Pirmadienį Lietuvą pasiekė skaudi žinia – skelbta, kad nuo sužalojimų Kyjivo ligoninėje mirė karys savanoris iš Lietuvos V. Polkovnikovas. Valerijaus bičiuliai socialiniuose tinkluose pasidalijo informaciją, kad vyrą rusai sužeidė mūšio lauke Bachmute. Jie pradėjo rinkti pinigus vyro laidotuvėms ir kūno pervežimui į Lietuvą, mat jokių socialinių garantijų Ukrainoje savanoriškai kariaujantys lietuviai neturi. Visuomenei apie tai paskelbė ir krašto apsaugos ministras, pirmasis pareiškęs užuojautą.

„Kiekvienas karas reikalauja aukų. Iš okupanto reikalauja „patrankų mėsos“, o iš gynėjų – savanoriško pasiaukojimo. Kyjivo ligoninėje po sužeidimų, patirtų Bachmute, mirė lietuvių savanoris Valerijus Polkovnikovas. Kiekvienas pagal savo išgales remia Ukrainą, bet kai kurie sumoka ir aukščiausią gyvybės kainą“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė A. Anušauskas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tiesa, netrukus šis ministro įrašas iš jo socialinio tinklo paskyros mįslingai dingo.

„Aš neištryniau įrašo. Savo įrašus apie bet kuriuos privačius asmenis laikau nuo pusvalandžio iki valandos. Galėjote tuo įsitikinti ir anksčiau“, – teigė A. Anušauskas.

Klaustukų šioje istorijoje ir dar daugiau.

„Informacijos daug neturime. Galime tiktai pasakyti, kad patvirtinti informacijos, kuri buvo pasirodžiusi viešumoje dėl jo žūties aplinkybių, mes negalime“, – sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Pasirodo, krašto apsaugos ministras tiesiog pasitikėjo įrašu, kuris buvo paskelbtas socialiniuose tinkluose, tačiau informacijos netikrino. „Čia yra ta informacija, kuri buvo paskelbta“, – savo įrašą facebuke grindė jis.

Tuo pat metu Ukrainos ambasada sako, kad žinių, jog vyras būtų kariavęs mūšio lauke – neturi.

„Ambasados duomenimis – ne, nekariavo. Mes tokių žinių, kad būtų kariavęs fronte – Bachmuto apylinkėse ar kitur, tikrai neturime. Galiu tik pridurti, kad mirties priežastis taip pat nėra susijusi su sužeidimais fronte“, – sakė ambasadorius Valdemaras Serapinas.

„Žinote, aš turiu daug ką žinoti, bet tokios informacijos mums neteikia, o aš – nekomentuoju“, – gynėsi A. Anušauskas.

Skelbiama, kad V. Polkovnikovas buvo instruktorius, mokė Ukrainos karius naudotis dronais.

„Artimieji dėkoja už aukas ir palaikymą. Surinkta pakankama suma palaikų atvežimui ir laidotuvėms.

Valerijus Polkovnikovas kovojo Ukrainoje ir patyrė sužeidimų po artilerinio apšaudymo. Tačiau paskubėjau su vertinimu, jog tai buvo pagrindinė mirties priežastimi. Atleiskite jei suklaidinau, kad žuvo tiesiogiai mūšyje“, – feisbuke rašė žuvusiojo artimasis Rokas Pauliukaitis.

Pavyko gauti ir medicininį išrašą apie mirties priežastį, tačiau artimųjų, giminaičių pageidavimu apie tai tiesiog negaliu kalbėti.

Kyjivo ligoninėje lankėsi ir Lietuvos ambasados Ukrainoje pareigūnai, tačiau vyro mirties priežastis visuomenei neviešinama.

„Iš karto du ambasados konsuliniai pareigūnai išvyko į ligoninę ir, deja, kai jie nuvyko, jis jau buvo ką tik miręs. Pavyko gauti ir medicininį išrašą apie mirties priežastį, tačiau artimųjų, giminaičių pageidavimu apie tai tiesiog negaliu kalbėti“, – sakė Lietuvos ambasadorius V. Serapinas.

Informacijos, kiek lietuvių karių savanoriškai yra išvykę į Ukrainą, niekas nerenka. Neoficialiais Lietuvos ambasados duomenimis, Ukrainoje gali būti kelios dešimtys savanoriškai atvykusių lietuvių karių.

Renatai tai – jau viena paskutinių vairavimo pamokų prieš mokyklinį egzaminą. Vis dėlto 47-erių metų moteris įsitikinusi, kad gerai vairuoti ji dar neišmoko. Reikia daugiau praktikos, todėl teks pirkti papildomų pamokų.

„Dėl kelio ženklų viskas lyg ir aišku, bet kai važiuoji, realybėje yra viskas kitaip, sutrinki, nes tų ženklų daug. Per pirmas pamokas iš viso jų nemačiau, tarsi jų net nebūtų buvę, nes įtampa. Dabar jau imi ir ženklus pastebėti, bet tų pamokų papildomų tikrai reikia“, – kalbėjo vairavimo mokyklos mokinė Renata.

Nors „Regitroje“ vairavimo egzamino moteris dar nelaikė, ji jau dabar nusiteikusi pesimistiškai.

„Manau, kad „Regitroje“ tikrai nepavyks išlaikyti egzamino iš pirmo karto. Jaudulys daro savo“, –  nuogąstavo Renata. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Šiuo metu teorijos egzaminą „Regitroje“ iš pirmo karto išlaiko kiek daugiau nei 40 proc. žmonių. Tačiau neretai būsimiems vairuotojams jį tenka laikyti ir dešimtis kartų.

Dabar jau imi ir ženklus pastebėti, bet tų pamokų papildomų tikrai reikia. Manau, kad „Regitroje“ tikrai nepavyks išlaikyti egzamino iš pirmo karto.

 

„Kažkada buvo rekordas – 36 kartai. Nežinau, ar jį kas nors sugebėjo „pagerinti“, – teigė „Regitros“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Saulius Šuminas.

