Trečiadienio pavakarę ši kraupi sukaktis paminėta susirenkant Vilijampolėje, Linkuvos g., ties buvusiais Kauno gero vartais.

„1944 metų kovo 27 dieną gete atsitiko baisiausias įvykis per visą laiką. Kai mieste dirbančios brigados išėjo, <...> geto gatvėmis pravažiavo automobiliai ir per garsiakalbius buvo paskelbta, kad kiekvienas, išėjęs iš namų, bus sušaudytas vietoje. Paskui prasidėjo klaiki akcija: atiminėjo vaikus. <...> Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti. Žodžiais nenusakomo skausmo balsą užtrenkė griausminga radijo muzika. Pasaulis neregėjo tokio cinizmo. Tuo pačiu metu griebė ir senus žmones. Nesirinkdami varė iš namų ir nedarbingus, ir sergančius“,  – pasidalyta ištrauka iš Elenos Holcmanienės atsiminimų knygos „Šitas vaikas turi gyventi“.

Vaikus traukė iš lovų pusnuogius. Juos taip šiurkščiai svaidė į sunkvežimius, kad daugelį sunkiai sužalojo. Širdį vėrė nuo jų klyksmo, vyresnieji bandė bėgti.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad ši diena – labai sunki. „Be gali jautri buvo šio minėjimo pradžia – berniukas su smuiku. Smuiko muzika žydus lydi visą gyvenimą“, – kalbėjo pirmininkė. Ji minėjo, kad nėra išlikę Kauno geto gyventojų surašymo dokumentai, tad nežinoma dalis žmonių vardų, pavardžių, kurie čia buvo suvaryti ir apgyvendinti, o po to nužudyti. Daliai pavyko išsigelbėti. Kaip po to pasakojo Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas, iš geto vaikai buvo vaduojami ir bulvių maišuose. Į juos sukišti užmigdyti ir perplukdyti valtimi per Nerį į kitą krantą.

Gercas Žakas/Regimanto Zakšensko nuotr.

Minėjime dalyvavo ir kiti garbūs svečiai, tarp kurių – nepaprastoji ir įgaliotoji Izraelio valstybės ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein. „Praėjo 80 metų, bet skausmas ir graudulys dėl tų, kurie čia neteko gyvybės vis dar gajus“, – teigė ambasadorė, paminėjusi ir čia pat vykstančius baisumus Izraelyje, kuriuos sukėlė „Hamas“ teroristai. 

Kauno žydų bendruomenė vėliau VDU Didžiojoje auloje surengė nemokamą koncertą, kuriame atliekamos melodijos buvo skirtos „tiems, iš kurių buvo atimta galimybė užaugti, ir tiems, kuriems nebuvo leista ramiai pasitikti savo gyvenimo saulėlydžio“.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Žydų ir lietuvių liaudies ir kompozitorių kūrinius bei klasikinės muzikos šedevrus atliko Maksim Kobec, smuikas (Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokykla, mokytoja Ilona Klusaitė), Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos auklėtiniai, Tarptautinio Nechamos Lifšicaitės vokalistų konkurso laureatai Marija Širvinskaitė ir Rojus Bukauskas (mokytoja Rima Daugėlienė, koncertmeisterė Roberta Daugėlaitė), VDU Muzikos akademijos prof. Sabinos Martinaitytės ir prof. Audronės Eitmanavičiūtės studentės, tarptautinių vokalistų konkursų laureatės Deimantė Bačiulytė, Emilija Bagdonaitė, Liepa Dabriškaitė, Ugnė Stražnickaitė ir Ieva Vaivadaitė, Joris Rubinovas, bosas, Holokaustą išgyvenusio operos dainininko, režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo Stanislovo Rubinovo anūkas.

Renginį vedė teatro aktorius, režisierius Aleksandras Rubinovas. 

„Bezymyannoje kaime esančios stovyklos buvo paverstos tikru getu Mariupolio gyventojams... Beveik prieš keturias savaites okupantai jėga išvežė visus vyrus iš Guglino, Mirnio ir Volonterovkos rajonų. Bezymyanoje ir Kozatskoje kaimuose buvo apgyvendinta apie du tūkstančius žmonių. Jiems nebuvo leista su savimi pasiimti jokių asmeninių daiktų, atimti pasai ir kiti dokumentai tapatybei nustatyti“, – pasakojo pareigūnas.

Be Rusijos karinės palydos jiems neleidžiama išvykti iš lagerio teritorijos. Liudininkų teigimu, koridoriuose žmonės priversti miegoti ant grindų. Medicininė pagalba jiems neteikiama. Stovykloje taip pat užfiksuotas pirmasis tuberkuliozės atvejis, o Kozatskoe kaime – pirmoji vyro mirtis po to, kai Rusijos kariai atisakė nukentėjusiajam iškviesti greitąją medicinos pagalbą.

Pasak UNIAN, du kartus per dieną – ryte ir 21 val. okupantai žada suintensyvinti kankinimus ir griebtis suimtųjų šaudymo. Visi sulaikytieji, tarp jų – ir žmonės, turintys negalią, verčiami dirbti, lydimi Rusijos karių.

„Okupantai dar nėra apsisprendę, ar šie žmones bus išnaudojami kaip darbo jėga išvežant iš Mariupolio griuvėsius, ar verčiami telktis į Rusijos kariuomenę ir dalyvauti gegužės 9-osios parade, – pažyėjo P. Andriuščenka.

Guglino, Mirnio ir Volonterovkos rajonuose moterys, likusios be vyrų, slapstosi nuo užpuolikų, bijodamos būti išprievartautos, nes Rusijos kariai aktyviai apiplėšinėja namus.

Apie tai savo „Telegram“ kanale pranešė  Mariupolio mero patarėjas Piotras Andriuščenko.

„Okupantai verčia mariupoliečius užsidėti baltą juostelę. Tokiu būdu Rusijos kariai eilinį kartą naudojasi civiliais gyventojais, kad „paviliotų“ mūsų kariuomenės snaiperius ir karius. Nes būtent šis ženklas, kurį naudoja Rusijos kariuomenė, gali mus supainioti, kad mūsiškius palaikytume priešais. Cinizmas visame kame“, – sakė P. Andriuščenko.

Jo teigimu, be viso to, pradėjo sklisti informacija apie okupantų įvestus atskirus leidimus judėti po miestą, tačiau jie dovanojami tik su sąlyga, jei žmogus dėvi baltą juostelę.

„Tai primena tikrą segregaciją ir Mariupolio pavertimą ukrainiečių getu“, – teigė  Mariupolio mero patarėjas.

