Antanas Kandrotas-Celofanas priminė apie minios galią, melagingai paviešinęs nekalto asmens, neva, prisidėjusio prie mergaitės dingimo Kaune, nuotrauką. Paskui Celofaną melą skleidė ir Andrius Lobovas – skandalingai pagarsėjęs visuomenės veikėjas, žinomas dar nuo Garliavos istorijos, kurioje aršiai palaikė Neringos Venckienės pusę.

Dar šį pirmadienį savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje vyras dalinosi bendraminčio įrašu apie tai, kad jo bičiulį Celofaną į kalėjimą pasiuntė neva su Garliavos istorija susiję teisėsaugos pareigūnai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Apie žmones, kurie tiki veikėjų kaip A. Lobovas ar A. Kandrotas-Celofanas žodžiais ar spekuliacijomis, psichologas G. Navaitis kalbėjo su „KK2“ komanda.

„Yra emocionalių ir įtaigių žmonių, kurie pasiduota įtaigai. Ta įtaiga, emocijos, dažnai trukdo racionaliai, protingai pažvelgti į situaciją“, – sakė specialistas.

Anot psichologo, žmonės, visuomenėje sėjantys paniką ir kviečiantys į linčo teismus, puikiai žino, ką daro.

Siūlymai patiems vykdyti teisingumą yra akivaizdus bandymas sugriauti vieną iš valdžios šakų.

„Primenu, kad demokratinėje valstybėje yra trys valdžios šakos – leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė. Tie žmonės bando kiekvieną iš tų šakų griauti. Siūlymai patiems vykdyti teisingumą yra akivaizdus bandymas sugriauti vieną iš valdžios šakų“, – kalbėjo G. Navaitis.

Pašnekovo nuomone, į melagienas lengvai įsitraukiančių ir jas platinti padedančių žmonių psichologinis portretas yra gana paprastas. Jam nupiešti jis pasitelkė palyginimą su tuo, kaip tokie žmonės elgiasi darbovietėse.

„Tie, kurie darbe apkalbinėja kolegas ir viršininkus, jie paprastai nelabai turi ką veikti ir nepadaro profesinės karjeros. Tie, kurie yra sėkmingi, taip nedaro“, – sakė psichologas.

Linčo teismai Lietuvoje, smurto kurstymas ir Celofano neteisingai melagingai apkaltinto žmogaus tiesos paieškos – laidoje „KK2“ per LNK.lt ir LNK eteryje.

Nebeturime jėgų?

„Noriu pasidalinti tokiu pastebėjimu. Kai pasižiūriu feisbuke, prisimenu, kad dar visai neseniai prie draugų nuotraukų spindėte spindėjo Ukrainos ir Lietuvos vėliavėlės. Kur jos dingo? Ar žmonės jau pavargo jas laikyti ant savo nuotraukų? Aš vis dar laikau ir laikysiu, kol pasibaigs karas. Tačiau kur prapuolė mūsų visų entuziazmas? Kokie mes Ukrainos palaikytojai, jeigu net šitaip nebeturime jėgų? Puošiamės Kalėdų Seneliais, Velykų bobutėmis, o tokiems dalykams nebeturime jėgų“, – samprotavo klaipėdietis Antanas.

Erdvė – visiems kūrėjams

Psichologas Gediminas Navaitis pasidalino keliomis įžvalgomis, dėl kokių priežasčių toks palaikymo būdas, prabėgus beveik dviem metams nuo pasaulį sukrėtusių įvykių Ukrainoje, nyksta.

„Pastebėčiau, kad esminis dalykas nepasikeitė. Ukrainiečiai kariauja, žūsta ir žus, o grėsmė Baltijos šalims neišnyko, gal ir nelabai reikšmingai, bet padidėjo. Jeigu Rusijai pavyktų laimėti Ukrainoje, kito taikinio nėra, tik Baltijos šalys ir Lenkija. Galime pasidžiaugti, kad šių šalių vadovybės, didžioji dalis politikų grėsmę supranta. Manyčiau, kad dauguma žmonių kaip buvo Ukrainos pusėje, taip ir liko. Tačiau ženklelis, kuris nyksta feisbuke, turėtų būti vertinamas truputį kitaip“, – pastebėjo psichologas.

Gediminas Navaitis. G. Bartuškos nuotr.

Pasak jo, galima reikšti priekaištus dailininkams ir dizaineriams, užsiimantiems įvairių ženklų, simbolių, socialinių tinklų nuotraukoms skirtų rėmelių kūrimu, nes būtent jie jau kurį laiką nieko naujo nepasiūlo.

Tai veikiausiai yra tingėjimas ir nenoras nors simboliškai palaikyti tuos, kurie kovoja ir už mus.

„Galbūt kaip tik šiandien atėjo laikas pasiūlyti visuomenei naują, patrauklų Lietuvos ir Ukrainos vienybės bei Ukrainos palaikymo simbolį. Natūraliai kai kurie ženkliukai nusibosta. Šiaip ar taip, žmogus mėgsta kažką naujo. Turime erdvę dailininkams, dizaineriams ir žmonėms, kuriems tai atrodo svarbu, parodyti savo išradingumą ir tokiu būdu vėl paskatinti, simbolių lygmenyje patvirtinti, jog Ukraina mums yra svarbi“, – priminė G. Navaitis.

Nereikia jaustis ypatingam

Ką daryti tiems, kurie bijo parodyti, jog yra Ukrainos pusėje, ir dėl šios priežasties nenori kabinti vėliavų ar nešioti kokių nors su ta šalimi susijusių simbolių?

Psichologas šia tema irgi turėjo samprotavimų.

„Mes gyvename laisvoje valstybėje, ji mus gina, saugo. Jeigu žmogus samprotauja, kad V. Putinas, sėdėdamas Kremliuje, galvoja, kaip Petrą, prie savo namo iškėlusį Ukrainos vėliavą, nubausti, o visos Rusijos spec. tarnybos tuo ir užsiėmusios, Petras pasijaučia ypatingu pasaulio žmogumi. Kitas dalykas, tai veikiausiai yra tingėjimas ir nenoras nors simboliškai palaikyti tuos, kurie kovoja ir už mus“, – pastebėjo pašnekovas.

Baiminasi nelaimės

„Facebook“ paskyrose „Žvejybos uosto rajono kaimynai“ ir „Rumpiškės Kvartalas“ gyventojai pasidalino istorijomis apie neadekvačius kaimynus.

„Kaimynai turi gyventi draugiškai. Mes turime kaimyną, kuris stengiasi pakenkti. Manome, kad turi problemų su psichika. Niokoja mūsų turtą, trikdo ramybę. Kviečiame policiją, rašome pareiškimus. Ir niekas nesikeičia. Ką patartumėte? Kur kreiptis pagalbos, kol neįvyko kažkas baisesnio? Ačiū“, – į vieną grupę kreipėsi po anonimo kauke pasislėpęs asmuo.

