Esą pavasarį elektros energiją generuoti į tinklą leista, tačiau noras pasinaudoti Lietuvos energetikos agentūros parama šiuos planus sujaukė. Dėl pasikeitimų popieriuose elektros skirstymo operatorius elektros nebepriima.

Elektros skirstymo operatorius vilčių neteikia, esą galingos saulės elektrinės prijungti dabar galimybių nėra.

„Šiuo metu verslui skirti visi pralaidumai yra išnaudoti ir negalime prijungti prie tinklo. Tačiau klientas puikiai galėtų ją naudoti vidaus poreikiams tokią ir net nejungti prie tinklo“, – kalbėjo ESO atstovė Rasa Juodkienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tad 55 tūkst. eurų investavę joniškiečiai liko ant ledo. Sako, jei būtų žinoję, kad susidurs su tokiomis biurokratinėmis problemomis, būtų pasistatę mažą, iki 10 kilovatų gaminančią, elektrinę. Joms taikomas paprastesnis prijungimas.

Lietuvos energetikos agentūra šiam gamintojui rekomenduoja elektrą kaupti ir įsirengti specialius prietaisus.

„Siūlytume įvertinti galimybę įsigyti kaupimo įrenginius, nes jie ir yra tam tikslui, kai elektros nuosavose elektrinėse pagaminama daugiau nei suvartojama“, – siūlė Lietuvos energetikos agentūros laikinoji vadovė Agnė Bagočiutė.

Situacija gali pasikeisti nuo gegužės, kai bus priimtas pasinaudojimo elektros tinklais naujas aprašas.

Galimai nors dalį joniškiečių gaminamos elektros energijos ESO vis dėl to priims.

„Situacija gali pasikeisti nuo gegužės, kai bus priimtas pasinaudojimo elektros tinklais naujas aprašas. Greičiausiai bus galima prijungti 10 kilovoltų elektrinę su generacija į tinklą“, – aiškino R. Juodkienė.

O, kad jau įrengtos saulės elektrinės galėtų generuoti daugiau energijos, nuo balandžio keičiama skaičiavimo metodika. Su savo priemoka žmonės galės jungtis paprasčiau. Esą 50 proc. kompensuos elektros skirstymo operatorius.

„Mažiems gaminantiems vartotojams, buitiniams, kur iki 10 kilovatų, supaprastinsime, kad „Litgrid“ priimtų juos, jei tik ten yra galimybės pasistatyti savo saulės elektrines“, – žadėjo Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius.

Tačiau ne visuose Lietuvos regionuose galioja tos pačios taisyklės. Joniškio rajonas nepalankus, vėjo jėgainių čia nėra galimybės statyti.

Anot ESO atstovų, elektros energijos pralaidumas kinta nuolat, tad suplanuotų saulės elektrinės statybų geriau neatidėlioti ir sąlygų nekeisti.

Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen vertinimu, Taivano investicijos skatina Lietuvą toliau vystyti savo finansinių technologijų sektorių.

„Šis strategiška partnerystė ne tik teikia ekonominės naudos, tačiau ir stiprina abiejų mūsų vertybiškai panašių šalių saugumą ir atsparumą. Aš esu be galo laiminga, galėdama matyti, kaip žydi Lietuvos ir Taivano partnerystė. Tai yra komandinis darbas ir aš labai didžiuojuosi, būdama šioje, Lietuvos ir Taivano, komandoje “, – pirmadienį vykusiame investicijos paminėjimo renginyje džiaugėsi Taivaniečių atstovybės Lietuvoje vadovė Constance Wang.

Anot jos, Taivano investicijos į puslaidininkių gamintoją „Teltoniką“, atsinaujinančios energetikos įmonę „SoliTek“, lazerių gamintoją „Oxipit“ ir kitas įmones buvo ekonominio Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo pradžia, o ši investicija žymi naują dvišalių santykių etapą.

Taip pat C. Wang pažymėjo, kad ši 10 mln. JAV dolerių investicija yra didžiausia nuo fondo įkūrimo 2022 metais.

„Kalbėdami apie mūsų partnerystę, turime nepamiršti, kad mūsų partnerystės pagrindas yra mūsų vertybės, ypač – demokratijos. (...) Krizės įvairiausiuose pasaulio regionuose mums primena, kad dabar demokratijoms yra kaip niekada svarbu kartu priešintis autoritariniams režimams. Taivano ir Lietuvos partnerystė yra geriausias to pavyzdys“, – akcentavo Taivaniečių atstovybės vadovė.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat pabrėžė, jog ši investicija ne tik užtikrina tolimesnį šalių ekonominį bendradarbiavimą, tačiau ir skatina abiejų šalių technologinį progresą.

„Ypač džiugu, kad ši investicija yra į finansinių technologijų sektorių – sritį, kurią Lietuva ypač vertina. Ši investicija ir toliau skatins mūsų pasišventimą auginant šį ypač svarbų sektorių. (...) Akivaizdu, kad Lietuvos ir Taivano bendradarbiavimo galimybės yra plačios, o ši investicija moraliai yra ypač svarbi „TransferGo“, tačiau kartu ji turi didelę reikšmę ir visam Lietuvos verslo sektoriui, mat sudaro galimybes dar didesniam bendradarbiavimui ir investicijoms ateityje“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.

Seimo vadovės teigimu, tokios investicijos ir bendradarbiavimas stiprina tiek ekonominius, tiek Lietuvos bei Taivano visuomenių tarpusavio ryšius. Lietuva, anot parlamentarės, yra pasiryžusi išlikti tvirta Taivano bei kitų Indijos–Ramiojo vandenyno regiono demokratijų partnere.

Savo ruožtu „TransferGo“ įkūrėjas Daumantas Dvilinskas, kalbėdamas apie šią Taivano fondo investiciją, pabrėžė jos reikšmę stiprinant pasaulinę finansinių technologijų rinką.

