Galerijoje „Meno parkas“ veikianti personalinė menininko paroda „Sirenes et Pax“ (Sirenos ir ramybė) – tai karo sukeltas rezonansas. Tiesioginio karo vaizdų čia nepamatysime – Ž. Augustinas nukreipia žvilgsnį ne į tai, kas nutiko, bet kaip ir ką su tuo daryti.

Daugiasluoksniškumas

2015-aisiais pirmuoju meno daktaru Lietuvoje tapęs Ž. Augustinas instaliacijose, tapybos darbuose, piešiniuose fiksuoja visuomenės nuotaikas, sykiu pasitelkdamas humoro jausmą, pasakodamas ironiškas fikcines istorijas. Jo instaliacijose neretai svarbų vaidmenį atlieka kūrinių pateikimas, garsas, šviesos ar dūmų efektai, o piešiniai ir tapyba neslepia sąsajų su XVI–XVIII a. Europos daile.

Savo kūrybiniams pasirinkimams Ž. Augustinas lieka ištikimas ir naujausioje Akvilės Anglickaitės kuruojamoje parodoje, kuri yra  projekto „Vaizdas ir garsas kaip žmogaus kontrolės ir psichikos atpalaidavimo priemonė“ rezultatas.

Kelių pastarųjų metų pokyčiai bando įpratinti žmonių psichiką prie didelių svyravimų. Banguojančios žmonių nuotaikos, tarsi vandenynas įgavusios rezonansą, sukuria viską griaunančius reiškinius arba mobilizuoja visuomenę kovai, atsparumui.

Šiame kontekste siūlomas projektas atkreipia dėmesį į sirenas – įrenginius, skirtus pranešti apie pavojų. Įspūdingi šaltojo karo metu inžinierių sukurti įrenginiai, būtybės, gebančios vilioti, ir garso tembro bei jo atkūrimo įrenginių fetišizavimas susijungia projekte, aktualizuojančiame pasiruošimo pavojui svarbą kartu su raminančio prieglobsčio būtinybe.

Parodoje eksponuojami piešiniai, tapybos darbai, garso ir objektų instaliacija, papildyta kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio sukurtu hipnotizuojančiu garso takeliu. Ekspozicijų erdvėje galima išgirsti vienos žymiausių dabartinių rašytojų Margaretos Atwood įgarsintą eilėraštį „Sirenos“ – tam gautas specialus autorės leidimas.

A. Barkausko nuotr.

Aplinkybės

Istoriko Yuvalio Harari teigimu, šiuolaikiniai karai vyksta ne dėl teritorijų ar išteklių. Mes, kaip istorijas kuriantys ir pasakojantys sutvėrimai, kariaujame dėl skirtingose barikadų pusėse esančių mitologijų. Tad neatsitiktinai Ž. Augustinas, kalbėdamas apie dabartines patirtis, atsigręžia į mitologines būtybes – sirenas.

Kas lieka, kai pamatiniai žmogaus troškimai viską žinoti ir būti išskirtiniu tampa pavojingi?

Parodoje pasireiškia ir šiam menininkui būdingas humoro jausmas: mitologines sirenas jis sugretina su sirenomis – pavojaus signalą skleidžiančiais objektais. Menininkas sako: „Mitai ir garso poveikis susiję su galios demonstravimo tradicija, kuri šiuo laikotarpiu tampa blogio sinonimu. Karo aplinkybėmis švelnumas ir ramybė sunkiai pasiekiami, tačiau jų poreikis nedingsta.”

Menininkas sukuria distopinę erdvę, kurioje pasirodo keli mitinių sirenų siluetai: senovės graikų ir šiuolaikinis – rašytojos M. Atwood. Mitologinę sireną matome piešiniuose, o šiuolaikinę išgirstame per garsiakalbius. Abiem atvejais sirenos gundo. Viliojimo į mirtį mechanizmas remiasi ne vizualumu (grožiu), bet tuo, kas yra sakoma.

A. Barkausko nuotr.

Praktikos

Viename žinomiausių epų, Homero „Odisėjoje“, sirenos pagrindiniam herojui žada išmintį ir žinojimą. Jos jam gali atskleisti, kas buvo ir kas bus. Ir jei Odisėjas, jau prieš tai perspėtas, nebūtų tvirtai pririštas prie laivo stiebo, jo kelionė būtų ten ir pasibaigusi. Įdomu tai, kad sirenos tik sako viską žinančios. Bet ar tai tikrai tiesa? Subtili menininko užuomina – į netikrų žinių fenomeną, kuriam ypatingai pažeidžiami tampame ekstremalių situacijų metu.

M. Atwood eilėraštyje sirena šaukiasi pagalbos ir, kaip gerai suformuluota reklamos žinutė, jos žodžiai pataiko į kitą jautriausią ir nekvestionuojamą šiuolaikinio žmogaus vietą – individualumą ir išskirtinumą. Tačiau, kitaip nei Odisėjui, jokia antgamtinė jėga jo neperspėja, kad pasiduoti šiai idėjai – mirtinai pavojinga.

Kas lieka, kai pamatiniai žmogaus troškimai viską žinoti ir būti išskirtiniu tampa pavojingi? Negalime užsikimšti ausų vašku, prisirišti prie stulpo, atsisakyti savo išskirtinumo idėjos ir negirdėti jokių sirenų. Ir čia pasirodo trečiasis parodos personažas – audiofilas. Tai pastarųjų metų Ž. Augustino interesų lauko veikėjas (ar veikėjai).

Dimensijos: savąjį pasakojimą Ž. Augustinas kuria pasitelkdamas piešinius, tapybos darbus, poeziją ir garsą. / A. Barkausko nuotr.

Garso galia

Menininkas, susidomėjęs garsu ir jo savybėmis, įsitraukė į audiofilų bendruomenę, pradėjo kurti savo garso aparatus ir tuo pačiu metu stebėti šiuos žmones. Taigi tarsi natūraliai audiofilo personažas ir įsikūnija menininko tapybos darbe. Kas jis?

Audiofilas mėgaujasi garsu. Jam svarbu ne kas yra grojama ar sakoma, bet kaip. Ir galima daryti prielaidą, kad jei jis būtų Odisėjas, audiofilas klausytųsi tik jūros bangų. Jis pastebėtų, kokia graži yra sirenos forma, koks glostantis gali būti balsas. Kaip malonu žiūrėti, neklausyti žodžių ir tokiu būdu išgyventi.

Kas? Personalinė Ž. Augustino paroda „Sirenes et Pax“ (Sirenos ir ramybė).

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki vasario 25 d.

Plačiau apie tai papasakojo dramaturgas Marius Ivaškevičius.

– Kaip atrodo jūsų gyvenimas miesto centre?

– Smagiai, išskyrus penktadienio bei šeštadienio naktis, kai namuose vibruoja langai. Labai ilgai kentėjau, nes kiekvienas esame užsiėmę savo darbais. Supranti, kad įlindęs į tokį dalyką, taip paprastai neišlysi. Bet, kai trūksta kantrybė, turi kažką daryti, kad apsaugotum savo namus. Tai yra visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, kurie gyvena aplink.