Gyventojai diskutavo, kad psichikos sutrikimų turintiems žmonėms nieko neįmanoma padaryti, o policija į tokius asmenis nekreipia dėmesio tol, kol neįvykdomas baisus nusikaltimas.

Parodė vidurinį pirštą

Kitas vyriškis pasidalino istorija apie Sausio 15-osios g. gyvenančią ir savo keturkojį vedžiojančią moterį.

Pasak gyventojo, moters šuo kelia pavojų aplinkiniams, tačiau jai tai nė motais, tad užuot drausminusi savo šunį, ėmė auklėti aplink vaikštančius klaipėdiečius.

„Ta pati moteris yra nekart prisikabinusi ir prie vaikų, kaip šie turėtų žaisti. Tas pats šuo yra puolęs į kojas žmonėms bei kitiems šunims. Visada pirma reakcija – gynyba ir savęs sureikšminimas, o ne savo kaltės pripažinimas. Dabar per rajoną turi vaikščioti iškėlęs vidurinį pirštą pagyvenusiai moteriškei, kaip kokioje vidurinėje, nes iškart tikiesi komentarų ir provokacijų. Gal yra susidūręs dar kas nors?“ – socialinių tinklų grupėje teiravosi vyras.

Gediminas Navaitis. G. Bartuškos nuotr.

Policija – ne visagalė

Šeimos psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis sakė, kad tokias situacijas galima nagrinėti keliais aspektas.

„Vienas aspektas – teisinis. Jeigu jūs būgnijate būgnu po 23 val. iki 6 val. ryto, galiu kviesti policiją ir ji jums „įtaisys“ baudas, galiausiai pripažins jūsų butą landyne ir taip toliau, turėsite daug nemalonumų. Bet primenu kitą dalyką, jeigu jūs savo bute kraunate šiukšles, kurios smirda ir gali sukelti gaisrą, tai gal kokie dveji metai praeis, kol pavyks „užsiundyti“ socialinius darbuotojus, kažką, kas visas tas šiukšles iškuoptų ir išvežtų. Teisiškai yra daugybė dalykų, kurių kontroliuoti kol kas mūsų visuomenė tiesiog nenumačiusi“, – pažymėjo pašnekovas.

Teisiškai yra daugybė dalykų, kurių kontroliuoti kol kas mūsų visuomenė tiesiog nenumačiusi.

Nepaisant to, kad žmonės peržengia tam tikras ribas, policija kartais būna visiškai bejėgė.

„Dažnai tie žmonės yra, kaip pastebėjote, nelabai adekvatūs. Jie patys nežino, už ką ir kodėl kovoja. Kai jau įsitraukia į tas kovas, tai jau kovoja ir kartais peržengia tam tikras ribas. Kelis kartus teko su tuo susidurti. Jeigu kažkas bando prieš jus panaudoti juodąją magiją ir ant jūsų durų rankenos pakabina gaidžio galvą, priberia pelenų po kilimėliu, padeda du sukryžiuotus žmogaus kaulus, jūs galite iš to pasijuokti, pasamdyti kitą raganą. Bet jeigu jūs kreipsitės į policiją, tai maksimumas, ką jūs išpešite ir tai dar neaišku, ar išpešite, – tam žmogui 15 eurų baudą už šiukšlinimą viešoje vietoje, nes policija magijos negali pripažinti“, – kalbėjo G. Navaitis.

Išeitis – pasakyti „ačiū“

O kai kuriems žmonėms, anot psichoterapeuto, magija gali padaryti labai didelį įspūdį ir sukelti psichinę traumą.

Tad kokia išeitis lieka gyventojams, priverstiems kasdien susidurti su neadekvačiais kaimynais?

G. Navaitis pažymi, kad viena tokių išeičių galėtų būti padėka.

„Jeigu žmogus jums kažką sako ar siūlo, tiesiog padėkokite jam už tai, pasakykite „ačiū, labai vertingas pastebėjimas, tikrai apie tai pagalvosiu“, net jei jums siūlo bet kokią beprotybę. Tada, tiesą sakant, žmonės pasimeta, nebegali toliau tęsti, nors jie nori konfliktuoti. Kas yra svarbu – jūs iš to konflikto išeinate, jūs gal net tampate pusiau geriečiu, nors kitiems kaimynams nuo to nebus geriau“, – sakė psichoterapeutas.

Lesina lyg paukštyne

Šilutės pl. 34–36 namų gyventojai jau ne kartą pastebėjo, kad iš trečio arba ketvirto aukšto skraido batono gabalai ir kitos maisto atliekos, kuriuos gaudo aplink skraidžiojantys kirai, varnos.

„Jau ne kartą teko kalbėtis su senole, kuri maitina paukščius, bet ji nesupranta, kad lesinti paukščius – draudžiama. Kirai, kurie pagal savo dydį jau primena vištas, ne tik teršia balkonų langus, bet ir skleidžia erzinantį triukšmą. Be to, baisu balkoną palikti pravirą, nes gali įskristi ir pagriebti kokį daiktą“, – skundėsi vienas Šilutės pl. 36 gyventojas.

Sprendimas: prie daugiabučių vis atskrendančių kirų maitinimas patinka toli gražu ne visiems. Su realia gamtosauga toks veiksmas tikrai niekaip nėra susijęs. Vytauto Liaudanskio nuotr.

„Ką blogo darau?“

Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai priminė, jog gyventojai, matydami, kad kirai yra lesinami daugiabučių namų kiemuose, gali apie tai pranešti šiam skyriui elektroniniu paštu.

Tačiau ne visi gyventojai nori skųsti savus kaimynus, ypač garbaus amžiaus moterį, kuri įsitikinusi, kad elgiasi nepiktybiškai ir paukščiams nori tik gero.

„Jos argumentai visada vienodi: „Ką tokio blogo aš darau?“ Tad ar yra vilčių, kad toks žmogus susiprotės?“ – klausė klaipėdietis.

Paukščiai turi susirasti maisto savo aplinkoje.

Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas įspėjo, kad batono gabalai ir panašios maisto atliekos tikrai nėra natūralus maistas paukščiams.

„Paukščiai turi susirasti maisto savo aplinkoje. Jeigu konteineriai bus uždaryti, jeigu nebus atliekų, kuriomis galėtų misti, tada išsispręs triukšmo ir teršimo po balkonais klausimas. Čia, sakyčiau, elementaru. Paukščių pritraukimas prie nenatūralaus maisto sudaro nepatogumų, nėra gerai tiek gyventojams, tiek paukščiams“, – pažymėjo V. Marozas.

Pasak jo, jei moteriškė ir toliau maitins paukščius, jų populiacija didės, nes paukščiams nebeliks paskatų kur nors toliau skristi.