„Plėtra bus (vykdoma – ELTA) dviejose srityse. Tai yra produkto plėtra, mes samdysime daugiau žmonių Lietuvoje, Lenkijoje ir Europoje. Tai yra inžinieriai, produkto žmonės, dizainas, nes mes toliau plėsime produkto portfolio. O kita plėtros kryptis yra į Aziją. Išmokėjimams į Aziją ir vėliau siuntimui iš Azijos“, – Eltai po renginio pasakojo D. Dvilinskas.

Startuolio vadovo teigimu, įmonė pelninga tapo tik praėjusiais metais, tad tokių investicijų, anot jo, nebuvo ieškota tikslingai.

„Tai buvo labiau oportunistiškas dalykas. Mes artimuoju periodu neieškome investicijų, mes turime pakankamai kapitalo artimiausiems 3–4 metams. (...) Plečiamės į naujas rinkas. Šiandien yra Azija, bet taip pat yra Afrika, centrinė Azija – mūsų augimo rinkos, taip pat Lotynų Amerika. Jungiame Europą metodiškai su pagrindiniais pasaulio centrais“, – aiškino D. Dvilinskas.

Paklaustas, kodėl Taivanas pirmąkart Lietuvoje investuodamas būtent į finansinių technologijų sektorių pasirinko „TransferGo“, D. Dvilinskas teigė, kad šalis vertina įmonės kuriamą teigiamą socialinį pokytį pasaulyje.

„Manau, yra dalis socialinio impacto, kurį mes kuriame. Tuos šimtą milijonų, kuriuos per metus mes žmonėms, kurie siunčia tuos pinigus namo, tai yra didžiulis socialinis skirtumas. Mes nuimame mokesčius nuo infliacijos, palengvinam finansinę integraciją taro žmonių. Aš manau, kad čia yra ne tik verslo dalis, bet ir socialinė, makroekonominė dalis“, – teigė „TransferGo“ vadovas.

D. Dvilinsko teigimu, pokalbiai apie šią investiciją prasidėjo praėjusių metų pabaigoje, įmonės delegacijai nuvykus į Taivaną, o pati investicija padaryta šių metų balandį.

Daugiau nei 11 metų veikianti finansinių technologijų įmonė „TransferGo“ teikia tarptautinių pervedimų paslaugas. Šiuo metu įmonė veikia 160 šalių ir turi daugiau nei 7 mln. klientų. „TransferGo“ dirba daugiau nei 360 darbuotojų, o pagrindinės įmonės atstovybės yra įsikūrusios Londone ir Vilniuje.

„Jie buvo pastatyti vienu metu ir juose yra vieno tipo būstas. Tas būstas dabar nebeatitinka daugiausia jaunų žmonių norų, pageidavimų, įsivaizdavimų, koks būstas turėtų būti, ir jie tada migruoja arba į priemiestį, arba juda į centrinę miesto dalį“, – bendrai situaciją apžvelgė M. Pakalnis.

– O kas jiems netinka?

– Aš sakyčiau, yra keli dalykai. Pirmiausia – buto suplanavimas. Na, pasižiūrėkite, kokie būstai statyti sovietmečiu, – maža virtuvė, joje žmona kepa kotletus, svetainėje vyras žiūri televizorių, vaikai kažkur išgrūsti į kitą kambarį. Dabartinė šeima šiek tiek kitaip įsivaizduoja savo gyvenimą– didesnė erdvė, visi vienoje vietoje, valgį ruošia kartu, būna kartu, paprastai vienas kambarys didesnis, daugiau miegamųjų, jie mažesni. Šie dalykai tai ir lemia. Kitas dalykas, mano supratimu, yra ir kiemas, kurį dalijiesi su visais, nežinai, kuris kiemas tavo. Jeigu turi naują, individualų namą, viskas aišku – tavo kiemas – tavo tvirtovė, vaikai saugioje aplinkoje, miesto centre daugiabutis taip pat turi privatų kiemą ir tai žmonės mato kaip privalumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip dabar atrodo mūsų miestai? Nes situacija Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune yra skirtinga.

– Taip, gana skirtinga. Kaip tik gavome duomenų iš duomenų agentūros ir galime palyginti 2011 ir 2021 m. situaciją. Dešimt metų – tikrai nedidelis laiko tarpas. Vilniuje iš sovietinių (daugiabučių) rajonų išsikėlė 31 tūkst. gyventojų, 11 tūkst. išsikėlė į centrinę miesto dalį, daugiausia Naujamiestį, Paupį, o 50 tūkst. (gyventojų) išaugo Vilniaus miesto periferinė zona. Šis skaičius šiek tiek mane nustebino, negaliu sakyti, kad šokiravo, kažko panašaus tikėjausi, bet tai yra gana didelis skaičius. Pagalvokite, beveik 10 proc. miestiečių išsikėlė į užmiestį.

– Tie miestiečiai, kurie išsikėlė į užmiestį, jie, aišku, kėlėsi į kotedžus, į nuosavus namus. Tačiau, pasirodo, tai sukelia problemų mieste likusiems žmonėms. Kokių?

– Taip, kadangi jie vis tiek turi naudotis infrastruktūra, jų vaikai turi eiti į mokyklą, jiems reikia gatvių. Na, pagalvokite, 50 tūkst. žmonių, t. y. 17 tūkst. automobilių, ryte pajuda į miesto pusę, veža vaiką į mokyklą. Kad 17 tūkst. automobilių per valandą pravažiuotų, reikia septyniolikos eismo juostų, labai paprasta matematika, ir jau vien iš to matosi, kad reikia vystyti infrastruktūrą. Jau nekalbant apie tai, kad 17 tūkst. vaikų reikia penkių mokyklų. Visa tai sukelia žmonių migraciją po miestą, jie daugiau sėdi automobilyje, kaip rodo amerikiečių tyrimai, paprastai dažniau turi antsvorį, dažniau serga, jų gyvenimo kokybė prastesnė, nors kaip ir gyvena individualiame name, gražioje aplinkoje. Paradoksas, kad kartais kompaktiškiau gyvendamas miesto centrinėje dalyje turi geresnes gyvenimo sąlygas.

