GODO YORKE

PERKŪNIJA

Self-released

Pasakysiu paprastai ir nuoširdžiai: man patinka naujasis Godo Yorke albumas.  Kodėl? Todėl, kad jame yra pakankamai paprastumo ir nuoširdumo. Viena labiausiai underappreciatintų atlikėjų Lietuvoje išleido dar vieną stiprų albumą, kuriame niekaip neradau nieko, kas man skambėtų kaip melas, įvaizdis ar povyza. Chaotiškas savo stiliais ir dainų struktūromis, grynas savo žodžiais ir intencijomis, be to, nedeklaratyvus, tačiau  atviras savo žinute šis ilgagrojis turėtų patikti profesionalios (nemasinės) popmuzikos gerbėjams. Kartais jis skamba kaip nebaigtų rašyti juodraščių rinkinys, kartais – kaip vidinį skausmą spinduliuojančio žmogaus dienoraštis, o kartais – kaip ilgai ieškotų ir išieškotų kompozicijų visuma, tačiau, nepaisant šio chaosėlio, „Perkūnija“ yra verta daugiau negu vienos perklausos, jos paslaptys per sykį neatskleidžiamos ir todėl jis turėtų ilgiau apsigyventi jūsų ausyse. Netgi žinutės tarp dainų, dažniausiai skambančios pretenzingai, tuščiai ir egocentriškai, „Perkūnijoje“ spindi neveidmainiškumu, tikrumu ir gėla, kuria kiekvienas iš mūsų gali pasidalyti. Prisipažinsiu, man keista, kad Godo kūryba vis dar yra kažkur Lietuvos popmuzikos nuošalėje, ypač turint omenyje, kokiais dirbtiniais popmuzikos produktais užpildyta scena. O čia – paprastas žmogus, paprastai, bet toli gražu ne prastai pristato tokias dainas, kurių pavydėtų prie tradicinių klišių mus įpratinusios popžvaigždutės ir jų vadybininkai. Taip, gal kartais atlikėja skamba naiviai, tačiau jau geriau taip, negu kvailos dainuškos apie nieką su simbolika apie nieką, už kurių realiai nieko nėra. Jau geriau trumpa, skardi perkūnija negu ilgas erzinantis krapnojimas. Todėl, kaip sako vienas personažas, tik pirmyn.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)

KONSTANTINAS LILAS

BEŽDŽIONĖ

Self-released

Lilas goes post punk? Na, gal ne taip radikaliai viskas skamba, tačiau naujos kryptys, kurias renkasi Lilas be Innomine, darosi vis įdomesnės. Turiu būti atviras, niekada nebuvau itin didelis nei minėto dueto, nei Lilo solo kūrybos gerbėjas, tačiau net ir mano cinizmą „Beždžionė“ pramušė. Nežinau, ar čia dėl to, kad atsirado daugiau gitarų, ar dėl to, kad Lilo vokalas tapo vienu iš grojamų elementų, ar dėl to, kad jo repavimas virto pusiau dainavimu, taip atsiplėšdamas nuo lietuviškų klišių, tačiau dabartinis albumas yra vis malonesnis ir malonesnis klausytis. Seniau galėdavai atpažinti stereotipus, o dabar neriama į naujus vandenis ir net hitinis „Gūžiasi Vilnius“ bent jau man skamba daug įdomiau. Šis perėjimas iš jau pažįstamo į keistai postpankišką, labiau hipsterišką, nesuvaidintai intymų ir grupe paremtą skambesį leidžia net ir kartais kimbančius Lilo tekstus išgirsti kitaip – jie nuskamba suprantamiau, o gal net atvirkščiai, juos suprasti ir už jų kabintis ne itin norisi. Aš suprantu, kad senosios kūrybos gerbėjus tokie karjeros posūkiai gali ir atbaidyti, tačiau būtent tai ir glosto mano beždžionišką ausį, nes Lilas čia kitoks, Lilas gilesnis, Lilas įvairesnis ir Lilas čia padarė daugiau nei tiesiog hiphopas. Atsiradęs stilių mišinys leidžia nebepriskirti jo prie konkretaus žanro ir, kaip matome, paskatina kūrybiškumą. Išties netikėtas posūkis, ir toks malonus, kad norisi ne gūžtis, o kaip tik šokinėti. Na, gerai, nešokinėti, ne tas atlikėjas, tačiau pritariamai kinkuoti galvą su visa minia.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music, Pakartot)

GJAN

VERKIU RAUDONŲ VYŠNIŲ SODE

Self-released

Be jokios abejonės, tai brandžiausias Gretos Jančytės darbas, kuriame girdimas jos kelias ir dabartinė iškovota ir niekam neatiduosima vieta Lietuvos popmuzikos scenoje. Vis dėlto tą pat akimirką tai labai nepastovus albumas, kuriame šalia išskirtinių kūrinių kyla ir nemažai klausimų dėl dainų, kurių buvimas albume abejotinas. Pirmiausia, „Raudonų vyšnių sodai“ yra fantastiška albumo pradžia. Tai viena stipriausių tiek muzikine, tiek tekstine prasme pastarojo laiko lietuviškų dainų, kurią norisi ir norisi sukti iš naujo. Gražūs balsiniai sąskambiai leidžia pajusti kalbos dainingumą, muzika lyg klijai sulimpa su tekstu, o vizualika – itin išraiškinga. Tai akivaizdi pergalė, hitas-triumfas, ir nors kiti kūriniai nepriartėja iki šio, „Verkiu“ ir „Trukti“ sėkmingai jį vejasi. Būtent jie kilstelėja albumą į naują lygį ir paaiškina, kodėl dabar GJan jau gali rinkti arenas. Tačiau kai kurie kūriniai toli gražu neprilygsta anksčiau minėtiems. Pavyzdžiui, „Paleisk mane“ ar „Atidaviau tau viską“, atrodo, tarsi buvo įkvėpti ne pačios skoningiausios lietuviškos estrados. Nors supranti, kad klausytojams gal ir bus smagu į jų ritmą pasiūbuoti, tačiau po tų pačių „raudonų vyšnių“ jų buvimas albume nenoromis priverčia kilstelėti antakį. Toks ir yra šis albumas: nepastovus, balansuojantis ir kartais paslystantis. Šalia lubas pramušančio earwormo vis klaidinančio popso pramušimai neleidžia atsiplėšti iki galo ir pasakyti, kad va čia jau ta GJan. Iš kitos pusės, atlikėjai dar tik 27-eri, ji gali rizikuoti, todėl tegul rizikuoja, o nesiima kažko saugaus. Štai tokios mintys, o aš einu dar pagersiu Raudonų vyšnių sode...

