Glaudų Lietuvos ir didžiausios pagal plotą Vokietijos žemės ryšį patvirtina ir Jo Karališkoji Didenybė Bavarijos princas Luitpoldas. Praėjusiais metais jis lankėsi Lietuvoje, kur aptarė verslo klausimus ir sėkmingą ilgalaikės partnerystės pradžią su istorine, 171 gyvavimo metus šiemet skaičiuojančia įmone „Volfas Engelman“. Kartu su įmonės generaliniu direktoriumi Mariumi Horbačausku princas Luitpoldas apsilankė Valdovų rūmų muziejuje, kur pamatė, kaip Vilniuje puoselėjama Bavarijos ir Lietuvos ryšių istorija. Kaip teigė princas Luitpoldas, Valdovų rūmų muziejuje vieną dieną jis viliasi išvysti tarptautinę parodą, kurioje puikuotųsi jo šeimai, Lietuvos didiesiems kunigaikščiams giminingiems Vitelsbachams, priklausančios vertybės, taip pat į Vokietiją kaip nuotakų kraitis patekusios istorinės Lietuvos ir Lenkijos vertybės.

„Tikrai bandysiu įtikinti Bavarijos valdžios atstovus surengti tokią parodą ateityje“, – tikino Vokietijos aukštuomenės atstovas.

Gobelenas, priklausęs Onai Kotrynai Konstancijai. Miuncheno rezidencija. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Bavarijos Vitelsbachų giminė padovanojo daug iškilių asmenybių. Iš šios dinastijos kilo Šventosios Romos imperatoriai, viena gražiausių moterų istorijoje vadinama Austrijos imperatorienė Elžbieta, dar žinoma imperatorienės Sisi vardu, ir daugybė kitų. Lietuvos valdovus su Vitelsbachais susiejo šios giminės atstovų vestuvės su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dukterimis. Kaip pasakojo Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjas Dalius Avižinis, XV a. įvyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dukros Jadvygos ir Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo vestuvės, XVII a. už Vitelsbachų giminės atstovo ištekėjo Žygimanto Vazos jauniausioji duktė Ona Kotryna Konstancija. 1694 m. Jono Sobieskio duktė Teresė Kunigunda ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio Maksimilijono II Emanuelio, 1688 m. įvyko Lietuvos kunigaikštytės, paskutinės Biržų–Dubingių Radvilų giminės atšakos palikuonės Liudvikos Karolinos Radvilaitės ir Reino Pfalco grafystės bei Noiburgo kunigaikštystės įpėdinio Karolio Pilypo sutuoktuvės.

Landshuto pilis. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Pasak Bavarijos princo Luitpoldo, vienai Lietuvos valdovų dukterų net teko laikinai valdyti Bavarijos žemes. 1704 m., kai buvo pralaimėtas Blenhaimo mūšis, Maksimilijonas II Emanuelis savo žmoną Teresę Kunigundą Sobieskytę laikinai paskyrė Bavarijos Kunigaikštystės regente. „Vėliau Teresės sūnus Karolis Albrechtas karūnuotas Šventosios Romos imperatoriumi, o kitas sūnus Klemensas Augustas tapo Kelno arkivyskupu. Karolio Albrechto sūnus Maksimilijonas III Juozapas vedė Mariją Anną, o jo duktė Marija Antonija ištekėjo už Fredericko Christiano. Nimfenburgo rūmuose turime paveikslą, kuriame pavaizduotos šių vestuvių akimirkos“, – giminystės ryšius atskleidė princas.

Freska Landshuto rotušėje su pavaizduota Jadvyga Jogailaite. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Vestuvės, kurias prisimena iki šiol

Nors visų valdovų ir didikų vestuvės pasižymėjo prabanga, Jadvygos Jogailaitės ir Jurgio Turtingojo šventė XV a. buvo išskirtinė. Žemutinės Bavarijos Landshuto mieste vykusiose vestuvėse dalyvavo per 9000 svečių, tarp kurių buvo ir Šventosios Romos imperatorius Frydrichas. Bavarijos princas Luitpoldas  pabrėžė, kad šios vestuvės laikomos vienomis didžiausių kada nors Europoje vykusių santuokos iškilmių. Apie šventės dydį byloja ir išlikęs vestuvių maisto produktų sąrašas. Kaip teigiama, per šventę buvo suvalgyta 320 jaučių, 1 500 avių, 1 300 ėriukų, 500 veršelių ir net 40 tūkst. viščiukų.

Landshuto vestuvės 2023 m. Jadvygos Jogailaitės karieta. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Įdomu tai, kad Landshuto mieste iki šiol rengiamas legendinių vestuvių puotą kartojantis, tris savaites trunkantis festivalis. Į kas ketverius metus vykstančią šventę susirenka apie 700 tūkst. istorijos mylėtojų, kurie stebi senoviniais apdarais apsirengusius miesto gyventojus, dalyvauja įvairiuose viduramžių tematikos renginiuose, riterių turnyre.

Lietuvybės pėdsakas kituose Bavarijos miestuose

Lietuvybės pėdsakas gajus ir Ingolštato, Miuncheno bei Burghauzeno miestuose. 1472-aisiais Jadvygos Jogailaitės vyro Jurgio Turtingojo tėvas Liudvikas IX Turtingasis Ingolštate įkūrė universitetą, kuris, D. Avižinio žodžiais, tapo penktu pagal populiarumą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų užsienio universitetu. Ingolštato universitete iki XVII a. pabaigos mokėsi 109 lietuviai, tarp jų – legendinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, Lietuvos pakancleris, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto įkūrėjas kunigaikštis Kazimieras Leonas Sapiega ir kiti. Po Antrojo pasaulinio karo keturiose Ingolštato karo pabėgėlių stovyklose gyveno iki tūkstančio lietuvių, veikė daug jų visuomeninių ir kultūrinių organizacijų.

Buvusio Ingolštato universiteto pastatas. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Bavarijos sostinės Miuncheno centre esančios Šv. Kajetono teatinų bažnyčios, kurioje palaidota Teresė Kunigunda Sobieskytė, fasadas pažymėtas ir Vyčio ženklu. Vytis matomas ir vos 100 km į rytus nuo Miuncheno esančios ilgiausios pasaulyje Burghauzeno pilies, kurios ilgis siekia net kilometrą, teritorijoje. Ten išlikusi maža vėlyvosios gotikos bažnytėlė, vadinama Jadvygos koplyčia. Virš vienų pilies vartų, vadinamų Jurgio vartais, puikuojasi kunigaikštienės herbai – baltasis erelis ir Vytis.

Vytis ant Burghauzeno pilies vartų. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Karališkos partnerystės

Tarptautinę parodą „Lietuva ir Bavarija. Dinastinė vedybų politika ir valstybiniai ryšiai“, skirtą Lietuvos ir Vokietijos praeities ryšiams įprasminti, Valdovų rūmų muziejuje planuota surengti dar 2020–2021 m., tačiau dėl koronaviruso pandemijos ji buvo atidėta.

