Parlamentarė registravo Turizmo įstatymo pataisas, kad gido pažymėjimas būtų išduodamas penkerių metų laikotarpiui, šiuo metu tokie pažymėjimai išduodami neterminuotai.

Gido pažymėjimai išduodami asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų gidų rengimo kursą ir išlaikiusiems praktinį ekskursijų vedimo egzaminą.

L. Girskienė siūlo nustatyti, kad praėjus penkerių metų laikotarpiui gidas per 30 kalendorinių dienų gali kreiptis dėl pažymėjimo pratęsimo, bet praleidęs šį terminą jis privalėtų iš naujo išlaikyti praktinį ekskursijų vedimo egzaminą.

„Šiuo metu nenumatytas gido pažymėjimo galiojimo laikas, o gidais gali tapti asmenys, kurie prieš daugiau nei 20 metų yra įgiję gido pažymėjimą, tačiau taip ir nėra vykdę veiklos. Tikėtina, kad tokie asmenys yra praradę žinias ir gebėjimus“, – pataisų aiškinamajame rašte sako parlamentarė.

Pasak „valstietės“, tokia tvarka lemtų, kad gidų pažymėjimus turėtų tik aktyvūs, veiklą vykdantys gidai, nes pažymėjimas būtų panaikinamas, jei asmuo nesikreiptų dėl jo pratęsimo.

Taip pat įstatyme būtų įrašyta, kad asmuo turi teisę vykdyti gido veiklą tik turėdamas gido pažymėjimą, o už gido paslaugų teikimą be pažymėjimo būtų taikoma administracinė atsakomybė. Gidas turėtų užtikrinti, kad jo pažymėjimas būtų visada matomas.

„Dažnai gidais save įvardina asmenys, kurie neturi teisėtai išduoto gido pažymėjimo, pasitaiko atvejų, kad tokie asmenys turistams teikia tikrovės neatitinkančią, klaidinančią arba iškraipytą informaciją ir ne tik menkina gido profesiją jų vykdomos veiklos kokybe, bet ir nesumoka mokesčių valstybei“, – sako L. Girskienė.

Parlamentarė dar siūlo apibrėžti turizmo sektoriuje naudojamas, bet įstatyme neįrašytas sąvokas, tokias kaip kelionių vadovas, kolektyvo, mokyklinė ir piligriminė kelionės.

Kelionių vadovas būtų fizinis asmuo, teikiantis kelionės informaciją ir lydintis keliautojus Lietuvoje ir užsienyje. Anot L. Girskienės, gido ir kelionių vadovo funkcijos yra skirtingos, todėl kelionių vadovų sąvoka ir kvalifikaciniai reikalavimai turėtų būti atskirai apibrėžti įstatyme.

Kas ta Ožeškienė?

Kelionių organizatorės „Mūsų odisėja“ gidų kursų absolventė Karolina Stažytė, laikydama egzaminą, kauniečius ir miesto svečius pakvietė į Kauno simboliu tapusią promenadą.

Pasiūlymas Laisvės alėjoje ir jos prieigose leistis į didžiųjų žmonijos troškimų (meilės, laimės, gerų kaimynų, vilties, tikėjimo, sveikatos, laisvės, išsilavinimo, pinigų ir pan.) paieškas sudomino daug žmonių.

„Visų žmonių, tiek turistų, tiek vietinių gyventojų, žvilgsniai pirmiausia krypsta į centrą, į miesto širdį. Mečiau sau iššūkį atrasti detalių, kurių galbūt kažkas nežino, nors tūkstančius kartų yra praėjęs pro tą vietą“, – pasakojo K.Stažytė, ekskursijos pradžiai pasirinkusi rožinę svajonę – rožinį dramblį ant sienos E.Ožeškienės g. 18a – grafitį, tapusį dar viena traukos vieta. Autoriui Vyteniui Jakui šio kūrinio „Deimarūnas“ idėja kilo ant šios sienos pamačius užrašą „Deima + Arūnas“.

Čia pat ekskursijos vadovė visus užklupo su klausimu „Kas ta Ožeškienė?“ Kažkas iš dalyvių vis dėlto žinojo, kad gatvė pavadinta rašytojos, publicistės, siekusios moterų emancipacijos, vardu. Elzė (Eliza) Ožeškienė buvo įstojusi į moterų legioną, kuris sukilėliams vežiojo paštą ir maistą, slaugė sužeistuosius ir slėpė sukilėlius. Dėl įtarimų suėmus jos sutuoktinį Piotrą Ožešką buvo konfiskuotas šeimos turtas. Nepaisant to, jai pavyko Vilniuje atidaryti sėkmingą knygyną-leidyklą. Vertinama buvo ir jos kūryba. Net kelis kartus tapo kandidateNobelio literatūros premijai.

V.Jako rožinis dramblys tapo dar vienu traukos centru. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Filmų vertos istorijos

Pakeliui į Laisvės alėją – ilga stotelė viename E.Ožeškienės g. kiemų. Tai menininko V.Jako „Kiemo galerija“. Viskas prasidėjo nuo to, kad atsikraustęs bandė suburti kaimynus, stengėsi padėti atsikratyti susvetimėjimo jausmo. Taip po truputį ėmė keistis kiemas, kaimynų tarpusavio santykiai vis šiltėjo, o ant namo sienų įvairiais pavidalais nugulė buvusių ir esamų gyventojų istorijos, iliustruojančios ir skaudžiausius mūsų šalies istorijos vingius.

„Filmų vertos istorijos“, – pasakojo K.Stažytė, aptardama nemažai jų. Nenuostabu, kad apleistas kiemas, virtęs meno galerija po atviru dangumi, tapo traukos centru.

„Filmų vertos istorijos“, – pasakojo K.Stažytė, aptardama nemažai buvusių dabartinės „Kiemo galerijos“ kaimynų likimų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Už poros žingsnių – jau ir Laisvės alėja, šį savo pavadinimą gavusi tarpukariu, minint Lietuvos Nepriklausomybės metines. „Įdomu tai, kad Laisvės alėjos galėjo ir nebūti. Vokiečiai buvo sudėlioję visai kitą planą. Pagal jį pagrindinė gatvė, vedanti link Rotušės, turėjo būti Kęstučio“, – kalbėjo K.Stažytė.

Tačiau vokiečiai čia ilgai neužsibuvo, ir liko galioti 1843 m. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu įsteigtos Kauno gubernijos centrinio miesto Kauno projektinis planas, kurio reikšminga dalis – 1,6 km besidriekianti platesnė, iš dviejų važiuojamųjų dalių sudaryta gatvė, atskirta pėsčiųjų taku ir su trimis iš anksto suplanuotos aikštėmis.