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS GIESMĖS

Autostrada

Taip nepastebimai, nepastebimai, ir jaunimo balsas DJ Nevykėlė išleido dar vieną įrašą, kuris kažkodėl nebuvo taip išrėktas, išreklamuotas ir ištransliuotas kaip ta pati „Ožka“ (arba aš per senas, kad žiūrėčiau, kur ten dabar jaunimas afišuojasi). „Nevykėlės giesmės“ yra trumputis EP, parodantis naujų atlikėjos spalvų ir papildantis jos negausų, tačiau tikrai smagų bagažą. Jau buvome įpratę prie hyperpopinio ritmo, ne itin subtilių aranžuočių ir jaunatviškos ironijos, tačiau čia atsiradę trap garsai praplėtė horizontus, todėl nenuostabu, kad tradiciškiau skambanti „velnio nuotaka“ sukelia deja vu jausmą ir mažiausiai susidomėjimo. Iš esmės to ir norisi iš jaunų atlikėjų: kai idėjos tiesiog tavyje verda ir norisi viską bandyti iš eilės, baimės ir netgi atsakomybės neturėjimas leidžia sukurti smagių dalykų. Dabar tai palėtėjusi Nevykėlė, kurios naujieji kūriniai puikiai įsiterps tarp jų hitinių energingųjų „Aerobikos“ ar „Audi BMW“. Visa kita tradiciškai laiku ir vietoje – ironijos užtenka, žodžius sudėlioti mokama, aktualijos akivaizdžios, o ir išsivaizdinimo ar apsimetinėjimo vėlgi rasti nepavyko. Po šio darbo jau nebereikia klausinėti, kas toliau, nes akivaizdu, kad baimės nedaug. Vienintelis trūkumas – EP – vos 13 minučių ilgio, taigi kažkaip truputį apmaudoka ir lieki tik paragavęs. Todėl belieka laukti normalaus albumo, o ten jau iki galo paaiškės, ar čia buvo tik trumputis nuokrypis, ar Nevykėlės amplitudė didėja. Galbūt net kada išgirsime ir tikrų bažnytinių giesmių...

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

PHUN THOMAS

APERITIFS

Khaki Shitake

Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad niekada nepasitikėk pirmu įspūdžiu. Andriaus Laucevičiaus opusas, išleistas su naujo leiblo vėliava, pirmą, o gal net pirmus kelis kartus nepaliko didelio įspūdžio, tačiau aš vis galvojau, kad dar neskubame, dar paklausome, kažko čia pagauti nepavyksta: gal nuotaikytės, gal vaibuko, gal šiaip kvailas. Pasirodo, šiaip kvailas, nes jau kitą dieną „Aperitifs“ suveikė kaip geras aperityvas, kurio, klasikėlė, nereikia padauginti. Keturi mini albumo kūriniai blaškosi nuo hauso iki technomuzikos, permala šiuos žanrus tarpusavyje, dar prideda vos vos breaksų ir išeina neblogas kokteilis. Labiausiai iš viso ketverto išsiskiria starteris „Khaki Shitake“, kuris, nors ir nieko naujo nepasiūlo, yra old schooliškai melodingas, nukeldamas kokius penkiolika–septyniolika metų atgal, kai skardumas buvo skalsumas. Ir likę kūriniai atneša nostalgiško vėjo: sunkesnis „Going On“ linksta virsti techno, „Salt & Pepper“ duoda industriškos agresijos, o „Deep Dive“ – paranojos. Šiaip iš pradžių skamba kaip keistokas marmaliūzas, tačiau kūrinys po kūrinio, o jei atvirai – kūrinys, pertrauka, kūrinys, ir visas EP nuskamba kaip entuziastingas rinkinys, galbūt nelabai kažkuo inovatyvus, tačiau gana įsimenantis ir turintis savų kabliukų. Paprasčiau tariant, „Aperitifs“ nevirsta fonu, kaip dažnai nutinka su vidutiniška šokių muzika, todėl galima sveikinti Phun Thomą su vertingu opusu. Ką gi, leiblas paleistas, startas duotas, dabar laukiame pagrindinių patiekalų, vakaro meniu ir tikimės, kad viską išsprogdins masyvus desertas. Cheers!

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

„Jie bando vienas kito nemėgti, vienas su kitu konkuruoti ir vienas prieš kitą draugiškai ar nedraugiškai, sąžiningai ar ne laimėti. Ir viskas dėl to, kad jie abu ruošiasi nuostabiam turnyrui!“ – būtent taip laidos svečius – dainininkus Justiną Jarutį ir GJan – pristatys laidos vedėja Andrius Žiurauskas.

Ir iš tiesų – jau šį pavasarį, balandžio 5 dieną, GJan slapyvardžiu prisistatanti Greta Jančytė ir J. Jarutis Šiauliuose stos į intriguojančią „Red Bull SoundClash“ kovą, kurioje nugalėtoją paskelbs publika. O klausimo apie laukiantį iššūkį jie sulauks net šio vakaro žaidime!

Tačiau kaip dainininkams stoti į skirtingas barikadų puses seksis šį šeštadienį? Vytautas Mikatis žaidime į pergalę bandys atvesti GJan, o Mantas Katleris – Justiną.

Laida prasidės nuo netikėtumo – vedėjas išduos, ką dainininkai veikė užkulisiuose. „Jie specialiai prieš laidą metė burtus, kuris žais su Mantu Katleriu“, – atskleis žiūrovams A. Žiurauskas, tačiau Justinas suskubs pridėti, kad nebuvo jokių burtų – jis laimėjo sąžiningai!

Tiesa, vos žaidimui prasidėjus, Mantas ir Justinas įrodys esantys puikia komanda. A. Žiurauskas pastebės, kad žaidime seniai nesilankė svečias, kuris savo mąstymu galėtų pralenkti net patį M. Katlerį, o Mantas, savo ruožtu, tam turės puikų paaiškinimą. „Kadangi gyvenime esame bičiuliai, mes šnekame taip, tarsi šeimoje prie Kalėdų stalo“, – šypsosis jis.

