Procesualiais vyksmais bus atidaryta grupinė paroda, kurioje – erdvės ir garso santykį svarstančios instaliacijos, sukurtos Jokūbo Čižiko, Mato Drukteinio, Vyginto Orlovo, Roberto Beccera, Laurynos Narkevičiūtės, Andriaus Šiurio ir Demetrio Castellucci.

Paroda pristato kūrėjus, tyrinėjančius garsą kaip mediją ir raiškos formą, garsinį patyrimą ir jo įtaką erdvės suvokimui, aplinkos ar kūnų triukšmą ir akustiką, garso prigimtį ir „erdvėjimą“, vaizdo ir garso vibracijas ir pan. Jokūbas Čižikas komponuoja garsines struktūras, pasitelkdamas žmogaus kūno vidaus organų skleidžiamus ritmus, pavyzdžiui, širdies magnetinį lauką ar smegenų nervinius tinklus, tokiu būdu tyrinėdamas mentalinių bei fizinių žmogaus kūno reiškinių aplinkas. Kompozitorius Matas Drukteinis patyrimine instaliacija aktualizuoja santykį tarp miesto kaip kolektyvinio darinio, ir žmogaus – ląstelės, balansuojančios tarp individualumo ir visumos. Jis kuria futuristiškai distopišką žemėlapį, savitą punktyrinę kelionę po galerijos architektūrinį-urbanistinį-sociokultūrinį arealą, geriausiai besiskleižiantį per vaizdinius ir garsinius miesto aplinkos patyrimus. Demetrio Castellucci instaliacija referuoja technologinės mašinerijos artefaktais perpildytos kasdienės aplinkos triukšmą, fragmentuojantį ir išskaidantį mūsų garsinę patirtį. Kūrinys įgalina žiūrovą patį nuspręsti, kada pertraukti ir / ar visai nutildyti erdvėje girdimą garsą, atveriantį vieno ritmo patyrimo kitame dimensiją. Toks sluoksnių persidengimas juntamas ir eksponuojamoje fotografijų serijoje, kurioje it nepertraukiamoje sustabdyto laiko grandinėje veriasi milžiniškais, šviesą atspindinčiais, tamsiais ir purvinais organizmais virstantys automobilių kėbulai.

Lauryna Narkevičiūtė ir Andrius Šiurys pristato skirtybių įvairovės paieškoms skirtą binauralinį projektą, kuriame pasitelkiamas gamtinių procesų ir žmogiškosios veiklos formuojamas kraštovaizdis. Kaip neatskiriamas aplinkos pažinimo elementas čia akcentuojamas garsinis spektras, ne tik suteikiantis patyrimo momentui tam tikrą jauseną, bet ir leidžiantis orientuotis erdvėje, suvokti jos ribas ir taip įgalinantis erdvėlaikio kismą. Vyginto Orlovo instaliacija realiuoju laiku „įgarsina“ vaizdą už galerijos lango. Remdamasis skaitmenine jungtimi, kurioje vaizdinės informacijos savybės paverčiamos vertėmis ir jungiamos prie atitinkamų garso savybių, menininkas kuria vaizdo ir garso sinchronizaciją. Galerinė erdvė tampa meditatyvia išorę ir vidų jungiančia sinteze, skirta įsiklausyti, sužadinti fenomenologinį patyrimą ir sustiprinti besisteigiančią unikalią kiekvieno suvokėjo patirtį. Roberto Beccera domisi garsiniais kalbiniais modeliais ir tiria pamatinių tikrovės struktūrų, kurias kalba atspindi, idėjų ekstrapoliaciją į paties garso natūrą ir jo prigimtinį ryšį su kalba. Kūrėjas svarsto, iš kur atsiranda garsų reikšmės, kokias ypatybes garsams galime suteikti emociniu pagrindu – kaip išreiškiama meilės, karo ir baimės verbalika. Grynindamas šių fundamentalių sandų prasmes, menininkas siekia priartėti prie garsinės kalbos raiškos universalumo.