Nors „Regitros“ atstovai tikina, kad visi teorijos klausimai yra gerai suformuluoti ir logiški, su tuo sutinka ne visi.

„Labai daug klausimų buvo nelogiškų. Tave įspraudžia į tokius rėmus, kurie prieštarauja logikai, nes realiose situacijose žmonės taip nesielgia“, – savo nuomonę išsakė vairavimo mokyklos mokinys Dominykas.

Problemų kyla ne tik dėl teorijos egzamino. Kasmet mažėja iš pirmo karto išlaikančiųjų ir vairavimo egzaminą. Dabar tai pavyksta vos kas penktam. 

„Dabar apskritai per šiuos tris mėnesius iš pirmo karto išlaikė 21 proc. Galiu pasakyti, kad per „Regitros“ istoriją tai – žemiausias procentas, kokį kada nors esame turėję“, – kalbėjo S. Šuminas.

Priežasties, kodėl pastaruoju metu vis daugiau būsimų vairuotojų „Regitros“ vairavimo egzaminą išlaiko tik iš antro, trečio, o neretai ir iš dešimto karto, niekas pasakyti negali. Tik – spėjimai.

„Gal daugelis nueina laikyti egzamino psichologiškai nepasiruošę. Jei žmogus gerai vairuoja, pasitiki savimi, tai jam jaudulys nepakiša kojos. Įprastai išlaiko iš pirmo karto“, – teigė vienos mokyklos vairavimo instruktorius Sigitas Pudžemys.

„Stengiamės motyvuoti, sudominti, bet yra dalis tiesiog tokių, kurie per visas vairavimo pamokas ir lieka nemotyvuoti“, – teigė kitas vairavimo instruktorius Artūras Panavas.  

Instruktoriai tikina, kad tai, kaip pavyks išlaikyti egzaminą, priklauso nuo paties žmogaus pastangų.  Pasak jų, motyvacijos iš tikrųjų išmokti vairuoti daugiau turi vyresni, o jaunimas dažniausiai ateina, nes tėvai liepia. Todėl ir mokytis nelabai nori.

„Vieni ateina ir sako, kad jam reikia vairuotojo pažymėjimo. Sakau, reikia mokytis, tada ir įgysi. Jeigu bus toks požiūris, kad tik dėl pažymėjimo ateini, neišmoksi vairuoti“, – komentavo S. Pudžemys.

Nors iš pirmo karto neišlaikantys egzamino neretai kaltina aukštus „Regitros“ reikalavimus, instruktoriai tam nepritaria.

„Manau, reikalavimai nėra per aukšti, todėl, kad transporto daugėja, eismas intensyvėja. Ir tokie reikalavimai, kurie buvo prieš, tarkim, dešimt metų, dabar jau neatitinka šiuolaikinio eismo sąlygų“, – svarstė A. Panavas.

Manau, reikalavimai nėra per aukšti, todėl, kad transporto daugėja, eismas intensyvėja.

 

„Vertinimas, manu, turėtų būti griežtas. Neturėtume nuleisti tos kartelės dėl saugumo kelyje – juk avarijų nemažėja“, – sakė S. Pudžemys.

Net ir vairavimo mokyklose daug kam nepasiseka išlaikyti vairavimo egzamino iš pirmo karto.

„Kiti išlaiko tik iš antro, trečio, būna, ir iš penkto karto“, – konstatavo S. Pudžemys.

Lietuvoje minimalus praktiniam vairavimo mokymui skiriamas laikas yra 30 akademinių valandų. Visgi instruktoriai tikina, kad tiek beveik niekada neužtenka.

„Kiek man žinoma, karantinas apribojo ir vairavimo mokyklų veiklą. Per visą šį laiką, kol esame šiame rėžime, dar nė karto neteko matyti, kad kurios nors vairavimo mokyklos automobilis suktų miesto gatvėmis. Todėl šiandien pamatytas vaizdas tiesiog apstulbino“, – portalui kauno.diena.lt teigė ketvirtadienio popietę visą veiksmą miesto centre matęs kaunietis.

Jis pasidalijo ir fotografijomis, kuriose užfiksuotas vairavimo mokyklos „ARV-Auto“ automobilis, prekybos centro aikštelėje sustabdytas pareigūnų. Kaip matoma nuotraukose, iš mokomojo automobilio išlipęs vyras ir moteris, kuri, kaip galima spėti, yra pradedančioji vairuotoja. Pareigūnai su, kaip galima manyti, instruktoriumi aiškinasi esamą situaciją.

Skaitytojo nuotr.

Apie tai, kad minėta transporto priemonė buvo sustabdyta, portalui kauno.diena.lt patvirtino ir Kauno policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė.

Pasak jos, šiek tiek po 17 val. pareigūnai gavo pilietiškų gyventojų pranešimus, kad gatvėse pastebėtas vairavimo mokyklos automobilis. Žmonės teigė žinantys, kad šios paslaugos karantino metu kol kas nėra leistinos.

Nedelsiant į pranešimus sureagavę pareigūnai sustabdė minėtą transporto priemonę, šiuo metu jie aiškinasi situacijos aplinkybes. Informacija apie galimą karantino pažeidimą bus perduota policijos komisariatui. Pasitvirtinus galimam pažeidimui bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas.

Primename, kad administracinių nusižengimų kodeksas asmenims už tokius pažeidimus numato baudą nuo 500 iki 1 tūkst. eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 1,5 tūkst. iki 6 tūkst. eurų. Pirmą kartą skiriama pusė minimalios baudos.

Portalo žurnalistams paskambinus į vairavimo mokyklos „ARV-Auto“ Kauno filialą moteriškas balsas akcentavo, kad tokiomis valandomis atsakingi asmenys, galintys pakomentuoti šią situaciją, jau nedirba. Tačiau uždavus klausimą, ar vairavimo mokykloje jau galimos pamokos su instruktoriais gatvėse, ji patikino, kad vyksta tik registracija, o realūs veiksmai tik ateityje.

