Šis renginys Tautinių kultūrų centre organizuojamas kiekvienais metais. Tai – Klaipėdos ukrainiečių kultūros ir švietimo centro „Rodyna“ sekmadieninės mokyklos mokytojos Mariia’os Papakonstandi sumanymas.

„Ukrainiečiai myli ir skaito T. Ševčenkos kūrinius, nes jo poezija paliečia širdį“ – sakė M. Papakonstandi.

Renginio metu ji pasakojo, kad T. Ševčenkos knygos yra kaip šeimos relikvijos, perduodamos iš kartos į kartą, o jo poeziją skaito ir suaugę, ir vaikai.

Renginyje dalyvavo visos sekmadieninės mokyklos, o jų auklėtiniai ruošė programą.

„Tai iš tiesų tradicinis renginys, švenčiamas kasmet, tikrai gražus, literatūrinis, minint ir autoriaus kūrybą, ir meilę tėvynei, ir patriotiškumą“, – sakė Tautinių kultūrų centro direktorė Jelena Butkevičienė.

T. Ševčenka – XIX a. ukrainiečių poetas, rašytojas, dailininkas, visuomenės veikėjas, etnografas, žymiausias ukrainiečių literatūros klasikas ir tautinio atgimimo veikėjas, kvietęs vienytis už laisvą Ukrainą.

„Jis iš tikrųjų yra iš tų, kurie kelia dvasią. Jis įvairiuose šaltiniuose minimas kaip poetas, kuris savo kūriniuose ir veiksmais kovojo už laisvę ir tautą“, – tikino pašnekovė.

Anot J. Butkevičienės, patys ukrainiečių mokyklos moksleiviai vertė T. Ševčenkos eiles iš ukrainiečių į lietuvių kalbą ir jas pristatė ne tik šiame renginyje.

„Jie dalyvavo ir Lietuvių kalbos dienų minėjimo renginyje, ten lietuviškai skaitė T. Ševčenkos eiles. Tekstas, kai išgirsti, kaip skamba ir supranti jo reikšmę, tikrai stiprus“, – neslėpė Tautinių kultūrų centro direktorė.

Lygiai prieš 100 metų Juozas Žilevičius straipsnyje „Mūsų muzikos kūryba“ („Kūrybos keliais“), 1923), apžvelgdamas lietuviškos muzikos kūrėjus ir jų kūrybos leidinius, apie M. Petrauską rašė, kad „jo kūrinių spaudoje daugiau nekaip visų kitų drauge paėmus spausdintus Lietuvoje, tik deja, jo kūryba, būdama originalaus būdo, nesiplečia Lietuvoje ir tuo būdu yra beveik nežinoma apart operečių „Birutė“, „Consilium Facultatis“ ir „Lietuvių milionierius“.

J. Žilevičius rašė, kad apie M. Petrausko kūrybą „reikia plačiai skyrium rašyti“, mini jo įsteigtą muzikos mokyklą, originalių kūrinių ir harmonizuotų dainų leidinius ir pabrėžia: „Jei šiandien Amerikos lietuviai turi chorų, chorų vedėjų, dainininkų, muzikos mėgėjų tai tik dėka M. Petrauskui, kurs, savo kūrybą platindamas, auklėjo ir mokino savo tautiečius.“

Anot J. Žilevičiaus, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas ir M. Petrauskas yra pirmoji lietuvių muzikos triada, trys aukštąjį išsilavinimą turintys vyrai, dirbę skirtingose pasaulio vietose, iš kurių „gimė eilė išlavintų kūrėjų, kurie šiandien kultūringai tęsia pradėtą senųjų darbą“.

Šiais metais minime 150-ąsias M. Petrausko gimimo metines. Apie jo gyvenimą, veiklas, muziką ir jos reikšmę susitikau pasikalbėti su kompozitore Zita Bružaite, koncertinės įstaigos „Kauno santaka“, nutarusios išmaniai paminėti šį jubiliejų, meno ir kultūros projektų vadove.

– Neabejoju, kad tuo metu žodžiai apie M. Petrauską skambėjo didingai – vienas iš pirmosios triados, senasis, išleidęs daugiau, nei visi kiti, tuo metu leisti, sudėjus, daug nuveikęs Amerikos lietuvių labui – ir juk visa tai tiesa! Vis dėlto pirmųjų dviejų iš šio trejeto kūrinius girdime chorų repertuare, Dainų šventėse, bažnyčiose. M. Petrauskui teko dalia būti minimam tik per jubiliejus? Kokia šiandien „Birutės“, kurią J. Žilevičius tik operete vadina, reikšmė? Kitų jo sceninių kūrinių, dainų? Tik istorinė ar vis dėlto ne?

– Jubiliejais visada iššaunamas proginių renginių konfeti. Taip yra pas mus ir svetur. Kiekvieną kartą bandome kartoti sau ir kitiems, įpindami apgailestavimo ar net priekaišto gaidą, kad paminėjimai nūnai pas mus susiję tik su apvaliomis datomis, tačiau sukaktys ir jubiliejai vis dėlto yra patogus kontekstas priminti, smalsumui sužadinti, istorijos ar tiesiog  kūrėjo ir jo darbų revizijos labui. Jei jubiliejus pasitinkamas kūrybiškai, o ne tik formaliai paminint, tai gali tapti įdomiu, informatyviu ar net atradimais paženklintu veiksmu.

