Tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Our Fish“ šia iniciatyva siekia atkreipti ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos gyventojų dėmesį į būtiną jūrų ir vandenynų apsaugą. Karoliniškėse ant Sausio 13-osios g. 7 esančio devynaukščio freską nutapusi tarptautinė kūrėjų grupė „Boa Mistura“ yra viena garsiausių savo srityje visame pasaulyje.

Menininkams teko atlaikyti šaltų, vėjuotų ir drėgnų orų iššūkius ir technikos gedimus, bet jiems pavyko įgyvendinti 300 kv. m. ploto sumanymą per savaitę.

Ragina ES politikus būti ryžtingais

„Tai – tvari ir ilgalaikė „Our Fish“ Kalėdų dovana vilniečiams ir ypač Aplinkos, vandenynų ir žuvininkystės eurokomisarui Virginijui Sinkevičiui. Jam skiriame šį drąsų ir įspūdingą priminimą, kad Europos vandenų gyvybė ir būklė yra mūsų rankose. Kad išsaugotume tai ateities kartoms, turime veikti griežtai, prisiimti įsipareigojimus ir jų laikytis“, – sakė „Our Fish“ programos direktorė Rebecca Hubbard. Ši organizacija siekia sustabdyti perteklinę žvejybą ir atkurti sveiką vandenynų ekosistemą, kuri prisidėtų prie klimato kaitos sumažinimo.

Anot R. Hubbard, nepaisant to, jog ES susitarė dėl priemonių, skirtų jūrų ekosistemoms atkurti ir biologinės įvairovės nykimui sustabdyti, jai nepavyko jų įgyvendinti iki numatyto termino. Pavyzdžiui, sustabdyti perteklinę žvejybą planuota iki 2015 m. arba vėliausiai 2020 m., taip pat planuota iki 2020 m. pasiekti, kad 10 proc. ES vandenų būtų saugomi. „Tačiau naujausi duomenys rodo, kad nors kai kurių žuvų ir sužvejojama mažiau, bendrai žuvininkystės mastai išlieka pernelyg dideli ir kelia grėsmę biologinei įvairovei“, – pabrėžia ji.

Pasak programos vadovės, Europos jūrose žvejyba daugelį dešimtmečių yra intensyviausia pasaulyje, dėl to jų ekosistemos yra pasiekusios kritinę ribą. „Pramoninė žvejyba ne tik naikina gyvūnus ir augalus – ji silpnina jūrų pajėgumą apsaugoti mus nuo klimato katastrofos. 70 proc. planetos paviršiaus sudarantys vandenynai sugeria ir sulaiko anglies dvideginį bei išskiria apie 50 proc. planetos deguonies. Žalinga ir pernelyg intensyvi žuvininkystė suardo natūralias povandenines anglies dvideginio saugyklas ir šis patenka į atmosferą. Taigi ES privalo skubiai ir aktyviai imtis visų reikalingų ribojimų ir užtikrinti perėjimą prie mažo poveikio žuvininkystės“, – kalbėjo R. Hubbard.

Anot jos, sprendimų yra: panaikinti subsidijas, kurios maitina perteklinę žuvininkystę, patvirtinti veiksmų planą, padėsiantį eliminuoti destruktyvios žuvininkystės įtaką vandenynams ir klimato kaitai, inicijuoti perėjimą prie mažai taršios žuvininkystės, skatinti, remti tvarią žvejybą, laikytis „Žaliojo susitarimo“.

Tai bus kasdienis priminimas

„Pirmiausia tai norisi pasveikinti menininkus „Boa Mistura“ užbaigus tokio dydžio kūrinį – Karoliniškės tapo spalvingesnės. Ir kartu viliuosi, kad šis kūrinys šiek tiek priartins ir jūrą ir vandenyną prie mūsų. Primins juos kasdien. Taip pat primins kad iš tiesų kasdieniai mūsų pasirinkimai turi įtakos jūros ir vandenyno būklei“, – freskos pristatymo renginyje kalbėjo Lietuvos gamtos fondo atstovė ir projekto „Klimatosūkis“ vadovė Inga Labutytė–Atkočaitienė.