Kino teatrai ir knygynai

„Konkė. Ar kas nors yra negirdėjęs šito žodžio? Šiandien sunku įsivaizduoti, kad nuo Rotušės iki geležinkelio stoties per Laisvės alėją bėgiukais arkliai traukė vagonus. Tai buvo viena iš pirmųjų viešojo transporto priemonių“, – dėstė ekskursijos vadovė.

Prieš konkę, apie 1800-uosius, po Kauną kursavo diližanai – viešojo transporto karietos, traukiamos arklių. Į tokią karietą tilpdavo iki dešimties žmonių.

XIX a. pabaigoje tik dalis Laisvės alėjos sklypų buvo apstatyta, tačiau tarpukariu ji tapo klestėjimo epicentru. „1935 metais alėjoje veikė dešimt bankų, septyni viešbučiai, penki kino teatrai, penki restoranai, šešios kavinės, devynios valgyklos, užkandinės ir vienuolika knygynų“, – vardijo K.Stažytė. Pėsčiųjų zona Laisvė alėja virto sovietinės okupacijos metais.

Už lietuvius meldžiasi JAV

Laisvės alėjos gale, viename iš kiemų, vietinius ir turistus iki šiol žavi Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia, pastatyta XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje. Manoma, kad tai yra viena seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių. Jos istorija susijusi su rūpinimusi vargšais ir ligoniais. Tais laikais ji buvo už miesto, prie kelio į Vilnių, supo kapinės, vėlesniu laikotarpiu tolėliau nuo bažnyčios buvo miestiečių daržai ir sodai.

Šiuo metu čia vyksta pamaldos, teikiami Santuokos ir Krikšto sakramentai. Prie bažnyčios veikia Maldos pagalbos tarnyba ir žvakių šventovė.

Dabar Šv. Gertrūdos bažnyčia labiausiai žinoma dėl stebuklus nešančio kryžiaus ir dėl žvakių šventovės. Aukotojo, kuriam reikalinga maldos parama sunkumų ar džiaugsmo akimirkomis, įžiebta žvakė dega septynias dienas, per kurias už jo intenciją meldžiasi kitas žmogus. Norintiems pasimelsti už kitus intenciją galima gauti apsilankius Maldos pagalbos tarnyboje arba paskambinus, užėjus pas bažnyčios budėtoją, arba elektroniniu paštu.

„Sumokate auką, pasakote savo intenciją, vienuolynas ją įveda į sistemą. Gaunate kito žmogaus, kurio visai nepažįstate, intenciją, pavyzdžiui, „Bronius prašo pasimelsti už jo sveikatą“. Ir septynias dienas žmogus, kurio jūs visai nepažįstate, meldžiasi už jūsų intenciją. Septynias dienas jūs už kažką meldžiatės pagal gautą maldelę. Penktadieniais būna bendra malda už visas intencijas į stebuklingąjį kryžių. Jeigu pritrūksta lietuvių, jūsų intencijos su prašymais keliauja į Aliaską, Floridą, Angliją ar kitur, kur yra tokios pat žvakių šventovės, ir ten už ją kažkas meldžiasi. Labai graži maldos vienybė”, – kalbėjo K.Stažytė.

Beje, būtent prie šios Šv. Gertrūdos bažnyčios įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas 1988 m. siekiant ją išsaugoti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laisvės, mokslo, sporto

Čia pat Laisvės alėjoje – „Aušros“ gimnazija, kurią baigė prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus Nepriklausomybę Vytautas Landsbergis, signataras Aloyzas Sakalas, partizanas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti žinomi žmonės.

Stabtelėjusi prie Romo Kalantos susideginimo vietos K.Stažytė pasiteiravo ekskursijos dalyvių, kokie jie buvo devyniolikmečiai. Apie ką svajojo, ko troško? „Laukiausi“, – atsakė viena ekskursančių, kiti tyliai susimąstė apie garsiuosius 1972 m. gegužės 15 d. ir vėlesnius įvykius.

Už poros žingsnių – olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės garbei skirta liepaitė ir „Vilties“ vaistinė, turinti arbatinę. Vaistinė netrukus švęs savo šimtmetį. Jos išlikusio autentiško interjero puošmena – Antano Kmieliausko, tapiusio ir Vilniaus universiteto bibliotekos lubas, freska „Viltis“. „Kaip manote, ką jis pasakė po daugelio metų apsilankęs čia ir žiūrėdamas į savo freską? Ačiū, kad neuždažėte“, – pasakojo K.Stažytė, ir netrukus išvardijo išskirtinio arbatinės ir kavinės meniu punktus, tarp kurių – ir totorių juodųjų grikių arbata.

„Spurginė populiariausiais savo laikais vien tik spurgų du džemu parduodavo po aštuonis tūkstančius per dieną“, – apie kiekį, sužinotą iš spurginės gamybos vadovės, kalbėjo būsimoji gidė prie kito objekto – populiariosios spurginės. O ką bendro turi Lietuvos banko rūmai ir aukščiausias pasaulio pastatas Dubajuje? Apie tai ir daugelį kitų įdomių dalykų sužinosite kitoje ekskursijoje „Laisvės alėjos perlai: nuo instagraminio kiemo iki legendinių spurgų“, jeigu tokią galimybę praleidote šįkart.

Didelę dalį informacijos K.Stažytė surinko pabendravusi su objektų savininkais ir atstovais. Įdomių faktų prikaupė gausybę, tad sunkiausia buvo atsirinkti, ką pasakoti, o ką palikti juodraščiuose.

Įvairiapusės reakcijos

„Žiauru!!!“, „Čia jūs rimtai?“, „Na va kokia įžymybė, kuom gi pasigirsime? Kur jau ten Čiurlionis!“, „Nu visai į pievas, žemas lygis“, – tokių komentarų sulaukė ekskursijos autorė ir gidų kursų rengėjai.

Tačiau atsirado ir turinčiųjų kitokią nuomonę. „Žemas lygis yra nemokėti rašyti, o ne įdomias ekskursijas vesti nemokamai“, – teigė vienas internautų. „Puiki tema, iš 90-ųjų Kauno, subalansuota ne snobams. Sėkmės gidei, viskas bus gerai!“ – linkėjo kitas komentatorius. Kitų nuomone, imtis „nesušukuotos miesto istorijos“ yra drąsu, bet reikalinga, nes „visų pirma, ekskursijų tikslas yra supažindinti, ir nebūtinai siekiant sužavėti, didžiuotis ir pan. , gali būt ir priešingai – sukelti negatyvius jausmus: baimę, panieką, pyktį, paskatinti apmąstyti žmogiškas vertybes/ jų nebuvimą“.

„Patinka mums ar ne, bet tai mūsų miesto istorija. Šiurpus laikas buvo. Ir kiekvieno asmeninis pasirinkimas gilintis į tai, ar ne“, – vertino dar kita kaunietė.

Jau seniai domiuosi Lietuvos ir Kauno nusikalstamu pasauliu. Ir ne man vienai tai labai įdomi tema.