Lietuvos teatrai pastaraisiais metais užima tvirtas pozicijas Kinijos festivaliuose, o lietuviškos teatro produkcijos poreikis nemažėja. Šis NKDT atstovų vizitas, kurį organizavo Kinijos teatro asociacija, buvo orientuotas į gastrolių Kinijoje planavimą ir galimas koprodukcijas. 2019 m. balandžio 12–14 d. Kinijos teatro asociacijos delegacija lankėsi Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurio metu užsimezgė kūrybinis dialogas ir ateities planų derinimas, dėl to šio vizito metu buvo lengviau brandinti sumanymus – asociacija yra gerai susipažinusi su NKDT techninėmis ir kūrybinėmis galimybėmis. Per šešias dienas Kinijoje teatro atstovams iš Lietuvos pavyko apsilankyti megapolyje Šanchajuje, Fudžou mieste, susipažinti su labai plačia kultūrine panorama, užmegzti daug naujų pažinčių ir kontaktų.

Apsilankymo metu įvyko net keli labai svarbūs ir konkretūs susitarimai 2020 ir 2021 m. – Lietuvos delegacija turėjo galimybę susitikti su Beidžingo Yanghua meno organizacijos atstovais, kurie prodiusuoja Kinijoje pastatytą Joshua Sobolio spektaklį „Getas“, režisuotą paties pjesės autoriaus. Įdomu, kad J. Sobolio premjera Kinijoje įvyko praėjus keletui mėnesių po režisieriaus G. Varno pastatymo Kaune. Vykstant repeticijoms Kinijoje, jis, deja, negalėjo pamatyti premjeros Kaune. Praėjusį lapkritį teatro generalinis direktorius E. Stancikas sutiko gerbiamą dramaturgą tarptautiniame Izraelio festivalyje „Isra-Drama“ ir pratęsė dialogą. Panašu, kad atėjo tinkamas laikas ar net būtinybė apsikeisti spektakliais – G. Varno kūrinį parodyti Kinijoje, o J. Sobolio – Kaune. Tai, kad ši J. Sobolio pjesė pastatyta Kinijoje yra unikalu. Mandarinų kalboje net nėra žodžio „getas“, dauguma kinų nieko nežinojo apie Europos žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais (jau nekalbant apie Vilniaus geto teatrą), tačiau spektaklis jaudina publiką ir teatro kritikus. Jis keliauja po milijoninę šalį ir jau yra rodytas Šendžene, Šanchajuje, Uhane, Nandzinge, Fudžou ir kituose miestuose bei regionuose. „Neabejoju, kad Gintaro Varno spektaklis taip pat būtų puikiai įvertintas žiūrovų kinų. Šį spektaklį matę Kinijos teatro asociacijos atstovai po pasirodymo negailėjo komplimentų režisūriniams sprendimams ir aktorių vaidybai“, – džiaugėsi E. Stancikas. Neatmetama galimybė, kad Kaune apsilankys ir pats pjesės autorius J. Sobolis.

NKDT atstovus sutiko ir lydėjo Kinijos teatro asociacijos tarptautinių projektų vadybininkas, teatro asociacijos atstovas Wang Ling. E. Stancikas, P. Makauskas bei D. Rajunčius susitiko su Kinijos teatro asociacijos vykdančiuoju viceprezidentu, garsiu dramaturgu Chen Yan ir jau Kaune viešėjusiais Kinijos teatro sąjungos viceprezidentu ir Šanchajaus scenarijaus kūrimo centro direktoriumi ir dramaturgu Luo Huaizhen, Fudziano „Žmonių meno teatro“ meno vadovu, režisieriumi Dalian Chen. Po šio susitikimo nuspręsta, kad 2020 m. Kaune bus parodytas Dalian Chen pastatymas „Hamletas“, o 2021 m. jis taip pat planuoja atvykti į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir Lietuvos žiūrovams sukurti spektaklį.

Intensyvų susitikimų grafiką papildė skirtingų žanrų spektaklių peržiūros – NKDT atstovų vizitas sutapo su XVI Kinijos teatrų festivaliu, vykstančiu Fudžou mieste. Neišdildomą įspūdį paliko Šanchajaus dramos menų centras, didysis Šanchajaus teatras ir meno centras „Strait Culture Art Centre“, veikiantis Fudžou mieste.

Minėjimas Kaune prasidės sekmadienio vidurdienį prie Kauno geto vartų paminklinio akmens A. Kriščiukaičio ir Linkuvos gatvių sankirtoje. Po to numatoma ekskursija po buvusią Kauno geto teritoriją, Demokratų aikštėje bus atidengtos naujai pastatytos stelos, vakare Kauno valstybinėje filharmonijoje rengiamas koncertas.

Nacistinės Vokietijos pareigūnų sukurtas Kauno žydų getas egzistavo nuo 1941 metų rugpjūčio 15 dienos iki 1944 metų liepos 12 dienos Vilijampolėje tarp Neries upės rytuose, dabartinio Raudondvario plento pietuose, Panerių gatvės vakaruose ir Varnių gatvės šiaurėje. Žymią dalį dabar čia užima Sąjungos aikštė.

Vienu metu gete gyveno apie 30 tūkst. žmonių, dauguma jų buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas ar sušaudyti IX forte.

Likviduojant getą žuvo apie 2 tūkst., į koncentracijos stovyklas išvežta apie 6 tūkst. žmonių.

Iš 37 tūkst. Kauno žydų Holokaustą išgyveno mažiau nei 3 tūkstančiai.

Šiauliuose paminėjimo renginiai taip pat prasidės sekmadienio vidurdienį prie paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių kampe, žyminčio Šiaulių žydų geto vartus. Čia vyks atminties renginys, bus skaitomos kalinių pavardės, vyks „Gyvųjų maršas“.

Maršo dalyviai žygiuos iki Šiaulių geležinkelio stoties.

Šiaulių geto likvidavimo renginiai vyks ir pirmadienį. Tada numatoma prie Šv. Ignaco bažnyčios atidengti memorialinę lentą pasaulio tautų teisuoliui kunigui Jonui Borevičiui atminti.

Žuvusių pagerbimas vyks ir Kužių masinių žudynių vietoje Šiaulių rajone.

Šiau­lių ge­tas buvo vie­nas iš tri­jų di­džiau­sių ge­tų Lie­tu­vo­je, jis įkur­tas 1941 me­tų rugp­jū­tį. Iš čia žydai vežti į Kužius, kur nužudyta apie 5 tūkst. žmonių. 1944 metų liepos 15 dieną getas pradėti likviduoti, apie 3000 žydų pervežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Po Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose liko tik 350–500 žydų.

