– Kodėl naktis? Juk dabar vasara, karštis, atostogos – daug puikių kadrų jūsų fotomenams.
– Nežinau, kaip kitiems, bet man ši žiema buvo tragiška: ir pandeminė situacija, ir skyrybos, ir naujos studijos įrengimas, ir dingę užsakymai. Tokios krizės, kad visi blogi dalykai supultų į vienį, tikrai dar nesu patyręs.
– Tai pamažu bandote narplioti visų tų nelaimių kamuolį? Ir kaipgi sekasi?
– Kažkaip. Kovidas norom nenorom privertė tą savo vidinį kiemą išsikuopti. Susirinkti save iš naujo, susitvarkyti savo kūrybinio gyvenimo reikalus. Tą ir dariau – archyvavau savo darbus, paruošiau naujus darbų rinkinius. Anksčiau tam tiesiog laiko nelikdavo. Kai užsisukdavau tame voverės rate, taip ir bėgdavau paknopstomis. Dabar keik sustojau ir išsigryninau.
– Po septynerių bendro gyvenimo metų su žmona Aušra Žilovaite nusprendėte pasukti skirtingais keliais. Teko ieškotis ir naujo būsto – vietos, kur galėtumėte ir gyventi, ir kurti. Ar jau galima sveikinti su įkurtuvėmis?
– Na, taip. Pasirinkau Šančiuose 400 kv. m loftą-studiją su šešių metrų aukščio lubomis. Meno pasaulio žmogui labai svarbu susikurti patogią darbo vietą. Čia dabar mano darbų galerija, fotostudija ir nauji mano namai. Pavadinau ją "Studio Detroit". Myliu tą apleistą pramonės miestą. Periodiškai ten nuvažiuoju vėl ir vėl pajusti jo dvasią, vėl sutikti savo draugus – menininkus, muzikantus, šiaip keistuolius. Kažkada net apie studiją pačiam Detroite mąsčiau.
Loftas: 400 kv. m erdvė Šančiuose tapo I.Maldžiūno ir darbų galerija, ir fotostudija, ir naujais namais. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar koronavirusas, apsėdęs pasaulį, padarė jus sėslesnį? Iki tol garsėjote kaip svieto perėjūnas gerąja prasme: vieną dieną buvote vienur, o kitą jau kitur...
– Kad tas fotografo darbas toks. Nebevažiuoju kažkur vien savo malonumui, apskritai, tokio atvejo nelabai prisimenu. O ilsėtis nebemoku – arba darau kokį meno projektą, arba fotografuoju komercinius užsakymus, susitinku su meno kuratoriais, kolekcionieriais, galerijų atstovais. Darbas man ir poilsis, ir profesinė aistra, ir apskritai – gyvenimas.
– Bet užsisukus voverės rate, net ir dirbant mėgstamą darbą, tuoj ima kibti visokios depresijos – šių dienų darboholikų baubas...
– Žinau. Esu labai jautrus žmogus. Bet pandemijos metu praradus keliones ir bendravimą su žmonėmis, buvo dar baisiau nei pervargimas. Visiškai pasikeitė mano gyvenimo ritmas. Nebeliko žmonių, t.y. nebebuvo ką fotografuoti. Visi kažkur išnyko, pasislėpė, ėmė bijoti. Tos permainos pasaulyje, Lietuvoje mane tarsi išmetė iš įprastos komforto zonos, kurioje buvau pratęs gyventi ir dirbti. Iki šiol dar nebuvau patyręs tokio situacijos beviltiškumo: išvis neaišku, kada viskas čia baigsis ir kas čia vyksta iš tiesų – pasaulio pabaiga ar dar kažkas (juokiasi).
– Paradoksalu, nes tai, ką kalbate, tarsi prieštarauja jūsų kadaise pasakytiems žodžiams: "Man patinka dalykai, kurių nesuprantu. Tas nežinojimas, kas laukia už žingsnio, ir yra tarsi mano laimės variklis." Dabar mes lygiai taip pat nieko nežinome...
– Matote, kelionėse pats sprendi, ką daryti, kur pasukti, o ši koronaviruso nežinomybė yra visiškai kitokia. Čia tu esi varžomas iš išorės. Tampi tarsi savitu situacijos įkaitu ir nebegali drąsiai išbandyti dalykų, kaip esi įpratęs. Buvo momentai, kai iš namų nebuvo galima išeiti.
– Ar gyvenime visą laiką buvote nutrūktgalvis, vadovavotės protu nepamatuota rizika?
