Kartu – vos devynis mėnesius

Z. Sierakauskas ir Apolonija susitiko 1861 m. vasarą Vilniuje. Ji anuomet – 23 metų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, 35-erių, gyvenantis būsimo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų, ir po metų buvo atšoktos vestuvės.

1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas.

Generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu Z. Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Tų pačių metų rudenį besilaukianti ir serganti Apolonija ištremta į Rusiją, kur prasidėjo jos, sukilimo vado našlės, netekčių, skausmo, vilties ir nuoširdaus darbo tėvynės labui kupinas kelias.

Netektis: A. Dalevskytei-Sierakauskienei teko ištverti didelį skausmą – dukrelė Zigmantė mirė ant mamos rankų. / T. Bai­ra­šaus­kai­tės ir J. Si­kors­kos-Ku­les­zos pa­reng­tos kny­gos „Apo­lo­ni­ja Da­levs­ky­tė-Sie­ra­kaus­kie­nė. At­si­mi­ni­mai“ nuotr.

Sukilimas – moters akimis

Tai trumpa Zigmanto ir Apolonijos meilės istorija, kurią galima rasti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Istorinių romanų autorė G. Viliūnė ją atrado rašydama straipsnį žurnalui.

„Pagalvojau – gera tema knygai, – pasakoja ji. – Maniau, rašysiu apie 1863 m. sukilimą, o jo fone pavaizduosiu Sierakauskų meilę. Medžiagos buvo daug, liudijimai skyrėsi, niekaip negalėjau rasti tinkamos formos. Galiausiai nusprendžiau rašyti apie moteris sukilimo metu, apie sukilimo vado žmoną Apoloniją, kuri viską matė savo akimis. Paaiškėjo, kad mudvi esame gimusios tą pačią dieną – sausio 19-ąją. Tai buvo tarsi ženklas, viską sustatęs į savo vietas. Tada iš Dangaus pradėjo kristi dovanos – buvo atrasti ir identifikuoti Z. Sierakausko palaikai, lietuvių kalba išleisti Apolonijos prisiminimai. Neliko nieko kito, tik naudotis šiomis dovanomis ir semti žinias.“

Anksti ir tragiškai mirusį vyrą Apolonija buvo sudievinusi, kažin ar būtų atsiradęs per gyvenimą toks, kuris jį nurungtų.

Z. Sierakausko palaikus identifikuoti padėjo vestuvinis žiedas, ant kurio buvo išgraviruoti Zigmanto ir Apolonijos vardai.

„Tai tikros, kadaise gyvenusios ir mylėjusios asmenybės. Knygoje to liudijimu tapo originalūs Zigmanto laiškai, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė istorikė Tamara Bairašauskaitė. Įterpiau juos norėdama parodyti, kokia stipri ir tikra buvo poros meilė. Šiandien galvoju – galbūt jie taps vertingiausia knygos dalimi“, – sako G. Viliūnė ir priduria savo knygos heroję gerai suprantanti.

Amžininkai pasakoja, kad Apolonija buvo gana uždaras žmogus, labai stipri, išdidi moteris. Atrodo, gimusi puoštis perlais, vaikščioti persiškais kilimais, o ne patirti tremties kelią.

Pradėjusi rašyti romaną, knygos autorė žinojo, kad jos herojei teks ištverti netekties skausmą, – Apolonijos dukrelė mirė ant mamos rankų.

„Pati tokio jausmo nesu patyrusi, vis abejojau, ar man pavyks įtikinamai parašyti tą vietą, įsijaučiau taip, kad pati pradėjau sapnuoti Apolonijos sapną, kuriame miršta jos dukrelė. Supratau, kad privalau nuo temos šiek tiek atsitraukti“, – pasakoja rašytoja, romane pamėginusi suprasti moterį, kurios santuoka trunka devynis mėnesius ir kuri privalo susitaikyti su tuo, kad nebėra su kuo kurti ateities.

Ypatinga: trumpa, bet tikra, stipri Z. Sierakausko ir jo žmonos Apolonijos istorija atgimė G. Viliūnės romane. / T. Bai­ra­šaus­kai­tės ir J. Si­kors­kos-Ku­les­zos pa­reng­tos kny­gos „Apo­lo­ni­ja Da­levs­ky­tė-Sie­ra­kaus­kie­nė. At­si­mi­ni­mai“ nuotr.

Tokia meilė – tik kartą

Be jokios abejonės, rašytoja Apolonijai romane kitą vyrą galėjo surasti. Ir buvo suradusi, tačiau jos herojė pasirinko likti viena.

„Kai kartą pamilsti, silpnesniu meilės jausmu tenkintis nebenori, o tokį patį vargu ar kada pajusi. Anksti ir tragiškai mirusį vyrą Apolonija buvo sudievinusi, kažin ar būtų atsiradęs per gyvenimą toks, kuris jį nurungtų“, – knygos pristatyme Vilniaus knygų mugėje kalbėjo G. Viliūnė.

XIX a. pradžioje jos knygos herojė pasirinko būti savarankiška. Toks sprendimas ano meto visuomenėje nebuvo įprastas. Moterys būdavo globojamos – jei ne vyro, tai tėvo ar brolio. Tačiau Apolonija nuo vaikystės buvo kitokia – kad ir užaugusi dešimties vaikų šeimoje, turėjo galimybę mokytis, vėliau jai tai leido įsitraukti į visuomeninius reikalus.

„Ji norėjo būti naudinga pasauliui, šiandien mes ne visi keliame tokius klausimus, kokius kėlė Apolonija ir jos sesuo Ksavera“, – apie knygos aktualumą dabar kalba G. Viliūnė.

Rašytoja neabejoja, kad netgi greitai numalšintas 1863 m. sukilimas turėjo prasmę, – kiekvienas istorinis įvykis turi, jis veikia kitus įvykius ir žmones. „Turime suprasti ir žinoti, kad mūsų šalies laisvė, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, kainavo labai labai daug. Negalima to pamiršti ir nuvertinti“, – teigia istorinio romano „Apolonija“ autorė.

