Lėktuvo, skridusio iš Bamako į Paryžių, komandai prireikė kelių valandų, kol nepageidaujama „keleivė“ buvo pašalinta iš lainerio.

Tačiau ir po to lėktuvas negalėjo pakilti, mat salone dirbę įgulos nariai pasiekė darbo valandų limitą ir skrydžio tęsti nebegalėjo. Tad skrydis buvo atidėtas dviem paroms.

Pelės ir kiti graužikai kelia nemenką pavojų orlaiviams, nes yra linkę graužti gyvybiškai svarbių sistemų laidus.

Prekybos centre esantis graužikas kelia ligų pavojų, nes yra jų pernešėjas, taip pat gali apgraužti maisto produktus, sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjo pavaduotoja-valstybinė maisto produktų inspektorė Loreta Mačytė. Specialistės teigimu, prekybos centre pamačius pelę, apie tai reikia informuoti parduotuvės personalą arba pranešti VMVT.

Vilnietė Vitalija kreipėsi į LRT.lt redakciją, susirūpinusi dėl dideliame prekybos centre Žirmūnų mikrorajone pamatytos pelės. „Prekybos centre pastebėjau iš daržovių skyriaus į sandėlių pusę lekiančią pelę. Ranka į krepšelį vaisius, kurių pirkti ten ir nuėjau, dėjo nenoriai. Norėjau išsiaiškinti, kur tokiu atveju reikia kreiptis? Kokią grėsmę kelia pelės ir ką apie prekybos centrą byloja tokie jo gyventojai?“ – laiške klausia LRT.lt skaitytoja.

VMVT specialistės teigimu, pelė prekybos centre galėjo atsirasti dėl dviejų priežasčių – netvarkingo prekybos centro arba atkeliauti su produktais. „Yra du keliai, kaip prekybos centre atsirado pelė. Parduotuvė gali būti labai tvarkinga, tačiau pelytė gali atvažiuoti iš tiekėjų kartu su jų pristatoma produkcija. Taip pat gali būti, kad parduotuvė yra apsileidusi ir netvarkinga“, – sako L. Mačytė.

Pasak VMVT specialistės, jei parduotuvėje vartotojas pamato pelę, apie tai jis turėtų informuoti parduotuvės darbuotojus, papasakoti, kurioje vietoje ją matė. Taip pat gali pranešti VMVT nemokama skundų linija.

„Jei vartotojas informuoja prekybos centro darbuotoją apie pamatytą pelę, darbuotojas turi informuoti Kenkėjų kontrolės tarnybą, kad ši ištirtų situaciją ir imtųsi reikiamų veiksmų. Patys darbuotojai turėtų būti suinteresuoti kuo greičiau išnaikinti šiuos kenkėjus. Tačiau parduotuvė privalo būti sudariusi sutartį su Kenkėjų kontrolės tarnyba ir, atsižvelgiant į parduotuvės asortimentą, patalpas, aplinką, turi būti sudariusi kenkėjų kontrolės planą“, – pažymi L. Mačytė.

LRT.lt pašnekovės teigimu, pavojingiausia žala, kurią daro graužikai, yra ta, kad jie gali pernešti ligas. Taip pat jie gali apgraužti maisto produktus. Anot L. Mačytės, VMVT netenka dažnai sulaukti skundų dėl pelių. Tačiau, jei sulaukia nepatenkintų klientų pranešimų apie nehigieniškas maitinimo įstaigas ar kitas vietas, jose pelių randama.

„Pelių buvimas rodo, kad šeimininkai yra netvarkingi. Svarbu atkreipti dėmesį į sezoniškumą. Rudeniop visi graužikai pradeda eiti į patalpas, tad įmonės turi tam skirti daugiau dėmesio“, – pabrėžia specialistė.

Daugiabutyje gyvenanti kaunietė praėjusią savaitę sulaukė nelauktos viešnios – tualete aptiko gyvą žiurkę. Padaro išsigandusi moteris puolė skambinti kenkėjų naikintojams.

„Nors su graužikais susiduriame kasdien, tačiau šis skambutis mums buvo gana netikėtas“, – portalui kaunodiena.lt sakė bendrovės „Dezinfa“ atstovė Giedrė Krupavičiūtė.