Tamsusis turizmas

„Jau seniai domiuosi Lietuvos ir Kauno nusikalstamu pasauliu. Ir ne man vienai tai labai įdomi tema. Taip ir gimė idėja pravesti ekskursiją po kruvinąjį Kauną“, – sakė gidų kursų absolventė Rima.

Pagrindinis klausimas, kurio sulaukia dėl šios ekskursijos, kodėl ją apskritai domina tokia tema. Teigė nesitikėjusi, kad net kils diskusija dėl temos tinkamumo ekskursijai. Mergina neslėpė, kad buvo nesmagu sulaukti negražių komentarų, bet trauktis neketina.

„Mūsų odisėjos“ direktorė, Vytauto Didžiojo universiteto turizmo infrastruktūros, Kolpingo kolegijos ekoturizmo dėstytoja Regina Navickienė akcentavo, kad istorijos juk neištrinsime, tačiau kiekvieno mūsų pasirinkimas rinktis mums patiems priimtiniausias ir labiausiai dominančias ekskursijų temas. 

Poreikis auga

Poreikis parodyti ir pamatyti ne tik tai, kas gražu, didinga, auga visame pasaulyje. Kaunas – ne išimtis. Tad tokio tipo, juodojo, tamsiojo turizmo, ekskursijų gali rastis daugiau, juolab kad žmonių, norinčių geriau suprasti istorinius įvykius, netrūksta.

Tamsusis turizmas apima ir ekskursijas į kapines, aplankant garsių žmonių kapus, ekskursijas į veikiančius ar jau uždarytus kalėjimus. Pastarieji žmones traukia iš smalsumo,  kokios yra, buvo kriminalinių kalinių gyvenimo sąlygos, tačiau tarnauja ir kaip prevencinė priemonė. Tamsusis turizmas yra ir pasivaikščiojimai po įprastus objektus, bet tamsiu paros metu, taip pat nelegalus turizmas, kai lankomasi apleistuose pastatuose, o taip pat vizitai į IX-ąją fortą, apsilankymai Aušvice, Hitlerio bunkeriuose ir pan.

„Viena Anglijos bendrovė turistus vežė į Ukrainą, į Maidano revoliuciją – tai politinis tamsusis turizmas, kad jie galėtų pamojuoti vėliavomis, patekti į kalėjimą ir t.t.“ – dar vieną pavyzdį pateikė R. Navickienė.

Kalbant apie visą mokamų ir nemokamų ekskursijų tematiką, didžiausio susidomėjimo, anot pašnekovės, sulaukia kvietimai apsilankyti vienuolynuose. Tarp populiariausių ekskursijų – ir kelionės po Šančius.

Situacija – labai sudėtinga

Klaipėdos apskrities gidų gildijos vadovė Rasa Miuller lygiai prieš metus prognozavo, kad bent vieną turistinį sezoną iš planų teks išbraukti.

Tie gidai, kurie iki pandemijos dirbo su užsieniečiais turistais, be darbo buvo metus ir veikiausiai dar ir šią vasarą jo neturės.

Anot R.Miuller, gildijoje yra maždaug ketvirtadalis žmonių, kurie gyvena vien tik iš turizmo.

O dauguma tokių, kuriems gido paslaugos – pagalbinis verslas.

Nepaisant to, kad šiemet žadamas gausus kruizinis sezonas, kad į Klaipėdą turėtų atvykti daug laivų, ateitis – vis dar miglota.

Taigi jau pernai tų papildomų pajamų daug kam labai pritrūko. Ir šiemet situacija esą labai sudėtinga.

Per karantino laikotarpį kai kurie gidai ieškojosi kitų darbų ir juos susirado.

Kai kurie pradėjo vertėjauti, dalis įsidarbino mokyklose ir mokytojavo, kiti griebėsi sezoninių darbų.

„Didžiausia tragedija yra tiems, kurie gyvena tik iš turizmo. Gido profesija yra pripažįstama visaverte profesija. Ir žmonės, kurie tuo užsiima, yra smulkieji verslininkai. Jie dirbdavo penkis šešis mėnesius per metus, dirbdavo ne tik gidais, bet ir kelionių vadovais, kad užsidirbtų žiemai. Buvo toks jų gyvenimo ciklas, jiems tas darbas patinka. Kol nebuvo krizės, viskas buvo gerai“, – kalbėjo R.Miuller.

Prislėgė nereikalingumas

Gidų asociacijos vadovė pabrėžė, kad kai kuriems gidams perėjimas prie virtualių paslaugų yra sudėtingas, nes esą visais laikais žmonėms sunkiausia išgyventi pokyčius.

Ypač skaudu, kai iki tol buvo deklaruojama, kad gidai yra Lietuvos ambasadoriai, kurie formuoja įspūdį apie mūsų šalį. O staiga per karantiną jie pasijuto visai niekam nereikalingi.

Jei įmonėms dar skiriama kažkokia parama, tiems žmonėms tenka tenkintis 200 eurų pašalpa per mėnesį.

Gidams šiuo metu yra sunku ne tik materialiai, bet ypač – moraliai.

Į klausimus nėra atsakymų

Ir esą, kas slogiausia, kad iki dabar niekas nieko nežino, kaip bus šiais metais.

Nepaisant to, kad šiemet žadamas gausus kruizinis sezonas, kad į Klaipėdą turėtų atvykti daug laivų, ateitis – vis dar miglota.

„Klausimas, kas privers tą turistą išlipti iš lainerio, jei jis nesijaus saugus tame krante? Mūsų valstybė turi būti saugi, kalbant apie pandemijos suvaldymą, o to nėra“, – teigė R.Miuller.

Pirmieji kruiziniai laivai turi atplaukti jau gegužę.

Tačiau iki šiol gidai abejoja, ar tie laivai galės atvykti, ar jie bus pilni, galiausiai, ar turistai apskritai išlips iš laivo į krantą, ar jiems reikės gidų paslaugų.

„Šiuo sunkiu laikotarpiu gidai išliko tik todėl, kad tai yra jų gyvenimo būdas. Kas jiems iš dalies trukdo prisitaikyti kitose specialybėse ir kitur darbo rinkoje“, – kalbėjo R.Miuller.

„Dauguma gidų tiesiog susirado kitus darbus arba grįžo prie kažkokių prieš tai dirbtų darbų. Ne paslaptis, kad tarp gidų yra daug mokytojų – jie grįžo mokytojauti. O išeičių bandoma ieškoti, bandoma daryti virtualias ekskursijas. Bet daugiau tai visgi projektai, skirti vienų gidų kitiems gidams, alternatyvų žmonėms labai mažai.

Buvo daug ciklų paskaitų, projektų, mokymų, kaip tą veiklą perorientuoti, kaip kažkaip kitaip dirbti. Bet vis viena šiam darbui yra reikalingas turistas, žmogus, kuriam galėtum teikti paslaugą“, – Eltai sakė ji.