Ignui ir jo žmonai – tai jau trečiasis vaikelis. Pora turi dar du sūnus.

"Prieš 10 metų išgyvenome pirmąjį nėštumą, kuris nutrūko trečiame mėnesyje. Mums sakė, kad augo du vyrai, – portalui kauno.diena.lt atviravo I. Bakėjus. – Tačiau tuomet aš buvau pradžių pradžioje. Viskas tvyrojo it migloje. Išbandymai buvo labai stiprūs. Atsilaikėme! Dabar tie du vyrai mus stebi nuo debesies!"

Pirmadienį gimusiu vaikeliu, įkėlęs savo nuotrauką iš gimdymo skyriaus, 32-ejų metų Ignas pasidžiaugė socialiniame tinklapyje.

„18.27 berniukas užgimė! Mama Simona nuostabiai jaučiasi! Daug daug meilės siunčia visata, – rašė pozityvumu ir gera nuotaika dažnai trykštantis sveikatos treneris. – Tik vienas prašymas, padėkokite savo tėvams, kad jus pagimdė."

Tai – nesuvokiama protu, medikai gūžčiojo pečiais. Bet jei taip atsitiko, taip gali būti.

Populiarus treneris, kuris yra ir pozityvumą skatinančios televizijos laidos "0 laipsnių" vedėjas, sulaukė daugiau nei dviejų tūkstančius sveikinimų.

Vardo sūnui jie dar neišrinko, todėl kol kas jį vadina "leliuku".

Nenorintis atskleisti savo vaikų amžiaus ir vardų, Ignas prisipažino, kad antras ir trečias nėštumas bei gimdymas labai skirtingi, bet sklandūs.

„Nes skirtingi vyrai atkeliavo į šią žemę, – mums teigė Ignas. – Tačiau ketvirtas, kaip, beje, ir visi, įvyko tik stebuklo dėka. Tai – nesuvokiama protu, medikai gūžčiojo pečiais. Bet jei taip atsitiko, taip gali būti."

Penktadienį Kaune dvidešimčiai Ukrainos karių įteikti tarptautinio instruktoriaus kurso baigimo pažymėjimai, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

Penkių savaičių trukmės kursas Ukrainos puskarininkiams Lietuvoje organizuotas tarpininkaujant NATO ir atsižvelgiant į Ukrainos poreikius.

„Kurso dalyvių sudėtis nuo ankstesnių mokymų yra stipriai pasikeitusi į teigiamą pusę ir atspindi pokyčius, vykstančius Ukrainos karinėse pajėgose. Į šį kursą atvyko jaunosios kartos puskarininkiai iš visų Ukrainos karinių pajėgų rūšių, savo daliniuose vykdantys instruktoriaus pareigas“ – pranešime spaudai teigė sakė Puskarininkių mokyklos viršininkas seržantas majoras Bronius Basalykas.

Mokymus ukrainiečiams vedė didelę patirtį turintys ir NATO valstybėse kursus baigę Lietuvos kariniai instruktoriai, pagrindinis jų uždavinys buvo suteikti Ukrainos kariams žinių ir įgūdžių, reikalingų planuojant ir rengiant karines pratybas.

Mokymų Lietuvoje metu dalyviai buvo supažindinti su karinio rengimo pagrindais, mokomi organizuoti ginkluotės ir šaudybos, parengiamąsias ir mūšio pratybas. Kurso programa Lietuvos kariuomenės mokykloje sudaryta siekiant tobulinti Ukrainos karinių instruktorių žinias ir įgūdžius, kaip rengti teorines ir praktines pratybas kariams, taikant pažangią NATO šalių karinės pedagogikos patirtį.

Pažymėjimų ir kvalifikacinių ženklų įteikimo iškilmingoje ceremonijoje Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje dalyvavo Ukrainos gynybos atašė Lietuvai jūrų kapitonas Dmytro Donskoi, krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės mokyklos, Jungtinio štabo atstovai.

Ukrainos Sausumos pajėgų seržantų mokymo centro personalas yra sudarytas iš Lietuvos kariuomenės mokykloje parengtų instruktorių. Šiame centre yra taikoma tokia mokymo metodika, kokios ukrainiečiai buvo mokomi Tarptautinio instruktoriaus kurso metu Lietuvoje.

Atsargos karininkas klaipėdietis Valerijus Krisikaitis – legendinis kovinių plaukikų vadas bei archeologų povandenininkų instruktorius ir mokytojas. Milžinišką nardymo patirtį turintis ekspertas neslepia, kad jo specialybėje romantikos ir poezijos labai nedaug.

Nuotykis su "Mega Brize"

– Teko iš kito naro išgirsti pasakojimą apie tai, kaip į Klaipėdos jūrų uostą turėjo įplaukti užsienio laivas, o jo kapitonas atviroje jūroje už borto pastebėjo du narus ir išsigando, kad laivo korpusas gali būti užminuotas. Jums teko nerti ir tai patikrinti.

– Buvo tokia istorija. Tai nutiko 1992 m. gegužės 11 d. Atvirame reide jūroje stovėjo laivas "Mega Brize" su Maltos vėliava. Mūsų pasieniečiai perėmė to kapitono radijo pokalbį su kolega, kurio laivas jau buvo prisišvartavęs Klaipėdos uoste. Jam šis prasitarė apie matytus narus. Mes tada buvome vienintelė narų grupė karinėse pajėgose. Mane iškvietė tuometis Pakrančių apsaugos vadas ir buvo nuspręsta skubiai organizuoti laivo povandeninės dalies apžiūrą. Nuvykome, panėrėme, bet mums neleido viso laivo apžiūrėti. Iš tikrųjų nėra aišku, ar ten tikrai kažkas nardė, ar, sukeldamas tą sumaištį, kapitonas norėjo greičiau patekti į uostą. Bet kuriuo atveju po to jam skubiai davė leidimą įplaukti į Klaipėdą.