Metinių išvakarėse vykęs edukacinis renginys sutraukė nemažą būrį kauniečių. Su gidais Deimantu Ramanausku ir Olga Voronova vaikščiodami po Holokausto žiaurumus menančią teritoriją, lankytojai klausėsi pasakojimo apie nacių okupacijos laikotarpiu vykusią tragediją.

Apgalvotas melas

Ekskursijos pradžioje gidai priminė, kad IX fortas nebuvo statytas specialiai Kauno geto gyventojams naikinti. Ši tvirtovė iškilo 1913 m. kaip svarbus carinio laikotarpio Kauno karinis objektas. Vėliau ji buvo pritaikyta įvairiems tikslams. Tarpukariu čia buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, o sovietmečiu – NKVD tranzitinių kalinių punktas. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šio objekto istoriją nudažė kruvina spalva. IX forte žmonės masiškai buvo naikinami nuo 1941 m. spalio mėnesio iki pat antrosios Sovietų Sąjungos okupacijos. Ypač žudynių gausa išsiskyrė 1941 m. spalio mėnuo. Spalio 4 d. nužudyti 1 845, spalio 29 d. – 9 200 žydų. Niekada Lietuvoje per tokį trumpą laiką dar nebuvo sunaikinta tiek daug žmonių.

Paties Kauno geto istorija prasidėjo 1941 m. liepos 8 d. Tądien pulkininkas Karlas Jėgeris susitiko su penkiais žymiais Kauno žydais ir pareiškė, kad lietuviai nebenori gyventi su šia tauta. Iki tol vokiečiai buvo surengę nemažai žudynių, tarp jų ir žymiąsias "Lietūkio" garažo skerdynes. Į šias naikinimo akcijas įtraukiant lietuvius buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad būtent Lietuvos gyventojai yra už jas atsakingi. K.Jėgeris teigė nebegalintis suvaldyti įsivyravusio chaoso, tad "pasiūlė" visiems žydams keltis į getą Vilijampolėje. Esą taip bus saugiau.

"Žinoma, tai buvo apgalvotas melas, – pasakojo D.Ramanauskas. – Tą pačią dieną buvo išleisti nurodymai, kad visi žydai privalo nešioti geltoną Dovydo žvaigždę, negali naudotis viešuoju transportu, vaikščioti šaligatviais, įvesta komendanto valanda." Nurodyta, kad žydai turi persikelti gyventi į Kauno getą, kitaip jiems grės mirties bausmė. Bijodami dėl savo saugumo, didžioji dalis žydų tautybės asmenų apsigyveno gete iki 1941 m. rugpjūčio. Minėtieji penki garbūs žydai buvo paskirti geto seniūnų tarybos nariais. Jų vadu buvo išrinktas daktaras Elchananas Elkesas. Jis buvo žymus vaikų gydytojas, dirbęs Kęstučio gatvėje. 1941 m. rugpjūčio 15 d. getas buvo galutinai įsteigtas.

"Vilijampolė iki nacių okupacijos buvo mišrus rajonas. Joje gyveno daug lietuvių, rusų tautybės piliečių. Tačiau jiems buvo liepta išsikraustyti ir apsimainyti turtu su į getą suvarytais žydais, – atskleidė D.Ramanauskas. – Tad iš pradžių nukentėjo ir kitų tautybių Vilijampolės gyventojai, kadangi jie privalėjo palikti savo namus."

Išsigelbėjo tik vienas

Pasak gido, gete apsigyvenę žydai iš pradžių visiškai nežinojo, ko tikėtis. Nebūta jokios informacijos apie tai, kas vyksta Vokietijoje, kadangi ji buvo įslaptinta. Greitai getas aptvertas dygliuota viela, prie jo pastatyta sargyba.

Pirmasis geto gyventojų naikinimas įvyko jau rugpjūčio 23–26 d. Buvo paskelbta, kad vokiečiai ieško darbininkų darbui archyve, tad reikia 500 savanorių. Dėl kultūrinio, fiziškai nesunkaus siūlomo darbo pobūdžio žmonių susirinko kur kas daugiau. Vis dėlto tai buvo klasta.

"Visi susirinkusieji buvo susodinti į transporto priemones, nuvežti į IV fortą, ir sušaudyti tą pačią dieną. Po to sekė dar kelios žudynės. Greitai visi suvokė, kas yra getai ir kam jie skirti", – pasakojo D.Ramanauskas.

Ekskursijos dalyviai taip pat apsilankė kameroje, kurioje prieš sušaudymą būdavo laikomi žydai, atvežti iš Kauno geto ir kitų vietų. Ankštoje kameroje kelias dienas būdavo laikoma iki 200 žmonių. Pasak gido, tokių kamerų forte buvo 14. Tie, kurie į jas netilpdavo, žiaurios mirties turėdavo laukti tiesiog lauke, neatsižvelgiant į oro sąlygas ir dėvimus drabužius. Per nacių okupacijos metus IX forte buvo sunaikinta apie 50 tūkst. žmonių. 30 tūkst. iš jų buvo vietiniai, kita didelė dalis – sovietų karo belaisviai. Likę žmonės buvo atvežti iš Vakarų valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Austrijos.

D.Ramanauskas susirinkusiesiems atskleidė, kad Kauno getas užėmė du trečdalius dabartinės Vilijampolės teritorijos. Jis buvo padalytas į didįjį ir mažąjį. Mažąjį getą sudariusios J.Vienožinskio, A.Stulginskio ir Goštautų gatvės dėl gyventojų naikinimo greitai liko tuščios. Gidai pasakojo, kad vos tik įkūrus getą, čia gyveno apie 35 tūkst. žydų. Per savaitę vien apie 60 žmonių mirdavo dėl infekcijų, dalis taip pat būdavo išvežami sušaudyti. 1942 m. pabaigoje buvo likę tik apie 16 tūkst. geto gyventojų. Nemaža dalis jų buvo vaikai. Pasak D.Ramanausko, vykdant žudynes buvo siekiama sunaikinti jaunąją kartą, kad ji neatgaivintų savo tautos.

Kai Arielai buvo dveji, jos tėvas suleido jai migdomųjų, įdėjo į bulvių maišą ir tokiu būdu ji buvo išnešta laisvėn.

"Vienos iš žiauriausių masinių žudynių įvyko 1944 m. kovo 27 d. Gestapui buvo duotas nurodymas sumažinti Kauno geto vaikų skaičių, – į gestapo žiaurumą  atkreipė dėmesį D. Ramanauskas. – Suaugę žmonės buvo pasiųsti dirbti, tad namie liko tik motinos su vaikais, nėščios moterys, senoliai. Įžengę gestapininkai plėšė vaikus iš motinų rankų ir daužė jas buožėmis. Šios akcijos metu buvo pagrobta apie 1,7 tūkst. vaikų ir 200 senolių. Jie išvežti nežinoma kryptimi ir nužudyti", – šiurpius įvykius atskleidė gidas.