Kaunietės nemaloni akistata laukė pakėlus klozeto dangtį – žiurkę ji pamatė plaukiojančią vandenyje. Tačiau kol graužikų naikinimo tarnyba atvažiavo, įsibrovėlė pati išplaukė į nuotekų vamzdynus.

Anot biologo Liutauro Grigaliūno, tualete plaukiojančios žiurkės neturėtų stebinti, nes jos puikios plaukikės ir po vandeniu geba išbūti iki 3 minučių. Be to, nuotekų sistemos – vienas pagrindinių jų keliavimo būdų.

Graužikai šaltuoju metu laiku traukia į gyvenamuosius namus, nes ieško maisto bei šiltos ir saugios pastogės. Dažniausiai žiurkės gyvena nuotekų vamzdžiuose, rūsiuose, laiptinėse.

Kenkėjų kontrolės ekspertas perspėja, kad priemonių imtis reikėtų net ir tuo atveju, jei gyventojai graužikus pastebi ir lauke, o ne vien gyvenamosios patalpose.

„Šie aštriadančiai graužikai perneša žmonių ir naminių gyvūnų sveikatai pavojingas ligas: salmoneliozę, leptospirozę, tuliaremiją, jersiniozę. Jie taip pat platina blusas, erkes, kurios gali pernešti infekcinių ligų sukėlėjus. Išbadėjusios žiurkės gali suėsti net naminių paukščių, triušių jauniklius”, – perspėjo L. Grigaliūnas.

Jeigu išgirdote krebždesius sienose, lubose, jaučiate stiprų į amoniaką panašų kvapą, pamatėte skyles prie grindjuosčių, urvelius pastatų išorėje, susuktus lizdus iš laikraščių ar audinių skiaučių už šaldytuvo ar spintelių, 10-14 mm ilgio kūgio formos tamsias išmatas – tai požymiai, signalizuojantys, jog būste yra nekviestų svečių.

Tačiau išnaikinti žiurkes pakankamai sudėtinga. Žiurkės gali būti labai nuovokios – pastebėjusios žuvusias drauges, jos gali nuodų ir negraužti.

„Siekiant išnaikinti graužikus labai svarbu įvertinti situaciją ir gebėti parinkti tinkamą naikinimo priemonę, kad ji būtų ir veiksminga, ir saugi. Pavyzdžiui, jei namuose yra vaikų ar augintinių, rekomenduojama nepilti masalo atvirose vietose – žiurkės ir pelės linkusios išnešioti jauką po teritoriją. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į naudojamų priemonių kiekį – jų turėtų būti nei per mažai, nei per daug. Graužikus galima naikinti nuodais, spąstais, lipniomis lentelėmis”, – patarė L. Grigaliūnas.

Ekspertai rekomenduoja po naikinimo nepamiršti ir profesionalios dezinfekcijos, siekiant išvengti graužikų platinamų ligų.

Prevencinės priemonės prieš graužikus:

Labai svarbu pasirūpinti maisto produktais ir vandeniu – jie turi būti laikomi graužikams nepasiekiamose vietose. Pavyzdžiui, žiurkės itin mėgsta šviežią mėsa, žuvį, grūdus, pelės – daržoves, vaisius, sausainius.

Buitinės atliekos taip pat turi būti uždengiamos sandariai, reguliariai šalinamos.

Svarbu pasirūpinti patalpų sandarumu. Sandarinti plyšius galima betonu, metalinėmis detalėmis ar kitomis panašiomis priemonėmis, kurių graužikai negalėtų įveikti.

Ekspertai rekomenduoja gerai apžiūrėti ir praustuvus, tualetus, ventiliavimo, šildymo bei elektros instaliacijos sistemas. Pastatų išorėje galima išdėlioti dėžutes, kuriose paliekamas apnuodytas jaukas, arba gyvagaudžius spąstus.

Apie svetimžemes, invazines rūšis kalbėti nemadinga, bet – būtina. Tai, kas kartais gali pasirodyti visiškai nekaltu mums svetimų gyvūnų ar augalų įkurdinimu, gali grėsti mūsų gamtai, o kai kada – net mums patiems. Vienas tokių pavyzdžių – voveraitė. Ne paprasta, o invazinė...