Ištrauka iš Ginos Viliūnės romano „Apolonija“

Pameni tą vakarą, kai pranešiau tau didžiąją naujieną? Ilgai laukiau tinkamo momento, nes parvykęs į Vilnių tu buvai visas paskendęs sukilimo reikaluose. Jau buvo naktis, kai grįžai į viešbutį. Pavargęs, kamuojamas nerimo dėl prieštaringų žinių ir minčių. Užėjai tyliai, bijodamas mane prižadinti. Bet aš laukiau. Nors prieš tai ilgai rinkau žodžius, tuokart pasakiau paprastai: turėsime kūdikį. Tu nusišypsojai, pribėgęs apkabinai. Pasakei, kad tai geras ženklas, ne, kad tai nuostabus ženklas, Dievo valia, reiškianti, jog viskas bus gerai. Aš tavimi tikėjau. Sėdėjome iki ryto prie lango, laikei mane glėbyje. Nieko nekalbėjome, nekūrėme planų, tik žiūrėjome, kaip virš Vilniaus mirga žvaigždės, kaip blėsta, užleisdamos vietą aušrai. Anuomet buvo taip gera... Daug atiduočiau už dar vieną valandėlę šalia tavęs...

Popieriui virtus pelenais, Apolonija palinksta prie miegančios Zigmutės. Meilė dukrai – vienintelė gyva gija, siejanti ją su gyvenimu. Nebūtų dukrelės, turbūt neliktų ir jos pačios, nustotų plakti širdis, sustotų iš neapsakomo ilgesio.

Vieną neįprastai šiltą dieną spalio pabaigoje seserys su Zigmute išeina pasivaikščioti ir paupiais nuklysta nederamai toli. Tremtinėms nevalia išeiti už miestelio ribų be policininko leidimo, bet jos nutaria surizikuoti. Miškas jau beveik nuogas, po kojomis čeža sausi auksiniai lapai, kvepia samanomis, rudeniu ir liūdesiu. Įsitaisiusios ant nuvirtusio beržo kamieno, atriša lauknešėlį. Zigmutė saldžiai miega, apkamšyta vilnoniu apklotu. Teklė lėtai kramto bandelę, užsigalvoja, susigraudina.

– Jaučiuosi tokia kalta prieš Praną, – sako. – Per mane jį suėmė. Toji kaltė graužia iš vidaus. Labiausiai bijau, kad vienas kuris iš mudviejų mirs, o atleidimo žodžiai taip ir liks neištarti.

– Jis tikrai tau atleido, Teklyte, – guodžia seserį Apolonija. – Esu tikra, jis atleido netgi tikriems skriaudikams. Toks jau tas Pranas...

– Taip, – liūdnai šypteli Teklė. – Jis toks.

Apolonija neprašo nieko pasakoti. Bet, Teklei pradėjus kalbėti, įdėmiai klauso.

Tai atsitiko prabėgus mėnesiui po siaubingos tavo vyro Zigmanto egzekucijos. Mėginome nepalūžti, toliau gyventi ir dirbti tėvynės labui. Kartą užėjau pas gailestingąsias seseris į ligoninę, juk pameni, Ana ir Anelė buvo ne tik mūsų motinos draugės, bet ir ištikimos sukilimo rėmėjos. Tąkart užsukau pas Aneliutę perduoti organizacijos dokumentų ir radau ją jauno Rusijos karininko draugijoje. Ji pristatė karininką kaip savo sūnėną, nuo vaikystės nematyto brolio sūnų. O jau laiminga atrodė Aneliutė! Pasakojo, koks didelis džiaugsmas po šitiekos metų atrasti giminaitį, ir dar tokį gerą bei meilų. Sūnėnas išties atrodė lyg medumi teptas, bučiavo rankas, šypsojosi ir žarstė komplimentus. Paskui delikačiai paliko mudvi vienas pasišnekėti. Aneliukė pašnibždomis paprašė manęs paslaugos. Esą jos sūnėnas karštai trokšta prisidėti prie sukilėlių, atiduoti duoklę kadaise paliktai tėvynei. O juk tuolaik daug Rusijos karininkų pereidavo į mūsų pusę. Aneliutė maldavo manęs paprašyti Prano rekomendacinio blanko, su kuriuo sūnėnas galės keliauti tiesiai į kovotojų būrį. Aš stengiausi būti atsargi, paklausiau Aneliutės, ar ji tikra, kad tai jos sūnėnas. Vargšė mane patikino esanti visiškai tikra. Tas vyras ne tik į brolį panašus, bet ir savo pasą parodęs, – ten įrašyta Gajevskis, ta pati pavardė, tad kokių dar įrodymų bereikia? Geroji, rūpestingoji Aneliutė nė neįsivaizdavo, koks klastingas gali būti mūsų priešas. Jau vėliau, etape, sužinojau, kad tasai Gajevskis buvo profesionalus Trečiojo skyriaus agentas, atsiųstas iš Peterburgo. Gal pavardė – tiesiog sutapimas, o gal valdžia jam išdavė tokį dokumentą naiviai moteriai suklaidinti? Užsikrėtusi pakilia Anelės nuotaika, tučtuojau nuskubėjau pas Praną. Mane išklausęs brolis, kaip visada, ilgokai mąstė ir patarė neskubėti. Esą kažkas šioje istorijoje jam atrodo nepatikima. Bet Aneliutę spaudė apsišaukėlis sūnėnas, ji spaudė mane, o aš – Praną. Kasdien vis primindavau jam apie Aneliutės pasiaukojimą ir nuopelnus mūsų reikalui. Nejaugi atsakysime šventai moteriai? Juk tai toks menkniekis. Galiausiai Pranas mūsų įkalbinėjamas nusileido ir paskyrė Gajevskiui susitikimą konspiraciniame bute. Atsinešė ir rekomendacinį blanką. Žinoma, mūsų išmintingasis Pranas buvo teisus! Bute jau laukė policijos pasala. Tądien suėmė ne tik jį, bet ir Aneliutę su Ana. Pas vienuoles rado kompromituojančių dokumentų, o Pranui pavyko tą blanką per kratą nuslėpti ir suvalgyti. Tik nieko tai negelbėjo, kaip žinai. Mane perspėjo Ksaveriutė. Pasitiko gatvėje ir sušuko: „Bėk, Tekle, tavęs laukia, suimti rengiasi!“ Bėgau, pati nežinodama kur, tik argi nuo lemties pabėgsi? Rytą teko grįžti ir pasiduoti laukiantiems žandarams. Uždarė mus visus į citadelę. Kameroje buvo tik lentinis gultas su sugulėtais purvinais šiaudais, stalas ir kėdė. Dar kibiras kampe. Dvokas, tamsa, šaltis. Bet baisiausia buvo ne tai. Baisiausia buvo sugalvoti, ką pasakyti tardytojams. Ką kalbėti, kad niekam nepakenktum? Kaip nepalūžti ir netyčia ko nors neišduoti? Kaip žinoti, kiek tu gali iškęsti?