– Kiek kartų asmeniškai kreipėtės į policiją?

– Nežinau, neskaičiuoju. Tikrai ne vieną kartą. Gyveni taip ir galvoji, kad visi tyli, o tu čia vienas pradėsi kelti triukšmą. Dabar aš suprantu, kad niekas netyli. Visi aplinkinių namų gyventojai pastoviai skambina į policiją. Dabar sužinojau, kad buvo kviesti ir Seimo kontrolieriai. Žmonės turi matuoklius, matuoja triukšmą. Triukšmas yra dešimt kartų didesnis už normą nakties metu. Ir jokios reakcijos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai miegate nuolatinėje diskotekoje?

– Ačiū Dievui, yra dar buto dalis, kuri neišeina į tą pusę. Baisiausia yra, kai atsidaro durys. Paskaičiavau, kad jos atsidaro du kartus per minutę. Tai reiškia, kad net 120 kartų per valandą. Taip ir gyveni tokiose bangose. Čia turbūt yra tokia mūsų valstietiška piktdžiuga. Žmonės galvoja, kad jums taip ir reikia. Nors jie nesupranta, kad jie stoja į tą žmonių pusę, kurie uždirba tūkstančius iš kitų kraujo ir streso. Visi aplinkiniai namai yra strese. Žmonės džiaugiasi, kad gyvena Pilaitėje, o aš – Centre. Maždaug vienintelė išeitis man – išsikraustyti.

– Turite kažkokią išeitį? Kraustysitės ar ne?

– Nesiruošiu kraustytis. Yra dar vienas aspektas, kad visi aplinkinių namų butai dėl šio triukšmo yra nuvertėję. Įsivaizduojate, ką reiškia parduoti tokį butą su tokia aplinka. Vienintelė išeitis – kova už savo namus.

„Manau, kad skundžiasi tokie šiek tiek vyresnio amžiaus žmonės, o jaunimui kaip ir viskas gerai su tuo garsu. Jie gal net nekreipia dėmesio į tai. Mano nuomonė, kad esi pats kaltas. Jei gyveni miesto centre, tai toleruok. Yra tarnybos, kurios gali atvykusios patikrinti su visokiais matavimais. Kiek žinau, tai ir yra daroma. Bet ką jau padarysi, Centras yra Centras. Galbūt tie teisės aktai nėra vykdomi taip, kaip turėtų būti vykdomi, bet ne viskas nuo mūsų priklauso“, – kalbėjo fotografas Vincas Alesius.

„Garsas turėtų būti klubuose. Jis turėtų kažkaip būti ribojamas, jei yra gyvenamieji namai. Kita vertus, žmonės, kurie gyvena Centre, turi suprasti, kur jie gyvena“, – sakė kalbinta moteris.

Tai yra visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, kurie gyvena aplink.

„Manau, kad yra per daug garso. Kiek žinau, visi verslai, esantys čia, apie vidurnaktį viską perkelia į vidų“, – kalbėjo mergina.

„Praktika rodo, kad užsienyje žmonės sugyvena su klubais. Gyventojai patys pasirenka, kur gyventi. Miestas daugiau skirtas visuomenei, ne tik gyventojams“, – nuomonę išreiškė vaikinas.

„Mes sužinojome apie šią problemą iš socialinių tinklų. Kaimynai tiesiogiai nesikreipė pas mus. Dabar visi gali sakyti, kad ignoravome, bet mes nuoširdžiai nežinojome, kad yra tokia problema. Jei būtų kreiptasi anksčiau, juk turėtume policijos išklotines, mums turėtų būti išrašyti įspėjimai, baudos. Dažniausiai, kai kažkas atsitinka, yra atsakingas asmuo ir jam išrašoma bauda. Galime išsitraukti dešimties metų policijos išklotines ir pažiūrėti, kiek mūsų įmonei išrašyta baudų. Jų nėra nė vienos“, – sakė naktinio klubo „Materialistė“ savininkas Matas Puodžiūnas.

Užsidengė ausis rankomis

Specialistai perspėja, kad kartais dėl tokio neapgalvoto ir, atrodytų, nekalto elgesio vaikams gali tekti nešioti klausos aparatą visą likusį gyvenimą.

Jau ne vienas klaipėdietis teigė pastebėjęs itin papiktinusias situacijas. Viena skaitytoja pasidalino savo patirtimi.

„Labai supykau garsiame koncerte pastebėjusi jauną mamą, kuri visiškai nekreipė dėmesio, kai jos dvejų ar trejų metų vaikas užsidengė ausytes abiem rankomis, buvo neramus, o ji lyg niekur nieko toliau stumdė vežimėlį pirmyn atgal, niūniuodama dainas. Gal kartais geriau nevažiuoti į koncertą, negu rizikuoti vaiko sveikata?“ – klausė moteris.

Riba – 85 decibelai

Pasak Klaipėdos vaikų ligoninės gydytojo otorinolaringologo Žygimanto Tverskio, tėvų, besikreipiančių į specialistus dėl po renginių pasikeitusios mažylių klausos, yra nemažai.

Ne visada koncertas geras, jeigu yra daug garso, reikia ir kokybės.

„Toks elgesys tikrai yra labai neapgalvotas ir kenkėjiškas. Problema ta, kad pats triukšmas, ar tai būtų ūminis, ar lėtinis, veikia neigiamai ne vien tik vaikus, paauglius, bet ir suaugusiuosius. Tai įrodyta. Čia yra viena didžiausių pasislėpusių problemų išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje. Gali pakenkti ir pakenkia ne vien tik klausos nervui, bet iš to seka ir biosocialinės bei socialinės problemos – nemiga, nuovargis, pyktis“, – pasakojo otorinolaringologas.

Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad didžiausia saugi triukšmo riba tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra 85 decibelai.

„Tad kuo triukšmas didesnis, tuo jame rekomenduojama būti mažiau. Be specialių matavimo prietaisų sudėtinga nustatyti triukšmo lygį, tačiau koncertuose ar sporto varžybose garso lygis gali siekti net 120 decibelų“, – tikino Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Klaipėdos ligoninė“ gydytoja otorinolaringologė Dovilė Šiaulytė.

„Problema dėl mažų vaikų yra dar tokia, jog tėveliai pastebi tik vyresniame amžiuje, kad atžaloms kažkas negerai“, – sakė Ž. Tverskis.

Išgydyti pavyksta ne visada

Garsas, sklindantis atviroje erdvėje, kenkia mažiau, tačiau būnant uždarose erdvėse, pavyzdžiui, arenose, klausos nervams stiprus garsas gali pakenkti labiau.

„Statistikos nevedame, bet šiltuoju periodu pas mane ateina vienas du pacientai, šaltuoju periodu, ypač apie šventinį Kalėdų laikotarpį, po Kalėdų ar Naujųjų metų, tikrai daugiau negu penki per mėnesį“, – teigė specialistas.