„Parodą planavome net kelerius metus. Dar 2019 m. įvyko daug susitikimų su Bavarijos muziejininkais, bibliotekininkais. Ypač Miuncheno paveldo institucijose yra išlikę labai daug įdomių, su Lietuva susijusių vertybių. Buvo tariamasi dėl jų paskolinimo parodai. Paroda neįvyko, bet buvo padarytas nemažas įdirbis, todėl išleidome knygą apie Lietuvos ir Bavarijos ryšius – neįvykusios parodos katalogą“, – sakė D. Avižinis ir pridūrė, kad parodos idėja vis dar nepamiršta.

Miuncheno Teatinų bažnyčia. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

Bavarijos ir Lietuvos ryšiai mezgami ir kitais būdais. Pavyzdžiui, Lietuvoje galima paragauti karališko gėrimo. Bendradarbiavimo sutartį su „Volfas Engelman“ Bavarijos princas Luitpoldas pasirašė 2023 m. pavasarį.

Landshuto vestuvės 2023 m. Valdovų rūmų muziejaus archyvo nuotr.

„Labai džiaugiamės šia karališka partneryste, tai nuostabi 170-ojo jubiliejaus, kurį šventėme praėjusiais metais, dovana. Vokietijos įmonė, karališkojo gėrimo gamintoja ir „Volfas Engelman“ verslo partnerė „König Ludwig International“ sutiko atskleisti karališko gėrimo receptūrą ir patikėti jo gamybą būtent mums. Tai mums didelis įvertinimas. Siekiame į Lietuvą atnešti ir daugiau vokiškų tradicijų. Jau ketvirtą kartą Kaune organizavome „Oktoberfestą“, svarbiausią Bavarijos regiono festivalį, kurio pradininkė – Vitelsbachų šeima, pirmą kartą festivalį surengusi 1810 m. Miunchene. Festivalis šiuo metu vyksta ne tik šiame regione, bet ir įvairiose kitose valstybėse. Šiemet jau penktą kartą pakviesime visus kauniečius ir miesto svečius švęsti bavariškai“, – užbaigė M. Horbačauskas.

„Liepos 21 dieną prezidento dekretu buvo patvirtintas Subačiaus herbas. Taigi, iš miestų herbo neturi tik pats mažiausias Lietuvos miestas Panemunė. Iš 252 miestelių herbų neturi 51 miestelis“, – BNS informavo Lietuvos heraldikos komisija.

Pasak institucijos, šiuo metu yra patvirtinti 442 miestų ir miestelių herbai. Pastaruosius kelerius metus kasmet yra patvirtinama nuo penkių iki 10 herbų, tai daryti skatina aktyvios bendruomenės, patriotiškumas.

Šiemet prezidento dekretais jau yra patvirtinti du herbai – minėtas Subačiaus ir Avižienių. Heraldikos komisija dar yra aprobavusi Vidiškių, Skapiškio ir Sužionių herbus, o šiuo metu rengiami dokumentai prezidento dekretams.

Taip pat šiuo metu vyksta Bezdonių ir Tverečiaus herbų kūrimo procesas.

„Dar gerokai virš 100 herbų priklauso kaimams, dažniausiai seniūnijų centrams, bet herbus turi ir tiesiog kaimai, kuriuose veikia stipri, iniciatyvi bendruomenė“, – teigia komisijos atstovai.

Subačiaus seniūnijos seniūnė Laisva Čiuliepienė BNS teigė, kad pasitvirtinti 150 metų sukaktį mininčio miestelio herbą paskatino pati bendruomenė, kuri yra labai aktyvi ir patriotiška. Seniūnijoje gyvena apie tūkstantis žmonių.

Iniciatyvos imtasi po naujų metų, o liepos antroje pusėje herbas buvo patvirtintas. Netrukus turėtų būti aprobuotos ir dvi vėliavos bei antspaudas.

„Subačiaus miestas gimė nuo geležinkelio, tada prasidėjo istorija, norėjome, kad būtų atspindėta, tad pasirinktas stilizuotas garvežio ratas, su tokiu sparnu, tarsi skriejantis, kad veržlumą atspindėtų. Žalia – tai gamta, stilizuota S raidė“, – pasakojo seniūnė.

Pasak Lietuvos heraldikos komisijos, dar iki XVIII amžiaus pabaigos miesto teisė ir herbas buvo neatsiejami elementai, tad suteikus miesto teisę būdavo kartu suteikiamas ir herbas, tačiau dabar miestui ar miesteliui turėti herbą nėra privaloma.

Jeigu miestas ar miestelis herbą turėjo anksčiau, visada stengiamasi išsaugoti heraldinį paveldą ir atkurti buvusį herbą.

Komisijos duomenimis, šiuo metu neatkurti yra tik du istoriniai herbai – Jonušavos ir Darsūniškio. Jonušava yra Kėdainių miesto dalis ir pagal dabartinį teisinį reguliavimą oficialaus herbo turėti negali. Tuo tarpu Darsūniškis herbą galėtų atsikurti.

Herbų pasitvirtinimą, pasak komisijos, lemia noras turėti simbolį, išskiriantį iš kitų, o kartu reprezentuojantį, pabrėžiantį konkrečios bendruomenės identitetą, savitumą, trumpa simbolių kalba pasakojantį jos praeitį, informuojantį apie dabartį, o kartais netgi sudedamas viltis ateičiai.

Šį herbą sukūrė Klaipėdoje gimusi ir užaugusi, dizaino mokytoja Eduardo Balsio menų gimnazijoje dirbanti klaipėdietė Žana Vilks. Anot jos, procesas iki herbo atsiradimo buvo ilgas, bet įdomus, teko išklausyti daug įvairių nuomonių.

"Bendruomenėje buvo iniciatyvių žmonių, kurie norėjo herbo, nes Giruliai, Karklė irgi turi, tad reikėjo ir mums. Kadangi pati esu melnragiškė dizainerė, kreipėsi į mane. Procesas buvo netrumpas, turėjome daug variantų. Buvo sudaryta darbo grupė iš Melnragės bendruomenės narių, buvo išsakyti visų pageidavimai, idėjos. Tada prasidėjo mano darbas: peržvelgti, pasižiūrėti, pasidomėti, susirinkti visą medžiagą. Klausinėjome gyventojų, kaip jie įsivaizduoja, kas jiems yra Melnragė, su kuo asocijuojasi", – proceso eigą pasakojo Ž. Vilks.

Kadangi istoriškai Melnragė – žvejų miestelis, daugelis apklaustųjų minėjo, kad būtent su tuo Melnragė ir asocijuojasi.