– Dar kitaip gyvena kauniečiai. Netgi sakėte, kad ten tikrų tarpukario buržua įpročių gali atsispindėti, gal toks genetinis kodas Kauno? (juokiasi)

– Taip, Kaunas pasirodė tuo įdomus, kad judėjimas į Kauno miesto centrą yra labai nedidelis. Yra ir apie Laisvės alėją, ir Senamiestyje kvartalų, kur gyventojų padaugėjo, bet padidėjimas labai nedidelis. Kauno periferija išaugo 23 tūkst. (gyventojų). Link Lapių nuo Kauno nutįso tokia rankovė.

– Kuo įdomi Klaipėda?

– Mes architektai juokaudavome, kad visi klaipėdiečiai išsikėlė į Klaipėdos rajoną. Pasirodo, ne. 2 tūkst. klaipėdiečių apsigyveno Klaipėdos centrinėje dalyje, aplink H. Manto gatvę. Atrodo, Klaipėda turi savitumo, patrauklumo ir mieste Klaipėdos gyventojai taip pat gali kurtis.

– O Šiauliai, Panevėžys turi savo tapatybę?

– Panevėžyje, Šiauliuose yra šiek tiek sudėtingiau, nes juose gyventojų skaičius labiau sumažėjo. Yra tiek Panevėžyje, tiek Šiauliuose keli kvartaliukai, kuriuose gyventojų skaičius padidėjo. Jie vėlgi yra centrinėje miesto dalyje – aplink Vilniaus gatvę Šiauliuose ar pačiame centre Panevėžyje. Ten po keletą šimtų gyventojų išaugo gyventojų skaičius, bet šiaip ten vis tik vyravo tendencija bėgti iš miesto į periferiją.

– Vilniuje yra statoma tikrai daug naujos statybos daugiabučių, Kaune taip pat, Klaipėdoje irgi, berods, aplink centrą yra statoma naujos statybos daugiabučių. Tačiau štai pavyzdžiui Šiauliuose naujos statybos daugiabučius mieste turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Gal tai ir lemia, kad žmonės vienuose miestuose keliasi į periferiją, o kiti keliauja ten, kur naujos statybos daugiabučiai?

– Na, čia reikėtų įsivaizduoti, kad statytojai stato daugiabučius atsižvelgdami į poreikius. Jeigu Šiauliuose būtų didelis žmonių noras gyventi daugiabutyje, manau, atsirastų vystytojas, kuris rizikuotų. Aišku, kartais pats vystytojas sukuria poreikį. Kaune, Neries pakrantėje, buvo statomi daugiabučiai, lyg ir rinkos nebuvo, bet, kiek teko bendrauti, sakė, kad viską labai gerai išpirko. Vadinasi, žmonės tiesiog atrado, kad galima gyventi ir Kaune arčiau miesto centro, nebūtinai individualiame name. Tai kartais pats vystytojas sukuria poreikį, bet dažniausiai vystytojas elgiasi pagal žmonių pasirinkimą ir tuose mažesniuose miestuose vis tik žmonės dažniau renkasi individualų namą, o ne daugiabutį.

Didžiuosiuose miestuose tos galimybės yra didesnės negu mažuose miestuose, kur realiai investicija į daugiabučio butą niekada neatsipirks.

– Noriu išgirsti jūsų, kaip architekto, nuomonę. Kurio didmiesčio senos statybos daugiabučių rajonai jums atrodo tikrai gražiai ir tvariai suprojektuoti? Kur situacija geriausia?

– Jie visi buvo gana gerai ir tvariai suprojektuoti. Labai sunku pasakyti, kur geriau. Na, [...] Vilniuje daugiabučių vertė didžiausia, matyčiau, kad netgi būtų galima juos rekonstruoti ir pritaikyti, gal pristačius aukštų, finansuoti penkiaaukščiams daugiabučiams liftus, kadangi mūsų visuomenė sensta. Didžiuosiuose miestuose tos galimybės yra didesnės negu mažuose miestuose, kur realiai investicija į daugiabučio butą niekada neatsipirks.

– Tai dar turi ateitį šie pastatai?

– Be abejonės, turi. Nugriauti viską, kaip yra siūloma, nebūtų labai ekologiška vien iš CO2 pusės, nes reikėtų viską sumalti ir pastatyti iš naujo. Geriausia buvo vokiečių patirtis – jie tuos rajonus kompleksiškai renovavo, t. y. ieškojo, kurios erdvės galėtų būti privatesnės, kaip padaryti daugiau komforto, kaip padaryti patogesnius įėjimus, gyventojams pirmuose aukštuose duoti terasas, padaryti saugesnius kiemus, padaryti liftus. Kad savo kokybe tas, pavyzdžiui, Karoliniškių daugiabutis priartėtų prie daugiabučio, kurį dabar stato Naujamiestyje. Na ir tada galima tikėtis, kad ir bus tam tikras tų rajonų renesansas.

Programos įgyvendinimą antradienį VRM pasirašė ministrė Agnė Bilotaitė, Utenos rajono savivaldybės meras Marijus Kaukėnas bei Centrinės projektų valdymo agentūros atstovai.

„Tam, kad tie pinigai pasiektų mūsų savivaldybes, tikrai reikėjo padaryti nemažą parengiamąjį darbą. Šiandien pasirašyta pirmoji sutartis ir tas skiriamų pinigų įgyvendinimas pradeda vykti realiai, kad mažėtų socialinė atskirtis ir kad pagerintume paslaugų kokybės situaciją savivaldos lygmenyje“, – Eltai teigė vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė.

Pasak ministrės, iš viso šiuo metu iš Lietuvos regionams ES skirtų 1,6 mlrd. Eurų suplanuoti yra 58 projektai, arba 37 proc. investicijų.