Šešios įvietintos instaliacijos po vienu stogu apjungia skirtingomis priemonėmis ir metodais artikuliuojamą garso meno praktiką. Šešios autonominės galerijos erdvės įveiklinamos atskirai ir jungia šešias atskiras, bet kontekstualias ekspozicijas, orientuotas į konkrečios vietos specifiką. Tai įerdvinta savotiškos garsotyros paroda, fiziniais ir įsiklausomais pavidalais dėliojanti kintančio ir neužčiuopiamo laiko stereoskopinį atvaizdą.

Vasario mėnesį paroda dalyvauja projekte SU-MENĖK, tad parodą lydi performatyvūs vyksmai, edukacijos su perfomanso menininke Aiste Jančiūte, ekskursijos parodoje su menininkais, garsinių meditacijų sesijos.

Projektą kuruoja Evelina Januškaitė ir Monika Valatkaitė.

Remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybė. Už pagalbą galerija dėkoja kolegoms iš galerijos „Artifex“, projektų erdvių „Editorial“, „Swallow“, Vilniaus teatrui „Lėlė“.

Paroda veiks iki kovo 26 d.

Atviriems kitokiai patirčiai

Festivalio organizatoriaus Tado Stalygos žodžiais, garso menas nėra nauja meninės raiškos sritis – jos šaknys siekia dar XX a. pradžią, kai atsirado tokios tradiciniams meno principams prieštaraujančios meno srovės kaip dadaizmas ar futurizmas. „Nepaisant to, kad ši sritis pasaulyje nebe nauja, mūsų šalyje ji lig šiol įsitvirtinusi nepakankamai. Nors garso meno entuziastų bendruomenė Lietuvoje didelė ir su juo susijusių iniciatyvų bei renginių kiekvienais metais tik daugėja, plačiojoje visuomenėje ši meno disciplina dar nėra iki galo atrasta. Iš dalies taip yra todėl, kad žmonės, eidami į garso menininkų pasirodymus, dažnai vis dar tikisi to paties, ko ir iš koncertų, – aiškios pasirodymų struktūros, melodingų kūrinių, „tvarkingo“ vokalo. Tačiau garso menas byloja apie eksperimentą plačiąja šio žodžio prasme, čia įprastos muzikos atributų nebelieka. Jis veda į garso tyrinėjimą, garso su kitomis meninių raiškų, tokių kaip teatrališkumas ar vizualumas, jungimą, naują aplinkos pažinimo būdą per tai. Einant į garso meno pasirodymą, nereikia bijoti visų jo metu kylančių klausimų – performansai ir yra dėl to, kad žmones išjudintų, priverstų susimąstyti ar tiesiog paliktų be amo“, – apie garso meną pasakojo tarpdisciplininio meno kūrėjas.

Festivalio organizatorius pridūrė, kad šiemet vykstančiame renginyje kai kuriems performansams bus taikomos naujos vizualinės priemonės, pavyzdžiui, individualizuotai garso menininkams parinktas apšvietimas ar naudojama kinematografinė technika, t. y. tiesioginis priartintas vaizdas. „Nusprendėme šiemet drąsiau paeksperimentuoti su pasirodymų vizualika, pasinaudoti teatro siūlomomis galimybėmis, taip dalyvius dar labiau įtraukdami į garso meno patirtį“, – teigė T. Stalyga.

Per Tokiją Lietuvos link

Pasak festivalio organizatorių, „Garso teatru“ siekiama suteikti galimybę susipažinti su eksperimentine, improvizacine muzika bei garso menu iš arčiau, ypač tiems, kurie apie jį yra girdėję mažai ar išvis negirdėję. Dėl šios priežasties festivalis organizuojamas ne Vilniuje ar Kaune, kur tokio pobūdžio renginiai tapo įprasti, o Panevėžio ir Klaipėdos miestuose, kurių garso meno scena tuštesnė.