Pagal leidinį "Melnragė vizualus identitetas", herbo simboliai buvo kuriami vadovaujantis šiais raktiniais žodžiais: Baltasis švyturys, žvejų miestelis, žvaigždė, Baltijos jūra, molas, istorinis palikimas, juodas ragas, žvejyba, kuršininkai.

Susikūrėme, turime, visiems tinka ir patinka.

Herbą pradėta kurti nuo įvairių eskizų paišymo. Vėliau idėja buvo išgryninta. Darbas užbaigtas praėjusiais metais.

Tačiau naudoti šio ženklo oficialiai nebuvo galima, nes dar reikėjo sulaukti Heraldikos komisijos patvirtinimo.

"Turime problemą, kad esame tiesiog Klaipėdos miesto dalis, o ne atskira savivalda. Seniau buvo kitaip, turėjome savo seniūniją ir galėjome oficialiai pasiskelbti herbą, o dabar įstatymiškai prasilenkiame su oficialumu ir negalime to padaryti. Nors bendruomenė labai to nori", – teigė Ž. Vilks.

Herbą ruošiamasi pakabinti ant Melnragės namų Molo g. 60 patalpų fasado.

Prašymas Klaipėdos merui, pasak Melnragės seniūnaitės Marijos Kalendės, jau išsiųstas, laukiama atsakymo.

Herbo simbolika būtų naudojama įvairiuose renginiuose, ant suvenyrų, dokumentuose.

"Susikūrėme, turime, visiems tinka ir patinka", – džiaugėsi Ž. Vilks ir apgailestavo, kad patvirtinti naujojo herbo kaip oficialaus bent kol kas nėra galimybės.

Herbo, kuriame – erelis, Vytis ir arkangelas Mykolas – projekciją bus galima stebėti nuo 17 val. iki sekmadienio ryto.

„1863–1864 sukilimas padėjo plėtotis demokratinei minčiai, nacionalinio išsivadavimo judėjimui. Džiugu, kad neužmirštame bendros istorijos ir kartu su kaimynine lenkų tauta pagarbiai minime datą, kuri ypač svarbi abiem mūsų tautoms“, – sakė Vilniaus vicemerė Edita Tamošiūnaitė.

„Vaizdo projekcijos Lietuvos ir Lenkijos sostinėse simboliškai apjungia miestus, kviečia prisiminti šį prasmingą istorinį įvykį pasižymintį drąsa ir vieningumu“, – pridūrė ji.

1863 metų sausio 22 dieną paskelbtas manifestas, raginantis gyventojus sukilti.

„Nepaprastai džiugu, kad Sausio sukilimo metinėms paminėti pasirinktas toks įspūdingas būdas“, – sakė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgorzata Stefanowicz-Pecela (Malgožata Stefanovič-Pecela).

Jos teigimu, sukilimas ne tik lenkų ir lietuvių istorinės bei kultūrinės bendrystės, bet ir meilės mūsų tautas siejančioms laisvei ir lygybei simbolis, o sukilėlių ir jų idealų atminimas gali tapti puikiu pagrindu tęsti lenkų ir lietuvių kultūrų dialogą.

1863–1864 metų sukilimas – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią.

Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Komisijai žvėris neįtiko

Kurti etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldiką imtasi prieš šešerius metus.

Apibendrinę surinktą istorinę medžiagą, Klaipėdos universiteto mokslininkai priėjo prie išvados, kad pagrindine kuriamo Mažosios Lietuvos herbo heraldine figūra galėtų būti briedis.

Tyrime reziumuota, kad šio gyvūno sakralumas įsitvirtino dar prūsų genčių stabų garbinimo ritualuose.

Paklausta, kokia situacija dėl Mažosios Lietuvos herbo patvirtinimo, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos vadovė Dalia Urbanavičienė apgailestavo, kad briedis Heraldikos komisijai lig šiol neįtinka.

Komisija vienareikšmiškai pasirinktą briedžio simbolį atmetė du kartus.

Pagrindinis argumentas – Antrojo pasaulinio karo metais šio gyvūno atvaizdą naudojo viena nacių Vokietijos karinių divizijų, todėl pasiūlyta ieškoti kito simbolio (knygos, kurėno ar panašiai).

Šių metų pavasarį Mažosios Lietuvos regioninė etninės kultūros globos taryba oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, prašydama padėti išspręsti nevaisingą diskusiją su Heraldikos komisija, atsisakančia įteisinti vietos žmonių pasirinktą Mažosios Lietuvos regiono herbo simbolį.

Tarnybinės etikos klausimai

Tuomet užsitęsusi kova su Heraldikos komisija dėl Mažosios Lietuvos herbo simbolikos atskleidė ir kitą šios struktūros problematiką.

Iš pastarųjų dešimties metų (2011–2021) Prezidento dekretų aiškėja, kad atskiri Heraldikos komisijos nariai tvirtino ir patys kūrė dešimtis projektų.

Iš 116 herbų etalonų, patvirtintų per pastarąjį dešimtmetį, keturi komisijos nariai sukūrė ne mažiau kaip 87 herbus (vien Rolandas Rimkūnas – per 40, Arvydas Každailis – per 30).

Tad kilo klausimas, ar Heraldikos komisijai netaikytini tarnybinės etikos standartai?

Galiausiai kaip komisija svarsto, kokį dailininką rekomenduoti užsakovui, ir ar ta rekomendacija kokiu nors būdu fiksuojama?

Kęstutis Mickevičius. Vytauto Petriko nuotr.

Pažeidimai bado akis?

Užsitęsus briedžio epopėjai ir įžvelgus tam tikrų galbūt nesąžiningos konkurencijos elementų, dėl Heraldikos komisijos veiksmų kreiptasi į Konkurencijos tarybą.

Tai dvelkė giliu socializmu.

Skunde nurodyta, jog komisija užsakovams, kurie kreipiasi į ją su prašymu rekomenduoti dailininką heraldiniams darbams atlikti, "dailininkus siūlo tik iš savo narių ir tokie Heraldikos komisijos veiksmai neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės principo".

Konkurencijos taryba, paprašyta įvertinti Heraldikos komisijos veiklą, konstatavo: "Heraldikos komisija, kurios nariai yra ir rinkoje veikiantys herbinių ženklų kūrėjai, turėdama viešo administravimo įgalinimus atrinkti kitų dailininkų kandidatūras herbiniams ženklams kurti, gali sukelti interesų konfliktą bei dėl jo pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės principą."

Atsivers galimybės kūrėjams

Atsižvelgdama į tai, Konkurencijos taryba parengė rekomendacijas Heraldikos komisijai.

Jomis paprašė įvertinti Heraldikos komisijos esamą veiklą ir jos teisinį reguliavimą, kuris galbūt sukelia interesų konfliktą, ir inicijuoti atitinkamus pakeitimus.

