Tapusi mama neįsivaizduoja, jog yra tėvų, kuriems vaikai nerūpi

„Dirbdama žurnalistinį darbą esu susidūrusi su labai daug skirtingų žmonių ir jų istorijų. Mane visuomet labai stipriai paliečia ryžtingų, sėkmingų žmonių patirtys, o dar labiau nustebina, kai netyčia išsikalbi su pašnekovu apie jo vaikystę ir netikėtai sužinai, ką jam teko patirti: tėvų nepriežiūrą, prievartą, matyti tėvų alkoholizmą ar dūžtančius gyvenimus… Ir tai dar ne viskas – tokias problemas dažnai lydi dar didesnės: visuomenė tokius vaikus linkusi ne palaikyti, o nurašyti. Tokie vaikai dažnai girdi: „Iš tavęs taip pat nieko nebus“. Kai tokiame psichologiniame lauke augę žmonės sugeba tvirtai kabintis už gyvenimo ir kartais net pasiekti gerokai daugiau nei laimingą vaikystę turėję vaikai – suprantu, kokia svarbi yra parama ir bent vienas „teisingas“ žmogus jų aplinkoje“, – sakė U. Siparė.

Pasak jos, saugią aplinką vaikams dienos centruose užtikrina VO „Gelbėkit vaikus“. „Sulaukusi organizacijos vadovės Rasos skambučio ir klausimo, ar galėčiau vesti renginį – nė sekundės nesuabejojau. Neseniai pati tapau mama. Su vyru stengiamės atiduoti visą save, kad mūsų dukra nuolat šypsotųsi, kad būtų sveika ir laiminga. Man sunku įsivaizduoti, kad yra tėvų, kurie nedaro to paties. Bet visi kartu mes galime sukurti tokiems vaikams laimingą ir saugią vaikystę. Jei bent kažkiek galiu prie to prisidėti – tai bus pats prasmingiausias darbas, kokį tik galiu padaryti“, – sakė 10 mėnesių Umos mama. Ugnės teigimu, daryti gerus darbus – tai toli gražu ne vien skirti finansinę paramą: „Man atrodo, svarbūs ne tik pinigai. Šiais laikais ne mažiau svarbi valiuta yra laikas. Tad kviečiu visus nelikti abejingais ir, jei negalite skirti laiko padėti, tuomet tikrai galime atsisakyti kavos puodelio, skanėsto per pietus, o gal nenueiti į kiną savaitgalį ir tuos pinigus paaukoti vaikams, kuriems labai to reikia.“

LNK nuotr. 

Aplankė ne vieną vaikų dienos centrą: gerklėje stringa ašararos 

Ruošdamasi vesti „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertą U. Siparė su filmavimo komanda aplankė ne vieną organizacijos kuruojamą vaikų dienos centrą ir susipažino su juos lankiusiais, jau suaugusiais žmonėmis. „Net dabar galvojant apie jų istorijas – gerklėje stringa ašaros. Ir ne todėl, kad man liūdna, o dėl to, kokius stiprius žmones išvydau. Jų svajonės, užsispyrimas ir įveikti likimo smūgiai yra tai, ką turi išgirsti ir pamatyti kiekvienas. Prieš šiuos žmones žemai lenkiu galvą. Jie psichologiškai yra tvirčiausi mano sutikti žmonės. Atrodo, visa aplinka bandė juos sugniuždyti nuo pat vaikystės, bet būtent dienos centrai padėjo jiems surasti tą vidinę stiprybę savyje“, – pasakojo Ugnė. Ji visų trijų herojų istorijas, kurias LNK žiūrovai išgirs jau penktadienį, gali mintinai papasakoti. – „Tai istorijos, kurias išgirdus, ilgai negali pamiršti. Ir labiausiai negaliu patikėti, kad jie patys sugebėjo tą istoriją priimti, su ja susigyventi ir iš tokios praeities kažko išmokti. Priimti gyvenimo sunkumus kaip pamoką – tai yra labai sudėtinga.“

Jei ne dienos centras – aš būčiau žlugęs.

Filmuojant siužetus paramos koncertui, Ugnė vaikų dienos centruose lankėsi pirmą kartą. „Manau, daugelis žmonių, nesusidūrusių su dienos centrais, turi patį paprasčiausią paaiškinimą galvoje: tai vieta, kur vaikai užsiima užklasine veikla. Bet ar kada susimąstėte, ką tai iš tiesų reiškia? Tai ne tiesiog būrelis, kur vaikai mokosi dainuoti ar piešti… Tai vieta, kurią jau suaugę žmonės prisimena, kaip juos išgelbėjusią. Tiesiogine ta žodžio prasme. Nuo smurto. Nuo alkoholizmo. Nuo sugriauto gyvenimo. Žmonės, su kuriais kalbėjausi, įvardijo labai aiškiai: „Jei ne dienos centras – aš būčiau žlugęs. Jūs su manim dabar nekalbėtumėt“. Daug kartų išgirdusi tokią ar panašią frazę, tik tada suvokiau, ką iš tiesų daro dienos centrai. Tai yra vieta, kurioje vaikai supranta, kad jų ateitis nėra pasmerkta, kad jie gali turėti gražią šeimą, gražią ateitį, gerą darbą, svajonių ir netgi jas įgyvendinti“, – dalijosi TV laidų vedėja. Pasak jos, užėjus į dienos centrą iš tiesų apima jausmas, kad esi su savo artimiausia šeima, kuri visada apkabins, paguos, kartu pasidžiaugs ir visada išvirs arbatos. – „Juk kiekvienam žmogui tai ir yra svarbiausia!“

U. Siparės apsilankymai vaikų dienos centruose, susitikimai su jų vadovėmis ir juos lankiusiais, jau suaugusiais žmonėmis, kurių gyvenimą iš esmės pakeitė galimybė lankyti dienos centrą – tiesioginiame „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte  penktadienio vakarą, 19.30 val. per LNK.

„Mes mylėjome mamą. Su broliu visada kartu su ja būdavome. Vaikystės namuose augome trise – aš ir dar du broliai. Vieno jų netekau. Geriausi santykiai ir buvo su amžiną atilsį broliu. Kasdienybėje buvo visokių dienų –buvo gerų, buvo ir blogų. Daugiausia blogų. Beveik diena iš dienos namuose buvo geriama, vedamas asocialus gyvenimas.

Būdavo kelios dienos, kai tėvai padarydavo pertrauką, bet po jos vėl toliau gerdavo. Būdavo dienų, visi tai žino, kad namuose nebūdavo net duonos riekelės. Tada nueiname pas draugus, ar dar kur, ir kažkaip maisto prasimanydavome, – pasakojo Marius. – Mes patys išmokome ir maistą gaminti, ir indus plauti, ir tvarkytis. Viską patys išmokome. Gyvenimas visko išmokė.“

Iš mokyklos grįžti nenorėdavo

Nuo pat pirmos klasės tėvai Marių išleido į internatinę mokyklą, iš kurios į namus jis grįždavo tik savaitgaliais.

„Teisybę pasakius, iš ten nenorėdavau išeiti. Žinojau, jog mokykloje visada būsiu švarus, aprengtas, pavalgęs. Man apie nieką daugiau nereikėjo galvoti – tik mokytis. Todėl savaitgaliais nenorėdavau išeiti, bet privalėjau. Būdavo ir ašarų. Po kiek laiko tapo ramiau, pripratau prie tos tvarkos gyvenime, kad grįši namo ir jau kitą vaizdą matysi, matysi tai, ką turi pamatyti. Mama kitokiame stovyje nei turėtų būti. Draugai. Sugėrovai“, – pradinės mokyklos laikus prisiminė Marius.

Kai po pradinių klasių teko pereiti į kitą mokyklą, Marius prisimena, jog priprasti buvo sunku.

Buvo ir patyčių

„Su mokytojais sutardavau, bet buvo visko. Mes buvome kitokie vaikai. Nepasiturintys, asocialūs. Kitas sluoksnis. Iš karto tokie vaikai skiriasi nuo kitų. Pastatyk vaiką iš pasiturinčios šeimos, ir pastatyk iš asocialios. Iš karto matosi skirtumas.

