Mokslininkai sako, kad Baltijos jūra gana uždara.

„Joje vanduo atsinaujina labai lėtai – tik 3 proc. per metus. Todėl visa Baltijos jūros tarša išlieka ilgam“, – sako KU vyresnioji mokslo darbuotoja Tatjana Paulauskienė.

Tarp teršalų gausu naftos produktų, nes laivai varomi dyzelinu, naudojama alyva. Yra naftos terminalų. Teigiama, kad vienu metu Baltijoje plaukia apie 2 tūkst. naftą gabenančių laivų.

„Jei žiūrėtume Klaipėdos uosto akvatoriją – didesnio masto išsiliejimų būną šeši septyni per metus, tačiau yra fiksuojama nedidelių išsiliejimų ir reaguojama – Uosto direkcija turi veikiančią stebėjimo sistemą“, – sako Uosto aplinkos apsaugos koordinatorė Aistė Kubiliūtė.

Dabar išsiliejusi nafta surenkama arba skaidoma chemikalais, bet taip dalis naftos lieka, o chemikalai pragaištingi jūrų gyvūnijai ir augalijai. KU mokslininkai jau pusantrų metų ieško, kaip kovoti su šia bėda.

„Mes ilgai tyrinėjame įvairius gamtinius sorbentus – ir šiaudus, ir durpes, samanas, kankorėžius“, – darbo procesu dalijasi T.Paulauskienė.

Po gausybės bandymų mokslininkai kaip sorbentą pasirinko šiaudus ir juos modifikavo.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Modifikuoti sorbentai įmetus į vandenį padeda sugerti tik naftos plėvelę ir labai ilgai plūduriuoja paviršiuje“, – sorbentų specifiką apibūdina T.Paulauskienė.

Ant šiaudų mokslininkai apgyvendino mikroorganizmų, kurie minta nafta. Jų randama priekrantės smėlyje ir jūroje. Mokslininkai tyrinėjo bakterijas ir grybus. Pastarųjų apie 40 skirtingų rūšių. Aštuonios jų puikiai skaidė naftą.

„Grybai paprastai skaido sunkesnes organines medžiagas, jie gali skaidyti ligniną, dėl to jie turi fermentų, kurie gali skaidyti ir naftos produktus. Bakterijos dažnai įsijungia vėliau, kai jau sudėtingesni naftos produktai suskaidomi į smulkesnius ir bakterijos gali misti jais“, – apibūdina procesą KU vyresnioji mokslo darbuotoja Marija Kataržytė.

Laboratorijoje dirbame su mažais kiekiais, o naftos dėmių gali būti didžiuliai kiekiai.

Naujosios technologijos veikimas – ant vandens paskleidžiama naftos, tada paskleidžiamas natūralus sorbentas su mikrogrybais. Po akimirkos jis sugeria beveik visą naftą ir vanduo tampa skaidrus. Tyrimai parodė, kad 1 g šiaudų su mikroorganizmais gali sugerti apie dešimt kartų daugiau teršalų. Kol kas taip eksperimentuojama tik laboratorijoje.

„Labai laukiame etapo, kai galėsime praktiškai išbandyti. Jūroje susidursime su didesniu bangavimu, mes bandome imituoti sąlygas, bet jos vis tiek neatitinka natūralių. Laboratorijoje dirbame su mažais kiekiais, o naftos dėmių gali būti didžiuliai kiekiai“, – sako M.Kataržytė.

Jūroje sorbentus tektų surinkti, kad jie nenukeliautų į paplūdimį. Kiek tokia aplinkai draugiška technologija kainuotų, dar skaičiuojama.

„Ypač verslui arba įmonėms, kurios atsakingos už išvalymą, svarbiausias efektyvumas ir išlaidos. Mes skaičiuojame, žiūrime, kiek viskas kainuoja, artimiausiu metu turėsime ir sąnaudas, kiek tai panašu ar brangiau, palyginti su tradiciniais taikomais metodais“, – apie skaičiuojamas galimas išlaidas kalba M.Kataržytė.

Naująją technologiją viliamasi išbandyti vos sulaukus naftos išsiliejimo jūroje ir uoste. Ji jau patentuota Lietuvoje. Laukiama patvirtinimo iš Europos patentų biuro.