Opera „Birutė“ yra pirmoji nacionalinė lietuvių opera ir tai yra mums visiems svarbi Lietuvos muzikos kultūros atžyma stebint nacionalinės operos raidą. Matome, kad M. Petrausko kūrybinis pasirinkimas daugeliu atveju sviro į teatro pusę. Lietuviškas žodis ir turinys, veiksmas, muzika sceninių kūrinių autoriui buvo ne tik lietuvybės propagavimo priemonė Lietuvoje, Amerikos lietuvių išeivijos bendruomenėse, bet greičiausiai ir jam pačiam labai mieli žanrai, nes teatras galėjo jungti ne tik muzikuojančius, bet ir sutelkti daug platesnį dalyvaujančių ir bendraminčių ratą.

Operečių rengėjai nekėlė sudėtingų uždavinių, galvojo apie muzikalių žmonių įtraukimą, lietuviško žodžio ir meno sąjungą ir vyraujančias aktualijas, kurios galėjo jaudinti M. Petrauską.

Netgi dainose (pvz.: „Atneša diedas kukulių viedrą“) yra užkoduotas teatrališkumo momentas, kurį palydi autoriaus nuoroda – „štukaunai“ (juokingai, linksmai, pokštaujant). Kad M. Petrausko operetės Amerikos lietuvių buvo laukiamos, iliustruoja Bostono (atrodo, 1915 m.) laikraščio „Darbininkas“ epizodas: „Boston Opera House „Gabija“ statė M. Petrausko operą „Velnias išradėjas“. Visu kuom vadovavo patsai kompozitorius. Ir mes matome, kad: nusamdyta vienas iš dideliausių ir gražiausių Bostono teatrų, intaisyta kostiumai ir kiti reikalingi reikmenys, artistai lošėjai parinkti iš įvairių kolonijų. Atėjo senai laukiamoji diena, visomis gatvėmis žmonės tik plaukia į teatrą kaip vanduo upėmis į jūres.“

– Mes esame gan pripratę į savo didžiuosius žiūrėti itin rimtai ir geriausiai per atstumą. Tačiau koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ M. Petrausko jubiliejų nutarė paminėti ne itin rimtai – Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose skambės operečių ir dainų kaleidoskopas „Aš ir Mikas“, o kitur – operetės „Girių karalius“ ir „Šventoji naktis“. Ar klausimai, kelti prieš 100-metį ir to meto kūrybiniai bandymai aktualūs ir prasmingi šiandienos žmonėms?

– M. Petrausko asmenybė įkvepia. Prieš daugelį metų skaitydama Jūratės Burokaitės knygą, susidariau apie M. Petrauską nuomonę kaip apie labai charizmatišką asmenybę. Kadangi gan ilgai teko dėstyti Lietuvos muzikos istoriją, vis jausdavau, kad apie jį man būdavo žymiai įdomiau pasakoti nei apie kitus to laikmečio kūrėjus. Supratau, kad kompozitorius buvo neišsenkančio entuziazmo ir energijos versmė. Pasakojant apie Juozą Naujalį nelabai daug prijuokausi, nes buvo rimties žmogus, o M. Petrauską supusi aplinka, istorijos, kitų žmonių atsiminimai man pasirodė be galo spalvingi ir įtraukūs.

Kas pakuždėjo mintį nerti į M.Petrausko kūrybos sąsiuvinius? Visur skaitome apie operetes, jų aktualumą, atraktyvumą būtajame laike, tačiau realiai nė vienas mūsų nesame girdėję, matę. Buvo smalsu surasti, paskaityti, pasigroti klavyrus, galiausiai – nupūsti dulkes ir pabandyti visa tai parodyti. Mano kukliomis žiniomis, galbūt šios operetės bus premjeros Lietuvoje. Tiesą sakant, nemanau, kad jos taps amžiaus atradimu, tačiau aktualaus turinio, tinkančio šioms dienoms, yra daug. Antai M. Petrausko fantastiška vieno veiksmo opera „Girių karalius“, sukurta pagal Vlado Putvinsio vienaveiksmę dramą „Nežudyk“, moko gerbti gyvybę, operetėje „Šventoji naktis“ švenčiamas Kristaus užgimimas, tačiau džiaugsmingo  „Gloria“ fone įsiterpia ir velniška aplinka. Kaip ir mūsų gyvenime – šviesius dalykus bando užtemdyti tamsūs šešėliai ir juodos mintys.

M. Petrauskas – Žaltys M. Petrausko op. „Eglė žalčių karalienė“. JAV, 1924 m. Kauno miesto muziejaus fondai.

– M. Petrausko 150-mečiui paminėti atsirinkote 20 kompozicijų. Ką, kokiais kriterijais vadovavotės ir kodėl?

– Norėjosi peržiūrėti kuo daugiau operečių, sužinoti, kas tuo metu visuomenei buvo aktualu ir buvo operečių variklis, be to, labai įdomu buvo skaityti iš rankraščių ano meto šnekamuosius intarpus su daugybiniais kreipiniais „tamista“ ir kitokiais dabar jau nevartojamais žodžiais. „Atleisk, tamista, jei paklausiu tamistą, kuo tikslu tamista daktaru pasivadinai?“ operetėje „Consilium Facultatis“ Zdislovas kreipiasi į kitą veikėją. Tiesa, pirmame etape rinkausi iš gausesnio operečių skaičiaus, tačiau operečių kaleidoskopo programa turi būti sudaryta organiškai, todėl galiausiai liko aštuonių operečių fragmentai („Apvesdinkit mane“, „Consilium Facultatis“, „Tarnaitė pamokė“, „Vargonininko vestuvės“, „Prieglauda“, „Elgetos duktė“, „Užburtas kunigaikštis“, „Velnias išradėjas“).