R. Bačkienė pažymėjo, kad dar rudenį leidus vesti ekskursijas vienam namų ūkiui situacijos itin nepagerino.

Kadangi dabar neturime galimybės dirbti kontaktiniu būdu, rankos tiesiog nusvirusios.

„Kadangi dabar neturime galimybės dirbti kontaktiniu būdu, rankos tiesiog nusvirusios. Dar rudenį, prieš karantiną, galėjome dirbti su vienu žmogumi arba šeima, bet tai praktiškai nieko nereiškė, nes sulaukėme labai mažai užsakymų“, – sakė ji.

„Problema dar ir ta, kad praeitais metais beveik neturėjome užsienio turistų, ir tada tie, kurie paprastai dirbdavo tik su užsienio turistais (...), perėjo į vietinę rinką. Ir tai virto tarsi kova už būvį, kai pasiūla viršija paklausą“, – pridūrė R. Bačkienė.

Anot gidų gildijos vadovės, didelė dalis gidų, kuriems ši veikla buvo pagrindinė, yra pensinio amžiaus žmonės, dėl gaunamų išmokų besijaučiantys pakankami finansiškai saugiai.

„Gal kokiems 70 proc. žmonių buvimas gidu buvo pagrindinis uždarbio šaltinis, kiti 30 proc. bandė derinti darbą su gidavimu. Iš tų 70 proc. didelę dalį sudarė pensinio amžiaus žmonės. Jie jaučiasi ramiau, nes gauna pensiją ir dar išmoką karantino metu“, – sakė ji.

Visgi R. Bačkienė teigė, kad dalis sektoriaus atstovų susiduria su nemenkais finansiniais sunkumais.

„Visgi tie, kuriems vedamos ekskursijos buvo pagrindinis pajamų šaltinis ir kurie nenuėjo dirbti kitur, jaučiasi blogiausiai. Tokių yra apie 7-8 proc. Šie gauna minimalią išmoką ar tiesiog stojo į darbo biržą ir gauna 200 eurų bedarbio išmoką. Tai yra labai maži pinigai, ir tiems žmonės yra tikrai labai sunku“, – kalbėjo ji.

R. Bačkienė taip pat pažymėjo, kad klausimų kelia skirtingų sektorių atstovams mokamos vienodos išmokos.

„Gidai iš tiesų uždirbdavo didelius pinigus, daug deklaruodavo, tad kartais jaučiama šiokia tokia nelygybė, nes mokėjome didelius mokesčius, o išmokos yra vienodos visiems. Nors, aišku, įvairių sričių darbuotojai gal panašią nuoskaudą jaustų iš savo pusės“, – svarstė ji.

Pasak R. Bačkienės, nors gidų gildijos bei sąjungos ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, dažniausiai sulaukta gana biurokratiškų atsakymų.

„Raštų (Vyriausybei – ELTA) mes esame prirašę labai daug. (...) Visgi į kiekvieną raštą atsakymą gaudavome kokią eilutę iš Vyriausybės nutarimo“, – sakė ji.

Ketina švęsti

"Iš principo ketiname minėti Tarptautinę gido dieną, kad nepasiduotume depresijai", – žvaliu balsu pasakoti apie pasirengimą profesinei šventei pradėjo Lietuvos gidų sąjungos prezidentas Linas Daubaras. Šiais metais gidai nesirinks, kaip paprastai, į paskaitą, neprireiks ir iškilmingų suknių, kostiumų.

Savo šventę gidai minės nuotoliniu būdu, viltingai tikėdami, kad kiekviena ateinanti diena artins juos prie susitikimų su turistais, kelionių, neįkyriai raginančių įsižiūrėti į mažos šalies grožį, ir smalsių klausimų.

"Šį kartą susijungsime ir linksmų pastebėjimų, nutikimų pasipasakojimo fone minėsime Tarptautinę gido dieną. Esame gana užgrūdinti ir nepasiduodame. Bet, žiūrint tiesai į akis, situaciją nuo pirmo karantino paskelbimo galima vertinti tik tragiškai, nepaisant mūsų optimizmo", – pastebėjo L.Daubaras.

Beveik 500 narių vienijančios Lietuvos gidų sąjungos vadovas pasakoja, kad, be jokios abejonės, vasara buvo atokvėpio metas. Atokvėpio ta prasme, kad gidai turėjo darbo. Labai gelbėjo vietinis turizmas. Visi suprato, kad yra ką pamatyti ir Lietuvoje.

"Tačiau didžioji dalis Lietuvos gidų dirba su užsieniečiais. Tai visiškai kitokios apimtys, didokos grupės, gana nemaži pinigai, ir laiko prasme – kartais savaitės, o kartais ir dviejų savaičių turai. Tai mes praradome. Padėjo gamta. Bet kiek iš 2,5 mln. Lietuvos gyventojų gali po tą mūsų šalį keliauti? Mūsų valstybė ne tokia didelė, kad vis kažką naujo galėtum pamatyti, – tai tokia objektyvi problema", – realybės momentus dėstė L.Daubaras.

Deimantėlių paieška

Įprastai Lietuvoje gidams sezonas prasidėdavo apie balandžio vidurį, gegužę. Daugiau nei 30 metų gidu dirbančio L.Daubaro kalendoriuje jau yra užsakymų, tačiau prie visų jų – klaustukai. "Anksčiau tokiu laiku  žinodavau, kad liepos 6 dieną 7 val. ryto pasiimsiu grupę. Šiandien tas pats, tačiau nesu garantuotas, kad taip ir bus", – L.Daubaras neslepia, kad COVID-19 nulemtas neužtikrintumas jau praėjusią vasarą privertė gidus persiorientuoti.

Pasak jo, tam neprireikė didelių pastangų, nes gidai turi gana daug žinių, kurias pritaikė gamtiniam turizmui – pažintiniams takams, apžvalgos bokštams, miškams ir kitam Lietuvos grožiui atskleisti.

"Jei atvažiuoja žmogus iš Australijos, jam gilintis į Lietuvos istoriją nelabai reikia, jam tai tolima. Kai kalbi su vietiniu, o mes savo istoriją daugmaž žinome, turi rasti tokių deimantėlių, kurių niekas iki tol nežinojo. Jei sugebi žmogui apie jo miestą papasakoti kažką naujo, tai jau aukštas lygis", – sako L.Daubaras.

Karantinas – parastos grupės, neuždirbti pinigai. Tačiau, iš kitos pusės, karantinas tiems, kurie norėjo, leido patobulinti savo kvalifikaciją, parengti naujus pasakojimus arba jau parengtus papildyti pikantiškomis, dar negirdėtomis, mažai žinomomis detalėmis.