Skalbimas – tarsi menas

Visi žinome, kokią funkciją atlieka skalbyklos. Nesvarbu, ar viešosios, įrengtos universiteto rūsyje, vaikų darželyje, kareivinėse ar ligoninėje. Tačiau ar žinote, kokia misija patikėta skalbyklos technologui? Kai tokį klausimą uždaviau Kauno klinikose dirbančiam Gediminui Mikulėnui, išgirdau labai netikėtą, tačiau be galo įdomų atsakymą.

"Skirtingus įrenginius, kad jie dirbtų kaip vienas, technologas sujungia į visumą. Tada viskas vyksta sklandžiai – skalbiniai slenka vienodu greičiu, krenta į presą, iš jo keliauja į džiovintuvą, tada – lyginti. Tai galima pritaikyti bet kurioje srityje, tarkim, mene, – dvejones, kas bendro tarp teptuko ir skalbyklės, tarp menininko ir skalbėjo, Kauno klinikų Aprūpinimo ir socialinių paslaugų tarnybos skalbyklos technologas dr. G.Mikulėnas kaipmat išsklaidė. – Viskas gerai, jei paveikslą gamina vienas žmogus, bet jei keli? Kažkas piešia, kažkas rėmelius daro, kažkas transportuoja. Kai darbas panašėja į konvejerį, atsiranda sumaištis. Pirmasis per daug pripiešia, o gal ir atvirkščiai – tas, kuris atsakingas už rėmelius, juos gamina per greitai. Tuo metu trečiasis, atsakingas už transportavimą, supranta, kad neturi automobilio. Taigi, darsyk pasikartosiu, – technologas tuos darbus sujungia, kad procesai vyktų sklandžiai. Tiksliau, dėlioja dėlionę."

Neatpažino ženklų

Tikiu, apie kiekvieną skalbyklos įrenginį G.Mikulėnas būtų papasakojęs kur kas daugiau, nei parašyta popierinėse instrukcijose, mat skalbimo paslaugų versle, kaip netrukus sužinojau, jis praleido ne vienus metus. Buvo įkūręs bendrovę "Foritas", kuri aptarnavo gydymo įstaigas, kariškių organizacijas, vaikų lopšelius-darželius. Vis dėlto šįsyk verslo temos nelietėme. Nešnekėjome ir apie legendinę rankinio komandą – Kauno "Granitą", kurioje kaunietis žaidė bemaž penkiolika metų. Nuo sporto tik šiek tiek atsispyrėme pratęsdami pokalbį toliau.

"Žinote, kaip būna su sportininkais? Dingsta krūviai, tačiau valgo tiek pat. Tada ima augti svoris, o su juo prasideda ir kiti reikalai…" – pašnekovas neabejojo, kad sulėtėjęs gyvenimo būdas ir neblogas apetitas prisidėjo prie jo savijautos.

Tiksliau, infarkto, kurį jis patyrė prieš penkiolika metų. Nors ne kartą girdėjo, kad, pajutus pirmuosius miokardo infarkto simptomus, svarbi kiekviena minutė, kūno siunčiamų ženklų vyras tąsyk neatpažino, o ir nemanė, kad jį gali užklupti ši liga.

"Paprasčiausiai vieną naktį pajutau neįprastą skausmą krūtinės srityje. Ėmė tirpti rankos. Pradžioje dar kentėjau, o ryte, kai skausmas buvo sunkiai pakeliamas, išsikviečiau greitąją pagalbą. Būčiau žinojęs, kas vyksta, jau vakare būčiau kreipęsis pagalbos ir būtų pavykę išvengti raumens pažeidimo", – nepaisant prabėgusių metų, G.Mikulėnas nepamiršo jį išgelbėjusių medikų.

Gediminas Mikulėnas

Sportas išugdė charakterį

Nors gimė Žaliakalnyje, pažinojo ir bičiuliavosi ne su vienu ten gyvenusiu menininku, G.Mikulėnas pasuko į tiksliuosius mokslus. Baigęs studijas dirbo programuotoju ir intensyviai sportavo, todėl po patirto infarkto vyras nusprendė panaudoti savo turimas galimybes ir sukauptas žinias.