Nubunda Zigmantė. Apolonija su Tekle suskumba namo, vaikui reikia pagaminti vakarienę. Nuomininkių pasigedusi baba Mania nepatenkinta niurna, bet Zigmutės šypsena ją pralinksmina. Vėl taikiai pupsi samovaras, kvepia aviečių uogienė, moterys sėdi su rankdarbiais.

Baba Mania moko Apoloniją ir Teklę megzti plonas šiltas vilnones skaras. Pati jau turi primezgusi pusę maišo, laukia žiemos mugės Naugarde, sako, tenai galima skaras labai pelningai parduoti. Apolonija stengiasi, kabina ploną pūkuotą siūlą mediniu smailu virbalu, veria vieną akį po kitos. Pirmoji skara bus Zigmutei. O kitos, jei seksis, bus parduotos. Juk reikia kaip nors prasimanyti pinigų.

Apolonijos santaupos Teklei atvykus senka dar greičiau. Teklė siūlo pildyti prašymą ir gauti valdžios mokamą varganą išmaldą tremtiniams. Apolonija nė už ką nesutinka. Sužinojusi apie pinigų stygių, baba Mania pasiūlo: gi va, pirklys Pivachovas turi tris dukteris, galėtumėte jas pamokyt pianinu skambinti, užsienio kalbų ar ką dar jūs ten mokate. Užsidirbtumėte vieną kitą kapeiką.

Kitą dieną Teklė apsivelka geriausią suknelę ir eina pas pirklį. Grįžta laiminga. Šeštadieniais ji mokys pirklio dukteris prancūzų kalbos, o trečiadieniais Apolonija duos joms muzikos pamokas. Gaus po pusę rublio už pamoką.

Džiaugiasi neilgai, mat pirklio Pivachovo namas visai šalia policijos. Kad ir koks neakylas įgaliotinis Vasia, galiausiai ir jis pastebi, jog tremtinės dukart per savaitę lankosi pas miestelio turtuolį. Sužinojęs, kas ir kaip, ilgai krapšto plinkančią makaulę.

– Dėl manęs, tai jūs galėtumėte tą instrumentą barškinti ir liežuvį laužyti, man negaila. Bet ukazas yra ukazas. Ten aiškiai parašyta: tremtiniams draudžiama dirbti valstybės tarnyboje, mokyti mokyklose ir privačiai... Va, matot? Juodu ant balto išdėstyta. Na, nebent kreiptumėtės su prašymu į Naugardo gubernatorių ir jis leistų, tuomet galėtumėte sau mokyti.

Apolonija prisimena raudoną, gličiai besišypsantį gubernatoriaus Skariatino veidą ir rašyti atsisako. Teklė parašo prašymą gražia, taisyklinga rusų kalba. Atsakymas ateina netrukus. Prašymas atmestas, mokyti neleidžiama. Vasia tik skėsteli rankomis.

Teklė nepaklauso Apolonijos ir pateikia prašymą valstybės skiriamiems pinigams gauti. Bajorams skiriami 72 rubliai metams. Pusantro rublio – būsto nuomai už mėnesį ir penkiolika kapeikų dienai maistui. Kodėl tik šitiek? Juk net baba Mania už butą dvigubai daugiau prašo! Vasia tik patrauko pečiais, pašnairuoja į kreivai ant sienos kabantį imperatoriaus portretą. Na taip, ką čia dar pridursi.

Nors pirmoji trilogijos knyga „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ pasirodė pernai, kelionę po XVI a. Vilnių galima pradėti ir nuo ką tik pasirodžiusių „Spąstų pirklio žudikui“. Joje budelio mokiniui Adui vėl tenka aiškintis painios mirties aplinkybes, ir tai jam sekasi kur kas geriau, nei mokytis budelio amato. Šįkart jo akiratyje vieno svarbiausių Vilniaus pirklių – pipirų pirklio Lukos Lukičiaus – netikėta mirtis. Visi mirusiojo namiškiai turėjo priežasčių geisti jo mirties, o pas Vilniaus vaitą Augustiną Rotundą saugomas testamentas teikia daugybę vilčių.

Detektyvinė linija skleidžiasi sodrioje XVI a. Vilniaus, Kauno ir net Klaipėdos panoramoje. Apie istorinių faktų ir detalių bei spalvingų miestiečių gyvenimo scenų gausų knygos pasakojimą – pokalbis su jos autore G.Viliūne.

– Šįkart istorinio detektyvo „Spąstai pirklio žudikui“ siužetas sukasi apie vieno garsiausių Vilniaus pirklių mirtį. Kaip jūsų akiratyje atsirado pirkliai?

– Amatininkai ir pirkliai buvo tie banginiai, ant kurių nugarų laikėsi miestas. Pirmoje budelio mokinio Ado byloje pasakojau apie Vilniaus amatininkus, o antroji tarsi savaime išėjo apie pirklių luomą. Pirkliai buvo turtingi miestiečiai, sudarę daugumą Vilniaus magistrate. Buvo nesunku sugalvoti detektyvinės gijos siužetą – juk dideli pinigai visada kaitina aistras.

Įdomiausia ir sudėtingiausia buvo rašyti apie pirklių kelią upių transportu – vytinėmis, nes medžiagos apie tai išliko nedaug. Kitas įdomus aspektas – lietuviški pinigai, mano aprašomu laikotarpiu kalami Vilniuje. Valdovas Žygimantas Augustas inicijavo naujų monetų kaldinimą ir pirmasis uždėjo savo atvaizdą ant pinigo. Kadangi mieste buvo naudojami ne tik lietuviški, bet ir daug svetimų pinigų, netoli rotušės veikė pinigų keityklos. Pinigų padirbinėjimas taip pat buvo žinomas Lietuvoje, įtrauktas netgi į Lietuvos Statutą, už tai grėsė sudeginimas ant laužo. Pirklių gyvenimas Vilniuje buvo įvairus ir spalvingas, tik mažą dalį jo aprašiau knygoje, tikiuosi dar ne kartą sugrįžti prie šios temos.