– Kiek jūsų nėrė apžiūrėti to laivo korpuso?

– Dalyvavome dviese – aš ir Arūnas Vainora (nardymo klubo "Oktopus" vadovas – A.D.), tada jis buvo kariuomenės savanoris. Jis apžiūrėjo vieną bortą, aš patikrinau sraigtą. Spėju, kad ten galėjo būti ir narai. Apie tai vėliau dar kalbėjausi su kai kuriais kariškiais. Jie tvirtino matę panašius narus ir toli jūroje. Veikiausiai tai galėjo būti sovietų kariškiai, kurie galbūt išmontavo kažkokį savo karinį prietaisą. Daugiau informacijos apie tai neturime. Tada buvo dar tik pati valstybės kūrimosi pradžia. Mes net vykdyti tos užduoties nuplaukėme ne karinių jūrų pajėgų laivu, o uosto locmanų kateriu.

– Jūs apie tai pasakojate kaip apie paprastą nuotykį, tačiau realiai juk nežinojote, ką rasite panėrę, kokie pavojai jūsų tyko?

– Pavojų galima greitai rasti, jei darai daug klaidų. Aišku, nežinojome, ką ten aptiksime, su kuo susidursime. Buvome ginkluoti peiliais, tada dar jauni ir stiprūs. Tiesa, neturėjome specialaus šaunamojo ginklo. Tik vėliau pagalvojau, kad reikėjo paimti bent medžioklinį povandeninį arbaletą, kad būtų galima tarp priešininko, jei toks bus, laikyti atstumą. O tada tiesiog patikrinau, ar peiliai aštrūs, ir viskas. Buvome pasiruošę kautis, jeigu kas. Be to, aš turėjau telefono ryšį, galėjau kai ką pasakyti likusiems laive. Vėliau, kai buvau kovinių plaukikų būrio vadas, teko po vandeniu apžiūrinėti ir saugoti prezidento Algirdo Brazausko laivą, kol jis ruošėsi išvykti į Lenkiją. Teko užtikrinti Rusijos Federacijos gynybos ministro saugumą, kai jis kėlėsi keltu per Kuršių marias. Tada šiokios tokios įtampos irgi buvo, nors, tiesą sakant, nieko ypatingo.

Mirtina profesija

– Ar romantiška jūsų profesija?

– Tiems, kam pasakoji apie savo darbą, atrodo, kad tai – romantiškas užsiėmimas. Tačiau anaiptol taip nėra. Sakykime, šuoliai iš sraigtasparnio į vandenį, tolimi plaukimai, tai tik darbas, rutina. Buvau kovinių plaukikų vadas, turėjau užtikrinti, kad mano grupė būtų tinkamai paruošta vykdyti užduotis, pašalinėms mintims vietos nebuvo, turėjau padaryti viską taip, kad niekam nieko blogo nenutiktų. Pavyzdžiui, naktį kovinius plaukikus išmeta jūroje 10 km nuo kranto, reikia pasiekti laivą-taikinį. Ir tenka ne šiaip plaukti, nes mus gaudo kateriais. Kiekviena klaida gali baigtis tragiškai, nes plaukiame paviršiumi užsimaskavę. Ir tada pamąstymai, kad darome kai ką nuostabaus ar neįprasto, yra antraeiliai dalykai.

– Tačiau jūsų profesija – mistifikuota, yra nuostata, kad koviniai jūrų ruoniai – nemirtingi, superžmonės, kiek tam yra pagrindo?

– Koviniai plaukikai – mirtingi žmonės. Paprastai kalbant, kovinis naras yra tarsi didelė žuvis, o žuvis gaudo ir jas siekia nužudyti. Tačiau ši specialybė unikali tuo, kad ne kiekvienas karys gali tapti geru naru. Todėl atranka labai didelė. Ir pasaulyje iš viso kovinių narų nėra labai daug. Todėl juos labai saugome, puoselėjame, stengiamės turėti rezervą.

– Kada iš viso atsirado koviniai plaukikai?

– Bene labiausiai jų veikla pasireiškė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Vokiečiai juos paruošė tik 1944 m., kai artėjo karo baigtis. Per pusmetį jie parengė 30 tokių plaukikų. Tie vaikinai veikė ne jūrų uostuose, bet upėse minavo laivus, nes sąjungininkai jau veržėsi į Vokietijos teritoriją. Per 9 mėnesius kovų iki karo pabaigos iš 30 liko tik 11, kiti žuvo ar pateko į nelaisvę. Ta grupė pridarė daug nuostolių, jie sprogdino tiltus, minavo laivus, užpuldinėjo baterijas krantinėse. Prieš 3–4 tokius žmones kovojo aviacija, artilerija, patruliai, pėstininkai, keli šimtai žmonių. Karas yra karas, tai toks žvėris, kuris minta krauju.

– O ką koviniai plaukikai veikia taikos sąlygomis?

– Taikos sąlygomis jie treniruojami, mokomi, ir jei tik įmanoma valstybei, tokie kariai siunčiami į misijas karštuose taškuose. Tai kariai, kurie turi būti nuolatinės parengties, kad jie būtų ir parako pauostę.

– O kas užsiima kontrabandos paieška?

– Narai muitininkai. Man teko juos ruošti, jie praėjo kursą narų rengimo skyriuje. Dabar ryšių su jais nepalaikau, bet girdėjau, kad gauna užduotis ir nardo.

Filmuose – tiesos nedaug

– Kiek metų koviniai narai paprastai gali dirbti šį darbą?