– Man regis, absoliuti M. Petrausko išleista kūryba yra balsui ir fortepijonui, dainos, ansambliai, operų ir operečių klavyrai, o jūs susipažinote ir su jo rankraščiais. Pastebėjote kokią nors instrumentavimo specifiką, mėgstamų instrumentų?

– Matyt, rankraščiai neatspindi išskirtinio kompozitoriaus prielankumo vienam kokiam instrumentui. Radau kelias nuorodas (pvz., užrašas operetės „Šventoji naktis“ klavyre – „Piemenįs pučia dūdeles“, operetėje „Užburtas kunigaikštis“ – trimitas), klavyruose esama tutti nuorodų, vadinasi, būta instrumentinio pritarimo. Antai operetės „Vargonininko vestuvės“ partitūros rankraštis atspindi, kad orkestro būta kuklaus – fleita, klarnetas, valtorna, du smuikai, altas, kontrabosas.

Galbūt buvo orientuojamasi į tai, kas tuomet buvo po ranka, t. y. ką iš grojančių žmonių galėjo pakalbinti savo muzikai atlikti. Sklaidant rankraščius buvo įdomu skaityti įvairius autoriaus prierašus, nuorodas vaidinantiems, tačiau neapleido mintis, kad būta skubos, lyg reikėtų  dirbti greitai.

– Klastingas klausimas – kaip žiūrite į seniau gyvenusių mūsų kompozitorių kūrinių dabartines aranžuotes, redakcijas, instrumentuotes? Verčiau taip ar verčiau ne? Be abejo, pirmiausia galvojame apie Jurgio Juozapaičio, Arvydo Malcio, Giedriaus Kuprevičius atliktas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių redakcijas. Tačiau M. K. Čiurlionis – genijus, o M. Petrauskas?

– Visko nereikėtų perrenginėti kitais drabužiais, tačiau kai kuriems kūriniams būtų naudinga. Todėl mano atsakymas beveik visada būtų – taip. Orkestruotės, aranžuotės, redakcijos gali pailginti kūrinio gyvenimą, suteikti jam naujų atspalvių. Tai puiki alternatyva kompozitoriaus kūrinių sklaidai greta esančių autoriaus originalių kompozicijų. Nesvarbu, ar kalbėsime apie genijus, ar negenijus.

– Techninis klausimas – kiek sudėtinga, o gal, atvirkščiai, paprasta yra M. Petrausko muzika? Viešai pasklidęs faktas, kad jis rašė lietuvių bendruomenių atlikėjams mėgėjams, „Eglę žalčių karalienę“ Jonas Dambrauskas net redaguoti turėjo prieš pastatymą Valstybės teatre, to meto ir vėlesni muzikologai jo muziką vertino kaip stokojančią profesionalumo. Jūs turėjote galimybę nuodugniai susipažinti su jo kūryba. Kokia ji, vertinant šių dienų akimis, tačiau, be abejo, atsižvelgiant į laikotarpį ir to meto auditoriją?

– Muzika nesudėtinga, operečių fragmentai labai panašūs, vyrauja žanriniai paveikslėliai (maršas, valsas), kurie neišvengiamai panašūs savo melodijomis, faktūros sprendimais. Sakyčiau, kad tai pramoginio, dažnai – komiško turinio kūriniai su moralu apie alkoholio žalą, nederamą pasipūtimą, meilės intrigas ir pan. Suprantama, operečių rengėjai nekėlė sudėtingų uždavinių, galvojo apie muzikalių žmonių įtraukimą, lietuviško žodžio ir meno ryšį, vyraujančias aktualijas, kurios galėjo jaudinti M. Petrauską.

Apie operetę viename iš savo laiškų Juozui Otui Sirvydui 1910 m. M. Petrauskas sako: „Komedija prieinamesnė, taigi ją reikia pas mus tuom tarpu ir auklėt. Laikui slenkant – suteikt ir sunkesnį peną, bet tą sunkųjį valgį duot retai.“ Tad kaip vertinti šių dienų akimis anuomet kompozitoriaus sukurtus kūrinius? Žinoma, pasitelkus istorinę, sociokultūrinę aplinką. Kas anuomet buvo aktualu ir labai laukiama, šiandien gali pasirodyti keistai, tačiau ir tame keistume atpažinsime per amžius nekintančias žmogiškąsias ydas, kurios šiandien atspindimos kitomis priemonėmis, kitokiu naratyvu.

– M. Petrausko kūryba daugiaprasmė: yra operų, operečių, originalių ir harmonizuotų dainų. Kaip manote, kokia asmenybė slėpėsi po jo rimta, solidžia išvaizda? Juk į vienus jo kūrinių pavadinimus pažiūrėjus kyla smagios mintys, į kitus – daug klausimų. Štai tik keletas – „Velnias išradėjas“, „Mergele jaunoji, kam kojas kiloji?“, „Bernužėli, nesvoliok“, „Pasėjau kanapę“, „Gerkit, svečiai, žalių vynų“, „Parsivedžiau mergužėlę lepūną“, o šalia – „Sveikinimas darbininkų“, „Sukelkime kovą“, „Dainuosiu, kad mirę sukiltų“.

– Beveik 100 proc. esu įsitikinusi, kad M. Petrauskas pirmiausia yra teatro žmogus, turėjęs organizatoriaus gebėjimų. Dabar sakytume – galėjęs suvaldyti ir suvadybinti visus procesus. Muzikinę kūrybą nuolat lydėjo chorų organizavimas, mokyklų steigimas, dėstymas, leidyba, straipsnių rašymas ir pan.