"Pagalvojau, artėja pensija. Kažkas sėdi ir žiūri pro langą, kažkas vis dar eina į darbus, tačiau galvoja, kada bus atleistas, o aš ? Ką aš galiu? Sportavau. Moku algoritmus ir žinau, kaip juos apdoroti. Suprantu, kas yra tekstilė, nes buvau Tekstilės asociacijos prezidiumo nariu", – taip, anot pašnekovo, jo mintyse gimė idėja sukurti marškinėlius, kurie medikams padėtų sekti pacientų širdies veiklą ir elektrokardiogramos duomenis ištisą parą.

Kairės ir dešinės rankos nykščiais suspaudžiau daviklius. Žiūriu, ekrane – kardiosignalas!

Po daugybės valandų prie knygų ir interneto, viešnagių Vokietijoje, medžiagų ieškojimų ir bandymų, Gediminui pavyko tai, kas eiliniam žmogui atrodo neįmanoma.

"Kairės ir dešinės rankos nykščiais suspaudžiau daviklius. Žiūriu, ekrane – kardiosignalas! Tas vakaras buvo lūžis. Aš patikėjau tuo, ką darau. Ar buvau laimingas? Norėjosi šokti!" – išradėjas skaičiavo, kad idėjai virsti kūnu jam prireikė penkerių metų ir daug kantrybės, kurią išugdė sportas. To nepatyrusiems esą neretai pristinga kantrybės, todėl pusiaukelėje jie meta pradėtus darbus. Gediminas žinojo, kad, metus vieną darbą, o vietoje jo pradėjus naują, lauks tas pats.

"Vėl kažko klausi, vėl jausi, kad kažko nežinai", – šypsojosi pašnekovas.

Pagalba ligoniui

Žvelgiant iš šalies, išmanieji marškinėliai nesiskiria nuo bet kurių kitų. Yra lengvai prižiūrimi, skalbiami arba rankomis, arba neaukštoje temperatūroje skalbyklėje. Tik jų medžiagoje kiek daugiau elastano, kad geriau priglustų prie kūno ir rodytų tikslesnius duomenis.

"Yra ir nekontaktinių sensorių, bet jie brangūs – kainuoja apie 1 tūkst. eurų. Žinoma, galima gaminti ir brangesnius, tiks kas juos pirks?" – vyras svajojo, kad toks išmanusis drabužis būtų prieinamesnis kuo didesniam žmonių ratui.

Paties išradėjo namuose tokių marškinėlių dabar kabo bent keli. Vyras neabejojo, kad jei tokius būtų turėjęs anksčiau, infarkto būtų pavykę išvengti, mat net prieš 24 valandas iki pirmųjų pojūčių daryta kardiograma gali parodyti tam tikrus pakitimus. Vadinasi, nuotoliniu būdu užfiksavus pirmuosius sveikatos būklės pakitimus, žinute arba elektroniniu laišku apie juos galima panešti pacientą prižiūrinčiam medikui.

"Jau yra pagamintas išmaniųjų marškinėlių, kuriuos vilkint galima stebėti širdies veiklą, prototipas. Prie šių marškinėlių tvirtinamas vos apie 60 gsveriantis nešiojamasis kardiografas, kuris siunčia signalą į mobilųjį telefoną. Iš telefono informacija keliauja į duomenų bazę serveryje. Šiuo metu baigiame kurti programinę įrangą, kuri padės kardiologui stebėti paciento būklę", – pasakojo mokslininkas ir pabrėžė, kad visiškai nesvarbu, kokioje pasaulio vietoje bus gydytojas ar jo pacientas.

Nesėdi prie televizoriaus

Gediminas ne iš tų, kurie laisvus vakarus leidžia maigydamas televizoriaus pultelį. Laiką po darbų jis kur kas mieliau skiria akiračiui plėsti. Todėl, sukūręs išmaniuosius marškinėlius, vyras nežada sustoti. Pasitelkęs technologijas, G.Mikulėnas planuoja plėsti išmaniojo drabužio galimybes – kad būtų galima būtų ne tik stebėti paciento sveikatos būklę, bet ir vaistų veikimo intensyvumą, poveikio trukmę.