Leidėjų nuotr.

– Pirmoje knygoje „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ atvėrėte ir mažiau žinomų Vilniaus istorijos faktų, o šįkart veiksmas persikelia ir į kitus miestus – besistatantį ir linksmybių pilną Kauną bei prekybos uostu bandantį tapti Mėmelį. Apie šiuos XVI a. miestus žinome kur kas mažiau. Tad kokie istoriniai Kaunas ir Klaipėda atsiveria romane?

– Sekdama pirklių pėdomis pakviesiu skaitytoją aplankyti kitus miestus, pasiekiamus vytinėmis. Kaunas XVI a. buvo turtingas prekybos miestas, į jo uostą Nemunu atplaukdavo ir vokiškų laivų, ir lietuviškų vytinių. O ten, kur pirklių laivai, randame ir muitinę, ir smuklių, ir pasiturinčių miestiečių. Vienas knygos veikėjų – rotušėje vertėjaujantis Paulius – taip pat simboliškai atstovauja prekybai ir mainams. Vilniaus budelio Ignaco ir jo mokinio Ado kelionė į Kauną turi istorinį pagrindą, mat kartais, susiklosčius aplinkybėms, miestams tekdavo skolintis budelį iš kaimynų.

Klaipėda, anuometis Mėmelis, į šią knygą pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Pradėjusi rašyti ketinau siųsti vytinę į Karaliaučių. Šis miestas buvo dažniausias mūsų pirklių kelionių tikslas. Tačiau, įpusėjusi knygą, aplankiau draugę Klaipėdoje ir ji pasiūlė nueiti į atnaujintą Pilies muziejų, kuriame puikiai pristatoma miesto ir prekybos istorija. Be to, perskaičiau Vasilijaus Safronovo Klaipėdos istoriją. Tuomet ir pasikeitė knygos pirklių vytinės kursas. Nors XVI a. Mėmelis buvo vokiškas miestas, dabar tai mūsų istorijos dalis, tad norėjau bent keliais bruožais jį pavaizduoti. Kokius pamačiau XVI a. vidurio Kauną ir Klaipėdą, skaitytojai sužinos perskaitę knygą.

– Jau užsiminėte apie prekybos kelią upėmis. Pirklių kelionė upėmis – labai įdomi knygos „Spąstai pirklio žudikui“ pasakojimo dalis. Tai buvo intensyvus prekybos kelias? Pavojingas, nuotykių kupinas maršrutas?

– XVI a. pirkliams vandens kelias buvo labai svarbus, nes sausumos keliai prasti, drėgnuoju sezonu sunkiai išvažiuojami. Tačiau upėse taip pat daug pavojų – akmenų, rėvų. Pavojingiausia Neries rėva vadinta Saline, nes ten duždavo vytinės, dažnai pakrautos druskos kroviniu. Sakoma, kad net vanduo ten sūrus nuo ištirpusios druskos. Prieš srovę vytinės judėdavo tempiamos samdytų vyrų. Labai keista, kad lietuvių kalboje neišliko žodžio šiai profesijai apibūdinti, abi su redaktore sukome galvą, kaip pavadinti tuos tempikus.

Simboliška, kad knygoje „Spąstai pirklio žudikui“ šiek tiek veiksmo iš Vilniaus persikėlė į tolimesnes vietas, nes juk nemažą pirklių gyvenimo dalį sudarė kelionės. XVI a. Vilnius nebuvo izoliuotas miestas. Pirkliai, kariai, kunigaikštijos valdininkai, net ir amatininkai keliavo, parsiveždavo naujų patirčių, technologijų, papročių, madų.

– Dar vienas įdomus ir knygos pasakojimui svarbus faktas – Vilniuje XVI a. buvo gaminamas popierius. Ir ne iš bet ko, o iš skudurų... Knygoje veikia ir įdomios profesijos žmogus – skudurininkas. Ar iš tiesų buvo tokių skudurininkų?

Vilniaus budelio Ignaco ir jo mokinio Ado kelionė į Kauną turi istorinį pagrindą, mat kartais miestams tekdavo skolintis budelį iš kaimynų.

– Nors mano aprašomu laikotarpiu Vilniuje spaustuvių nebuvo, popieriaus mieste reikėjo. Jis buvo gaminamas čia pat, Vilniaus priemiestyje, taip pat pirklių atvežamas iš kitų šalių. Skuduro kelią iki popieriaus lapo radau aprašytą istoriko Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a.“ Man pačiai buvo nauja ir labai įdomu sužinoti visą gamybos procesą, todėl negalėjau tuo nepasidalyti su skaitytojais. Netgi popieriaus malūno šeimininkas Petras Buivydas yra tikras istorinis personažas, gaminęs popierių būtent 1558 m. Ir skudurininkų iš tiesų buvo. Jie pelnėsi duoną rinkdami skudurus – žaliavą popieriui.

– Kaipgi geras detektyvas be meilės istorijos. Kai ėmėtės pirmos knygos apie miesto budelį, pasakojote, kad budeliui sudėtinga sukurti šeimą, miestiečiai jo šalinasi, ką jau kalbėti apie dukros ištekinimą. Bet šįkart parodote, kad tai įmanoma?

– Apie Vilniaus budelių asmeninį gyvenimą žinių nedaug, todėl teko žvalgytis į Vakarų Europos miestus. Skaičiau Niurnbergo miesto budelio Franco Šmito dienoraštį, rašytą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, o išleistą visai neseniai, tiesa, ne lietuvių kalba. Ten radau atsakymą į ilgai kamavusį klausimą – ar išties budelis galėjo vesti myriop nuteistą moterį ir taip išgelbėti jai gyvybę? Pasirodo, kad XVI a. pradžioje toks paprotys tikrai egzistavo vokiečių žemėse. Amžiaus pabaigoje ten jis beveik išnyko, nes miestų tinklas tankėjo, budelių buvo nemažai, jie organizuodavo sueigas, kurių metu galėjo dalytis patirtimi, o kartu ir susirasti žmoną, kito budelio dukterį. Kaip buvo Lietuvoje, sunku pasakyti. Artimiausi miestai, turintys budelių, buvo gana toli, o ir jų nedaug. Taigi, galima manyti, kad čia šis paprotys laikėsi ilgiau. Tačiau galimybė vesti padorią merginą – budelio dukrą arba neseną budelio našlę vis vien buvo patrauklesnė už alternatyvą priimti į namus nusikaltėlę.