Ekskursijos dalyviai išgirdo ir apie 1941 m. spalio 28 d. vykusias žudynes. Nors ir žiaurios, jos išsiskiria tuo, kad vienam žmogui vis dėlto pavyko išsigelbėti. "Kaliniams buvo liepta susirinkti Demokratų aikštėje. Tuomet jie buvo skirstomi į dvi puses. Į dešinę buvo siunčiami fiziškai stiprūs, sunkiam darbui tinkami žmonės. O į pasmerktąją kairę – senoliai, vaikai, nėščios moterys, neįgalūs ar tiesiog gestapininkui nepatikę asmenys, – pasakojo D.Ramanauskas. – Žmonės iš pradžių nesuprato, kuri pusė yra geroji, tad bandė perbėgti. Tačiau už tai buvo žiauriai mušami. Vieną dieną mirčiai pasmerkti kaliniai buvo laikomi tuščiame mažajame gete, o vėliau atvežti į IX fortą ir per vieną naktį sušaudyti. Vis dėlto 14-metis berniukas Judelis Beilesas sugebėjo išsigelbėti ir yra gyvas iki šiol", – neįtikimą, nuostabą keliančią istoriją atskleidė gidas.

Išliko piešiniai

1944 m. karą pralaiminti Vokietijos valdžia davė nurodymą visus getus ir koncentracijos stovyklas sunaikinti. Kai vokiečiai pradėjo vykdyti masinių kapaviečių valymą, į IX fortą buvo atgabenti 64 kaliniai iš Kauno geto. Jiems buvo duota užduotis atkasti ir sudeginti lavonus. Suprasdami, kas jų pačių toliau laukia, kaliniai suplanavo pabėgimo planą. Per mėnesį jie padarė skylę duryse ir vieną naktį visi pabėgo. Deja, vokiečiai per aštuonis mėnesius didžiąją dalį jų rado ir nuteisė mirties bausme. Vis dėlto vienuolika sugebėjo išsislapstyti gete ir išgyventi karą. D.Ramanauskas pasakojo, kad pradėjus Kauno geto likvidaciją, 9 tūkst. jame gyvenusių žmonių buvo išvežti kitur. Moterys ir maži vaikai pakliuvo į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Tuo metu vyrai ir vyresni nei 12 metų berniukai nuvežti į Dachau. Po metų, pasibaigus karui, iš šių 9 tūkst. žmonių buvo likę gyvi tik maždaug 700–800. Likviduojant Kauno getą, naciai jį padegė, tad pora tūkstančių žmonių žuvo liepsnose. 1944 m. liepos 12 d. Kauno getas buvo oficialiai panaikintas.

"Yra žinoma, kad per Kauno geto gyvavimo laikotarpį apie 500 žmonių sugebėjo pabėgti ar buvo išgabenti, – atskleidė D.Ramanauskas. – Buvo išgelbėta apie 300–400 vaikų. Daugmaž 1 tūkst. Kauno geto gyventojų išgyveno ir Dachau bei Štutchofo koncentracijos stovyklas. Tad karo pabaigą sutiko apie 2 tūkst. Kauno žydų. Tai nėra dideli skaičiai." Gidas pabrėžė, kad prie vaikų gelbėjimo smarkiai prisidėjo lietuviai. Pavyzdžiui, kūdikių namų "Lopšelis" direktorius Petras Baublys. Taip pat Binkių šeima, kuri savo namuose glausdavo pabėgėlius iš geto. K.Petrausko šeima išgelbėjo Danutę Pomerancaitę, žymaus džiazo muzikanto Danieliaus Pomeranco dukterį.

"Kai kurie asmenys buvo išgelbėti labai įdomiai, pavyzdžiui, Ariela Abramovich-Sef. 1941 m. ji gimė Kauno gete. Kai Arielai buvo dveji, jos tėvas suleido jai migdomųjų, įdėjo į bulvių maišą, ir tokiu būdu ji buvo išnešta laisvėn, – pasakojo D. Ramanauskas. – Iš tikrųjų, daugybė geto vaikų buvo išgelbėti būtent bulvių maišuose."

Ekskursijos organizatoriai prisiminė ir Kauno gete gyvenusią menininkę Esther Lurie. Ši dailininkė nuostabiais piešiniais fiksavo kasdienį geto gyvenimą. Ji sugebėjo išgyventi, išliko ir dalis jos piešinių. Deja, kai kurie darbai pražuvo gaisro metu. D.Ramanauskas priminė, kad maža Lietuva yra valstybė, kurioje žydų gelbėtojų skaičius procentiškai buvo vienas didžiausių. Tad Kauno geto istorijoje yra ir šviesių spalvų, liudijančių apie pasiaukojimą, drąsą gelbėjant nekaltus, žiauriai lemčiai pasmerktus žmones.

Tikra realybė

Žydų holokausto tema daug kalbėta, rašyta, kurta filmų, spektaklių ir kitų kūrinių. Kiekvieną kartą prisilietus prie šių istorinių įvykių pajunti žmogaus sielai svetimo jausmo skonį, intuicijai sakant, kad "tai" egzistuoja čia pat, bereikia tik pažadinti. It kokiame siaubo filme apie seną namą, kuriame gyvena pats blogis, ir reikia tiek nedaug – naujos čia apsigyvenusios šeimos, kad jis vėl įsisiautėtų. Tik šiuo atveju išėjus iš kino teatro greitai šį košmarą pamiršti. Pirmu atveju, blogis nepasilieka istorijos vadovėliuose, jis tampa tavo svečiu, įkyriu, vis primenančiu, kad jis – ne vaizduotė, o nenuplaunamu krauju permirkusi realybė.

Panašus pojūtis aplanko ir peržiūrėjus G.Varno "Getą". Itin atvirame dokumentiniame spektaklyje niekas neslepiama. Čia atkuriamos ne tik šaudynės, žudymai, tyčiojimasis, bet ir šlykščios seksualinės bei visos kitos prievartos scenos. Visko čia daug. Daug pasakojimų-priminimų apie šią žydų tautos, kartu ir visos žmonijos, tragediją. Daug personažų, leidžiančių patirti visą emocijų paletę. Nuolat primenama, veikiau badoma pirštu, kaip žiauriai buvo žudomi savo pačia būtimi nusikaltę žmonės, kaip lengvai sutikdavę kai kurie lietuviai tapti žydšaudžiais vokiečiams įgyvendinant šį kraupų "teisingumą".