„Esame išsikėlę tikslą, kad iki šių metų rugsėjo turėtume suplanavę 100 proc. investicijų“, – sakė A. Bilotaitė.

Pasak ministrės, daugiau kaip 60 proc. savivaldybėms tenkančių 1,6 mlrd. eurų bus skiriama socialinės srities paslaugų įgyvendinimui.

Programos lėšų sulauks visos savivaldybės

Dėl to, kur ir kam panaudoti šias ES lėšas sprendžia pačios savivaldybės, pažymi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

„Lėšos skiriamos įvairioms sritims, ne tik socialinei. Utenos regionas su šios priemonės pagalba, investuojant dalį savivaldybės lėšų, pastatys apie 10 socialinių būstų iki 2027 m. Taip jie uždengs visą dabar esantį socialinių būstų poreikį – apie 311 socialinio būsto vienetų“, – Eltai teigė M. Navickienė.

Tai gali būti ir grupinio gyvenimo namai, taip pat šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų žmonėms su negalia plėtojimas ir daugelis kitų sričių.

Pasak ministrės, investicijos regionams į socialinę sritį gali būti skiriamos ne tik socialiniams būstams, bet ir pagalbai daugiavaikėms šeimoms ar didesniam paslaugų prieinamumui asmenims su negalia.

„Tai gali būti ir grupinio gyvenimo namai, taip pat šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų žmonėms su negalia plėtojimas ir daugelis kitų sričių“, – sakė M. Navickienė.

„Labai svarbu, kad savivaldybės susitartų, kur kokia paslauga yra reikalinga, kad jos nesidubliuotų ar nesikartotų ir kad vienos galėtų būti įgyvendinamos vienoje savivaldybėje, kitos – kitoje“, – pažymėjo ministrė.

Pasak Utenos rajono mero M. Kaukėno, savivaldybėje šiuo metu socialinio būsto iš viso laukia 106 šeimos.

„Šios programos lėšos tikrai padeda spręsti situaciją. Aišku, prisidėsime ir savo lėšomis, kad ta eilė mažėtų“, – Eltai teigė M. Kaukėnas.

„Būstus pirksime arba renovuotuose, arba naujos statybos namuose. Patys būstų neplanuojame statyti. Nebent visiškai nepavyktų pirkti“, – sakė Utenos rajono meras.

Kaip skelbia VRM, regionų plėtros programos įgyvendinimui skiriami 1,6 mlrd. eurų sudaro beveik trečdalį visų Lietuvos gaunamų ES struktūrinių fondų.

Primenama, jog regionų plėtros programa Vyriausybėje buvo patvirtinta 2020 m. rugsėjo 9 d.

Kokios brangimo priežastys, ar verta dabar investuoti į auksą, kiek dar gali keistis kaina ir, ar tai reiškia, kad brangiau mokėsime už juvelyrikos dirbinius, plačiau papasakojo Lietuvos verslo konfederacijos direktorius Marius Dubnikovas.

– Kokios priežastys lemia brangimą?

– Tas brangimas nėra toks didelis. 7 proc. nėra kažkas tokio ypatingo. Reikia prisiminti, kad dolerio kursas prarado savo vertę 2-3 proc. euro atžvilgiu. Tai ir duoda tam tikrą impulsą. Kai doleris pinga, žaliavos, tame tarpe ir auksas, brangsta. Kitas dalykas – pinigų politika. Pinigų kiekis pasaulyje labai ženkliai padidėjo per paskutinius kelerius metus. Dalis tų pinigų būtent ir nukeliauja į auksą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Banko politika kaupti auksą keitėsi taip pat. Ar imama kaupti vis daugiau?

– Dažniausiai trečiosios šalys kaupia auksą. Anksčiau buvo ir Rusija. Dabar ji šiek tiek išsiparduoda. Jei pasižiūrėtume į išsivysčiusių valstybių politiką, tai Šveicarija nenupirko nė uncijos jau 20-30 metų.

– Ar užsitęsęs karas Ukrainoje, geopolitinė nežinomybė turi įtakos tam, kad norima turėti pinigus aukso pavidalu?

– Auksas turi du variklius: infliacija ir karas. Kariniai konfliktai vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Izraelyje, kur viskas verda ir kunkuliuoja. Turime ir kitas šalis. Matome, kad Pietų Amerikoje iš Venesuelos pusės yra intencijų pasidalinti žemes. Karas yra galingas variklis. Tačiau iš kitos pusės pinigų politika turėjo didesnę įtaką.

– Ar tai reiškia, kad ir mums reikia pradėti kaupti aukso luitus namuose ir investuoti ne į bitkoinus, o į auksą?

Auksas yra labai spekuliatyvus ilguoju laikotarpiu. Žmonės dažnai gali ir nusivilti.

– Aš nesu labai didelis aukso kaip investicijos šalininkas. Auksas yra labai spekuliatyvus ilguoju laikotarpiu. Žmonės dažnai gali ir nusivilti. Jis tiek pat doleriais kainavo 1980 m. ir 2007 m. Tačiau per tuos metus dolerio vertė labai ženkliai sumenko. Tai, kaip ir nieko neuždirbama. Tai gana spekuliatyvu.

– Ar tarptautinė rinka, tai, kas vyksta pasaulyje, gali ateiti iki paprasto lietuvio pirkėjo, kuris prieš šventes nori nusipirkti aukso dirbinių? Ar tai reiškia, kad už tą patį žiedą, grandinėlę ar apyrankę bus sumokėta daugiau?

– Greičiausiai nebus tokios greitos reakcijos. Visgi, gaminiai pagaminti iš pigesnio aukso. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad gaminyje auksas geriausiu atveju yra tik pusė kainos dalies. Visa kita yra menas, menininko rankos. Jei turėjome 7 proc. aukso brangimą, tai matematiškai tas brangimas galėtų sudaryti apie 3-4 proc. dirbinio kainoje. Nemanau, kad vien dėlto, kad auksas pabrango, tai labai stipriai pakels mūsų Kalėdų dovanų kainas.