M. Petrauskas operetės „Girių karalius“ klavyras. Leidėjas Lietuvių muzikos konservatorija Bostone, 1919 m. Kauno miesto muziejaus fondai.

– Ar šiandienos kompozitorių gyvenimas panašus į M. Petrausko, ypač gaidų ir įrašų leidybos, pedagoginio, organizacinio darbo atžvilgiu?

– Panašumo esama, nes kompozitorius turi būti ne tik muzikos kūrėjas, bet ir keliamyliais batais keliauti kuriamos premjeros link, numatydamas ir atlikdamas daugybę veiklų, kurios visai nesusijusios su muzikos rašymu. Tačiau šiandienos kompozitoriaus bičiuliai – orkestrai, chorai, solistai yra itin aukšto lygio, išsimokslinę profesionalai, todėl yra puikiausių galimybių būsimos muzikos autoriui įprasminti sudėtingiausią kūrybos idėją. Net ir renkantis mėgėjų kolektyvą (studentų, kultūros centro ar pan.), šiandien kompozitorius bus keliomis galvomis aukštesnis savo išsilavinimu, akiračiu, natų skaitymu, muzikine nuovoka už anuomet dainavusius.

– Kaip pradžioje cituotas J. Žilevičius teigia, M. Petrausko kūrybos tuo metu buvo išleista daugiau nei kitų (jis mini J. Kalvaitį, V. Kudirką, L. Ereminą, J. Naujalį ir Č. Sasnauską, P. Stankevičių, A. Kačanauską, S. Šimkų, J. Tallat-Kelpšą, J. Štarką, kun. T. Brazį, J. Bendorių, J. Neimontą, M. K. Čiurlionį, Vydūną, J. Gudavičių, J. Gruodį, S. Navicką ir save) drauge sudėjus. Tačiau akivaizdu – visa vadinamosios pirmosios triados narių kūryba buvo leidžiama jų pačių iniciatyva. Be to, Č. Sasnauskas gyveno Sankt Peterburge ir netgi J. Naujalio Kaunas dar kurį laiką buvo Rusijos imperijos dalis. Ir, kitaip nei šiomis dienomis, leidyba nebuvo itin sėkmingas verslas. Ypač mažos tautos. Ypač natų. Kam tuomet M. Petrauskas taip stengėsi? Ką jo išleistos natos ir tekstai reiškia šiandien?

– Viskas prasideda nuo teksto. Šiuo atveju – muzikinio. Jei neturėtume M. Petrausko natų leidinių, jo balso įrašų dainų plokštelėse, kurias išleido „Columbia Graphophone Company“, neturėtume dalies istorijos, galimybės atkartoti, vertinti ar net surengti štai tokių programų, kurias pasiryžome įgyvendinti su dviem koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ kolektyvais – Kauno muzikos ansambliu „Ainiai“, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“ ir Kauno vokaliniu ansambliu „Acusto“, sutikusiu prisijungti atliekant operetę „Šventoji naktis“.

– Spalį (tikiuosi, ir visus ateinančius metus) „Kauno santaka“ atliks kompozitoriaus Miko Petrausko kūrinius. Kaip jie pasikeitė, palyginti su rankraščiais ir ano laiko leidiniais?

– Kaip ir buvo anksčiau minėta, dėl naujų instrumentuočių M. Petrausko operetės atsinaujins. Operetės „Girių karalius“ klavyrą septyniems instrumentams aranžavo kompozitorius Giedrius Svilainis. Šios operetės režisūrinius sprendimus sukūrė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, scenografiją – Izabelė Narečionytė. Operečių fragmentų kaleidoskopą aranžavo Viktoras Rimša ir Jokūbas Vaitelė. Minėtas programas atliks Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. Operetės „Šventoji naktis“ aranžuotę pučiamųjų instrumentų orkestrui parengė Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ vyr. dirigentas Giedrius Vaznys. Šią operetę orkestras atliks kartu su Kauno vokaliniu ansambliu „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas). Norime pasidžiaugti, kad mūsų sumanymą – projekto „Aš ir Mikas“ programas parėmė Lietuvos kultūros taryba, o Miko Petrausko natų fondais pasidalijo mūsų bičiuliai – Kauno miesto muziejus. Tikimės, kad netikėta M. Petrausko atsklanda suskambės naujai ir gyvuos jubiliejiniams metams pasibaigus.

Kas? Operečių ir dainų kaleidoskopas „AŠ IR MIKAS“. Renginys nemokamas.

Kur? M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31).

Kada? Spalio 13 d. 18 val.

Šiemet jau minime šio laisvės šauklio 70 metų gimimo sukaktį. Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje be jo augo dar du broliai – Antanas (g. 1945 m.) ir Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. 1963–1968 m. jis mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau, nuo 1968 m., Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. R. Kalantos mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

Jam rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą nešiojo ilgus plaukus. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų bei visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tuomet perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Atskubėję greitosios pagalbos medikai išvežė Romą į ligoninę jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II ir IV laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimo protrūkiui per laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d. 14 val., dviem valandom anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji kapinėse – Romainiuose. 1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų, Panerių g. 34, susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, o laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare R. Kalantos susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną paruoštą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir miliciją. Visa tai išsiplėtė į dvi dienas, gegužės 18-ąją ir 19-ąją, trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Išsiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“ Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų bei Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti, iš viso buvo suimti 402 asmenys. Iš jų apie 50 buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, o Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas ir Virginija Urbonavičiūtė nuteisti laisvės atėmimu. Demonstracijose dalyvavę studentai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba paimti į sovietinę kariuomenę.

