Karas Ukrainoje tęsiasi antrus metus ir kone kasdien sužinome naujų siaubą keliančių faktų, matome su karo siaubu susijusių nuotraukų, skaitome įvairią informaciją ir sužinome apie tiesioginius Ukrainos žmonių potyrius. Besidomintys istorija žino, kad ši kova iš tiesų tęsiasi jau daugybę metų. Taip pat žino, kad šalis agresorė šimtmečius vadovaujasi ta pačia niekinimo ir naikinimo politika.

Pažvelkime į Kauno miesto muziejaus eksponatus, įvairiais aspektais susijusius su Ukrainos muzika ir muzikais. Mus – Lietuvą ir Ukrainą – jungia daug bendro: istorija, tautos stojiškumas ir išdidumas, laisvės siekis. Mes žinome spausdinto teksto vertę ir galią, žinome, kad dainuoti ar groti galime ne tik tuomet, kai švenčiame. Puikiai žinome, ką reiškia dainuoti stovint prieš tankus, dainuoti išdidžiai pakelta galva, tarsi paskutinį kartą. Arba pro dantis košti okupanto ausiai nekenčiamus žodžius.

Ukrainietiški dainynai

Mano rankose – du ukrainietiški dainynai, išleisti JAV XX a. pradžioje: „Перший збірник найдобірнїйших українських пісень“ (Pirmas geriausių ukrainietiškų dainų rinkinys) ir „Другий албом 25 найкрасших уксаїнських писень“ (Antras 25 gražiausių ukrainietiškų dainų albumas). Abiejų albumų rengėjas yra H. E. Smolensky, leidiniuose nurodęs ir amerikietišką savo pavardės variantą – H. E. Smolen, šias gaidas siūlęs įsigyti savo parduotuvėje Niujorke.

Mes žinome spausdinto teksto vertę ir galią, žinome, kad dainuoti ar groti galime ne tik tuomet, kai švenčiame.

Pirmasis rinkinys skirtas dainuoti solo, groti smuiku, fortepijonu ir kitais instrumentais, antrasis – mišriems, vyrų ir lygių balsų chorams. Pirmajame – 50 liaudies dainų, antrajame – 25-ios originalios ir liaudies dainos, o pirmoji jų – pirmojo ukrainiečių kompozitoriaus klasiko Mykolos Lysenkos „Malda už Ukrainą“. Leidinių pabaigose H. E. Smolensky reklamuoja trečią dainų rinkinį ir kitas turimas gaidas. Tarp jų – M. Lysenkos operą „Natalka Poltavka“, sukurtą 1889 m.

Visai kitoks yra ukrainietiškas dainynas „Surma. Karinių dainų rinkinys“, išleistas Lvive ir Kyjive 1922 m. Leidykloje „Červona kalina“ išleistas leidinys yra 76 karinių dainų ir šaukinių rinkinys, jame, kaip nurodo rengėjai, – dainos, kurias dainavo Ukrainos kariuomenė, ir pirmiausia tos, kurias sukūrė (tekstą arba melodiją) „Січові́ Стрільці́“ (Šičės šauliai, pirmoji reguliari Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenė). Dainynas pradedamas Romano Kupčinskio „Ode dainai“. Rinkinyje 76 dainos įvairioms balsų grupėms – vienam, dviem, trims, keturiems balsams. Prie kiekvienos dainos nurodoma jos kilmė, kur ir kokiomis aplinkybėmis ji buvo sukurta, dainuojama. Dainynas gausiai iliustruotas įvairiais, daugiausia karo tematikos, piešiniais.

Pirmoji daina po šaukinio – mums visiems žinoma „Oi u luzi chervona kalyna“, pirmą kartą publikuota 1875 m., o 1914 m. aranžuota Stefano Čarneckio kaip daina Ukrainos šauliams atminti ir pagerbti, vėliau tapusi Ukrainos laisvės kovų himnu. Po 100 metų, 2014 m., Rusijai aneksavus Krymą, okupantų įvardyta nacionalistine ir drausta. Daina turi daug posmų, ir pažiūrėkite, kokie simboliški 1922 m. dainyno žodžiai – nereikia net versti. Belieka pridurti, kad dainyno pavadinimas „surma“ yra senovinis ukrainiečių medinis pučiamasis instrumentas, kuriuo būdavo atliekama karinė muzika.

Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Šio leidinio istorija – labai įdomi. Kaip ir pirmieji dainynai, į muziejų šis pateko iš Kauno politechnikos instituto bibliotekos (1), o jai, tuomet dar Lietuvos universiteto bibliotekai, 1927 m. šį leidinį padovanojo baltarusių politikas, istorikas, publicistas ir muziejininkas Vaclavas Lastouskis, rašytojos Marijos Lastauskienės vyras. Buvęs Baltarusijos Liaudies Respublikos Liaudies rados sudarytos vyriausybės vadovas nuo 1920 m. gyveno Kaune, čia vadovavo Gudų reikalų ministerijos leidyklai, leido laikraštį „Kryvič“. 1927 m. išvyko į Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką, dirbo Baltarusijos valstybinio muziejaus direktoriumi. Sovietų valdžios suimtas, ištremtas ir sušaudytas – matyt, už istorijos, raštijos paminklų, etnografijos tyrimus, vadovėlių ir žodynų rengimą. Labai tikėtina, kad antraštiniame leidinio puslapyje matomas antspaudas priklausė V. Lastouskiui.

