Nutraukta tyla

Išslaptinus ilgam nutylėtą „Edinburgh“ istoriją, paaiškėjo, kodėl Didžiosios Britanijos ir SSRS susitarimu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Barenco jūros dugne gulinčios kreiserio nuolaužos buvo paskelbtos „karo kapu“. Toks šių nuolaužų statusas leido jas apsaugoti nuo gelbėtojų bendrovių ir lobių medžiotojų dėmesio.

Kelionėje iš Murmansko į Jungtinę Karalystę kreiseris „Edinburgh“ gabeno daugiau nei penkias tonas aukso luitų.

Paaiškėjus čiai aplinkybei, daug kam galėjo kilti pagunda apiplėšti nuolaužas.

Neseniai miręs britų žurnalistas Barrie Penrose,as (1942–2020) buvo vienintelis šios profesijos atstovas, tiesiogiai stebėjęs visą dramatišką gelbėjimo operaciją, skirtą pakelti sovietinio aukso krovinį iš 1942 m. gegužės 2 d. nuskendusio kreiserio „Edinburgh“.

Kūrinys: B.Penrose,o knygos „Stalino auksas. „HMS Edinburgo“ istorija ir jo lobis“ 1983 m. leidimas. / Redakcijos archyvo nuotr.

Knygoje „Stalino auksas. „HMS Edinburgo“ istorija ir jo lobiai“ jis išsamiai aprašė paskutinę kreiserio kelionę, lemtingą mūšį ir visų laikų sėkmingiausią lobio ieškojimo istoriją.

Taip pagaliau buvo nutraukta ilgai tvyrojusi tyla apie anglų kreiserio gabentą auksą.

Paslaptingas krovinys

Buvo pats Antrojo pasaulinio karo įkarštis Atlanto vandenyne, kai 1942 m. balandžio 28 d. kreiseris „Edinburgh“ paliko Murmansko uostą lydėdamas prekybinių laivų vilkstinę, vykstančią į Angliją.

Prieš pat išplaukiant, kreiseris buvo nutemptas prie tolimos uosto krantinės. Žaibiškos operacijos metu iš sandėlio į laivą buvo perkeltos 93 dėžės ir paslėptos tuščioje šaudmenų kameroje. Apie jų turinį kol kas žinojo tik sovietinis ryšių karininkas Sergejus Zinovjevas. Dėžėse gulėjo 465 aukso luitai. Tai buvo mokestis už ginkluotę, kurią į Sovietų Sąjungą pristatė Didžioji Britanija ir JAV.

Gelbėjimas: sovietinio aukso paieškos istorija pristatyta K.Jessopo ir Neilo Hansono knygoje „Goldfinder“. / Redakcijos archyvo nuotr.

Lengvasis kreiseris, Škotijos sostinės garbei pavadintas „Edinburgh“, aišku, nebuvo skirtas kroviniams gabenti. Jis buvo suprojektuotas kaip modernus laivas, aprūpintas įspūdinga radarų sistema, galinga ginkluote ir žvalgybiniais hidroplanais. Aštuonios turbinos, kurių bendra galia buvo 80 tūkst. AG, leido 187 m ilgio plieniniam monstrui pasiekti maksimalų 32 mazgų (59 km/val.) greitį. Jo įgulą sudarė beveik 800 įvairaus rango ir įvairių specialybių jūreivių.

Kontradmirolas Stuartas Bonhamas Carteris, pasirinkęs „Edinburgh“ konvojaus QP-11 flagmanu, ir kreiserio vadas Hughas Faulkneris buvo vieninteliai konvojaus palydoje, kurie žinojo, ką rusai sukrovė šaudmenų kameroje.

Paskutinė kelionė

Be „Edinburgh“ transportinių laivų, vilkstinę lydėjo 4 minininkai, 4 korvetės ir minų traluotojas, pasirengęs medžioti vokiečių povandeninius laivus. Vėliau prie vilkstinės palydos turėjo prisidėti daugiau karinių laivų.

Kelionė prasidėjo esant blogam orui. Pūga ir rūkas saugojo laivus nuo galimos vokiečių oro žvalgybos. Vėliau orai pagerėjo, bet į Škotiją plaukiantis konvojus turėjo tik siaurą perėjimą tarp ledo sienos šiaurėje ir vokiečių okupuotos Norvegijos krantų. Todėl vokiečių povandeniniai laivai patruliavo į rytus nuo Lokių salos Barenco jūroje.

Balandžio 30 d. už 187 mylių nuo Murmansko vokiečių povandeninis laivas U-456, vadovaujamas kapitono leitenanto Maxo-Martino Teicherto, paleido pirmąją torpedą. Ji pataikė į dešinį „Edinburgh“ bortą kaip tik netoli tos vietos, kur buvo laikomas auksas. Antroji torpeda sprogo pataikiusi į kreiserio laivagalį.

„Edinburgh“ prarado greitį, tačiau liko ant vandens. Jam į pagalbą atėjo du britų minininkai. Jie bandė kreiserį nutempti į Murmanską.

Įvertino: 2012 m. su išgelbėtu „Stalino auksu“ susipažino Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. / Itv.com nuotr.

Prie Lokių salos juos užklupo trys vokiečių eskadriniai minininkai. Prasidėjus mūšiui, britai sugebėjo paskandinti vieną iš jų – „Hermann Schoemann“. Operacijai vadovavęs S.Carteris, įvertinęs stipriai pažeisto „Edinburgh“ būklę, įsakė evakuoti jo įgulą, o kreiserį torpeduoti, kad vertingas krovinys nepatektų į priešo rankas.

