-
M. Danielė papasakojo apie savo nėštumą: kalbančius apie „magiškąjį laukimą“ norėjau padegti 84
„Visą nėštumą išgyvenau vien neigiamas emocijas – buvo bloga, skaudėjo visą kūną, tino rankos, kojos, atrodė, kad jaučiau kiekvieną savo mažutėje pilvo kišenėje sukištą ir supresuotą organą, skrandžio rūgštys neleido nei valgyt, nei miegot, nei galvot. Bendrauti praktiškai negalėjau su niekuo, nes... negalėjau valgyti. Nei į kavinę susitikti, nei vakare su draugais, nei savaitgalį pasidžiaugti mano mylimu rudeniu, kepant obuolių pyragą – kiekviena diena kaip per ašmenis, su griežčiausia ir ilgiausia itin prėsko maisto dieta, subadytais pirštais ir krūva insulino nakčiai ir dienai. Izoliuota nuo bendravimo ir viena savo kūno agonijoje, kol žmonėms aplink gyvenimas teka įprasta vaga.
Kentėjo kiekviena kūno ląstelė ir taip stūmiau dienas. Daug ašarų, daug pykčio, daug nevilties. Kalbančius apie „magiškąjį laukimą“ norėjau padegti. Atsimenu, kad tada galvojau, kokiose iškrypusiose fantazijose galima iš viso sugalvoti drausti nėštumo nutraukimą ir versti moterį atidirbti šituo inkubatoriumi? Kaip turėtų jaustis moteris mano kūne, bet nenorinti, nepageidaujanti susilaukti vaiko? Kam aš pasiryžčiau, jei tokiu inkubatoriumi kokia nors žemiškoji valdžia verstų dirbti mane?
Kiekvienos patirtis skirtinga – kažkam kankinantis nėštumas, kažkam traumuojanti gimdymo patirtis, kai kam itin sunkus metas jau vaikui gimus. O kai kam gal ir viskas iškart. Ir nieko nuostabaus – to, ką patiria moters kūnas, o su juo kartu ir sąmonė, aprašyti ir nusakyti niekada nebus įmanoma. Dėl transformacijos masto ir dėl kiekvienos patirties individualumo. Per amžių amžius jų milijardai, ir nei viena yra nesulyginama.
Tačiau šiandien jau žinome, kad depresija po gimdymo yra dažnas reiškinys. Dar žinome, kad prasideda ji kažkam per pirmąjį mėnesį, kai kam po pusmečio, o kai kam – net per pirmus trejus metus po vaiko gimimo. Jei jau esi turėjusi depresiją, esi jauno amžiaus, nėštumas nebuvo planuotas ar lauktas, jau turi vaikų ir/ar net ne vieną, susilaukei dvynukų, esi vieniša mama ar komplikuoti santykiai su antrąja puse, sulauki mažai pagalbos iš aplinkinių žmonių – depresijos rizika yra aukštesnė. Bet net jei neatitinki nei vieno iš šių punktų, nuo depresijos po gimdymo nesi apsaugota.
Nieko nebenori, nejauti ryšio su vaiku, gal apskritai nieko nebejauti, esi apatiška, sunku susikaupti, nebemiegi, nebenori, kad ateitų rytas, nebematai išeities nei sau, nei vaikui, nei pasauliui – tai reiškia, kad tavo sąmonė perkaito ir susirgo. Ji dabar generuoja tau dezinformaciją. Tavo pasaulio vaizdas atrodo tikras, bet toks nėra, jis yra tavo sergančios sąmonės sukurtas.
Ir tu turi teisę sirgti! Тaip, perskaitei teisingai. Tu turi teisę sirgti depresija! Nes tu išgyvenai milžinišką, neaprėpiamą kūnišką ir dvasinę transformaciją.