Argi ne mielas padarėlis voveraitė? Pūkuota uodega, didelėmis akimis ir dailiais plaukų šepetėliais ausų galiukuose? Matyt, ne veltui voveraitė yra svarbi pasakų vaikams veikėja, be jos atvaizdo neišsiverčia joks šventinis atvirukas.

Tačiau reikia pripažinti – taip voverę vaizduoti teisę turime mes, dalis Europos, nes kai kurių kitų šalių erdvėn įsiveržė visai kitokios voverės įvaizdis – stambesnės, apvaliomis žiurkiškomis ausimis, su daug prastesne uodega.

Ji pilka, mažiau pūkuota – iš pirmo žvilgsnio ją pavadintume mūsų gamtai svetimu gyvūnu. Ir nesuklystume, nes pilkoji arba karolininė voverė (Sciurus carolinensis) yra ne savo valia Europon pakliuvęs pašalietis.

Mielas padarėlis su žiurkišku gyvenimo būdu

Bet koks ateivis, patekęs į laiko išbandytą gamtą, sutinkamas įtariai, jam skiriama daugiau dėmesio. Toks naujos rūšies, o ne pavienio individo pasirodymas visada vertinamas ypač dėmesingai, nes kyla klausimų, į kuriuos atsakyti sunku. Tiesa, tokie klausimai, ką patvirtina nesena mūsų istorija, dažnai keliami jau vėliau, dažnai – rūšiai naujakurei spėjus tapti vietinės gamtos kompleksų dalimi ir parodžius savo ne visada priimtinus įpročius.

Karolininės arba pilkosios voverės patekimas Britų salas taikliai iliustruoja šią situaciją. 1889 m. iš Amerikos žemyno šiaurės į Bedforšyro grafystę buvo atvežta 350 šių graužikų, kuriems tiko viskas: klimatas, aplinka, maistas ir vieta, kurią buvo „užėmusios“ vietinės (rudosios, taigi – ir mūsiškės) voverės. Nauja rūšis, pakliuvusi į tokias sąlygas, nesusidūrė su jokiu realiu pasipriešinimu.

Žmonės ją sutiko supratingai ir meiliai, ekologiniu požiūriu jai niekas negalėjo pasipriešinti – plėšrūnų, galinčių riboti rūšies gausėjimą ir plitimą nebuvo, o vietinė voverė atsidūrė silpnesnėse pozicijose. Visų pirma reikia pastebėti, kad įvežtinė rūšis buvo daug stipresnė (jos svoris daugiau kaip 0,5 kg), o aktyvus „žiurkiškas“ būdas leido jai greitai išstumti rudąją voverę.

Pilkoji voverė nėra tokia žaisminga, nešokinėja iš medžio į medį, nes svoris ir nepakankamas uodegos pūkuotumas neleidžia to daryti, tačiau ji judri ir, svarbiausia, maitinasi tuo pačiu, kaip ir rudoji voverė, maistu. Tiesa, daugelis autorių mini ją esant tik vegetarę; mūsiškė voveraitė mielai graužia ir vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius, taigi – yra plėšresnė.

Kenčia ir vietinės  voverės, ir medžiai

Per metus karolininės voverės Britų salose atveda 3 ar 4 jauniklių vadas, ši rūšis gamtoje paprastai patiria nemažai nuostolių, todėl jos išugdytas kompensavimo mechanizmas beregint išlygina netektis ir jas kompensuoja kelis kartus didesniu gimstamumu. Toks šios invazyvios rūšies išgyvenimo modelis pasiteisino – 20 amžiaus viduryje Britų salose gyveno ne mažiau kaip 1 milijonas karolininių voverių!