Ir tai, kaip šioje žmonijos istorijos dykvietėje vis dėlto sužaliuodavo žmogiškumo daigai, nors ir nuolat sumindomi kareiviškų batų. Šia humanizmo sėkla spektaklyje tampa Vilniaus gete (1941–1943) įsikūręs žydų teatras, virtęs lyg slaptaviete, kurioje žydų menininkai susitikimą su giltine galėjo bent kažkuriam laikui atidėti, dvasiškai pasijausti laisvi ir išsaugoti savo tapatybę. Tiesa, tik trumputėlę akimirką.

Lygiai taip pat trumpai šiame teatre užsibūnama ir spektaklyje. Regis, turėjęs tapti centrine spektaklio ašimi geto teatras paskęsta toje viso ko gausybėje, tarp kraupių išpažinčių scenų ir lyriškų taip ir natūraliai spektaklio audinyje neįaugusių dainų.

Žiaurumo triumfas

G.Varnas (kartu su dramaturge Daiva Čepauskaite) J.Sobolio pjesę papildo paties surinkta dokumentine medžiaga, savaip dėliodamas įvykių eigą. Tai nėra blogai, priešingai: pjesė nuskamba kur kas aktualiau, netgi šiek tiek įgyja šiuolaikiškumo atspalvį, tačiau kartu neatsisakoma pašalinti nebereikalingų, "nesiklijuojančių", nuo Vilniaus geto nutolusių scenų, kurių spektaklyje gausu.

Scenoje skleidžiasi daug temų ir potemių, prie kurių prisiliečiama ir kurios pakimba ore. Ne tik per mažai dėmesio sulaukia pats geto teatras, bet ir gilesnė lietuvių vaidmens šiose skerdynėse analizė. Scenoje kartkartėmis pasirodo degtinės buteliais nešini miške ošiantys partizanai, entuziastingai besidalydami sava žydų žudymo patirtimi. Ir kuo ji žiauresnė, tuo linksmiau jie kvatojasi. Bet šie pasakojimai taip ir lieka tik pavienėmis scenomis, su trumpu post scriptum šios ilgos istorijos pabaigoje.

Ką iš tiesų norėta spektaklyje akcentuoti, taip ir lieka paslaptimi. Aišku tik viena, be žiaurumo niekur neapsieita. Jis veriasi nuo pat pirmų spektaklio akimirkų, kai nuskamba šūviai ir kyla įtampa SS karininkui radus pupų dainininkės žydaitės Chajos rankose, už kurias ji privalo dainuoti arba mirti. Taip po truputį formuojasi geto teatras, savo meninį talentą pradėjus demonstruoti ir kitiems žydų menininkams bei pačiam nacių karininkui.

Gintaro Makarevičiaus kurtoje scenografijoje žiaurumas kone įgyja materialų kūną. Atrodo, kad geležinėse konstrukcijose, lėlėse, muzikos instrumentuose, mirusių žmonių drabužiuose alsuoja gyvastis. Kiekviename scenos daiktelyje, net grindimis nusiridenusiame ryžio grūdelyje junti neišvengiamybės nuojautą, baimės ir mirties kvapą.

Režisierius scenoje greičiau nukala atminimo paminklą, nei eina išgrynintos, originalios, paslaptingos, anapusybės gelmėse išmirkytos sceninės interpretacijos keliu, kas ir yra jo vizitinė kortelė.

Nors ir nuolat junti režisieriaus stiprų įniršį, keršto troškulį, teismą jis kviečia surengti kiekvienam mūsų savo protuose ir širdyse. Jis itin kruopščiai ir atsidavęs perteikia surinktą gausią dokumentinę informaciją. Spektaklis suteikia galimybę plačiai ir gyvai susipažinti su holokausto Lietuvoje istorija. Jeigu esi per menkai pažinęs šį skaudų laikmetį, atėjęs į spektaklį gali sužinoti daug. Ir, priešingai, jeigu nesi, čia išgirsi ir pamatysi mažai ką naujo.

Vaidinimas labiausiai turėtų sudominti užsienio žiūrovą. Taip pat ir jaunimą, kuriam šeimoje jau niekas nebepasakoja, kaip savomis akimis regėjo besikilnojantį plonytį žemės sluoksnį, apklojusį šimtus duobėn suverstų pusgyvių žydų kūnų.

Žvelgiant į spektaklį kaip į meno kūrinį, deja, varniško smūgio kankinęsis beveik keturias valandas taip ir nesulauki. Režisierius scenoje greičiau nukala atminimo paminklą, nei eina išgrynintos, originalios, paslaptingos, anapusybės gelmėse išmirkytos sceninės interpretacijos keliu, kas ir yra jo vizitinė kortelė. Jis nusigręžia nuo žiūrovo. Nusigręžia ir nuo savęs, leisdamas scenoje karaliauti sausiems faktams ir jau matytiems sceniniams sprendimams. Ne drąsios formos paieškos, meninė vertė ir katarsis jam šį sykį rūpi. Visa tai jis paaukoja dėl vieno tikslo – atkurti istorinę tiesą, atiduodant kuo didesnę pagarbą žydų tautai ir be jokio pasigailėjimo viešai pasmerkiant budelius.

M.Zemlecko talentas

Tamsiosios jėgos spektaklyje vis dėlto pasitarnauja vienam kilniam tikslui – jos pažadina jauno aktoriaus Manto Zemlecko talentą. Jo sukurtas SS karininko Kitelio vaidmuo – puikus pretendentas į didžiuosius teatro apdovanojimus.

Aktoriui pavyksta atsiriboti nuo daugelyje filmų ir spektaklių matyto tokio veikėjo vienpusiško tipažo. Kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė su aktoriaus išvaizda pasidarbuoja taip pat profesionaliai – M.Zemlecką aprengia stilinga nacistine karininko uniforma, kuri tiesiog gulte gula ant aktoriaus kūno. Išryškina jo kūno grakštumą, jo personažo statusą ir charakterį.

Išvaizdus, pasitikintis, tvirtos eisenos, visur esantis, šaltakraujiškai nuspaudžiantis šautuvo gaiduką, bet kartu ir intelektualus, orus, jautrus, žaismingas, artistiškas, gerbiantis ir kuriantis grožį – tokie svarbiausi būtų raktiniai žodžiai, apibūdinantys M.Zemlecko veikėją. Toks tikras Hitlerio kurtos aukštesnės rasės žmogaus pavyzdys. Aktorius giliai neria į savo personažo (pa)sąmonę iki pat pabaigos išlikdamas išsiskiriantis, nenuspėjamas ir intriguojantis. Ne tik žudantis, bet ir puikiai grojantis saksofonu, šokantis, mylintis, juokaujantis, kartkartėmis su žydais bendraudamas kaip su sau lygiais.