Su broliu stengėmės klausyti, bet būdavo visko – būdavo ir kažkokių pykčio protrūkių, buvo ir patyčių: pasižiūrėk, kaip apsirengęs, pasižiūrėk kaip atrodai, pasižiūrėk, kokie tavo batai“, – metus mokykloje prisiminė Marius. 

Kai mokėsi pagrindinėje mokykloje, Marius tuo pat metu lankė ir „Gelbėkit vaikus“ dienos centrą.

„Kai ten nuėjau, pirma į akis krito žaidimų kompiuteris. Pirmas įspūdis buvo labai geras. Žinoma, vaikai, mokytojai, auklėtojos. Dienos centro darbuotojai buvo auksiniai žmonės. Dienos centro direktorė mus labai mylėjo, visus mylėjo“, – prisiminė Marius.

Pasak jo, lankydamas vaikų dienos centrą jis pamatė, jog yra kitas gyvenimas.

„Pamačiau jūrą. Beveik kiekvieną vasarą stovyklaudavome Šventojoje. Vaikų dienos centras man davė labai daug – tapo labai didele paskata mano gyvenime. Jei nebūčiau lankęs vaikų dienos centro, gal visai kitaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – atviravo Marius.

Išsikėlė tikslą

Dabar Mariaus gyvenimas klostosi Didžiojoje Britanijoje, kur jaunas vyras išvyko užsidirbti.

„Išsikėliau sau tikslą – sutvarkyti vaikystės namus. Juos nusipirkau tam, kad prikelčiau antram gyvenimui. Nors ateities tuose namuose nematau. Skaudu, kai prisimenu, kokie tie namai buvo, ir kuo virto. Noriu į juos atvažiuoti, kaip į vasarnamį, kaip į vietą, kurioje galėsiu ramiai pabūti, kai bus sunku. Kai norėsiu pabūti su savimi“, – planais dalijosi Marius.

Kaip seksis juos įgyvendinti, pasak jo, priklauso nuo finansų.

„Šiuo metu laisvo laiko beveik nėra, nes turiu įgyvendinti savo tikslą. Naujus langus jau sudėjau. Dabar planuojami kiti darbai – vandentiekis, kanalizacija. Po truputį, laiptelis po laiptelio – viską sutvarkysiu“, – teigė jis.

Kartą per metus į Lietuvą grįžtantis vyras vaikystės namų atstatymu rūpinasi nuotoliu. Grįžęs į  gimtąjį miestą, pirmiausia skuba aplankyti brolio, močiutės ir tėčio kapų.

Kaip neteko brolio, kaip vienas, dar būdamas vaikas, turėjo organizuoti jo laidotuves, kaip vienas iki pat mirties rūpinosi po kelių insultų iš lovos atsikelti nebepajėgusia močiute, o vėliau – ir pasiligojusiu tėčiu, kodėl po daugybės pastangų padėti alkoholiu smarkiai piktnaudžiaujančiai mamai ir broliui nusprendė liautis ir „paleisti juos į gyvenimą“, jis papasakojo „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto organizatoriams.

Tą kartą vyras specialiai grįžo į Lietuvą. Aplankė ne tik artimųjų kapus, o ir paauglystėje jį priglaudusią bei nuo to laiko mama vadinamą tėvų kaimynę. Taip pat nuvyko pas vidurinės mokyklos klasės mokytoją bei „Gelbėkit vaikus“ dienos centro, kurį lankė apie septynerius metus, vadovę.

Dienos centruose – trečia vaikų karta

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ prieš beveik 30 metų pirmoji Lietuvoje ėmė steigti vaikų dienos centrus. Tuomet pagrindinis vaikų dienos centrų tikslas buvo priimti ir suteikti saugią aplinką vaikams iš didelių problemų turinčių šeimų. Vaikų dienos centrai ne tik rūpinasi, kad vaikai bent kartą per dieną gautų pilnaverčio maisto, padarytų namų darbus, bet ir padeda jų šeimoms: kai reikia – aprūpina priemonėmis vaikų mokslams, kitais būtiniausiais buities daiktais.

Dabar vaikų dienos centrus siekiama atverti vaikams iš įvairių šeimų. Čia vaikai po pamokų toliau ugdomi, rūpinamasi jų užimtumu: turiningu laisvalaikiu, pramogomis. Iš viso „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose ugdoma jau trečia vaikų karta.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tyčiojosi ir bendraamžiai, ir suaugusieji„Buvau 5-6 klasėje, kai mama iš Vokietijos Demokratinės Respublikos parvežė ir padovanojo ryškų raudoną sportinį kostiumą. Jis buvo velnioniškai gražus. Stoviu visa ryški, raudona tarp pilkais, juodais sportiniais kostiumais vilkinčių klasiokių ir girdžiu, kai iš galo ataidi „Žiūrėkite, koks raudonas storas pomidoras, ar tik nesprogs?“. Ką reiškia vaikui išgirsti tokią frazę? Buvo tikrai labai labai skauda ir tik laikas padėjo išsikapstyti, išsilaižyti, susitaikyti“, – pasakojo TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė ir klausė: „O jei tu esi vienas, neturi nei su kuo pasikalbėti, nei kam pasiguosti? Gerai, jei šalia tavęs yra kažkas, kam nuoširdžiai rūpi. O jeigu, ne?“

Rūta Mikelkevičiūtė. / LNK nuotr. 

Į pyktį atsakant pykčiu, konfliktuojant, viskas baigiasi dar blogiau

Nors turėjo kam pasiguosti, kam pasipasakoti, LNK laidos „KK2“ vedėja Keitė Arai tikslingai to nedarė – nenorėjo, kad mama išgyventų. Būdama 10-12 metų ir susidūrusi su bendraamžių patyčiomis, net smurtu, kai dėl išskirtinės išvaizdos buvo sumušta, Keitė įsitikinusi, kad jai tuo metu padėjo vidinė stiprybė: „Į pyktį atsakant pykčiu, konfliktuojant, viskas baigiasi dar blogiau. Tai supratusi, tiesiog ėmiau ignoruoti, atleidau, nelaikiau pykčio, nes jis destruktyvus. Nukreipus savo energiją kita linkme viskas greičiau praeina, subliūkšta.“

Dar darželyje su patyčiomis susidūrė ir Keitės  kolega Tomas Ališauskas: „Sovietinėse ikimokyklinio ugdymo įstaigose turbūt didžioji dalis vaikų patyrė vienokį ar kitokį suaugusiųjų, auklėtojų smurtą – tiek fizinį, tiek psichologinį. Tai buvo kasdienybė – vaikų darželio darbuotojai tyčiodavosi iš mažamečių ir aš buvau priverstas dalyvauti tose patyčiose kaip stebėtojas. Pats taip pat patyriau smurtą bei tą neteisingumo jausmą, kai negali niekaip apsiginti ir supranti, kad tavęs niekas – nei mama, nei draugai – negali apginti.“

Užstojo vyresnė sesė, brolis

Su patyčiomis mokykloje susidūręs atlikėjas, „Lietuvos balso“ mokytojas Justinas Jarutis turėjo, kas jį apgina. „Būdamas 12-13 metų, net ne vieną, kelis, o daug kartų mokykloje patyriau patyčias. Turėjau ilgus plaukus, nešiojau akinius. Tyčiojosi dėl to, kaip aš atrodžiau. Gan ilgą laiką visa tai ignoravau – supratau, kad tai nėra iš esmės apie mane, o mano išorę. Be to, man labai pasisekė – jaučiausi apdovanotas, nes turėjau vyresnę sesę. Ji man labai padėjo. Buvo 4 metais vyresnė, visą laiką mane užstodavo. Ji man pasakydavo, kas yra tiesa. Aš labai jos klausydavau.“

Justinas Jarutis./ LNK nuotr. 

Kai yra tik mama – pilnatvės nėra, nėra pilnas komplektas. Tau visą laiką to trūks – visą gyvenimą.