Britų minininkas „Foresight“ savo paskutine torpeda (kitos buvo panaudotos prieš vokiečių laivus) galiausiai gegužės 2 d. nuskandino „Edinburgh“.

Laivas nuskendo kartu su auksu, visi įgulos nariai, išskyrus 57 žuvusius, buvo nugabenti į Murmanską.

Aukso gelbėjimas

Po karo Didžiosios Britanijos vyriausybė ne kartą bandė susigrąžinti Barenco jūros gelmėse gulintį auksą. Šaltojo karo įtempti santykiai tarp Vakarų ir Rytų trukdė išspręsti šią problemą.

Pagaliau 1981 m. buvo pasiektas susitarimas tarp Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos dėl aukso paieškos ir jo iškėlimo. Tą darbą turėjo atlikti konkursą laimėjusi patyrusio britų naro ir lobių medžiotojo Keitho Jessopo (1933–2010) įmonė.

1981 m. balandžio pabaigoje „Edinburgh“ nuolaužos buvo aptiktos 245 m gylyje maždaug už 400 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Sovietų Sąjungos pakrantės. Aukso iškėlimo darbai prasidėjo rugsėjį ir vykdavo ištisą parą.

Po ilgo buvimo vandenyje dėžės su auksu buvo subyrėjusios, jas dengė storas dumblo ir mazuto sluoksnis. Narai, naudodamiesi žemsiurbės pompomis, stengėsi pašalinti apnašas. Atrastus aukso luitus jie kraudavo į tinklą, auksas būdavo keliamas į paviršių. Sovietinio „Ingosstrach“ (draudimo bendrovė) atstovai kruopščiai registravo iškeltų luitų skaičių.

Operacija: įgula iš nuskendusio „HMS Edinburgh“ iškėlė 90 dėžių aukso. / Redakcijos archyvo nuotr.

Iš viso buvo iškeltas 431 aukso luitas, kurių bendras svoris siekė 5129,3 kg. Dėl narų nuovargio ir blogėjančių orų sąlygų spalio 5 d. darbai buvo nutraukti, o laivas „Stefaniturm“ su pakeltu auksu išplaukė į Murmanską. Likęs auksas buvo surinktas po penkerių metų. Tada buvo iškelti 29 luitai, sveriantys 343,3 kg. Barenco jūroje liko penki 60 kg svorio aukso luitai.

Iš „Edinburgh“ iškeltas auksas buvo dalijamas laikantis pasiekto susitarimo. Gelbėtojai kaip mokestį už darbą gavo 45 proc. išgelbėto aukso. Iš likusių 55 proc. vienas trečdalis atiteko Didžiajai Britanijai, du trečdaliai – SSRS.

Vienas iš iškeltų aukso luitų eksponuojamas Rusijos deimantų fonde, kitas laikomas Anglijos banko aukso saugykloje.

Praėjusią vasarą ištekėjusi dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia vengia kalbėti apie šeimyninį gyvenimą su vienmečiu verslininku Nerijumi Antanavičiumi. Vis dėlto po daugiau nei pusmečio tylos ji padarė išimtį LRT TELEVIZIJOS laidai „Gyvenimas“.

„Atsikandau ir viršelių su gražiomis antraštėmis, ir su visai negražiomis, skandalų ir gandų. Iki šiol gyvenau labai spalvotą gyvenimą ir dėl jokių savo istorijų nesigailiu, tačiau dabar atėjo ramybės metas. Išsigryninau draugus, perdėliojau vertybes ir prioritetus“, – jau šį vakarą televizijos žiūrovams prisipažins dainininkė.

Po triukšmingomis skyrybomis pasibaigusių santykių su verslininku Radvilu Bubeliu ir futbolo treneriu Edgaru Jankausku, į širdį pasibeldus naujiems jausmams, santykius su mylimuoju Mia kaip įmanydama saugojo nuo viešumo. Jo tikėjosi išvengti ir vestuvių dieną, net datą specialiai pakeitė iš savaitgalio į vėlyvą trečiadienio popietę, tačiau žiniasklaidai pavyko išsiaiškinti tuoktuvių detales ir lemtingą dieną jaunavedžius prie santuokų rūmų pasitiko būrys fotografų, televizijos operatorių.

„Mano vyras nuo mūsų draugystės pradžios kartojo, kad norėtų, jog aš būčiau nežinoma... Santykių pradžioje sutarėme, kad viešumas bus mano sritis, jis į tai nesivels“, – prieš televizijos kameras atviraus jau keturioliktus metus scenoje žibanti moteris.

32-ejų Mia laidos „Gyvenimas" vedėjui Edvardui Žičkui atskleis ir tai, kodėl su vyru Nerijumi nesituokė bažnyčioje. „Planavome, net jaunavedžių kursus lankėme, bet supratau, kad tarti amžinoms meilės priesaiką prieš Dievą dar neatėjo metas. Kaip tu gali sakyti žodį „amžinai“, kai nežinai, kas bus rytoj, galbūt jis nustos mylėti mane, o gal aš jį, ko tada bus verta priesaika bažnyčioje“, – LRT laidoje „Gyvenimas“ kalbės Mia.

Kaip Nerijui pavyko užkariauti Lietuvos scenos žvaigždės širdį, kaip jis sutaria su dainininkės sūnumi iš pirmos santuokos ir kodėl Mia nutyla, paklausta, kaip jai sekasi bendrauti su sutuoktinio vaikais iš ankstesnių santykių? Visi atsakymai – jau šį vakarą 19.30 val. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“.