– Jei vyras palaiko fizinę formą, jis gali būti tinkamas šiam darbui net iki 50-ies. Pavyzdžiui, aš geriausios formos buvau 45-erių. Tada jaučiausi labai stiprus, buvo gera ištvermė. Paskui duomenys kiek krenta. Vis dėlto įtampa, stresai, dažnai būna, kad jie viršija ribas ir treniruočių metu. Per daug nardyti nėra sveika, bet mažai nardyti taip yra blogai, nes organizmas greitai atpranta, ir tada, kai reikia vėl nerti, būna didelis krūvis, emocinis – taip pat. Ir tie dalykai veda iš rikiuotės. Amerikiečiai labai gerai atidirbo visą narų rengimo ir palaikymo sistemą. Be to, šie vyrai būna labai motyvuoti, jie stengiasi laikytis režimo, neatsipalaiduoti, nes tokia jų specialybė.

– Ar meniniuose filmuose apie kovinius narus vaizduojama viskas taip, kaip realybėje?

– Neatitikimų gana daug. Tie žmonės, kurie kuria filmus, nežino ir negali žinoti, kaip iš tikrųjų viskas atliekama. Meniniuose filmuose reikia parodyti, kad būtų gražu. Ir efektinga. Realybėje tokių efektų nėra, nebent – finišas. Net dokumentiniuose filmuose neatskleidžiama tiesa, negalima rodyti tam tikros metodikos, nes tų žmonių galimybės yra slaptas ginklas, ir jis turi būti nematomas.

Paslaptis saugoti – pavojinga

– O jūs nuo ko pradėjote?

– Nors esu gimęs Pasvalio rajone, dar vaikystėje atsikėlėme į Kretingalę, o didžiąją gyvenimo dalį gyvenau Klaipėdoje. Čia mano miestas – drėgnas, malonus. Nardymu domėjausi visada. 1968 m. pamačiau filmą apie kovinius plaukikus ir užsidegiau. Man tada buvo 17 m. Nuėjau pas sporto klubo viršininką ir pasakiau, kad noriu tarnauti tokiame dalinyje. Jis patikino, kad ten labai griežta atranka, ir mane tai dar labiau suintrigavo. Jie net neuniformuoti vaikšto, kad niekas nieko apie juos nežinotų. Pamaniau, kad man reikia ruoštis tam. Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje sovietai išleido labai daug knygų apie Vakarų šalių kovinius plaukikus, ir aš jas visas turiu. Daug skaičiau, treniravausi, sportavau, nardžiau, paskui – tarnyba sovietinėje kariuomenėje inžineriniuose daliniuose, kur išmokau sprogdinti. Iki Lietuvos nepriklausomybės dirbau ir gelbėjimo stotyje naru, ir Klaipėdos jūrų uoste. Po to – kariuomenė. Kai buvo pasirašytas įsakymas dragūnų batalione įsteigti kovinių plaukikų būrį, pradėjome čia ruošti savo žmones.

– Jau bene 10 metų darbuojatės Klaipėdos universitete, ruošiate archeologus darbui po vandeniu, ar gyvenimo ritmas sulėtėjo?

– Šiek tiek. Aprimau. Parengiau vadovėlį studentams, dabar baigiu dar vieną – kariškiams. Sėdžiu popieriuose. Vasarą, kai tik geras oras, dirbame su archeologais jūroje, paskui – stovykla Plateliuose.

– Kaip manote, ar ne taip seniai prie Švedijos pasirodęs nenustatytas povandeninio laivo pasirodymas – atsitiktinumas?

– Nebūtinai. Tas slaptas karas visada vyko ir vyks. Štai mes čia sėdime, kalbamės, o kai kas tuo pat metu planuoja kovinę operaciją ar ją vykdo. Tai natūralu. Dauguma paslapčių bus saugoma daugybę metų, kol galės jas atskleisti. O veikiausiai niekada niekas nieko nesužinos.

– Jums pačiam tenka daug valstybinių paslapčių saugoti?

– Kažkiek. Paslapčių saugotojas – pavojinga specialybė. Geriau žinoti kuo mažiau.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. sausio 14 d. Pasvalio raj., Kaukliuose.

Mokyklą baigė Klaipėdoje.

Dirbo naru gelbėjimo stotyje.

Buvęs Lietuvos kariuomenės kovinių plaukikų vadas.

Klaipėdos universiteto povandeninių archeologų instruktorius.

Vairavimo instruktorių bendravimo su mokiniais kultūra Lietuvoje yra problema: pamirštama, kad geras instruktorius pirmiausiai turėtų būti geras pedagogas. Taip portalui LRT.lt teigia automobilių žurnalistas, lenktynininkas bei vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas.

Savo ruožtu ralio meistras Henrikas Kazakauskas sako pastebintis automobiliuose rūkančius ir su mokiniais nebendraujančius instruktorius. Nei šie, nei šaukiantys ant mokinių, anot H. Kazakausko, gerų mokymo rezultatų pasiekti negali.

Vilnietė Indrė papasakojo LRT.lt redakcijai savo karčią mokymosi vairuoti patirtį. Moteris sako girdėjusi, kad žmonės skundžiasi blogais vairavimo instruktoriais, tačiau maniusi, kad taip būti negali.

„Deja, su instruktoriumi nepasisekė ir man. Labiausiai erzino tai, kad instruktorius visuomet būdavo „su kvapeliu“ ir turbūt todėl – labai nervingas ir piktas. Vieną kartą, kai aš kažką ne taip padariau, jis pareiškė su manimi daugiau nekalbėsiantis. Taip ir padarė, o grįžus į mokyklą, jis tiesiog išlipo iš automobilio, trenkė durimis ir neatsisveikinęs nuėjo. Su juo būdavo geriau nepradėti ginčytis, nes jis tik labiau susinervindavo, pradėdavo šaukti. Pirmus kartus vairuojant yra pakankamai streso, o tokios situacijos viską dar labiau apsunkina“, – nemalonia patirtimi dalijasi Indrė.

Vilnietė prisimena situacijas, kai, važiuojant gatve, pykčio nevaldantis vairavimo mokytojas skaičiuodavo lavonus. „Jis man sakydavo: „Jei dabar tu viena važiuotum, tai štai būtų vienas, du, trys, keturi... lavonai“, – pasakoja Indrė.