Ir tu turi teisę sirgti! Тaip, perskaitei teisingai. Tu turi teisę sirgti depresija! Nes tu išgyvenai milžinišką, neaprėpiamą kūnišką ir dvasinę transformaciją. Tavo organizmo resursai yra riboti ir juos išeikvojus sirgti yra normalu. Bet yra ir geroji žinia – sąmonė, kaip ir nubrozdinta, net lūžusi, ar net sutrupinta ranka, gali pasveikti. Tavo sąmonė ir tavo kūnas neįtikėtinai galingi ir sukurti įveikti milžiniškus šokus – išgyventi šūvius, pjūvius, kovoti su infekcijomis, visokiu maru ir badu, ir NET SUKURTI ŽMOGŲ. Tu esi galinga, tik gal dabar šiek tiek tai pamiršai.
Ligos nutinka, ir nuo ligų pasveikstama. Ligos nepadaro tavęs blogu žmogumi, ar tuo labiau bloga mama. Pasakyk kaip jautiesi artimam žmogui ar paskambinusi į pagalbos liniją. Mamos linija, Tėvų linija tel nr. 8 800 900 12, Krizių įveikimo centras tel nr. +370 640 51555, Psichikos sveikatos centras.
Na, o ką daryti aplinkiniams? Puoselėti mamą: ar saugi? Ar visavertiškai pavalgiusi? Ar pailsėjusi ir pamiegojusi? Ar skiria laiko sau? Ar reikia pagalbos nors vienam ir išvardintų punktų įvykti? Tai geriausia psichikos sunkumų prevencija, o kartais net gelbsti gyvybę. Ir net ne vieną. Šiandien minima Savižudybių prevencijos diena“, – rašė Seimo narė.
Primename, kad rugsėjo pradžioje šalį sukrėtė tragedija, kai Vilniuje, Neryje, buvo rastos dvi nuskendusios mergaitės. Įtariama, kad jas nuskendinti galėjo mama, vienintelė tądien buvusi su jomis prie vandens telkinio. Po šio šiurpaus įvykio daugelis mamų viešai ėmė pasakoti apie savo išgyvenimus gimus vaikui, ir neaplenkusias depresyvias mintis, kurios, laiku jų nesuvaldžius, gali turėti įtakos priimant tam tikrus, dažnai itin skaudžius sprendimus.
-
Lietuvai dėkoja už paramą: maža šalis su tvirta diplomatine pozicija
Iš fronto į Lietuvą
Prieš kelias dienas Lietuvoje viešėjusi ukrainietė Iryna Karpenko aplankė ne tik Šiaulių kryžių kalną – drauge su Lietuvos šaulių sąjungos nariais 42-ejų moteris užsuko ir į drabužių parduotuvę Kaune.
„Merginos perka puošnias sukneles, sijonus, o aš – mažesnių dydžių kelnes, kad būtų patogu ir nešaltume. Tokių smulkių moterų kaip aš Ukrainoje nemažai. Tam, kad įsivaizduotumėte mastą, pasakysiu, kad šiandien šalyje kariauja apie 40 tūkst. merginų ir moterų. Visos tai daro savo noru“, – pasakojo I.Karpenko.
Trapi Iryna yra plieno tvirtumo. Ukrainos MPB 30-osios brigados civilių ir karių bendradarbiavimo (CIMIC) grupės viršininkė viena pirmųjų sužino apie karių mirtis. Su kiekviena netektimi į jos mobilųjį telefoną ateina trumpoji žinutė, diktuojanti tolesnių veiksmų seką.
Jautru: tik po kurio laiko Nastia mamai pasakė abejojusi, ar jos dar kada nors susitiks.
„Turiu pasirūpinti kūno transportavimu ir jo pristatymu artimiesiems. Tačiau ne tai sunkiausia. Per aštuonerius metus niekaip nepripratau prie skambučių, kai turiu pranešti apie vaikų, brolių, sužadėtinių, vyrų ir tėvų mirtis, – I.Karpenko skaičiavo, kasdien sulaukianti po dvi tris žinutes, kurios reiškia, kad Ukraina neteko dar vieno kovotojo, laisvės gynėjo. – Pergalė, link kurios einame, mums kainuoja labai daug. Kasdien mes netenkame žmonių. Baisiausia, kai matai jaunų vaikinų kūnus. Mano dukrai juk 22-eji.“
Per aštuonerius metus niekaip nepripratau prie skambučių, kai turiu pranešti apie vaikų, brolių, sužadėtinių, vyrų ir tėvų mirtis.