Menas ragina veikti

Freską Vilniuje tapė keturi „Boa Mistura“, dizainerių, menininkų ir architektų komandos iš Ispanijos, nariai. Didžiuliai šių menininkų darbai puošia pastatus ir gatves beveik visuose pasaulio žemynuose, įvairiausiose šalyse: Ispanijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Meksikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje, Kinijoje ir kitur.

„Mes Vilniaus freskai sukūrėme širdį, kurią sudaro įvairių rūšių vandenynų gyventojai. Ji mums primena, kad vandenynai yra svarbus Žemės kūno organas, taigi norėjome parodyti, kad jei Žemė būtų žmogus, jos širdis būtų jos vandenų gelmės – nuo jų priklauso gyvybė“, – sakė vienas iš „Boa Mistura“ narių Pablo Puróne.

Europos Komisija šiuo metu rengia veiksmų planą, skirtą išsaugoti žuvininkystės resursus ir jūrines ekosistemas. Freskos iniciatoriai ir kūrėjai sako, kad dabar – ypač svarbus laikas kalbėti apie skriaudžiamas jūras, ir deda viltis į lietuvį eurokomisarą, kurio žodis bus svarus planuojant ir įgyvendinant apsaugos priemones.

Šiemet skelbtais mokslininkų duomenimis, pramoninės žvejybos metu jūrų dugnu tempiami (traluojami) žuvų tinklai praveria anglies dvideginio saugyklas, kurios laikytų jį tūkstantmečius, ir per metus į orą paleidžia jo tiek pat, kiek išskiria visa aviacijos industrija. O Europos jūrose vadinamojo tralavimo apimtys didžiausios pasaulyje.

Legaliu paišymu ant sienos užsiimantis meistras kartu su centre gyvenančių vaikų pagalba per dvi savaites aerozoliniais dažais sukūrė didžiulį piešinį. Ant sienos pavaizduota mergaitė, bijūnu puokšte dengianti savo veidą. Pastelinių spalvų neofreską puošia išpieštas simbolinis žodis „Ačiū“.

„Sumanymas piešinyje pavaizduoti padėką kilo savaime. Čia gyvena vaikai, kuriems reikia didelio palaikymo, ir dirba darbuotojai, kurie atiduoda visas pastangas jų gerovei užtikrinti. Todėl manau, kad už gyvenimiškas pamokas norisi vieni kitiems pasakyti ačiū, o aš tik tai iliustruoju“, – kūrinio idėją, užkoduotą piešinyje, atskleidė T. Vincaitis-Plūgas.

Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas dėkodamas menininkui už dovanotą kūrinį pastebėjo, kad reikia mokėti džiaugtis mažais darbais, ypač kai juos žmonės daro atvira širdimi, neprašydami jokio atlygio. T. Vincaičiui-Plūgui meras įteikė simbolines Kauno rajono dovanas.

Neliko nepastebėtas ir prasmingas „Gynios“ direktorės Jurgitos Kupčinskienės darbas. „Džiaugiuosi, kad keičiantis vadovams, tęsiamos senos tradicijos, formuojamos naujos, su šypsena veide, užsidegimu mylėti bei globoti šiuos nuostabius vaikus, taip pat kuriami gražūs darbai“, – pastebėjo meras V. Makūnas.

Vaiko gerovės centro „Gynia“, kuriame teikiamos globos, ugdymo ir socialinės paslaugos be tėvų globos likusiems vaikams, direktorė J. Kupčinskienė teigė, kad šios dvi savaitės buvo turiningos tiek vaikams, tiek menininkui: „Mes visi gavome didelę dovaną – galimybę dalytis. Tadas dalijosi savo talentu, o mes viskuo, kuo galėjome. Jis tiesiog tarsi nusileido iš dangaus ir padovanojo gražų piešinį ant sienos.“

Neofreskų meistras šioje srityje – ne naujokas. Jau daugiau kaip 30 m. grafičiais besidominčiam Tadui unikaliais piešiniais teko pagražinti ne vieną objektą Lietuvoje ir už jos ribų. Kauno rajone menininkas jau yra papuošęs Karmėlavos lopšelio-darželio „Žilvitis“ kieme esančią sieną.