– 2023 m. Vilnius švęs 700 metų gimtadienį. Jūsų dovana skaitytojams – istorinių detektyvų trilogija. Ar jau turite istoriją trečiai detektyvinei knygai?

– Sako, kad jei ką nors iš tiesų myli, tai dovanas reikia dovanoti nuolat, nelaukiant progos. Taigi, aš savo mylimam miestui dovanoju visas savo knygas. Bet jubiliejus labai solidus, tad norėjosi paruošti išskirtinę dovaną. Teko paskubėti, kad iki sukaktuvių spėtų išeiti visos trys. Trečią knygą jau pradėjau rašyti. Istorijų ir temų piršosi tiek daug, kad buvo sunku atsirinkti.

Siužetą padiktavo faktai, mat 1559 m. vasarą Vilniuje vyko Seimas, skirtas Livonijos karo reikalams aptarti. Taigi trečios knygos temos bus bajorai, pasiruošimas karui, ginklai ir miestiečių apgyvendinimo prievolė. Kad nebūtų pernelyg kariška ir niūru, į knygos puslapius nužengia tuo metu Vilniuje gyvenusios spalvingos Renesanso epochos asmenybės Andrius Volanas ir Petras Roizijus. Žvangės ginklai ir liesis poezija.

Šįkart prieš akis skleidžiasi sodri to meto Vilniaus panorama, sklidina istorinių detalių ir spalvingų miestiečių gyvenimo scenų, o miesto gatvėse ir užkaboriuose plėtojasi nuotykių pilna ir vis labiau įtempta detektyvinė istorija. Apie teisės studijas Bolonijoje svajojęs Adas tampa prieštaringai miestiečių vertinamo meistro mokiniu, išgyvena pirmąją meilę ir susiduria su neteisybe – gražuolė tarnaitė Benigna nepelnytai apkaltinama nužudymu. Vaikinas ryžtasi ją išgelbėti.

"Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje" – pirmasis G.Viliūnės istorinis detektyvas. "Rašydama įsitikinau, kad detektyvas – labai tinkamas žanras papasakoti apie žmonių buitį, kasdienybę ir darbus, – sako autorė. – Norėjau papasakoti labai daug, tad sumaniau keletą dalių, kur kiekvienoje rašysiu vis apie kitą miesto gyventojų grupę. Pirmoji knyga skirta Vilniaus miesto amatininkams. Čia sutiksite ne tik batsiuvius, bet ir kitų amatų atstovus: siuvėjus, peilininkus, sužinosite šį bei tą apie amatininkų cechų veiklą."

Istorinė medžiaga, kuria rėmiausi, pati įvairiausia. Nuo publikuotų autentiškų šaltinių, teismo bylų, metraščių iki istorikų darbų.

– Svarbūs romano personažai – budelis ir jo mokinys Adas. Tai, ko gero, viena mįslingiausių profesijų. Ar daug istoriniai šaltiniai pasakoja apie Vilniaus budelį? Šių personažų prototipai iš tiesų egzistavo?

– Apie XVI a. Vilniaus budelius žinių beveik nėra. Kiek daugiau žinoma apie vėlesnius laikus, tačiau žinios gana šykščios. Žinome, kokios buvo budelio ir jo padėjėjų pareigos, kur gyveno, tačiau apie jų būdą ar asmenines savybes, deja, ne. Rankiojau nuotrupas iš budelių gyvenimo Vakarų Europoje ir mėginau pritaikyti jas vilnietiško budelio paveikslui. O kadangi Vilnius – ypatingas miestas, tai ir jo budelis turėjo būti ypatingas. Maniškis – filosofas.

– Budelio padėtis mieste paradoksali. Viena vertus, budelis buvo atstumtas miestelėnų: visi gatvėje jį aplenkdavo, prekeiviai net nenorėdavo priimti jo pinigų už prekes – laikė juos nešvariais. Kita vertus, budelio vykdomo teismo nuosprendžio stebėti susirinkdavo minia, egzekuciją miestiečiai stebėdavo tarsi pramogą.

– Iš tiesų budelio gyvenimas buvo labai sunkus. Nepaisant paties amato (kankinimų ir egzekucijų vykdymo), kuriam atlikti reikėjo tvirtų įsitikinimų ir dvasios stiprybės, dar tekdavo iškęsti miestiečių panieką ir neapykantą. Istorikai sako, kad socialinėje hierarchijoje budelis prilygo paribio žmonėms – valkatoms. Tiesa, atlygis už budelio darbą buvo labai geras, tik nemanau, kad kas nors rinkdavosi šį amatą dėl atlyginimo. Gal tiesiog sutapdavo aplinkybės?

Egzekucijos visuose miestuose buvo didžiausia pramoga. Dabar žiūrime aštraus siužeto filmus, o anuomet juos atstodavo mirties bausmės. Žmonėms juk reikia aštrių išgyvenimų, nuobodžios kasdienybės paįvairinimo. Ir čia galime matyti tokį paradoksą – net jeigu mirties bausmė vykdoma žiauriausiam plėšikui, žiūrovai vis vien nerodys palankumo bausmės vykdytojui – budeliui. Jo darbas, nors ir švarinantis visuomenę, buvo laikomas nešvariu.

Leidyklos nuotr.

– Knygoje minimas toks intriguojantis faktas – budelis galėtų išgelbėti kaltinamąją, jeigu vestų ją. Ar taip iš tiesų galėjo vykti?

– Neteko rasti oficialių liudijimų, tačiau pasakojimuose ir legendose tai plačiai paplitęs siužetas. Logiškai mąstant, tai visai įmanomas scenarijus. Visų pirma, tai turėjo būti gana retas dalykas, juk ne kasdien budelis ieško žmonos. Antra, budelį miestas brangino ir jo prašymas galėjo turėti svarbos. Ir trečia, už budelio ištekinta moteris socialiai tapdavo mirusi. Taigi bausmės tam tikra prasme ji vis vien neišvengdavo. Tad romantikos čia, ko gero, būdavo nedaug.