"Manau, kad Heraldikos komisija turėtų kažkaip sureaguoti, nes iki tol buvo taip, tarsi tik Heraldikos komisijos nariai turėjo prioritetą, kurdami herbus, ir tai dvelkė giliu socializmu. O dabar turėtų atsiverti galimybės prisijungti ir jauniems kūrėjams", – kalbėjo klaipėdietis dizaineris, patyręs heraldikos kūrėjas Kęstutis Mickevičius, kuris beveik prieš 30 metų kartu su kolege Jūrate Bizauskiene sukūrė Klaipėdos herbo etaloną.

Privilegija turėti herbą

Birželio 24-ąją Kauno arkivyskupija švenčia savo dangiškojo globėjo šv.Jono Krikštytojo šventę. Pasak arkivyskupo K.Kėvalo, 1926 m. tuomečio Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio, kuris dabar jau yra palaimintasis, pastangomis ir rūpesčiu buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija ir sukurtos septynios vyskupijos.

„Atrodo, kad vyskupijų globėjus tuomet vyskupai rinkosi pagal savo vardą. Kadangi Kauno vyskupas buvo Juozapas Jonas Skvireckas, jis turėjo teisę parinkti globėją. Pavyzdžiui, Telšių vyskupijos globėjas yra šv.Justinas – tuometis vyskupas Justinas Staugaitis pasirinko Justiną kankinį. Atrodo, kad tuo pagrindu ir Kauno vyskupijai buvo pasirinktas globėjo titulas“, – Kauno arkivyskupijos sąsajas su Jonu Krikštytoju paaiškina K.Kėvalas.

Pasak K.Kėvalo, arkivykupijos globėjo šv.Jono Krikštytojo iškilmė pasirinkta sukurtam katedros bazilikos herbui pašventinti ir jį paviešinti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Anot jo, įprastai šią dieną į Kauno Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką susirenka dvasininkai ir nusipelnę pasauliečiai. „Pakviečiami pasauliečiai, kuriems ypač norime padėkoti ir apdovanoti už ilgametę tarnystę ir ypatingus nuopelnus vyskupijos labui. Iš parapijų žmonės pasiūlomi ir jie apdovanojami tą dieną Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Tai jau tradicija“, – pasakojo arkivyskupas.

Šiemet Kauno arkikatedra švenčia 100 metų, kaip popiežiaus dekretu šventovei suteiktas bazilikos titulas – 1921 m. balandžio 26 d. popiežius Benediktas XV paskelbė tuometę Žemaičių (Kauno) Šv.apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą mažąja bazilika, o, pasak K.Kėvalo, bazilika turi privilegiją turėti herbą. „Anksčiau jis kažkaip nebuvo sureikšmintas, o mes parinkome šv.Jono Krikštytojo progą sukurtam katedros herbui pašventinti ir jį paviešinti“, – pastebėjo dabartinis Kauno arkivyskupijos vadovas. Be herbo, tarp bazilikos atributų nuo pat šio titulo suteikimo yra conopaeum, dar vadinamas ombrellone, – skėčio formos baldakimas su pavaizduotais bažnyčios titulo ir jį suteikusio popiežiaus herbais, ir tintinnabulum – apaštališkojo sosto varpelis.

„Šios insignijos tampa neatsiejama bazilikų ir jose švenčiamų liturgijų dalimi, pastatomi kaip atpažinimo simboliai bazilikos presbiterijoje, nešami iškilmių procesijų metu, taip pažymint popiežiškos bažnyčios Basilica Minor rangą, esantį už Romos ribų. Pusiau išskleista bazilikos skėčio pozicija reiškia, kad jis yra paruoštas būti bematant išskleistas, į savą globojamą baziliką įžengus pontifikui, skambinant tintinnabulum varpeliu“, – paaiškino vienas iš naujojo Kauno arkikatedros bazilikos herbo kūrėjų Mindaugas Egidijus Puidokas, dirbantis Valdovų rūmuose Vilniuje.

M.E.Puidoko teigimu, to meto bažnytinei vyresnybei renkantis bazilikos herbe pavaizduoti turimus simbolius dvejonių nekilo – tiek Varnių, tiek Kauno katedra turi tuos pačius nusistovėjusius šv.Petro ir šv.Pauliaus titulus, tad bazilikos atributams pasirinktas šv.apaštalo Petro simbolis – raktas ir šv.apaštalo Pauliaus simbolis – kalavijas. Jie, įžambiai sukryžiuoti, išsiuvinėti ir minėtame istoriniame arkikatedros bazilikos skėtyje, pavaizduoti tintinnabulum varpelio skyde.

Sąsajos su Žemaitija

K.Kėvalas stebisi, kad per šimtmetį iki šiol herbas Kauno katedrai nebuvo sukurtas, nors tai vienas iš bazilikos atributų. „Gal diskusijų būta, bet herbo nebuvo. Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ šį darbą pradėjo, vyskupas Algirdas Jurevičius tęsė, o mes užbaigėme herbo rinkimo ir paskelbimo darbą“, – džiaugiasi dvasininkas.

Kad herbas atsirastų, dirbo daug įvairių sričių specialistų. „Dirbo mūsų komanda iš Bažnytinio paveldo muziejaus, daug prisidėjo M.E.Puidokas iš Valdovų rūmų ir italas Enzo Parrino – kūrė pagal heraldikos kanonus, suvesdamas visus mūsų pasiūlymus į galutinį vaizdą. Dvasininkų taryba vertino įvairius variantus, kaip tas herbas turėtų atrodyti, balsavo, rinkome šūkį“, – apie procesą pasakojo arkivyskupas K.Kėvalas.

„Norėjome, kad herbe atsispindėtų Žemaitijos akcentas, ir medalionas, kuris kabo, yra Žemaičių kapitulos ženklas. Jame ir Vytis yra. Tai ir sąsaja su Žemaičių vyskupija, kuri, kaip žinome, šiemet švenčia 600 metų jubiliejų, kai popiežius Martynas V žemaičius priėmė savo globon. Tuo metu Žemaičių vyskupijos centras buvo Kaune“, – paaiškino dvasininkas.

Pasak arkivyskupo, naujajam herbui ruošiama vieta ant vieno katedros pilioriaus prie presbiterijos. „Jį visi galės pamatyti. Šventės metu bus dalijamas lankstinukas, kuriame paaiškinta ir proga, ir herbo simbolika. Žinoma, herbas atsiras ant visų oficialių katedros dokumentų – laiškų, vokų, dokumentų, kurie susiję su katedros veikla. Herbas yra ženklas, kad tai popiežiaus suteikta privilegija vadintis mažąja bazilika. Romoje yra didžiosios bazilikos, pasaulyje – mažosios“, – pridūrė K.Kėvalas ir atskleidė, kad naujasis herbas ateityje atsiras ir ant Kauno arkikatedros bazilikos išorinės sienos – pasitiks kiekvieną ateinantįjį į šventovę.