Spalvota freska realistiškai atvaizduoja du gladiatorius kovos metu, kai vienas jų sužeidžiamas ir greičiausiai prašo malonės.

„Mes nežinome, kaip baigėsi ši kova, – sakė kasinėjimų vadovas Massimas Osanna. – Tai galėjo būti mirtis arba malonė“.

Pompėja po Romos Koliziejaus yra antras dažniausiai lankomas archeologinis objektas Italijoje. 2018-aisiais jis sutraukė 3,6 mln. turistų. Miestą 79 metais prieš Kristų sunaikino išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis.

Ant vieno iš studentų bendrabučių sienos nutapyta moderni freska jau daugiau kaip metus traukianti ne tik studentų, bet kauniečių ir miesto svečių dėmesį, priverčia stabtelėti ne tik dėl ryškų spalvų ir visame pasaulyje atpažįstamo moters veido.

Menininkai, tyrinėtojai, mokslininkai ne vieną šimtmetį bandė išsiaiškinti, ką slepia garsiosios Florencijos didikės Monos Lizos šypsena. Toli nuo Luvro muziejuje esančio piešinio originalo, Kaune, KTU Studentų miestelyje atgijusi moderni Džokondos freska taip pat turi keletą paslapčių.

Visas freskoje slypinčias technologines gudrybes išbandė KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto studentai, kurie savo patirtimi ir įspūdžiais pasidalino video siužete. 

Piešiniui suteikė naują reikšmę

Tuo tarpu menotyrininkė ir „Arthesis“ meno vadovė Vaida Stepanovaitė į menininko Lino Kaziulionio nutapytą „Monos Lizos“ freską, sukuriančią 3D efektą, pažvelgė giliau ir vertino kūrinį per apropriacijos meno prizmę. „Tai reiškia, kad egzistuojantis meno kūrinys yra tarsi „pasisavinamas“, perkeliamas į kitą kontekstą, taip jam suteikiant naujas reikšmes“, – sakė V. Stepanovaitė.

Leonardo Da Vinčio „Mona Liza“ yra vienas labiausiai pasaulio menininkų atkartotų ir interpretuotų paveikslų. Menotyrininkės nuomone, Studentų miestelyje esanti freska ypatinga tuo, kad čia, pasitelkiant naujausias technologijas, kaip LED apšvietimo instaliaciją, ir pateikiant renesanso paveikslo figūrą kaip šiuolaikinį asmenį, Mona Liza perkeliama į artimiausius laikus. V. Stepanovaitės vertinimu, jaunajam metininkui L. Kaziulioniui pavyko perteikti Leonardo Da Vinčio nutapyto paveikslo subjekto bruožus – vis dar paslapties gaubiamos Monos Lizos atvaizdą bei išlaikyti visiems atmintyje įstrigusią moters veido išraišką.

„Dėmesį taip pat patraukia freskos fone esančios matematinės formulės, įprasminančios meno ir mokslo santykį kūrinyje bei jo kontekste“, – apie Universiteto tarpdiscipliniškumą atspindinčią freską toliau kalbėjo menotyrininkė.

Freska priskiriama naujajam muralizmui

V. Stepanovaitės teigimu, KTU „Moną Lizą“ galima priskirti muralistinei gatvės meno kūrybai, kartais dar vadinamai naujuoju muralizmu, kurį galima apibūdinti kaip aukšto meninio išpildymo lygmens tapybos ar panašios technikos gatvės meno kūrinį viešoje erdvėje.