– Kodėl šįkart romane nukeliate į XVI a., juk, ko gero, nėra tiek daug istorinių šaltinių, medžiagos, atskleidžiančios tą laiką?

– Man patinka XVI a. Jame sumišusi didi LDK dvasia, itališkas Renesanso romantiškumas, slaviška mistika ir vokiška protestantizmo logika. Būtent tas laikas geriausiai atspindi Vilniaus toleranciją, kultūrinį įvairiapusiškumą. Tiesa, medžiagos nėra tiek daug, kaip norėtųsi. Pavyzdžiui, man nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip tiksliai atrodė Vilniaus rotušė XVI a. antrojoje pusėje. Kita vertus, tai erdvė vaizduotei. Autentiškumas man svarbus ir stengiuosi rasti kuo daugiau tikrų detalių. Jeigu ko nors nerandu, belieka du keliai: palikti neaprašyta ar mėginti įsivaizduoti, sukurti. Taigi ši knyga, kaip ir kitos, yra faktų ir vaizduotės mišinys.

Istorinė medžiaga, kuria rėmiausi, pati įvairiausia. Nuo publikuotų autentiškų šaltinių, teismo bylų, metraščių iki istorikų darbų. Šiuolaikiniai istorikai jau ima atsigręžti į kasdienybės, buities tyrimus ir tuo labai džiaugiuosi. Bet neišvengiamai teko remtis ir prieštaringai vertinamais Jozefo Kraszewskio raštais. Gal jie ir nėra labai patikimi, bet kokie spalvingi!

– Kas jums buvo labiausia netikėta tyrinėjant, renkant medžiagą šiam romanui?

– Labiausiai mane nustebino faktas, kad teisme reikalingus parodymus išgauti kankinimais buvo praktikuojama iki pat XVIII a. pabaigos, Apšvietos epochos. Kai kalbame apie budelius, įsivaizduojame gūdžius viduramžius. Niekada nesusimąstydavau, kiek laiko tokia praktika truko. Pasirodė, kad kankinimai naudoti iki 1776 m. Man tai atrodo sunkiai suvokiama ar paaiškinama.

– Vilnius jūsų knygoje be galo gyvas, spalvingas, įdomus miestas su netikėčiausiais personažais, vietomis ir detalėmis. Sakyčiau, kad jis atskiras knygos veikėjas. Kokį Vilniaus vaizdą norėjote perteikti?

– Visų pirma, tai buvo nemažas Europos miestas su visais miesto atributais: savivalda, mokslu, bažnyčiomis, labdara, amatais, prekyba, juodąja rinka. Tokį Vilniaus vaizdą skaitytojas ir ras knygoje "Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje". Sudėliojau jį tarsi mozaiką iš nuotrupų, užuominų, paminėjimų. Ir tai tikrai dar ne visas miesto paveikslas. Tikiuosi, kad su kiekviena knyga jį truputėlį praplečiu. Nepretenduoju būti žinove – tik kūrėja. Kiekvienas gali susikurti savitą senojo Vilniaus vaizdą. Džiaugsiuosi, jei mano knyga paskatins tai padaryti.

– Tos XVI a. Vilniaus gatvės, kuriomis vaikščios skaitytojas, tos detalės – kiek jų dar išlikę šiandien?

– Dauguma Vilniaus senamiesčio gatvių yra tos pačios, kuriomis vaikščiojo XVI a. miestiečiai. Tebėra išlikę Medininkų, arba Aušros, vartai ir truputį gynybinės sienos, Šv.Mikalojaus, Bernardinų, Šv.Onos, Pranciškonų bažnyčios. Net keletas gotikinių namų yra restauruoti. Tereikia šiek tiek pasidomėti, šiek tiek įsivaizduoti.

– Reali istorinė figūra knygoje – Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas. Rašote, kad būtent dėl jo pasirinkote ir veiksmo laiką. Kodėl?

– A.Rotundas – labai įdomus žmogus. Ypač mane sužavėjo du jo gyvenimo aspektai. Pirmiausia tai, kad A.Rotundas pasirinko būti vilniečiu. Jis gimė Lenkijoje, miestiečio šeimoje, mokėsi Vitenbergo universitete, tapo teisininku. Gyveno Krokuvoje, tapo karaliaus Žygimanto Augusto sekretoriumi. 1551 m. A.Rotundas su valdovu atvyko į Vilnių, buvo paskirtas vaitu. Pamilo Vilnių ir liko čia gyventi iki pat mirties 1582 m. Dar vienas dalykas, kuris sužavėjo, tai A.Rotundo karjera, įrodanti, kad tuo laikotarpiu net ir nekilmingas žmogus galėjo daug pasiekti, jei buvo protingas ir atkaklus. Galiausiai A.Rotundas su kitais magistrato nariais buvo nobilituotas ir tapo bajoru. Dėl to knygoje neslepiu simpatijų šiam personažui.

– Jūsų dėmesio centre – batsiuvio mirtis. Batai XVI a. Vilniuje turbūt buvo prabangos atributas?

– Vilniuje archeologai yra radę daug istorinės avalynės. Žinoma, batas batui nelygu. Buvo kasdienių, paprastų batų, kuriuos žmogus avi ne vienus metus. Kai praplyšta, nuneša užlopyti, kartais ir lopą lopyti tekdavo. Buvo ir prašmatnių, ožiuko odos batų, kuriuos galėjo įsigyti tik kilmingi ir turtingi. Batais, drabužiais, papuošalais miestiečiai demonstravo socialinį statusą. Batsiuvių cecho dėka miestiečiams netekdavo bristi per gatvių purvą basiems, bet ir kiti amatininkų cechai ne mažiau svarbūs – juk amatai ir prekyba buvo miesto pamatas.

– Šalia žmogžudystės skaitytojai atras ir meilės istoriją. Juk tai ir tampa inspiracija budelio mokiniui Adui suabejoti, kad batsiuvio namų tarnaitė įvykdė nusikaltimą, aiškintis bylą ir pabandyti išgelbėti įtariamąją Benigną.