Vyresnis brolis buvo ir aktoriaus, TV laidų vedėjo Giedriaus Savicko atrama. „Kai netekau tėvo, labai padėjo brolis. Ir su mokslais padėjo, ir finansiškai. Tarp brolio ir manęs 9 metų skirtumas – jis vyresnis, bet kad ir kiek metų mums bebūtų – jis visada bus vyresnis brolis. Net kai man bus 70, o jam 80, jis, kaip dabar, man uždės slieką ant kabliuko. Nors yra žemesnis už mane, jei aš kažko nepasiekiu, jis pirma užlips ir paduos“, – pasakojo G. Savickas. Tėčio netekęs aštuonerių, jis sako, jog vienas sunkiausių dalykų yra neturėti pilnos šeimos, ypač jauniems žmonėms: „Kai yra tik mama – pilnatvės nėra, nėra pilnas komplektas. Tau visą laiką to trūks – visą gyvenimą.“

Giedrius Savickas./ LNK nuotr. 

Tik su vienu iš tėvų – mama, augo ir TV laidų vedėja Karolina Liukaitytė: „Mus, dvynukes, augino vieniša mama. Tėčio mūsų gyvenime nebuvo ir mūsų pagalba buvo mūsų močiutė, su kuria mes iki dabar esame labai artimos. Atsimenu tokį laikotarpį, kai mama neturėjo darbo, namie nebuvo net tokio daikto kaip lova, šaldytuvas. Nors ne ilgas, bet buvo ir toks laikotarpis mūsų gyvenime, kai jaučiau didelį nesaugumą – matėme, kad mama viena, kai jai labai sunku, nežinojome, koks bus rytojus.“

Motyvavo mokytojai

Kai nesijausdavo saugus, kai namuose užsitęsdavo tamsus periodas, 2TV laidų vedėjui Timūrui Augucevičiui padėdavo mokytojai. „Buvo pora mokytojų, kuriuos buvo smagu pamatyti. Daugiausia vilčių suteikdavo istorijos mokytojas. Man būdavo labai smagu jį sutikti, jausti jo dėmesį. Jis buvo tas mokytojas, kuris kiekviename ieškodavo šviesos ir gėrio. Ir tai motyvuodavo, įkvėpdavo, parodydavo, kad net tamsiausiu metu vis tiek yra šviesa,“ – dalinosi Timūras.

Rolandas Vilkončius./ LNK nuotr. 

„Pirmoje klasėje buvo tikrai sunku. Kai atrodo, kad pirma klasė turėtų džiuginti, pakloti pamatus toliau sėkmingai mokytis, man buvo be proto sunku. Buvau tas pilkas peliukas, kurio tėvai neužėmė svarbių pareigų, nebuvo partijos nariai ir, jei reikėdavo rasti kaltą, visi pirštu baksnojo į mane“, – prisiminė LNK žinių vedėjas Rolandas Vilkončius. Kaip ir Timūrui, su jais susidoroti Rolandui padėjo mokytoja: „Viskas pasikeitė antroje klasėje, kai pasikeitė mokytoja. Ji tiesiog labai mylėjo vaikus ir ypatingai jais rūpinosi. Tapo įdomu mokytis, ėmiau mokytis geriausiais pažymiais. Pasaulis absoliučiai apsivertė aukštyn kojom.“

Pokalbis apie tai su tėvais padėjo išsigryninti, kodėl visai šalia esančiam vaikui gali būti sunku, kodėl jis jautresnis, turi daugiau skaudulių, daugiau pykčio.

Apie ryškų suvokimą, kad vieni turi daugiau, o kiti – mažiau, kaip vieną svarbiausių ir sudėtingiausių pokyčių vaikystėje, pasakojo ir TV laidų vedėjas Paulius Skučas: „Vasarą pas senelius kaime šalia daugiabučių stovėjo ir mediniai namai. Buvo vaikai iš daugiabučio, ir buvo vaikai iš senų trobų. Buvo vaikai iš miesto, ir buvo vaikai iš kaimo. Tuo metu pačiam vaikui, buvo sunku suprasti, kodėl vieni turi daugiau, kiti mažiau. Pokalbis apie tai su tėvais padėjo išsigryninti, kodėl visai šalia esančiam vaikui gali būti sunku, kodėl jis jautresnis, turi daugiau skaudulių, daugiau pykčio.“

Paulius Skučas./ LNK nuotr. 

Tėvai nepataikavo, padėjo iškęsti netektį

Pokalbiai apie skausmą su tėvais padėjo ir LNK Žinių vedėjai Eglei Šantaraitei, kai būdama šešerių ji pirmą kartą susidūrė su netektimi. „Susirgo ir man ant rankų mirė mano kolių veislės šuo. Su tėvais surengėme jo laidotuves, net pastatėme paminklą. Labai liūdėjau, eidavau aplankyti. Tuomet supratau, kad skausmo mes nepasirenkame – jis mus ištinka, mes tik mokomės jį iškęsti. Man padėjo tėvai, pokalbiai su jais, geri prisiminimai, išsaugotos geros emocijos, tėvų skatinimas koncentruotis į jas, o ne į netekties skausmą“, – apie vieną sunkiausių momentų iš vaikystės pasakojo Eglė.

 Indrė Kavaliauskaitė. / LNK nuotr. 

„Turbūt sunkiausias laikotarpis buvo, kai, būdama paauglė, patyriau sunkią kojos traumą. Kelis mėnesius turėjau praleisti neįgaliųjų vežimėlyje ir atsisveikinti su sportu. Atrodė, kad tai trunka amžinybę ir niekas niekada nebebus taip pat. Tuomet padėjo šeimos palaikymas, kuri labai stipriai nepataikavo mano liūdesiui, o padėjo surasti džiaugsmą kituose dalykuose, pavyzdžiui, su mama tuomet, žiemą, važiavome į Palangą, – dalinosi LNK laidų vedėja Indrė Kavaliauskaitė. – Labai noriu, kad visi vaikai, kai reikia paprasto žodžio, pokalbio, palaikymo, jo sulauktų, kad, nepaisant kokia problema būtų, žinotų, jog neliks vieni, jog yra žmonių, kurie padės“.

Palaikymo, supratimo, pagalbos vaikai iš sunkumų susiduriančių šeimų kasdien sulaukia beveik 50-yje visoje Lietuvoje veikiančių „Gelbėkit vaikus“ dienos centrų. Juos lanko beveik 1000 vaikų, tarp kurių – apie 100 iš Ukrainos. Dienos centruose vaikai kasdien gauna pilnaverčio, šilto maisto, dalyvauja edukacijose, ruošia namų darbus, vyksta į ekskursijas, jais rūpinasi socialiniai darbuotojai ir psichologai.

Paremti „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus jau dabar galima telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale aukok.lt, pasirinkus projektą „Už vaikystę“.

Penktadienį, 19.30 val., LNK tiesiogiai transliuos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertą, kurio metu kvies aukoti organizacijos kuruojamiems vaikų dienos centrams ir taip užtikrinti jų veiklos tęstinumą.

Čia darbą, o tuo pačiu – naujų draugų sau ir savo dukrai rado vaikų psichologė, ukrainietė Olena, konsultuojanti tiek dienos centrą lankančius, tiek Ukrainoje likusius vaikus. Kodėl vaikai nepalieka karo siaubiamos šalies, kaip jaučiasi į Lietuvą jau atvykę ukrainiečiai ir ką kiekvienas gali padaryti, kad ir Ukrainos, ir Lietuvos vaikai mūsų šalyje jaustųsi saugūs, bus kalbama kovo 24 d., LNK „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte.

Į Lietuvą iš Ukrainos – su 150-ia vaikų

„Praėjus dviem savaitėms nuo karo pradžios, supratome, kad turime palikti šalį – nebeturėjome kitos išeities, nuolat vyko sprogimai, apšaudymai. Dar po dviejų savaičių atsirado galimybė išvykti kartu su evakuacijos grupe. Joje – į frontą pakviestų karininkų vaikai. Turėdama vaikų psichologės išsilavinimą ir ilgametę patirtį, padaviau paraišką vykti drauge, lydėti be tėvų išvykstančius vaikus. Taip kartu su 150 vaikų ir 20 suaugusiųjų prieš metus, kovo pradžioje, atvykome į Kauną, Kulautuvą“, – pasakojo Olena, į Lietuvą tuomet kartu atsivežusi devynerių dukterį bei keturiolikmetį sūnų.

LNK nuotr. 