"Tarkim, po patirto infarkto ar insulto žmogus vėliau nestebimas. Jam išrašoma vaistų, ir viskas. Tačiau niekas nenagrinėja vaistų poveikio – gerti visą tabletę ar pusę. Paprasčiausiai nėra tokios prabangos. Pasitelkus mūsų kuriamą technologiją, tai bus galima daryti", – G.Mikulėnas prasitarė turįs ir daugiau minčių. Tarkim, marškinėlius patobulinti taip, kad jie rodytų deguonies kiekį kraujyje arba įspėtų apie padidėjusį cukraus kiekį kraujyje.

"Šiuo metu itin aktuali prieširdžių virpėjimo problema. Ši liga yra labai pavojinga, nes kraujyje gali atsirasti krešulių, o vėliau atsiranda ir insulto ar infarkto rizika. Todėl būtina sukurti tam tikrą stebėjimo algoritmą, kuris leistų problemą aptikti ankstyvojoje stadijoje", – teigė jis ir atkreipė dėmesį, kad ateityje tokia inovacija savo kaina turėtų būti prieinama kuo platesniam žmonių ratui, nes jos kuriama vertė milžiniška – gaunant itin tikslius ir išsamius medicininius duomenis, pagerėtų pacientų gyvenimo kokybė.

„Bandymai parodė, jog per 10 minučių sunaikinama 70 proc. Covid tipo viruso, o per 30 minučių ant jo paviršiaus patekęs koronavirusas sunaikinamas visiškai“, - sakė žurnalistams vienas iš naujojo popieriaus kūrėjų Jiřís Sobekas.

Anot mokslininko, specialiais chemikalais apdorotas popierius taip pat pražūtingas ir kitiems mikrobams bei virusams. „Per minutę nuo jo paviršiaus išnyksta 99 proc. mikrobų“, - teigė J. Sobekas. Jis paaiškino, kad antimikrobinis poveikis pasiekiamas papildžius popieriaus sudėtį cinko ir sidabro nanodalelėmis.

Pasak „antikovidinio popieriaus“ kūrėjų, jų išradimą bus galima plačiai taikyti spausdinant pinigus, taip pat įvairius dokumentus.

Artimiausiu metu Čekijoje bus pagamintos pirmosios 10 tonų inovatyvaus popieriaus.

Maišeliai pagaminti iš specialios medžiagos, kuri čiupinėjant ir savo faktūra niekuo nesiskiria nuo įprastinio polietileno, o jos sudėtyje, be kita ko, yra cukranendrių. Japonijos kompanijos duomenimis, tokie maišeliai gali suirti jūros vandenyje per vienerius metus. „Mitsubishi Chemical“ atstovai įsitikinę, kad naujovė prisidės prie pastangų mažinti plastiko šiukšlių kiekį jūrose ir vandenynuose. Šiuo metu ruošiamasi pradėti masinę tokių maišelių gamybą.

Nuo šių metų liepos 1 d. visos Japonijos parduotuvės ima mokestį už plastikinius maišelius pirktoms prekėms pakuoti. Vyriausybė tikisi, kad tai padės sumažinti plastiko šiukšlių kiekį šalyje ir prie jos krantų. Lankytojams taip pat siūlomi nemokami maišeliai, pagaminti iš biologiškai yrančių augalinių pluoštų. Be to, gyventojai raginami ateiti į parduotuves su savo krepšeliais, kad būtų sunaudojama mažiau plastiko.

JT duomenimis, planetoje kasmet pagaminama apie 300 mln. tonų plastiko šiukšlių. Iš jų maždaug 8 mln. tonų patenka į Pasaulinį vandenyną.

Baržą sukūrė organizacija „The Ocean Cleanup“, žadanti „užsukti kraną“ pagrindiniam vandenynų taršos šaltiniui – upėms.

Naujoji barža, kurią ketinama „dislokuoti“ taršiose upėse, geba per dieną surinkti iki 50 tonų upe plaukiančių šiukšlių, teigia jos 25 metų išradėjas Boyanas Slatas (Bojanas Slatas).

„Esant tinkamoms sąlygoms, mes manome, kad galima net padvigubinti šį kiekį“, – sakė „The Ocean Cleanup“ įkūrėjas ir vadovas.