Vis dėlto jiems nenusileis ir priešininkų komanda. „Turiu ligą – aš negaliu pralaimėti. Žaisiu tol, kol laimėsiu!“ – mes Justinui iššūkį GJan.

Tiesa, tai – ne vienintelis įdomus faktas, kurį GJan šeštadienį atskleis apie save. Pasirodo, kad nepaisant to, jog turi daugybę fanų ir į savo koncertus pritraukia būrius žmonių, ji nėra baigusi jokių su muzika susijusių mokslų!

Tuo tarpu J. Jarutis pasidalins, kas jam geriausiai padeda kovoti su skausmu. Anot dainininko, puikiausias vaistas tam yra… keiksmažodžiai.  „Tai visuomet numuša skausmą, nes išlieji savo frustraciją“, – sakys jis.

Kaip įprasta laidoje, beieškodami tinkamų atsakymų į suktus klausimus, dalyviai pasidalins ir ne vienu įdomiu faktu.

Štai M. Katleris prisimins atvejį, kai lietuviai į kosmosą pakėlė picą, o vėliau prabils ir apie mėgstamiausius savo serialus. Nors su savo pamiltais herojais mielai keistųsi apranga, kalbėjimo manieromis ar charakterio bruožais, jų turimos karjeros jį vilioja kur kas rečiau. Pavyzdžiui, Mantas pripažins besižavintis serialo „Suits“ herojumi Harvey, tačiau pats nė už ką nenorėtų tapti advokatu.

Žaidimas „galvOK“ – šeštadieniais, 19.30 val. tik per TV3!

GJan pasakojo, kad ji yra Whydoto kuriamo turinio gerbėja ir nepraleidžia nė vieno naujo filmuko. Kai dainininkė sumąstė, kad naujam klipui reikia labai nestandartinės karietos, iškart pagalvojo apie Whydotą, kuris savo dirbtuvėse nuolat meistrauja keisčiausius aparatus.

„Labai apsidžiaugėm, kai jis su broliu Mantu sutiko pagaminti tą daiktą. Apjungėm jėgas ir manau, sukūrėm neeilinį ir smagų turinį bei istoriją abiejų kanalų sekėjams ir klausytojams“, – sako Greta Jančytė-GJan.

Karietą iš sofos ir dviračio Whydotas konstravo apie aštuonias valandas.

„Nebuvo sunkiausias dalykas, kurį dariau, bet tikrai atsakingiausias. Vis neapleido mintis, kad, jei chebra sugalvos atsisėst ant sofos, gali ir neatlaikyt...“ – sakė Whydotas.

Galų gale tapo aišku, kad pats „youtuberis“ klipe ir turi minti sofą velkantį dviratį, nes niekas kitas taip gerai neišmano to keisto daikto judėjimo galimybių.

GJan – Leidžiu sau viską:

Bekonstruodamas karietą Whydotas apie tai sukūrė juokingą filmuką, kurio premjera jo kanale įvyko dieną anksčiau, nei GJan dainos „Leidžiu sau viską“ startas.

„Galima sakyti, kad praplėtėm ribas ir dainos klipas įgijo filmuotą priešistoriją“, – sako GJan.

Whydoto filmukas apie tai, kaip jis gamino karietą GJan:

GJan pasakojo, kad nauja daina gimė gana neįprastoje vietoje – stadione važinėjantis riedučiais ir riedlentėmis drauge su prodiuseriu Roku Jansonu ir gitaristu Edgaru Jokūbausku.

„Susipažinom su paaugliais, kurie klausosi garsiai muzikos... Pralinksmino tų vaikų tiesmukas nuoširdumas ir prisiminiau, kad patys buvom tokie ir vis dar išlikom, tik ėmėme sau nebeleisti taip elgtis. Pagalvoju, kad kai suaugę žmonės pyksta už vaikų, paauglių neatsakingą elgesį, jie pyksta, nes patys nebegali sau to leisti“, – pasakojo GJan.

GJan šią vasarą po ilgesnės pertraukos grįžta į sceną ir surengs kelis koncertus išsiilgusiems gerbėjams. Didžiulis pasirodymas su grupe vyks sostinės festivalyje „Untold City“, VU Didžiajame kieme, rugpjūčio 24 d.

„Vieta tokia istorinė, kad tiktų į koncertą su mūsų karieta atvažiuoti“, – šyptelėjo GJan.

„Nebepavyks. Sofą jau atidavėm čigonams, o dviratuką mama sode pastatė ir prikrovė gėlių“, – juokėsi Whydotas.

„Juk dauguma mūsų yra bent sykį pagalvoję, kad nuo naujųjų metų bandys būti kitokie. Aš irgi tarp tų, kuriems sausis asocijuojasi su nauja pradžia. Daina, prisidengdama santykių istorija, šią mintį įvelka į pakuotę“, – sako Greta Jančytė.

Dainoje svarstoma, ar žmonės keičiasi. Ar dvi asmenybės susitikusios ir puoselėjančios jausmus būtinai turi siekti vienas kitą keisti ir ar įmanoma iš esmės tai padaryti, net jei labai norėtum. O kiek realu pasikeisti pačiam?

Pastaruoju metu GJan grįžo prie savo seno pomėgio – piešimo. „Pasikeisiu“ jau ne pirma daina, kurią ji ir apipavidalina. Kūrinį pristato Gretos sukurtas piešinys, kuriame galima atpažinti ir ją pačią.

Dainininkė save nupiešė tarsi skeldėjančią skulptūrą. Galima sakyti, kad tai jos populiarios dainos „Melagė“ įvaizdžio pieštas variantas. „Didelę savo gyvenimo dalį skyriau muzikai. O man vis norėjosi kažkokių naujų, nors gal tiksliau sakyti – senų, primirštų vėjų. Juk vaikystėje manęs nebuvo galima atplėšti nuo piešimo, tapybos, molio lipdymo“, – sako vis daugiau laiko vizualiam menui skirianti GJan.

Koncertinę veiklą pristabdžiusi dainininkė pasakoja, kad šiuo gyvenimo metu jai svarbiausia rūpintis savo vidine ramybe ir puoselėti save, todėl grįžimas į nuoširdžią ir laisvą kūrybą yra būtent tai, kas kelia jai didžiausią pasitenkinimą.