– Aukso kainos šoko į viršų. Kokios yra to priežastys?

– Aukso kainos paprastai juda dėl dviejų svarbių priežasčių. Viena yra infliacija, kitas dalykas yra karai ir visokios nestabilios politinės situacijos. Tai būtent užpultas Izraelis buvo priežastimi, dėl ko aukso kainos šovė į viršų. Dalis investuotojų tiesiog bando apsaugoti savo lėšas ir dėl to nusipirko aukso. Dalis žmonių, suprasdami, kad bus toks judėjimas, taip pat pirko auksą, bandydami iš to uždirbti – t. y. užbėgti už akių ir paskui parduoti tą auksą spekuliatyviai, brangiau ir tai kai kam pavyko.

– Tai ką reikėtų dabar daryti – ar susiimti ir pirkti aukso atsargas, kai dabar turime tokį nestabilų periodą pasaulyje?

– Jeigu iki šiol to nedarėte, tai, manau, kad to daryti nereikia. Auksas nelabai gali būti ilgalaikė investicija, nes, nors ir atrodo, kad jis visada brangsta, bet iš tikro labai svyruoja. Vos pasitaisius politiniai situacijai krenta žemyn ir pan. Pavyzdžiui, auksas per sudėtingą laikotarpį 1980 m. kainavo lygiai tiek pat, kiek ir 2007 m. Prireikė kone 30 metų, kad kaina grįžtų atgal. Reiškia, tai yra spekuliatyvi investicija, kurią reikia suprasti. Ir bėgti pirkti nėra patarimas. Kažkokia dalis investicijų – jeigu jau investuojame, suprantame riziką, svyravimus ir panašiai – portfelyje gali būti, bet, kaip ir minėjau, tai nėra ilgalaikė investicija, tai yra trumpalaikis spekuliavimo instrumentas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, o tie, kurie jau turi aukso atsargų – galbūt įsigijo per karą Ukrainoje, nes taip pat buvo šokusios aukso kainos į viršų – galbūt dabar pats laikas parduoti sukauptas atsargas?

– Aš net neabejoju, kad tai šiek tiek net koreguos aukso kainą ateity, nes per labai trumpą laiką, po karo Izraelyje, kaina šoktelėjo kone 10 proc. Tai ypatingai fiksuos pelnus tie, kurie spekuliatyviai, sąmoningai pirko. Ar parduoti seniau pirktą auksą? Čia jau sprendžia kiekvienas pagal savo investavimo strategiją.

– Į juvelyrinius dirbinius taip pat žmonės investuoja. Kuo tai skiriasi? Tai tikrai nėra ta pati rūšis.

– Tikrai ne. Investicinis auksas yra grynas, paprastai plytelių pavidalu. O juvelyriniai papuošalai, visi suprantame, kad ten gali pusę kainos ar daugiau sudaryti meistro darbas. Reiškia, kad pirkdami papuošalus, deja, bet su investicijomis mažai ką turim bendro.

– Kiek infliacija gali reguliuoti aukso kainas, kiek gali padaryti svyravimams pokyčių?

– Na, galima sakyti, kad mes jau nesame tokios infliacijos gniaužtuose, kokia buvo praeitais metais. Pasauliniu mastu infliacija traukiasi, Lietuvoje taip pat. Ir tikėtina, kad mes grįšime į labai normalius dydžius, kurie suvokiami iki kokių 3 proc. Tai auksui iki Izraelio karo tai buvo priežastis dėl ko jo kaina koregavosi. Tai yra nuo tų 2000 dolerių buvo kritusi iki 1800 dolerių ir kėsinosi eiti dar žemiau.

Pats paprasčiausias būdas visgi yra pirkti taip vadinamą popierinį auksą t. y. vertybinius popierius, kurie leidžia gauti dalį aukso.

– Kur reikėtų pirkti auksą?

– Jeigu perkame fizinį auksą iš distributorių, tai labai tikrinčiau kainą. Kokia yra rinkos kaina ir už kiek parduoda. Nes gali būt, kad komisinis mokestis gali siekt 5 proc. ar daugiau. Tokiu atveju pirkdami ir parduodami mes labai stipriai permokame. Pats paprasčiausias būdas visgi yra pirkti taip vadinamą popierinį auksą t. y. vertybinius popierius, kurie leidžia gauti dalį aukso.

– Jūs užsiminėte apie ateities perspektyvas. Ar gali būti taip, kad greitu metu aukso kaina perkops ir 2000 eurų ribą?

– Na, visko gali būti rinkose. 2 tūkst. riba yra kol kas tokia užburta – vos auksas perlipa 2000 dolerių lygį ir vėl grįžta atgal. Situacija pasitaiso ir vėl grįžta atgal. Tai kaip bus šį kartą – matysime. Tai yra sunkiai prognozuojamas instrumentas, nes jis neturi pinigų srautų, neuždirba pelno, negeneruoja pajamų. Atvirkščiai, reikia jį saugoti ir patirti tam tikrus kaštus. Tai ar bus virš 2000 dolerių, mes pamatysime. Bet jeigu politinė situacija prastėtų, kariniai konfliktai plėstųsi, taip, jis galėtų peržengt tą ribą.

Kai dirbi sunkiai ir daug, per kavos pertraukėlę galima pagalvoti, kur ir kaip uždirbtus pinigus taupyti.

„Labai nedaug investuoju, savais interesais investuoju į kriptovaliutą. Naudoju visiems žinomas platformas. Porą dalelyčių nusipirkęs ir tiesiog žaidžiu“, – sakė vilnietis Eimantas. 