Nėra garantijos, kad patyrus klausos sutrikimų juos pavyks išgydyti.

„Gali kilti ūminis klausos nervų pažeidimas. Čia jau nežinia, net ir gydant tam tikrais preparatais, technika, gali išlikti šioks toks klausos nervų pažeidimas ir tai gali turėti įtakos tolesniam gyvenimui. Paskui reikalinga klausos reabilitacija – klausos aparatas“, – pažymėjo pašnekovas.

Jis taip pat pridūrė, kad yra vaikų, kurie genetiškai jautresni intensyviam garso dirgikliui.

Išeitis – specialios ausinės

Viena išeičių, kaip apsaugoti vaiką nuo per didelio triukšmo renginio metu, – specialios garsą slopinančios ausinės.

„Triukšminguose renginiuose vertėtų naudoti ausų kištukus arba apsaugines ausines ir atsitraukti kiek galima toliau nuo garsiakalbių ar kitų didelį triukšmą skleidžiančių įrenginių. Jei su kitu žmogumi negalite susikalbėti per ištiestos rankos atstumą nešaukdami – tai ženklas, kad aplinka per daug triukšminga ir reikėtų paieškoti tylesnės aplinkos. Visos šios rekomendacijos galioja ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems“, – priminė D. Šiaulytė.

Ž. Tverskis kalbėjo, kad svarbu atsižvelgti ir į ausinių kokybę, gamintoją ir kitus aspektus.

„Vienareikšmiškai tai yra geriau negu nieko, bet, mano nuomone, labai garsūs renginiai ir intensyvaus garso koncertai nėra skirti mažamečiams vaikams. Jų reikėtų vengti. Rengėjai irgi turi atsižvelgti į galiojančias normas, ne visada koncertas geras, jeigu yra daug garso, reikia ir kokybės“, – sakė specialistas.

„Dieną tegul laksto, o naktimis duoda ramybę. Kur žiūri policija?“ – klausė gyventojas.

„Aišku, ne tik motociklai, bet ir garsesnė mašina būna, kad pravažiuoja, ir girdime“, – atviravo kitas gyventojas.

„Labai trikdo naktinis garsas. Taip visą gyvenimą gyvename“, – tarstelėjo dar viena sostinės gyventoja.

Pasak jos, naktį motociklai girdimi ne tik Geležinio Vilko, bet ir Kalvarijų gatvėje. Baltupiai triukšmo yra apsupti iš abiejų pusių. Moteris užsiminė nė nežinanti, kokia galėtų būti išeitis.

Motociklų triukšmas sukelia nuo 85 iki 110 decibelų. Tokiu pat garsumu veikia dulkių siurblys arba visu garsu paleista muzika per ausines. Tačiau naktį miegamuosiuose rajonuose leidžiamas tik 55 decibelus siekiantis garsas, kurį galima prilyginti šaldytuvo burzgimui.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Netgi uždarius langus – uždaryti langai sulaiko apie 20 decibelų, miegant vis vien triukšmas nuo motociklo būtų gana didelis“, – teigė NVSC Vilniaus departamento atstovė Asta Razmienė.

O, štai, Šiaulių gyventojų miegas jau šešerius metus – ramesnis. Mat, prieš tiek laiko savivaldybė nupirko garso matuoklį ir triukšmadariams pasipylė baudos. „Nustačius techninių priemonių skleidžiamo triukšmo viršijimą, yra pakankamai griežtos priemonės – pareigūnai per metus surašo apie 50-70 protokolų“, – kalbėjo Šiaulių miesto mero patarėjas Vincas Urbonavičius.

Prieš metus toks pat matuoklis atsidūrė ir Kaune. Mat, naktį jautresnėse miesto dalyse poilsis būdavo kone neįmanomas ir gyventojai bent kelis kartus per savaitę skųsdavosi policijai.

„Pastebime vairuotojų piktybiškumą, kai tamsiu paros metu, naktį, stovi prie sankryžos degant draudžiamam šviesoforo signalui, ir specialiai, piktybiškai akceleruoja, didina apsukas sukeldami triukšmą“, – pasakojo Kauno Kelių policijos 1-ojo poskyrio viršininkas Ramūnas Kemzūra.

Vis dėlto, nors kiti didmiesčiai su triukšmadariais gatvėse jau kovoja, Vilniaus valdžia pokyčių nežada ir kenčiantiems nuo transporto priemonių keliamo triukšmo siūlo kreiptis į policiją arba savivaldybės Viešosios tvarkos pareigūnus.

Tad kol kas visoje šalyje be išimčių garsą matuoja tik techninės apžiūros punktų darbuotojai. Tačiau jie pabrėžia, kad motociklas yra garsi transporto priemonė ir net neviršijant garso limitų, miegą sutrikdyti gali. Tiesa, aptikti tuos, kurių varikliai dirba per garsiai, – retenybė.

„Pakeisti į duslintuvą, kuris yra galbūt sportinis, kuris padeda sugeneruoti daugiau galios, kažkokių kitų sumetimų turintis žmogus, tai gali pasidaryti per 10-15 minučių. Tiesiog atsuka kelis varžtus, prideda prie motociklo kitą detalę ir efektas yra visiškai kitoks“, – teigė „Transekstos“ atstovas Renaldas Gabartas.

Tad techninės apžiūros centrai mato tik vieną išeitį – kontrolė turėtų būti visoje šalyje. Ir ne tik techninės apžiūros vietose, bet ir patruliuojant policijai. „Kol neatsiras „grėsmės“, kad išvažiavęs iš patikros, tu susimontuosi detalę, kuri neatitinka, kelsi triukšmą, ir nebijosi būti patikrintas teisėsaugos pareigūnų, tol situacija keisis labai lėtai“, – įsitikinęs R. Gebartas.

Pažaboti garsą viršijančius vairuotojus skatina ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC). Pasirodo, nuolatinis triukšmas gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

„Pačios sudėtingiausios ligos, dažniausiai sukeliamos dėl nuolatinio nakties miego trikdymo, – širdies kraujagyslių ligos, kurios pasireiškia padidėjusiu kraujospūdžiu, infarktais“, – dėstė NVSC atstovė.

Garso apribojimus viršijantiems vairuotojams pirmą kartą gresia nuo 100 iki 600 eurų, o antrą kartą nuo 500 iki 1000 eurų bauda.

Anot jo, prasidėjus paruošiamiesiems pastato griovimo darbams, jie kultūros ministro Simono Kairio prašymu sustabdyti iki kitos savaitės, siekiant įsigilinti į projektą, kadangi išsaugoti „Garso“ kino teatrą reikalauja dalis visuomenininkų ir politikų.

„Su rangovais esame aptarę, kad darbai stovės iki vasario 1 dienos. O dėl tolesnių planų – reikia kultūros ministro klausti, kokios jiems dar informacijos trūksta, ką mes dar galime padaryti. Mes jau bandėme pasakyti, kad nebus taip paprasta susitarti, nes oponuojančios pusės tikslas, kad nebūtų „Garse“ Eidrigevičiaus centro“, – tvirtino administracijos vadovas.

