekvienam žmogui įvertinimas yra svarbus", – neslėpė R.Treigys.

Nacionalinė kultūros ir meno premija Lietuvoje teikiama nuo 1989 m. Per 32 metus ji įteikta 230 Lietuvos menininkų.

Šį apdovanojimą yra gavę tik 7 klaipėdiečiai: 1994 m. dailininkas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas, 2007 m. aktorius Vytautas Paukštė, 2010 m. poetas, eseistas Rolandas Rastauskas, 2014 m. aktorė Nelė Savičenko, 2016 m. aktorius Vytautas Anužis, 2020 m. aktorė Regina Šaltenytė, šiemet – fotomenininkas R.Treigys.

Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija yra aukščiausias šalyje kūrėjo įvertinimas, skiriamas už reikšmingiausius kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus.

Kasmet gali būti skiriama ne daugiau kaip šešios premijos.

Be R.Treigio, šiais metais premija skirta aktoriui Vidui Petkevičiui, menotyrininkei Agnei Narušytei, choro dirigentui ir kompozitoriui Vytautui Miškiniui, tarpdisciplininio meno kūrėjui Dainiui Liškevičiui bei etnomuzikologei Daivai Vyčinienei.

Iš Palangos kilęs P. Makauskas Vilniaus dailės akademijoje baigė audiovizualinių menų studijas, ne vienerius metus dirbo kino aikštelių fotografu ir reklamos srityje, dalyvavo reportažinės ir kūrybinės fotografijos jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Pernai menininkas tapo vieno prestižiškiausių fotografijos konkursų pasaulyje „International Photography Awards“ nugalėtoju vienoje iš pagrindinių – analoginės fotografijos – kategorijų. Konkursui buvo pateikta daugiau nei 13 tūkst. darbų iš daugiau nei 120 šalių. Paulius pateko tarp 13-os stipriausių pretendentų dėl „IPA 2020“ metų fotografo apdovanojimo.

Autorius savo fotografijų ciklu „Naujos jūros“ apmąsto komplikuotas ir daugiasluoksnes klimato krizės problemas. Visas šio ciklo atlikimo kelias yra analoginis. Procesas atliekamas ilgai, lėtai ir meditatyviai. Darbai fotografuoti ant skaidrių, didelio formato kamera. Atspaudai daryti rankomis, sudėtingu ir retu reversiniu chromogeniniu būdu.

„Timothy’s Mortonas klimato kaitą vadina hiperobjektu. Tai nesuvokiamai didelis objektas, besitęsiantis per laiką ir erdvę. Pažinus tik dalimis, bet niekada kaip visas vienu metu. Supratau, kad šį modelį tarsi aidas atkartoja mikroplastikas. Vos įžiūrimos (arba plika akimi visai nepastebimos), bet visur vandenyne esančios dalelės. Tarsi koks sintetinis, įvairiausių spalvų planktonas, nepastebimai klajojantis superorganizmas. Ilgai, net, sakyčiau, obsesiškai stebėdamas jūrą, suvokiau, kad baltos bangų keteros erdvėje ir laike sukuria neaprėpiamą, baltai pilką lapą. Kad atskleisčiau tai, kas nematoma, man beliko jį užpildyti šviesa“, – apie savuosius kūrybos atspirties taškus pasakojo P. Makauskas.

Menininkas pabrėžė, kad fotografijų ciklas „Naujos jūros“ simbolizuoja ne tik pokyčius jūrose, vandenyne. Jam labai svarbus klausimas, kaip mūsų gyvenimo būdo nenumatyti šalutiniai poveikiai galėtų tapti pagrindu visuotiniam veiksmui naujiems ir tvariems modeliams kurti.

P. Makausko fotografijų paroda „Naujos jūros“ Baroti galerijoje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 2 d. Parodos organizatorius – galerija „Meno niša“ (Vilnius), parodos projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus ir Klaipėdos miestų savivaldybės.

Talentas duotas Dievo

"Kaip savamoksliam Žemaitijos kaimietukui, pasigaudavo visiškai normaliai sukomponuotas kadras, iš kur tas intuityvus pajautimas, atsirenkant iš amžinai judančio gatvės gyvenimo vienintelį svarbiausią momentą", – apie save yra sakęs R.Rakauskas.

Fotografija R.Rakauskas pradėjo domėtis dar mokykloje, o 1958 m. fotografijas ėmė spausdinti Mažeikių rajoniniame laikraštyje.

Tačiau ryškus R.Rakausko debiutas fotografijos scenoje įvyko 1965 m., kai kartu su Antanu Sutkumi išleido albumą "Vilniaus šiokiadieniai".

Lietuvos fotografijos ikonomis neretai vadinami R.Rakauskas ir A.Sutkus kartu įmindami fotografijos paslaptis žengė nuo pat jaunystės. A.Sutkus atviras: "Jaučiuosi kaip brolio netekęs, kaip šeimos nario. Nuo devyniolikos metų buvome kartu ir pradėjome fotografiją formuoti kartu. Paskui prisijungė Algimantas Kunčius ir kiti. Buvo gera jaunų fotografų kompanija. Jis iš mūsų visų buvo pats optimistiškiausias. Kiti dar leisdavo sau susiraukusiems pabūti, o jis – su šypsena visą laiką", – draugo paveikslą piešė A.Sutkus.