Vitalis Marozas. Vytauto Petriko nuotr.

Mėtyti maistą draudžiama

Ką daryti gyventojams, kurie suvokia, kad paukščiai daugiabutyje arba šalia jo gali pradėti sukti lizdus?

Pagal Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymą, draudžiama tyčia naikinti arba pažeisti laukinių paukščių lizdus ir kiaušinius.

Gyvūnų laikymo Klaipėdos savivaldybės teritorijos gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašas numato, kad draudžiama šerti bepriežiūrius, bešeimininkius, laukinius gyvūnus viešosiose, bendrojo naudojimo vietose ar patalpose, daugiabučių gyvenamųjų namų balkonuose, tuo tikslu mėtyti maistą, jo likučius iš balkonų, pro langus ar panašiai.

„Vandens paukščius galima lesinti vandens telkinių pakraščiuose, šiems pasidengus ledu. Kitus laukinius paukščius, išskyrus balandžius, galima lesinti tik žiemą tinkamu lesalu, jei tam tikslui įrengiamos ir prižiūrimos lesyklėlės bei nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai“, – teigė minėto skyriaus Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Linas Lapinskas.

Nustačius pažeidimą taikomos Administracinių nusižengimų kodekso 346 str. numatytos sankcijos – bauda nuo 30 iki 120 eurų.

Jeigu žmogus nori rūpintis, būti reikšmingas, gal jis norėtų savanoriauti gyvūnų globos organizacijoje?

Nori jaustis reikšmingi

Psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis teigė, kad paukščius nuolat maitinantys asmenys dažniausiai yra vienišiai, kuriems ši veikla – būdas pasijusti geru, reikšmingu.

„Žmogaus elgesys nepriklauso nuo vieno motyvo. Manyčiau, kad čia yra svarbus pagrindinis motyvas – pasijusti geru ir svarbiu, kad galiu kažkuo pasirūpinti, pamaitindamas paukščius. Dalis nuolatos juos maitinančiųjų yra vieniši, dažnai vyresnio amžiaus žmonės“, – pastebėjo psichologas.

Anot jo, užuot konfliktavus su kaimynu, reikėtų pasiūlyti kokią nors veiklą, susijusią su gyvūnų globa.

„Nereikia ko nors minėti, reikia kažką pasiūlyti. Jeigu žmogus nori rūpintis, būti reikšmingas, gal jis norėtų savanoriauti gyvūnų globos organizacijoje? Galbūt galima būtų maistą surinkti, kad taip galėtų prisidėti prie rūpinimosi gyvūnais. Tokiu būdu, užuot darę kažką ne visai priimtino, darytų tai, kas priimtina ir gal net svarbu. Tokiu atveju, manyčiau, tokiam žmogui būtų gerai duoti kokį nors ženklelį, kad jis yra gyvūnų globėjas, ir įtraukti jį į tą veiklą. Veiklą galima įvairiai organizuoti. Nepamirškime, kad kalbame apie tuos, kurie tai daro ne atsitiktinai, o nuolatos, sistemingai. Vadinasi, jie nori veiklos. Tai kodėl jiems jos nepasiūlius?“ – svarstė G. Navaitis.

Pasak šeimos psichologo, psichoterapeuto Gedimino Navaičio, stresas – žodis, atėjęs iš mokslo sferos į kasdienę kalbą ir dabar dažnai vartojamas netiksliai.

"Stresas, remiantis vienu pirmųjų jo tyrinėtojų Hansu Selye'iu, yra organizmo reakcija į būtinybę prisitaikyti. Čia svarbu pabrėžti, kad ir prie malonių įvykių reikia prisitaikyti. Pavyzdžiui, vestuvės – bendro šeimyninio gyvenimo pradžia. Akivaizdu, kad tai – džiugus įvykis, žmonės dėl to ir tuokiasi, bet po to jie turi prisitaikyti prie bendro gyvenimo. Tai yra tam tikras stresas, jis yra mažesnis negu prisitaikymas prie skaudžių įvykių, ligos, nedarbo ar panašiai", – teigė psichologas.

Šventė ir yra šventė, nebūtina jos kruopščiai kontroliuoti.

Anot jo, veikiausiai visi žino situacijų, kai žmonės susirenka maloniai praleisti laiką ir galėtų pasidžiaugti bendravimu bei buvimu kartu, bet vietoje to kyla tušti skandalai, barniai, pykčiai.

"Atkreipčiau dėmesį į akivaizdų dalyką – šventė ir yra šventė, nebūtina jos kruopščiai kontroliuoti", – sakė G. Navaitis.

Psichologas patarė truputėlį sulėtinti tempą ir jei kas nors siūlo kuo greičiau sėstis Kūčių vakarienės, raginti neskubėti, pajuokauti.

"Jeigu mums dar pusvalandį reikia palaukti mylimos tetulytės, tai kodėl turime būtinai 19 val. būti prie stalo? Galime ir 19.30 val. Tai ir yra tie paprasti dalykai, didelė dalis žmonių juos supranta ir be jokios teorijos naudojasi tokiais sprendimais, o kai kurie žmonės, paveikti streso, į tuos dalykus įsitraukia", – kalbėjo G. Navaitis.

Tad nebūtina laikytis tam tikros tvarkos, valgyti tik iš anksto suplanuotus patiekalus tiksliai nustatytą valandą.

Tuomet žmogus būna apimtas streso, nepadedančio nei atsipalaiduoti, nei švęsti ir įsitraukti į buvimą su artimais žmonėmis, kadangi mintys nuolatos klaidžioja ir ieško, prie ko prikibti.

Birželio pradžioje Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto tyrėjų grupė drauge su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų įmone „Vilmorus“, tęsdama lošimų, lažybų, loterijų tyrimus, pradėtus 2017 metais, pristatė 2022 metais atlikto tyrimo „Lošimų paplitimas Lietuvoje“ rezultatus. Apie tyrimą bei jo rezultatus kalbamės su tyrimo grupės vadovu profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu.

Lošimų priežiūros tarnyba (toliau LPT) prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos džiaugiasi, kad penkeri metai sukako jų prižiūrimam, apribojusių save lošti asmenų registrui. Ji skelbia, kad per visą laikotarpį iš viso buvo gauta kone trisdešimt tūkstančių prašymų neleisti asmenims lošti. Lyg ir daug, tačiau tos pačios tarnybos duomenimis šiuo metu galiojančių prašymų yra beveik tris kartus mažiau – 10 904. Todėl norime paklausti: „Kiek žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo lošimų?“

Pagrindinė lošimų kritikos, nuostatos juos riboti priežastis – jų sukeliamos psichologinės, ekonominės ir socialinės problemos, iš kurių viena svarbiausių yra priklausomybės nuo lošimų, nekontroliuojamo potraukio jiems susiformavimas.