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių įrodymų, kad R. Kalanta būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį kiekį išplatintų antisovietinių atsišaukimų bei Trispalvės iškėlimo atvejų. Mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse segėdavo nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva. Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. Įvykiai Kaune JAV prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas. Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu Romas Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Minint R. Kalantos žūties 70-ias metines, 2022 metus LR Seimas paskelbė Romo Kalantos metais. Lietuvoje buvo organizuojami įvairūs renginiai siekiant paminėti R. Kalantos aukos prasmę Lietuvos išlaisvinimui ir pažymėti jo protesto akcijos 50-metį.

2022 m. gegužės 13 d. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, paminint Romo Kalantos žūties jubiliejinius metus (1972-2022), organizavo mokslinę konferenciją. Taip pat gegužės 13 d. Kauno Muzikinio teatro kiemelyje vyko koncertas „Made in Kaunas“, skirtas Romo Kalantos 50-osioms žūties metinėms paminėti. Gegužės 14 d. Kauno muzikiniame teatre vyko Kipro Mašanausko roko opera „1972 Romui Kalantai atminti“. Visą 2022 m. vasarą netoli R. Kalantos susideginimo vietos – Kauno centriniame pašte veikė paroda „1972. Pramušti sieną“. Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris (LYA)“ apie 1972 m. gegužės mėnesio įvykius Kaune, vadinamus „Kauno pavasariu“. 2022 m. LGGRTC išleido leidinį „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus 1972–2022“ (sudarytojas dr. Ramūnas Trimakas).

Painiava dėl gimtadienio

Atidesni Maironio gerbėjai bus pastebėję: J.Mačiulis gimė 1862 m. lapkričio 2 d., tačiau jo gimtadienis minimas ir spalio 21-ąją. Šią painiavą yra paaiškinusi Aldona Ruseckaitė – poetė, rašytoja, muziejininkė, ilgametė Maironio literatūros muziejaus vadovė. Tarp jos plunksnai priklausančių biografinių romanų – ir Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai.

„Pagal naująjį Grigaliaus kalendorių, įvestą 1915 m., perkeltosios gimimo dienos – lapkričio 2-osios – Maironis niekada nepripažino ir toliau visur atkakliai rašė gimęs spalių 21-ąją. O čia ir vardo diena – Jonas Kantietis – spalio 20-oji. Anuomet švęsti gimtadienį buvo nemadinga, nebent jubiliejinį, tačiau Maironis po jam skirtų šv.Mišių, po savo auklėtinių – klierikų – sveikinimų kiekvieną rudenį prisipažindavo „pasenęs dar vieneriais metais“, nors švęsdavo tarytum tik vardo dieną“, – yra rašiusi A.Ruseckaitė.

Poetas išties nemėgo švęsti savo gimtadienių, nesijautė gerai viešai giriamas, bet mielai minėdavo spalio 20-ąją – Jono Kantiečio dieną, jaukiai susiburdavo ta proga su artimiausiais bičiuliais.

Kaunas – Maironio miestas

Ypatingo lankytojų dėmesio šiais metais sulaukė vietos, saugančios Maironio atminimą. Ir visų pirma tai Kaunas, Maironio miestas.

Čia jis mokėsi ir baigė gimnaziją, buvo Kauno dvasinės seminarijos klierikas, vėliau – dėstytojas, profesorius. Čia sugrįžo po devyniolikos metų, praleistų Peterburge. Kaip pats sakė, „baigęs lesinti svetimos žemės paukščius“, ėmėsi jam patikėtų Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigų.

Kaune, buvusiame Maironio name, 1936 m. įkurtas Maironio muziejus, nuo 1989 m. – Maironio lietuvių literatūros muziejus. Maironio memorialinė ekspozicija veikia aštuoniuose šių rūmų kambariuose, kurie atkurti labai autentiškai – taip, kaip juose gyventa paties šeimininko.

Muziejaus prieigas puošia 1977 m. pastatytas Maironio paminklas (skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Kazys Šešelgis).

Galimybė: Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia lankytojus apžiūrėti naujovišką ir interaktyvią ekspoziciją, apsilankyti poeto bute ir pavaikščioti po sodą. (LIMIS nuotr.)

Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune. Palaidotas Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kriptoje, kur 1937 m. įrengtas antkapinis paminklas-mauzoliejus (architektas Stasys Kudokas).

Senamiestyje veikia Kauno universitetinė Maironio gimnazija, kurios ištakos siekia 1843-iuosius. Maironio vardas mokyklai suteiktas 1989 m. Nuo tų pačių metų veikia Lietuvos maironiečių draugija.

Didelis būrys besidominčių Maironio asmenybe, jo gyvenimu žmonių lanko poeto gimtąsias vietas. Maironio tėviškė ir gimtinė – Raseinių rajone. Bernotai, Pasandravys, jų aplinka simboliškai įamžina įdomų, sudėtingą dvasininko, poeto Maironio gyvenimo ir kūrybos kelią.

Poeto mėnuo

Maironio lietuvių literatūros muziejus spalį buvo paskelbęs Maironio mėnesiu. Didelius ir mažus muziejaus lankytojus viliojo itin turininga programa.

Norintys sužinoti daugiau faktų apie Maironį galėjo dalyvauti edukacinėje programoje „Išmanyk Maironį!“, viktorinoje „Vaidmenų žaidimas“, protų mūšyje „(Ne)atrastas Maironis“.