„The Interceptor“ yra panaši į namą ant vandens, prie kurio yra prikabinta išlenkta užtvara. 24 metrų ilgio, saulės energija maitinamas ir visiškai autonominis laivas gali nesustodamas rinkti šiukšles iš upės, sakė B. Slatas.

Tokios baržos panaudojimo projekto metu „per artimiausius penkerius metus“ ketinama išvalyti tūkstantį taršiausių upių, kurios 80 proc. prisideda prie pasaulinės plastiko taršos, sako jos kūrėjai.

Viena tokia barža jau veikia Džakartoje, Indonezijoje, o antroji – Malaizijoje. Trečiąją ketinama panaudoti Vietname.

B. Slatas šeštadienį Roterdame pristatė ketvirtąjį baržą, kuri bus nusiųsta į Dominikos Respubliką.

Mokslininkai iš tikrųjų bandė sukurti įmagnetintą skystį. Tai nėra taip jau sunku. Feromagnetai egzistuoja ir skystoje formoje ir veikia, kai yra netoli kitų magnetų. Įmagnetinti įvairius metalinius daiktus net nėra taip jau sunku – jums tikriausiai yra tekę laikyti netyčia įmagnetintą atsuktuvą ar sąvaržėlę. Mokslininkai naudojo geležies oksidus, kuriuos patalpino į skystį, o tada įmagnetino. Tai buvo įdomus eksperimentas, tačiau niekas nenuspėjo to, kas įvyko vėliau.

Lašeliai su geležies oksidais ėmė suktis reaguodami į magnetinį lauką. Kitaip tariant, mokslininkai sukūrė skystus magnetus. Tačiau jie patys buvo šokiruoti, kai suprato, kad šios dalelės nepraranda magnetizmo. Mokslininkai visiškai to neplanuodami sukūrė pirmuosius skystus nuolatinius magnetus pasaulyje.

Vanduo, alyva ir geležies oksidas – tokia kombinacija leidžia sukurti nuolatinius skystus magnetus. Mokslininkai iš karto suprato, kad jie gali būti labai naudingi elektronikoje, ypač aukštosiose technologijose, nes tokie magnetai lengvai keičia formą ir gali tekėti per itin mažus tarpus. Mokslininkai tęsia eksperimentus su 3D spausdintuvais, kurie leidžia spausdinti įvairių formų itin mažus, minkštus nuolatinius magnetus.

Mokslininkai taip pat teigia, kad tokie magnetai praverstų ir medicinoje. Šiais laikais stengiamasi sukurti veikliųjų medžiagų nešėjus. Maži magnetiniai lašeliai galėtų pristatyti vaistus į ligos židinį, taip apsaugodami aplinkinius audinius nuo galimo šalutinio poveikio. Vaistai taip pat būtų apsaugoti nuo skrandžio rūgščių ir išlaikytų koncentraciją iki pat taikinio. Magnetiniai lašeliai veiktų tarsi robotai, kuriuos būtų galima valdyti kitais prietaisais sudaromu magnetiniu lauku.

Profesorius Thomas Russell, vienas iš pagrindinių tyrimo autorių, nori pabrėžti, kad šis atsitiktinai pasiektas išradimas yra išties reikšmingas – „Mano nuomone, tai yra visiškai nauja magnetinių medžiagų rūšis“.

Tačiau šis tyrimas dar nėra užbaigtas. Mokslininkai didžiuojasi savo pasikimu, tačiau dar gerai nesupranta, kaip šis skystis geba išlaikyti savo magnetizmą. Taigi, kitas tyrimo etapas pabandys pažvelgti į šį fenomeną nano dalelių lygmenyje.

Tai – „uguisubari“ („lakštingalos grindys“). Niekas tiksliai nežino, kada ir kas išrado šias grindis. Beveik neabejojama, kad bent jau iš pradžių jos susiformavo visiškai savaime. Nors grindims visada parenkamos sausos lentos, nauji pastatai vis tiek kurį laiką kraiposi ir juda. Todėl grindys ima girgždėti. Tai įmanoma pataisyti, tačiau kažkam kilo geniali idėja panaudoti šią medžio savybę namų apsaugai.