Labiausiai kenčia vaikai
Devyniolika metų Ukrainos kariuomenėje dirbanti Iryna nepertraukiamai bendrauja ir su civiliais. Šio karo metu jie kenčia labiausiai. Ypač vaikai, paaugliai. Susitikusi su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, viešnia aptarė, kaip būtų galima padėti jauniausiems ukrainiečiams ir bent šiek tiek praskaidrinti jų kasdienybę.
„Jiems labai sunku suprasti ir priimti patiriamas emocijas, įveikti traumuojančias karo patirtis, o juk vaikai – mūsų ateitis. Turime daryti viską, kad kiekvienas būtų laimingas ir užaugtų dideliu žmogumi. – Jau anksčiau lankė darželius ir mokyklas, tačiau pastaruoju metu Ukrainos kariuomenės kapitonė tai daro dar dažniau. – Kartu su vaikais kalbame apie meilę Tėvynei, apie patriotiškumą. Mūsų pokalbių metu per spalvas gimsta piešiniai. Gaila, kad negalite jų pamatyti.“
Emocijos: Iryna ir Sergijus Lietuvoje ne pirmą kartą, todėl čia jaučiasi kaip namuose.
Kiekvienas piešinys, anot Irinos, iškeliauja pas Ukrainos kovotojus. Vieni juos deda į pinigines prie karinių bilietų, kiti kabina virš savo lovų ir visi vienbalsiai tvirtina, kad vaikų piešiniai jiems suteikia stiprybės šioje kovoje.
„Mes laimime karą, nors jėgos nėra lygios – vienam Ukrainos kovotojui tenka dešimt rusų. Mes stipresni savo dvasia. Ji – nepalaužiama“, – tautos vienybe ir stiprybe džiaugėsi I.Karpenko.
Dukra liko Ukrainoje
Karas Irynos šeimai prasidėjo 2014 m. Pasiėmusi būtiniausius daiktus, tąsyk kartu su vyru – Ukrainos kariuomenės leitenantu, ji išvyko į šalies rytus, vos keturiolikos dukrą palikusi namuose.
„Kai šių metų vasarį iš pasalų prasidėjo niekingas karas, mes stovėjome ten pat – rytuose, todėl iš esmės niekas nepasikeitė. Su vyru išsiskyrėme, nes tarnaujame skirtingose vietose, o dukrą, sukrovę jos lagaminus, atidavėme svetimiems žmonėms. Gyvenome kariniame miestelyje, todėl tikimybė, kad raketos ten lėks pirmiausia, buvo labai didelė. Tik po kurio laiko dukra prasitarė maniusi, kad matomės paskutinį kartą“, – telefone versdama vienturtės nuotraukas kalbėjo I.Karpenko.
Nors turėjo visas galimybes, 22-ejų Kyjivo Mohylos akademijos studentė iš Ukrainos neišvyko, tik pakeitė gyvenamąją vietą į saugesnę. Dabar ji glaudžiasi savanorių šeimoje.
„Kartu su vyru užauginome nuostabią, atjaučiančią dukrą. Šiandien ji taip pat savanoriauja. Padeda ne tik kovotojams, bet ir nuo karo nukentėjusiems civiliams. Aprūpina juos laikinu būstu, maistu ir kitomis priemonėmis“, – I.Karpenko sakė su dukra nuolat palaikanti ryšį.
Pasirodo, į Lietuvą jos taip pat atvyko drauge. Tik mama keliavo su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, o Nastia susitiko su aktyviu Lietuvos jaunimu, su kuriuo palaiko glaudžius ryšius.
Renka pinigus pikapams
Kaip pasakojo Iryna, visai neseniai jos dukra pradėjo rinkti pinigus dešimčiai pikapų. Pasidalijusi savo iniciatyva virtualioje erdvėje, Nastia vylėsi, kad geros valios žmonės jai padės įgyvendinti svajonę, o Ukrainos žmonėms labiau priartinti pergalę.