Savo bičiulį A.Sutkus vadina vienu iš Lietuvos fotografijos grandų, nepanašiu nė į vieną kitą fotografą, savitu savo švelnumu, žydėjimu. Ir nors R.Rakauską gyvenimo vingiai atvedė į Kauną, o A.Sutkus liko Vilniuje, 100 km atstumas netapo kliūtimi draugystei.

Pradžioje atstumą padėjo įveikti motociklai, o kai persėdo į automobilius, atstumas tapo dar lengviau įveikiamas. "Su svečiais pietauti važiuodavome į "Medžiotojų užeigą" arba "Tris mergeles", – lėtai į prisiminimus leidosi A.Sutkus, tačiau lyg uždraudęs sau per daug nuklysti į jaunystės laikus tarė: "Tai buvo talentas, o talentas yra Dievo dovana. Talentų mokyklos nėra. Lyderių mokykla gali būti, bet vieną dieną esi lyderis, o kitą jau nebe. O talentas jam buvo duotas Dievo. Kokį jam davė talentą, tokį jį ir turėjo nešti."

A.Sutkus pasakojo, nors idėjomis su bičiuliu nesidalijo, bet, renkant geriausius kadrus, neretai tardavosi, ginčydavosi, kol atrasdavo geriausią variantą.

"Pastaruosius kelerius metus jau buvo atitolęs ir pabendraudavo tik telefonu. Negrįžta jaunystė, – lėtai žodžius rinko A.Sutkus. – Nors mes ir dabar jauni, tik pasai blogi ir kūnai neklauso. Toks gyvenimas. Romas jau išėjo į istoriją ir amžinybę. Įamžinęs savo personažus, dabar ir pats tapo įamžintas."

Lietuviškas Renoiras

Neretai garsiuoju 6–7-ojo dešimtmečių fotografijos ketvertuku vadinami A.Sutkus, R.Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir Romualdas Požerskis panašūs pašaukimu ir skirtingi savo išraiška.

"Romas man išliks nepakartojamo stiliaus – žmogaus vidinio grožio vaizdavimu. Jis man panašus į impresionistą dailininką Pierre'ą Auguste'ą Renoirą, – bičiulį ir kolegą apibūdino A.Macijauskas. – Jo didysis ciklas "Žydėjimas" buvo rodomas visame pasaulyje, net nežinau šalies, kurioje nebuvo demonstruojamas. Ir šiuo metu rodomas lietuvių kolekcijoje parodoje Pietų Korėjoje."

A.Macijauskas pabrėžė, kad R.Rakauskas buvo iš tos grupės fotomenininkų, kurie ne tik kūrė stiprią Lietuvos fotografiją, bet ir padėjo kitiems. Pavyzdžiui, dirbdamas žurnalo "Nemunas" redakcijoje, padėjo ir A.Macijauskui, kuris į fotografiją atėjo vėliau.

"Turbūt nedaugeliui fotomenininkų pavyko pasiekti, kad sugebėtų rodyti modernią fotografiją jau 1967 m. Jis sugebėjo įrodyti "Nemuno" redakcijos viršininkams rodyti naujausią, visuomenėje dar nepripažintą fotografiją – nuogą žmogaus kūną. Tai rodo jo sugebėjimus reklamuoti, skleisti fotografijos meną", – įsitikinęs A.Macijauskas.

Fotomenininkas priminė, kad grupė jaunų žmonių, vadovaujami A.Sutkaus, 1969 m. įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Tokia draugija buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje, jai priklausė ir R.Rakauskas.

Jis ne tik fotografavo, bet ir rašė, kūrė poeziją. Pavyzdžiui, "Triveidė knyga" – tai triptikų rinkinys, kuriame trimis siužetais, trimis veidais R.Rakauskas stengiasi aprėpti, atskleisti reikšmingiausias visų meninių profesijų Lietuvos asmenybes.

Kūryba: prieš ketverius metus pasirodė paskutinis R.Rakausko albumas "Triveidė knyga" – dešimtmetį dėliota knyga iš viso gyvenimo darbų.

"Aš kartais pasijuokdavau, kad tu, Romai, nori grožį parodyti dar gražesnį, o jis atkirsdavo, kad jeigu aš žydėjimą vaizduočiau, tai būtinai tarp žiedų būtų skerdžiama kiaulė. Tokie mūsų požiūriai, aš pasišaipydavau iš jo, jis – iš manęs, bet buvome dideli draugai", – kalbėjo A.Macijauskas.

Tai buvo talentas, o talentas yra Dievo dovana. Talentų mokyklos nėra.

Kontrastų žmogus

Kaip tik šiuo metu Nidoje vyksta Lietuvos fotografų seminaras. Susitikę ketvirtadienio rytą fotografai paminėjo netektį. Kolega Romualdas Požerskis, atrinkęs savo fotografijų apie R.Rakausko gyvenimą, priminė, kad neabejotinai R.Rakauskas Lietuvos fotografijos pasaulyje yra vienas iš pamatinių akmenų, ant kurių stovi lietuviška mokykla – tai ir psichologiniai portretai, socialinės temos, fotomenininko santykis su žmogumi, papasakotos istorijos apie žmogų ar žymius Lietuvos žmones – kai kurie jų jau išėję, palikę legendinį pėdsaką šalies kultūriniame gyvenime.