Mokslinė tarpdalykinė konferencija „Maironis ir Kaunas“ kvietė pasvarstyti, kuo Maironio idėjos yra aktualios šiandien, kodėl šis literatūros klasikas svarbus Kaunui, koks jo intelektualinis indėlis šiuolaikinėje Europos kultūros sostinėje. Perskaityta daugybė pranešimų: „Maironis gimnazijoje: vakar ir šiandien“, „Nepriklausomybės metų Maironio laiškai“, „Maironio atminimo įamžinimo mįslės“, „Maironio viešasis įvaizdis ir jo autoriteto revizija 1920–1923 m. kritikos lauke“ ir kt.

Tradicinio respublikinio moksleivių skaitovų konkurso dalyviai buvo pakviesti pasirinkti Maironio kūrybą, vyko filmo apie poetą peržiūra, ciklo „Paskui gidą į praeitį“ ekskursijoje „Maironio rūmų ir muziejaus istorija“ buvo galima išgirsti pasakojimą apie dar XVIII a. viduryje statytus, 1909 m. Maironio įsigytus rūmus ir besikeitusius jų savininkus.

„Kas gi buvo A. M. Brazauskas? Didis žmogus, įtakingas politikas, reikšmingai pasidarbavęs Lietuvai“, – per minėjimą Seime sakė ilgametis A. M. Brazausko bendražygis, buvęs Seimo pirmininkas, Kovo 11-osios signataras socialdemokratas Česlovas Juršėnas.

„Ar viską jis darė gerai? Visko buvo, bet pastabas, pasiūlymus priimdavo, kritikuojančių nepersekiodavo, buvo žmogiškas, supratingas, lengvai bendravo su bet kuo, maloniai šypsojosi ir lieka jis mūsų atminty kaip nepajudama uola epochų lūžio laikotarpiu, kaip galingas ąžuolas, atlaikęs audras ir visų krypčių vėjus“, – kalbėjo Č. Juršėnas.

Jis taip pat pažymėjo, kad A. M. Brazausko vadovavimo laikotarpiu, jam iš pradžių būnant prezidentu o vėliau – premjeru, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvai 2004 metais tapus Europos Sąjungos ir NATO nare.

„Itin svarbus Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo etapas, kuris prasidėjo prezidento A. M. Brazausko laikais, baigėsi 2004 metais premjero ir jungtinės socialdemokratų partijos pirmininko A. M. Brazausko vaisingo veikimo metais“, – pažymėjo Č. Juršėnas.

Gyrė už drąsą Izraelyje

Seimo narys, Kovo 11-osios signataras konservatorius Emanuelis Zingeris prisiminė tuo metu prezidentu buvusio A. M. Brazausko vizitą Izraelyje 1995 metais. Pasak E. Zingerio, Knesete dėl žydų žudynių Lietuvoje atsiprašęs A. M. Brazauskas nutiesė tarp tautų tiltą, kuriuo ir dabar remiasi Lietuvos-Izraelio santykiai.

Buvo žmogiškas, supratingas, lengvai bendravo su bet kuo, maloniai šypsojosi ir lieka jis mūsų atminty kaip nepajudama uola epochų lūžio laikotarpiu.

„Prieiname prie Kneseto, demonstracija, tokiomis baisiomis koncentracijos stovyklų kalinių uniformom, kurią dėvėjo ir mano mama, su plakatais, „Ar atsimenat, kas įvyko Lietuvoje“, ir žmonės stovi, žiūri į pirmą Lietuvos atstovą, atvykusį po tų žudynių, jiems tos žudynės atrodo ką tik įvykusios, lyg tai būtų vakar, – prisiminė kartu Izraelyje buvęs E. Zingeris. – Ir staiga A. M. Brazauskas meta viską, Algirdas, pavadinkim jį šią akimirką Algirdu, palieka išsižiojusią apsaugą ir nubėga prie demonstrantų grupės, išplėšia labiausiai šaukusį žmogų, štai, prašau, biurokratas Algirdas, joks ne biurokratas, jis, matydamas verkiančius žmones, pačiumpa koncentracijos stovyklos kalinį, su kuriuo po to tapo draugais, pačiumpa tą žmogų ir prie visų pabučiuoja ir lieka tų demonstrantų pusėj“.

„Jūs įsivaizduojat, kokios drąsos aktas? Palikus visą mūsų reakciją Lietuvoje, visas politiko baimes, kiek procentų neteksi populiarumo. Tai buvo didelis žingsnis – ne dėl to (sakau tai), kad aš žydas, o dėl to, kad tai buvo didžiulis žmogiškas žingsnis, žengiant į priekį ir tarp tautų nutiesiant tiltą, į kurį atsiremia ir dabar mūsų santykiai su Izraeliu. Čia buvo didelis dalykas, todėl šiandien aš noriu pasakyti, kad A. M. Brazauskas žmogiškumo prasme buvo didis žmogus“, – kalbėjo konservatorius.

Ketvirtadienį minimos pirmojo atkūrus nepriklausomybę tiesiogiai rinkto Lietuvos prezidento A. M. Brazausko 90-osios gimimo metinės.

Karjerą statybos sektoriuje kaip inžinierius sovietmečiu pradėjęs A. M. Brazauskas tapo tarybiniu valdininku, buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius.  1990 metais jis buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras. 1993 metais jis buvo išrinktas prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1998 metų, 2001–2006 metais buvo ministras pirmininkas.

A. M. Brazauskas po sunkios ligos mirė 2010 metų birželio 26 dieną.

„Nors jo gimimo 100-ųjų metų jubiliejus buvo pernai, 2020-ųjų rugpjūčio 20-ąją, tačiau dėl įvairių priežasčių, turbūt svarbiausia priežastis – pandemija ir karantinas, (...) manome, kad mes esame skolingi daugeliui žymių, nusipelniusių Lietuvai asmenybių, taip pat ir kardinolui Vincentui Sladkevičiui – žmogui, kuris daug nusipelnė Katalikų bažnyčiai, Lietuvos valstybei ir Lietuvos žmonėms“, – per spaudos konferenciją trečiadienį sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys.