„Sveiki! Mano vardas Nastia. Nuo 2014 m. mano mama ir tėtis gina mūsų šalį ir mane nuo rusų okupantų. Tai galėtų būti labai graži ir jaudinanti istorija apie drąsią mergaitę, kuri nuo keturiolikos metų diena iš dienos nerimauja dėl tėvų saugumo ir randa jėgų tikėti kažkuo geru. Tai galėtų būti labai graži ir jaudinanti istoriją apie jauną moterį, kuri 2022 m. vasario 25 d. išėjo iš namų su nepažįstamais žmonėmis ir nežinojo, ar kada nors pamatys savo tėvus. Didžiuojuosi jais abiem, deja, mano žodžių nepakanka. Taigi, pradedu savo pirmąjį lėšų rinkimą pikapams, kurie tarnaus ir mano tėvams, ir kitiems kariams“, – pasidalijusi žinute virtualioje erdvėje, Nastia iš anksto dėkojo visiems, kurie prisidės ir dar plačiau paskleis žinią.
Mes stipresni savo dvasia. Ji – nepalaužiama.
Aštuntą mėnesį tęsiantis karui automobilių poreikis lieka didelis. Ukrainos kariams reikia važiuojančių ir pravažių, keturdurių automobilių. Idealiausias variantas, anot MPB 30-osios brigados civilių ir karių bendradarbiavimo (CIMIC) grupės viršininkės, yra pikapai, nes jų gale galima sumontuoti ir sunkesnį automatinį ginklą.
„Pikapai apšaudomi ir sprogdinami, todėl jų niekada nebus per daug. Karui pasibaigus, automobiliai pravers atstatant šalį“, – kalbėjo I.Karpenko.
Būtinybė: anot Kaune viešėjusių ukrainiečių, karo metu pikapų poreikis itin didelis.
Svarbi bet kokia parama
Ukrainos kovotojams, anot viešnios, reikia ir daugiau daiktų, pradedant šiltais drabužiais, avalyne ir baigiant dronais ir termovizoriais. Kartu su Iryna į Lietuvą atvykęs karo kapelionas vyr. ltn. Sergijus Dmytrijevas pabrėžė, kad ne mažiau nei humanitarinė, medicininė ir finansinė parama Ukrainai yra svarbus politinis ir diplomatinis palaikymas. Todėl Europa ir kitos laisvojo pasaulio valstybės turėtų suremti pečius dėl to paties tikslo.
„Lietuva – pavyzdys kitiems. Maža šalis su tvirta diplomatine pozicija. Mums svarbiausia politinė parama, o visa kita padarysime patys. Taip, mes laimėsime ir tai bus ne tik Ukrainos, bet ir viso pasaulio pergalė prieš rusus, – pasinaudojęs proga, S.Dmytrijevas dar sykį dėkojo lietuviams už draugystę ir paramą. – Ačiū už visas vėliavas, kurios kabo jūsų languose. Ačiū už dešimtis tūkstančių žmonių, kuriuos priglaudėte. Vakar viešbutyje sutikau ukrainietes merginas, kurios ten dirba. Neapsakomai gera žinoti, kad mes jums rūpime. Ne veltui sakau, kad Lietuva man tarsi antrieji namai, o lietuviai – broliai.“
S.Dmytrijevui antrino ir Iryna. Kovotojams, pasak jos, svarbus kiekvienas euras, priartinantis ukrainiečius prie pergalės, tačiau ne mažiau svarbu moralinis palaikymas.
„Lietuvos žmonės yra nepakartojami ir tai šildo, o tada atsiranda noras ir pajuokauti, – I.Karpenko su šypsena prisiminė rytinį pokalbį su bendraminčiais. – Kalbėjome apie dujas, Lietuvoje kylančias kainas. Sakau: mes nueisime iki Maskvos, padegsime Raudonąją aikštę, sunaikinsime Putiną, o tada pas jus bus geros dujų kainos ir tikrai niekada nebus jokio karo. Taip, čia juokelis, bet labai norėtųsi, kad taip ir būtų.“
Norintys prisidėti, turi sekti nuorodą, spausti mygtuką „Fondas“ ir aukoti norimą pinigų sumą: https://biggggidea.com/project/donka-vijskovih-zbirae-koshti-na-10-pikapiv-dlya-zsu/?fbclid=IwAR04Ja62azQalXWUlZsAQlxuc55dYRPhNsdjXpwACxEqufxUVCsqJ_PKCH0.