"Anksčiau kaip įsikinkydavome nuo pavasario, tai spalį tik baigdavome sezoną. Praėjusią vasarą sezonas vos vos atsigavo, tad turėjome laiko gilintis į tai, kas įdomu, sužinoti kažką naujo. Rengėme įvairius mokymus ir su Gidų sąjunga, ir su ministerijos pagalba", – pasakojo L.Daubaras.

Nesigilinama į specifiką

Gana daug gidų yra ir mokytojai, dėstytojai. Per dviejų mėnesių, o kartais ir ilgesnes atostogas jie, dirbdami gidais, turėdavo galimybę užsidirbti. Pandemija šią galimybę pakoregavo. Negana to, valstybės deklaruojama parama gidams taip pat sunkiai pasiekiama.

"Skaudi tema. Visur akcentuojama parama smulkiajam verslui. Gidas yra pats tikriausias smulkusis verslininkas. Daugelis mūsų dirba pagal verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą. Tačiau, pagal paramos sąlygas, mūsų tie pinigai nepasiekia. Kiek prirašiau kreipimųsi – pradedant nuo Prezidento, tačiau reakcijos jokios", – nusivylimo neslėpė L.Daubaras.

Turizmas, kurio dalis yra gidai, Europoje pripažįstamas kaip vienas labiausiai nuo pandemijos nukentėjusių sektorių. Lietuvoje – taip pat. Tačiau numatyti kriterijai paramai gauti eliminuoja gidus iš gavėjų gretų.

Kai mokesčius reikia mokėti, kiekvienas juos moka ir kaip mokytojas, dėstytojas, ir kaip gidas, o kai nori gauti paramą – tai jau skaičiuoja, kad gauni atlyginimą ir kokios dar čia tau paramos?

L.Daubaras pateikė kelis pavyzdžius. Didžioji dalis gidų dirba pagal individualios veiklos pažymą arba verslo liudijimą. Kaip jau minėta, darbo sezono pradžią gidai skaičiuoja anksčiausiai nuo balandžio vidurio. O vienas iš kriterijų paramai gauti – kad karantino paskelbimo dieną, t.y. pernai kovą, gidas turėjo būti išsiėmęs verslo liudijimą.

"Bet kovo 17 d. į Lietuvą niekas nevažiuoja. Tai žmonės to liudijimo ir neturėjo. Be to, tuo metu jau buvo prasidėjusi psichozė, kad bus blogai su turizmu, todėl daugelis laukė, kaip kas bus ir neskubėjo išsiimti verslo liudijimo. O traktuojama, kad jei nebuvai išsiėmęs verslo liudijimo, vadinasi, nedirbai ir kokios čia dar paramos tikiesi", – atsainiu valdžios požiūriu stebėjosi L.Daubaras.

Paramos grimasos

Lietuvos gidų sąjungos prezidentas pastebi, kad dar vienas kriterijus, lemiantis paramos dydį, – 2019 m. sumokėti mokesčiai. Anot L.Daubaro, gidams 2019-ieji buvo geri, turizmas klestėjo.

L.Daubaro duomenimis, iki 2020 m. augimas turizmo srityje buvo labai pastebimas. Pagal atvykstančiųjų skaičių, apgyvendinimo duomenis, Lietuva buvo trečia auganti valstybė turizmo srityje.

Tačiau ir čia dažnam gidui koją kiša jų tiesioginis darbas – mokytojo, dėstytojo, lektoriaus. Valstybė skaičiuoja taip: jei 2019 m. gavai atlyginimą kaip samdomas darbuotojas pagal darbo sutartį, į paramą už gido paslaugas, kurias dėl pandemijos praradai, jau negali pretenduoti. Visiškai tas pats, kiek mokesčių sumokėjai teikdamas gido paslaugas, bet už tai, kad neturėjai galimybės jų teikti dėl koronaviruso, jokios paramos už praradimus nesitikėk.

"Kai mokesčius reikia mokėti, kiekvienas juos moka ir kaip mokytojas, dėstytojas, ir kaip gidas, o kai nori gauti paramą – tai jau skaičiuoja, kad gauni atlyginimą ir kokios dar čia tau paramos? – kartėlio neslėpė L.Daubaras. – Gerais laikais mes klestėjome dirbdami mėgstamą darbą ir uždirbdami. Dabar liko tik domėjimasis ir mėgstamas darbas. Kažkada gal vėl pradėsime ir uždirbti iš mėgstamo darbo."

Mažieji ambasadoriai

Lietuvos gidų sąjungos prezidentas pastebi, kad šiandien gidui nepakanka istorinių žinių apie šalį ar miestą. Kiekvieno turisto rankose – išmanieji įrenginiai, tad daugelį faktų norintys ir taip sužino, todėl gidui nepakanka tik žinoti, kuriais metais pastatyta bažnyčia ar kuriais metais Napoleonas per Nemuną kėlėsi.

"Muziejai jau seniai pasirinko audiogidus: pasiimi ausines, paspaudi mygtuką ir tau pasakoja. Aš jau labai seniai akcentuoju, kad gidas turi būti vietinis gyventojas, kuris žino ne tik tai, kas vyko XV a., bet ir tai, kas vyksta šiandien. Ir moka papasakoti apie paprasto žmogaus gyvenimą. Turistams įdomu, koks vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Kodėl, esant tokiam mažam atlyginimui, Vilniaus senamiestis pilnas prabangių mašinų, net tokių, kokiomis Londone nevažinėjama? Tą privalai žinoti. Tai XXI a. turistų klausimai", – atvykusiųjų domėjimosi amplitudę piešė gidas.

Neretai gidai vadinami mažaisiais šalies ambasadoriais. Gidas su turistu praleidžia daugiausia laiko jo viešnagės metu. Ką pirmiausia turistas, atvykęs į svečią šalį, pamato? Pasienietį oro uoste, taksi ar autobuso vairuotoją, viešbučio administratorių, o kai išsiruošia susipažinti su šalimi ar miestu, svečius lydi gidas. Kaip gidas pristatys šalį, tokius įspūdžius svečias ir išsiveš.

"Garantuoju už visus 500 Lietuvos gidų sąjungos žmones. Mes esame labai geranoriški, stengiamės, širdyje didžiuodamiesi savo šalimi, norime ją kuo gražiau parodyti. Deja, tos šalies valdžia vėliau pasako, kad tą ir tą dieną tu nebuvai išsiėmęs verslo liudijimo. Suskaičiavau, kad mūsų gidai vedė ekskursijas 26 kalbomis. Tai įsivaizduokite, kad bet kuriam žymiam žmogui, atvykusiam į Lietuvą, ne Prezidentas ekskursiją veda, o kvalifikuotas gidas, ir netgi svečio kalba", – pabrėžė L.Daubaras.