Ką reiškia simboliai?

„Kuriant šiuolaikinės heraldikos herbą pasirinktas šalyje naudojamas vėlyvosios gotikos stiliaus skydas ir jo mėlyna spalva, simbolizuojanti dangų, taip pat dažniausiai siejama su šventaisiais. Mėlyna heraldinė spalva simbolizuoja ištikimybę, dievišką išmintį, teisingumą ir kilnumą, grožį. Skyde įžambiai sukryžiuotų auksinės rakto ir sidabrinės – kalavijo su auksine rankena spalvos naudojamos pagal įsigalėjusią heraldikos tradiciją, simbolizuojant svarbiausius iš apaštalų, – šv.Petrą, iš Jėzaus Kristaus gavusį dangaus raktus ir šv.apaštalą Paulių, skelbiantį Kristaus Žodį, kuris yra aštresnį už kalaviją“, – herbo simboliką aiškina vienas iš jo kūrėjų M.E.Puidokas.

Pasak jo, po skydu, motojuostoje, dar vadinamoje banderole, tradiciškai lotynų kalba įrašoma šventovės titulą atspindinti pasirinkta fazė arba Šv.Rašto žodžiai, tapatinami su šventovės vietos istorija, charizma. Herbe pasirinkti įrašyti birželio 29 d. švenčiamos šv.apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės liturginiuose tekstuose minimi žodžiai In omnem terram exivit sonus eorum (lot. – Jų žinia aidi per visą žemę).

„Už skydo antrame lygyje matome apjuosiančią aukso spalvos kanauninko grandinę su distinktorija, panaudotą kaip vyskupijų tradicijos perimamumo ir tęstinumo simbolį. Dar kuriant Kauno arkivyskupiją, laiške Šventajam sostui Žemaičių vyskupas Pranas Karevičius išdėsto mintis perimti geriausias Žemaičių vyskupijos ir kapitulos tradicijas, kaip ir simbolius. Tad 1926 m. Kauno arkivyskupija perima Žemaičių kapitulos distinktorijos formą – inkaro formos Lozoriaus kryžių su šv.apaštalais Petru ir Pauliumi ir virš jo panaudoja Vyčio atvaizdą medalione“, – istorines sąsajas su Žemaitija paaiškina M.E.Puidokas.

Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ šį darbą pradėjo, vyskupas Algirdas Jurevičius tęsė, o mes užbaigėme herbo rinkimo ir paskelbimo darbą.

Jo teigimu, šis simbolių perėmimas ir tąsa neatsitiktinė – jį savo ženklais akcentuoja ir Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkai, vėliau konsekruoti vyskupais Kauno arkikatedroje. 1919 m. Kauno katedroje vyskupu konsekruotas Žemaičių kapitulos kanauninkas, prelatas Juozapas Jonas Skvireckas, kaip ir 1926 m. Kauno arkikatedroje konsekruotas vyskupu, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Kazimieras Paltarokas. „Abu, norėdami parodyti vyskupijų tradicijos tęstinumą, savo vyskupų herbuose naudoja Varnių katedros (Žemaičių vyskupijos kanauninkijos) ir Kauno katedros sutampančius šv.apaštalų Petro ir Pauliaus heraldinius simbolius – raktą ir kalaviją“, – priduria M.E.Puidokas.

Naujasis herbas ateityje atsiras ir ant Kauno arkikatedros bazilikos išorinės sienos – pasitiks kiekvieną ateinantįjį į šventovę. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Pasak jo, visą šią simbolikos pavaizdavimo programą sujungia ir užbaigia bazilikos rangą pažymintys Šventojo sosto atributai: herbo skydą pridengiantis auksinės ir raudonos spalvos šilko juostų skėtis Canopaeum ir raudonais kutais surišti šv.Petro raktai, reiškiantys šv.Petro įpėdinio – Šventojo Tėvo globą. „Heraldikoje bazilikoms pažymėti šie atributai atkeliavę iš Sede vacante – camerlengo, t.y. Apaštališkosios kameros valdytojo – kardinolo, atsakingo už popiežiškąjį turtą, herbo simbolikos“, – paaiškina vienas iš herbo autorių.

Vidinės laisvės šauklys

„Jis yra nepalaužiamas tiesos skelbėjas, kvietęs į atsivertimą ir savo gyvenimu paliudijęs, kad tiesa yra tokia svarbi, kad netgi kankinystė nesutrukdė jam ją skelbti“, – apie Kauno arkivyskupijos globėją šv.Joną Krikštytoją sako arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas.

Pasak dvasininko, Jonas Krikštytojas kovojo su neteisybe. „To meto valdžios pareigūną, viešai laužantį įstatymą – gyvenantį su brolio žmona, šis pranašas įspėjo, kad taip daryti nevalia. Nesvarbu, kad tu pareigūnas – taip pat turi laikytis tvarkos, kuri galioja visiems. Pretenduodamas į absoliučią valdžią pareigūnas pranašą žudo, bet visiems paliekamas liudijimas, kad vis dėlto tiesa, prigimtinis ir dieviškasis įstatymas yra aukščiau už žmogaus įstatymą“, – sako K.Kėvalas ir mano, kad mes visi tokios pozicijos turėtume mokytis iš šv.Jono Krikštytojo.

„Šiais laikais – lygiai tas pats. Mūsų krašte taip pat svarstomi prigimtiniai klausimai: kas yra prigimtinė šeima, kas yra valstybė, kas yra sąžinės laisvė. Tai dalykai, kurių jokia valdžia negali uzurpuoti. Ir Jonas Krikštytojas tampa pavyzdžiu, kad turime būti ištikimi tiesos skelbėjai ir nebijoti, nes tiesa padaro mus laisvus. Ir, atvirkščiai, jeigu tiesą pamini atsistojęs tirono valdžios pusėje, pats prarandi didžiausią turtą – laisvę. Jonas Krikštytojas yra laisvės šauklys, vidinės laisvės šauklys“, – įsitikinęs arkivyskupas.

„Komisija neteigia, kad briedžio simbolikos Mažosios Lietuvos herbe negalėtų būti visai. Komisijos nuomone, jis neturėtų būti pagrindinė naujai kuriamo herbo figūra“, – BNS teigė komisijos pirmininkė Agnė Railaitė-Bardė.

Jos teigimu, Mažosios Lietuvos atstovams buvo siūlyta rinktis simbolius,  atspindinčius lietuviškąją raštiją, jūrinę tradiciją, fantastinę būtybę, kurios viena dalis galbūt galėtų būti briedis.

Tam, anot komisijos vadovės, anksčiau pritarė ir Lietuvos istorijos instituto, Šiaulių ir Vilniaus universitetų mokslininkai.