– Iš esmės visada ėjau kiaurai sienas. Ten, kur įdomu. O įdomu dažniausiai ten, kur bent truputį pavojinga. Ir dabar rudeniop ruošiuosi didžiulei kelionei į Damaską – fotografuosiu subombarduotą miestą, kur iki šiol konfliktai sprendžiami ginklu, o politinė situacija nestabili. Dažnai pasirenku apleistus, žmogaus pamirštus objektus, suteikiu jiems spalvų, įpučiu jiems stebuklingos gyvybės ir tarsi prikeliu juos dar vienai, turbūt paskutinei gyvenimo misijai – būti gražiems.
Metamorfozės: fotomenininkas pasirinktiems apleistiems objektams suteikia spalvų ir tarsi prikelia juos turbūt paskutinei gyvenimo misijai – būti gražiems. / Asmeninio archyvo nuotr.
Kovidas norom nenorom privertė tą savo vidinį kiemą išsikuopti. Susirinkti save iš naujo, susitvarkyti savo kūrybinio gyvenimo reikalus.
Šią darbų seriją, pavadintą "Magic", pradėjau prieš kokius aštuonerius metus. Ją sudaro daug skirtingų projektų. Vienas iš jų fotografuotas Aralo jūros dugne, kitas – Pietų Afrikos Respublikoje, važinėju po pasaulį ieškodamas hipių bendrijų (komunų), Lietuvoje tęsiu projektą "Viskas yra teatras".
Šiuo metu daug bastausi po Lietuvos kolektyvinius sodus. Tai bus kol kas didžiausias "Magic" serijos projektas, kurį pavadinau LSD – Lietuvos sodų draugija (juokiasi). Man patinka tas žodžių žaismas, o rezultatas primena haliucinogenų sukeltas vizijas. Jau penkeri metai kaip tęsiu šitą ciklą. Važinėju po Lietuvą, "spalvinu" tuos mažus sodų namelius. Socialiniame tinkle "YouTube" yra trumpas filmukas, kaip tai vyksta ir kiek darbo įdedama vieno fotografavimo metu. Manau, kad tas namelių "spalvinimas" spalvotomis blykstėmis naktimis – tai mano išdirbta autorinė technika. Žiemą–vasarą, pavasarį–rudenį lekiu į tuos sodus naktimis ir bandau paversti juos "Magic" (juokiasi).
– Kaipgi ieškote tų sodų namelių, kurie būtų tinkami jūsų stebuklams? Ar pats tiriate visas Lietuvos sodų ūkio bendrijas, o gal prašote pažįstamų pagalbos?
– Visaip būna. Daug klausinėju. "Google Maps" programėlėje ieškau. Jei žmonės ką nors pasiūlo, vis tiek pirmiausia pats patikrinu, nes mano matymas nuo kito žmogaus gali gerokai skirtis. Būna, kas kitam žmogui atrodo lobis – man nesukelia jokių jausmų ir atvirkščiai – įžvelgiu stebuklą objekte, kurio niekas kitas net nepastebėtų. Todėl važinėju, ieškau, bastausi po visą Lietuvą. Kai baigsiu šitą sodų seriją, vešiu ją į Niujorką.
Ypatinga: tas namelių "spalvinimas" spalvotomis blykstėmis naktį – I.Maldžiūno išdirbta technika. Didžiausias "Magic" serijos projektas pavadintas LSD – Lietuvos sodų draugija. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kodėl jau taip – užjūryje, o ne Lietuvoje?
– Na, supraskite ir mane – nėra Lietuvoje nei to žmonių srauto, nei meno kūrinių pirkimo. Tiksliau, žmonių, kuriems tokie dalykai rūpėtų, čia per mažai (juokiasi). Kai tikėjimas nauju projektu toks stiprus, norisi kuo daugiau nusigriebti tos grietinėlės.
– Dirbate vienas, ar turite komandą?
– Iš esmės esu vienišas vilkas. Man patinka kontroliuoti kiekvieną momentėlį, bet be komandos irgi sunku. Kūrybiniame procese esu reiklus sau ir kitiems. Turiu idėjos viziją ir tiksliai žinau, kaip ji privalo atrodyti, koks jausmas ją turi lydėti. Išaiškinti visa tai kitam žmogui yra pakankamai sunku. Tad dažniausiai viską darau pats, pagalbos man reikia tik fiziniam projekto įgyvendinimui. Čia mano geriausias partneris – bičiulis Ignas Bubnys. Dėkoju jam už kantrybę ir buvimą kartu.
– Visais laikais meno žmonės turėdavo turtingų mecenatų, kurie finansuodavo jų genialias idėjas, supaprastindavo jų buitį ir būtį. Gal turite pagalbos, ar savo meno sklaida rūpinatės pats?
– Iš tiesų, šiuo metu be fotografavimo, mano darbas yra šėlti ir būti fainu (kvatojasi). Ryšiai, ryšiai ir dar kartą ryšiai menininkams yra be galo svarbūs. Turi nuolat kontaktuoti su įvairių galerijų atstovais, kuratoriais, kolekcionieriais, turi jiems parodyti save.