Artėjant rudeniui, buvo priimtas sprendimas, jog dėl įvairių priežasčių karininkų vaikai turi grįžti į gimtinę. Kartu į Ukrainą parvažiavo ir Olena su vaikais, tačiau neilgam: „Buvo labai sunku emociškai, nebuvo jokių galimybių Ukrainoje normaliai dirbti ir gyventi – darbo buvo labai mažai, atlyginimai taip pat labai maži, vaikai negalėjo mokytis, todėl nusprendėme vėl išvažiuoti ir antrą kartą atvykau į Lietuvą.“ Tik šį kartą Olenai teko grįžti be sūnaus – dieną prieš suplanuotą išvažiavimą jam atliko operaciją ir kelionės jis nebūtų pakėlęs. Dabar sūnus atsisako palikti vieną tėtį. Olena su Ukrainoje likusiu vyru ir sūnumi kiekvieną dieną susiskambina, palaiko ryšį, bet sako, jog labai sunku, nes nepavyksta įkalbėti sūnaus atvykti į Lietuvą.

Tuo tarpu Olenos duktė Lietuvoje lanko ukrainiečių mokyklą ir „Gelbėkit vaikus“ tinklo dienos centrą Kaune. „Kai atvažiavome pirmą kartą, duktė lankė lietuvišką mokyklą, tačiau, nors labai stengėsi padėti, mokytojos su dukterimi galėjo kalbėti tik rusiškai, o mes iš Ukrainos regiono, kur rusiškai nekalbame. Dukra šios kalbos nemoka, jai buvo sunku. Nuo rudens ji lanko ukrainiečių mokyklą, o po pamokų atvyksta į dienos centrą, kur susitinka su daug panašaus amžiaus vaikų, taip pat – iš Ukrainos, su kuriais tarpusavyje bendrauja ukrainiečių kalba, žaidžia, dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose. Ji čia jaučiasi labai patogiai“, – pasakojo Olena.

Norint padėti vaikui svarbiausia – saugumo jausmas

Kiekvienas vaikas individualiai reagavo į stresą – kažkas labai daug kalbėjo, kažkas užsisklendė, kažkas tiesiog verkė ir negalėjo iš viso kurį laiką nė žodžio pratarti. 

Patogiai organizacijos „Gelbėkit vaikus“ globojamame dienos centre jaučiasi visi jį lankantys vaikai iš Ukrainos, bet tam, kad taip jaustųsi, reikėjo įdėti daug darbo. „Mačiau vaikus, kuriuos pasodinome į autobusą Ukrainoje be tėvų, stebėjau juos visą kelią į Lietuvą, bandžiau padėti, dirbau su jais, kol buvome Lietuvoje. Tuomet vaikų savijauta buvo labai bloga. Kiekvienas vaikas individualiai reagavo į stresą – kažkas labai daug kalbėjo, kažkas užsisklendė, kažkas tiesiog verkė ir negalėjo iš viso kurį laiką nė žodžio pratarti. Stengėmės tiems vaikams padėti“, – prisiminė psichologė. Tuos kelis mėnesius, kuriuos buvo grįžusi ir praleido Ukrainoje, į ją taip pat kreipėsi daug tėvų su prašymu padėti: „Konsultavau ten vaikus, bet tai padaryti labai sunku, nes nuolat skelbiamas oro pavojus, kuris pertraukia konsultacijas, o svarbiausia sąlyga darbui su vaiku, kad jis jaustųsi saugus.“

„Gelbėkit vaikus“ tinklui priklausančiame dienos centre saugumą randantys ukrainiečiai vaikai atvykę iš skirtingų Ukrainos regionų, kur šiuo metu vyksta intensyvūs karo veiksmai. Pasak vaikų psichologės Olenos, nuo jų taip pat labai priklauso vaikų savijauta. „Jie patiria labai didelę įtampą. Reikėjo daug laiko, kad surasčiau su vaikais kontaktą. Kai kurie nenorėjo kalbėti arba atvirkščiai, kalbėjo nesustodami. Kai kurie nieko neprisileido, o buvo tokių, kurie nuolat laikėsi įsikibę rankos. Po trupučiuką, po mažą mažą žingsnelį su vaikais dirbome ilgą laiko tarpą, nuolat, ir tada pamatėme rezultatą. Tikslas – palaikyti, pripildyti vaiką tuo, kas jam suteikia jėgų“, – sakė Olena.

Dienos centrą lankančiam vaikui – 4 centai per dieną

Tai, kad vaikams būtina išsikalbėti, liudija ir dienos centro, kuriame dirba Olena, vadovė Romualda Naučiuvienė: „Vaikams labai reikia išsikalbėti. Jie labai mėgsta, kai jų išklausai. Dažniausiai jiems nereikia patarimų, pamokymų, reikia, kad tiesiog girdėtum“. Pasak jos, dažniausiai atvirai kalba ir išsipasakoja tie vaikai, kurie namuose nėra išklausomi, kuriems tėvai neranda laiko, ar dar blogiau – kurie šeimose yra nesuprasti, ant kurių šaukiama. „Skurde ar net smurtaujančių tėvų šeimose augančių vaikų pasakojimai labiausiai paliečia. Vienas labiausiai įsiminusių atvejų, kai ir taip uždaras vaikas, staiga vieną dieną liovėsi lankyti dienos centrą. Nuėjome jo aplankyti į namus – paaiškėjo, kad jiedu su seserimi palikti vieni, be elektros, dujų, šaldytuvas tuščias“, – prisiminė Romualda.

Norėdama padėti vaikams iš su sunkumais susiduriančių šeimų Romualda ir ryžosi prieš šešerius metus atidaryti vaikų dienos centrą viename Kauno miesto rajonų. Iš pradžių centras įsikūrė mažesnėse patalpose, jas susiremontavo. Daugėjant centrą lankančių vaikų, gavo pasiūlymą plėsti centrą – išsinuomoti didesnį plotą. Jam reikalingo remonto sąnaudoms padengti kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, bet atsakymo ilgai negavo. Per tą laiką nusidėvėjo ir pirmosios patalpos – ir joms reikia remonto, o lėšų tam visiškai nelieka. „Kylant kainoms, labiausiai nukenčia vaikai, nes pinigai iškeliauja buitinėms reikmėms. Atėmus visas išlaidas už patalpų nuomą, komunalines paslaugas, darbuotojų atlyginimus, vienam dienos centrą lankančiam vaikui dienai lieka 4 centai.“

Kas vaikų dienos centro vadovę džiugina labiausiai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis dirbti su vaikais ir kodėl ukrainietei Olenai vaikų dienos centras buvo atradimas – pašnekovės atskleidė „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte, kurį LNK rodys jau kovo 24 dieną. Viena iš paramos koncerto vedėjų bus Rūta Mikelkevičiūtė.

Paremti „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus galima jau dabar telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai,

1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale aukok.lt, pasirinkus projektą „Už vaikystę“.

Rūpestis jais, siekiant jiems grąžinti vaikystę, – svarbiausias „Gelbėkit vaikus“ tikslas nuo karo Ukrainoje pradžios. Jam Lietuvos gyventojai LNK tiesiogiai transliuoto koncerto metu iš viso paaukojo 418 154 eurus. Tai didžiausia suma, surinkta per visus iki šiol vykusius „Gelbėkit vaikus“ koncertus, teigiama LNK pranešime.

„Dvidešimt antrųjų pavasaris atėjo su labai žiauriu, bjauriu nužmogėjusios Putino Rusijos veidu. Ir šis karas atima vaikystę iš Ukrainos vaikų, todėl visi vaikai, kurie patenka į Lietuvą, yra mūsų vaikai ir mūsų pareiga – padėti kiekvienam. Ir tai darome visi, visokiais būdais, taip pat – ir dienos centrai, kuriuose dirba „Gelbėkit vaikus“ savanoriai. Mes visi, kiekvienas, turime pasirūpinti ir Lietuvos, ir Ukrainos vaikais, kad jų vaikystė išliktų saugi ir laiminga“, – koncerto metu sakė ilgametė jo globėja, kadenciją baigusi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dalintis gerumu bei aukoti koncerto metu kvietė ir visas būrys garsių šalies atlikėjų: Evelina Sašenko, Vaidas Baumila, Katažina Zvonkuvienė, Gabrielius Vagelis, Marius Jampolskis ir Irūna Puzaraitė-Čepononienė, Ieva Zasimauskaitė, Dainotas Varnas, Bjelle, Jurijus Veklenko, seserys Kleopatra, Sofija ir Julija Vasilevskytės, muzikinio projekto 3D narės Aistė Pilvelytė ir Vaida Genytė, „Lietuvos balso“ finalininkės Jessica Samuolytė ir Milėja, grupės „Queens of Roses“, „Baltos varnos“, „El Fuego“.