-
Kodėl naudinga juoktis net skaudžiose situacijose
Taip LRT RADIJUI sako psichologė Lina Gervinskaitė-Paulaitienė. Anot jos, juoko nauda ne tik emocinė – juokiantis sumažėja su stresu susijusių hormonų, išsiskiria medžiagų, padedančių lengviau pakelti skausmą.
– Kaip tiriama juoko nauda?
– Truputį liūdna, kad tyrimų apie juoką ir apie pozityvias emocijas yra mažiau nei apie nemalonias, apie sunkius išgyvenimus. Tačiau mokslininkai domisi juoku ir jo poveikiu. Galima įrodyti, kad juokas tikrai prisideda prie sveikatos ir geros psichologinės savijautos. Tai vertingas dalykas. Nėra duomenų apie neigiamą juoko poveikį, todėl galima jaustis ramiai.
Juoko tyrimams atlikti yra skirtingų būdų. Vienas iš jų – analizuojama tai, kas vyksta smegenyse, kai žmogus juokiasi. Tokio tyrimo metu žmogui rodomi juokingi vaizdeliai, kažko klausomasi ir pan. Stebima, kurios smegenų sritys yra aktyvios.
Kitas būdas – stebėti, kokie kūno procesai vyksta, kai žmogus juokiasi. Dar vienas – kai žmogus nesijuokia, bet jo prašoma prisiminti, kada paskutinį kartą juokėsi, dėl ko, kada juokiasi dažniausiai ir pan. Tai labiau savistaba paremtas metodas, žmogaus prašoma užpildyti klausimynus apie juoką.
Tyrimas gali būti atliekamas ir natūralaus stebėjimo būdu – atsisėdus kavinėje ar kažkokioje aikštėje, stebint aplink esančius žmones ir žymintis, kiek laiko jie juokiasi, su kuo būna kartu, kai juokiasi, kas juokiasi daugiau – vyrai ar moterys, jaunesni ar vyresni.
– Kaip juokas veikia emocijas ir kūną?
– Dažniausiai juokiamasi tada, kai vyksta kažkas teigiamo. Juoką lydi džiugesio, pasitenkinimo, atsipalaidavimo jausmas. Dažniau juokiamės, kai esame su kitais žmonėmis, ne būdami vieni. Tai reiškia, kad malonias emocijas ir džiaugsmą patiria ne vienas žmogus, tuo dalijamasi. Juokas veikia ir aplink esančius žmones. Jis ne tik prisideda prie geros savijautos, bet ir stiprina santykį su žmonėmis.
Kalbant apie tai, kas vyksta mūsų kūne, mokslininkai nustatė, kad juokiantis sumažėja hormono kortizolio kiekis. Šis hormonas susijęs su stresu, jo didėja tada, kai patiriame stresą. Juokiantis išsiskiria endorfinai – neurotransmiteriai, veikiantys smegenyse, siejami su gera savijauta. Kai išsiskiria endorfinai, mums tampa lengviau pakelti skausmą.
Pavyzdžiui, mokslininkai darė tyrimą, kurio metu vienai grupei dalyvių rodė smagius filmukus, tie žmonės juokėsi. Kitai grupei rodė neutralius filmukus. Vėliau dalyvių buvo paprašyta rankose išlaikyti ledo gabaliuką. Tie, kurie juokėsi, buvo tolerantiškesni šalčiui, nes endorfinų kiekis jų kraujyje buvo didesnis. Kai juokiamės, išsiskiria ir dopaminas, siejamas su motyvacija, aktyvumu ir pan.
– Koks juokas sveikiausias? Ar svarbu kvatotis „nuo dūšios“?