Uguisubari iš esmės yra paprastos medinės grindys – eilė lentu pritvirtintos ant dviejų sijų. Tačiau pats tvirtinimas yra gana įdomus. Naudotos plonos metalinės plokštelės, kurias reikėjo prikalti iš apačios. Šios plokštelės sudarydavo X formą ir tarsi šiek tiek kilstelėdavo lentas – labai nedaug, skirtumas tikriausiai nebuvo vertas nei milimetro. Pačios vinys nebūdavo tvirtai sukalamos, kad grindlentės būtų šiek tiek laisvos. Taigi, kai kas nors užlipdavo ant šių lentų, jos šiek tiek prisispausdavo žemyn, pajudindamos minėtas tvirtinimo plokšteles ir priversdamos vinis čiulbėti.

"Twitter" nuotr.

Buvo tikimasi, kad šį garsą išgirs sargybiniai ir iš karto atskubės į vietą. Garsas nebuvo labai stiprus, tačiau jis buvo neišvengiamas. Net labiausiai patyrę ir geriausius įgūdžius turintys žudikai negalėjo užlipti ant šių grindų nesukeldami garso. Dar daugiau – lėtesnis, lengvesnis žingsnis skleidė tik dar didesnį girgždėjimą. Prie to, aišku, prisidėjo ir natūralios medinių lentų savybės.

Įdomu tai, kad sargybiniai turėjo išmokti eiti tam tikru ritmu, kad juos atpažintų kiti. Tačiau įprastai ant uguisubari patruliuojama nebuvo. Tokias grindis turėjo ne vieni rūmai, šventyklos ir net turtingesnių miestelėnų namai. Jos ir iki šiol yra išlikusios ne viename pastate, daugiausia jų – Kiote.

Tačiau patys japonai abejoja, kad uguisubari yra tikras išradimas. Nijō pilyje Kiote yra lentelė, kuri teigia, kad grindų girgždesys buvo atsitiktinumas. Tačiau istorikai nėra linkę su tuo sutikti, nes tokia grindų konstrukcija reikalavo daugiau laiko ir pastangų ir jos niekada nesutinkamos paprastesniuose ne tokių turtingų žmonių namuose. Abejones sėja tai, kad nėra išlikusių rašytinių šaltinių apie sistemingą uguisubari įrengimą (tik apie jų čiulbėjimą). Todėl iki šiol neaišku, ar tai – laimingas atsitiktinumas ar genialus išradimas.

Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Kortos per visą laiką stipriai keitėsi. Į Europą šis išradimas atkeliavo iš Persijos. Tiksliau, iš ten atvyko „Ganjifa“ žaidimo diskai, ant kurių buvo pavaizduoti įvairūs personažai. Tačiau manoma, kad kortas išrado kinai, o vėliau jos po truputį judėjo link Vakarų. Sostuose sėdintys „Ganjifa“ karaliai žaidime buvo pranašesni prieš raitelius. Tokios dažnai medinės kortos atkeliavo į Ispaniją ir Italiją, kur buvo modifikuotos ir tapo stačiakampėmis. Tik simboliai nusistovėjo ne iš karto.

Dabar naudojamos kortos turi širdis, būgnus, pikus ir kryžius. Tačiau Italijoje naudotos kortos turėjo pikus, monetas, taures ir kardus, Vokietijoje – giles, lapus, širdis ir varpus. Dabar priimtą sistemą maždaug 1480 metais išrado prancūzai, iki tol naudoję ispanišką modelį. Maždaug tuo metu prancūzai kortų personažams priskyrė tikras istorines asmenybes. Pikų karaliumi tapo Dovydas, būgnų – Julijus Cezaris, kryžių – Aleksandras Didysis, o širdžių – Karolis Didysis. Anglai iki pat 17 amžiaus importavo prancūziškas kortas, kai tai pagaliau buvo uždrausta.

O ką turi anglai, to nori visas pasaulis. Bent jau anksčiau tai buvo tiesa, todėl būtent prancūziškas modelis taip gerai ir įsitvirtino. Dabar žaidimų kortos yra beveik kiekvienose namuose, o žmonės ir į grupes renkasi, kad tik su jomis paloštų. Tiesa, atkreipkite dėmesį į karalių veidus – tik vienas iš jų neturi barzdos.