„Įdomiai ir kokybiškai pažinčiai su garso menu šiemet į festivalį pavyko sukviesti itin profesionalius ir savo kūryba įvairius garso menininkus iš viso pasaulio, – intrigavo garso

performansų menininkas Armantas Gečiauskas, scenoje šamaniškas garso apeigas atliekantis Arma Agharta vardu. – Tolimiausi mūsų svečiai – iš Tokijo. Tai japonų eksperimentinės muzikos duetas „Gaiamamoo“, kurį pasirodymams, garsinėms improvizacijoms ir vaizdo projekcijoms labiausiai įkvepia tradicinė japonų kultūra bei psichodelinis menas. Taip pat Klaipėdoje pasirodys menininkai ir iš Italijos, Škotijos bei Lietuvos.“

Tarpdiscipliniškumo atodangos

A. Gečiauskas atskleidė, kad teatro scena garso meno festivaliui pasirinkta ne atsitiktinai: „Dažnai garso meną lydi kitos meninės raiškos formos – performanso elementai, objektai, scenografijos atributai, ekranuose ar kitur rodomos vizualizacijos. Garso meno pasirodymai neretai lyginami su netradicinio formato spektakliais, nes jie turi temą, pagrindinį temą plėtojantį „aktorių“, juose „vaikšto“ garsinės įtampos, žiūrovai yra veikiami ir vizualiai. Dėl to pagalvojome, kad būtent teatro erdvė yra tai, kas gali padėti publikai atskleisti garso meną ir jį supantį tarpdiscipliniškumą.”

Visiems atviras ir nemokamas garso meną, performansą ir teatro erdves jungiantis festivalis „Garso teatras“ vyks lapkričio 8 ir 9 dienomis nuo 19 val. Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje (įėjimas iš Žvejų g.).

Šįvakar festivalio scenoje pasirodys atlikėjai Arma Agharta (Lietuva) – elektronika, objektai, kostiumai, performansas, balsas; Bell Lungs (Škotija) – elektroakustika, balsas; „Gaiamamoo“ (Japonija) – elektronika, bosinė gitara, balsas, vizualizacijos.

Rytoj pasirodymus surengs Simonas Nekrošius (Lietuva) – savadarbiai elektroakustiniai instrumentai, objektai, balsas; Gailė Griciūtė (Lietuva) – preparuotas pianinas, juostos; „Burst“ (Italija) – perkusija, spineriai, savadarbė elektronika; „Tiese“ (Lietuva) – laužyta elektronika.

Renginiai nemokami, registruotis nereikia.

Festivalį „Garso teatras“ rengia VšĮ „Garsai ir dienos“ ir asociacija „Menų zona“, remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė, partneriai – Klaipėdos dramos teatras, Kultūros platforma, Juozo Miltinio dramos teatras.

Šie pasirodymai konceptualiai pažymėti simboliu „H“, kuris ne verbalinis, bet vizualinis simbolis, reiškiantis geometrinę jungtį tarp dviejų Kuršių nerijos krantų arba minčių eigą, plaukiant keltu tarp jų. Koncertuose skamba lauko įrašų kompozicijos, elektroninė muzika, instrumentinės ir elektroakustinės improvizacijos.

Jas atlieka keturi garso menininkai. Šiandien koncerte Klaipėdoje pasirodys du šiuo metu aktyviai įvairiose šalyse grojantys kūrėjai iš Vilniaus – Gailė Gričiūtė ir Antanas Dombrovskij. Jie pradėjo groti kartu 2014-aisiais, sukūrę dviejų narių grupę „Weld Mignon” (preparuotas pianinas, kasetiniai grotuvai – G.Griciūtė, elektronika – A.Dombrovskij).

Yiorgis Sakellariou – Anglijoje gyvenantis graikas, jaučiantis labai artimą ryšį su Lietuva ir Klaipėdos kraštu. Jis praktikuoja skaitmeninę aplinkos garsų manipuliaciją ir savo pasirodymus rengia tik absoliučioje tamsoje, įtraukdamas klausytojus į gilią garso patirtį.

Valdas M. – Klaipėdoje gyvenantis menininkas, šio renginio sumanytojas ir organizatorius. Jis kuria audiovizualines instaliacijas ir groja gyvai, naudodamas analoginę, savadarbę bei skaitmeninę įrangą.

Vakar jie koncertą surengė Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje, o šiandien 19 val. pasirodys Klaipėdoje, Apeirono teatre (Turgaus g. 16 / Tiltų g. 12). Bilietai – po 2 Eur.