– Tai dar neaišku. Vieni tyrimai rodo, kad nevaldomas juokas ir tas, kurį sukeliame sau sąmoningai, žiūrėdami kažką juokingo, yra lygiaverčiai. Kitur teigiama, kad spontaniškas ir nevalingas juokas stipriau veikia kūno procesus.
Tuomet sąmoninga kontrolė pasitraukia į šalį, kūno reakcijos tampa automatinės, nevalingos, tuo pačiu tai atneša daugiau naudos. Tai susiję su didesniu atsipalaidavimu, galbūt išsiskiria daugiau dopamino ar endorfinų, atitrūkstama nuo sunkumų.
– Galima rasti informacijos, kad juokas naudingas plaučiams, nes tuomet giliau kvėpuojama. Tačiau užsimenama ir apie juoko naudą sąnariams. Ar tai tiesa?
– Tyrimų apie sąnarių ligas nesu užtikusi, bet tai nereiškia, kad jų nėra. Juk tikrai nuoširdžiai juokiantis juda ne tik pilvas, diafragma, bet ir rankos, kartais pajuda ir kojos. Galima svarstyti, kad juokas prisideda prie aktyvių procesų mūsų kūne.
– Kai kuriose situacijose apie juoką net negalvojama – kai įvyksta nelaimė, liga. Tačiau vis tiek patariama rasti laiko geroms emocijoms ir atsipalaiduoti?
– Sunkumai ir nemalonios, skausmingos emocijos nėra priešingybė juokui ar džiaugsmui. Net sunkiu ir skausmingu gyvenimo momentu reikėtų rasti laiko pasijuokti. Tai nereiškia, kad susiklosčiusi situacija vertinama nerimtai. Juokas padeda atsipalaiduoti fiziškai, taip pat bent akimirkai atsitraukti nuo to, kas sukelia sunkumus.
Juokas padeda atsipalaiduoti fiziškai, taip pat bent akimirkai atsitraukti nuo to, kas sukelia sunkumus.
Juokiantis juk negalvojama apie tai, kas sunku ir skausminga.
Juokas, humoras ir net pasijuokimas iš situacijos – vienas iš psichologinių įveikos mechanizmų. Jei randame būdų pasijuokti iš savęs, tai reiškia, kad atrandame ir būdą į situaciją pasižiūrėti iš kito kampo. Tai suaktyvina kūrybiškumą, ieškant sprendimų. Tad net ir sudėtingose situacijoje juokas yra sveikintinas ir rekomenduotinas dalykas.
– Kaip reaguoti, jei juokiamasi visiškai ne vietoje ir ne laiku?
– Nederėjimas juoktis tik dar labiau provokuoja. Kuo labiau nedera, tuo didesnis noras juoktis. Vienas iš būdų aplinkiniams – nereaguoti į juoką, nestiprinti žmogui nepatogumo jausmo, kuris tuo metu kyla. Tinkamas būdas yra nusišypsojimas, pripažinimas. Aplinkiniams reikėtų vengti griežtumo ir smerkimo. Nemanau, kad tai padėtų sukontroliuoti juoką.
-
Rašytoja A. Urbonaitė: žmonės visais laikais daro du dalykus – myli ir serga
Beveik prieš dešimt metų pasirodęs pirmasis rašytojos Audronės Urbonaitės novelių romanas „Posūkyje – neišlėk“ sugrįžta į Lietuvos knygynų lentynas. Romanas tuo pat metu šokiravo ir suteikė viltį: knygą masiškai pirko vėžiu sergantys žmonės. Per pusę metų nuo jos pasirodymo buvo išleisti net keturi tiražai – iš viso 12 tūkst. egzempliorių, o už šį kūrinį rašytoja buvo apdovanota literatūrine Augustino Griciaus premija.
Autorės drąsa atvirai kalbėti apie moterį, kuriai dėl ligos pašalintos genitalijos, bet operacinėje ji trokšta vienintelio dalyko – dar sykį patirti meilę, sukrėtė skaitytojus. Šių metų rudenį visi norintys galės ne tik susipažinti su leidyklos „Alma litera“ perleistu šokiruojančiu A. Urbonaitės romanu, bet ir susitikti su pačia knygos autore.