– Įsimylėję darome keisčiausius dalykus Štai ir budelio mokinys Adas iš meilės nutarė tapti detektyvu. Kad išbandytum naują ir nesuprantamą veiklą, reikia tinkamo postūmio, o romantiški jausmai tam kuo puikiausiai tinka. Adas įsitikinęs, kad tokia graži mergina negali būti žudikė... O gal gali? Prisipažinsiu, kad man visada įdomiausia rašyti apie moteris – juk be moterų ir meilės istorijų net detektyvas būtų nuobodus. Tik XVI a. Vilniuje moterų veikla gana ribota – jos neužėmė jokių postų, nelaikė dirbtuvių ar prekybos namų, dažniausiai būdavo vyrų padėjėjos. Taigi ir knygos herojė Benigna yra tik tarnaitė, bet, kaip ji pati sako, jei tarnaitė turi akis ir ausis, ji žino visas namiškių paslaptis.

Kai kalbame apie budelius, įsivaizduojame gūdžius viduramžius. Pasirodė, kad kankinimai naudoti iki 1776 m. Man tai atrodo sunkiai suvokiama ar paaiškinama.

– Ant knygos viršelio užrašyta, kad tai pirmoji budelio mokinio byla, vadinasi, jų bus daugiau. Gal jau rašote naują bylą?

– Jau esu sugalvojusi porą naujų siužetų. Ne vienas šios knygos veikėjas keliaus su budeliu ir jo mokiniu į naują istoriją. Yra dar daug įdomių dalykų, kuriuos man pačiai knieti išsamiau panagrinėti. Pavyzdžiui, pirklių gyvenimas, arba apgyvendinimo prievolė, kai į Seimą atvykusius bajorus miestiečiai privalėjo apgyvendinti savo namuose. Dabar jau sunkiai įsivaizduotume, kad koks nors bajoras su svita, tarnais ir, neslėpkime, sugėrovais įsitaiso jūsų bute, užima jūsų lovą ir tuština jūsų podėlį. Kas nors galėjo ir neapsikęsti, ar ne?

Istorinį romaną, kurį jo autorė Gina Viliūnė sukūrė remdamasi amžininkų memuarais, išleido leidykla „Alma littera“. Pasak autorės, nors romanas ir yra grožinis kūrinys, jame nupasakojami tikri įvykiai, o beveik visi pristatomi veikėjai – istorinės asmenybės, kurių centre atsiduria ir du garsiausi XIX amžiaus vyrai – imperatorius Napoleonas Bonapartas ir Aleksandras I.

Istorinio romano siužetas įsisuka, kai 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse, susitinka du žmonės. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka bei graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Tai, kas galėtų būti tiesiog graži bei liūdna XIX a. meilės istorija, tampa neįtikėtinu nuotykiu, nulemtu permainingų istorijos įvykių, o pagrindinių veikėjų gyvenimo kelias veda per Vilnių, Rokiškį, Platelius, Varšuvą, Paryžių, Sankt Peterburgą ar Šampanės provinciją Prancūzijoje. Pasak autorės, pagrindiniai romano veikėjai, jų jausmai bei išgyvenimai ir yra gražiausia pasakojimo dalis.

„Perskaičiau Sofijos Tyzenhauzaitės memuarus, pavadintus „Reminiscencijos“ ir ja susižavėjau. Suintrigavo faktas, kad ji rašė istorinius romanus apie Lietuvą. Ėmiau domėtis šia nepaprasta moterimi, ieškoti žinių apie ją amžininkų prisiminimuose, aplankiau dvarus, kuriuose ji gyveno. Sofija buvo graži, švelni, bet kartu tvirto charakterio, stipri moteris. O romano pavadinimas turi slaptą mintį – epochoje, kur santuokinė neištikimybė, skyrybos, partnerių keitimas buvo savotiškas aukštuomenės žaidimas, Sofija Tyzenhauzaitė liko ištikima savo jausmams, širdies balsui. Būti imperatoriaus meiluže – ypatingas statusas aukštuomenėje, tačiau Sofija ja tapo iš meilės“, – pasakoja G. Viliūnė.

Rašytojos teigimu, naujasis istorinis romanas turėtų sudominti tuos, kurie ieško tikrų, neišgalvotų meilės istorijų. Taip pat knyga gali patikti besidomintiems Lietuvos istorija ir smalsiems skaitytojams, kurie mėgsta nusikelti į kitas epochas, pasidairyti po XIX a. rūmų salonus, dvarus ir parkus.

„Be to, kad romane sutiksite du garsiausius XIX amžiaus vyrus – imperatorių Napoleoną Bonapartą ir Aleksandrą I, pažinties su skaitytojais laukia ir visas būrys istorinių asmenybių. Tarp jų – generolai Michailas Kutuzovas ir Leontijus Benigsenas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Hjugas Marė. Skaitytojui atpažįstami turėtų pasirodyti ir Sofijos amžininkai: muzikas ir senatorius Mykolas Kleopas Oginskis su žmona Marija, VU profesorius daktaras Jozefas Frankas ir jo žmona, dainininkė Kristina bei daugybė kitų tuo laiku gyvenusių žmonių. Frankų ir Oginskių šeimos iš tiesų pažinojo ir bendravo su Tyzenhauzais, jų atsiminimuose yra pasakojimų apie tai“, – intriguoja G. Viliūnė.

Istorinio romano „Imperatoriaus meilužė“ autorė Gina Viliūnė jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas, rašo straipsnius, yra knygos „Vilniaus šventovės“ (bendraautoris Raimondas Urbakavičius, 2012), istorinių romanų „Karūna be karaliaus“ (2012), „Vilniaus madona“ (2014), „Magdalė, smuklės merga“ (2016) autorė.

Prieš porą metų istoriniame detektyve „Vilniaus Madona“ profesionali gidė Gina Viliūnė pasakojo Vilniui nusipelniusio kunigaikščio Aleksandro meilės istoriją XVI a. LDK sostinėje ir narpliojo dar neatskleistas miesto paslaptis. Šiemet naujame romane „Magdalė, smuklės merga“ autorė tęsia pasakojimą apie miestiečių intrigas pusamžiu brandesniame Vilniuje ir žada atskleisti dar daugiau netikėtų miesto istorijos vingių. Naujausia leidyklos „Alma littera“ išleista G. Viliūnės knyga, kartu su rašytoja Jolita Herlyn ir žurnalistu Giedriumi Drukteiniu diskutuojant moters troškimų tema, bus pristatyta kitą savaitgalį vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

Knygoje „Magdalė, smuklės merga“ dėmesys kreipiamas jau nebe į dvaro gyvenimą, bet į paprastus miestiečius. Romano veiksmas prasideda 1530 m. pavasarį, kai Vilniuje ima siausti „juodoji mirtis“ – maras. Vieni gyventojai bėga, kiti bando pasipelnyti iš užklupusios nelaimės. Užupio smuklės mergą Magdalę likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus, tačiau ji nė neįtaria, kokios intrigos rezgamos šių puošnių namų užkaboriuose.