"Jis iš tų fotografų optimistų. Jam labai retai būdavo kažkas blogai, kažkas ne taip. Net jei kažkoks neigiamas įvykis, jis tarsi pamiršdavo ir prisimindavo teigiamus dalykus. Nors jo fotografijos pagal tematiką švelnios, tačiau kalbantis buvo aštrokas, užsiplieskiantis ir prieštaraujantis, bet ne piktybinis ar kandus", – tokį kolegą prisimena R.Požerskis.

Pasak jo, diskutuojant R.Rakauską nuginčyti būdavo sunku, bet bendrauti – malonu. Tai nebuvo tas atvejis, kai žmogus pritaria viskam ar pataikauja, o vertinant menininko darbų lyrizmą ir bendravimo manierą jis neabejotinai palieka kontrastingo žmogaus įspūdį.

Kolega svarstė, gal R.Rakauskas ir jautė, kad jį kažkiek kritikuoja už tą begalinį lyrizmą, per didelį švelnumą. Tačiau vis tiek laikėsi tvirtos nuomonės, kad čia jo stilius, jam taip patinka kurti, ir taip jis kūrė, neklausė kritikų nuomonių ar kažkieno patarimų. P.Požerskis pabrėžė, kad R.Rakausko kūrybos stilius yra labai vientisas ir kryptingas nuo pat pirmųjų etiudų, gatvės fotografijų.

R.Požerskis pažymėjo, kad buvo dalykų, į kuriuos R.Rakauskas nesigilino, sakydamas, kad tai ne jo sritis. Net ir į techninius dalykus fotografijoje, tiksliau, tiesiogiai naudojamų darbe fotoaparatų optikų ar besikeičiančios fotografijos technologijas.

"Ne, ne, aš turiu savo fotoaparatus, man jie patinka ir aš su jais fotografuoju, – R.Rakausko poziciją prisiminė kolega. – Ir tik labai vėlai jis perėjo prie geros japoniškos fotoaparatūros "Nicon". Jis ilgą laiką fotografavo su Rytų Vokietijos fotoaparatais "Praktica", kurių optika nebuvo labai gera. Jį labiau domino pati fotografija, o ne techniniai jos parametrai."

Išliko savimi

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis susimąstė, kad R.Rakausko nėra sutikęs Nidoje vykstančiuose seminaruose, tačiau kiekvieną kartą čia atvažiavęs apie jį pagalvodavo – tad kokia vis dėlto didinga buvo fotografo dvasia, kad apie save primindavo net nebūdamas.

"Romualdą prisimenu visada su šypsena. Besišypsantį gyvenimui, kad ir koks jis kartais sudėtingas ir įvairiapusis būtų. Net ir sunkiomis akimirkomis Romualdas sugebėjo žengti su šypsena, taip palikdamas daug šviesių prisiminimų apie save. Gal tai ir yra sėkmingo gyvenimo pavyzdys, kad po savęs palieki tiek šviesos, tiek gražių, jaukių, kartu išgyventų akimirkų su tiek daug žmonių. Tai galėtų liudyti ne dešimtys ir net ne šimtai žmonių, kuriuos su juo suvedė ar darbas, ar kūryba, ar draugystė", – apie R.Rakauską kalbėjo G.Česonis.

Ir nors atsisveikinti su R.Rakausku lyg ir reikėjo ruoštis, tačiau G.Česonis neslėpė esantis sukrėstas netekties ir kartojo, koks šviesus, skaidrus, besišypsantis, neeilinis profesionalas šis menininkas buvo, kuris, net paėmęs svetimą fotoaparatą, sugebėdavo, kelis kadrus padaręs, nustebinti rezultatais.

"Pasižymėjo aštria, skvarbia ir kartu nepaprastai poetiška, lyriška akimi. Tuo laikmečiu lyg ir nepritapo, sulaukdavo nemažai kritikos, tačiau užteko drąsos išbūti ir likti savimi. Taip suformavo savitą braižą, požiūrį į pasaulį", – apibendrino sunkiai į kelis sakinius telpantį R.Rakausko gyvenimo ir kūrybos laikotarpį sovietmečiu Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

G.Česonis svarstė, kad R.Rakauskas, greičiausiai, ne tik nemokėjo kitaip vaizduoti pasaulio, bet ir nenorėjo: "Manau, kad tą pasaulį jis sąmoningai tapydavo savo suprantamo grožio spalvomis."

Informacija apie laidotuves

Su R. Rakausku atsisveikinti bus galima laidojimo namuose "Rekviem", Jonavos g. 41A, Kaune, sekmadienį nuo 16 val. Urna su palaikais išlydima į Petrašiūnų kapines pirmadienį 14 val. Šeimos prašymu pagal galimybes kviečiama susilaikyti nuo gėlių, norimą auką bus galima skirti kapo sutvarkymui ir kūrybos įprasminimui.