„Aš esu  turbūt daugiau ilgalaikė investuotoja. Investuoju klasikiniais būdais, t. y. – antros, trečios pakopos pensijų fondai. Taip pat – į pagrindines didžiąsias kompanijas ir jų akcijas. Dar yra keletas obligacijų ir investicinių fondų“, – atviravo vilnietė Akvilė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Investicijų turi kas antras Lietuvos gyventojas. Šis skaičius per pastaruosius keltą metų nepakito, tačiau pokyčių yra tarp pačių investicijų. Dažniausiai lietuviai nukreipia pinigus nebe į nekilnojamąjį turtą (NT), o į gyvybės draudimą. Tokių yra penktadalis. Kaip rodo atlikta SEB banko apklausa, trečia pagal populiarumą investicija – pensijų fondai. 

Pusė Lietuvos viduriniosios klasės nelabai gali nusipirkti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tos pajamos nėra pakankamos, kad išlaisvintų.

 

„NT nusileido į antrą vietą keliais procentiniais punktais. Greičiausiai dėl to, kad kyla „Euribor“ palūkanų normos ir galbūt keičiasi lūkesčiai, nes daugelis gyventojų tikisi, kad NT kainos kris“, – komentavo SEB banko valdybos narė Eglė Dovbyšienė.

Kur žmonės pasirenka investuoti, priklauso ir nuo jų gyvenimo būdo. Vertybinius popierius, pensiją, gyvybės draudimą dažniausiai renkasi specialistai ir biurų darbuotojai. Į NT investuoja patys sau darbdaviai. Kas mėnesį gyventojai investavimui vidutiniškai skiria nuo 21 iki 100 eurų. Įpročiui reguliariai taupyti reikia ir atitinkamų santaupų. Tačiau „Swedbank“ duomenys rodo, kad tik keturi iš dešimties gyventojų banko sąskaitose turi daugiau nei 2 tūkst. eurų.

„Didžiausios baimės yra pradėti investuoti, nes galvoja, kad neužteks lėšų, nes neturi sukaupę pakankamai pinigų“, – teigė E. Dovbyšienė.

Taupyti jau sunkiau ir viduriniajai klasei, kuria Lietuvoje jaučiasi rekordiškai daug – net šeši iš dešimties žmonių. Ekonomistai sako, kad vidurinioji klasė nuskurdo.

„Pagrindinė priežastis, dėl ko vidurinioji klasė gali įpirkti mažiau prekių ir paslaugų, – infliacija. Per paskutinius metus vidutinės prekių ir paslaugų kainos padidėjo beveik 20 proc. Tuo pačiu vidutinis darbo užmokestis didėjo apie 13 proc.“, – konstatavo „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Viduriniajai klasei galima priskirti gyventojus, gaunančius nuo 1100 kone iki 3000 eurų prieš mokesčius. Tačiau vis mažiau šių pajamų atitinka ne pirmo būtinumo prekėms. Tame tarpe – ir ne investicijoms.

„Pusė Lietuvos viduriniosios klasės nelabai gali nusipirkti ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų. Tos pajamos nėra pakankamos, kad išlaisvintų“, – teigė N. Mačiulis.

Gerina rekordus

Turbūt visiems žinoma nerašyta taisyklė – automobilis, vos išvažiavęs iš salono, netenka 15 ar net 25 proc. savo vertės. Todėl naujų automobilių įsigijimo investicija niekas nevadina. Dauguma modelių kuriami naudoti kasdien, tad natūralu, kad šių pirkinių vertė eksploatuojant krinta.

Tuo tarpu retos, išskirtinės ir klasikinės transporto priemonės ypač vilioja kolekcininkus, todėl jos gerina kainos rekordus. Šiuo metu aukcionuose klasikinių, praėjusio amžiaus viduryje pagamintų automobilių kainos siekia rekordines aukštumas. Brangiausių sąrašuose – reti, išskirtinę istoriją turintys modeliai. Jie buvo vienetiniai ir anuomet.

Automobilis, perkamas kaip investicija, turėtų būti originalus ir smarkiai skirtis nuo standartinio.

Pavyzdžiui, 1955-ųjų gamybos „Mercedes-Benz 300 SLR Uhlenhaut Coupe“ pernai buvo parduotas už 135 mln. eurų – tai pirmasis automobilis, peržengęs 100 mln. kartelę. Brangiausio pasaulyje  automobilio vertę kelia tai, kad buvo pagaminti tik du tokie modeliai.

Moka už emociją

Šiuolaikinės transporto priemonės, pasibaigus jų eksploatacijos laikui, vargu ar kada kainuos tokius pinigus. Veikiau bus perrinktos į detales. Tačiau bus ir tokių, kurios pergyvens savo šeimininkus ir kurs išskirtinę vertę ateityje. Kaip tokią pastebėti? Ar įmanoma nusipirkti naują automobilį kaip investiciją?

Dizainas: bankrutavusio mažo vokiečių gamintojo superautomobilis „Gumpert Apollo“ – labai greitas, bet atrodo kaip padarytas kirviu. / M. Dörrbeckerio nuotr.

„Pirmiausia automobilis turėtų būti investicija į savo emocijas. Kad tai būtų patinkantis eksponatas, kuris teiktų malonumo. Tada jau galima derinti pasirinkimą ir atsižvelgiant į finansinę vertę, kad ji augtų labiau nei infliacija“, – patarė klasikinių automobilių entuziastas, Vilniaus automobilių muziejaus vadovas Povilas Eitutis.

Automobilių kolekcininkas, buvęs lenktynininkas Stasys Brundza mano, kad, esant didelei infliacijai, sudėtinga prognozuoti išskirtinių automobilių kainas ateityje, juo labiau įvertinti jų išlaikymo išlaidas.

Eiliniai nuvertėja

Vis dėlto ekspertai sutaria, kad tam tikrus kriterijus atitinkančių transporto priemonių kaina ilgainiui visuomet kyla.

„Tikėtina, kad vertę augins išskirtiniai labai ribotų serijų modeliai“, – įvardijo P. Eitutis.