Vairavimo mokyklos administracijai moteris teigia nesiskundusi, kartą po keturių pamokų pati mokykla pareiškė, kad instruktorius labai užimtas, pasiūlė kitą. Indrė mielai sutiko, pamokos buvo kur kas malonesnės, tačiau jau po poros pamokų sugrįžo senasis instruktorius.

„Aš prašiau, kad man grąžintų tą, su kuriuo teko pavairuoti porą pamokų, tačiau mokykla nusprendė, kad negali to padaryti, motyvuodama tuo, kad instruktorius paskui nebežino, kiek mokinys ko išmoksta. Likusias pamokas lankiau pas nervingąjį instruktorių, nesijaučiau gerai mokanti vairuoti, o egzamino metu jis man parašė neigiamą vertinimą. Tačiau tuomet jau dirbtinai maloniu balsu siūlė papildomas pamokas, kurių aš atsisakiau“, – prisimena Indrė.

Užuot mokęs vairuoti, sėdėjo ir rūkė

Vilnietė Agnė su LRT.lt redakcija taip pat pasidalino savo mokymosi vairuoti istorija. Agnės instruktorius šaukdavo labai retai, dažniau jis tiesiog sėdėdavo šalia, rūkydavo, o po pamokos pasakydavo, kad viskas buvo blogai.

„Tikriausiai kiekvienas, kuris eina mokytis vairuoti, tikisi kokybiškų pamokų, kompetentingo, savo nervus ir emocijas sutramdančio instruktoriaus. Mano pirmasis instruktorius tikrai nebuvo toks. Stresą labiausiai keldavo jo elgesys – jis visiškai neaiškindavo, nekomentuodavo klaidų, tiesiog sėdėdavo ir rūkydavo, o pamokos pabaigoje pasakydavo, kad buvo blogai“, – patirtimi dalijasi Agnė.

Mergina teigia maniusi, kad galbūt problemiška ji, o ne instruktorius, tačiau, kai nusprendė jį pakeisti, sužinojo, kad taip jis elgdavosi ir su kitais mokiniais.

„Tą dieną, kai paprašiau pakeisti instruktorių, administratorė pasakė, jog dėl mano pirmojo instruktoriaus sulaukė daugybės nusiskundimų. Pakeitusi instruktorių pajutau, kad mokausi vairuoti, o ne tiesiog važinėju be tikslo. Jis ragindavo klausti, kas neaišku, pats komentuodavo mano veiksmus. Tačiau nepaisant to, kad galiausiai turėjau galimybę pasimokyti su normaliu instruktoriumi, nesijaučiu tvirtai, nes nemaža dalis pamokų, praleistų su prastu instruktoriumi, neleido man kokybiškai išmokti vairuoti. Planuoju kartoti visą vairavimo pamokų kursą jau kitoje mokykloje“, – kalba mergina.

Du instruktorių tipai, iš kurių naudos mažai

Pasak H. Kazakausko, vairavimo instruktoriai, kaip ir kiti pedagogai, yra labai skirtingi – vieni pikti, kiti tylūs. Tačiau iš abiejų kraštutinumų naudos – nedaug.

„Tas, kuris tyli ir nieko neveikia, nieko ir neišmoko. Šaukti taip pat nėra gerai: tuomet žmogui dar labiau nesiseks. Kartais, pravažiuodamas pro mokomuosius automobilius, matau, kaip jame sėdi mokinys, kurio tik pusė galvos matyti pro langą, o instruktorius tuo metu sėdi, rūko arba telefonu tvarkosi savo reikalus. Tada norisi sustabdyti ir pasakyti: „klausyk, asile, pasodink žmogų normaliai, o jei nemoki, nedirbk to darbo“. Jei instruktorius net nesugebėjo normaliai mokinio pasodinti, tai ką jau kalbėti apie bendravimo kultūrą“, – piktinasi H. Kazakauskas.

Pasak pašnekovo, panašu, kad kai kurie instruktoriai tiesiog stengiasi prastumti laiką. Kai kurių instruktorių, H. Kazakausko teigimu, visai nemotyvuoja mažas jų atlyginimas.

Lenktynininkas Ignas Gelžinis teigia manantis, kad visose situacijose vairavimo mokytojas turi gebėti išlaikyti šaltus nervus. Tai, jog žmogus vairavimo instruktoriumi dirba daugybę metų ir šis darbas jam jau nebekelia gerų emocijų, negali būti pasiteisinimas.

„Instruktorius turėtų būti labai ramus, šaltų nervų, suprasti, kad žmogus negimė mokėdamas vairuoti. Geras vairavimo mokytojas turėtų palaikyti net ir tą mokinį, kuriam nesiseka. Tuomet stresas sumažėtų, nes kai pradedama rėkti, stresas padidėja kelis kartus. Apie klaidas turėtų būti kalbamasi ramiai. Jei reikia, sustojus, bet jokiu būdu ne agresyviai“, – mintimis dalijasi I. Gelžinis.

Instruktoriai rengiami dėl licencijos, o ne mokėjimo mokyti

Automobilių žurnalistas, lenktynininkas bei vairavimo instruktorius A. Pakėnas teigia matantis vairavimo instruktorių negebėjimo bendrauti su mokiniais problemą. Pasak jo, Lietuvoje manoma, kad, jei žmogus moka vairuoti, jis gali būti geras instruktorius, tačiau taip tikrai nėra.

„Tikrai matau tokią problemą. Lietuvoje nelabai suprantama, kad instruktorius pirmiausiai yra pedagogas. Čia galvojama, kad, jei žmogus moka vairuoti, jis gali būti ir geras instruktorius. Tačiau svarbesnės yra žmogaus pedagoginės savybės – gebėjimas dirbti su jaunu žmogumi, išaiškinti problemą, formuoti vairavimo įgūdžius, žinoti, ką daryti, jei žmogui nesiseka. Viso to pas mus mokoma mažai, vairavimo instruktorių mokymo kursai yra daugiau formalūs, suteikiantys licenciją, o ne tas savybes, kurias tikram instruktoriui reikia turėti“, – sako A. Pakėnas.