Panevėžio savivaldybė taip pat laukia daugiau aiškumo iš paties S. Eidrigevičiaus, kadangi menininkas stringant darbams atsisakė suteikti savo vardą ir skirti dalį kolekcijos, o tai gali užkirsti kelią 3 mln. eurų europinės paramos skyrimui. Savivaldybė laikosi pozicijos, kad S. Eidrigevičiaus raštiškas sutikimas dėl vardo jau gautas ir to atšaukti nėra galimybės.

Bandome ministerijai perteikti sukauptas žinias, informaciją apie projektą, nes ministerija iniciatyviai įsitraukė ir dalyvauja šiame projekte.

Pasak direktoriaus, sutarti visoms pusėms dėl projekto yra laiko iki kovo 15-osios, kadangi tuomet Centrinė projektų valdymo agentūra gali inicijuoti projekto sutarties nutraukimą.

„Bandome ministerijai perteikti sukauptas žinias, informaciją apie projektą, nes ministerija iniciatyviai įsitraukė ir dalyvauja šiame projekte. Mes tikimės, kad tas dalyvavimas duos naudos ir tas finansavimas nebus panaikintas. Jei tai tik tų kelių savaičių pertraukos kaina, viskas būtų gerai“, – BNS sakė T. Jukna.

Anot jo, Kultūros ministerijos iniciatyva praėjusią savaitę vyko susitikimas su projekto oponentais ir savivaldybės atstovais, turėtų vykti dar vienas, tuomet tikimasi, kad Kultūros ministerija pareikš aiškesnę poziciją.

Keisti statybų vietos, kaip to nori „Garso“ gynėjai, T. Juknos teigimu, taip pat neleidžia savivaldybės įsipareigojimai, priešingu atveju būtų taip pat būtų prarasta europinė parama.

S. Eidrigevičiaus menų centrą už daugiau kaip 9 mln. eurų turėtų statyti Panevėžio statybos trestas, darbai turi būti baigti vėliausiai 2023-iųjų pavasarį.

Pastate planuojama įkurti muziejų, ekspozicijų sales, transformuojamas edukacijų erdves, turėtų veikti infocentras, meno knygynas, mediateka, vėliau ketinama pastatyti antstatą su stogu, pritaikytu apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams.

Sutarta, kad muziejaus nuolatinės ekspozicijos pagrindą sudarys menininko multifunkcionalisto S. Eidrigevičiaus darbų kolekcija. Taip pat bus pristatomi Panevėžyje vykstančių meno bienalių, simpoziumų metu sukurti profesionaliojo meno kūriniai.

Senojo kino teatro pastato griovimui priešinasi kai kurie visuomenininkai ir politikai, sakydami, kad sprendimai priimti pažeidžiant teisės aktus. Jie ragina svarstyti naują projektą, kuris leistų „tikrą rekonstrukciją“ išsaugant senąjį pastatą, kuriame toliau galėtų būti rodomas kinas.

Prieš kino teatro pastato griovimą pasisakė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija.

Sovietmečiu statytas „Garso“ kino teatras duris atvėrė 1968-aisiais.

„Šįryt susisiekėme su Panevėžio savivaldybe, liepėme neskubėti, pristabdyti bet kokius darbus. Turėjome vieną susitikimą su architektu, savivaldybe, šiandien norime praplėsti ratą su politikais Panevėžio mieste iš skirtingų barikadų pusių, išklausyti ir „Garso“ bendruomenės poziciją. Bet koks skubėjimas yra ne į naudą, ne į dialogo pusę“, – BNS antradienį sakė S. Kairys.  

Šios iniciatyvos ministras ėmėsi po Panevėžio opozicinių konservatorių ir Lietuvos žaliųjų partijos atstovų prašymo įsiklausyti į  grupės „Išsaugoti Garsą“ nuomonę ir nuogąstavimus. Visuomenininkai ir politikai tvirtina, kad sprendimai griauti kino teatrą ir vietoje jo statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą priimti pažeidžiant teisės aktus, Jie ragina svarstyti naują projektą, kuris leistų „tikrą rekonstrukciją“ išsaugant senąjį pastatą, kuriame toliau galėtų būti rodomas kinas.

„Neabejojame, jog valstybės institucijos šiuo atveju panaudos visas savo galias greitam projekto keitimų derinimui bei leidimų išdavimui, o jų darbuotojai atsidus su palengvėjimu, jog galų gale įvykdė savo pareigas teisingai ir objektyviai“, – rašoma opozicijos kreipimesi.

Prieš kino teatro pastato griovimą pasisakė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, pati Panevėžio savivaldybė buvo įsivėlusi į teisinius ginčus su Statybų inspekcija, galiausiai sudaryta taikos sutartis, o pats menininkas rugpjūtį viešai pareiškė ketinimų perduoti kolekciją atsisakantis.

Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna BNS pirmadienį patikino, kad teisinių ir kitų kliūčių statyboms neliko ir realūs pastato griovimo darbai turėtų prasidėti kitą savaitę. Savivaldybė teigia radusi laikinas patalpas šiame pastate veikusiam kino centrui „Garsas“, o naująjį centrą taip pat žada pritaikyti kinui.

S. Kairys pabrėžė, kad šis klausimas yra „pirmiausia savivaldos reikalai“.

„Bet mums, kaip ministerijai, matant šito projekto svarbą, būtų gaila, jei jis paskęstų kažkokiuose nesutarimuose. Mes tiesiog badome šį procesą kažkaip reabilituoti. Ar mums tai pavyks – niekas pasakyti negali, bet būtų neatsakinga palikti klausimą savieigai“, – tvirtino ministras.

S. Eidrigevičiaus menų centrą už daugiau kaip 9 mln. eurų statys „Panevėžio statybos trestas“, darbai turi būti baigti vėliausiai 2023-iųjų pavasarį.

Pastate planuojama įkurti muziejų, ekspozicijų sales, transformuojamas edukacijų erdves, atsiras ir holai, infocentras, meno knygynas, mediateka, vėliau – antstatas su stogu, pritaikytas apžvalgos aikštelei, ekspozicijoms ir kameriniams renginiams.

Sutarta, kad muziejaus nuolatinės ekspozicijos pagrindą sudarys menininko multifunkcionalisto S. Eidrigevičiaus darbų kolekcija. Taip pat bus pristatomi Panevėžyje vykstančių meno bienalių, simpoziumų metu sukurti profesionaliojo meno kūriniai.

Sovietmečiu statytas „Garso“ kino teatras duris atvėrė 1968-aisiais.

Vaizdų vergijoje

Lapkričio gale bus išleistas specialus garso kūrinys, leidžiantis netikėtu būdu pasivaikščioti po žymius laikinosios sostinės pastatus. Vis dėlto kartu su Kauno menininkų namais (KMN) vykdoma "ECHOtektūra" nėra pirmasis kūrėjų bandymas rekonstruoti mūsų žinias apie architektūros meną.