Novelių romano „Posūkyje – neišlėk“ herojė – žurnalistė, kuri supranta, kad gali netrukus numirti. Ji atvirai pasakoja apie savo darbo ciniškumą, paraleliai prisimindama visus, kieno gyvenimą sugadino įsibraudama į švenčiausias jų paslaptis bei jas paviešindama. Tarp dviejų onkologinių operacijų herojės atmintyje prabėga vienišos vaikystės prisiminimai, kraujomaiša bei abejotini jos pačios santykiai su sūnumi ir vyru. Moteris supranta, jog mirtis – arti, todėl iš savo ligos pasidaro spektaklį ir klounadą. Nors knyga labai ironiška ir aštri, joje sutelkta daug liūdesio ir meilės žmonėms.
„Mane iki šiol gatvėje stabdo nepažįstamos moterys ir sako: „Jūsų knyga mane išgelbėjo. Jeigu ne „Posūkyje – neišlėk“, būčiau neišgyvenusi to siaubo, kai sužinojau apie savo vėžį. Perskaičiusi supratau, kad reikia juoktis iš likimo, ypač, jeigu nieko daugiau padaryti neįmanoma“. Žmonės visais laikais daro du dalykus: myli ir serga. O mano knyga yra būtent apie ligą ir meilę. Bibliotekininkės man rašo, kad visi knygos egzemplioriai suskaityti iki skutelių. Tai reiškia, kad ji aktuali ir dabar. Esu tikra, kad šią knygą skaitys ir po 100 metų“, - pasakoja knygos autorė Audronė Urbonaitė.
Rašytoja, pati išgyvenusi vėžį, teigia, kad nė už ką niekam neatiduotų savo ligos, nes tik per ją surado laimę: nustojo bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių. Prieš artėjančius susitikimus su skaitytojais, iš naujo perleidžiamos knygos autorė jaučiasi puikiai, nes neturi, ko nuo jų slėpti.
„Susitikimuose su skaitytojais būna smagu: vieni klausinėja protingų dalykų, kiti – kvailų, bet mainais pamatai, kas yra tavo auditorija ir labiau pažįsti Lietuvą. Susitikimams nesiruošiu – ko manęs klaus, tą ir papasakosiu. Nebijau sakyti tiesos, kad ir kokia bjauri ji būtų“, - sako A. Urbonaitė.
Romano „Posūkyje – neišlėk“ autorė Audronė Urbonaitė gimė 1954 metais. Rašytoja ir žurnalistė Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Nuo 1994 m. dirbo Lietuvos televizijos atstove spaudai, o nuo 1997 m. – buvo dienraščio „Lietuvos rytas“ specialioji korespondentė ir apžvalgininkė. A. Urbonaitė yra parašiusi tris knygas – novelių romaną „Posūkyje – neišlėk“, romanus „Cukruota žuvis“ ir „Žydiškų daiktų kambarys“.
Knygynų tinkle „Pegasas“ kartu su penkiomis Lietuvos leidyklomis šį rudenį skatina šalies skaitytojus atrasti naujus arba sugrįžti prie jau pamėgtų šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Iniciatyvos „Šiuolaikinių lietuvių autorių knygos. Atrask ir didžiuokis“ metu bus surengti beveik 50 susitikimų su 26 rašytojais net 13-oje Lietuvos miestų.
Su rašytoja Audrone Urbonaite skaitytojai turės galimybę susitikti spalio 11 d. 15 val. Kauno „Akropolio“, spalio 18 d. 15 val. Šiaulių „Akropolio“ ir spalio 25 d. 15 val. Panevėžio „Akropolio“ knygynuose „Pegasas“.
Be šį rudenį vyksiančių susitikimų su rašytojais ir naujų knygų pristatymų, šalies knygynuose „Pegasas“ vyks diskusijos, protų miklinimo žaidimai ir kiti renginiai. Visų renginių programą galima rasti čia.