Jo žodžiais, vairavimo instruktorių mokymuose būna mokoma pedagogikos, psichologijos, tačiau, pašnekovo manymu, per mažai. Taip, pasak A. Pakėno, yra dėl požiūrio, kad instruktorius yra tas, kuris moka vairuoti, nors iš tiesų kur kas svarbesni yra pedagoginiai gebėjimai.

Psichologė, „Lietuvos draudimo“ pykčio keliuose valdymo konsultantė Eglė Masalskienė sutinka, kad geras instruktorius turėtų būti ne tik geras vairavimo meistras, bet ir pedagogas. Jis turėtų išmanyti suaugusiųjų mokymosi ypatumus.

„Žmonės, kurie draugauja su technika, gali nelabai draugauti su žmonėmis ir atvirkščiai. Šios profesijos atstovams reikia turėti kompetencijų ir technikos valdyme, ir žmogiškųjų išteklių valdyme. Kai kurie turi tai iš prigimties, bet to galima išmokti“, – sako psichologė.

E. Masalskienės teigimu, jei žmogus susiduria su pernelyg nervingu arba atmestinai savo darbą dirbančiu vairavimo mokytoju, jis, nekaltindamas vien savęs dėl visų nesėkmių, turėtų paprašyti mokyklos pakeisti vairavimo instruktorių.

Aklasis prie vairo – neįtikėtinas derinys? Aklųjų vairavimo varžybos skamba dar nerealiau. Būtent taip – nerealiai – jautėsi 20 Kauno silpnaregių ir aklųjų, vairavimo aikštelėje švęsdami Pasaulinę baltosios lazdelės dieną. 

Svajonė – vairuoti autobusą

„Pernai šią dieną minėjome žaisdami boulingą. Tai kai kuriems tai jau atrodė iš fantastikos srities. Nematai, kur mesti kamuolį, bet žaidi boulingą. Juokais pasakiau, kad kitąmet vairuosime. Po to pagalvojau – o vis dėlto kodėl gi ne?“ – pasakojo akcijos organizatorius Saulius Kavaliauskas.

Jis pridūrė, kad tradiciniai minėjimai yra nuobodūs. Likimo draugams bent tokia proga norėjosi surengti ką nors, kas suteiktų daugybę teigiamų emocijų, juos išjudintų.

„Baltosios lazdelės diena mums neįneša nei daugiau šviesos, regėjimo nepagerina, tačiau tądien išsipildo daugiau mūsų norų nei paprastai. Tokia atmintina diena mums yra galimybė būti matomiems, išgirstiems“, – laukdamas galimybės sėstis prie vairo sakė Kauno aklųjų ir silpnaregių centro direktorius Stasys Babonas.

Jis apgailestavo, kad ir kokia sparti būtų medicinos pažanga, silpnai matančių ar visai aklų žmonių Lietuvoje jau daugybę metų yra pastovus skaičius.

S.Babono vaikystės svajonė buvo dirbti autobuso vairuotoju, tačiau dėl regėjimo negalios vyras negali vairuoti net lengvojo automobilio. Niekada to ir nebandė. „Bet dabar tai pavairuosiu!” – entuziastingai buvo nusiteikęs 54 metų kaunietis.

Išbandė policijos automobilį

Iš pradžių „Rigvedos“ vairavimo aikštelėje šventės dalyviams policija pristatė hibridinį – elektra ir benzinu varomą – automobilį. „Važiuodamas elektra jis beveik nekelia jokio garso“, –atkreipė dėmesį „Rigvedos“ direktorius Rimvydas Krocas. „Tai yra mūsų siaubas“, – šūktelėjo viena mergina.

Tačiau nerimas netrukus perėjo į smalsumą ir renginio dalyviai noriai sėdo į policijos automobilį, tyrinėjo, kaip jis atrodo ir vidaus. „Ten baisu. Nedrįsčiau durų užsidaryti“, – įspūdžiais dalijosi 23 metų Irma Jokštytė. Vėliau pastebėjusi, kad policijos automobilio galinės durys atsidaro tik iš išorės – viduje jokių rankenėlių – jai sukilo dar daugiau emocijų.

Ji sakė laukianti, kol su instruktorium galės pavairuoti. „Labai to norėčiau. Galbūt ateityje bus išrasti automobiliai akliesiems?“ – nestokojo vilties Naujajame neįgaliųjų teatre aktore dirbanti mergina. Beje, jos hobis – mokytis kalbų. Pašnekovė sakė gerai kalbanti angliškai, vokiškai, kiek prasčiau – prancūziškai, ispaniškai, rusiškai. Yra nagrinėjusi ir graikų, japonų, turkų kalbas.

Teko apvažiuoti kliūtis

Susirinkusiųjų laukė ne tik pramoga – paspausti greičio pedalą, pajusti, kaip rieda automobilis ir išgirsti, kaip riaumoja variklis, bet ir iššūkis. Tiksliausiai apvažiavusiems kliūtis, o vėliau įsibėgėjusiems ir tiksliausiai sustojusiems prie linijos buvo parengta prizų.

„Tiketa“ skyrė tris bilietus į Marijono Mikutavičiaus koncertą, naudingų dovanų bei suvenyrų paruošė ir „Rigveda“.

„Rigvedos“ vairavimo instruktorius Rimantas Auštras prieš startą buvo ramus. „Pirmą kartą atsisėdę prie vairo baimių turi ir tie, kurie mato. Tačiau čia šiandien susirinkusieji labiau nori nei bijo“, – įžvelgė R.Auštras. Anot jo, mokant vairuoti svarbiausia – neliepti mokiniui kažko, jei jis nežino, kas po to nutiks.

Turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą

Pirmiesiems neįprastiems mokiniams įsitaisius prie mokomųjų automobilių vairo, likusieji su jauduliu laukė savo eilės. Tiesa, kai kurie iš jų turi nemažą vairavimo stažą. „Mano vairuotojo pažymėjimas galioja iki šiol“, – šyptelėjo S.Kavaliauskas.

45 metų vyras dabar savo pirštus įžiūri tik jei juos prisikiša beveik prie pat akių. Iš 2 cm atstumo perskaito ir padidintas raides telefono ekrane. Toliau esančių objektų mato tik neryškius kontūrus.

Regėjimo bėdų jis turėjo nuo vaikystės. Vis silpstant regai ryžosi daugybei operacijų. Būdamas 26 metų su medikų pagalba atgavo gana gerą regėjimą. Tuomet suskubo išmokti vairuoti.

„Atsimenu, labiausiai nesisekė automobilį atbuline eiga pastatyti tarp kitų dviejų automobilių“, – šyptelėjo prisiminęs kaunietis.

S.Kavaliauskas yra išbandęs montuotojo, pastolininko darbą. Tačiau prieš trejus metus ėmus vėl silpus akims jis buvo priverstas keisti profesiją. Dabar jis valgo studentišką duoną.

„Kauno kolegijoje studijuoju socialinį darbą. Esu pirmakursis. Gana įdomus jausmas į mokyklą sugrįžti po 27 metų“, – juokėsi vyras, vienas auginęs dukrą. Dabar jai – jau 19 metų.

Neseniai lankiau vairavimo kursus vienoje vairavimo mokykloje, todėl galiu pasidalyti ir savo patirtimi. Aš ir dvi mano kolegės pasirinkome šią mokyklą, nes ji buvo arti mūsų darbovietės. Kaina taip pat buvo prieinama. Tuo ir baigėsi visi pranašumai.

Teorijos egzaminą išlaikėme greitai, kadangi tai priklausė nuo mūsų pačių. Kai prasidėjo praktinė dalis, prasidėjo ir linksmybės.

Pirmasis instruktorius, su kuriuo važiavau šešis kartus, visiškai nieko neišmokė. Maniau, kad pati esu nevykėlė ir man nelemta vairuoti. Jis neturėjo jokios mokymo sistemos nei aikštelėje, nei gatvėje. Tik nuolat pasakojo apie savo asmeninį gyvenimą ir garsiai klausė muzikos.

Dabar stebiuosi, kaip sugebėjau nesukelti avarijos.

Kantrybės taurė buvo perpildyta, kai jis pasakė, kad man galima tik aikštelėje važinėti ir tik automobiliu, turinčiu automatinę pavarų dėžę.

Tikrai norėjau viską mesti, bet nuėjau į mokyklą, kur ta pati direktorė ir administratorė įkalbėjo, kad keisčiau instruktorių, nes jos ir pačios žinančios, jog maniškis nieko gero neišmoko.

Tad pradėjau mokytis vairuoti su kitu instruktoriumi. Jis buvo griežtesnis, bandė kažką aiškinti, bet tik gąsdino. Išlaikiau mokyklinį egzaminą iš pirmo karto, tačiau tik todėl, kad intensyviai mokiausi su vyru.

Administratorė vis kalbėjo, kad tie, kurie ateina nemokėdami vairuoti, perka dar daugiau papildomų važiavimo užsiėmimų valandų. Aišku, neapsimoka stengtis išmokti vairuoti per privalomus važiavimus – jiems daug geriau ir pelningiau, jei klientas perka papildomas pamokas.

Prieš pat antrąjį egzaminą "Regitroje" nusipirkau vieną papildomą pamoką, kad prisiminčiau pratimus aikštelėje.

Tuomet ir prasidėjo nuotykiai. Mums važiuojant jos link užsidegė degalų lemputė, ir instruktorius pradėjo dejuoti, kaip dabar grįš namo. Mane jaudino tik rytojaus egzaminas. Už pamoką buvau sumokėjusi. Mano pamoka tam instruktoriui buvo paskutinė. Tikriausiai todėl atliekant pratimus jis užsnūdo.

Esu labai nusivylusi mokymo kokybe. Baisu. Jei ne vyras, tikrai nebūčiau išmokusi vairuoti. Dabar jau turiu vairuotojo pažymėjimą. Jį gavau po antro egzamino, o mano kolegė – po ketvirto, bet tik dėl mūsų pačių kruvino darbo, o ne jų dėka.

Afganistano rytuose vienas vietos pajėgų karys ketvirtadienį pradėjo šaudyti į NATO instruktorius, iš kurių vienas žuvo, o dar keli buvo sužeisti, pranešė pareigūnai.

Per išpuolius, kai afganų pajėgų nariai nukreipdavo ginklus prieš savo tarptautinius partneriu, žuvo daug JAV vadovaujamų pajėgų karių. Tokios atakos kursto nepasitikėjimą ir pakerta pastangas apmokyti vietos pajėgas iki NATO kovinių dalinių išvedimo iš Afganistano ateinančiais metais.

Naujausias incidentas įvyko kariuomenės mokymo komplekse ir bazėje rytinėje Paktijos provincijoje, kuri yra žinoma kaip vienas iš Talibano veiklos židinių, sakė vienas afganų pareigūnas.

Afganų karys apšaudė NATO Tarptautinių saugumo pagalbos pajėgų instruktorius, būdamas toje bazėje, vietos administracijos atstovas Rohullah Samoonas (Rohula Samunas) sakė naujienų agentūrai AFP provincijos sostinėje Gadeze.

ISAF nurodė, kad užpuolikas, kuris „dėvėjo Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų uniformą“, žuvo per susišaudymą su kitais kariais.

Tokios „saviškių“ atakos, kai afganų pajėgų kariai arba į jas infiltravęsi kovotojai nukreipia ginklus prieš NATO ir JAV sąjungininku, Afganistane yra gana dažnos.

Praeitą šeštadienį toje pačioje Paktijos provincijoje vienas afganas karys per mokymus nušovė tris JAV karius.