Gražuolis: mažai kas gali atsispirti klasikinėms, bet nesenstančioms „Blower“ linijoms. / Gamintojo nuotr.

Tam, kad automobilis turėtų potencialo auginti vertę ateityje, jis turėtų būti ne tik išskirtinis dizaino prasme, bet ir pasižymėti originaliais techniniais sprendimais. Pageidautina, turėti ir sąsajų su automobilių sportu.

Anot specialistų, labiausiai vertę kuria išskirtinumas. Tos pačios savybės, išskyrus istorinį veiksnį, galioja ir naujiems automobiliams. Abu pašnekovai sutinka, kad ir naujas keturratis kūrinys gali tapti investicija. Tik čia jau kalba sukasi ne apie kasdienius miesto visureigius, net ne apie sportiškus ar prabangius modelius, o išskirtinius, itin ribotos serijos automobilių pramonės kūrinius.

Brangiausio pasaulyje automobilio vertę kelia tai, kad buvo pagaminti tik du tokie modeliai.

Mažiau nei 20 vienetų

Naujo pirkinio, kuris ilgainiui galėtų auginti savo vertę, puikus pavyzdys – britų kūrinys „Bentley Batur“. Išskirtinumo jam suteikia vien faktas, kad tai galingiausias itin prabangių automobilių ženklo kupė.

Jo dizainas sukurtas kaip koncepcija, pabrėžianti „Bentley“ gamintojų kryptį elektrifikacijos link. Tačiau serijinė versija turi galingiausią benzininį 6 l W12 formos gamintojo variklį. Be to, „Batur“ bus išleistas tik aštuoniolikos vienetų tiražu.

Tą patį galima pasakyti ir apie išskirtinį kabrioletą „Bentley Bacalar“, kurio bus pagaminta dar mažiau – vos dvylika vienetų. Iškalbingas faktas – visi „Batur“ ir „Bacalar“ modeliai jau nupirkti. Jie skirti retiems pasivažinėjimams, numatant realią galimybę po kelerių metų parduoti už didesnę sumą.

„Riboto leidimo modeliai – realiausia investicija, bet ir juos reikia atsirinkti. Yra gamintojų, kurie kai kurių savo modelių riboto leidimo versijas išleidžia kasmet, tačiau jos, be papildomų lipdukų ar gražesnės apdailos, nieko išskirtinio neturi. Automobilis, perkamas kaip investicija, turėtų būti originalus ir smarkiai skirtis nuo standartinio“, – aiškino P. Eitutis.

Prabanga: automobilio salono apdailai panaudota per 200 g aukso. / Gamintojo nuotr.

„Bentley“ yra pagaminęs ne vieną ribotos serijos versiją, primenančią istorinius automobilius, pavyzdžiui, „Mulsane Blue Train“ ar pergales automobilių sporte skynusius, kaip „Continental 24“.

Naudojo ir auksą

Itin prabangių automobilių gamintojas turi netgi specialias „Mulliner“ dirbtuves, išpuoselėjančias techniką pagal išskirtinius klientų poreikius. Tačiau „Batur“ – visiškai atskiras modelis, kurio kėbulas ištobulintas „Mulliner“ meistrų rankomis.

Tuo išskirtinumai nesibaigia. Salono apdailai panaudota iki 210 g perdirbto aukso, gauto iš garsiojo Birmingamo juvelyrikos kvartalo. Jis 3D spausdintuvu paverčiamas išskirtinio dizaino „Charisma Dial“ multimedijos valdikliu ir „Organ Stop“ ventiliacijos angų valdymo svirtelėmis.

Ekspertų teigimu, apie 2 mln. eurų kainuojantis „Batur“ yra ne šiaip meno kūrinys, skirtas vien tik užimti vietą kolekcininko garaže. Šis automobilis važiavimo prasme vairuotojui garantuoja fantastiškų galimybių, nes yra galingiausias kada nors britų gamintojo sukurtas modelis. Jį varo net 740 arklio galių 6 l benzininis variklis. Plieninis galiūnas bus išskirtinis ir todėl, kad gieda gulbės giesmę „Bentley“ vidaus degimo varikliams. Mat britai paskelbė „Beyond 100“ planą, kuriame įsipareigoja nuo 2030-ųjų tapti jokių teršalų į aplinką neišskiriančia įmone.

Kryptis: „Bentley Batur“ simbolizuoja šio britų gamintojo siekį visiškai pereiti prie elektromobilių gamybos. / Gamintojo nuotr.

P. Eitučio nuomone, automobilio vertei svarbu ne tik skaičius ir išskirtinumas, bet ir gamintojas.

„Tai turi būti kokybiškas žinomo gamintojo modelis. Matome, kaip tarsi iš niekur pasirodo viena kita kompanija, pagaminanti po kelis superautomobilius, tačiau jie retai tampa investicija. Dažniausiai dėl to, kad maži gamintojai negali užtikrinti aukštos kokybės, – aiškino pašnekovas. – Be to, jie neturi pajėgumų kurti savo agregatų, todėl tai tėra įvairiausių detalių sumestiniai modeliai. Pavyzdžiui, „Gumpert Apollo“. Labai greitas, išskirtinis superautomobilis, tačiau atrodo kaip kirviu padarytas. Tokie automobiliai aukštos kainos neišlaiko.“

Vilnietis Dainius šiuo metu turi net 21 nekilnojamojo turto objektą, skirtą nuomai.

„Vienas dalykas, – kad nenuvertėtų pinigai ir kad būtų nuolatinis pinigų srautas. Kitas dalykas – man labai patinka“, – atviravo investuotojas Dainius Zgrabskis.