Reiškia užuojautą

Prezidentas Gitanas Nausėda:

Lietuva ir pasaulis neteko itin talentingo kūrėjo, fotografijos meistro, kurio žvilgsnis mums nuolat dovanojo nevaržomo džiaugsmo ir didžiausio subtilumo akimirkas. Su R.Rakausko kūryba siejama ištisa fotografijos epocha ir nepakartojamas kasdienybės švelnumas.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė:

Tai buvo savo pašaukimui atsidavęs kūrėjas, kurio fotografijos virto personalinėmis parodomis, kurio darbai personalinėse ir grupinėse parodose mūsų šalyje ir už jos ribų skatindavo sustoti, susimąstyti, pajusti akimirkos prasmę. Šio fotografijos meistro darbai dvelkia poezija ir įtikina savo jautrumu, iš kitų jie išsiskiria grynumu, poetiniu įtaigumu, nesentimentaliu lyriškumu. Optimistiškai žvelgęs į žmogų ir gyvenimą, R.Rakauskas paliko gilų įspaudą Lietuvos fotografijoje.

Kultūros ministras Simonas Kairys:

Tai didžiulė ir itin skaudi netektis visai Lietuvos kultūros ir meno bendruomenei. Su R.Rakausko išėjimu tarsi užverčiamas svarbus mūsų šalies fotografijos meno puslapis. R.Rakauskas į Lietuvos fotografiją įnešė daug šviesos, humanizmo, lyriškumo, romantizuoto požiūrio, buvo vienas vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, be kurio neįsivaizduojama mūsų fotografija. R.Rakausko darbai, jau tapę Lietuvos fotografijos aukso fondo dalimi, ateities kartoms bylos apie šviesią šio meno misiją ir ją atlikusį kūrėją.

Biografija ir apdovanojimai

R.Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo leidiniuose "Literatūra ir menas", "Mūsų gamta", 1967–2004 m. buvo kultūros žurnalo "Nemunas" Iliustracijų skyriaus vedėjas, redaktorius.

1969 m. R.Rakauskas su kitais įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugiją.

Surengė daugiau kaip 70 individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Žymiausias R.Rakausko darbas – fotografijų ciklas "Žydėjimas" (1974–1984). Dešimtmetį menininkas keliavo po Lietuvą stebėdamas skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo jam būdingu lyriniu pasaulio matymu.

2004 m. R.Rakauskui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2009 m. – Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Fotomenininko kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Šiaulių "Aušros" muziejuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke ir kt.

Šaltinis: BNS

Pasak šalies vadovo, fotomenininko dėka vis iš naujo atrandame Lietuvą – S. Žvirgždo fotografijose šalies kraštovaizdis iškyla kaip žmogaus nepaliestas gamtos pasaulis, o Vilniaus panoramos leidžia įžvelgti tai, kas lieka nepastebėta kasdienoje.

„Jūsų veikla buriant ir telkiant fotomenininkų bendruomenę įkvepia, o kritiko ir istoriko darbas svariai prisideda prie Lietuvos fotografijos meno aktualinimo ir sklaidos“, – rašoma prezidento sveikinime.

Šalies vadovas fotomenininkui padėkojo už šalies fotografijos lobyno praturtinimą, už Vilniaus metraštininko Jano Bułhako minties fotografuoti širdimi tęstinumą ir išskirtinį gebėjimą pamatyti laikui nepavaldžią peizažo didybę bei kultūrinio kraštovaizdžio estetiką.

„Esate vienas žymiausių Lietuvos fotografų, pelnėte daugybę įvairių apdovanojimų už nuopelnus menui ir kultūrai. Jūs plačiai žinomas ir kaip fotografijos istorijos tyrinėtojas, fotografijos leidinių sudarytojas bei kritikas ir vertėjas. Jūsų panoraminės nuotraukos sužadina stiprias emocijas, priverčia stabtelti ir grožėtis užfiksuotu kraštovaizdžiu. Esate sakęs, kad „peizažas – Sutvėrėjo palaimintas sielos būvis“, ir Jūsų darbai tai puikiai iliustruoja“, – sakoma premjerės sveikinime.

Gražios sukakties proga Vyriausybės vadovė S. Žvirgždui linki sveikatos bei neblėstančio kūrybinio polėkio.

„Savo kelią atradote panoraminėje fotografijoje ir jau kelis dešimtmečius kantriai, įdėmiai, preciziškai, meistriškai fiksuojate lietuvišką peizažą. Svarbiausi Jūsų darbų ciklai „Lietuviški peizažai (1973–)“, „Vilnia (1975–1997)“, „Vilnijos peizažai (1998–)“, „Vilniaus panoramos (1997–)“ liudija Jus esant itin nuoseklų, savajam kūrybiniam braižui ir aplinkai ištikimą fotografą. Tačiau mūsų kultūros bendruomenės esate vertinamas ir kaip itin produktyvus fotografijos istorikas, kritikas, daugybės fotografijos leidinių sudarytojas, vertėjas. Linkiu Jums išsaugoti kūrybinę ugnį, savo prasmingais darbais ir toliau turtinti Lietuvos fotografijos lobynus“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys.

– Kodėl naktis? Juk dabar vasara, karštis, atostogos – daug puikių kadrų jūsų fotomenams.

– Nežinau, kaip kitiems, bet man ši žiema buvo tragiška: ir pandeminė situacija, ir skyrybos, ir naujos studijos įrengimas, ir dingę užsakymai. Tokios krizės, kad visi blogi dalykai supultų į vienį, tikrai dar nesu patyręs.