Regis atsakyti į jūsų klausimą būtų gana lengva, tačiau blogai kontroliuojamas potraukis lošimui formuojasi palaipsniui, skiriamas skirtingo lygio neatsakingas lošimas. Bene dažniausiai šie lygiai apibūdinami kaip laisvalaikio lošimas (nekeliantis problemų); probleminis lošimas (nors kyla įvairaus pobūdžio sunkumų, tačiau daugeliu atvejų lošėjai gali savarankiškai juos įveikti, liautis lošti); patologinis lošimas (sukelia žymias ekonomines, socialines, psichologines problemas, lošiantys praleidžia vis daugiau laiko lošdami ir vis mažiau laiko skiria šeimai bei profesinei veiklai, nuolat galvoja apie lošimus). Pastarasis sutrikimas įvardijamas kaip patologinis potraukis lošimams ir yra įtrauktas tiek į Psichikos sutrikimų diagnostikos vadovą - Amerikos psichiatrijos asociacijos (APA) leidinį, skirtą psichikos sutrikimams klasifikuoti, tiek į Tarptautinį ligų klasifikatorių (TLK), parengtą Pasaulio sveikatos organizacijos.

Valdyti galima tai ką matuoji. Jei trūksta objektyvių duomenų pirmiausia reikia juos gauti, o tik po to priiminėti sprendimus.

Priklausomybės nuo lošimų paplitimas pagal patikros priemones gali būti orientuotas:

* į gavusius gydymą (tada aiškintumėmės kiek žmonių sirgo šia priklausomybe, buvo gydomi);

* į dalyvavusių specialiose lošimo žalos mažinimo ar lošimų kontrolės programose, (aiškintumėmės kiek žmonių panašiose programose dalyvauja, koks jų poreikis);

* į masines, atstovaujančias visuomenę apklausas (aiškintumėmės kiek priklausomybė paplitusi kokioje nors populiacijoje).

Tyrime apie kurį kalbama pasinaudota visais šiais būdais. Todėl tyrimas išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Ar šie duomenys sutampa, rodo tą patį priklausomybės nuo lošimų paplitimo vaizdą?

Prieš atsakydamas siūlau peržvelgti duomenis, kuriuos gautume apie neatsakingą lošimą visais trimis būdais.

Pradėkime nuo gydymo, nuo gydytų nuo priklausomybės lošimams asmenų skaičiaus, kuris, mano ir daugelio tyrėjų pasaulyje nuomone, yra bene tiksliausias priklausomybės paplitimo rodiklis. Gydytų nuo priklausomybės lošimams skaičius nustatomas pagal asmenų, kurių diagnozė buvo F63.0 – patologinis potraukis azartiniams lošimams (dažnai pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeiminių vertybių bei įsipareigojimų) arba Z72.6 – azartiniai lošimai ir lažybos (lošimo nulemtos gyvenimo būdo problemos neapimančios kompulsyvaus ar patologinio lošimo). Higienos institutas pagal privalomojo sveikatos draudimo informacinę sistemą „Sveidra“ nurodo asmenų, kuriems ambulatorinėse ar stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose yra užregistruota bent viena iš minėtų ligų

Žinau, kad skaitytojas nemėgsta lentelių ir skaičių, tačiau noriu pateikti dvi lenteles. Užtenka pažvelgti į jas ir priklausomybės nuo lošimų gydymo situacija Lietuvoje tampa aiški.

Priklausomybė nuo lošimo neretai yra gretutinė diagnozė t. y. pacientas gali sirgti, pavyzdžiui depresija, alkoholizmu ar dar kuo nors, ir turėti priklausomybę nuo lošimų.

Stacionaro ligonių skaičius su lydinčia (gretutine) diagnoze F63.0 arba Z72.6 iš viso – 22 asmenys.

Interpretuojant duomenis apie priklausomybės nuo azarto gydymą reikėtų atsižvelgti į LR Sveikatos apsaugos ministerijos suformuluotą retų ligų apibrėžimą. Pagal jį reta liga – tai liga, kuria serga ne daugiau kaip 5 iš 10 tūkst. asmenų, o labai reta žmogaus sveikatos būklė apibrėžiama Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 592 straipsnio 1 dalyje. Čia nurodoma, kad tai yra labai retas (ne daugiau kaip vienas naujai diagnozuotas atvejis 200 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų per metus) sveikatos sutrikimas. Skaitytojas ir pats sugebės įvertinti ką reiškia pateikti skaičiai.

Bet apribojusių savo galimybę lošti asmenų registro tvarkytojai skelbia apie tūkstančius jame esamų žmonių. Ką tai reiškia?

Pažvelkime į kitą informacijos apie lošimų problemas šaltinį – apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą.

Registre užsiregistravusieji asmenys gali nurodyti dėl kokių lošimų rūšių jie apriboja savo lošimus. Registro duomenimis, dažniausiai tai buvo daroma dėl lošimų kazino (A kategorijos lošimo automatais, stalo lošimais). 2021 metais dėl šių lošimo būdų savo lošimus apribojo 3241 asmuo, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) –1328 asmenys. Svarbi priežastis, skatinusi apriboti lošimus – negebėjimas kontroliuoti nuotolinio lošimo. Šią priežastį 2021 metais nurodė 3097 asmenys, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 1102 asmenys. Lošimus B kategorijos lošimo automatais (automatų salonuose), kaip priežastį atsiriboti nuo lošimų, 2021 metais nurodė 2100 asmenų, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 828 asmenys. Lažybas (lažybų punktai), kaip atsiribojimo nuo lošimų priežastį, 2021 metais paminėjo 2000 asmenų, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 715 asmenų. Totalizatorius (totalizatoriaus punktai) 2021 metais paminėtas 1352 asmenų prašymuose, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 518 asmenų prašymuose. Apribojusius lošimus dėl bingo 2021 metais – 1287 asmenys, 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 516. Lošimų vietos/būdo 2021 metais nenurodė – 6777 asmenys, o 2022 metais (trys pirmi mėnesiai) – 2385 asmenys.

Abejotiną registro, kaip informacijos šaltinio apie priklausomybes nuo lošimų patikimumą, rodo totalizatoriaus kaip priežasties riboti lošimus paminėjimas. Antai 2021 metais ši priežastis paminėta 1352 asmenų prašymuose. Tais metais už dalyvavimą totalizatoriaus lošime įmokėta 51 euras. Panaši situacija ir su bingo lošimais. Atsiribojant juos irgi nurodinėjo. Bet bingo salonų Lietuvoje net nėra.