Tokių kaip Dainius Lietuvoje – ne vienas ir ne du. Štai po penkis ir daugiau būstų turi apie 1600, po keturis būstus –beveik 5 tūkst. namų ūkių. Dar beveik 27 tūkst. – po tris būstus. O daugiausiai turinčių – po du būstus. Pastarųjų priskaičiuojama net 140 tūkst. Palyginti su užpernai, pernai būstų parduota dešimtadaliu mažiau. Tačiau tų, kurie pirko antrą, trečią ar net ketvirtą būstą, padaugėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Jeigu, sakykime, per metus turime apie 32 tūkst. įsigytų butų, tai iš jų investicinių būstų, kuriuos įsigijo jau turintys butą ar namą, sudarė apie 7 tūkst. Galima sakyti, kad beveik kas penktas butas buvo įsigytas kaip investicinis“, – teigė Registrų centro atstovas Mindaugas Samkus.

Ir tokį vadinamą investicinį būstą žmonės mieliau perka net ne sostinėje.

„Vilniuje ta dalis sudaro 18 proc., Kaune – apie 21 proc., o Klaipėdoje – net 25 proc. Tad pajūryje, galima sakyti, net kas ketvirtas būstas – investicinis“, – sakė M. Samkus.

Ekspertų lietuvių meilė NT nestebina.

„Tai yra ir tam tikra meilės forma tai turto klasei. Kai investuoti į akcijas ar obligacijas, tu investuoji į įmonę ir nieko negali daryti su jomis. Tai tau arba teikia finansinę naudą, arba ne. O būstą tu gali nuomoti ir gauti nuolatines pajamas“, – komentavo bendrovės „Inrento“ vadovas Gustas Germanavičius.

Žmonės investuoja į mažus butus, loftus, viską, kas yra maždaug iki 100 tūkst. eurų.

 

Be to, investuoti į NT saugiau nei į akcijas ar obligacijas.

„Žmonės investuoja į mažus butus, loftus, viską, kas yra maždaug iki 100 tūkst. eurų“, – teigė G. Germanavičius.

Nuomos versle jau septintus metus besisukantis Dainius taip pat ieško pigesnio būsto, kurio kaina būtų net penktadaliu mažesnė už rinkos.

„Tai yra mūsų apsidraudimas nuo galimo NT rinkos kritimo ir panašių netikėtumų. Mes butą atnaujiname. Jei reikia kapitalinio remonto ar paprasto, gražiai suremontuojame, stilingai įrengiame, tuomet galima daugiau gauti už nuomą“, – verslo niuansus atskleidė investuotojas Dainius.

Pasaulinė praktika rodo, kad investicija į būstą šiek tiek lenkia infliaciją, todėl pirkti jį ir nuomoti – apsimoka. Kai kurios apklausos rodo, kad nemažai lietuvių perka būstą ir ne Lietuvoje.

„Užsienyje, kur klimatas palankesnis, šiltesnis, būstą su apdaila galima ir pigiau įsigyti. Tad vieną pirkome apsidrausdami, jeigu prasidėtų karas“, – kalbėjo D. Zgrabskis.

Daugiau nei 173 tūkst. žmonių Lietuvoje turi po du butus ar net daugiau, tačiau tai nereiškia, kad visi antrą būstą perka tik nuomai. Gali būti, kad perka sau. Dalį laiko – nuomoja, o paskui perleidžia vaikams. 

Įstaigos Biudžeto stebėsenos departamento vadovė Jurga Rukšėnaitė teigė, kad pastaruoju metu Lietuva tarp Baltijos šalių skyrė mažiausiai lėšų investicijoms, kurios skatintų ekonomikos augimą.

„Dėl geopolitinio neapibrėžtumo ir ekonomikai esant žemiau savo potencialaus lygio valdžios sektoriaus deficitas yra galimas, tačiau, pakilus palūkanų normoms, valdžios sektoriaus finansų valdymas reikalauja didesnio apdairumo. Turėtų būti orientuojamasi į ekonomikos atsparumą didinančias investicijas, o ne į visus gyventojus nukreiptas kompensacijas“, – pranešime teigė J. Rukšėnaitė.

Anot Valstybės kontrolės, geresni nei tikėtasi rudenį 2022 metų vidaus vartojimo, tarptautinės prekybos rodikliai ir Kinijos atsivėrimas po pandemijos metu taikytų priemonių prisideda prie palankesnių 2023 metų pasaulio ekonominės raidos perspektyvų. Be to, vienu didžiausių iššūkių laikyta energetikos krizė paveikė ES, taigi ir Lietuvos, ekonomiką mažiau, nei buvo prognozuota rudenį.

Pernai augusią Lietuvos ekonomiką pasivijo perkamosios galios sumažėjimas ir tai atsiliepė prastesniam nei tikėtasi 2022 metų ketvirtojo ketvirčio rezultatui, kuris per metus sumažėjo 0,4 proc. Neigiamą įtaką realiojo BVP pokyčiui turėjo sumažėjęs grynasis eksportas ir smukusios namų ūkių vartojimo išlaidos.

Anot Valstybės kontrolės, tokį vartojimo pokytį lėmė tai, kad infliacija aplenkė spartų atlyginimų augimą, kuris augo nepaisant karo Ukrainoje bei energetinės krizės.

Įstaiga teigia, jog vangesnė nei tikėtasi vidaus ir užsienio paklausa ir 2022 metų ketvirtojo ketvirčio ekonominė raida skatina atsargiau vertinti 2023 metų Lietuvos realiojo BVP augimo perspektyvas.

Finansų ministerijos prognozuojamas realiojo BVP augimas 2023 metais – 0,5 proc. Teigiama, jog ekonomikos plėtrą, tikėtina, palaikys investicijos ir namų ūkių vartojimo išlaidos. Taip pat numatoma, kad šiais metais grynasis eksportas BVP augimą veiks neigiamai. Infliacijos tempo mažėjimui įtaką darys gerėjanti situacija energetikos rinkose, aukšta palyginamoji bazė, lėtėjanti ekonomikos plėtra ir įtampos mažėjimas tiekimo grandinėse.