Pernai KMN, R.Chmieliauskaitė ir J.Kalinauskas jau rengė panašų projektą, pavadinimu "(NE)matoma architektūra". Jo metu neregiams ir silpnaregiams architektūros kūriniai buvo pristatyti taktiliniu (lytėjimo) būdu. "Architektūra yra labai kompleksiškas menas, nors ji dažnai suprantama tik kaip utilitarinės paskirties objektas. Tačiau jeigu į architektūrą pažvelgtume per meninę prizmę, pažintume įvairius jos sluoksnius, – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė. – Filosofas Kristupas Sabolius yra pasakęs, kad esame tikri vaizdų vergai. Išties gyvename vaizdiniame pasaulyje, kuris mums trukdo pasitelkti kitus pojūčius. Tačiau architektūra, kaip ir visi menai, turi kur kas daugiau lygmenų negu vizualumas."

Tad "(NE)matomoje architektūroje" projekto partneriais tapę neregiai kūrėjams padėjo pažinti ir suvokti pasaulį, kuriame nėra vaizdų. "Liesdami pastatų sienas ir kolonas, bandydami atkurti bendrą vaizdą iš detalių, pastebėjome, kad garsas architektūroje pasako labai daug. Tad ir kilo mintis kitame projekte architektūros estetiką ir grožį perteikti garso pagalba, – pasakojo R.Chmieliauskaitė. – Šiam tikslui bendradarbiauti pakvietėme garso menininką A.Mikalkėną, kuris su garsų pasauliu dirba jau labai seniai."

Naujajam projektui komanda pasirinko penkis žymius Kauno pastatus. R.Chmieliauskaitė pasakojo, kad jų pasirinkimas taip pat siejosi su pirmuoju projektu. "(NE)matomos architektūros" metu buvo išleistas taktilinis (lytimasis) leidinys, kuriame analizuoti reikšmingiausi Lietuvos architektūros stiliai. Tad "ECHOtektūroje" tyrinėjami pastatai juos atspindi. IX forto muziejus reprezentuoja brutalizmo architektūrą, Pažaislio vienuolynas – baroką, KTU Tyrimų laboratorija – tarpukario modernizmą, M.Žilinsko galerija – postmodernizmą, o Perkūno namas – gotiką. Audiokūrinys kvies patirti šiuos pastatus garsiniu būdu. Vis dėlto, pasak A.Mikalkėno, albumo kūrimo procesas neapsiriboja aklu pastatuose girdimų aplinkos garsų įrašymu.

"Tyrinėdami pastatų aplinką, pasitelkiame ne tik garso inžinerijos ar dizaino metodus, bet ir menines simuliacijas. Tačiau teatrališkumo vengiame – gotikiniame pastate tikrai nežvanginame grandinėmis, – tikina jis. – Tiesiog ieškojome universaliausio sprendimo, kaip garsais kuo charakteringiau apibūdinti mūsų pasirinktus pastatus. Žinoma, šiam tikslui taip pat konsultuojamės su neregiais, dalijamės bendra patirtimi."

Svarbiausia – akustika

A.Mikalkėnas pastebi, kad kiekvienas žmogus turi savitas "garso bibliotekas" galvoje. Tad garsai mums visiems sukelia skirtingas asociacijas. Dėl šios priežasties universalių audiogido įrašymo metodų rasti tiesiog neįmanoma. Klausydami albumo, klausytojai vis vien patirs skirtingas patirtis. Vienas galbūt girdės šliaužiančią gyvatę, kitas – vėjo ūžesį.

"Šiuo atveju svarbiau pajusti, koks yra pastato medžiagiškumas, kaip jame skamba aidas. Vaikštinėdami po pasirinktus architektūros objektus, įrašome labai daug garsų. O vėliau, juos išanalizavę, simuliuojame skaitmeninėje erdvėje. Tad šiokios tokios "apgaulės" audiogide esama. Pavyzdžiui, naudojamos papildomos priemonės, kuriomis garsai šiek tiek hiperbolizuojami, kad taptų išraiškingesni", – kūrybinį procesą paaiškino menininkas. Pašnekovai atskleidė, kad vizitų į pastatus metu atliktų įrašų jie audiogide nenaudoja. Realiuose įrašuose tiesiog yra pernelyg daug pašalinių garsų, jie taip pat ne visada išraiškingi.

Kūrėjai teigia albumu siekiantys klausytojams ne tiek nurodyti, kaip orientuotis patalpoje, bet per garsą perteikti architektūrinę pastato estetiką, erdvę ir medžiagiškumą. "Galėčiau duoti tokį pavyzdį. Baroko architektūra matantiems žmonėms pirmiausia asocijuojasi su erdve, aukščiu, įspūdinga lubų tapyba. Ši architektūra rafinuota, prabangi, pakylėta. Tačiau šios visos poezijos neregiai nemato. Susipažįstant su baroku lytėjimo būdu, įspūdis yra visai kitoks – pastebi R.Chmieliauskaitė. – Tai šaltas, glotnus marmuras, daug detalių. Bet jokiu būdu ne lubų tapyba. Kalbant apie garsų pasaulį, čia pirmiausia pastebima akustika. Visos medžiagos pastatuose skamba skirtingai, tačiau regintys žmonės to dažnai net nepastebi."

Pasak menininkų, jie nesiekia, kad klausantis albumo žmogus atskirtų skirtingus architektūros stilius. "Net ir reginčiam žmogui gatvėje gali būti sudėtinga įvardyti, kuriam stiliui priklauso konkretus pastatas. O juk įrašo klausys ne architektūros profesionalai, – pastebi R.Chmieliauskaitė. – Albume tiesiog atsiremiame į skirtingus stilius, kad sukurtume įvairovę. Kiekvienas, net ir to paties architektūrinio stiliaus, pastatas turi savitą charakterį. Tad galėjome rinktis ir, pavyzdžiui, vien brutalizmo stiliaus objektus." A.Mikalkėnas pritarė kolegei: "Kiekviename pastate ieškome charakteringų detalių, kurios galėtų apibūdinti jį ir jo skambesį. Viename objekte pagrindiniu motyvu tampa stiklas, kitame – marmuras ar betonas. Tokie akcentai garsine prasme yra labai informatyvūs."

Ekskursija namuose

Į albumą menininkai planuoja sudėti šešis garso kūrinius. Penki bus skirti realiems Kauno pastatams. O šeštas – architektės suprojektuotam, bet tik garsiniu lygmeniu egzistuojančiam architektūros kūriniui.

"Tai mūsų provokacija Lietuvos architektų bendruomenei – šypsosi R.Chmieliauskaitė. – Esame linkę manyti, kad architektūrinis kūrinys privalo būti sukurtas iš plytų, langų ir durų. Tačiau šios meno srities sąvoka kur kas platesnė – ji gali egzistuoti ir vien garsiniame lygmenyje."