– Tai pamažu bandote narplioti visų tų nelaimių kamuolį? Ir kaipgi sekasi?

– Kažkaip. Kovidas norom nenorom privertė tą savo vidinį kiemą išsikuopti. Susirinkti save iš naujo, susitvarkyti savo kūrybinio gyvenimo reikalus. Tą ir dariau – archyvavau savo darbus, paruošiau naujus darbų rinkinius. Anksčiau tam tiesiog laiko nelikdavo. Kai užsisukdavau tame voverės rate, taip ir bėgdavau paknopstomis. Dabar keik sustojau ir išsigryninau.

– Po septynerių bendro gyvenimo metų su žmona Aušra Žilovaite nusprendėte pasukti skirtingais keliais. Teko ieškotis ir naujo būsto – vietos, kur galėtumėte ir gyventi, ir kurti. Ar jau galima sveikinti su įkurtuvėmis?

– Na, taip. Pasirinkau Šančiuose 400 kv. m loftą-studiją su šešių metrų aukščio lubomis. Meno pasaulio žmogui labai svarbu susikurti patogią darbo vietą. Čia dabar mano darbų galerija, fotostudija ir nauji mano namai. Pavadinau ją "Studio Detroit". Myliu tą apleistą pramonės miestą. Periodiškai ten nuvažiuoju vėl ir vėl pajusti jo dvasią, vėl sutikti savo draugus – menininkus, muzikantus, šiaip keistuolius. Kažkada net apie studiją pačiam Detroite mąsčiau.

Loftas: 400 kv. m erdvė Šančiuose tapo I.Maldžiūno ir darbų galerija, ir fotostudija, ir naujais namais. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar koronavirusas, apsėdęs pasaulį, padarė jus sėslesnį? Iki tol garsėjote kaip svieto perėjūnas gerąja prasme: vieną dieną buvote vienur, o kitą jau kitur...

– Kad tas fotografo darbas toks. Nebevažiuoju kažkur vien savo malonumui, apskritai, tokio atvejo nelabai prisimenu. O ilsėtis nebemoku – arba darau kokį meno projektą, arba fotografuoju komercinius užsakymus, susitinku su meno kuratoriais, kolekcionieriais, galerijų atstovais. Darbas man ir poilsis, ir profesinė aistra, ir apskritai – gyvenimas.

– Bet užsisukus voverės rate, net ir dirbant mėgstamą darbą, tuoj ima kibti visokios depresijos – šių dienų darboholikų baubas...

– Žinau. Esu labai jautrus žmogus. Bet pandemijos metu praradus keliones ir bendravimą su žmonėmis, buvo dar baisiau nei pervargimas. Visiškai pasikeitė mano gyvenimo ritmas. Nebeliko žmonių, t.y. nebebuvo ką fotografuoti. Visi kažkur išnyko, pasislėpė, ėmė bijoti. Tos permainos pasaulyje, Lietuvoje mane tarsi išmetė iš įprastos komforto zonos, kurioje buvau pratęs gyventi ir dirbti. Iki šiol dar nebuvau patyręs tokio situacijos beviltiškumo: išvis neaišku, kada viskas čia baigsis ir kas čia vyksta iš tiesų – pasaulio pabaiga ar dar kažkas (juokiasi).

– Paradoksalu, nes tai, ką kalbate, tarsi prieštarauja jūsų kadaise pasakytiems žodžiams: "Man patinka dalykai, kurių nesuprantu. Tas nežinojimas, kas laukia už žingsnio, ir yra tarsi mano laimės variklis." Dabar mes lygiai taip pat nieko nežinome...

– Matote, kelionėse pats sprendi, ką daryti, kur pasukti, o ši koronaviruso nežinomybė yra visiškai kitokia. Čia tu esi varžomas iš išorės. Tampi tarsi savitu situacijos įkaitu ir nebegali drąsiai išbandyti dalykų, kaip esi įpratęs. Buvo momentai, kai iš namų nebuvo galima išeiti.

– Ar gyvenime visą laiką buvote nutrūktgalvis, vadovavotės protu nepamatuota rizika?

– Iš esmės visada ėjau kiaurai sienas. Ten, kur įdomu. O įdomu dažniausiai ten, kur bent truputį pavojinga. Ir dabar rudeniop ruošiuosi didžiulei kelionei į Damaską – fotografuosiu subombarduotą miestą, kur iki šiol konfliktai sprendžiami ginklu, o politinė situacija nestabili. Dažnai pasirenku apleistus, žmogaus pamirštus objektus, suteikiu jiems spalvų, įpučiu jiems stebuklingos gyvybės ir tarsi prikeliu juos dar vienai, turbūt paskutinei gyvenimo misijai – būti gražiems.

Metamorfozės: fotomenininkas pasirinktiems apleistiems objektams suteikia spalvų ir tarsi prikelia juos turbūt paskutinei gyvenimo misijai – būti gražiems. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kovidas norom nenorom privertė tą savo vidinį kiemą išsikuopti. Susirinkti save iš naujo, susitvarkyti savo kūrybinio gyvenimo reikalus.