Pagal registro duomenis spręsti apie priklausomybę nuo lošimo nelabai verta ir todėl, kad apsisprendimas apriboti galimybę lošti nėra patikimas neatsakingo lošimo rodiklis, nes asmuo tai padaręs jau kontroliuoja savo potraukį lošti. Panašu, kad tai gerai supranta ir registro kūrėjai, nes, jei šiuos žmones laikytų priklausomais, ieškančiais psichoterapinės pagalbos, tai registrą turėtų tvarkyti sveikatos apsaugos sistemoje esantys Priklausomybių ligų centrai, o ne Finansų ministerija.

Tradicija užsiimti ne savo darbu turi gilias šaknis. Sovietiniais metais Šeimos santykių ir psichohigienos kabinetai priklausė buitinio aptarnavimo kombinatams. Dabar tai atrodo juokingai. Veikiausiai po kurio laiko panašiai atrodys ir didelis finansininkų entuziazmas spręsti sveikatos reikalus.

Iš tiesų keista, kad priklausomais nuo lošimų asmenimis rūpinasi Finansų ministerija. Pagal tokią logiką pažeidžiančius kelių eismo taisykles vairuotojus turėtų prižiūrėti prekybininkai, nes jie kažkada automobilį pardavė. O ką rodo gyventojų apklausos, gal jos atskleidė tikrąjį problemų mąstą?

Gana patikimu lošimų įvertinimo būdu yra reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos. Kol kas turime 2017 metais remiantis tarptautiškai pripažintomis metodikomis atliktą apklausą ir nesenai baigtą analogišką tyrimą. Pastebėčiau, kad tokių visapusiškų, palyginančių lošimo pokyčius tyrimų Lietuvoje dar nebuvo.

Ką jie rodo ar nerodo? Visų pirma, nerodo statistiškai reikšmingo probleminio lošimo pokyčio: didžioji dalis t. y. 98 proc. respondentų neturėjo nei vieno probleminio lošimo požymio. Tiek pat jų nurodė, kad per pastaruosius 12 mėnesių iki tyrimo jų artimas giminaitis, sutuoktinis neturėjo problemų dėl lošimų.

Likusieji keli procentai į kai kuriuos priklausomybių nuo lošimo įvertinimui skirtų metodikų DSM-5-TR ir PGSI klausimus atsakė teigiamai. Pavyzdžiui, nurodė, kad grįždavo atsilošti praloštus pinigus. Vienas ar du panašūs atsakymai neliudija priklausomybės nuo lošimo. Tai yra pavojaus ženklas. Kai panašių atsakymų yra daugiau pavojus tampa realus. Tyrimas rodo, kad pagal šias metodikas 0,6 proc. respondentų galėtų būti priskirti prie problemiškų lošėjų. Tai nereiškia, kad jie tokie yra – reiškia, kad jie tokiais gali būti.

0,6 proc. atrodo labai nedaug, bet kai gretini šį skaičių su visais Lietuvos gyventojais jis jau atrodo ne toks ir mažas. Kaip jį reikėtų vertinti?

Vertindami turėtume palyginkime su padėtimi kitose šalyse. Probleminio lošimo paplitimas ES šalyse svyravo nuo 0,5 proc. visų gyventojų Jungtinėje Karalystėje iki 6,5 proc. Estijoje. Lietuvoje, kaip minėjau, šis skaičius 0,6 proc. Taigi, faktai patvirtina – priklausomybė nuo lošimų nėra paplitusi Lietuvoje.

Ačiū už pokalbį. Tiksli skaičių ir faktų kalba į daug ką privertė pažvelgti naujai, pritarti lošimų paslaugų organizatoriams, kurie nuolat teigia – priklausomybes turintys asmenys nėra jiems reikalingi ir jie nėra suinteresuoti tuo, kad tokiems asmenims būti leidžiama lošti. Atvirkščiai, Lietuvoje veikiančios lošimus organizuojančios kompanijos dirba tikrai atsakingai. Negana to patys norėtų prisidėti ir finansiškai remti fondus, kurie realiai padėtų tokias priklausomybes turintiems asmenims. Todėl ir nuvilia imitacijos bei savireklama. Kone kiekvienas yra matęs stendą su perspėjimu „Nelošk“ ar raginimu registruotis apribojusių savo galimybes lošti asmenų registre. Gal geriau stendams išleisti pinigai būtų buvę skiriami moksliniams priklausomybių pažinimo tyrimams ir realiai pagalbai, asmenims turintiems problemų? Gal teisingas, moksliškai pagrįstas veiklos prioritetų pasirinkimas, pagalbos, o ne biurokratinių draudimų akcentavimas, sulauktų ir didesnės visuomenės bei verslo palaikymo?

Tėvas, auginantis du vaikus teigia, kad vaikai apie karą Ukrainoje sužino mokykloje. 

„Labai daug kalbama mokykloje, daug aiškinama. Jie viską suvokia“, – teigė vilnietis.

Kita mieste kalbinta moteris sako mokanti vaikus, kaip elgtis iškilus karo pavojui Lietuvoje. 

„Apsitariam visus dalykus, jeigu išgirstų sirenas, ką reikėtų daryti, kokių veiksmų imtis“, – sakė vilnietė.

Moteris teigia, kad informacinis fonas paveikė jos vyresnį sūnų ir ją pačią, todėl stengiasi riboti laiką, praleistą žiūrint žinias ir skaitant naujienas.

Karui Ukrainoje besitęsiant, jau ilgiau nei mėnesį jautresni žmonės rečiau naudoja socialinius tinklus.

„Žmona tai riboja ir dabar net ir aš kartais siūlau, kai Bučos parodyti vaizdai – baisu. O pats tai pastoviai žiūriu“, – kalbėjo vilnietis.

Šeimos psichologas Gediminas Navaitis sako, kad kalbant tokia jautria tema reikia įvertinti vaiko amžių.

Priešas nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs, todėl tėvas ir motina yra tarsi karo vadas.

„Reikia skirti, kada kalbamės su darželinuku, o kada su paaugliu, todėl, kad paauglys žino šiek tiek istorijos, pavyzdžiui, šiandien jis gali suprasti, kas atsitiko su Ukrainos civiliais okupuotuose kaimuose, nes jis žino Rainių tragediją ir ten žudytus žmones ir suvokia, kad niekas nesikeičia – tie patys žmogžudžiai daro tą patį. Todėl paaugliui labai tiktų knygos apie Lietuvos partizanų kovas už nepriklausomybę, kaip priminimas ir parodymas, kad nesame bejėgiai ir galime gintis“, – kalbėjo šeimos psichologas.