Šio vaizdo klipo istoriją papasakos pati Greta, kaip ir tai, kad GJAN yra bendra jos bei Roko Jansono kūryba, ir būtų sunku įsivaizduoti kitaip. 2019 m. šis duetas nustebino lietuvių kalba parašytais kūriniais, o metų pabaigoje – ir antruoju albumu „Pasiduodu sau“. Greta atskleidžia, kad trečiajame GJAN albume taip pat skambės dainos lietuvių kalba.

– Savo muzikinį kelią pradėjai būdama paauglė pankroko grupėje „Second Riot“. Ankstyva ir tavo solo karjera, kai vienas pirmųjų tavo kūrinių „Not Afraid“ pasirodė „YouTube“ platformoje. Papasakok truputį daugiau apie tą pradžią...

– Man visą gyvenimą patiko roko pagrindas, alternatyvioji muzika – mano šaknys, bet norėjau pabandyti kurti įvairesnę muziką. Dar būdama grupėje galvojau apie solinę karjerą, nes norėjau paįvairinti melodijas – garsas kartais užsiloopina nuo tam tikro grojimo ar stilistikos. Tada susipažinau su Roku. Jis studijavo audiovizualinius menus, dieną prieš vaizdo klipo filmavimą buvo nusipirkęs kamerą ir tada trise, su jo draugu Andrėjumi, užlipome ant daugiabučio stogo ir pabandėme filmuoti. Viskas vyko labai ekspromtu ir padarėme vos kelis teikus, kuriuos sumontavome. Tada su Roku jau buvome pradėję GJAN, bet tai buvo labiau lyriškos dainos akustiškai su pianinu ar gitara, turėjome gal 2 000 ar 200 sekėjų feisbuke. Atsimenu, galvojome, kad įkelsime tokį popsą ir visi palaikins (juokiasi)... Bijojome, bet įkėlėme ir buvo toks boom... Apėmė keistos emocijos. Atrodė, kad ne apie mane tai, o apie kažkokią mergaitę ant stogo. Buvo labai sunku susitapatinti.

Kai pabandai rašyti lietuvių kalba, atsiduri savo sultyse, ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geresnė, bet kiekviena kultūra turi savo specifinę energiją ir ta energija atsiskleidžia kultūroje, kiekvienoje dienoje.

– Tais 2012-aisiais buvai bene viena pirmųjų atlikėjų, sulaukusių tokio didelio dėmesio „YouTube“. Kaip manai, kiek ši platforma svarbi muzikos industrijoje? Ar ji kažkuo pranašesnė už kitas?

– Muzikos industrijoje ir kitos platformos svarbios, bet būtent Lietuvoje vis dar dominuoja „YouTube“, kur yra muzika ir vaizdas. Žinoma, „Spotify“ taip pat ateina į mūsų rinką, bet užsienyje joje visai kiti perklausų skaičiai. Šie dalykai labai pagal šalį, kultūrą ir rinką susitvarkę. Mums „YouTube“ buvo tai, kas padėjo siekti karjeros (nemėgstu to žodžio), bet iš to mes dabar gyvename...

– Dauguma jaunų žmonių būtų pasidavę žvaigždžių ligai ar apsvaigę nuo dėmesio ir peržiūrų skaičių, o tu tarsi to išvengei...

– Per šiuos metus išsiaiškinau, kad labai nemėgstu dėmesio. Gal todėl, kad šiaip nemėgstu atsakomybės, o dėl dėmesio tam tikra atsakomybė atsiranda. GJAN kuriu ne vien aš, bet ir Rokas. Jis labai daug prisideda ir ypač pačioje pradžioje daug techninių bei vadybinių dalykų sprendė. Aš – tas veidas, į kurį mėto gražius arba blogus komentarus, bet Rokas taip pat yra labai didelė GJAN dalis, todėl niekada nesijaučiau, kad turiu už ką keltis. Kaip tik dėmesys truputį numušinėjo norą kažką daryti. Atrodė, kad dabar turi kurti žmonėms taip, kad jiems patiktų. Buvo momentas, kai su Roku abu pametėme vienas kitą. Pradėjome kurti labiau dėl kitų, o ne dėl savęs, todėl labai daug dainų neišleidome, bet grįžome ir dabar mėgaujamės viskuo, ką darome.

– Anksti tapai populiaria atlikėja, į koncertus surenkančia didžiules minias... Turėjai tokį tikslą? Kokių tikslų sau kėlei tada?

– Manau, yra skirtingi atlikėjų tipai. Vieni yra labiau kuriantys, o kiti – performeriai ir jiems labiau norisi to dėmesio. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu intravertė, ir tai atlikėjui yra didelis trūkumas. Man kai kuriose situacijose sunku socialiai logiškai priimti sprendimus, todėl to kratausi ir koncentruojuosi į kūrybą. Ji man – kaip tam tikrų emocijų, kurias patiriu per kažkieno kito arba savo išgyvenimus, arba išgirstu kažkieno istoriją ir išgyvenu ją savaip, dienoraštis.

– „Not Afraid“ ir „Ruduo“ – tavo žinomiausi kūriniai. Kaip tu juos matai? Jie taip pat tavo mėgstamiausi? Jautei, kad bus hitai?

– Gerbėjai, kurie stebi mūsų veiklą ir giliau žino kūrybą, mėgsta kitas dainas, bet taip, tos „didžiosios“ dainos yra šios. Hitai – gal labiau Roko kompetencija, bet niekas nežino, kas yra hitas. Net šiandien, net pačios didžiausios kompanijos... Dažniausiai didžiosiose kompanijose, kai daina pradeda po truputį judėti, investuojama į jos sklaidą, o Lietuvoje tiesiog leidžiame dainas. Visos lietuviškos dainos, kurias parašiau iki to momento, yra išleistos. Lietuvių kalba parašytas dainas ypač norisi paleisti, nes pradėjusi kurti lietuvių kalba supratau, kad kalba yra dalis mano gyvenimo, mūsų kultūros, ir ėmiau visai kitaip žvelgti į anglų kalba kuriamas dainas.

– Ne vienas autorius, tekstus rašęs anglų kalba ir pabandęs kurti dainas lietuvių kalba, prisipažįsta, kad įsimyli lietuvių kalbą, todėl paskui jau būna sunku rašyti angliškus tekstus.