Šią darbų seriją, pavadintą "Magic", pradėjau prieš kokius aštuonerius metus. Ją sudaro daug skirtingų projektų. Vienas iš jų fotografuotas Aralo jūros dugne, kitas – Pietų Afrikos Respublikoje, važinėju po pasaulį ieškodamas hipių bendrijų (komunų), Lietuvoje tęsiu projektą "Viskas yra teatras".

Šiuo metu daug bastausi po Lietuvos kolektyvinius sodus. Tai bus kol kas didžiausias "Magic" serijos projektas, kurį pavadinau LSD – Lietuvos sodų draugija (juokiasi). Man patinka tas žodžių žaismas, o rezultatas primena haliucinogenų sukeltas vizijas. Jau penkeri metai kaip tęsiu šitą ciklą. Važinėju po Lietuvą, "spalvinu" tuos mažus sodų namelius. Socialiniame tinkle "YouTube" yra trumpas filmukas, kaip tai vyksta ir kiek darbo įdedama vieno fotografavimo metu. Manau, kad tas namelių "spalvinimas" spalvotomis blykstėmis naktimis – tai mano išdirbta autorinė technika. Žiemą–vasarą, pavasarį–rudenį lekiu į tuos sodus naktimis ir bandau paversti juos "Magic" (juokiasi).

– Kaipgi ieškote tų sodų namelių, kurie būtų tinkami jūsų stebuklams? Ar pats tiriate visas Lietuvos sodų ūkio bendrijas, o gal prašote pažįstamų pagalbos?

– Visaip būna. Daug klausinėju. "Google Maps" programėlėje ieškau. Jei žmonės ką nors pasiūlo, vis tiek pirmiausia pats patikrinu, nes mano matymas nuo kito žmogaus gali gerokai skirtis. Būna, kas kitam žmogui atrodo lobis – man nesukelia jokių jausmų ir atvirkščiai – įžvelgiu stebuklą objekte, kurio niekas kitas net nepastebėtų. Todėl važinėju, ieškau, bastausi po visą Lietuvą. Kai baigsiu šitą sodų seriją, vešiu ją į Niujorką.

Ypatinga: tas namelių "spalvinimas" spalvotomis blykstėmis naktį – I.Maldžiūno išdirbta technika. Didžiausias "Magic" serijos projektas pavadintas LSD – Lietuvos sodų draugija. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl jau taip – užjūryje, o ne Lietuvoje?

– Na, supraskite ir mane – nėra Lietuvoje nei to žmonių srauto, nei meno kūrinių pirkimo. Tiksliau, žmonių, kuriems tokie dalykai rūpėtų, čia per mažai (juokiasi). Kai tikėjimas nauju projektu toks stiprus, norisi kuo daugiau nusigriebti tos grietinėlės.

– Dirbate vienas, ar turite komandą?

– Iš esmės esu vienišas vilkas. Man patinka kontroliuoti kiekvieną momentėlį, bet be komandos irgi sunku. Kūrybiniame procese esu reiklus sau ir kitiems. Turiu idėjos viziją ir tiksliai žinau, kaip ji privalo atrodyti, koks jausmas ją turi lydėti. Išaiškinti visa tai kitam žmogui yra pakankamai sunku. Tad dažniausiai viską darau pats, pagalbos man reikia tik fiziniam projekto įgyvendinimui. Čia mano geriausias partneris – bičiulis Ignas Bubnys. Dėkoju jam už kantrybę ir buvimą kartu.

– Visais laikais meno žmonės turėdavo turtingų mecenatų, kurie finansuodavo jų genialias idėjas, supaprastindavo jų buitį ir būtį. Gal turite pagalbos, ar savo meno sklaida rūpinatės pats?

– Iš tiesų, šiuo metu be fotografavimo, mano darbas yra šėlti ir būti fainu (kvatojasi). Ryšiai, ryšiai ir dar kartą ryšiai menininkams yra be galo svarbūs. Turi nuolat kontaktuoti su įvairių galerijų atstovais, kuratoriais, kolekcionieriais, turi jiems parodyti save.

Kūrėjas: I.Maldžiūnas sako pernelyg gerbiantis fotografijos meną, kad imtųsi skaitmeninės fotografijos – pirmenybę jis teikia juostiniam fotoaparatui. / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugumai neužtenka vien darbų – visi nori asmenybės, asmeninio kontakto. Jie trokšta pažinti patį menininką, jo gyvenseną, požiūrį. Šiuo metu esu labai laimingas, kad kaip tik radau žmogų, kuris manimi tiki, pristato mane garsių užsienio meno galerijų atstovams ir kolekcionieriams. . Ornela Ramašauskaitė yra viena geriausių ir perspektyviausių meno eksperčių Lietuvoje. Be agento laisvai samdomiems menininkams yra labai sunku prasimušti.

– Fotografija jums – ir darbas, ir poilsis, ir didžioji gyvenimo meilė, bet vis dėlto – gal šalia jos yra dar koks pomėgis?

– Be menininko karjeros ir fotografijos, neturiu beveik nieko. Tai didžioji ir vienintelė mano gyvenimo aistra. Iš to gaunu ir malonumą, ir pinigus, ir sportą (pamėginkit su sunkia fotografavimo įranga ant pečių nueiti ne vieną kilometrą kepinant dykumos saulei).