Ir pabaigoje – duoklė Kaunui. Lietuvos gidų sąjungos prezidento įsitikinimu, Kauno vizitinė kortelė galėtų būti Kauno tvirtovė. Tam reikia daug darbo, pinigų, tačiau antros tvirtovės Lietuvoje nėra.

Išbraukė iš planų

Klaipėdos apskrities gidų gildijos vadovė Rasa Miuller dar balandį prognozavo, kad šį sezoną iš planų galės išbraukti.

Nors tuomet Uosto direkcijos tinklalapyje dar buvo skelbiama, kad pirmasis keleivinis laivas miestą galbūt aplankys gegužės 31-ąją, o iki spalio pabaigos turėjo atplaukti iš viso 45 kruiziniai laineriai.

Tačiau tai buvo teorinė tikimybė. Dabar jau aišku, kad šiųmetis kruizinis sezonas pasibaigė neprasidėjęs, o su turizmo sezonu susiję verslai šiuos metus jau beveik palaidojo.

Taip nusiteikę ir Klaipėdos apskrities gidų gildijos atstovai. Ši gildija vienija per šimtą gidų iš Klaipėdos, Palangos ir Gargždų.

Tie, kurie dirbo su užsieniečiais turistais, darbo beveik neturi. Tačiau tie, kurie dirbo su lietuvių grupėmis, šiek tiek išjudėjo.

Griebėsi kitų veiklų

Anot R. Miuller, gildijoje yra maždaug ketvirtadalis žmonių, kurie gyvena vien tik iš turizmo.

O dauguma tokių, kuriems teikti gido paslaugas yra pagalbinis verslas.

Taigi šiemet tų papildomų pajamų daug kam labai pritrūks. Situacija esą gal ir nėra tragiška, bet – labai sudėtinga.

"Dirba tik nedidelė dalis gidų ir ne visu krūviu. Dirba tie, kurie darbavosi su lietuvių grupėmis. Vokiečių turistų beveik nepasitaiko, tik pavienės grupės. Anglakalbiams gidams darbo praktiškai nėra, nes amerikiečiai ar britai turistai čia nevažiuoja. Situacija vis dar nekokia", – konstatavo R. Miuller.

Per karantino laikotarpį tie gidai, kurie gyveno tik iš turizmo, pamatę, kad tai tapo socialiai nesaugu, ieškojosi kitų darbų ir juos susirado.

Kai kurie pradėjo vertėjauti, kai kurie įsidarbino mokyklose ir ketina mokytojauti, kiti gidai griebėsi sezoninių darbų.

"Vis dėlto didžioji dalis mūsų gidų nėra tie, kuriems šis darbas – pagrindinis užsiėmimas. Šią vasarą turbūt ne visiems pavyks papildomai užsidirbti, bet kai kurios ekskursijos vyksta. Jei neprasidės antroji koronaviruso banga ir vėl nebus ribojamas žmonių skaičius grupėse, gidai pamažu atsigaus", – kalbėjo Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro vadovė Romena Savickienė.

Kiti metai bus geresni?

Klaipėdoje dirbantis, savo unikaliomis ekskursijomis "Gintaro gaudymo paslaptys" pajūryje išgarsėjęs gidas Igoris Osnač net ir šiuo sunkiu laikotarpiu per daug nesiskundė. Sakė, kad jei nėra užsieniečių, jis dirba vietinei rinkai.

"Kai karantinas oficialiai buvo nutrauktas, iškart pradėjome dirbti. Šią savaitę buvo atvykusios dvi nedidelės turistų grupės iš Vokietijos. Bendradarbiaujame su Klaipėdos universitetu, burlaivyje "Brabander" vedu ekskursijas. Tačiau šiais metais daugiau poilsiaujame. Retas atvejis, kai vasarą pasitaiko atostogos, tačiau į ateitį žiūriu optimistiškai. Šiuo metu tenka padirbėti ir su stovyklaujančiais vaikais, ir su sportininkais. Ekskursijos vyksta gamtoje, gryname ore", – sakė I. Osnač.

Optimizmo nepraranda ir kruizinės laivybos kompanijos, kurios ruošiasi kitų metų sezonui.

2021-aisiais į Klaipėdą jau planuoja atplaukti 52 keleiviniai laineriai, pirmasis – "Magellan" (221 m ilgio) ketina apsilankyti balandžio 18 d.

Paskutinysis 2021-aisiais svečias turėtų būti 203 m ilgio keleivinis laivas "Aidavita".

"Nepaisant to, kad kitais metais žadamas gausus kruizinis sezonas, kad į Klaipėdą turėtų atvykti daug laivų, visa tai dar yra labai neaišku, ir gidams tai – menka paguoda", – teigė R. Miuller.

Kelios dešimtys gidų su šūkiais „Guides together“ ir „Guide work matters“ („Gidai kartu“, „Gidų darbas svarbus“) atviru turistiniu autobusu pajudėjo nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės link Rotušės, kur vėliau prie jų prisijungė kiti kolegos ir dešimčiai minučių iškleidė įvairiaspalvius skėčius taip atkreipdami praeivių dėmesį.

Akcija vienu metu vyko ir kituose Europos miestuose.

„Norime solidarizuotis su Vengrijos ir visais pasaulio gidais, kurie šiuo metu sėdi be darbo. Norime solidarizuotis ir atkreipti dėmesį, kad mes egzistuojame šiame gyvenime, kad mus atsimintų, kad mes dar gyvi, bet neturime kuo užsiimti“, – BNS sakė gide užsienyje, o dabar – ir Lietuvoje dirbanti Eglė Likaitė.

Anot jos, konkrečių reikalavimų Vyriausybei Lietuvos gidai nekelia, bet atkreipia dėmesį, kad šios profesijos atstovai kilus koronaviruso krizei neteko pajamų, nors dalis jų, kaip ir pati Eglė, persiorientavo ir ėmė teikti paslaugas Lietuvoje.

„Bet beveik penki tūkstančiai žmonių negali persiorientuoti į vidaus rinką, didžioji dalis žmonių darbo neturi ir jie niekur nepersiorientuos“, – sakė ji.

Reikalavimai – dvejiems metams neįleisti užsienio gidų

Lietuvos gidų sąjungos prezidentas Linas Daubaras sako, kad tik dalis užsienyje iki šiol dirbusių šios profesijos atstovų perėjo dirbti į vidaus rinką, nes ji per maža. Pats L. Daubaras sako įprastai dirbantis Suomijoje, tačiau dėl koronaviruso krizės veda ekskursijas Lietuvoje.

Bet beveik penki tūkstančiai žmonių negali persiorientuoti į vidaus rinką, didžioji dalis žmonių darbo neturi ir jie niekur nepersiorientuos.