Kūrėjas: I.Maldžiūnas sako pernelyg gerbiantis fotografijos meną, kad imtųsi skaitmeninės fotografijos – pirmenybę jis teikia juostiniam fotoaparatui. / Asmeninio archyvo nuotr.
Daugumai neužtenka vien darbų – visi nori asmenybės, asmeninio kontakto. Jie trokšta pažinti patį menininką, jo gyvenseną, požiūrį. Šiuo metu esu labai laimingas, kad kaip tik radau žmogų, kuris manimi tiki, pristato mane garsių užsienio meno galerijų atstovams ir kolekcionieriams. . Ornela Ramašauskaitė yra viena geriausių ir perspektyviausių meno eksperčių Lietuvoje. Be agento laisvai samdomiems menininkams yra labai sunku prasimušti.
– Fotografija jums – ir darbas, ir poilsis, ir didžioji gyvenimo meilė, bet vis dėlto – gal šalia jos yra dar koks pomėgis?
– Be menininko karjeros ir fotografijos, neturiu beveik nieko. Tai didžioji ir vienintelė mano gyvenimo aistra. Iš to gaunu ir malonumą, ir pinigus, ir sportą (pamėginkit su sunkia fotografavimo įranga ant pečių nueiti ne vieną kilometrą kepinant dykumos saulei).
Kitą mano gyvenimo dalį užima vaikai. Kai būnu su jais, būnu 100 procentų. Net mobilųjį dažniausiai pasidedu į šoną, kad neblaškytų. Su sūnumis praleistas laikas man yra labai svarbus, todėl noriu, kad jis būtų kokybiškas. Gal, kai jie paaugs, išbandysim banglentes ar rasim kokį kitą bendrą pomėgį. Bet kol kas mums užtenka vyriškų žygių.
Nesakau, kad kiekvieną dieną, bet dažnai net po darželio šokame į automobilį ir lekiame į gamtą. Imame peilį, drožiame šakas, brendame per upelį, žodžiu, užsiimame vienas kito ir gamtos pažinimu. Su jaunėliu abu esame gimę trumpiausią metų naktį – iš birželio 21-os į 22-ąją. Susieti tokiu artimu kosminiu ryšiu.
Taip pat jie mėgsta siausti mano dabartinėje studijoje, kur daug erdvės. Ten turim ir žaislų, ir milžiniškas sūpynes, daug piešiame, žiūrime filmus nuosavame kino teatre. Be to, mes labai daug tiesiog kalbamės... Apie viską. Kol kas dar visus atsakymus randu. Bendraujame labai atvirai – melas dar niekada prie gero neprivedė. Tiesa, jie dar neklausė manęs, iš kur atsiranda vaikai (juokiasi). Bet turbūt atsakyčiau, kad iš meilės. Iš kurgi daugiau?
Kai dar nebuvome išsiskyrę, dažnai keliaudavome visi drauge. Su vyresnėliu ir Indonezijoje esame kiek gyvenę, ir Pietų Afrikoje kelis kartus buvome, ir Maroke, žodžiu, Europą išmaišėme skersai išilgai. Žmonės mus su žmona dažnai protindavo – kam vežamės tokius mažus, juk nieko užaugę neprisimins. Mano nuomone, viskas po truputį kaupiasi jų viduje. Ateina tam tikri suvokimo, lavinimosi momentai, stiprėja pasaulio pajutimas. Nespaudžiu jų nei kalbų mokytis, nei skaityti ar rašyti, bet stengiuosi jiems įskiepyti jausminį pradą, o informacija su laiku ateis savaime.
– Kai jums buvo septyneri, gavote "Smeną". Jūsų vyresnėliui jau šešeri su puse – ar taupote pinigus "Canon", o gal "Fuji"?
– Ką jūs – juk dabar mobilkės ant bangos. Jie jau mėgsta eksperimentuoti fotografuodami. Nieko prieš mobilkėmis darytas nuotraukas neturiu. Tai ir kasdienybės fiksavimo priemonė, ir konceptualiosios fotografijos dalis. Tai, ką aš darau, reikalauja daugiau kokybės, estetikos, todėl renkuosi analoginę fotografiją. Manau, kad techninius aspektus labai stipriai sureikšmina tie, kurie savo darbais neturi ką pasakyti. Jei turi unikalių idėjų, jas galima perteikti ir telefonu.
Magija: mistika besižavinčiam I.Maldžiūnui naktis atveria begalę kūrybinių galimybių. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Esate sakęs, kad jums patinka "šaukštais semti žmones". Ką turėjote omenyje?