„Lietuvoje jau kurį laiką populiariosios kultūros kontekste ryškėja skirtumų suvokimas tarp grafičių, vadinamųjų tag’ų, ir gatvės meno piešinių. Prie to labai prisidėjo Vilniuje ir Kaune vykstantys gatvės meno festivaliai, – įsitikinusi V. Stepanovaitė. – Jų ir ne tik metu miesto sienas intensyviai pildant piešiniais, norisi linkėti atrasti kuo inovatyvesnių gatvės meno raiškos būdų, drąsiau eksperimentuojant su kūrinio pateiktimi.“

Anot pašnekovės, menas ir mokslas visuomet ėjo greta, o jų jungtis itin ryški pastarojo meto šiuolaikinio meno kontekste, todėl universiteto inicijuojamos kultūrinės iniciatyvos tarpdiscipliniškumo kontekste yra labai sveikintinos.

Gatvės piešiniai – Kauno vizitinė kortelė

Kauno miesto mero pavaduotojo Simono Kairio teigimu, piešiniai ant pastatų sienų netikėtose vietose tampa savotiška Kauno vizitine kortele.

Jo nuomone, tokie originalūs kūriniai, kaip sužaidybinta „Monos Lizos“ freska miestui suteikia savotišką netikėtumo faktorių, keičia Kauno erdves, daro jas kur kas gyvesnes ir nenuspėjamas.

„Kai visiškai nesitikėdamas pamatai vieną garsiausių pasaulyje meno kūrinių ant didžiulės pastato sienos, negali nesižavėti. Juolab, kai viena iš jo detalių interaktyviai reaguoja į tam tikrus praeivių veiksmus, tokiam reginiui abejingas likti negali“, – kalbėjo S. Kairys.

Vicemeras taip pat pažymi, kad tokių iniciatyvų dėka mieste atsiranda naujų ir savitų visuomenės traukos objektų tiek kauniečiams, tiek ir miesto svečiams, turistams. S. Kairys neabejoja, kad Studentų miestelyje esantis kūrinys kasdien pritrauks vis daugiau smalsuolių.

„Akivaizdu, jog Kauno technologijos universitetas demonstruoja novatorišką požiūrį ne tik akademinėje veikloje, bet ir už Universiteto sienų. Būtent tai ir atskleidžia ši meno bei technologijų sintezė, įkūnyta tokiu originaliu pavidalu – „Monos Lizos“ reprodukcija ant vieno iš KTU pastatų sienos“, – apibendrino Kauno miesto mero pavaduotojas.

Prie freskos "Kiemas" ant penkiaaukščio sienos darbavosi gatvės menininkas, dailininkas Tadas Vincaitis-Plūgas.

Darbo sąlygos buvo išskirtinės - pasikėlus kranu.

Ši freska yra "Mažųjų sienų projekto" dalis. Projekto rengėjų duomenimis, "Kiemas" yra didžiausia freska tarp septyniolikos jau įgyvendintų Kauno viešosiose erdvėse gatvės meno kūrinių nuo 2015 metų. 

Projekto tikslas - keisti apleistas Kauno miesto viešąsias erdves į prasmingas gatvės meno reprezentacijas, gerinti miesto estetinį vaizdą, skatinti sąmoningą požiūrį į savo aplinką, o kartu menininkams suteikti galimybę saviraiškai. 

Įgyvendindamas net du "Mažųjų sienų projekto" darbus menininkas, pseudonimu Morfai, pasirinko erdves prie Nemuno. Ant pėsčiųjų tilto į Nemuno salą atsirado „Dangaus gabalėlis“ ir „Lietus“.

Rokas Krilavičius pasirinko Kauno senamiestį, o Motiejus Vaura (Würster) yra pateikęs tris unikalius projektus sienai ant Velnių muziejaus apipavidalinti (bendradarbiaujant su muziejumi). 

Pastatas pateko tarp 27 daugiabučių, kuriems užtikrintas finansavimas renovacijai papildomo šaukimo metu.

Namą administruojančios įmonės "Vitės valdos" direktorius Vaidas Barakauskas pasakojo, jog iš karto su projekto iniciatoriais ir autoriumi buvo sutarta, kad piešinys pastato sieną puoš laikinai.