G. Navaitis teigia, kad tėvams svarbiausia patiems nusiraminti ir tinkamai pasiruošti pokalbiui su vaikais.

„Pirmiausia tėvams reikėtų susitvarkyti su savo jausmais, nes ko gi galų gale nori priešas, jis nori, kad mūsų vaikai užaugtų išsigandę, bailūs ir nuolankūs, todėl tėvas ir motina yra tarsi karo vadas, kuris turi paruošti savo karius (vaikus) ateičiai. Vadinasi, jis ir pats turi bent jau apsimesti, kad nebijo, sustiprinti tą jausmą vaikams. Reikia pasiruošti pokalbiui su vaikais, negalima taip rimtomis temomis šnekėtis tuo pat metu žiūrint televizorių, valgant traškučius ir dar užsigeriant alumi“, – šypsojosi G. Navaitis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Psichologas teigia, kad paaugliai yra pakankamai emociškai subrendę, kad su jais būtų galima kalbėtis kaip su suaugusiais.

„Nes paauglys jausmų srityje jau kone subrendęs žmogus, jo jausmai tik menkiau valdomi, todėl čia pokalbis yra kaip su rimtu partneriu. Tame pokalbyje galima prašyti ir siūlyti, kad paauglys prisidėtų prie visų sprendimų, pavyzdžiui, padėtų nuraminti jaunesnį broliuką ar sesutę“, – patarė psichologas.

Tėvams reikėtų mėginti sukurti tarsi naujas pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriame pasakų herojus būtų gal kiek panašus į patį vaiką, kuriam pasakojam.

Kalbant apie karą su jaunesniais vaikais, į pagalbą galima pasitelkti pasakas, geriausia – kurti jas patiems.

„Su jaunesniais kalbėtis reikėtų truputį kitaip, todėl, kad ir jų gyvenimiška patirtis ir supratimas apie pasaulį yra ne toks kaip suaugusio žmogaus. Visada su vaikais bendrauti buvo geras būdas pasakos, nes ir tuo metu, kai nebuvo televizoriaus ar interneto, besiklausantys pasakų ir jas pasakojantys pajusdavo tarpusavio ryšį. Daugelis pasakų, kurias matom knygynuose, akivaizdžiai, kad ne ką bendro turi su tais jausmais, kuriuos šiandien dalis vaikų patiria. Manyčiau, tėvams reikėtų mėginti sukurti tarsi naujas pasakas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir suvokimą, kuriame pasakų herojus būtų gal kiek panašus į patį vaiką, kuriam pasakojam. Svarbiausia, kad išgyventų panašius jausmus: pasimetimą, neaiškumą, baimes ir kartu nurodyti, kaip jas įveikti“, – teigė G. Navaitis.

Pašnekovas patarė situacijai tapus nevaldoma kreiptis į psichologą.

Kviečia prisijungti

Socialiniame tinkle "Facebook" žmonės dalijosi kvietimu prisijungti prie grupės "Pranešk, kur yra druskos!"

"Sveiki, kuo toliau, tuo sunkiau gauti druskos Lietuvoje. Išeitis  – "Pranešk, kur yra druskos!" grupė. Gal yra norinčių prisijungti prie bendruomenės, kurioje dalijamės, kur radome pirkti druskos? Rašykite komentaruose "noriu" ir prijungsiu prie grupės arba prisijunkite patys", – kvietė vyras.

Žmonių reakcijos internete – įvairios. Daugelis nesupranta, kam išties reikalingi dideli druskos kiekiai ir kaip juos sutalpinti namuose.

Neseniai kalbintos prekybos centrų atstovės tikino, kad, pasipildžius lentynoms, druska iššluojama per kelias minutes. Lyginant su praėjusių metų laikotarpiu, druskos pardavimai šiuo metu išaugę net septynis kartus.

"Atrodytų, kad žmonės per kelias savaites turėjo ir savo poreikiams apsipirkti, ir dar atsargai pasilikti. Tikrai nebegalime paaiškinti, kodėl vis dar taip perka", – tąkart minėjo prekybos tinklo "Iki" komunikacijos vadovė Vaida Budrienė.

Receptas – druskos tortas

Naujoje feisbuko grupėje druskos pirkimo klausimas – itin aktualus.

Vieni kelia nuotraukas, kuriose fiksuojamos parduotuvių lentynos su šio mineralo likučiais ir nurodomas parduotuvės adresas, kiti juokiasi iš ieškotojų, nes nesupranta, kam jiems apskritai reikalinga druska.

Panašu, kad ir patys pirkėjai nežino, ką su druska daryti. Nemažai juoką keliančių komentarų susilaukė vieno vyro įrašas.

"Nusipirkome 30 kg druskos. Ar kas nors turite kokių receptų, patarimų, kur naudoti tą druską?" – klausė šios grupės narys.

Po jo įrašu kai kurie žmonės piktinosi, esą kol vieni išperka po 30 ir daugiau kilogramų, kiti apeina visas miesto parduotuves, bet neranda nė vieno pakelio.

Dar kiti šmaikštavo įrašo kūrėjui siūlydami pasigaminti druskos sriubos arba tortą.

Ar šiuo metu ukrainiečiams druskos labiausiai trūksta?

Remkimės Ukrainos patirtimi

Psichologas, psichoterapeutas Gediminas Navaitis teigė, kad prie druskos pirkimo vajaus prisidėjo ir patys pardavėjai.

"Žinome, kad kildavo ir "psichologinių epidemijų", kai buvo perkamas tualetinis popierius, grikių kruopos. Dabar perkama druska. Ji būtų reikalinga, jeigu mes ruoštumėmės konservuoti ar kitokiais būdais išsaugoti didelius kiekius maisto. Jeigu tai nėra planuojama, tai tada žmonių patirties užtenka suprasti, kad druska bus reikalinga tik turimam maistui pagardinti. Šiandien lyg ir sutariama, kad gausus jos vartojimas nėra sveika. Iš šių akivaizdžių faktų galima padaryti ne mažiau akivaizdžias išvadas. Bet žmogus nėra tokia būtybė, kuri sugeba tas  išvadas visada padaryti. Todėl atsiranda keistų sprendimų, prie kurių kartais prisideda ir prekybininkai. Bet kurios prekės išpardavimas – smagus dalykas, o ir ta prekė tampa paklausesnė. Taip pažvelgus matome, kad kartais pasielgiame nelabai protingai, bet tai – nieko nuostabaus. Būtų keista, jei visada elgtumėmės protingai", – svarstė G.Navaitis.

Psichologas taip pat tikino, kad reikėtų žiūrėti, ką daro aplinkiniai, bet mąstyti savo galva.

"Jeigu karo grėsmė sumažės, tai ir druskos pirkimas turėtų mažėti. Jeigu, neduok Dieve, prasidės karas, tada jau tikrai dideli druskos kiekiai bus mažai reikalingi. Galime remtis ir Ukrainos patirtimi. Ar šiuo metu ukrainiečiams druskos labiausiai trūksta? Ar teko kam nors girdėti, kad ukrainiečiai sakytų "atsiųskite mums druskos, mums jos pritrūko"?" – kalbėjo psichologas.

Gediminas Navaitis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Perka ne tik "avys"

Antrąją kovo savaitę, "Facebook" grupėse vyko ir druskos užsakymai.