Kompaktinio disko formato albumas pasieks įvairias įstaigas, pavyzdžiui, mokyklas ir bibliotekas. Tačiau jis taip pat bus laisvai prieinamas internete. Šio audiogido siūloma ekskursija nuo kitų skirsis ir tuo, kad ekskursantui joje dalyvauti siūloma ramiai įsitaisius namuose. "Žinoma, vėliau galima architektūros objektus aplankyti ir fiziškai, kadangi jie visi yra visuomeninio naudojimo. Bus galima pastatus palyginti su girdėtu garsu, atrasti naujų detalių, – pastebėjo architektė. – Tačiau pačią garsinę ekskursiją bus patogiau patirti namuose. Tam bus reikalingos ausinės, kurios izoliuos nereikalingus pašalinius garsus."

Menininkai atskleidė, kad prieš klausant audiogido, klausytojui bus pristatomi visi pastatai, ir trumpai paaiškinama, kas vyks. Tačiau visas detales – koks yra pastatas, kokia jo nuotaika ir charakteristika –  kiekvienas supras subjektyviai. "Manau, kad klausant nebe pirmą, o antrą ar trečią kartą, bus galima patirtis dar labiau pagilinti. Kaip ir Arnas sakė – didelę garsinę biblioteką galvoje sukaupusiems žmonėms bus lengviau suprasti ir atskirti garsus. O kitiems tai taps puikia galimybe papildyti savo "biblioteką", ir lavinti garsinio patyrimo amplitudę", – svarstė R.Chmieliauskaitė.

Pojūčiai: kurdami projektą, jo autoriai rėmėsi hipoteze, kad regėjimas gali sutrukdyti įvertinti architektūrinio objekto visumą ir taikė echolokacijos techniką.

A.Mikalkėnas neabejojo, kad prie vizualių vaizdinių pripratusiam žmogui įrašo klausyti iš pradžių nebus labai paprasta. "Albumas išties reikalaus susikaupimo ir dėmesio. Jeigu dabar įrašytume aplinkos garsus ir duotume kam nors paklausyti, tai irgi būtų sudėtinga. Šie garsai tiesiog yra tapę tokie natūralūs, kad mums nebekelia jokių asociacijų. Įdomu tai, kad mes jų net nepastebime, tačiau garsus perkėlus į įrašo formatą, jie pradeda erzinti. Tai signalizuoja, kad turime lavinti savo pojūčius – skonį, klausą, lytėjimą", – sako jis.

R.Chmieliauskaitė pastebėjo, kad parinkdami pastatui medžiagas, architektai neretai mąsto ir apie akustinę jų kokybę. Išlavintą ausį turintis žmogus išties gali pajausti skirtingų medžiagų skambėjimo ir aido skirtumus. "Rinkdamiesi netikėtus skonio derinius siūlantį restoraną, ten einame ne tam, kad pavalgytume. Mes norime pamaloninti gomurį ir lavinti skonio pojūčius. Tačiau jeigu žmogus visada valgo maistą gausiai sūdydamas druska, jis praranda galimybę įvertinti natūralius skonius ir jų harmoniją, – mąsto ji. – Lygiai taip pat ir su garsu. Klausydamiesi skirtingų stilių muzikos, laviname savo muzikinį skonį. O įsiklausydami į aplinkos garsus, galvose kaupiame garsines bibliotekas."

Echolokacijos magija

Vykdydami projektą, kūrėjai rėmėsi hipoteze, kad regėjimas kartais gali sutrukdyti įvertinti architektūrinio objekto visumą. Pasak jų, šiandien dominuoja vaizdų kultūra, trukdanti lavinti kitus pojūčius. "Nuo vizualaus turinio pertekliaus jaučiamės pavargę, nebegalintys susikoncentruoti. Tad "ECHOtektūra" – puikus būdas atimti iš žmogaus vaizdą ir leisti jam susidurti su kitais aplinkos pojūčiais", – sako R.Chmieliauskaitė.

Menininkams taip pat labai svarbi echolokacijos technika, kuria remiantis projektas ir gavo savo pavadinimą. J.Kalinausko teigimu, echolokacijos principas buvo pasirinktas ieškant naujų būdų, kaip neregiai galėtų įsitraukti į kultūros procesus ir kartu atrasti papildomą, žaidybinę" erdvės kokybę.

"Echolokacijos sąvoka nurodo gebėjimą orientuotis erdvėje, klausantis skleidžiamo garso atsispindėjimo nuo įvairių objektų. Daugeliui šis principas yra pažįstamas iš filmų apie povandeninius laivus, kurie vandenyno gelmėse plaukioja "aklai" sekdami sonaro rodmenis. Tačiau šis principas pirmiausia yra padiktuotas gamtos", – pastebi jis. Kai kuriems gyvūnams, pavyzdžiui, šikšnosparniams echolokacija yra natūralus išgyvenimo mechanizmas. Skleisdami ultragarsą ir girdėdami, kur jis atsimuša, šie žinduoliai puikiai orientuojasi tamsoje.

Šią techniką orientacijai erdvėje kartais naudoja ir neregiai. Ją galima taip ištobulinti, kad, girdėdamas aido atsimušimą, žmogus supras, kur tiksliai yra kliūtis, bei kokio ji aukščio. Pasak J.Kalinausko, neregiams taikant echolokacijos techniką, yra stimuliuojama smegenų dalis, atsakinga už vizualinį mąstymą, erdvės ir gylio suvokimą. Echolokacija yra panaši į regą, tik "atliekama" ausimis, o ne akimis.

"Galbūt ateityje mokslas, remdamasis šiuo mechanizmu, leis ištobulinti būdus neregiams dar laisviau orientuotis erdvėje. Gal echolokacija galės pasitarnauti ir matančiųjų gilesniam tikrovės pažinimui", – svarsto menotyrininkas. R.Chmieliauskaitė atskleidė, kad aktyvią echolokaciją taikantis žmogus paprastai grindinį padaužo lazdele arba caksi liežuviu ir klausosi subtilių aido niuansų.

"Aišku, tai sugeba ne visi, – pastebi architektė. – O štai pasyvia echolokacija moka naudotis dauguma mūsų. Pavyzdžiui, staiga įėję į ilgą tamsų koridorių, galime suprasti jo ilgį iš akustikos. Šiuos elementariausius orientavimosi erdvėje principus audiogide pirmiausia ir pritaikėme." Pasak menininkų, pirmasis įrašo sluoksnis sukurtas naudojant echolokacijos metodą, o kiti sluoksniai jau apibūdina pastato aplinkos garsus.

Visuma: klausydamiesi skirtingų stilių muzikos laviname savo muzikinį skonį. O įsiklausydami į aplinkos garsus galvose kaupiame garsines bibliotekas.