– Man labai įdomus žmogus, kaip viena šios planetos gyvybės formų. Mėgstu jį tyrinėti. Man žmonės – tarsi paveikslai. Visi kuo nors įdomūs – perduodantys visiškai skirtingas emocijas. Man įdomu bendrauti su benamiais ir milijonieriais, su vaikais ir senjorais. Bet dažniausiai mane įkvepia tie žmonės, kurie kuria ką nors savito, turi savo požiūrio kampą, o ne eina pasroviui.
– Vos baigęs mokyklą pakeleivinėmis mašinomis važiavote į Indiją. Gyvenote beveik be pinigų. Mokėtės tarsi sudurti galą su galu. Ar dabar, peržengęs keturių dešimčių slenkstį, vis dar galėtumėte nerti stačia galva į gyvenimą be jokių patogumų?
– Man komfortas – tikrai nėra prioritetas. Būna ir dabar kad nukrenti miegoti ten, kur tik papuola – po kažkokiais laivais, tiltais ar ant stogų. O kartais smagu miegoti viešbučio kambaryje, nors iš tiesų niekas negali atstoti nakvynės po žvaigždėmis kur nors kopose...
Iš esmės visada ėjau kiaurai sienas. Ten, kur įdomu. O įdomu dažniausiai ten, kur bent truputį pavojinga.
Kita vertus, man patinka kontrastai visur. Būna, kad keliauji po kokį laukinį kraštą, valgai konservus ar ką sumedžioji, kartais rizikuoji savo gyvybe, o paskui už kelių dienų jau mėgaujiesi Dubajaus viešbučių prabanga, fotografuoji kokias nors prabangias vilas ir pan. Tad tokie kontrastai – irgi smagioji mano darbo dalis.
– Ar pasipiršdamas tikėjote, kad savo klajoklišką gyvenimo būdą galite suderinti su ramiu šeimyniniu gyvenimu?
– Nežinau... Turėdamas šeimą truputį pasikeičiau. Derinausi prie jos, prie gimusio stebuklo. Anksčiau, atrodo, net laiko neskaičiuodavau, važiuodavau, kur akys mato. Vaikai itin pririša prie namų, bet čia aš visai nesiskundžiu. Man beprotiškai patinka būti su Vincentu ir Jurgiu. Berniukai ir aš esame kuo puikiausia komanda. Deja, taip jau gyvenime yra, kad negali visko turėti. Gyvenimas yra apie pasirinkimą.
– Gimėte, augote Kaune. Brendote jame kaip menininkas. Visai nedaug dienų liko, kol Kaunas taps Europos kultūros sostine 2022. Kokius jausmus šiam miestui jaučiate?
– Manau, kad ne miesto vardas ar statusas čia svarbiausia, o jame gyvenantys žmonės, aplinka. Esu šiam miestui dėkingas už savo pirmuosius ir stipriausius gyvenimo potyrius, susijusius su Senamiesčiu, stoties rajonu, Žaliakalniu, Nemunu. Dabar esu "Kaunas Europos kultūros sostinė 2022" ambasadorius ir manau, kad švelnūs vaikystės prisiminimai su dabartine veikla yra labai glaudžiai susiję. Niekas nevyksta be priežasties. Kaune mano namai – ir šeimyniniai, ir kūrybiniai. Tobulas atspirties taškas.
Atsidavimas: "Be menininko karjeros ir fotografijos, neturiu beveik nieko. Tai didžioji ir vienintelė mano gyvenimo aistra", – prisipažįsta I.Maldžiūnas. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Prisipažinote, kad esate naktinė persona ir jūsų darbas iš esmės prasideda tada, tai kiti eina miegoti. Ar nuo pat pradžių naktys buvo jūsų darbų scena?
– Tai labiau susiję su "Magic‘‘ serija, t.y. su pastaraisiais penkeriais metais. Būdavo, kad šeima jau pietauja, o aš tuo metu tik keliuosi ir pusryčiauju. Vėliau darbas su užsakovais – įvairūs laiškai, skambučiai, vakaras su vaikais, o apie vidurnaktį, visus sumigdęs, važiuoju fotografuoti arba tvarkau nuotraukas kompiuteriu. Tamsos galimybės man yra kūrybinis kosmosas. Tada dirbtinėmis šviesomis galiu išryškinti tai, kas man patinka, o tamsoje palikti visą nereikalingą triukšmą. Diena man asocijuojasi su neramumu – visi keliasi, puola ką nors daryti, chaosas toks. O naktį aš sukaupiu savo mintis, pabūnu pats su savimi. Miego? Ne, nesinori. Jei kitiems žmonėms vidurnaktį akys limpa, tai man, priešingai, – atsiveria ir akys, ir širdis (juokiasi).