Dabar Britų saloje (Anglijoje ir Airijoje) gyvena gerokai virš 3 milijonų šių graužikių, labai gyvybinga populiacija susiformavo Italijoje ir gali greitai pasiekti Vidurio Europą.
Kodėl ši invazinė rūšis buvo įveista – negali atsakyti niekas. Kaip visada, tokių idėjų autoriai miršta užmiršti ir nežinomi. Tačiau tai, ką Europa turi dabar ir ko ji turėtų laukti, verčia susimąstyti.
Visų pirma, labai svarbu žinoti, kuo gręsia pilkosios voverės paplitimas. Ji išstumia (arba išnaikina) vietinę, europinę voverių rūšį. Tai gali būti atliekama pačiais įvairiausiais būdais. Pirmasis – tiesioginis, kai pilkosios voverės sunaikina lizduose esančius rudosios voverės jauniklius.

Būdamos daug didesnės ir stipresnės, jos agresyviai puola mažesnes europines voveres. Antra - pilkosios voverės minta tuo pačiu, kaip ir rudosios maistu, be to, graužia ir paukščių jauniklius, rastus kaulus. Ypatingas jų pomėgis – graužti medžių (ypač buko, klevo, maumedžio, kėnio) žievę; pavasarį taip jų „apžieduoti“ medžiai veikiai žūsta, tad miško savininkai jaučia realią šių graužikų veiklos grėsmę.

Virusas, žudantis kitą rūšį

Trečioji, labai svarbi konkuravimo priemonė – vislumas. Britų salose ir Italijoje šios voverės per vasarą atveda iki 20 – 30 jauniklių, todėl nežiūrint natūralaus mirtingumo rūšiai niekas negręsia.

Pagaliau, pats svarbiausias pilkosios voverės ginklas – jos platinamas voverių (parapokso) virusas, kuriam ši rūšis turi imunitetą, bet jį platina. Rudajai europinei voverei šis virusas pražūtingas. Virusu vietinės voverės užsikrečia per maistą, nuo medžių kamienų, kuriais laipiojo pilkosios voverės. Ypač dažnas viruso „perdavimo“ būdas – per voverių lizdus, nes pilkoji voverė mėgsta miegoti jaukiuose rudosios voverės namuose ir juose palieka baisųjį užkratą.

Kaip gali nuo tokios konkurencijos gintis vietinė voverių rūšis? Atrodo, kad kol kas jai likęs tik vienas kelias – bėgti į kalnuotas vietoves, eglynus, kuriuose pilkosios voverės gyventi nemėgsta. Tačiau kas žino, ar jos kada nors nepakeis savo įpročių? Tada bus sunaikinti paskutiniai vietinių rudųjų voverių populiacijų likučiai.

Iš tikro, toks vienos rūšies plitimo scenarijus panašus į siaubo filmą. Logiškas klausimas yra tik vienas: ką daro žmonės, kad ištaisytų savo protėvių klaidą? Ogi – beveik nieko. Kai pradedama garsiai kalbėti apie pilkųjų voverių naikinimą, didžioji visuomenės dalis kažkodėl stoja prieš tokį sprendimą. Gyvena, tegul gyvena...

Vienintelis kelias - naikinti

Žinia – keista matyti, kaip žmonės pasikliauja ne protu, o tik jausmu. Tačiau ne geriau ir kitose Europos valstybėse, kurios sėkmingai platinamos šios voverės.

Tiesa, kai kur Britų salose galima pamatyti spaudoje mirgančią antraštę: „Voveres valgyti – voveres gelbėti“. Kai kas pasiūlo voverienos kepsnį, kuris iš esmės turėtų būti neprastas. Tačiau tai – tik pavienis šūksmas tyruose. Šiaip jau voverių čia niekas nemedžioja ir negaudo, o laukia, kad tai padarytų specialistai.

Kada pilkoji voverė atkeliaus į Lietuvos gamtą? Ar pralenks meškėną? Tikėkimės, kad to greitai neįvyks, nes abi šias rūšis laikyti namuose, įvežti į Lietuvą yra uždrausta. Tačiau galimi visokie atvejai. Nesinori tikėti, kad kažkas tą padarytų gamtai linkėdamas blogo. Tačiau mes turime būti pasiruošę, priimti teisines nustatas tokioms rūšims, kurios gali būti pavojingos mūsų vietiniams gyvūnams ir ekosistemoms, naikinti.

Taip, ne gausai reguliuoti, o naikinti. Kitų šalių pavyzdžiai, deja, rodo, kad tai – vienintelis kelias.