Pagirti būtų galima ir daugelį kitų aktorių (jų spektaklyje vaidina apie 30, taip pat gyvai groja muzikantai Darius Krapikas, Asta Markevičienė, Ugnė Petrauskaitė, Laimonas Salijus, Gintarė Kaminskaitė, Tadas Vilčinskas). Tačiau po Kitelio labiausiai įsimena aktorės Jovitos Jankelaitytės vaidmuo (talentinga, jauna, graži, charizmatiška dainininkė Chaja, savo balsu ir sielos gyliu stipriai sužavėjusi M.Zemlecko karininką), geto viršininkas žydas Sigito Šidlausko Gensas, be paliovos sukantis galvą, kaip išsaugoti kuo daugiau savo tėvynainių gyvybių ir panyrantis į juodą sieloje atsivėrusią bedugnę, kai įsakyti žudyti vis vien reikėdavę. Dar keli iš įsimintiniausių: Liubomiro Laucevičiaus žydas Veiskopfas – spalvingas gebančio esant bet kuriai situacijai uždirbti, net ir mirties akivaizdoje, žmogaus portretas; Gyčio Ivanausko žydų lėlininkas Srolikas, vaidinantis kartu su savo ūgio lėle, savo talentu pašmaikštauti lėlės lūpomis išgelbėjęs ne vieno artimo žmogaus gyvybę; Dainiaus Svobono žydas bibliotekininkas Krukas – išsekusio, bet viltį atkakliai puoselėjančio šviesuolio-mirtininko liūdnas portretas, tapomas niūriame scenoje sukabintų, sukrautų didelių šlapių knygų fone.

"Getas" – didelio užmojo, titaniškų visų kūrėjų pastangų pareikalavęs spektaklis. Net ne spektaklis, o visas projektas, kurį įgyvendinant prisidėjo daugybė žmonių. Pagarbus ir taurus žingsnis. Tačiau nors ir pažadina tikruose istoriniuose dokumentuose snaudžiantį blogį, jis netampa egzorcizmo seansu. Ir toliau namo grįžti su tuo nematomu svečiu, menkai daugiau tepažinęs jį ir save. Taip, visa tai tiesa, taip iš tikrųjų buvo, tai reikalauja atitinkamo atpildo, bet kas toliau? Kaip gyventi šiandien, žinant, kad ir tarp mūsų, lietuvių, būta tos piktybės apsėstų?

– Kruopštus pasirengimas spektakliui, kurį atlikote kartu su kūrybine komanda, turint omenyje paskaitas, lankymąsi istorinėse Vilniaus ir Kauno getų vietose, susitikimus su žydų bendruomene, dokumentinės medžiagos analizę, leidžia manyti, kad šiame spektaklyje neapsiribosite Vilniaus geto ir jo teatro istorija, kuria yra paremta J.Sobolio pjesė "Getas".

– Taip, nes svarbiausia yra pati tema – Lietuvos žydų holokaustas. Visi žinome, kad už jį atsakingas Hitleris ir jo aplinka, bet ar tik? Kaip Lietuvos žydai buvo sunaikinti? Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse buvo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas, vadinamoji Lita. Žydų kraustymąsi į LDK lėmė įvairios kunigaikščių Gedimino ir Vytauto privilegijos bei žydų persekiojimas Vakarų Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo štetlai – miesteliai, kuriuose daugiau gyventojų buvo žydų tautybės. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Vilnius taip pat buvo gausiai gyvenami žydų. Vilnius buvo vadinamas žydų kultūros ir religinės minties centru, Šiaurės Jeruzale arba Lietuvos Jeruzale. Prieš Antrąjį karą apie 40 proc. Vilniaus gyventojų buvo žydai. Tai buvo žydiškas miestas su šimtu sinagogų, žydų mokyklomis, teatrais, spaustuvėmis, – tuo nepakartojamu žydišku koloritu. Per karą dauguma žydų visame buvusios LDK areale ir Lenkijoje buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo naikinant žydus. Kalbu ne tik apie Rūtos Vanagaitės knygą ("Mūsiškiai" – aut.), kuri labai garsiai ir skandalingai iškėlė pačią temą, – istorikai apie tai pradėjo rašyti jau prieš keliolika metų. Tik mažai kas tas knygas skaitė, o gal pasąmoningai žmonės nenorėjo žinoti apie savo tautiečių niekšybes.

Tiesą sakant, skaitydamas kai kuriuos epizodus ar liudijimus, patyriau šoką ir didžiulę gėdą. Dėl to, jei taip galima sakyti, susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad santykinę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Būsiu atviras: jeigu nebūčiau įgrimzdęs į temą, šios pjesės nebūčiau statęs. Tačiau pjesė "Getas" pasirodė labai paranki kaip pusiau dokumentinė pjesė, kurią galima praplėsti. Joje pateikiama Vilniaus geto teatro istorija, kartu ji kalba apie pasirinkimus, poelgius ir jų galimas padarinius. Ką rinktis? Steigti teatrą ar ne? Žudyti žydus ar ne? Pjesės pradžioje tarp veikėjų kyla konfliktas – kaip galima steigti teatrą, kai Paneriuose dar kilnojasi žemė žudynių vietose? Ar tai moralu? Juk teatras nesteigiamas kapinėse. Vis dėlto jis įkuriamas ir tampa svarbiu atgaivos sielai šaltiniu. Kitas klausimas, kodėl pasirenkama žudyti žydus? Iš esmės niekas žydšaudžių nevertė to daryti, jie buvo savanoriai, o kai nebegalėdavo to daryti – pasitraukdavo. Jų motyvacijos – labai įvairios: ir tam tikras žudikiškas instinktas, ir materialinė nauda, ir netgi ideologinė kova, nes daugelis kovojo vardan tos Lietuvos, tikėdami, kad už žydų naikinimą Vokietija sugrąžins nepriklausomybę. Žinoma, nevalia užmiršti, kad vieni naikino, o kiti gelbėjo žydų tautybės žmones. Žudyti buvo paprasta – už tai netgi mokėjo pinigus, o slėpti buvo mirtinai pavojinga. Rizikavusieji savo ir šeimos gyvybe yra didvyriai. Istorikų teigimu, Lietuvoje buvo apie 10 000 žydšaudžių (tiesiogiai dalyvavusių žudynėse) ir 900–1000 gelbėtojų. Paguodą teikia bent tai, kad gelbėtojų skaičius, palyginti su kaimynine Lenkija, yra santykinai tikrai didelis, jų statistika – 3 500.