Greta sąmokslų ir pinklių, kūrinyje eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis pasakojama apie tuometines šventes, amatus, papročius, marui gydyti pasitelkiamus stebuklingus vaistus ir burtus.

„Vilniaus istorija – sena ir labai turtinga. Tai skirtingų tautų ir religijų susikirtimo vieta, kultūrų katilas, palikęs ryškius ženklus istorijoje. Šio miesto gatvės visad buvo painių intrigų veiksmo vieta, tad sostinės istorija visad išliks neišsemiamas kūrybos ir domėjimosi šaltinis“, – paklausta, kodėl jos knygose dominuoja Vilniaus istorijos tema, pasakoja G. Viliūnė.

Rašytoja atsisako skaitytojus skirstyti pagal amžių ar išsilavinimą, o savo kūrinį dovanoja visiems, simpatizuojantiems istorijai ir dinamiškam siužetui. Jos teigimu, būsimam skaitytojui nebūtinas joks pasirengimas: knyga įtrauks tiek menkai susipažinusius su Lietuvos ir Vilniaus raida, tiek su autore besidalijančius aistra istorijai.

Romaną „Magdalė, smuklės merga“ Gina Viliūnė pristatys Vilniaus knygų mugėje, vasario 27 d., šeštadienį 12 val. kartu su Jolita Herlyn ir jos naujausia knyga „Atsargiai – moteris“. Rašytojas bendrai išpažinčiai sujungė dėmesys moters troškimams ir transformacijai, nors jų protagonistes ir skiria 500 metų.

Bendro renginio, kurį moderuos žurnalistas Giedrius Drukteinis, tema – „Ko trokšta moterys – kas bendro tarp XVI a. smuklės mergos Magdalės ir XXI a. emigrantės Redos?”

„Moters esmė per amžius nedaug tepasikeitė: kai vyrai intensyviai kovojo dėl valdžios ir turtų, moterys, tiek, kiek leido jų laikotarpio galimybės, siekė padaryti pasaulį gražesnį. Tikiu, kad knygos pristatymo metu moderatorius ir moterų žinovas Giedrius Drukteinis mus visus įtrauks į dar gilesnes moters esmės paieškas, o pajusti moteriškumo pradą paskatins Rasos Kaušiūtės dainos”, – sako G. Viliūnė.

Romano „Magdalė, smuklės merga“ autorė Gina Viliūnė gimė 1974 metais. Rašytojos domėjimasis istorija bei architektūra paskatino ją ne tik tapti profesionalia gide, bet 2012 metais su bendraautoriumi Raimondu Urbakavičiumi išleisti knygą „Vilniaus šventovės“, o vėliau skaitytojams padovanoti ir du istorinius romanus – „Karalius be karūnos“ bei „Vilniaus Madona“.

G. Viliūnės knygą „Magdalė, smuklės merga“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Trečiadienį, Vilniuje, paveikslų galerijoje pristatytas trečiasis profesionalios Vilniaus gidės ir istorikės romanas „Vilniaus Madona“. Pristatymo metu rašytoja kalbėjo apie XVI a. ir šių dienų Vilnių, LDK kunigaikštį Aleksandrą, užmintas, bet vis dar neįmintas miesto mįsles. Renginį moderavo Giedrius Drukteinis, o savo žiniomis bei mintimis dalinosi istorikai dr. Libertas Klimka ir dr. Justinas Žilinskas. Knygą skaitytojams pristato leidykla „Alma littera“.

Romanas „Vilniaus Madona“ – detektyvas, jungiantis mūsų laikus ir beveik šešių šimtų metų senumo istorinius įvykius. Čia detektyvinio trilerio forma perteikiamas mažai pažįstamas XV a. pabaigos–XVI a. pradžios LDK istorijos laikotarpis. Knygoje pasakojama apie didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro paslaptis, Aleksandro ir jo laikų politines bei religines realijas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilės istoriją, autentiškai kuriamas to laikotarpio Vilniaus vaizdas.

„Aleksandras buvo kunigaikštis, kuris turbūt vienintelis tiek daug dėmesio skyrė Vilniui. Jis čia gyveno, statė Vilniaus rūmus, bažnyčias, skatino prekybą ir amatus. Deja, daug jo nuopelnų šiam miestui iki šių dienų neišliko, bet čia vis dar stovi dalis gynybinės Vilniaus miesto sienos, kurią pradėjo statyti būtent Aleksandras. Taip pat jis yra vienintelis valdovas jogailaitis, palaidotas Vilniuje, o čia nėra nei vieno jam skirto paminklo. Manau, kad jis nėra deramai pagerbtas. Be to, jo gyvenimo ir meilės istorija – labai įdomi ir puikiai tinka romanui“, - pasakoja „Vilniaus Madona“ autorė Gina Viliūnė.

Pačios rašytojos žodžiais, jos knyga yra lengvai skaitoma, todėl itin tinka atostogoms. G. Viliūnė rašo kiekvienam, kuris nori keletą valandų praleisti kitoje erdvėje, nusikelti į kitą istorinį laiką tame pačiame Vilniuje, po kurį vaikšto kiekvieną dieną. Taip pat tai – romanas ir tiems, kurie nori praturtinti savo istorijos žinias. Šiuolaikinio ir senojo Vilniaus gretinimas romanui suteikia lengvumo, jį tampa paprasčiau skaityti.

„Lietuvių susidomėjimas istoriniais romanais auga, tačiau tokios tematikos knygų Lietuvoje itin trūksta, nes rašančiųjų yra nedaug. Gina Viliūnė užpildo šią spragą, tad skaitytojai turėtų mėgautis romanu, kuris leis į Vilnių pažvelgti visiškai kitaip“, - sako Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ vadovė.

Romano „Vilniaus Madona“ autorė Gina Viliūnė gimė 1974 metais. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“ ir pirmąjį romaną „Karūna be karaliaus“.

G. Viliūnės knygą „Vilniaus Madona“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.