– Mes labai skiriamės nuo Vakarų, nors ir bandome visokiais trendais ir stiliais vytis tą Vakarų kultūrą, kuri per technologijas pas mus ateina. Tačiau mūsų šaknys yra visai kitokios nei vakariečių ir tai atsiskleidžia kalboje, žmonėse, jų elgesyje. Kai pabandai rašyti lietuvių kalba, atsiduri savo sultyse ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geresnė, bet kiekviena kultūra turi savo specifinę energiją ir ta energija atsiskleidžia kultūroje, kiekvienoje dienoje. Supratau, kad mes kalbame, atrodome kitaip, bet tą vidinį pojūtį atradau tik tada, kai pradėjau kurti lietuviškai, o iki to neturėjau nė vienos dainos lietuvių kalba...

– Išleidai du studijinius albumus – 2017 m. pasirodžiusį „Do it“ ir 2019 m. lietuvių kalba – „Pasiduodu sau“. Kaip tuos albumus matei juos išleisdama ir kaip tas požiūris keitėsi?

– Požiūris tikrai labai keitėsi. Pirmąjį „Do it“ albumą mes išleidome su gana didele rumunų kompanija. Jis buvo labai jaunatviškas ir užsispyręs. Po keleto metų, kai jį išleidome, apėmė jausmas, kad kiek per vėlai, bet tai buvo tam tikras mūsų kūrybos etapas. Vėliau, kai pabandėme kurti lietuvių kalba, atsirado branda. Temos ir tekstai abiejuose albumuose labai skiriasi. Manau, kad jie turėjo būti išleisti tam, kad ateičiau iki šito taško ir galėčiau tobulėti.

– Esi truputį užsiminusi apie naują albumą. Galbūt jau gali kažką išduoti?

– Galiu išduoti, kad kitas albumas bus lietuvių kalba. Žadame ir anglų kalba išleisti dainų, bet dar tiksliai nežinome formato. Kažkada su Roku pagalvojome, kad turime labai senų dainų, kurių idėjos ir melodijos mums patinka, bet norime su šiandienėmis ausimis, klausa ir žiniomis perrašyti tas dainas. Gal demo albumą išleisime, bet labai savęs nespaudžiame.

– O kokioje stadijoje dabar lietuvių kalba sukurtų dainų albumas?

– Turime dainą, kuriai jau bandėme filmuoti vizualizaciją, bet nepavyko, todėl ją į eterį leisime vėliau. Yra dar kelios dainos labai galutinio demo varianto, kur reikėtų tik perrašyti vokalus... Manau, turime beveik visą albumą. Reikėtų prisėsti ir užbaigti, bet tai yra sunkiausias darbas. Smagiausia yra parašyti idėją, o visa kita – darbas. Žinau, kad dainas reikia leisti. Pagalvojome, kad per daug jas taupome ir bus labai gaila, jei kažkas nutiks ir jos neišeis į eterį. Nusprendėme mažiau galvoti apie vizualizacijas ir vaizdo klipų filmavimus, o susitelkti į kūrybą ir muziką.

– Kokios temos dabar vyrauja tavo kūriniuose?

– Visos dainos yra apie meilę, bet meilės išraiškos gali būti skirtingos, ir nebūtinai kitam žmogui. Tai gali būti meilė sau arba hobiui, t.y. dalykui, kuris tau patinka, tik yra patogu tai įvilkti į kitą asmenį, todėl sukuri personažą ir jį aprašai.

– Kada laukti pirmojo singlo?

– Tikėjomės jau būti išleidę, bet...

– Dėl karantino atlikėjams labai sunku kažką planuoti. Ne vienam kūrėjui albumai ar vaizdo klipai nusitempia...

– Taip. Karantinas yra nepalankus laikotarpis visiems atlikėjams. Pasijunti iš dalies nereikalingas, nes daugumai žmonių muzika ir kūryba nėra prioritetas. Ji atsimenama, kai žmonės pavargsta nuo karantino ir vėl ieško atgaivos kūryboje, gamtoje arba savo mintyse, kurias ir atveria muzika arba kita kūrybos šaka.

– Dabar daug kūrėjų leidžia singlus, o albumai tarsi praranda dalį savo svarbos, ir atlikėjai juos leidžia kaip kažkokio etapo užbaigimą... Ar tau svarbu išleisti naują albumą?

– Tai iš dalies ir yra etapo užbaigimas, bet Lietuvoje objektyviai geriau leisti dainas singlais. Žmonės turi labai mažai laiko ir tam, kad  perklausytų visą albumą, reikia sukurti kažką labai stebuklingo arba naują žanrą. O tų naujų žanrų ir kardinaliai kitokios muzikos jau nėra ir turbūt niekada nebus. Tik atmainos.

– Perklausyti nuo pradžios iki pabaigos skatina albumų istorijos, kuriami konceptualūs albumai...

– Kai esi muzikantas ir būni muzikantų arba melomanų rate, tau atrodo, kad visi klauso albumų, visi domisi, bet iš tikrųjų tokių žmonių – tik nedidelė dalis. Aišku, kiekvienas atsirenka ratą, kuriame nori būti, tačiau užsienyje įrašų kompanijose yra atskiri žmonės, atsakingi tik už dainų sudėliojimą albume, kad jos pasakotų kokią nors istoriją. Albumui „Pasiduodu sau“ mes labai ilgai dėliojome dainas, kad jų seka būtų logiška. Naujos dainos nelabai tipiškos, manau jos susidėlios į tam tikrą story line'ą, kaip ir „Pasiduodu sau“, kas labai svarbu melomanams. Kaip „Kinder“ siurprizas. Gauni dainas ir dar story line‘ą (juokiasi).

– Koks bus jūsų naujasis albumas? Minėjai, kad tarsi keisis skambesys, tos dainos bus kiek netipiškos...

– Kai žinai kiekvieną savo kūrybos smulkmeną, tau atrodo visiškai kitaip, o klausytojui gali taip ir nepasirodyti. Albumas vietomis sunkesnis, gal labiau melancholiškas, vietomis absurdiškas... Jis atspindės mano vidinį pasaulį, norime išleisti šį albumą taip, kaip mums patinka. Kartais kūrėjai, kuriems paeina dainos, atranda modelį, kaip padaryti, kad daina vėl būtų sėkminga, ir pameta tai, kodėl pradėjo kurti. Labai svarbu kūrėjui / atlikėjui išlaikyti tą primityvų kūrybinį vaiką savyje, kad būtų įdomu.