„Pasiūlymai mūsų buvo tokie: dabar numatyta du mėnesius po karantino mokėti tą juokingą 257 eurų sumą. Mes prašome, kad tai būtų bent jau pusę metų po karantino, nes, pavyzdžiui, kirpykla pabuvo uždaryta keletą mėnesių, bet žmonės vistiek eina kirptis. Pas mus – kaip nuėmė, taip nuėmė. Aš šiemet galbūt vieną anglų grupę turėsiu. Tad mums, jei pamokės tuos kelis šimtus, tikrai nėra ta pakankama pagalba“, – sakė L. Daubaras.

Anot jo, Vyriausybei, premjerui ir Prezidentūrai taip pat pateiktas pasiūlymas dvejus metus riboti galimybes dirbti gidams iš užsienio.

„Prašome , kad būtų laikinai sustabdyta galimybė Lietuvoje dirbti užsienio gidams. Nes pagal Europos laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, bet kuris lenkas, portugalas ar italas, pranešęs Lietuvos institucijoms, kad jis dirba šalyje gidu, jam privaloma išduoti leidimą gidauti Lietuvoje. Tai – tikrai neteisinga, tuo labai stipriai naudojasi lenkai, ypač gidaudami po Vilniaus kraštą, naudojasi latviai“, – teigė L. Daubaras.

Anot jo, valdžios institucijos į šiuos pasiūlymus kol kas reaguoja skeptiškai.

Gidų sąjungos vadovo teigimu, iš viso Lietuvoje išduota apie 4,5 tūkst. gidų pažymėjimų, tačiau tai nereiškia, kad jie visi dirba. L. Daubaro skaičiavimais, intensyviai dirbančiųjų gidų ir kelionių vadovų Lietuvoje gali būti per 600.

Priversti atostogauti

Karantinas skirtingai paveikė žmonių darbotvarkes. Vieniems žadintuvams leido ilgiau pamiegoti, kitus iš lovų vertė įprastai, tretiems užkrovė papildomų darbų, o ketvirtus įkalino namuose ir privertė laukti tolesnių etapų, kurie galbūt sušvelnins esamus suvaržymus. Žiūrovų išsiilgo teatralai ir atlikėjai, grupinių treniruočių – instruktoriai ir treneriai, užsienio ir vietinių turistų – gidai. Vis dėlto panašu, kad pastarųjų veiklai žalia šviesa bus uždegta dar negreit. Nors pamažu atidaromos sienos, ekskursijų vedliai netiki, kad žmonės skubės keliauti. Juolab kad kai kuriose šalyse, kaip Vokietijoje, nuolat girdimi raginimai šiuos metus baigti sėsliai.

Įprastai sezoną pradėdavę kovo pabaigoje arba balandį, per savaitę priimdavę po kelias turistų grupes, gidai nori tikėti, kad į darbus vėl kibs vasaros viduryje. Vis dėlto blogiausio scenarijaus mintys neapleidžia, todėl dalis ekskursijų vedlių jau skaičiuoja likusias santaupas ir galvoja, ar pildyti bedarbių gretas, ar ieškoti kitos veiklos, laikinai pakeisiančios mėgstamą darbą.

Tikiuosi, kad viskas greitai stos į savo vietas, todėl būtų smagu žmones nustebinti naujais maršrutais.

Pasakoja apie Kauną

Paskutinę savo ekskursiją Liuda Vitkienė surengė kovo 14-ąją. Šeimai, kurią tąkart vedžiojo po įsimintiniausias Kauno vietas, gidė juokais pasakė, kad jie bus paskutiniai klientai prieš karantiną. Tiesa, tada moteris nė nenutuokė, kiek laiko pastarasis tęsis ir kaip smarkiai jis pakeis visų gidų gyvenimus.

"Dažnai turistams pasakoju apie Kauną istoriją: karą, badą, epidemiją. Karo ir bado nėra, o štai epidemijos neišvengėme", – kalbėdama moteris dirstelėjo į kalendorių.

Balandį ir gegužę turėjusios vykti ekskursijos neįvyko. Viena po kitos atšaukiamos birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių rezervacijos. Ir nors Liuda į susiklosčiusią situaciją stengiasi žiūrėti optimistiškai, suvokia, kad tai bus pirmi metai iš dešimties, kai po miesto gatves ji vaikščios viena. Po 2008-ųjų krizės gavusi gido pažymėjimą, 2010-aisiais moteris nėrė į naują veiklą, o po kelerių metų intensyvaus darbo tapo ne tik aukščiausios kategorijos gide, bet ir įkūrė įmonę "Kauno gidas". Pastarosios pavadinimas sufleruoja, kad daugiausia laiko L.Vitkienė praleidžia Kaune, tačiau, esant poreikiui, su grupėmis vyksta ir į kitus regionus. Paklausta, ką apie miestą, kuriame gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų, pasakoja turistams, patyrusi gidė šyptelėjo – Kaune apstu įdomių vietų, apie kurias galima kalbėti valandų valandas.

"Žinoma, pirmiausia pažintį pradedu nuo Kauno senamiesčio. Tai yra klasika. Tuomet supažindinu su Laisvės alėja ir lygiagrečiai išsidėsčiusiomis gatvelėmis, tarpukario modernizmo ir art deco architektūra. Trečia vieta, jei tik turistai nori, – Pažaislio vienuolyno ansamblis", – reaguodama į svečių pageidavimus, L.Vitkienė neretai išsuka iš populiariųjų maršrutų. Tuomet grupės atsiduria Kauno fortuose, šalia gamyklų ar kitose vietose, kurių nerasite miestą reprezentuojančiuose atvirukuose.

Viliasi greitai grįžti

L.Vitkienės klientai – ne tik kauniečiai ar svečiai iš kitų Lietuvos miestų, bet ir užsienio turistai. Neretai – vadinamieji vipai. Pastarųjų pavardžių ji neatskleidė, tik prasitarė, kad yra tekę bendrauti ir su politikais, ir su verslininkais, ir net kino žvaigždėmis. Prieš kelerius metus gidė po Kauną vedžiojo vieną garsią aktorę, kurią iki tol buvo mačiusi tik televizijos ekrane.

"Kartu su kolegomis pastebėjome tendenciją, kad bėgant metams grupės mažėja. Tarkim, kažkada po Pažaislio vienuolyną vedžiojau 60 žmonių iš Vilniaus universiteto. Dabar žmonės suprato, kad gido paslauga – daug nekainuojanti pramoga visai šeimai: vaikams, tėvams ir seneliams. Žinoma, tokiais atvejais gidui tenka daugiau darbo, nes reikia prisitaikyti prie visų amžiaus grupių", – profesionali gidė neslėpė karantino metu bene labiausiai pasiilgusi gyvo bendravimo su miestiečiais ir Kauno svečiais. Dabar moteris savo dėmesį skiria artimiesiems, o su kolegomis bendrauja ir įgūdžius tobulina virtualiai.