Aukoti „Gelbėkit vaikus“ bei padėti Ukrainos vaikams ir po koncerto galima toliau skambinant trumpaisiais paramos numeriais: 1407 – auka 3 Eur, 1416 – auka 5 Eur, 1415 – auka 10 Eur ir Aukok.lt – neribota suma, skelbia LNK.

Jiems ir skirtas šį vakarą 19.30 val. LNK tiesioginiame eteryje startuosiantis paramos Ukrainai koncertas „Gelbėkit vaikus“, kuriame Marius tikisi pirmą kartą pasirodyti scenoje su dukra.

Prieš koncertą – derybos su dukra

„Viskas nėra taip paprasta. Artistų vaikai turi mažiau entuziazmo lipti į sceną. Šiuo metu su dukra vyksta derybos. Jei penktadienį Viltė norės, bus nusiteikusi lipti į sceną, tai žiūrovai išvys mūsų pasirodymą, tačiau jei tą dieną, kaip sakoma, dukra ne ta koja išlips iš lovos, nieko negaliu pažadėti“, – juokiasi kino ir teatro aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas M. Jampolskis.

Pasak jo, derybos su dukra vyksta ne kiek dėl paties dainavimo, kiek dėl buvimo scenoje. „Jei norės ir lips į sceną – dainą, kuria planuojame atlikti, ji puikiai žino. Ir net ne daina svarbiausia – svarbiausia mūsų bendras, šeimyninis pabuvimas scenoje“, – sako aktorius. Tai, pasak M. Jampolskio, bus pirmas kartas, kai juodu su dukra pasirodys scenoje prieš kameras: „Mano dukra su manimi yra dalyvavusi kelių laidų filmavimuose, bet kad kartu liptume į sceną – nepamenu. Tai būtų pirmas kartas, bet nenoriu nieko versti, spausti vaiko.“

Tuo metu kartu su Mariumi duetu dainuosiančios Irūnos Puzaraitės-Čepononienės vaikai scenoje jau buvę ne kartą. Pasak atlikėjo, jo scenos partnerės penktus metus skaičiuojantis sūnus Toras ir pustrečių dukrytė Glorija dažnai jų bendrų koncertų metu, per paskutinę dainą, užlipa ant scenos. Šį kartą Irūna ir Marius atliks visiems gerai pažįstamą, „Tele Bim-Bam“ įkūrėjos ir vadovės Neringos Čereškevičienės, dainą „Pupa“, kurią garsus duetas jau yra kartu dainavę viename iš muzikinių projektų.

Ukrainiečių kova – kova už mūsų ir mūsų vaikų ateitį

Kitą dieną po paramos Ukrainai koncerto transliacijos aktorius M. Jampolskis skubės į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje, kur ves improvizuotą muzikos pamoką Ukrainos vaikams. Jis – vienas prodiuserio Lauryno Šeškaus organizuojamų ukrainiečių vaikų dienos stovyklų mokytojų. Sekmadienį Marius keliaus į Kauną, kur taip pat jau trečią savaitgalį iš eilės organizuojama dienos stovyklą Ukrainos vaikams.

„Tai yra mažiausia, ką galime padaryti. Lietuvoje organizuojama ir vyksta labai nemažai iniciatyvų, kurios gerai išviešintos ir kiekvienas privalo daryti tai, ką gali. Turime suprasti, kad tai – ne ukrainiečių kova, tai visų mūsų kova. Kas gali, tas privalo prisidėti, nes tai kova už mūsų ir mūsų vaikų ateitį“, – sako M. Jampolskis.

Jau dabar ir penktadienio koncerto metu visi kviečiami aukoti trumpaisiais telefonų numeriais: 1407 – auka 3 Eur, 1416 – auka 5 Eur, 1415 – auka 10 eur ir Aukok.lt – neribota suma. Surinkta parama bus skirta būtiniausiems į šalį atvykstančių vaikų iš Ukrainos poreikiams bei „Gelbėkit vaikus“ dienos centrams. Jie pasirengę ir jau priima ukrainiečių vaikus, kurie kartu su dienos centrus lankančiais vaikais iš sunkumų patiriančių Lietuvos šeimų dienos centruose gauna šilto maisto, čia rūpinamasi jų užimtumu, edukacija, laisvalaikiu.

Prisidėti prie paramos Ukrainos vaikams kvies visi šio penktadienio vakarą tiesioginiame eteryje pasirodysiantys atlikėjai: Bjelle, Donatas Varnas, Evelina Sašenko, Gabrielius Vagelis, Ieva Zasimauskaitė, Ingrida Toleikytė, Julijus Veklenko, KaYra, Monika Marija, Vaidas Baumila, Katažina Zvonkuvienė, seserys Kleopatra, Sofija ir Julija Vasilevskytės, grupės „Baltos varnos“ ir „el Fuego“. Savo magija geras emocijas skleis Mantas Wizard.

Koncertą ves Rūta Mikelkevičiūtė, Dalia Belickaitė ir Timūras Augucevičius. Tiesioginės transliacijos pradžia – šįvakar, 19.30 val., per LNK.

Sukrėstas įvykių Ukrainoje dainą parašė per rekordiškai trumpą laiką

„Kai prasidėjo tragiški įvykiai Ukrainoje, kaip ir visi, ėmiau sekti naujienas socialiniuose tinkluose, žiūrėti iš ten siunčiamus vaizdus. Vienu momentu pajutau, kai viskas manyje tiesiog susikaupė, iš vidaus, iš pačios gelmės, sukilo jausmai. Nebeliko nieko kito – norėjosi tiesiog sėsti prie instrumento ir išlieti visas savo emocijas. Melodija ėmė gimti dar anksčiau – atsisėdus tereikėjo ją užbaigti“, – pasakoja Gabrielius Vagelis. Pasak jo, dainos žodžius taip pat netruko laiko parašyti: „Nereikėjo nei valandos, ir jau turėjau dainą. Paprastai pradinei dainos versijai sukurti reikia bent keleto prisėdimų, bent kelių valandų. Nors niekada nesu tiksliai skaičiavęs, jaučiu, jog per visą mano, kaip dainų autoriaus, karjerą – tai greičiausiai gimusi daina.“

Naują dainą G. Vagelis pirmą kartą gyvai atliko prieš kiek daugiau nei savaitę, kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Šventės proga surengtame akustiniame koncerte atlikėjas pasirodė kartu su pianistu, tarptautinių konkursų laureatu Luku Gedvilu. „Nuskambėjus paskutiniams dainos akordams, koncerto klausiusi publika plojo atsistojusi bei palydėjo ją garsiais šūksniais. Buvo be galo jautrus momentas, vos galėjau sulaikyti ašaras“, – prisimena G. Vagelis.

Po šio šventinio koncerto Gabrielius surengė dar vieną akustinį pasirodymą su pianistu L. Gedvilu. „Man atrodo labai svarbu ir noriu, kad žmonės, kiek įmanoma stengtųsi išlikti ramūs, neprisigalvotų nebūtų dalykų, nesijaudintų, o gyventų savo normalius gyvenimus. Ir pats stengiuosi taip gyventi. Nors karo pradžioje, iš tiesų, buvo toks momentas, kai atrodė, gal tikrai neverta dabar užsiimti kūryba, koncertine veikla. Viskas atrodė taip trapu, beprasmiška. Vis tik su kiekviena karo diena vis labiau esu įsitikinęs, jog dabar visiems mums labiausiai reikia gerų emocijų, o man geros emocijos ateina per muziką“, – sako dainų autorius ir atlikėjas.

Stengiasi ir visus ragina nepasiduoti neigiamoms emocijoms

Nors, kaip ir visiems, Gabrieliui dabar ypač sunku surasti pozityvių dalykų, jis, kiek pavyksta, stengiasi atsiriboti, kad domėjimasis įvykiais Ukrainoje ir su jais susiję dalykai neužimtų didžiosios jo gyvenimo dalies. „Žinoma, stengiuosi prisidėti, kiek galiu. Aukoju įvairioms organizacijoms, padedančioms kovojantiems Ukrainos žmonėms. Visas lėšas už Kotrynos bažnyčioje vykusio koncerto metu parduotus mano muzikos diskus, atributiką, taip pat skyrėme paramai Ukrainai. Vis tik, kiek įmanoma, stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą ir nepasiduoti neigiamoms emocijoms“, – sako G. Vagelis.