– Yra atlikėjų, kurie eksperimentuoja su melodija, garsu, tačiau išlaiko savo skambesį, ir yra tokių, kurie visiškai pasiduoda eksperimentams... Kiek tau svarbu eksperimentuoti su savo garsu?

– Kai buvau grupėje, man atsibodo tas pats soundas, norėjosi kažko naujo ir intuityviai to ieškojau. Popkultūra tam yra labai tinkama, nes gali daryti, ką nori, ir niekas už tai tavęs nebaus. Keisis kažkiek skambesys ir stilius, bet tai detalės, kur tik mums matosi pokytis, bet klausytojui gali būti sunkiau tai pastebėti. Kultūriškai mes, lietuviai, esame jautrūs pokyčiams, bet man labai patinka keisti arba tuose pačiuose dalykuose išgirsti kažką naujo. Pavyzdžiui, pradėjau labai mėgti gitaros skambesį ir supratau, kad su šiuo instrumentu galima padaryti daug įvairių dalykų. Kartais nugrimztame į garsų ieškojimus ir mums labai smagu, užsikaifuojam ir tai yra tas mažas naivus vaikas, kuris pirmą kartą įsimylėjo muziką.

Beje, pati pradėjau po truputį mokytis prodiusuoti. Labai noriu išmokti parašyti melodiją ir bent jau apytiksliai sumontuoti garsą, kad galėčiau ateiti su dainos idėja ir Rokui parodyti, kokio soundo noriu. Norisi stiliuje kažką naujo atrasti, ir savo balse, ir ritmikoje, ir žodžiuose... Visame kame. Kaip ir gyvenime... Gyveni ir galvoji, kad tikrai nieko daugiau naujo nebesužinosi, bet kokios nors naujos durys atsiveria ir supranti, kad visą gyvenimą gali mokytis kažko naujo.

– Ir supranti, kad nieko nežinai... (šypsosi)

– Taip. Iš tikrųjų. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai ir viskas gali būti realu (šypsosi).

Originali dainos „Ruduo“ versija pasirodė praėjusių metų spalį. Šiuo metu daina yra perkopusi 5 milijonų peržiūrų žymę. Ji – ne tik pati klausomiausia visų laikų GJan daina, bet ir penkta pagal populiarumą praėjusių metų lietuviška daina („Youtube“ duomenimis). Šis rezultatas, ko gero, būtų dar geresnis, jei daina būtų pasirodžiusi metų pradžioje ir platformoje prabuvusi ilgiau.

„Man visada nepaprasta analizuoti savo dainas ir keistai jaučiuosi bandydama paaiškinti, kodėl ji tapo tokia populiari. Sakyčiau – daug lėmė tekstas. Gal jis žmonėms pasirodė labai artimas?“, – sako GJan.

Koncertinę „Rudens“ versiją sukurti paskatino noras turėti iki šiol didžiausio dainininkės solinio koncerto atminimą. Dainos pradžioje įrašyta žodinė žinutė, kuri skambėjo koncerto metu. Šie žodžiai, kuriais dainininkė pasistengė apibrėžti tai, kas jai pasirodė labai svarbu, suteikia dainai dar stipresnį emocinį krūvį.

„Jau praėjo trys mėnesiai ir tik dabar pradedu grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Po koncerto tik valgiau, miegojau ir nieko neveikiau“, – juokiasi dainininkė.

Praėję metai pareikalavo daugybės jos dvasinių jėgų ir buvo paženklinti sunkiais išbandymais, tačiau metų pabaigoje įvykęs koncertas ir su juo atėjęs naujas jausmas tarsi atpirko viską.

„Praėję metai buvo, turbūt, vieni nesėkmingiausių mano gyvenime. Vyko daug nesmagių ir liūdnų dalykų: nuo artimųjų netekčių iki sugriuvusio keramikos diplominio darbo. Albumo išleidimas ir pasirengimas koncertui reikalavo maksimalių jėgų ir prieš pat mane ėmė persekioti mintys, kad nesėkmės lydės ir pasirodymą. Buvau tikras nervų kamuolys. Tačiau koncerto dieną, per garso patikrą, apėmė dar gyvenime nepatirtas jausmas. Buvo neįtikėtina suvokti, kad tūkstančiai žmonių ateis tik dėl manęs. Didelė atsakomybė, bet tuo pačiu supratau, kad padarysiu viską geriausiai, kaip tik įmanoma. Ir koncertas pavyko! Labai daug prisidėjo ir publika su savo fantastiška energija. Ypač ją jaučiau, kai dainavau „Rudenį“. Tikiuosi ir šiame koncertiniame įraše pavyko ją perteikti“, – sako GJan.

– Greta, kaip vyksta pasirengimas „Pasiduodu sau“ albumo pristatymo koncertui?

– Visus metus rengėmės šiam įvykiui, todėl džiugu, kad pagaliau artėjame finalo link. Jau viską galutinai susidėliojome, surepetavome. Koncerto programa - labai vientisa, kaip, beje, ir pats albumas. Tarsi viena istorija iš daug mažesnių istorijų. Apie tai, kaip aš per šiuos metus pasidaviau sau.

– Kas matė tave užkulisiuose prieš koncertus, žino, kad labai jaudiniesi. Ar jau turi receptą, kaip suvaldyti jaudulį prieš patį didžiausią savo pasirodymą?

– Dabar jaudinuosi daug mažiau. Tai irgi savotiškas pasidavimas sau. Turbūt suaugau ir taip stipriai nebesureikšminu savęs. Aš visada labiausiai išgyvenu ne dėl to, kaip sudainuosiu, o dėlto, ką reikės kalbėti tarp dainų...

– Yra nemažai atlikėjų, kurie šią problemą išsprendžia nekalbėdami išvis.

– Kartais ir man taip norisi, aš mažai ir kalbu. Per pastaruosius metus išties pradėjau daug paprasčiau į tai žiūrėti. Supratau, kad svarbiausia ta istorija, kurią noriu perteikti dainoje. Todėl turiu susikoncentruoti į ją, o ne baimintis, ką reikės sakyti dainai pasibaigus.