Tai tiesa tik tradicinėse vakarietiškose kortose – rusiškose kortose visi karaliai turi vešlius ūsus ir barzdas. Širdžių karalius neturi barzdos. Negana to, jis dar ir kardą labai keistai yra užsikišęs už galvos, tarsi būtų nusižudęs. Abiejų šių keistenybių priežastys yra vienodos.

Anksčiau, viduramžiais, kortos buvo gaminamos dviem būdais – piešiamos ranka ar atspaudžiamos mediniais blokais. Šiuos blokus išdrožinėdavo patyręs meistras, žvelgdamas į turimą pavyzdį. Su laiku blokas, aišku, dėvėdavosi ir atspaudas darydavosi neryškus. Tuomet tekdavo drožinėti iš naujo. Tačiau nusidėvėjusiais antspaudais pagamintos kortos būdavo prastos kokybės. Vėliau jos būdavo taisomos, užpildant tai, ko jau nebebuvo matyti. Iš tiesų, originalus širdžių karalius turėjo ūsus ir kirvį, tačiau su laiku kažkas ūsų nebeįžiūrėjo ir kirvis tapo durtuvu.

Per pirmąsias 10 sekundžių lėktuvui važiuojant kilimo ir tūpimo taku, mokslininkų sukurtas įrenginys nustato, ar lėktuvas per duotą atstumą išvystys greitį, kurio reikia pakilimui. Inovacija gali būti pritaikyta tiek mažiems orlaiviams, tiek dideliems, komercinius skrydžius vykdantiems lėktuvams, rašoma pranešime spaudai.

Remiantis JAV aviacinės-kosminės ir gynybos korporacijos „Boeing“ pateikta aviakatastrofų statistika, 13 proc. nelaimių įvyksta būtent pakilimo metu. Vienas didžiausių iššūkių pilotams – nuspręsti, ar iškilusią problemą bus galima išspręsti pakilus, ar būtina stabdyti lėktuvą ir neleisti jam kilti.

Eurostato duomenimis, 85 proc. visų lėktuvo avarijų 2016 metais buvo susijusios su bendrąja aviacija. Tai civilinės aviacijos rūšis, kuomet orlaiviai naudojami laisvalaikio, turizmo ar kitais tikslais ir neturi iš anksto nustatyto tvarkaraščio ar maršruto, priešingai nei avialinijų veikloje. Ekspertų teigimu, tokių skrydžių metu nutikusios nelaimės neišvengiamai yra susijusios su žmogiškuoju faktoriumi – piloto klaidomis.

„Kai atsiranda subjektyvumas, klaidos tikimybė – didelė“, – sako KTU Elektros ir elektronikos fakulteto mokslininkas dr. Darijus Pogodinas.

Padėtų išvengti subjektyvumo

Pats būdamas pilotas, jis puikiai išmano oficialius saugumo reikalavimus – kokio ilgio kilimo ir tūpimo takas reikalingas tam tikro svorio lėktuvams, atsižvelgiant į oro sąlygas ir kitas aplinkybes. Tačiau, pasak mokslininko, visi tokie apskaičiavimai yra naudingi tik tuomet, kai viskas veikia taip, kaip turėtų veikti: variklis dirba pilnu pajėgumu, nėra staigaus oro sąlygų pasikeitimo ar kitų sutrikimų.

Kai atsiranda nenumatytų kliūčių, pilotas gali klaidingai nustatyti lėktuvo pagreitį, neįvertinti, kad kilimo ir tūpimo tako ilgis yra per trumpas ir orlaivis neišvystys saugiam pakilimui reikalingo greičio.

„Jeigu lėktuvo variklis neveikia tinkamai, vėjas labai stiprus, pakilimo takas slidus, šlapias ar nelygus, oro drėgnumas per didelis ir panašiai, pilotui tenka kliautis savo subjektyvia nuomone ir įvertinti, ar, atsižvelgiant į esamas sąlygas, lėktuvas galės pasiekti pakilimui reikalingą saugų greitį per numatomą atstumą ar ne“, – aiškina mokslininkas.

Lėktuvui pakilti reikia 40 sekundžių, tad net jei prietaisas nustatytų netinkamas kilimo sąlygas, per likusį laiką pilotas spėtų saugiai sustabdyti orlaivį.