Atlikėjas įsitikinęs, kad ir kokios negandos užkluptų, visada išaušta nauja diena, anksčiau ar vėliau viskas praeina, baigiasi.

Ukrainos vaikams aukoti galima jau dabar, skambinant trumpaisiais telefonų numeriais: 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų ir portale „Aukok.lt“ – neribota suma.

Surinkta parama bus skirta būtiniausiems į šalį atvykstančių vaikų iš Ukrainos poreikiams bei „Gelbėkit vaikus“ dienos centrams. Jie pasirengę ir jau priima vaikus iš Ukrainos, kurie kartu su dienos centrus lankančiais vaikais iš sunkumų patiriančių Lietuvos šeimų dienos centruose gauna šilto maisto, čia rūpinamasi jų užimtumu, edukacija, laisvalaikiu.

Karo išvakarėse buvo įsitikinę – jo nebus

„Su Julijos ir Artiomo šeima susipažinome pačią pirmą pabėgėlių registracijos centro Alytuje darbo dieną. Nuvykau padėti komandai. Baigėme rengti saugią erdvę vaikams, kai tarpduryje išvydau labai pavargusią porą su penkiais vaikais. Supratau, kad nėra laiko laukti, kol jiems bus rastas ir paskirtas laikinas būstas – su juos į Lietuvą parvežusio savanorio Donato pagalba grįžome visi į Vilnių. Para laiko su šia šeima nuo pat pirmų karo Ukrainoje dienų leido iš tiesų pajusti, ką išgyvena ir kaip jaučiasi iš jo ištrūkę žmonės, kaip jaučiasi vaikai“, – sako organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.

Pirmą parą Lietuvoje Rasos namuose praleidusi šeima gyveno Kyjivo srityje, Bravoruose. Julia pasakojo, jog vasario 23-ią dieną, karo išvakarėse, nuvažiavę į miesto centrą pamatė dalinamus lankstinukus su informacija, kaip elgtis karo metu. Nustebę paklausė juos dalinusio žmogaus: „Kodėl jūs tai darote? Juk karo nebus“. Tas atsakė, kad nebus, bet dėl visa ko kuprines reikėtų susidėti. Sugrįžo namo, atsigulė miegoti ir po kelių valandų du vienas paskui kitą nugriaudėję sprogimai išvertė iš lovos. Artiomas išbėgo į balkoną ir grįžęs pranešė, kad karas vis tik prasidėjo.

Atakos metu slepiantis krūmuose – pro akis prabėgo visas gyvenimas

Susirinkę vaikus – mažiausiam Lazariui dar nebuvo nė metukų, mažylėms Apolinarijai ir Darijai – 3 ir 4, vyresniosioms Marijai, Sofijai ir Jevgenijai – 7, 11 ir 14, Julija ir Artiomas išvažiavo pas giminaičius į netoliese esantį kaimą. Čia praleidę neramią naktį, nusprendė, kad bus saugiau vežti vaikus kuo toliau nuo Kyjivo. Vyriausioji duktė Jevgenija liko su močiute ir teta, vis dar abejojančiomis, ar verta bėgti. „Užvažiavom į namus pasiimti dokumentų, pagriebėm džiūvėsių, vandens, sauskelnių, maistelio Lazariui ir, vengdami pagrindinių kelių, išvažiavom“, – sunkiai rinkdama žodžius paramos koncertui ruošiamame siužete pasakoja Julia.

Ukrainos – Lenkijos pasienyje, palikę mašiną pakelėje, nes eilė buvo 7-8 km ilgio ir būtų tekę laukti ne vieną parą, kol kirs sieną, su mažuoju ant rankų patraukė pėsti. Beieškant mašinos, kuri pervežtų per sieną, teko porą kartų bėgti slėptis į mišką, išgirdus skelbiant oro ataką. „Girdi, kad šaudo, bet nesupranti, nei iš kur, nei kodėl. Klupdamas bėgi, bijai pargriūti, nes bėgančių daug, gali sumindyti. Artiomas neša Lazarį, 3-jų metų Poliai sunku... Kažkoks vyras paėmė ant rankų ir nunešė. O ten jau nebėra medžių, už kurių gali pasislėpti, visur stovi žmonės su vaikais. Tai sukritom už krūmo. Nepasakysiu kiek laiko truko ataka, neilgai, bet prieš akis prabėgo visas gyvenimas“, – prisimena Julia.

Lenkijoje sulaukus lietuvio pagalbos – pasijuto lyg patekę į pasaką

Autobuso, kuris sutiko pervežti gausią šeimą per sieną, vairuotojas, tik įvažiavus į Lenkiją, paprašė jų išlipti, nes negali vežti stovinčių keleivių. Julia pasakoja: „Išlipau... naktis... net nesuprantu, kur mes... nespėjau apsidairyti, sustojo mašina, išlipo vyriškis, prisistatė, kad yra Andrius, paklausė, ar reikalinga pagalba, pasakė, kad gali nuvežti į Lietuvą. Pasijutau lyg būtume patekę į pasaką“. Lietuvis išvargusiai šeimai pusiaukelėje išnuomojo kambarius motelyje pailsėt. „Vaikai atsigavo, pradėjo šypsotis... Saugu, ramu... Toks kontrastas! Iš ten, kur buvom, patekom į rojų“, – sako Julia.

Kitą dieną Andriaus į pagalbą iš Lietuvos pakviestas draugas Donatas, Julios ir Artiomo šeimą atvežė į Alytaus pabėgėlių centrą, kur juos ir sutiko „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa bei vėlų vakarą parsivežė į Vilnių. Jau kitą dieną „Stiprūs kartu“ savanoriai pasiūlė šeimai būstą apgyvendinimui, padėjo Artiomui grįžti į Lenkiją parvežti vis tik bėgti iš Ukrainos nutarusios vyriausiosios dukters su Artiomo seseria. Aktyvių mamų bendruomenė www.motherhoodissexy.com parūpino mažajam Lazariui būtiniausius daiktus, privatus „Šeimų darželis“ priėmė mažąsias mergaites ir pažadėjo nemokamai prižiūrėti ir pamaitinti. Mergaitės jau lanko darželį, vyresniosios – mokyklą.

Paramos koncertas kvies aukoti Ukrainos vaikams

Visą Julijos ir Artiomo pasakojimą apie kelionę iš Ukrainos į Lietuvą ir čia pradedamą naują gyvenimą LNK parodys jau kovo 25 d., penktadienio, vakarą. Paramos Ukrainai koncerto metu žiūrovai bus kviečiami aukoti Ukrainos vaikams. Juos „Gelbėkit vaikus“ pasitinka jau pabėgėlių registracijos centruose, čia įrengtose saugiose erdvėse. Į organizaciją taip pat kasdien kreipiasi šimtai į Lietuvą atvykusių Ukrainos šeimų, kurioms reikia visko – nuo dantų šepetuko iki vežimėlių ir lovyčių vaikams. „Gelbėkit vaikus“ taip pat atsakinga už besilaukiančias Ukrainos mamas – rūpinasi, kad joms būtų suteikta visa būtina medicininė pagalba.

Tiek pagalbos daiktais, paslaugomis, tiek emocinės paramos šeimoms iš Ukrainos reikės ne savaitę, ne mėnesį ir net ne metus. Tiek, kiek jos liks Lietuvoje, tiek „Gelbėkit vaikus“ ukrainiečių vaikais rūpinsis organizacijos dienos centruose visoje Lietuvoje. Jų veiklai užtikrinti jau dabar galima aukoti trumpaisiais telefonų numeriais: 1407 – auka 3 Eur, 1416 – auka 5 Eur, 1415 – auka 10 eur ir Aukok.lt – neribota suma.

Įvykiai sujaudino

Lietuvos „Caritas“, Lietuvos Raudonasis Kryžius, „Maltiečiai“, „Maisto bankas“ ir „Gelbėkite vaikus“ nuo pirmųjų karo veiksmų Ukrainoje renka lėšas nuo karo bėgantiems žmonėms. Susivienijusios organizacijos koordinuoja pagalbos veiksmus.