– Naujausia tavo daina „Ruduo“ ir vos vizualizacija dešimt dienų buvo žiūrimiausias vaizdo įrašas Lietuvoje ir „Youtube“ rinko po milijoną peržiūrų per savaitę. Kaip jautiesi, kai tavo daina tampa tokia populiaria?

– Stengiuosi nesureikšminti. Tik nesupraskit neteisingai, man svarbu, kad daina patinka žmonėms, jie jos klauso, išgyvena savo jausmus. Ačiū, už visus gražius žodžius. Tik aš visada noriu, kad žmonės labiau žinotų mano dainas, o ne mane, kaip asmenį.

– Nori pasakyti, kad šlovė tau niekada nebuvo svarbi? Net tada, kai buvai šešiolikos ir tik pradėjai savo karjerą?

– Niekada nesiekiau šlovės ir neturėjau plano bei noro išgarsėti. Visada svarbiausia man buvo muzika. Rokas (GJan prodiuseris R. Jansonas – aut. past.) vieną kartą man pasakė frazę, kuri labai įstrigo: įsivaizduok, jei pasaulyje staiga liktum tik tu ir tavo dainos, juk nenorėtum likti su mėšlo krūva. Pamaniau, kad tikrai nenorėčiau. Todėl stengiuosi daryti tik tai, kas man patinka. O kai tai patinka dar ir kitiems, labai apsidžiaugiu.

– Esi sakiusi, kad tokios dainos „Not Afraid“ sėkmės nesitikėjai. Kaip jauteisi, kai prieš septynerius metus ji, o paskui ir antra daina „Tattoo“, tiesiog sprogo internete?

– Atrodė, kad viskas vyksta ne apie mane ir ne su manimi. To dėmesio staiga atsirado tiek daug, kad net nežinojau, kaip reaguoti. Būdavo labai keista išgirsti savo dainą grojančią kažkieno mašinoje, net nejaukiai jausdavausi. Gąsdino visų noras sužinoti, kas aš. Labai aiškiai supratau, koks aš intravertiškas žmogus, kiek man reikės dirbti su savimi, kad su tuo susidoročiau.

– Nuo pirmųjų dainų jau praėjo septyneri metai ir daug kas pasikeitė. Pirmuose klipuose buvai tokia dygliuota paauglė, dainavai tik angliškai. Tuomet buvo sunku įsivaizduoti, kad kada nors sulauksime tavo lietuviško albumo...

– Man tada buvo septyniolika ir tikrai buvo periodas, kai buvau pikta ant viso pasaulio. Ir sakydavau, kad lietuviškai nedainuosiu, nes atrodė, kad nemokėsiu parašyti tekstų. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad su lietuvių kalbos atėjimu į dainas manyje įvyko didžiulis lūžis. Gimtoji kalba duoda laisvę labai tiksliai išreikšti mintį, emociją. Pradėjus dainuoti lietuviškai, aš supratau, kaip blogai mes iki tol dainavome angliškai. Todėl dabar, kai rašome angliškus tekstus, visada turime bendraautorį – anglakalbį vaikiną.

– Prisimink, kaip išvis pradėjai dainuoti?

– Aš nuo mažens domėjausi daile, piešiau. Gyvenome netoli Vilniaus, Trakų Vokėje, todėl vienu metu lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą. O muzika susidomėjau, kai man buvo vienuolika metų. Tie gyvenimo metai buvo nelaimingi. Mirė mano tėtis ir šiaip buvo daugiau nelaimingų nutikimų artimoje aplinkoje. Turbūt tai mane giliai paveikė, nes kai praėjo šokas, pradėjau daug laiko skirti muzikai. Ne tik daug klausiausi, bet ir ėmiau taupyti pirmajai gitarai. Taupiau apie metus. Padėjo mama – ji parduodavo savo draugėms mano kurtus paveikslus.

– Savo pirmam profesionaliam instrumentui užsidirbai pati ir niekas tavęs neskatino, nemotyvavo groti?

– Pati susigalvojau ir labai man tos gitaros reikėjo. Galų gale susitaupiau ir su drauge nuvykome į Vilnių pirkti. Buvau dar visai vaikas, nepagalvojau, kad tokio pirkinio čekį reikia išsaugoti. Kažkur jį pamečiau. O paaiškėjo, kad gitara – brokuota. Dar iki šiol ją turiu, reikėtų pagaliau susitvarkyti, nes korpusas vis dar juda. Bet tada nebedrįsau grįžti į parduotuvę ir prašyti, kad pakeistų, tai išmokau groti ir tokia netobula.

– Vis sakai, kad gyvenai šalia Vilniaus, tačiau visi mano, kad esi iš Šiaulių...

– Šiauliuose gyvenau dvejus paskutinius mokyklos metus. Mokiausi specializuotoje dailės mokykloje, kur labai gerai jaučiausi. Praleisdavau ten visą dieną nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Buvo puiki atmosfera, mus labai skatino kurti, beveik visi klasiokai ir baigę mokyklą savo gyvenimą susiejo su menais. Ir aš maniau, kad darysiu kažką susijusio su daile, apie muziką tuo metu rimtai net nesvarsčiau. Tiesa, tada taip pat jau dirbome su Roku, kūrėme pirmas bendras dainas. Taigi visai muzikos metusi niekada nebuvau. Rokas išgrynino mano muzikines mintis. Iš tiesų, jis yra labai didelė GJan dalis, nors ir nematoma. Galima sakyti, kad GJan yra du žmonės. Ir mūsų kūrybinis procesas niekada nesustoja.

– Po lietuviško albumo pristatymo galime vėl laukti naujų dainų?

– Jau susikaupė nemažai angliškų kūrinių. Manau po šio lietuviško albumo pristatymo koncerto ateis laikas ir jiems. Labiausiai norėčiau, kad kiti metai nebūtų tokie įtempti ir apkrauti darbais. Norėčiau padaryti koncertinę pauzę ir daugiausia laiko skirti ramiai kūrybai, nes tą procesą labiausiai mėgstu ir šiuo metu labiausiai pasiilgau.

Naujo kūrinio vizualizacija – tarsi kaltinamojo apklausa, kokią esame įpratę regėti filmuose. Tačiau dainininkė sako, kad tai daug daugiau nei paprastas monologas nebyliam klausytojui-tardytojui.