„Siūloma akcentuoti Mažosios Lietuvos regiono svarbą lietuvių raštijai, kultūros ir kalbos raidai, išryškinti šį regioną kaip prekybos centrą, vaizduoti švyturį – šeši iš septynių Lietuvoje esančių švyturių yra būtent Mažosios Lietuvos etnografinėje teritorijoje. Švyturys gali būti siejamas su raštija ir įtvirtintų Lietuvos kaip jūrinės valstybės dalį. Taip pat buvo siūlyta Mažosios Lietuvos herbe vaizduoti lietuvininkę raitelę atliepiant šiame etnografiniame regione egzistavusią tradiciją“, – teigė komisijos pirmininkė.

Siūloma akcentuoti Mažosios Lietuvos regiono svarbą lietuvių raštijai, kultūros ir kalbos raidai, išryškinti šį regioną kaip prekybos centrą, vaizduoti švyturį – šeši iš septynių Lietuvoje esančių švyturių yra būtent Mažosios Lietuvos etnografinėje teritorijoje.

Laukia bendruomenės įsitraukimo

A. Railaitė-Bardė taip pat teigė, kad nuo 2017 metų Mažosios Lietuvos herbo eskizas komisijos posėdžiuose nagrinėtas du kartus.

Abu kartus komisija, anot pirmininkės, vienbalsiai prašė regiono atstovų pateikti daugiau herbo variantų su skirtinga simbolika, ypač tokia, kuri charakteringiau atspindėtų Mažosios Lietuvos reikšmingą indėlį į Lietuvos istoriją, lietuviškosios raštijos bei kultūros raidą, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas iki šiol.

„Dėl to kol kas negalima toliau tęsti Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo kūrimo proceso. Nuoširdžiai tikimės Mažosios Lietuvos etnografinio regiono atstovų įsitraukimo į konstruktyvų dialogą“, – sakė A. Railaitė-Bardė

Ji pridūrė, kad 2019 metų pradžioje komisija kreipėsi į Lietuvos mokslo institucijas su prašymu išreikšti nuomonę dėl Mažosios Lietuvos simbolikos.

„Gauti atsakymai iš Lietuvos istorijos instituto ir Šiaulių universiteto irgi atskleidė abejones dėl briedžio, kaip pagrindinio Mažosios Lietuvos etnografinio regiono simbolio. Palaikančią poziciją komisijai išreiškė ir Vilniaus universiteto istorijos fakulteto mokslininkai. Komisijos posėdžio metu jų nuomonė buvo išsakyta dalyvaujant ir Mažosios Lietuvos regiono atstovams“, – teigė komisijos vadovė.

Ji taip pat pažymi, kad Mažoji Lietuva iki šiol herbo neturėjo, o herbo kūrimas yra ilgas procesas.

Briedis – neišskirtinis simbolis

Heraldikos komisijos pirmininkės teigimu, briedis nėra išskirtinis simbolis, kuris atspindėtų ir skleistų žinią būtent apie Mažosios Lietuvos regiono savitumą.

„Mažosios Lietuvos regionas – ne mažas Lietuvos miestelis ar kaimas, neturintis ilgametės istorijos ar kitų išskirtinių ypatybių. Mažoji Lietuva – turtingas savo istorija ir paveldu regionas, kurio vien pavadinimas turbūt didžiajai daliai Lietuvos piliečių iš karto asocijuojasi su raštijos vertybių, tautiškumo, lietuvybės puoselėjimu, savita ir unikalia kultūra“, – kalbėjo A. Railaitė-Bardė.

„Briedis nėra išskirtinis simbolis, galintis atspindėti ir skleisti žinią būtent apie Mažosios Lietuvos, kaip regiono, savitumą. Tą patvirtina ir tai, kad jau trijų Lietuvos vietovių herbuose – Lazdijų, Imbrado ir Širvintų – yra naudojama briedžio, kurį galima sutikti įvairiose mūsų šalies vietovėse, simbolika“, – pridūrė ji.

Anot jos, remiantis maždaug prieš porą metų iš Gamtos tyrimo centro Žinduolių ekologijos laboratorijos gautais duomenimis, briedžiai gausiausiai yra paplitę Rytų Lietuvoje.

Be to, pasak pirmininkės, briedis būtent šio regiono heraldikoje transliuotų politiškai nekorektišką konotaciją, įsitvirtinusią visuomenėje – tą liudija ir išlikę vizualiniai šaltiniai, lengvai randami internetinėje erdvėje.

„Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatyme teigiama, kad herbuose negali būti simbolių, kurstančių nesantaiką“, – tvirtino Heraldikos komisijos vadovė.

Žadėjo nagrinėti iš naujo

BNS praėjusią savaitę skelbė, kad Heraldikos komisija dar kartą vertins pasirinktą Mažosios Lietuvos simbolį – briedį, dėl kurio naudojimo Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos ir Etninės kultūros globos taryba kreipėsi pagalbos ir į prezidentą Gitaną Nausėdą.

Kaip rašė taryba, Heraldikos komisija yra atmetusi briedžio simbolį, kadangi šio gyvūnų atvaizdą Antrojo pasaulinio karo metais naudojo viena iš nacistinės Vokietijos karinių divizijų.

Komisija pasiūlė ieškoti kito simbolio – knygos, kurėno ar panašiai. Šie pasiūlymai svarstyti anksčiau ir atmesti, todėl, anot tarybos, nuspręsta likti prie briedžio simbolio.

Tarybos teigimu, briedžio reikšmę Mažosios Lietuvos regiono istorijai bei kultūrai pabrėžė ir Klaipėdos universiteto mokslininkai, be to, jie paneigė sąsajas tarp nacionalsocializmo ir briedžio simbolikos.

Nepaisant to, Heraldikos komisija, pasak tarybos, briedžio simbolį vėl atmetė, tai ir paskatino kreiptis į šalies vadovą.

Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Vilma Griškevičienė BNS teigė, kad briedis kaip simbolis nuo seno buvo svarbus Mažosios Lietuvos regione, tą įrodo ir istoriniai šaltiniai, šis simbolis taip pat tinka ne tik vietos, bet ir išeivijoje gyvenantiems žmonėms.

Mažosios Lietuvos regionas kol kas vienintelis etnografinis Lietuvos regionas, neturintis herbo.

Aukštaitijos herbe pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje, Dzūkijos (Dainavos) – sidabrinis šarvuotas karys ir dvi sidabrinės lūšys, Suvalkijos (Sūduvos) – raudonas tauras, Žemaitijos – juoda meška.

Kuriant herbus, komisija pirmiausia gauna prašymą dėl tokios heraldikos sukūrimo, tada gauti dokumentai dėl herbo etalono, vėliavos ir antspaudo projektų sukūrimo svarstomi artimiausiame komisijos posėdyje.