"Viskas buvo apgalvota. Projekto vystytojai norėjo, kad neofreska būtų eksponuojama pusę metų. Tačiau pastatą ji puoš ilgiau. Realūs renovacijos darbai taip greitai neprasidės. Pirmiausia reikia atlikti projektavimo darbus", – komentavo vadovas.

V.Barakauskas priminė, kad T.Vincaitis-Plūgas savo darbais buvo papuošęs ir Parodų rūmų sienas. Vėliau šie kūriniai buvo uždažyti.

"Panašiai bus ir su Gulbių gatvės 2 namu. Menininkas ieškojo vietos savo darbui, o mes ją suteikėme", – tvirtino direktorius.

Neofreska ant Gulbių gatvės 2 namo pristatyta rugsėjo pabaigoje.

Rengdamasis pirmajai personalinei parodai Parodų rūmuose, T.Vincaitis-Plūgas nutarė neapsiriboti vien ekspozicija galerijos viduje, bet ir palikti Klaipėdai kūrinį ant vieno pastatų fasado.

Rinkdamasis pastatą savo kūriniui, gatvės menininkas žvalgėsi net į devynaukščius, tačiau pamatęs nedidelį namą Gulbių g. 2 apsisprendė neofreską socialine tema piešti ant šio fasado.

Pastatas itin tinkamas tokio žanro kūriniui, nes gerai matomas.

Šį projektą aktyviai palaikė ir namo gyventojai, ir kiti miestiečiai.

Anot VU pranešimo, ilgai manyta, kad ši freska neišliko, jos nerasta ir anksčiau atliekant tyrimus.

Atrastoji freska puoš salės lubų plafoną. Vienintelis dokumentas, kuriame minima ši freska, yra Vilniaus universiteto 1773–1774 metų liustracijos aktas. Jame užsimenama, kad koplyčios plafone pavaizduotas šv. Stanislovas Kostka – novicijų, mokinių ir studentų globėjas.

Šiuo metu atidengta tik nedidelė dalis visos freskos, vyksta sieninės tapybos tyrimai. Taip pat atliekami freskos ir vėlesnių uždažymo sluoksnių cheminiai tyrimai.

Tai labai vertingas ir gana retas Lietuvoje sieninės tapybos kūrinys.

Restauratoriai teigia, kad atidengti freską sudėtinga, nes ji padengta keliais dažų sluoksniais, tačiau neabejojama, kad pavyks atskleisti ją visą ir restauruoti.

„Nežinome, kiek tai užims laiko – dažų sluoksnis labai kietas. Tačiau jau matome, kad baroko stiliaus freska tapyta profesionalaus menininko, puikiai išsilaikiusi, nes atlikta al fresco technika – tapyta ant šlapio tinko, todėl tvirta ir ilgaamžė. Tai labai vertingas ir gana retas Lietuvoje sieninės tapybos kūrinys, – sakė restauravimo įmonės vadovas Aidonas Valkiūnas. – (...) Manome, kad freska nutapyta pagal žymaus italų tapytojo Antonio Balestros (1666–1740) paveikslą „Šv. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi ir šventaisiais“. Šis altorinis paveikslas buvo nutapytas Trijų Jėzuitų koplyčios altoriui Venecijos Santa Maria Assunta bažnyčioje,“

XIX amžiaus pradžioje dabartinėje J.Lelevelio salėje buvo Tapybos katedros piešimo studija, o uždarius universitetą – Valstybinis archyvas. Nuo 1920 metų salė priklausė bibliotekai, 1929 metais į ją perkelta J.Lelevelio knygų ir atlasų kolekcija. Tuomet šią salę restauravo dailininkas Jurgis Hopenas, jau tada iš senosios jėzuitų koplyčios tebuvo likę keletas puošybos fragmentų.

50-ies metrų aukščio ir 15-os metrų pločio freską Monos Lizos tema sukūrė garsus Ispanijos menininkas, pasivadinęs Okuda.

Jo siurrealistinėje vizijoje Mona Liza pavaizduota itin spalvingai, be to ji ne sėdi, o stovi apsirengusi mini sijonėlį ir laiko rankose rankinę.