Grupės narius avimis išvadinęs vyras kreipėsi siūlydamas nusipirkti druskos iš jo.

"Skelbimas labiau skirtas įmonėms arba toms avelėms, kurios dar neišsivalė sugedusių grikių iš savo lentynų nuo pandemijos pradžios", – ironizuodamas skelbė vyras.

Po įrašu pasipylę komentarai skambėjo dviprasmiškai. Vieni juokėsi iš skelbimo, kiti siūlė atsipeikėti, dar kiti užsisakinėjo po 10 ar 20 kg druskos, nurodydami miestą ir norimo pakelio spalvą.

Tačiau džiaugtis iš tiesų nelabai yra kuo, nes lietuviai gausiai ir skiriasi – išsiskiria maždaug 44 proc. šeimų.

"Eurostato" tyrimo duomenimis, 2017 m. tūkstančiui gyventojų Lietuvoje teko 7,5 santuokos, pernai – 7. Tiesa, santuokų mažėja, nes dar 1990 m. tūkstančiui gyventojų teko 9,8 santuokos.

Tačiau yra kita problema – mūsų šalyje beveik kas antra susituokusi pora išsiskiria.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2014 m. susituokė 22 142 poros. Ištuokų tais pačiais metais buvo 9 806. Vilniuje tais metais buvo įregistruotos 4 875 santuokos ir 1 822 skyrybos.

2015 m. šalyje buvo įregistruotos 21 987 santuokos (iš jų Vilniuje – 4 881), 2016 m. – 21 347 santuokos (Vilniuje – 4 961), 2017-aisiais – 21 186 (Vilniuje – 4 906), o pernai – 19 734 (Vilniuje – 4 651).

Skyrybų 2014-aisiais įregistruota 9 806 (iš jų Vilniuje – 1 822), 2016 m. – 8 879 (Vilniuje – 1 649), 2017 m. – 8 518 (Vilniuje – 1 693), pernai – 8 640 (Vilniuje – 1 829).

Pernai santuokų ir ištuokų rodikliai Lietuvoje siekė maždaug 7 santuokas tūkstančiui gyventojų ir 3 ištuokas – įregistruotos 19 734 santuokos, 8 640 ištuokų. Vilniuje 2018 m. tūkstančiui gyventojų teko maždaug 9 santuokos ir 3 ištuokos (susituokė 4 651 pora, išsiskyrė – 1 829 poros).

Palyginus su 1990 m., Lietuvoje santuokų mažėja – tais metais jų buvo įregistruota 34,2 tūkst., ištuokų – 15,3 tūkst. Tūkstančiui gyventojų tais metais teko 9,7 santuokos ir maždaug 4 ištuokos.

Dar anksčiau – 1970 m. – buvo įregistruota 29,9 tūkst. santuokų, o ištuokų – 6,9 tūkst. Tad tūkstančiui gyventojų teko 9,5 santuokos, o ištuokų – tik 2,2.

"Eurostato" tyrimo duomenimis, pastaraisiais metais pagal skyrybų skaičių Lietuva, palyginti su kitomis Europos šalimis, pirmauja. Tiesa, mus pasivijo ir Latvija bei Baltarusija, o Estijoje skyrybų skaičius išlieka stabilus ir net mažėja. Teigiama, kad mažiausiai skyrybų įvyksta Airijoje, Italijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje.

Tuokiasi vėliau

Tačiau statistika rodo, kad pastaruoju metu Lietuvoje tuoktis nusprendžia vis vyresni asmenys. Pavyzdžiui, 1989 m. pirmą kartą besituokiančių moterų vidutinis amžius buvo 22,5 metų, o vyrų – 24 metai. Pernai vidutinis besituokiančių moterų amžius jau buvo 28 metai, vyrų – 30 metų. Pernai dažniausiai skyrėsi 35–39 metų amžiaus asmenys.

Statistikos departamentas yra apskaičiavęs, kad 2017 m. vidutinė buvusios santuokos trukmė buvo 13 metų. Beveik penktadalis (18 proc.) susituokusiųjų išsituokė išgyvenę santuokoje beveik 10 metų, 11,7 proc. – antrąjį vedybinio gyvenimo dešimtmetį, beveik 5 proc. – nugyvenę santuokoje ilgiau nei 25 metus.

Remiantis statistiniais duomenimis matyti, kad dažniausiai išsituokiama po 9–14 santuokoje pragyventų metų, t. y. dažniausiai santuokos nutrūksta ne po pirmųjų metų, o tada, kai santuoka yra gana "apsišlifavusi".

Trūksta pozicijos

Kaip "Vilniaus dienai" teigė Kazimiero Simanavičiaus universiteto profesorius, šeimos psichologas ir psichoterapeutas Gediminas Navaitis, pastaruoju metu Lietuvoje susiklosčiusi demografinė situacija turi daug priežasčių – susijungia ir psichologiniai, ir socialiniai-ekonominiai, ir politiniai veiksniai.

"Visos ES šalys tvirtina, kad vykdo šeimos politiką. Lietuvos valstybė irgi apie tai kalba, tačiau tuo pačiu metu pritrūksta politinės valios apibrėžti, koks šeimos modelis yra moraliai ir materialiai remiamas, kalbama apie šeimų įvairovę. Tad atsitinka taip, kad, remdami viską, neberemiame nieko, – sakė G.Navaitis. – Dėl šios priežasties šeima šiandien neturi realaus palaikymo, rėmimo, todėl Lietuvoje santuokų mažėja, o gimstančiųjų yra mažiau nei mirštančiųjų."

Paprasčiau sakant, anot profesoriaus, valstybėje trūksta konkretumo, kokį šeimos modelį ji remia, nes neįmanoma remti visko – jeigu remi viską, realiai neberemi nieko. Kadangi dėl šeimos modelio nėra apsispręsta, nes bijoma "užkabinti" kurią nors grupę, šeimos politika Lietuvoje yra realiai išnykusi – neįmanoma remti visų sugyvenimo formų.

Kadangi dėl šeimos modelio nėra apsispręsta, nes bijoma "užkabinti" kurią nors grupę, šeimos politika Lietuvoje yra realiai išnykusi – neįmanoma remti visų sugyvenimo formų.

G.Navaičio manymu, reikėtų orientuotis į tą gyvenimo būdą, kuris šiandien Lietuvai, kaip valstybei, ir lietuviams, kaip visuomenei, būtų naudingas. Pavyzdžiui, Europoje yra skatinamas gimstamumas, Kinijoje savo laiku jis buvo ribojamas – galiojo "vieno vaiko politika". Kitaip sakant, remiamos šeimos modelis nėra kažkoks "iš lubų paimtas" išgalvojimas – tai yra konkreti realybė, kas valstybėje turėtų būti skatinama. Ir tada matytume daugybę konkrečių veiksmų, kuriuos šiandien bandoma maskuoti, pavyzdžiui, išmokomis toms šeimoms, kurios augina vaikus. Taip suplakami į viena du svarbūs dalykai – skurdo mažinimo politika ir šeimos rėmimo politika, o tai nėra tas pats.