Pirmą kartą svarstant herbo ar heraldinio projekto klausimą, į posėdį kviečiami vietovės, kuriai kuriamas herbas ar heraldinis projektas, atstovai bei kuriantis dailininkas. Atstovai trumpai pristato vietovės istoriją, nūdienos aktualijas bei pageidaujamos simbolikos variantus, kuriuos argumentuotai pagrindžia. Dailininkas pateikia bent kelis herbo eskizus su skirtingais simboliais.

Komisija, atsižvelgdama į Lietuvos heraldikos tradicijas, tarptautinę patirtį ir heraldikos mokslo tendencijas, ugdydama pagarbą heraldikos simbolikai, propaguodama heraldikos žinias, išsako savo nuomonę dėl pasirinktos simbolikos. Konstruktyvios diskusijos su atstovais būdu, Komisija suteikia prioritetą vienai-dviem simbolikos kryptims arba pasiūlo savo, kurių laikantis, dailininkas toliau kuria vietovės herbo eskizus, kol išgryninama idėja ir pasiekiamas rezultatas, tinkantis ir atstovams, ir komisijai.

Herbų etalonai, vėliavų, antspaudų ir kiti heraldiniai projektai turi būti atlikti laikantis Lietuvos heraldikos komisijos reikalavimų herbų etalonų, vėliavų, antspaudų ir kitų heraldinių projektų kūrėjams. Vėliau, kai iš vietovės gaunami reikalingi dokumentai herbo tvirtinimui, komisijos posėdžio metu herbas yra aprobuojamas.

Po to rengiamas herbo istorinis aprašymas ir kiti dokumentai, reikalingi teikimui prezidentui dėl herbo patvirtinimo. Herbas tampa oficialiu ir teisėtu vietovės simboliu, kai prezidentas pasirašo dekretą.

„Lietuvos heraldikos komisija artimiausiu metu dar kartą išnagrinės Mažosios Lietuvos heraldikos klausimus, atsižvelgdama į Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos ir Etninės kultūros globos tarybos kreipimusis į prezidentą“, – BNS šią savaitę informavo šalies vadovo atstovas spaudai Ridas Jasiulionis.

Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba anksčiau balandį kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą su prašymu padėti išspręsti kelerius metus trunkančią „nevaisingą diskusiją“ su Heraldikos komisija – ši atsisako įteisinti Mažosios Lietuvos žmonių pasirinktą regiono herbo simbolį.

Kaip skelbia taryba, Heraldikos komisija yra atmetusi briedžio simbolį, kadangi šio gyvūnų atvaizdą Antrojo pasaulinio karo metais naudojo viena iš nacistinės Vokietijos karinių divizijų.

Komisija pasiūlė ieškoti kito simbolio – knygos, kurėno ar panašiai.

Šie pasiūlymai svarstyti anksčiau ir atmesti, todėl, anot tarybos, nuspręsta likti prie briedžio simbolio.

Tarybos teigimu, briedžio reikšmę Mažosios Lietuvos regiono istorijai bei kultūrai pabrėžė ir Klaipėdos universiteto mokslininkai, be to, jie paneigė sąsajas tarp nacionalsocializmo ir briedžio simbolikos.

Nepaisant to, Heraldikos komisija, pasak tarybos, briedžio simbolį vėl atmetė, tai ir paskatino kreiptis į šalies vadovą.

„Mes tikimės. Kaip sakoma, bandyti galima kreiptis ir tikėtis, kad padės“, – BNS sakė Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Vilma Griškevičienė.

Nuo seno svarbus simbolis

Pasak V. Griškevičienės, briedis kaip simbolis nuo seno buvo svarbus Mažosios Lietuvos regione, tą įrodo ir istoriniai šaltiniai.

„Mes turime istorinę studiją, kad briedis nuo XVI amžiaus šiame krašte yra svarbus kaip simbolis. Turime daug surinktos medžiagos, kodėl briedis, net Tilžės akte yra briedis su briedžiuku, netgi nuo Pretorijaus laikų briedis yra užfiksuotas istorinėje medžiagoje kaip šventas gyvūnas šitame krašte“, – pasakojo tarybos vadovė.

Ji teigė, kad briedis tinka ne tik vietos, bet ir išeivijoje gyvenantiems žmonėms, mokslininkais, menininkais.

„Mes turime pagrindimą, kodėl renkamės briedį. Atsižvelgiame į tai, kad Heraldikos komisija kaip ir rašė mums, kad tai turėtų kažkiek atliepti atliepti ir kitų regionų simboliką“, – teigė V. Griškevičienė.

„Dėl gyvūno tarėmės ne tik su mokslininkais, tarėmės su mūsų regiono menininkais. Taigi, sprendimas atėjo labai daug diskutuojant“, – pridūrė ji.

Anot pirmininkės, Heraldikos komisijos argumentas dėl briedžio kaip nacių naudoto simbolio nėra tinkamas.

„Nacių simbolių buvo daug – ne tik briedis. Tokiu atveju mes iš savo heraldikos turėtume išimti labai daug gyvūnų. Naciai naudojo ne tik briedžio simbolį, jie jų naudojo daug. Ir mešką turbūt tada mes turėtume ignoruoti“, – teigė V. Griškevičienė.

Mažosios Lietuvos regionas kol kas vienintelis etnografinis Lietuvos regionas, neturintis herbo.

Aukštaitijos herbe pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje, Dzūkijos (Dainavos) – sidabrinis šarvuotas karys ir dvi sidabrinės lūšys, Suvalkijos (Sūduvos) – raudonas tauras, Žemaitijos – juoda meška.

Heraldikos komisiją sudaro šalies vadovas, ji jam yra atskaitinga. Komisijai šiuo metu pirmininkauja istorikė, heraldikos specialistė Agnė Railaitė-Bardė.

Regiono savitumo simbolis

Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba praėjusią savaitę oficialiu raštu kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, prašydama padėti išspręsti nevaisingą diskusiją su Lietuvos heraldikos komisija (LHK), kuri atsisako įteisinti Mažosios Lietuvos vietos žmonių pasirinktą regiono herbo simbolį.

Kurti etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldiką imtasi prieš šešerius metus.

Tada Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba sukvietė regiono savivaldybių kultūrininkus, visuomenininkus, senuosius krašto gyventojus, išeiviją išreikšti nuomonę, koks simbolis geriausiai atspindėtų šio regiono savitumą.

Apibendrinę surinktą istorinę medžiagą, Klaipėdos universiteto mokslininkai priėjo prie išvados, kad pagrindine kuriamo Mažosios Lietuvos herbo heraldine figūra galėtų būti briedis.

Tyrimo išvadose buvo teigiama, kad šio gyvūno sakralumas buvo pabrėžtas jau prūsų genčių idololatrijoje.

Heraldikoje dominuoja gyvūnai

Daug dėmesio briedžio simbolikai buvo skirta ir vėlesniais, jau Prūsijos bei Vokietijos valstybės egzistavimo šimtmečiais.