– Nuosaikiam žiūrovui spektaklio tema gali pasirodyti perdėm aštri ir netgi nepatogi. Kaip, jūsų nuomone, publika priims šį spektaklį?

– Bus tokių, kurie priims, bus ir nepriimančiųjų. Nenustebsiu, jei kai kurie žiūrovai kurioje nors scenoje atsistos ir išeis iš salės. Nors mane tai stebina, – net ir dabar, kai Lietuvoje beveik nebeliko žydų, antisemitizmas čia dar labai gajus, nacionalizmas – taip pat. "Lietuva lietuviams" – ar tai ne mūsų dienų šūkis? Mano manymu, lietuviams būdingi du sindromai – didžiavyrių ir aukų. Trykšte trykšta lietuvių didžiavimasis savo didinga praeitimi ir dabarties pasiekimais, o šiemet, kai švenčiamas šimtmetis, ypač. Nepamirštamas ir aukos sindromas – supraskite, mus visada skriaudė. Skriaudė Stalinas, rusai, komunistai, žydai, lenkai. Kokia tai skriaudžiama ir labai didvyriška tauta. O spektaklyje vaizduojami ne visai didvyriški mūsų tautos epizodai ir su ta gėda žiūrovas turėtų susidurti: ją iškęsti arba pradėti gėdintis. Vieną kartą reikėtų suvokti, kad atėjo laikas atgailai. Nes mūsų tautiečiai, tie patys lietuviai, naikino, žudė savo kaimynus, kitos tautybės ir tikėjimo žmones. Ar galima tai pateisinti? Pamiršti? Manau, ne. Išties, spektaklis skiriamas ne žydams, o lietuviams.

– Jūs ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė esate šio spektaklio dramaturgijos autoriai. Pjesę "Getas" papildo specialiai šiam spektakliui parašytos scenos ir personažai. Gal galėtumėte papasakoti apie šį procesą ir kokį svorį šie epizodai turi bendrame spektaklio kontekste?

– Pati pjesė nėra visai dokumentinė, joje yra net didelių faktinių netikslumų, kaip, pavyzdžiui, pjesėje geto teatrą įkuria geto savivaldos viršininkas Gensas, o idėja įkurti teatrą Vilniaus gete gimsta vokiečių karininko Kitelio galvoje. Realybėje buvo visai kitaip – tai sugalvojo aktoriai, režisieriai, poetai. Pagrindiniai "Geto" personažai irgi buvę realūs asmenys, bet kartais sujungti iš kelių žmonių. Kaip antai, Bruno Kitelis – trijų vokiečių karininkų – Vaiso, Miulerio ir Kitelio – prototipas. Chajos personažas turi garsios dainininkės Liubos Levicki ir Chajos Rozental likimo spalvų. Liuba Levicki buvo pagauta su pupų maišelių prie geto vartų ir išsiųsta sušaudyti į Panerius, o Chajai Rozental pavyko ištrūkti iš geto. Izraelis Segalis (pjesėje Srulikas) – aktorius ir režisierius, pabėgęs iš Vilniaus geto ir gyvenęs Izraelyje. Būtent jo pasakojimais ir prisiminimais rėmėsi pjesės autorius Joshua Sobolis.

Pjesė papildyta grynai dokumentine, archyvine lietuviška medžiaga ir kai kuriais Hermano Kruko (Vilniaus geto bibliotekos steigėjo, neišgyvenusio Holokausto – red.past.) dienoraščio tekstais. Yra keletas liudijimų žmonių, išlikusių gyvų ir grįžusių iš Panerių, keletas liudijimų lietuvių, kurie matė žydų žudynes ir papasakojo, kas, ką ir kaip darė. Spektaklyje yra žydšaudžių baliavojimo scena. Visi faktai, kuriais giriasi mūsų jaunieji žudikai – tikri, juos dialogais pavertė D.Čepauskaitė. Tokio išradingumo kankinant žydus ir iš jų tyčiojantis nesugalvosi. Realybė dažnai daug baisesnė už literatūrą.

Kam viso to reikėjo? Man atrodo, apie tokius baisius dalykus reikia kalbėti. Ir kur kitur, jei ne teatre? Norėčiau, kad tai būtų atsiprašymas ir kartu Requiem per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems Lietuvos žydams.

– Įdomu, kad buvote susitikęs su pjesės autoriumi J.Soboliu Izraelyje. Kaip jis sutiko žinią, kad spektaklis yra statomas Lietuvoje, Kaune ir ar jis atvyks į premjerą?

– Su J.Soboliu susitikau norėdamas gauti sutikimą pjesę papildyti istorine, dokumentine ir archyvine medžiaga. Jis tą puikiai suprato ir neprieštaravo. Paties J.Sobolio kūryba yra kontroversiška, nes jis kai kuriuos žydų istorijos klausimus labai kvestionuoja. Jo režisuoti spektakliai Izraelyje ne tik sulaukė kritikos, bet ir jų metu buvo sprogdinamos garsinės bombos. Dėl to teko palikti keletą teatrų ir netgi dešimčiai metų emigruoti į Londoną. Pats autorius į premjerą atvykti negalės dėl labai objektyvios priežasties – jis šiuo metu "Getą" režisuoja Kinijoje. Labai keista, nes Kinija nėra patyrusi holokausto ir šį faktą žino tik teoriškai.

Vardai ir veidai

Spektaklis įgyvendinamas kartu su teatru "Utopia". Premjera yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms.

Spektaklio režisierius – Gintaras Varnas, scenografijos dailininkas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius – Anatolijus Šenderovas, vaizdo projekcijų autorius – Kornelijus Jaroševičius. Scenoje pasirodo net 33 aktoriai. Pagrindinius vaidmenis kuria Sigitas Šidlauskas, Dainius Svobonas, Mantas Zemleckas, Jovita Jankelaitytė, Liubomiras Laucevičius, Gytis Ivanauskas, Ričardas Vitkaitis ir kiti.

Kas? spektaklio "Getas" premjera.

Kur? NKDT Didžiojoje scenoje.

Kada? rugsėjo 21, 22 ir 23 d.

Išpirkti prigimtinę kaltę

Pirmoji NKDT premjera, kuri publikai bus pristatyta rugsėjo pabaigoje, – Gintaro Varno režisuotas pastatymas pagal Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio pjesę "Getas". Dar pavasarį spektaklio kūrybinė komanda lankėsi Vilniaus ir Kauno getų vietovėse, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje – norėta pjesę papildyti dokumentine, memuarine ir archyvine medžiaga. Spektaklio dramaturgijos autoriai – G.Varnas ir Daiva Čepauskaitė.