Atskirai registruojami norintys prisidėti prie „Carito“ ir kitų organizacijų savanorių komandų, kurios teikia įvairią pagalbą ukrainiečiams: registruoja žmones, rūšiuoja ir dalija humanitarinius paketus, organizuoja užimtumo veiklas.

„Vienareikšmiškai – įvykiai Ukrainoje žmones tikrai labai sujaudino. Žmonės labai atviri. Nuo pirmųjų dienų ir iki dabar – begalė norinčių prisidėti, savanoriauti. Per „Carito“ sistemą prisiregistravo daugiau kaip 1,7 tūkst. žmonių, norinčių savanoriauti“, – iškalbinga statistika dalijosi Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas.

Kauno „Carito“ vadovas  A.Kučikas atkreipė dėmesį į tai, kad savanorystė reikalinga ir patiems nerimą, jaudulį jaučiantiems žmonėms. (J. Kamensko/Kauno arkivyskupijos nuotr.)

Anot jo, specialiai parengtoje anketoje savanoriams iš anksto buvo pateikta specifinių klausimų apie rusų kalbos mokėjimą, vairuotojų pažymėjimus ir kt., kad būtų aišku, kuriuos savanorius į kokią veiklą pakviesti.

„Daugiausia savanorių prisiregistravo iš Vilniaus. Teko stabdyti registraciją. Situacija parodė, kad norinčių prisidėti yra daugiau nei galimybių įveiklinti žmones. „Caritas“ veikia bendrai su Lietuvos savivaldybėmis, kitomis organizacijomis. Mūsų pačių pasirengimas, organizuotumas kiekvieną auga“, – tęsė A.Kučikas.

Anot Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktoriaus, Kaune užsiregistravo apie 400 naujų savanorių. Be to, aktyviai veikia dabartiniai „Carito“ savanoriai ir aktyvūs žmonės, prisidedantys prie savanoriavimo parapijose.

Čia nerealu. Paskambini, pasakai, kad reikia, ir viskas. Jokių klausimų – ima ir daro. Žmonės, įmonės skiria tai, ką gali, už dyką.

Kol kas apie 50 savanorių „Caritas“ galėjo pakviesti padėti rūšiuoti supirktus daiktus, paketus. Panašūs skaičiai, anot A.Kučiko, yra ir kitose organizacijose. Kauno „Carito“ vadovas atkreipė dėmesį į tai, kad savanorystė reikalinga ir patiems nerimą, jaudulį jaučiantiems žmonėms.

„Savanorystė – tam tikras nusiraminimo ir savęs įprasminimo būdas. Įsitraukimas į savanorišką pagalbą veikia ir kaip terapija. Tik to darbų fronto šiuo metu dar nėra tiek, kiek yra pasirengusių savanoriauti“, – kalbėjo A.Kučikas.

Jis neabejojo, kad savanorių jėgų dar labai prireiks. Bėgančių nuo karo žmonių srautai nemažėja, suteikta humanitarinė parama ilgainiui išsenka ir ją nuolat reikia papildyti.

Ypatingas požiūris

Ne taip seniai savanoriška veikla, pagalba kitiems buvo suaktyvėjusi per Lietuvoje paskelbtą pirmąjį karantiną dėl pasaulį krečiančios COVID-19 pandemijos.

„Pirmasis karantinas taip pat išryškino savanorystės idėją. Jaunoji, vidurinė karta įsitraukė padėti tiems, kuriems buvo sunku. Vyresni žmonės buvo labiau suglumę, daugiau pažeidžiami. Taip, karantinas atskleidė geranoriškumą, tačiau solidarumo banga su Ukraina pranoko bet kokią ankstesnę iniciatyvą. Tai toks naujas išgyvenimas ir mums“, – žmonių iniciatyva džiaugėsi Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius A.Kučikas.

Ypatingu solidarumo ir supratimo ženklu tapo lietuvių pasisiūlymas priimti į savo namus nuo karo bėgančius žmones. Anot A.Kučiko, namai – gana intymus dalykas ir tokie pasiūlymai atskleidė lietuvių empatiją skriaudžiamiems ir kenčiantiems.

„Dirbdami su pabėgėliais, ir ne tik kirtusiais Baltarusijos sieną, bet apskritai „Carito“ kontekste, žinojome, kad ne visada lengva išnuomoti butus žmonėms, kurie jau pradeda integruotis, dirbti pas mus. Lietuvių pozicija buvo labai atsargi. Dabar žmonės ne tik dosniai aukoja, bet ir atveria savo namų duris. Sakyčiau, toks didelis artumo ženklas, platus ir entuziastingas visų amžiaus grupių žmonių požiūris“, – tęsė A.Kučikas.

Tokios žmonių nuotaikos džiugina. Ir tai gerokai skiriasi, lyginant situaciją su krize dėl migrantų iš Baltarusijos. Požiūris į tuos žmones buvo šaltas, o į pagalbą ukrainiečiams lietuviai žvelgia labai šiltai.

„Per Baltarusijos sieną bėgančius migrantus buvo sunku vertinti  kaip bėgančius nuo karo. Tas karas atrodė kažkur toli, todėl į migrantus iš ten buvo labiau žiūrima kaip į ieškančius geresnės duonos, geresnio gyvenimo. Tokia buvo tendencija“, – pastebėjo A.Kučikas.

Kauno „Carito“ vadovas mano, kad ypatingą lietuvių požiūrį į karą lėmė tai, kad Ukraina – arti, geriau pažįstama kultūra, ne vienas turi ryšių su ten gyvenančiais, o ir pati kova, atskleidusi, kas teisus ir kas ne, labai sujaudino žmones.

Pavienės iniciatyvos

Ne mažiau nei žinomų organizacijų veikla vertinama ir pavienių žmonių iniciatyva. Jau antrą savaitgalį iš eilės pilni humanitarinės pagalbos autobusai nuo „Žalgirio“ arenos išrieda į Ukrainą. Prekybos centrų lentynose kai kurios prekės buvo tiesiog iššluotos. Žmonės pirko tai, kas buvo skelbiama esant reikalinga: priemonių ir maisto naujagimiams, drabužėlių, higienos priemonių, medikamentų.

Kaunietė Gintarė Kazakauskienė feisbuko grupėje „Lietuva padeda Ukrainai“ pasiskelbė, kad turi garažą, kuriame būtų galima rinkti aukojamą paramą ir rūšiuoti. „Tada jau su manimi susisiekė žmonės, kurie norėtų atvežti, nes neturi kur laikyti. Kadangi jie turėjo kontaktinius duomenis Ukrainoje ir žinojo, ko ten reikia, mes stengiamės tokius daiktus rinkti ir rūšiuoti. Aš būsiu sandėlininkė“, – šyptelėjo G.Kazakauskienė.

Pasak jos, vaikams ir moterims skirtos paramos į Ukrainą vežti neplanuojama. Ji bus paskirstoma prieglobstį mūsų šalyje radusiems pabėgėliams. Karo zonoje reikalingesni daiktai bus paimami ir vežami į karo niokojamą Ukrainą.

„Kol kas paramos rinkimas labiau vyksta tarp draugų, nes iniciatyvų paramai rinkti yra daug – savivaldybės skelbia, didieji prekybos centrai tapo surinkimo taškais. Tačiau man atrodo, kad kuo mes esame arčiau savo socialinio burbulo, tuo geriau, nes visiems svarbu žinoti, kam atiduoda, žinoti, kad parama bus paskirstyta tikslingai. Be to, nereikia kažkur toli vežti, pažįsti tą žmogų, pasitiki juo. Kuo mūsų daugiau – tuo geriau“, – įsitikinusi G.Kazakauskienė.

Moteris neslėpė pastebėjusi mėginimų piktnaudžiauti prisidengiant parama Ukrainai. Tam tikrose grupėse socialiniuose tinkluose jau atsiranda įrašų, kad neva apsigyveno ukrainiečiai, todėl skubiai reikia šaldytuvo, kaitlentės ar kitokios buitinės technikos. Tokie skelbimai aiškiai rodo mėginimą pasinaudoti tragiška situacija savo reikmėms.