„Briedis, kaip svarbus Rytų Prūsijos gyvūnas, buvo išskiriamas nuo XVIII a., jo populiacija buvo saugoma Prūsijos karalių leistais ediktais. (...) Tiek vokiečiai, tiek lietuvininkai ar lietuviai briedį identifikuoja kaip tam tikros stiprybės, laisvės simbolį, neatsiejamą Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalį ir dar svarbiau: briedis lietuvių visuomenės atstovų buvo siūlomas galimo Klaipėdos krašto herbo simboliu“, – buvo rašoma mokslininkų išvadose.

Tokiu būdu Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo kūrimo komitetas nutarė pagrindiniu Mažosios Lietuvos kuriamo herbo simboliu pasirinkti būtent briedį.

„Renkantis šį simbolį taip pat orientuotasi į Lietuvos heraldikos komisijos rekomendaciją kurti bendrą etnografinių regionų heraldinių ženklų sistemą, kurioje dominuoja gyvūnai: Žemaitijos herbe centrinis simbolis yra meška, Aukštaitijos – žirgas, Suvalkijos (Sūduvos) – tauras, Dzūkijos (Dainavos) herbe – lūšys, pastarosioms teko herbo skydininkų vaidmuo“, – tvirtino Etninės kultūros globos tarybos vyr. specialistė Audronė Daraškevičienė.

Nesusikalba su komisija

Tačiau LHK vienareikšmiškai pasirinktą briedžio simbolį atmetė.

Pagrindinis argumentas buvo, kad Antrojo pasaulinio karo metais šio gyvūno atvaizdą naudojo viena nacių Vokietijos karinių divizijų, todėl pasiūlyta ieškoti kito simbolio (knygos, kurėno ar pan.).

Po tokios LHK reakcijos Klaipėdos universiteto mokslininkai parengė dar vieną mokslinę studiją, pagrindžiančią briedžio simbolio reikšmę etnografinio Mažosios Lietuvos regiono istorijoje ir kultūroje.

Joje teigiama, kad nėra jokių tiesioginių sąsajų tarp nacionalsocializmo ir briedžio simbolikos.

Nepaisydama visų papildomai pateiktų argumentų, LHK briedžio simbolį vėl atmetė.

„Susidarius tokiai padėčiai, Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba kreipėsi į Prezidentą, išreikšdama viltį, kad jis padės išspręsti regiono heraldikos užsitęsusio kūrimo problemą, o, švęsdami 2023 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, galėsime džiaugtis įteisinta Mažosios Lietuvos regiono heraldika“, – vylėsi A.Daraškevičienė.

Pasirinko seną simbolį

Dar 2014 m. Etninės kultūros globos taryba prie Seimo atkreipė dėmesį, kad vienintelis Mažosios Lietuvos etnografinis regionas neturi savo patvirtintos simbolikos.

Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaras Arūnas Baublys ir dailininkė Jūratė Bizauskienė sukūrė herbą, kuriame pavaizduotas geltonas briedis mėlyname fone.

Šį skydą įrėmina skydininkai – riteris ir moteris kuršiškais drabužiais. Žemiau skydo vingiuoja juosta su lotynišku užrašu: "Salus publica suprema lex" (Žmonių gėris – aukščiausias įstatymas).

Briedį herbo kūrėjai pasirinko neatsitiktinai, jie rėmėsi dokumentais, pasak kurių prieškariu, kaip ir dabar, briedžių Rytų Prūsijoje buvo labai daug.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad dar XVII a. briedžius minėjo Klaipėdos krašto istorikas Matas Pretorijus. Šis miško gyvūnas buvo pavaizduotas ir senajame prūsų herbe.

Įžvelgė nuorodų

Heraldikos komisija atmetė šį herbą kaip netinkamą, įžvelgusi jame aliuzijų į kai kurių nacistinės Vokietijos kariuomenės padalinių simbolį.

Jie mums siūlo visokių keistų dalykų, pavyzdžiui, knygą.

1938 m. Ernsto Noimano organizuoti apsaugos būriai savo uniformų antsiuvuose vaizdavo briedžio ragus.

1939 m., kai Klaipėdos kraštas buvo atplėštas nuo Lietuvos, šie būriai buvo pervesti į nacių kariuomenės būrius ir, gavę naują uniformą, joje išlaikė briedžio ragus.

Jokiose kitose nacių struktūrose šie simboliai nebuvo naudojami.

Herbo projektas ne kartą buvo koreguojamas ir tobulinamas.

Gavo neigiamą atsaką

Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėja, Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo darbo grupės koordinatorė Vilma Griškevičienė patikino, kad herbo istorijoje iki šiol – nieko naujo. Pusmetį darbo grupė nesirinko, sutrukdė pandemija.

Liepą grupė gavo atsakymą iš Heraldikos komisijos, kad ji vėl nepritarė visam kraštui atstovaujančios grupės pasirinktam simboliui.

"Jie mums siūlo visokių keistų dalykų, pavyzdžiui, knygą. Mūsų herbas toks, kokio nori regiono bendruomenė. Briedžio atvaizdas herbe išdiskutuotas, jį pagrindė ir mokslininkai. Vienas darbas yra Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaro A. Baublio apie istorinį herbą, kitame istorijos mokslų daktarė Silva Pocytė pagrindžia briedžio atvaizdo naudojimą. Turbūt nė vienas regionas taip nesiremia istoriniais dalykais, kiek mes. Manau, yra didelis nenoras atkreipti dėmesį, kad mes turime ir išeiviją, jų nuomonę. Šioje situacijoje yra visokių įdomių niuansų", – atviravo V. Griškevičienė.

Nepakvietė į aptarimą

Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo darbo grupės nariai įsitikinę, kad Heraldikos komisija gali patarti dėl dailininko, dėl vizualiosios projekto dalies.

Bet simbolikos pasirinkimas, V. Griškevičienės nuomone, turėtų būti paliktas regiono bendruomenei, nes ji naudos šią simboliką.

"Atsakymus iš Vilniaus gauname labai lakoniškus, juose teigiama, kad dauguma yra prieš mūsų projektą", – neslėpė darbo grupės koordinatorė.

Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo darbo grupės nariai ar jos atstovai vasarą nebuvo pakviesti į Heraldikos komisijos posėdį, negalėjo jame dalyvauti net nuotoliniu būdu, nors tokia galimybė regiono atstovams turėjo būti suteikta. Dėl to regiono žmonės jaučia didelį nusivylimą.

Šią savaitę susitikę darbo grupės nariai svarstė, ką daryti, bet iki galo dėl tolesnių veiksmų neapsisprendė.

Iškart po pirmojo Seimo rinkimų turo planuojama organizuoti didesnį susitikimą ir pakviesti Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos  tarybos narius.