Spektaklio "Getas" ašis – Lietuvos žydų holokaustas. "Lietuvoje veikė dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas. Per karą jis ir žydų kultūra buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo naikinant žydus. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sanykinę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį", – atviravo G.Varnas.

Pjesė "Getas" ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri, kuriant spektaklį, išsiplėtė. "Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų padarinius: steigti teatrą, ar ne, dalyvauti šaudant žydus ar nedalyvauti?" – koncepciją pristatė režisierius.

Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė. Spektaklio kompozitorius – Anatolijus Šenderovas, vaizdo projekcijų autorius – Kornelijus Jaroševičius.

Pagrindinius vaidmenis kuria Jovita Jankelaitytė (Chaja), Mantas Zemleckas (Kitelis), Sigitas Šidlauskas (Gensas), Liubomiras Laucevičius (Veiskopfas), Dainius Svobonas (Krukas), Gytis Ivanauskas (lėlininkas Srulikas) ir kiti.

Premjera įgyvendinama kartu su UTOPIA teatru.

Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad santykinę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį.

Debiutas Lietuvos scenoje

Prieš daugiau nei metus su latvių režisieriumi Vladislavu Nastavševu suplanuota premjera pagal Antono Čechovo pjesę "Trys seserys" jau pildosi: NKDT didžiojoje scenoje ji pasirodys pirmosiomis spalio dienomis.

Prestižiniais apdovanojimais įvertintas režisierius bendradarbiauja su Latvijos nacionaliniu dramos teatru, Naujuoju Rygos teatru, "Dirty Deal Teatro", taip pat NO99 teatru (Estija), Maskvos teatru "Gogolio centras".

"Kai manęs klausia, kodėl statau Čechovą, nesuprantu, kodėl neturėčiau. Ir nesuprantu teigiančiųjų, kad nebereikia. Kodėl neįsileisti to grožio į savo šiuolaikinį gyvenimą? Tai laikas ir epocha. Visi jaučiame, kad gyvename kažko naujo laukimu, ir visi nujaučiame, kad tai, kas nauja, nebūtinai gera", – svarsto V.Nastavševas.

Režisierius pats kuria spektaklio scenografiją ir muzikinį apipavidalinimą. Spektaklyje Olgos vaidmenį atlieka aktorė Ugnė Žirgulė, Mašos – Elzė Gudavičiūtė, Irinos – Giedrė Žaliauskaitė. Taip pat vaidina Inga Mikutavičiūtė, Martyna Gedvilaitė, Artūras Sužiedėlis, Egidijus Stancikas, Tomas Erbrėderis, Henrikas Savickis, Andrius Gaučas, Andrius Mockus ir Ridas Žirgulis.

Už teatro ribų

Dar viena 99-ojo sezono premjera vyks sakralioje erdvėje, vienoje iš Kauno bažnyčių, Gyčio Padegimo režisuojamas spektaklis pagal dramaturgo, prozininko ir žurnalisto Algirdo Landsbergio pjesę "Vėjas gluosniuose".

"Ši pjesė dar niekada nestatyta Lietuvoje. Siužetas paremtas Šv.Kazimiero pasirodymu Žygimantui Augustui ir jo kariams. Mano akimis, ji yra labai vailderiška, nes, kaip ir "Mūsų miestelyje" bei "Ilgoje Kalėdų vakarienėje", joje kalbama apie paprastus žmones, keistai supintus jų likimus karo akivaizdoje. Dabar, kai jaučiame tokias geopolitines įtampas, manau, kad ši pjesė yra labai aktuali", – įsitikinęs režisierius.

Spektaklis skirtas LDK kariuomenės pergalės prie Polocko 500 metinėms paminėti. Ją žiūrovai pamatys gruodį.

Gruodį numatyta ir premjera vaikams. Režisierė Eglė Kižaitė kurs spektaklį pagal Kotrynos Zylės kūrinį "Didžioji būtybių knyga". Premjerų ciklą papildys ir Agniaus Jankevičiaus režisuojamas spektaklis pagal Juozo Grušo noveles. Režisieriui talkins dramaturgė Daiva Čepauskaitė.

Dar rudenį repeticijas pradės Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuojantis režisierius Povilas Makauskas. Jis kurs spektaklį pagal Euripido dramas.

Bus tęsiami socialiniai projektai – spektaklių, skirtų žiūrovams su regėjimo ir klausos negaliomis, pritaikymas. Naujausi pastatymai bus titruojami anglų kalba.

Žvilgsnis į pasaulį

Spalio 22–28 d. teatro trupė lankysis Sakartvele – čia ketinama du kartus parodyti Agniaus Jankevičiaus režisuotą spektaklį "Gentis" pagal Ievos Simonaitytės romaną "Aukštujų Šimonių likimas". Spalio 24 d. spektaklis vyks legendiniame Tbilisio Šotos Rustavelio teatre, o spalio 26 d. – seniausiame šalyje Telavio mieste įsikūrusiame Važos Pšavelos teatre.

Spektaklis "Keturi" vyks į tarptautinį festivalį Vokietijoje (rež. Kamilė Gudmonaitė) – lapkričio 17–18 d. kūrybinė komanda dalyvaus Dresdene vyksiančio "Fast Forward" festivalio programoje.

"Be to, kad laukia intensyvus darbas teatro kūrybinėse aikštelėse, nepamiršime gastrolių Lietuvoje, tęsime kūrybinį dialogą su Kinija, vyksime į forumą Izraelyje, į kurį kviečia Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas", – sezono perspektyvomis dalijosi NKDT vadovas Egidijus Stancikas.

Ceremonijos dalyviai rinkosi prie paminklo Geto didvyriams, kurie žuvo per drąsų, tačiau žlugti pasmerktą sukilimą prieš vokiečių nacistus, okupavusius Lenkiją per Antrąjį pasaulinį karą.

Mieste trečiadienį galima buvo išvysti žmonių, į atlapus įsisegusių po geltono narzico žiedą šiai sukakčiai paminėti.

1943 metų balandžio 19 dieną maždaug 750 mažai ginkluotų ir jokio karinio pasirengimo neturinčių žydų sukilo prieš galingas vokiečių nacistų pajėgas, kurios turėjo išsiųsti paskutinius likusius geto gyventojus į mirties stovyklas.

Jau kitą mėnesį sukilimas buvo numalšintas, žydų getas sulygintas su žeme, dauguma jo gyventojų – išžudyti.