„Manau, kad pagrindiniai paramos teikimo keliai ir turėtų būti per žinomas visuomenines organizacijas, savivaldybes arba pasikliaujant savo rato žmonėmis. Nebuvau patikli. Pirmiausia išsiaiškinau, kaip kas vyksta, kur važiuoja, kad nebūtų taip, jog surenki paramą ir nežinia, kur ji nukeliauja“, – pasakojo G.Kazakauskienė.

Vienijasi ir važiuoja

Praėjusį penktadienį keturiolikos automobilių kolona išvyko iš Kauno su žmonių suaukota humanitarine parama Ukrainos žmonėms.

Per kelias dienas Šarūno Jasiukevičiaus, labiau žinomo kaip Praeities žvalgas, pradėta rinkti humanitarinė parama ukrainiečiams buvo gerokai rezultatyvesnė, nei tikėtasi. „Feisbuke paskelbiau, kad norintys gali prisijungti. Vieni atvažiavo tuščiais automobiliais, kuriuos užpildėme, kiti – jau pasirengę ir pilni“, – prieš išvykdamas pasakojo Š.Jasiukevičius.

Š.Jasiukevičius ir T.Sadauskas suvienijo jėgas telkdami humanitarinę paramą Ukrainai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Prie planuotų keturių automobilių kolonos prisijungė dar dešimt. Žmonės į aikštelę R.Kalantos gatvėje vežė viską, ko tik gali prireikti už laisvę kovojančiai Ukrainai. Savo iniciatyva su bendraminčiais paramą pradėjęs rinkti Tadas Sadauskas prisijungė prie Š.Jasiukevičiaus rengiamos iniciatyvos.

„Nesitikėjome. Jūs neįsivaizduojate, kokiu mastu teikiama pagalba. Čia nerealu. Paskambini, pasakai, kad reikia, ir viskas. Jokių klausimą – ima ir daro. Žmonės, įmonės skiria tai, ką gali, už dyką. Na, yra tokių, kurie paprašo pinigų, bet 90 proc. viską skiria nemokamai. Žmonės perka už savo pinigus, įmonės prisijungia – aukoja ir neklausinėja“, – pasakojo T.Sadauskas.

Š.Jasiukevičius minėjo, kad už žmonių suaukotus maždaug 6 tūkst. eurų pirko ir veža į Ukrainą įvairių medikamentų. Plokščių šarvinėms liemenėms skaičiuoja gavę rinkos kaina už 14 tūkst. eurų ir gaus dar. Du automobilius pirko, o du visureigius gavo už dyką – žmonės atvažiavo ir atidavė. Viename mikroautobuse – 1 t dyzelino.

Sekmadienį Š.Jasiukevičius informavo, kad kolona juda ramiąja Ukrainos dalimi į karinį dalinį, kur bus palikta kariuomenei skirta parama. Tiesa, ilgiau, nei tikėtasi, užtruko Lenkijos–Ukrainos pasienyje.

Iš keturiolikos automobilių kolonos aštuoni liks Ukrainoje savanoriams ir kariuomenei. Automobiliai sieną kirsti turėjo be jokių dokumentų, kad niekam nekiltų rūpesčių dėl muitų. Teko sulaukti specialaus rašto pasienyje, kad koloną praleistų be jokių patikrinimų, todėl prie sienos užtruko apie šešias valandas.

Nuvažiuos ir liks

Penktadienį išvykusioje bendroje kolonoje buvo ir mikroautobusas, kurio keleiviai važiavo tik pirmyn. Ekipažas liks kovoti Ukrainoje.

„Negaliu atskleisti, kur tiksliai važiuoju. Mes liksime, – entuziastingai sakė Vitalijus. Jis yra kariškis ir vizitas į Ukrainą jau nebe pirmas. – Esu dalyvavęs Donecko reikaluose.“

Iniciatyvinė grupė „SOS Ukrainos kariams“ nuo 2014 m. remia Ukrainos karius, veda mokymus. „Savanoriškos ukrainiečių grupuotės moka dirbti dideliais skyriais, t.y. po daug žmonių. Mūsų tikslas – pamokyti juos dirbti mažais skyriais, po aštuonis žmones, kad mokėtų patekti į užnugarį ir nukauti priešą, padaryti žalos ir taip jį stabdyti“, – kol kas tokią veiklą yra numatęs Vitalijus.

Vitalijus jau ne pirmą kartą padeda ukrainiečiams. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Jis kalbėjo neatidengdamas veido. Tokios Ukrainos kariuomenės vadų rekomendacijos. Taip pat aišku, kad ir per Ukrainą važiuojanti humanitarinės pagalbos kolona negali skelbti, kur važiuoja. Draudžiama filmuoti, fotografuoti.

Primygtinai reikalaujama sustoti, jei tai nurodo Ukrainos tarnybos ir, nelipant iš automobilio, rankas padėjus ant vairo, laukti, kol prieis. Negalima naudotis navigacija. Dar prieš išvažiuojant kolonai iš Kauno Š.Jasiukevičius minėjo, kad grįždami parveš devyniolika nuo karo veiksmų norinčių pasitraukti ukrainiečių.

Sekmadienį socialiniame tinkle skelbtame įraše buvo patvirtinta, kad grupė pabėgėlių pasirengusi ir laukia.

Kauniečių parama: iki lubų užkrauti autobusai ir iššluotos parduotuvių lentynos

Savaitgalį Kaune surengta paramos Ukrainai akcija sulaukė ypatingo gyventojų aktyvumo. Kauniečiai dosniai aukojo Lucko, Lvivo srities ir Charkivo miestų žmonėms trūkstamų prekių – kūdikių maisto, sauskelnių ir higienos reikmenų. Šių produktų sausakimšai užpildyti trys keleiviniai autobusai. Žmonių ir miesto humanitarinės paramos paketai į karo niokojamą Ukrainą iškeliaus dar šią savaitę. Ten pasiliks ir ją nugabenęs transportas.

„Kauniečių gerumas dar kartą pranoko visus lūkesčius. Į paramos akciją prie Karmelitų bažnyčios traukė nuo pačių mažiausiųjų iki senjorų. Ištisos gyventojų bendruomenės būrėsi draugėn ir vežė didesnius produktų kiekius. Kauniečiai tikrąja to žodžio prasme šlavė parduotuvių lentynas visame mieste – paramą nešė krepšiais, vežė pilnas automobilių bagažines.

Kai kuriuos geradarius jau pažinome iš veidų, nes per savaitgalį jie čia sugrįžo po kelis kartus. Priekaba su produktais atvežta net iš tolimosios Švedijos. Nuoširdžiai dėkojame kiekvienam atėjusiam ir prisidėjusiam“, – kalbėjo Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis.

Per savaitgalį gyventojų surinkta parama visiškai užpildyti trys autobusai ir pradėtas krauti ketvirtasis. Šiame ir likusiuose dar keliuose laisvą vietą netrukus užims ilgo galiojimo maisto produktai, tvarsliava, vaistai ir kiti medikamentai. Tokia humanitarine siunta rūpinasi Kauno miesto savivaldybė, tiesiogiai bendradarbiaudama su verslo organizacijomis dėl paramos suteikimo ir prekių įsigijimo stambiais kiekiais.

Medicinos priemonių siuntoms keliami papildomi reikalavimai, būtini specializuoti leidimai, todėl jų įsigijimas vykdomas koordinuotai.

„Tokie jautrūs momentai nuteikia labai pozityviai ir leidžia dar kartą suprasti, kad mūsų mieste gyvena žmonės su didelėmis širdimis. Ir čia reikia kalbėti ne tik apie gyventojus, bet ir įvairias organizacijas. Susisiekus su verslo įmonėmis, dažniausiai net neprireikia kažko prašyti – jie iškart patys siūlo savo pagalbą“, – šių dienų patirtimi dalijosi Kauno savivaldybės Ekstremalių situacijų ir operacijų valdymo centro vadovas Paulius Keras.

Renkant, rūšiuojant ir kraunant paramą į autobusus į bendras pajėgas susibūrė apie pusšimtis savivaldybės darbuotojų. „Kauno autobusų“ atstovai rūpinosi transportavimu, „Kauno švaros“ vyrai nuolat kursavo atlaisvindami atliekų konteinerius.