"Stengiuosi išlaikyti ankstesnį ritmą ir dirbti bent 6–7 valandas per dieną. Vaikštau, skaitau knygas, keliu kvalifikaciją, dėlioju naujus maršrutus. Tikiuosi, kad viskas greitai stos į savo vietas, todėl būtų smagu žmones nustebinti naujais maršrutais, – L.Vitkienė vylėsi jei ne vasarą, tai bent rugsėjį, minint Turizmo dieną, aplink save galėsianti suburti grupę smalsuolių. – Ar nepagalvojau apie virtualias ekskursijas? Taip vaikščiojau po Valdovų rūmus. Labai patiko, todėl, tikiu, kažką panašaus būtų galima sugalvoti ir apie Kauną, tačiau tam reikia ir laiko, ir resursų."

Padeda rasti gimines

Gidė Loreta Požerskytė dirba su mažomis grupelėmis, dažniausiai – litvakų šeimomis ir trečios ar ketvirtos kartos Amerikos lietuviais. Kartu su jais jau bemaž keturiasdešimt metų gidaujanti moteris keliauja po Lietuvą ir padeda ieškoti giminių šaknų. "Ne kartą yra tekę kapinėse palikti butelį su rašteliu, o vėliau sulaukti skambučių iš žmonių, iki tol net nenutuokusių, kad kažkur yra jų giminaičiai, – apie savo darbo specifiką pasakojo profesionali ekskursijų vedlė. – Gido profesija kupina netikėtumų. Čia nėra monotonijos, o kiekviena ekskursija – vis kitokia."

Per ilgus darbo metus L.Požerskytė ne vienam padėjo surasti giminaičius, tiesa, būta ir asmeninių atradimų. Antai viena litvakų šeima, prieš kelerius metus į Kauną atvežusi senelį, augusį Žaliakalnyje ir išgyvenusį Dachau koncentracijos stovyklos košmarą, tapo artimais Loretos draugais. Tokių pavyzdžių, anot pašnekovės, ne vienas. Su kitais turistais artimesnis ryšys neužsimezgė, tačiau prisiminimas apie juos išliko ilgam. Štai praėjusiais metais jai teko vesti ekskursiją Lietuvoje koncertavusiam Stingui. Atlikėjas, anot gidės, lydėjo draugą, Kaune ieškantį savo litvakiškų šaknų. Jei ne karantinas, Loreta veikiausiai šią minutę taip pat vaikščiotų po Kauną ar kokį kitą šalies miestą. Belstųsi į vietos muziejaus duris ir savo herojų istorijose bandytų ieškoti pamestų galų.

"Deja, dabar – priverstinės atostogos", – L.Požerskytė tikino šį laiką besistengianti praleisti turiningai.

Kartu su bičiulėmis ji lanko pažintinius takus, vaikščioja po miškus. Prie kompiuterio stengiasi būti tik tiek, kiek reikia dėl darbo, nes tiki, kad anksčiau ar vėliau gyvenimas grįš į senąjį ritmą, o metų pradžią jai skelbs ne fejerverkai naktį iš gruodžio 31-osios į sausio 1-ąją, o kovo ar balandžio mėnesių turistų srautai.

Dirbo ir psichologe

Baigusi germanistikos studijas, kaunietė Ilona Grainienė galėjo būti vokiečių kalbos mokytoja, tačiau galimybė dirbti gide ir bendrauti su užsienio turistais 1993-iaisiais ją kur kas labiau viliojo. Pirmieji turistai, su kuriais ji maišė Lietuvą, kone prieš trisdešimtis metų čia vyko ne pažinimo smalsumo, o prisiminimų vedami.

"Tai buvo žmonės, susiję su Rytprūsiais ir Klaipėdos kraštu. Sovietmečiu negalėję aplankyti savo gimtinės. Dažną jų lydėjo klaikūs prisiminimai – sovietų armijos santykis su vokiečių tauta, bėgimas, palikti tėvų namai, badas. Žmonių emocijos pratrūkdavo kaip pūliniai. Dabar kai viską atsuku atgal suprantu, kad tuomet neturėjome jokio suvokimo, kaip dirbti su užsieniais. Mes viską darėme intuityviai – su nuoširdumu ir empatija", – pirmąsias ekskursijas ir psichologinę naštą, su kuria teko susidoroti, prisiminė gidė.

Po kelerių metų plūstelėjo turistų, kuriems jau buvo įdomu pažinti Lietuvą, Latviją ir Estiją. Taip gidės maršrutuose atsirado Kaunas, Vilnius, Trakai, Kuršių nerija, Ryga, Rundalė, Tartu, Talinas. Standartinė pažintinė programa trunka maždaug savaitę. Įtraukus daugiau miestų ir objektų, pridedama papildomų dienų. Viskas priklauso, nuo turistų grupės. Ar tai moterų sąjunga, ar žemės ūkio specialistai, ar žygeiviai.

"Labiausiai man patinka objektai, kurių nesu lankiusi. Tarkim, atkurti dvarai, siūlantys apnakvindinimo paslaugas arba gurmaniškos kelionės", – tiesa, tokių ekskursijų, anot I.Grainienės, per metus būna vos kelios.

Užsiima savanoryste

Skersai ir išilgai išmaišiusi Lietuvą, Latviją, Estiją, dabar Ilona, kaip ir likę gidai ilsisi.

Tačiau kaip sako ji pati, neverkia ir debesų užvertusi galvą neskaičiuoja. Moters dienoje apstu kitos veiklos, kuri laikinai pakeitė didžiausią jos aistrą – gidavimą. Iki tol savanoriavusi "Maisto banke", karantino metu moteris įsitraukė į "Darom" akciją ir pilietinę iniciatyvą "Stiprūs kartu".

"Dar būtų gerai, kad iš tos veiklos ir pinigai generuotųsi, tada galėčiau toliau gyventi. Deja, dabar gyvenu iš resursų, o jie greit baigsis. Tada teks arba papildyti į bedarbių gretas arba ieškoti kitos veiklos. Darbo aš nebijau", – kalbėjo gidė.

Vis dėlto apie ekskursijas vietiniams ji negalvoja. Konkurencija, anot I.Grainienės, yra nemaža, be to, taip elgtis būtų nekolegiška. Todėl dabar senaisiais maršrutais ilgametė gidė keliauja ir drauge su savimi turistus vedžiojasi per miegus. Panašūs sapnai esą lanko ir jos kolegas.

"Organizmas jaučia, kad dabar – darbymetis, matyt, todėl ir sapnai tokie lanko. Man balandis buvo tuščias, tačiau gegužei turėjau užsakytų ekskursijų. Visos jos anuliuotos. Viltis rusena, kad grįšime liepą, bet suprantu, kad greičiausiai taip nebus. Ar neprarasiu įgūdžių? Nemanau. Žinoma, jei iškris šie metais, kitais teks vėl šį ir tą iš naujo prisiminti", – pokalbį baigė I.Grainienė.