Specialisto teigimu, visuomenės apklausos rodo, kad žmonės pagal jų pageidavimus tarsi dalijasi į dvi dalis: viena pusė norėtų daugiau išmokų, didesnio finansinio rėmimo, kita – vadinamosios šeimai draugiškos aplinkos: darželių, atostogų, lengvatų kultūros, meno renginiuose, transporte. Ir pastaroji grupė didėja.

O 50 eurų išmoka už vaiką tiems, kurie gyvena ties skurdo riba ar žemiau jos, yra svarbus dalykas. Bet jeigu kalbama apie šeimą, kurios nariai gauna daugiau nei vidutinį atlyginimą, jai tie 50 eurų – tik maloni parama, kuri didelės įtakos nedaro. Jiems tada gerokai didesnę reikšmę turi kiti veiksniai – šeimai draugiškos aplinkos kūrimas. Tačiau šioje srityje iš valdžios pusės reikia dar didesnių investicijų, tad nei moraliai, nei materialiai iš esmės nieko ir nevyksta.

"Pasakysiu konkretų pavyzdį: demografinę ateitį lemia trečias vaikas. Jeigu visos šeimos turės tik po du vaikus, perspektyvoje tauta mažės, nes ne kiekviena gimusi mergaitė išgyvens iki to amžiaus, kada gali gimdyti, ir ne visos galės gimdyti. Vadinasi, lemiamas bus trečias vaikas, – sakė G.Navaitis. – Daug šeimų atsisako trečio vaiko, nes nėra įsitikinę, kad galės jam suteikti pakankamą išsilavinimą, apmokėti jo mokslus. Vadinasi, sprendimas galėtų būti vadinamoji pozityvi diskriminacija, suteikiant privilegijas trečiam vaikui, tarkim, stojant į universitetus. Tačiau toks dalykas tuojau pat sukeltų tam tikros grupės žmonių pasipriešinimą. Taip ir pakliūname į tą uždarą ratą: visiems pabarstyti po trupinėlį, kuris pastebimos įtakos demografinių problemų sprendimui nedaro."

Gediminas Navaitis. R. Vilimo / Fotobanko nuotr.

Amžius – individualu

Faktą, kad Lietuvoje pastaruoju metu tuokiasi vis vyresni asmenys, profesoriaus teigimu, galime vertinti įvairiais aspektais: biologine prasme – klausdami, koks amžius yra tinkamiausias gimdymui, psichologine prasme – analizuodami, kada žmogus tampa subrendęs įsipareigojimui, ir socialine-ekonomine prasme – svarstydami, kada žmogus susikuria finansinį ir materialinį pagrindą. Atsakymai į visus šiuos klausimus nesutaps.

Pasak G.Navaičio, svarstant, ar geriau, kai šeimas kuria subrendę žmonės, kartu suponuojama mintis, kad jie jau turi būti materialiai apsirūpinę. Tačiau atsitinka taip, kad kol žmogus susikuria materialinę gerovę, jis jau tampa biologiškai per senas turėti daugiau nei du vaikus.

Tarkime, šiandien vidutinis pirmos santuokos amžius moterims yra apie 28 metus, vyrams – apie 30 metų. Galima numatyti, kad tie žmonės turėtų bent metus dvejus pagyventi kartu savo malonumui ir kad pajustų, kas yra bendras gyvenimas. Tad pirmo vaiko jie susilaukia, kai moteriai jau sukanka 30–31 metai. Kai vaikas paauga ir pradeda eiti į mokyklą, tarkime, atsiranda noras vėl turėti "objektą", kuriam reikia daugiau rūpesčio ir globos, tad antro vaiko susilaukiama, kai moteriai jau sukanka, pavyzdžiui, 35 metai. Ir šioje schemoje trečiam vaikui vietos nebelieka, nes reta moteris ryžtasi dar kartą gimdyti sulaukusi 40 metų.

"Kitaip sakant, visi tie dalykai susijungia – kryptingos politikos nebuvimas, asmeninių poreikių vyravimas, santuokos vyresniame amžiuje kūrimas, ir turime demografinį rezultatą, kurį turime. Neįmanoma rasti vienos priežasties – viskas susijungia į grandinėlę. Čia aš kalbu apie tendencijas, apibendrintą situacijos vertinimą", – sakė psichologas.

Skyrybos – mada?

Visuomenė pastebi, kad skyrybos pastaruoju metu Lietuvoje tapo lyg ir madingos – jų daugėja, o vadinamosios vietinio lygio žvaigždės tarsi jaučiasi turinčios skirtis ir dar apie tai pranešti visai Lietuvai, lyg jaunimui tai būtų sektinas pavyzdys: norėjau – susituokiau, norėjau – išsiskyriau.

G.Navaičio teigimu, kartais ne visai suprantama kai kurių žmonių grupių visuomeninė paskirtis.

Anot profesoriaus, žmogus, jeigu pažvelgsime į jį kaip į biologinę būtybę, yra labai prieštaringas. Iš vienos pusės, jis yra išskirtinai seksualus – seksu jis domisi nuolatos. Dauguma kitų gyvūnų seksu domisi tik porą savaičių pavasarį. Iš kitos pusės, žmogus yra išskirtinai monogamiškas – gyvūnų poros paprastai susidaro vieneriems metams, labai reti atvejai, kad partneriai būtų nuolatiniai. Žmonių poros, lyginant su gyvūnais, yra gana ilgai išbūnančios kartu.

"Kaip suderinti šitą prieštaravimą – didelį seksualumą ir santykinai didelį pastovumą poroje? Suderinimas: ne pačiam užsiimti seksu, o stebėti, kaip daro kiti. Pavyzdžiui, klausimas, kiek vilniečių šiandien užsiims seksu ir kiek stebės seksą televizoriaus ekrane arba kalbės apie seksą? Manau, visiems aišku, kad stebinčių ir kalbančių bus bent keliolika kartų daugiau negu užsiimančių. Dėl to, sprendžiant šitą prieštaravimą tarp ypatingo seksualumo ir pastovumo, atsirado specifinė žmonių grupė, kuri nieko kito ir neveikia, kaip tik demonstruoja visas asistavimo, suartėjimo ir išsiskyrimo fazes. Kada to nebesugeba padaryti profesionaliai ir vis dar nori dėmesio šioje srityje, tai perkelia į viešą gyvenimą, ir kiti žmonės turi apie ką kalbėti prie kavos puodelio", – pastaruoju metu taip išpopuliarėjusias viešas skyrybas pamėgino paaiškinti G.Navaitis.