„Daina yra apie nemokėjimą paleisti, tarsi strigimą emociniame kalėjime. Visa patalpa, kurioje vyksta veiksmas, šalta, niūri, metalinėmis sienomis ir durimis. Tačiau, galų gale, daina ir istorija užsibaigia pagijimu ir išsilaisvinimu. Tą labai aiškiai simbolizuoja mano herojės išnykimas“, – pasakoja GJan.

Daina pareikalavo elegantiškos, branda dvelkiančios vizualizacijos. GJan šypsosi: toks įvaizdis jai nėra būdingas, tačiau buvo labai įdomu save išvysti naujame amplua.

GJan pasakoja, kad pasirengimas pirmojo lietuviško albumo pristatymui vyksta labai intensyviai. „Nemeluosiu – su tuo koncertu gulame ir keliamės. Dar nei į vieną pasirodymą nesudėjome tiek savo vidinių ir išorinių jėgų. Tikimės, žmonės tai pajus“, – sako ji.

Kol GJan rengiasi didžiausiam savo koncertui, jos lietuviški kūriniai renka milijonines peržiūras internete. Prieš pusantro mėnesio pasirodžiusi „Neleisk man užmigt“ perkopė pirmąjį milijoną, „Karaliai“ – 2,5 milijono, o „Melagė“ muša visus rekordus ir artėja prie šeštojo milijono. GJan „Youtube“ kanalas – trečias pagal populiarumą atlikėjo iš Lietuvos muzikos kanalas mūsų šalyje.

GJan pirmo lietuviško albumo pristatymo koncertas – spalio 24 d. Vilniuje, „Cozy by Siemens“ arenoje.

Vidui Mačiuliui įžengus į studiją ir paspaudus rankas vedėjams, Mindaugas Stasiulis sušuko: „Oho kiek jėgų turite! Kur Jūsų jaunystės paslaptis?“, – klausė jis svečio.

„Studijoje šitiek gražuolių sėdi. Tai kaip aš galiu senti? Aš jaunėju“, – šmaikščiai atsakė laidos svečias.

Penkis dešimtmečius žurnalistikai ir krepšiniui paskyręs Vidas Mačiulis apie krepšinį žino turbūt kaip niekas kitas Lietuvoje. Tačiau vyras nelinkęs to sureikšminti: „Visi Lietuvoje išmano apie krepšinį. Trenerį galima būtų rinkti iš tautos. Koks skirtumas ar taip ar taip pralaimim“, – juokavo jis.

„Jūs nuolat sukatės tarp krepšininkų, kalbinat juos, interviu imat... Ar jūs ir dušuose filmuojat?“ – uždavė Justinas Jankevičius provokuojantį klausimą studijos svečiui.

Stop kadras

„Ne! Tik grožiuosi. Jų sudėtim, galingumu“, – nepasimetė Vidas.

„Ar krepšininkai priima jus kartu į dušą?“, – nesiliovė provokuoti Justinas.

„Nebent tik į moterų. Pas vyrus neinu. Aš normalus vyras“, – toliau pokštavo V. Mačiulis

Kaip visada, laidos svečiams pateikiamas išbandymas. Neišvengė jo ir Vidas Mačiulis. Ar jis taip gerai pažįsta krepšininkus, kad juos atpažintų net vaikystės nuotraukose?

Stop kadras

Šmaikštumu Vidui nenusileido kita laidos viešnia – atlikėja GJan (Greta Jančytė). Tai – vienas pirmųjų GJan interviu televizijoje. Interviu neduodanti atlikėja studijoje netikėtai atsivėrė. Pokalbis vystėsi apie viską – nuo muzikos, studijų, kelionių iki keptos duonos ir ypatingų jos būrimo gebėjimų.

Justinas Jankevičius jos klausė, kur norėtų gyventi, jei negyventų Lietuvoje. Gretos atsakymas buvo netikėtas: „Nežinau. Man Šeškinėj gerai“.

Turbūt nedaugelis žino, kad Greta studijuoja skulptūrinę keramiką ir kuria įspūdingas skulptūras. Kur ji randa modelių savo skulptūroms? Kokie reikalavimai jiems keliami? Ar Justinas Jankevičius ir Mindaugas Stasiulis tiktų būti modeliais? Kokie modelio darbo ypatumai?

Apie visa tai ir dar daugiau – šiandien „Gero vakaro šou“ 19.30 val. tik per TV3!

„Labai tikimės iki spalio stipriai nepražilt“, – pajuokauja GJan. Žinant, kaip perfekcionistiškai ji rengiasi kiekvienam savo pasirodymui, galima tik įtarti, kiek jėgų ir pastangų jau dabar įdedama į būsimąjį koncertą.

Ji iš tų atlikėjų, kurie nekuria tuščių dainų. Kiekvienas GJan kūrinys turi originalią žinutę, kurioje, kai įsigilini, gali atpažinti ir save. Nauja daina „Neleisk man užmigt“ kalba apie vieną svarbų kiekvienos poros santykių momentą, kuris dažnai kasdienybės rutinoje praslysta nepastebėtas. „Kurdama šią dainą turėjau omeny tą laiką, kai vienas iš partnerių pradeda pamiršti tai, kas iš tiesų jį laiko poroje. Galima sakyti savotiškai „užmiega“. Tuomet principai tampa svarbesni už kitą žmogų ir gali sugriauti viską. Jei kitas galėtų tau priminti, tai ką spėjai pamiršti, gal atsipeikėtum ir vėl imtum pastebėti savo santykių gražiausias puses ir vertybes?“ – pasakoja GJan.

„Neleisk man užmigt“ – penktoji GJan lietuviška daina. Visos iki šiol išleistos tapo itin populiarios internete ir renka milijonines peržiūras. Populiariausioji – „Paskui tave“ – jau turi daugiau nei 6 milijonus, jai ant kulnų lipa „Melagė“ su 5,5 milijono. Jos visos taps naujojo lietuviško albumo dalimi. Dainininkė sako, kad albumas jau baigtas kurti. Iki spalio 24 d. belieka tik užbaigti ir sutvarkyti įrašus. „Labai laukiame albumo pristatymo koncerto ir tikimės ten susipažinti su visais, kurie klausosi mano dainų internete“, – sako pirmąjį tokį didelį solinį pasirodymą rengianti GJan.