Minėjimo metu vyks konferencija „Padaryk mane gerumo ženklu“ bei diskusija.

„Šis pavadinimas, manau, labai gražus ir labai tinkamas V. Sladkevičiaus gyvenimo įprasminimui ir jo veiklai“, – sakė centro vadovas.

Konferencijoje bus skaitomi pranešimai apie kardinolo veiklą, skambės muzikiniai intarpai, vyks diskusija apie kardinolo atminimą ir įprasminimą.

Taip pat numatyta keliaujančios dokumentinės parodos, skirtos V. Sladkevičiui, pristatymas.

Seimas 2021-uosius metus paskelbė kardinolo V. Sladkevičiaus metais.

Minint vieno žymiausių Lietuvos partizanų Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, G. Nausėda su muziejaus vadovais ir specialistais aptarė J. Lukšos-Daumanto ir kitų Lietuvos partizanų palaikų paieškos ir identifikavimo klausimus, pranešė Prezidentūra.

„Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime ne tik prisiminti laisvės kovotojus, kurių dėka esame laisvi, bet ir perduoti atmintį apie juos ateities kartoms. Kol kas tik apie 3 tūkst. iš 20 tūkst. žuvusių Lietuvos partizanų palaikų yra atrasti, identifikuoti ir deramai palaidoti. Lietuvos valstybės garbės reikalas yra padaryti viską, kad būtų deramai pagerbti ir palaidoti visų Lietuvos partizanų palaikai, kuriuos tik įmanoma surasti“, – susitikime sakė šalies vadovas.

Pokalbio metu buvo aptarta, ko trūksta valstybės sisteminiam požiūriui ir kryptingai institucijų veiklai tinkamai įamžinant ir perduodant ateities kartoms Lietuvos laisvės kovotojų atminimą.

Valstybės vadovas taip pat susipažino su muziejaus ekspozicijomis, kuriose pristatomas antisovietinis pasipriešinimas ir partizaninė kova Lietuvoje 1944–1953 metais.

Atrasti ir deramai palaidoti partizanų palaikus yra Lietuvos garbės reikalas, sako prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį apsilankęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.

Vilniaus miesto savivaldybė savo ruožtu pranešė šį rudenį planuojanti skelbti Juozo Lukšos-Daumanto skvero meninio akcento konkursą, kviesiantį čia įamžinti kovotojo už laisvę atminimą. 

Šių metų kovą Vilniaus taryba nusprendė šio partizanų vado vardą suteikti skverui Apkasų ir Tuskulėnų gatvių sankirtoje. Jis vėliau buvo tvarkomas drauge su Žirmūnų trikampio teritorija.

Pasak savivaldybės, prieš penkerius metus J. Lukšos-Daumanto vardas buvo suteiktas nedidelei aikštei tarp Savanorių pr. ir S. Konarskio gatvių Naujamiestyje. Planuojant jo sutvarkymą prisiminta čia stovinčios skulptoriaus Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ istorija. Protesto prieš sovietų sienų kontrolę vardan 1990 metais jis susidegino prie Vengrijos sienos.

Pasak savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės, nuspręsta, kad skulptūra „Lakštingala“ verta likti svarbiausiu šios aikštės akcentu, tačiau tai būtų riboję galimybę čia pat įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą, tad nuspręsta ieškoti kitos vietos.

Netoli naujojo J. Lukšos-Daumanto vardą gavusio skvero Žirmūnuose veikė partizanų štabas, kuriame dažnai lankydavosi pats J. Lukša-Daumantas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra atsakingas už J. Lukšos-Daumanto palaikų paiešką, tačiau ji įstrigusi, nes nėra patikimų duomenų, kur nužudytas partizanas galėjo būti palaidotas.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.

J. Lukša-Daumantas partizanu tapo 1946 metais. Jis tarnavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, dalyvavo kuriant Vyriausiąją partizanų vadovybę, vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.

Aštuonioliktame amžiuje gyvenęs Elijas ben Saliamonas Zalmanas, žinomas Vilniaus Gaono vardu, laikomas vienu žymiausių Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio – aiškintojų.

„Išleisdami Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms skirtą kolekcinę sidabro monetą, išreiškiame pagarbą šiai vienai iškiliausių asmenybių Lietuvos ir pasaulio žydų istorijoje, kartu įvertindami ir žydiškosios kultūros indėlį ir palikimą mūsų šaliai“, – pranešime sakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Vilniaus Gaonui skirtos monetos reverse yra hebrajiška raidė ש (ŠIN), reiškianti 300, kuri savo grafine forma panaši į menamą simbolinę karūną Vilniaus Gaonui. Monetos apačioje – skaičius 300, užrašytas ant simbolinio Toros ritinio.

Monetos averse – žydų litvakų ženklas, bendruomenės tapatybės simbolis, reiškiantis Lietuvos žydų, kaip piliečių, susitapatinimą su Lietuvos valstybe nuo LDK Gedimino laikų.

Monetos grafinį dizainą sukūrė dailininkai Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas. Monetas 2,5 tūkst. vnt. tiražu nukaldino Lietuvos monetų kalykla.

Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ųjų gimimo metinių proga, kartu ir minint 700 metų žydų istoriją Lietuvoje, 2020-ieji Lietuvoje paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos minėjimo metais.

K. Škirpa gimė 1895 m. vasario 18 d. Namajūnų kaime (Saločių vlsč.). Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone (1995 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse).