"Vienas žymus neregys – amerikietis Danielis Kishas yra taip įvaldęs echolokaciją, kad gali mieste vaikščioti be jokių lazdelių, ir be problemų važiuoti dviračiu, – pasakojo R. Chmieliauskaitė. – Vyras geba atskirti subtilų garso atsimušimą į objektą, ir pasakyti – prieš jį stovi medis, rieda automobilis, o gal išniro namo kampas. Ši situacija mums parodo, kad girdėjimo ir pasaulio pažinimo galimybės yra labai didelės. Tiesiog nesame jų išlavinę. Tad su kolegomis tikimės, kad "ECHOtektūra" paskatins žmones daugiau domėtis kitais aplinkos pažinimo būdais ir lavinti savo klausą. Taip pat siekiame išplėsti neregių ir silpnaregių bendruomenės galimybes pažinti supančius architektūros kūrinius bei sumažinti jos patiriamą atskirtį."

Pernai buvo geriau?

Penktadienio vakarą startavęs Klaipėdos šviesų festivalis jau pirmąją renginio dieną į Senamiestį sutraukė daugybę smalsuolių.

Didžiausi žmonių srautai tradiciškai koncentravosi Tiltų, Turgaus gatvėse, kur, vietoj ažūrinių arkų tunelio, šiemet pristatyta lietuvių sukurta šviesų ir garso instaliacija „Metų laikai“ (projekto autoriai – Romas Zaveckas, Stasys Jamantas ir bendrovė „Miau muzika“)

Be pagrindinės instaliacijos, programoje buvo galima išvysti apie 30 nuolatinių projektų įvairiose, netgi pačiose netikėčiausiose miesto erdvėse: nuo latvių šviesų ir lazerių instaliacijos „Kelionė“ Karlskronos aikštėje iki „Viktorijos“ viešbutyje rodyto filmo „Sielvarto jūra. Vilties jūra“ apie Sirijos žmones, šios šalies kultūrą ir istoriją.

Panašu, kad klaipėdiečiams išties stinga pramogų – beveik kaip vasarą, žmonių jūroje paskendusiame Senamiestyje išsirikiavo ir prekybininkai, miniai pramogautojų siūlę visokius skanėstus, šviečiančią atributiką.

Šįkart neradau, ką žiūrėti, net nesupratau, ko ėjau iš namų. Geriau šviečiančią girliandą būčiau įsijungęs – ir tai didesnis efektas.

Nors pamatyti tikrai buvo ką, kai kurie klaipėdiečiai aiškino likę nusivylę. Vieniems pritrūko įspūdingo reginio, kaip, tarkime, buvo pastaruosius dvejus metus, kitiems esą apskritai stigo garso ir šviesų.

„Grįžau iš užsienio aplankyti artimųjų Klaipėdoje ir sykiu užsukome į Šviesų festivalį. Deja, pasivaikščiojusi Senamiestyje mačiau tik kelias apšviestas pastatų sienas, daugiau nieko gero. Matyt, Klaipėda stipriai taupo. Rodos, žmonių daugiau nei pačių šviesų“, – komentavo klaipėdietė Eglė.

„Pernai buvo kur kas įspūdingiau. Šįkart neradau, ką žiūrėti, net nesupratau, ko ėjau iš namų. Geriau šviečiančią girliandą būčiau įsijungęs – ir tai didesnis efektas“, – ironizavo Šviesų festivalyje lenkęsis Dovydas.

Netrūko ir teigiamų atsiliepimų. „Labai patiko lazerių šou prie Pilies tilto per Dangę. Labai gražu, ačiū. Ir paveikslai ant miesto rotušės sienų, ir šviestuvas virš Dangės upės. O Turgaus gatvėje nieko nesupratau, kas vyksta, nykuma“, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietė Violeta.

Nespėjusieji aplankyti festivalio dar gali tai padaryti sekmadienio vakarą nuo 18 val.

Žygiavo ir keturkojai, ir šeimos

Jau šeštąjį Šviesų festivalį surengusios viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ atstovų teigimu, šiemet festivalis dedikuotas Klaipėdos kūrėjams ir verslo bendruomenei, kurių dėka renginių programą papildė kelios dešimtys nuolatinių ir laikinų projektų.

Štai penktadienio vakarą nuotaikingu šviesų fiestos akcentu tapo šviečiančių augintinių eisena „Ir niekada mums meilės nebus per daug“. 19 val. iš Teatro aikštės pajudėjo ir Dangės krantine žygiavo šventiškai papuoštų keturkojų ir jų šeimininkų kolona. Vėliau vyko gražiausių dalyvių – karaliaus ir karalienės rinkimai.

Beje, pirmą kartą festivalio metu vyko ir šeimų paradas. Šeštadienį 19 val. Šiauriniame rage startavę uostamiesčio mamos, tėčiai, vaikai kelionę užbaigė Dienovidžio skvere.

Stebėjo, ką veikia kaimynai

Atidžiai išnagrinėjusieji festivalio programą pamatė kur kas daugiau nei kelis apšviestus pastatus.

Vaikštinėdami specialiu maršrutu žiūrovai galėjo išvysti ant pastatų atgyjančius tapytojo Prano Domšaičio paveikslus, reprezentuojančius mėgstamiausias jo temas: Egiptą, Mažąją Lietuvą, Afriką ir kt., o K.Donelaičio aikštėje – prancūzų menininko autorinį darbą „Ugnikalnio pabudimas“.

Pirmą kartą šis projektas buvo pristatytas 2017-aisiais Prancūzijoje, Liono šviesų festivalyje.

Prie skulptūros „Bokštas“, Kepėjų, Mėsininkų ir Jono gatvių sankirtoje, buvo demonstruojama instaliacija "Kieta dalelė", kvietusi susipažinti su miestų oro kokybės problematika. Moksliniais duomenimis paremtas kūrinys atspindėjo kietųjų dalelių koncentraciją skirtingomis praėjusių metų dienomis Klaipėdoje.

Skvere prie burlaivio „Meridianas“ veikė klaipėdiečio Rodiono Petrovo videoinstaliacija „Real Time“. Žmonės visada domisi kitų gyvenimais, todėl projekto autorius pakvietė sugrįžti į tuos laikus, kai interneto socialinių tinklų dar nebuvo ir žvilgtelėti į tai, kas vyksta už kaimyno buto durų. Senamiesčio namo sienoje žiūrovai išvydo ir atpažino kasdienes mūsų buities scenas, paskanintas ironijos prieskoniu.

Šie ir daugybė kitų nuolatinių projektų Šviesų festivalio lankytojus džiugino ne tik Klaipėdoje, bet ir Kretingoje, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios šventoriuje, taip pat Kretingalėje bei Juodkrantėje, kur nušvito Raganų kalno skulptūros, o krantinėje įsikūrė naujausias suomių menininko projektas „Metamorfozės“.

Klaipėdiečiai į festivalį galėjo keliauti nemokamai miesto autobusais.

"Mums džiaugsmo susitikimas nesukėlė. Susidarė įspūdis, kad gyventojai geležinkelininkams nesvarbūs, jiems labiau rūpi vykdyti savo planus", – po susitikimo su bendrovės "Lietuvos geležinkeliai" atstovais tikino asociacijos "Vitės bendruomenė" valdybos pirmininkas Antanas Blynas.