Siekiant išvengti subjektyvumo ir gimė idėja sukurti prietaisą, kuris, lėktuvui pradėjus judėti, atsižvelgtų į akselerometro duomenis bei kilimo ir tūpimo tako ilgį ir objektyviai įvertinęs faktinį orlaivio pagreitį apskaičiuotų saugaus kilimo perspektyvą. Įrenginys informuotų pilotą, jei orlaivis negalėtų saugiai greitėti.

Laiku nustatytų netinkamas kilimo sąlygas

Drauge su profesoriumi Vytautu Dumbrava D. Pogodinas kuria įrenginį, kuris jau per pirmąsias 10 sekundžių lėktuvui važiuojant kilimo ir tūpimo taku įvertintų, ar lėktuvas pasieks reikiamą greitį esant faktinėms sąlygoms. Pasak D. Pogodino, lėktuvui pakilti reikia 40 sekundžių, tad net jei prietaisas nustatytų netinkamas kilimo sąlygas, per likusį laiką pilotas spėtų saugiai sustabdyti orlaivį.

Profesorius Vytautas Dumbrava ir Darijus Pogodinas/KTU nuotr.

Mokslininkų sukurtas nešiojamas prietaisas naudoja orlaivio akselerometro duomenis. Lengvųjų ir ultralengvųjų orlaivių pilotai turėtų įvesti dar 5 papildomus duomenis: magnetinį kilimo ir tūpimo tako kursą, vėjo kryptį ir greitį, apytikslį kilimo ir tūpimo tako ilgį, pakilimo greitį (v1). Prietaisas pagreitį verčia į lėktuvo greitį, o greitį – į atstumą. Kol lėktuvas važiuoja pakilimo taku, apskaičiuojama sėkmingo pakilimo tikimybė.

„Inovatyvus matuoklis gali būti naudingas įvairaus dydžio orlaiviams, kuriems net nežymus vėjo krypties ar greičio pasikeitimas gali turėti lemiamos įtakos pakilimui“, – teigia V. Dumbrava.

Gali būti pritaikomas įvairaus tipo orlaiviuose

Pasak KTU mokslininkų, nors šio prietaiso prototipas buvo sukurtas ir testuojamas su mažais privačiais lėktuvais, inovacija gali būti pritaikyta įvairaus tipo orlaiviams, vykdantiems ir komercinius skrydžius.

„Sistemą galima nesunkiai įdiegti šiuolaikiniuose keleiviniuose lėktuvuose – „Boeing“, „Airbus“, „Embraer“ ir kituose. Tam nereikia papildomų jutiklių – speciali programinė įranga palygintų faktinį lėktuvo greitį su į programos atmintį įrašytu standartiniu greičio profiliu, nustatytu būtent tam lėktuvui. Tokiu atveju, kai realus lėktuvo greitis nesiektų nustatyto standartinio greičio, sistema siųstų pavojaus signalą“, – aiškina D. Pogodinas.

Ieško bendradarbiavimo galimybių

Įrenginio kūrėjai tikisi užmegzti bendradarbiavimą su aviakompanija, kuri norėtų išbandyti programinę įrangą vykdomų skrydžių metu.

„Mūsų siūloma inovacija prisidėtų prie bendro aviacinio saugumo pasaulyje. Deja, aviacijos istorija pažymėta krauju, nes nauji saugumo reikalavimai yra įdiegiami tik išanalizavus lėktuvo katastrofas sukėlusias priežastis. Esu daug bendravęs su patyrusiais, daugiau kaip 10 tūkstančių valandų skrydžių patirties turinčiais pilotais. Jie patvirtina, kad tokia objektyvi sistema, informuojanti apie pakilimo sąlygas, yra labai reikalinga“, – pabrėžia dr. Pogodinas.

Šiuo metu KTU mokslininkai siekia patentuoti prietaisą ir metodą, nustatantį saugų pakilimo tako atstumą – paraiška dėl šio išradimo 2018 metų kovo 5 dieną pateikta Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui (Paraiška nr. LT2018509). Užtikrinti sklandų produkto komercializavimo procesą padeda KTU Nacionalinis inovacijų ir verslo centras.