Kitą mano gyvenimo dalį užima vaikai. Kai būnu su jais, būnu 100 procentų. Net mobilųjį dažniausiai pasidedu į šoną, kad neblaškytų. Su sūnumis praleistas laikas man yra labai svarbus, todėl noriu, kad jis būtų kokybiškas. Gal, kai jie paaugs, išbandysim banglentes ar rasim kokį kitą bendrą pomėgį. Bet kol kas mums užtenka vyriškų žygių.

Nesakau, kad kiekvieną dieną, bet dažnai net po darželio šokame į automobilį ir lekiame į gamtą. Imame peilį, drožiame šakas, brendame per upelį, žodžiu, užsiimame vienas kito ir gamtos pažinimu. Su jaunėliu abu esame gimę trumpiausią metų naktį – iš birželio 21-os į 22-ąją. Susieti tokiu artimu kosminiu ryšiu.

Taip pat jie mėgsta siausti mano dabartinėje studijoje, kur daug erdvės. Ten turim ir žaislų, ir milžiniškas sūpynes, daug piešiame, žiūrime filmus nuosavame kino teatre. Be to, mes labai daug tiesiog kalbamės... Apie viską. Kol kas dar visus atsakymus randu. Bendraujame labai atvirai – melas dar niekada prie gero neprivedė. Tiesa, jie dar neklausė manęs, iš kur atsiranda vaikai (juokiasi). Bet turbūt atsakyčiau, kad iš meilės. Iš kurgi daugiau?

Kai dar nebuvome išsiskyrę, dažnai keliaudavome visi drauge. Su vyresnėliu ir Indonezijoje esame kiek gyvenę, ir Pietų Afrikoje kelis kartus buvome, ir Maroke, žodžiu, Europą išmaišėme skersai išilgai. Žmonės mus su žmona dažnai protindavo – kam vežamės tokius mažus, juk nieko užaugę neprisimins. Mano nuomone, viskas po truputį kaupiasi jų viduje. Ateina tam tikri suvokimo, lavinimosi momentai, stiprėja pasaulio pajutimas. Nespaudžiu jų nei kalbų mokytis, nei skaityti ar rašyti, bet stengiuosi jiems įskiepyti jausminį pradą, o informacija su laiku ateis savaime.

– Kai jums buvo septyneri, gavote "Smeną". Jūsų vyresnėliui jau šešeri su puse – ar taupote pinigus "Canon", o gal "Fuji"?

– Ką jūs – juk dabar mobilkės ant bangos. Jie jau mėgsta eksperimentuoti fotografuodami. Nieko prieš mobilkėmis darytas nuotraukas neturiu. Tai ir kasdienybės fiksavimo priemonė, ir konceptualiosios fotografijos dalis. Tai, ką aš darau, reikalauja daugiau kokybės, estetikos, todėl renkuosi analoginę fotografiją. Manau, kad techninius aspektus labai stipriai sureikšmina tie, kurie savo darbais neturi ką pasakyti. Jei turi unikalių idėjų, jas galima perteikti ir telefonu.

Magija: mistika besižavinčiam I.Maldžiūnui naktis atveria begalę kūrybinių galimybių. /  Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate sakęs, kad jums patinka "šaukštais semti žmones". Ką turėjote omenyje?

– Man labai įdomus žmogus, kaip viena šios planetos gyvybės formų. Mėgstu jį tyrinėti. Man žmonės – tarsi paveikslai. Visi kuo nors įdomūs – perduodantys visiškai skirtingas emocijas. Man įdomu bendrauti su benamiais ir milijonieriais, su vaikais ir senjorais. Bet dažniausiai mane įkvepia tie žmonės, kurie kuria ką nors savito, turi savo požiūrio kampą, o ne eina pasroviui.

– Vos baigęs mokyklą pakeleivinėmis mašinomis važiavote į Indiją. Gyvenote beveik be pinigų. Mokėtės tarsi sudurti galą su galu. Ar dabar, peržengęs keturių dešimčių slenkstį, vis dar galėtumėte nerti stačia galva į gyvenimą be jokių patogumų?

– Man komfortas – tikrai nėra prioritetas. Būna ir dabar kad nukrenti miegoti ten, kur tik papuola – po kažkokiais laivais, tiltais ar ant stogų. O kartais smagu miegoti viešbučio kambaryje, nors iš tiesų niekas negali atstoti nakvynės po žvaigždėmis kur nors kopose...

Iš esmės visada ėjau kiaurai sienas. Ten, kur įdomu. O įdomu dažniausiai ten, kur bent truputį pavojinga.

Kita vertus, man patinka kontrastai visur. Būna, kad keliauji po kokį laukinį kraštą, valgai konservus ar ką sumedžioji, kartais rizikuoji savo gyvybe, o paskui už kelių dienų jau mėgaujiesi Dubajaus viešbučių prabanga, fotografuoji kokias nors prabangias vilas ir pan. Tad tokie kontrastai – irgi smagioji mano darbo dalis.

– Ar pasipiršdamas tikėjote, kad savo klajoklišką gyvenimo būdą galite suderinti su ramiu šeimyniniu gyvenimu?