1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę baigė Petergofo karo mokyklą. 1917 m. lietuvių karinių dalinių Rusijoje vienas organizatorių. 1918 m. viduryje pirmasis savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės karo kovose su sovietų Rusijos kariniais daliniais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.

Būdamas Vilniaus karo komendanto padėjėjas (faktiškai ėjo komendanto pareigas) 1919 m. sausio 1 d. su kitais savanoriais Gedimino pilies bokšte iškėlė tautinę vėliavą.

1920–1921 m. Steigiamojo Seimo atstovas. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1925 m. – Belgijos karo akademiją. 1925 m. Generalinio štabo II-ojo skyriaus, 1926 m. Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą.

Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, 1928–1937 m. karo atašė. 1937–1938 m. Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, 1938 m. kovą–gruodį nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, nuo 1939 m. – Vokietijoje.

1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą Berlyne su kitais suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. antisovietinio Birželio sukilimo vienas rengėjų; jam prasidėjus Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, taikė namų areštą). 1944 m. memorandume nacių Vokietijos vyriausybei siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei, dėl to birželio 14 d. buvo suimtas ir internuotas.

1946 m. išvyko į Airiją, nuo 1949 m. gyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Veikė lietuvių organizacijose, 1957–1958 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijos pirmininkas.

Būsimasis generolas gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių vienkiemyje, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje, ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje. Jis buvo antras gausios šeimos vaikas –  turėjo penkis brolius ir šešias seseris.

Pradėjo mokytis Lietuvoje, toliau mokslus tęsė Maskvoje, kur 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. – Komercijos institutą, 1914 m. – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Tarnaudamas Rusijos kariuomenės 5-ajame kavalerijos pulke dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose, tris kartus buvo sužeistas. Tarnybą baigė turėdamas poručiko (jaunesniojo karininko) laipsnį. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje, subūrė savanorių partizanų būrius, kovojo su bolševikais Sedos, Mažeikių, Kretingos ir Telšių apylinkėse.

1918 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės Tarybos buvo paskirtas Sedos apsaugos vadu, pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius, kurie kovojo su bolševikais, vėliau – su bermontininkais. 1919 m. vasario 18 d. buvo paskirtas Sedos, o lapkritį Mažeikių komendantu. 1920 m. sausį perkeltas į 5-ąjį pėstininkų pulką, kur buvo 7-os kuopos vadu, vėliau – 3-iojo bataliono vadu. 1920 m. vasario 13 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte.“ Kaltinamasis buvo išteisintas. 1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose ir prie Varėnos. Už kovas dėl Lietuvos laisvės buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

1921 m. gegužę paskirtas eiti 1-ojo raitelių pulko vado pareigas, o nuo 1922 m. kovo patvirtintas pulko vadu, tais pačiais metais pakeltas į majorus. 1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 m. – Generalinio štabo akademiją Prahoje, kurią pabaigus, jam buvo suteiktos generalinio štabo karininko teisės ir paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi.

Svarbu ir tai, kad jis tapo vienu iš 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo vadovų.  Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku, pakeltas į generalinio štabo plk. leitenantus. 1927 m. liepą paskirtas Kavalerijos viršininku, pakeltas į generalinio štabo pulkininkus. 1927 m. rugpjūtį paskirtas Vyr. kariuomenės štabo viršininku.

1929 m. vasario 10 d. pakeltas į generolus leitenantus (1936 m. – į brigados generolus), o vasario 15 d. paleistas į atsargą. Vėliau ūkininkavo savo Čiutelių ūkyje, netoli Šiaulių. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai suspėjo pasitraukti į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. grįžo į Lietuvą. 1944 m. organizavo ir vadovavo Vietinei rinktinei, 1944 m. vasario 13 d. Rygoje su Pabaltijo valstybių ir Lietuvos vokiečių SS ir policijos vadais pasirašė sutartį dėl Vietinės rinktinės kūrimo.

1944 m. vasario 16 d. per radiją kreipėsi į Lietuvos vyrus ragindamas stoti į Vietinę rinktinę. Balandžio 15 d. vokiečiams panorus Vietinę rinktinę performuoti į SS dalinius, gegužės 9 d. įsakė batalionams klausyti tik jo įsakymų, o Vietinės rinktinės karo mokyklą paleisti. Jo pastangomis  buvo vilkinama, o vėliau ir sužlugdyta vokiečių reikalauta mobilizacija. Vokiečiams likvidavus Vietinę rinktinę, buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. Gen. P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus.“

Už nuopelnus gen. P. Plechavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1923 m.), DLK Gedimino 2-ojo laipsnio (1928 m.) ordinais, Savanorių (1928 m.), Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.), Latvijos gynybos sąjungos bronzos (1926 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais (1929 m.), Italijos Karūnos 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Amerikos lietuvių legiono garbės ženklu (1952 m.), 2004 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties. Šį ordiną galite pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu, nors jam pavyko apsaugoti Vietinę rinktinę nuo fronto, tačiau pačiam vokiečių koncentracijos lagerio nepavyko išvengti. Vytauto Didžiojo karo muziejuje yra saugomos nuotraukos, kuriose atsiskleidžia generolo Povilo Plechavičiaus eitos pareigos, čia saugoma vainiko, kurį 1944 m. vasario 16 d.  brg. gen. P. Plechavičius padėjo prie Nežinomojo kareivio kapo, juosta, ekspozicijoje taip pat galima pamatyti kapsulę su žeme nuo brg. gen. Povilo Plechavičiaus kapo Čikagoje.