Gyventojai ir bendrovės atstovai aptarė garsą slopinančių sienelių statybos projekto projektinius pasiūlymus.

Tokių sienelių Geležinkelio ir Stadiono gatvėse gyvenantys žmonės laukia jau kelis dešimtmečius. Garso problema tapo ypač aktuali pastaruosius kelerius metus, kai į Klaipėdą pradėjo riedėti daugiau prekinių traukinių sąstatų.

Viena aktualiausių bėdų ta, kad projektuojant sienelę numatyta panaikinti Vitės kvartalo gyventojams ypač aktualią perėją per bėgius ties Pušyno ir Parko gatvėmis. Pastačius garsą sugeriantį įrenginį, eiti per bėgius bus nebesaugu. Tačiau žmonėms, apribotiems uosto įmonių tvoros ir geležinkelio bėgių, patekti į parką ar Herkaus Manto gatvę taptų itin keblu.

Baiminamasi, kad ne tik senoliams ar jaunoms šeimoms būtų nepatogu nueiti į Poilsio parką, bet, įvykus nelaimei uoste, Vitės kvartale gyvenantys žmonės gali atsidurti savotiškuose spąstuose. Bėgti iki Herkaus Manto gatvės viaduko būtų pernelyg toli.

Gyventojų atstovai nusiteikę reikalauti šioje vietoje įrengti saugią perėją. Įstatymai teigia, kad panašiais atvejais būtina pastatyti antžeminę ar požeminę perėją.

Kasti tunelį geležinkelininkams šioje vietoje būtų per brangu, bet pastatyti metalinių konstrukcijų tiltą virš bėgių veikiausiai galėtų. Taip svarstantys klaipėdiečiai kol kas atsako nesulaukė.

Kita projektinių sprendinių dalis, užkliuvusi gyventojams, – ketinimas garsą sugeriančią sienelę įrengti pernelyg arti namų.

"Jei sienelė atsiras ten, kur dabar suplanuota, mes gyvensime tarsi kaliniai, tiesiai prie namų langus matysime ne ką kita, o sieną. Ketinama sunaikinti ir žaliąją juostą", – pasakojo Geležinkelio gatvėje gyvenantis A.Blynas.

Statyti ją tolėliau nuo namų trukdo geležinkelio aklakelis. Klaipėdiečių prašymas jį sutrumpinti bent iki Herkaus Manto gatvės viaduko taip pat sulaukė neigiamos projektuotojų reakcijos. Esą taip neužteks geležinkelio kelio traukinių sąstatams formuoti. Be to, plečiant uosto veiklą, į Klaipėdą atriedės dar daugiau traukinių.

Savo pasiūlymus raštu gyventojai prašomi išdėstyti iki sausio 29 d. Jau kitą dieną, sausio 30-ąją, ketinama pristatyti visą projektą.

Sovietmečiu statytą pastatą Panevėžio miesto savivaldybė ketina nugriauti ir vietoj jo statyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą.

Patariamąją funkciją vykdančios paveldos komisijos Paveldosaugos ir strateginio planavimo skyriaus vedėja Viktorija Gadeikienė BNS sakė, kad komisija, sulaukusi Prezidentūros kreipimosi, nusprendė prašyti Kultūros paveldo departamento (KPD), jog šis inicijuotų klausimo nagrinėjimą nacionaliniu lygmeniu. Tačiau pats departamentas nurodė nematantis tam pagrindo.

Prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė ragina politikus atsižvelgti į vietos bendruomenės prašymus, o išsiskyrus specialistų nuomonėms, pabrėžia, kad yra svarbi „bendra kultūros paveldo specialistų nuomonė ir aiški jos komunikacija, kad visuomenėje nekiltų abejonių dėl sprendimų skaidrumo ir pagrįstumo“.

„Taip pat svarbu, kad ateityje šis pastatas būtų naudingas vietos bendruomenei – būtent ji turėtų nuspręsti, kam būtų naudojamas pastatas. Todėl reikia aiškiai išgirsti bendruomenės lūkesčius, o jei jie yra skirtingi – sudaryti erdvę diskusijai ir sprendimo priėmimui“, – BNS teigė S. Šulcė.

Taip pat svarbu, kad ateityje šis pastatas būtų naudingas vietos bendruomenei – būtent ji turėtų nuspręsti, kam būtų naudojamas pastatas.

Prezidentūros įsikišimo prašė visuomeninės iniciatyvos „Išsaugoti „Garsą“ atstovai, nes vietinė Panevėžio savivaldybės ekspertų taryba dar anksčiau nusprendė nesuteikti kino teatrui teisinės apsaugos – tai leido jį griauti.

„Paveldo komisija šį objektą vertina ne kaip vietinio reikšmingumo, o kaip nacionalinio, kadangi jis vienintelis Lietuvoje yra likęs veikiantis sovietinio modernizmo stiliaus kino teatras. O jį vertino Panevėžio vietinė taryba, dėl to paveldo komisija mano, kad tą turėtų įvertinti prie Kultūros paveldo departamento sudaryta taryba, kuri vertina nacionalinio lygmens objektus“, – pabrėžė V. Gadeikienė.

Rašte nurodyta, kad svarbi ir šio pastato visuomeninė, kino teatro funkcija, ją taip pat rekomenduojama išsaugoti.

Vis dėlto KPD atstovai sako, kad „Garso“ įrašymo į kultūros vertybių registrą klausimas nebus nagrinėjamas, nes tą inicijuoti turėtų būtent Panevėžio savivaldybės suburti paveldosaugininkai, jei nuspręstų, kad „objekto lygmuo yra aukštesnis nei vietinis“. Departamentas nurodo tokio kreipimosi nesulaukęs.

„Informuojame, kad klausimas dėl Panevėžio miesto kino teatro „Garsas“ įrašymo į Kultūros vertybių registrą nebus perduotas svarstyti departamento Vertinimo taryboms“, – teigiama KPD atsakyme.

Pasak V. Gadeikienės, visuomenininkai taip pat kelia klausimą, kodėl savivaldybė nesvarsto galimybės restauruoti šalia esančio buvusio konservų fabriko pastato ir šiame, saugoma kultūros vertybe pripažintame pastate įkurti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą.

Kultūros paveldo komisija pabrėžia pritarianti Stasio Eidrigevičiaus menų centro steigimui, bet „ieškant kitų, šiai paskirčiai tinkamų erdvių“.

Komisija, be KPD, šį raštą persiuntė Prezidentūrai, Panevėžio miesto savivaldybei, kitoms institucijoms.

Pasak komisijos atstovės, įvertinta ir tai, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) atlieka tyrimą dėl Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Evaldo Zilinsko galimo interesų konflikto.

Skunde VTEK nurodoma, kad jis nenusišalino nuo sprendimų svarstant „Garso“ pripažinimo saugotinu objektu klausimą, nors jis galbūt dirbo su šio teatro rekonstrukcijos projektu.