– Nežinau... Turėdamas šeimą truputį pasikeičiau. Derinausi prie jos, prie gimusio stebuklo. Anksčiau, atrodo, net laiko neskaičiuodavau, važiuodavau, kur akys mato. Vaikai itin pririša prie namų, bet čia aš visai nesiskundžiu. Man beprotiškai patinka būti su Vincentu ir Jurgiu. Berniukai ir aš esame kuo puikiausia komanda. Deja, taip jau gyvenime yra, kad negali visko turėti. Gyvenimas yra apie pasirinkimą.

– Gimėte, augote Kaune. Brendote jame kaip menininkas. Visai nedaug dienų liko, kol Kaunas taps Europos kultūros sostine 2022. Kokius jausmus šiam miestui jaučiate?

– Manau, kad ne miesto vardas ar statusas čia svarbiausia, o jame gyvenantys žmonės, aplinka. Esu šiam miestui dėkingas už savo pirmuosius ir stipriausius gyvenimo potyrius, susijusius su Senamiesčiu, stoties rajonu, Žaliakalniu, Nemunu. Dabar esu "Kaunas Europos kultūros sostinė 2022" ambasadorius ir manau, kad švelnūs vaikystės prisiminimai su dabartine veikla yra labai glaudžiai susiję. Niekas nevyksta be priežasties. Kaune mano namai – ir šeimyniniai, ir kūrybiniai. Tobulas atspirties taškas.

Atsidavimas: "Be menininko karjeros ir fotografijos, neturiu beveik nieko. Tai didžioji ir vienintelė mano gyvenimo aistra", – prisipažįsta I.Maldžiūnas. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Prisipažinote, kad esate naktinė persona ir jūsų darbas iš esmės prasideda tada, tai kiti eina miegoti. Ar nuo pat pradžių naktys buvo jūsų darbų scena?

– Tai labiau susiję su "Magic‘‘ serija, t.y. su pastaraisiais penkeriais metais. Būdavo, kad šeima jau pietauja, o aš tuo metu tik keliuosi ir pusryčiauju. Vėliau darbas su užsakovais – įvairūs laiškai, skambučiai, vakaras su vaikais, o apie vidurnaktį, visus sumigdęs, važiuoju fotografuoti arba tvarkau nuotraukas kompiuteriu. Tamsos galimybės man yra kūrybinis kosmosas. Tada dirbtinėmis šviesomis galiu išryškinti tai, kas man patinka, o tamsoje palikti visą nereikalingą triukšmą. Diena man asocijuojasi su neramumu – visi keliasi, puola ką nors daryti, chaosas toks. O naktį aš sukaupiu savo mintis, pabūnu pats su savimi. Miego? Ne, nesinori. Jei kitiems žmonėms vidurnaktį akys limpa, tai man, priešingai, – atsiveria ir akys, ir širdis (juokiasi).

„Esame dėkingi Jums už Jūsų savitu braižu pažymėtas ir ateičiai išsaugotas Lietuvos kasdienybės ir švenčių akimirkas, krepšinio pergales, mūsų šalies žmonių veidus ir būsenas, taip pat svarbių istorinių įvykių vaizdus“, – rašoma valstybės vadovo Gitano Nausėdos sveikinime.

Pasak prezidento, R. Požerskis savo unikaliu, humanizmo persmelktu kūrybos stiliumi įsitvirtino tarp garsiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, garsinančių Lietuvą visame pasaulyje.

Šalies vadovas palinkėjo menininkui jaukiai paminėti savo gražią šventę esant geros sveikatos ir apsuptam brangių žmonių.

„Jūsų skvarbi akis geba pastebėti reikšmingiausias detales ir padeda pamatyti jas kitiems. Ką Jūsų objektyvas befiksuotų – sovietinę vaikų ligoninę, lietuvišką kaimą, Nevados dykumą ar spalvingo Bangladešo kasdienybės vaizdus, – kiekvienas kadras pilnas žmogiškumo ir įvairiapusio gyvenimo grožio. Dėkoju už Jūsų talentingus darbus ir linkiu Jums sveikatos bei nesibaigiančio kūrybinio polėkio“, – sakoma premjerės Ingridos Šimonytės sveikinime.

„Savo fotografijose, kurių esate sukaupęs labai didelį archyvą, fiksavote ne tik žmones, bet ir mūsų valstybei svarbius įvykius, lietuviškas šventes, taip pat kasdienį žmonių gyvenimą bei jo reiškinius. Jūsų atsidavimas vienai ar kitai temai lemia jos gilų, visapusišką atskleidimą – tai įrodo Jūsų fotografijų ciklai, sulaukę pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje. Į kasdienybę žvelgdamas iš egzistencinės perspektyvos savo darbuose perteikiate plačią emocijų amplitudę, stiprinate kolektyvinės atminties, lietuviškosios tapatybės jausmą. Linkiu Jums ir toliau tęsti tą svarbią fotografinę misiją, kuriai paskyrėte savo gyvenimą“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

R. Požerskis pažįstamas ir vertinamas dėl tokių žinomų fotografijų ciklų, kaip „Atlaidai“ (1974–2001), „Lietuvos senamiesčiai“ (1974–1985), „Paskutinieji namai“ (1983–1990) ir kitų darbų, kuriuose sujungė reportažinį kūrybos metodą, humanistinį pasaulėvaizdį ir ekspresyvią vizualinę formą.