Gastrolės Lietuvoje

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, 1935 m., Kaune įvyko Ukrainos operos solistės Marijos Sokil ir jos vyro, pianisto, kompozitoriaus ir dirigento Antino Rudnyckio gastrolės. Solistė koncertavo Valstybės teatre, ukrainietiškos muzikos koncertai vyko Kauno salėse ir Radiofone.

Atsiliepimus apie šiuos koncertus rašė Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas. Štai 1935 m. lapkričio „Lietuvos aide“ jis rašo apie ukrainiečių muzikos simfoninį koncertą, kuriame skambėjo Levko Revuckio simfonija, Vasylio Barvinskio dainos balsui ir orkestrui, A. Rudnyckio siuita iš baleto „Audra Vakaruose“ ir trys šokiai iš Boryso Liatošynskio operos „Aukso žiedas“.

V. Jakubėnas pabrėžė dainininkės „stambią dainavimo meno pajėgą: malonaus tembro, stiprus kultūringai valdomas balsas, ypač šviesus aukštutiniame registre ir didelis, žavintis savo taurumu ir švelnumu atlikimo muzikalumas“. Kalbėdamas apie koncerte girdėtus kūrinius jis pastebi, kad „juos sieja bendras palinkimas naudotis tautiniais motyvais“, ar tai būtų „Skriabino epigonams“ artimesnė L. Revuckio simfonija, konservatyvesnis V. Barvinskis, temperamentingas ir europietiškas A. Rudnyckis, ar šiuolaikiškasis B. Liatošynskis.

Kitame „Lietuvos aido“ tekste V. Jakubėnas rašė apie ukrainiečių laisvės paskelbimo minėjimą Konservatorijos salėje, kuriame vėl pasirodė M. Sokil ir A. Rudnyckis: „Ukrainiečių laisvės paskelbimo dienos minėjimas, įvykęs konservatorijos salėje, buvo ne tik nuoširdi lietuvių ir ukrainiečių draugiškumo manifestacija, bet ir tikra muzikos meno šventė.“

Dainyno pavadinimas „surma“ yra senovinis ukrainiečių medinis pučiamasis instrumentas, kuriuo būdavo atliekama karinė muzika.

Koncerto pradžioje kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vienas iš Aukštųjų kursų Kaune organizatorių, vienas iš Botanikos sodo Aukštojoje Fredoje steigėjų, botanikas, Lietuvių-ukrainiečių draugijos pirmininkas Liudas Vailionis. Šios draugijos rūpesčiu ir buvo suorganizuotas minėjimas. Koncerte dainavusi M. Sokil pristatė įvairaus stiliaus vokalinių kūrinių, o ukrainietiškas dainas atliko dėvėdama ukrainiečių tautinius drabužius. Ypač publiką ir patį V. Jakubėną sužavėjo puikia lietuvių kalba atliktos trys dainos: Stasio Šimkaus „Oi greičiau“, Juozo Tallat-Kelpšos „Mano sieloj šiandien šventė“ ir Juozo Gruodžio „Rugiagėlės“.

Svečiai atsisveikino koncertu Radiofone, kur A. Rudnyckis dirigavo Bedřicho Smetanos simfoninę poemą „Vltava“ ir Johanneso Brahmso II simfoniją. M. Sokil padainavo ukrainiečių laisvės paskelbimo minėjime atliktas V. Barvinskio, L. Revuckio, Filareto Kolessos harmonizuotas ukrainiečių liaudies dainas, V. Barvinskio ir Kyrylo Stecenko romansų.

Valstybės teatre M. Sokil dainavo Tamaros partiją Antono Rubinšteino operoje „Demonas“ ir Margaritos partiją Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Pastarajame pilną teatrą sutraukusiame spektaklyje apsilankė ir Lietuvos prezidentas. Fausto vaidmenį atliko Kipras Petrauskas, Mefistofelio – Antanas Kučingis. „Balsas jos lygus, švelnaus tembro, nepaprastai lankstus, išpildymas dvelkia kūryba, muzikalumu. Vaidyba kiek santūri, net nuoširdi, patraukianti“, – apie M. Sokil pasirodymą operose V. Jakubėnas rašė iliustruoto kultūros ir politikos žurnalo „Vairas“ lapkričio muzikos apžvalgoje.

Apie visus pasirodymus jis taip pat pateikė išsamų straipsnį lapkričio mėnesio Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“, vėl akcentuodamas koncerte atliktas ukrainietiškas ir lietuviškas dainas, perduodamas dainininkės M. Sokil pagarbų santykį su lietuvių kalba: „Menininkė sakosi jaučianti simpatiją lietuvių kalbai kaip labai patogiai dainuoti; jei tektų lankytis dar Lietuvoje, tai, iš anksto sužinojus, ji galėtų net ištisą operos partiją išmokti lietuviškai!“ Tikėtina, kad visi šie renginiai buvo susiję su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybės, paskelbtos 1918 m. spalio 19-ąją, diena. Nepriklausoma Ukrainos valstybė egzistavo iki 1919 m. liepos mėnesio, kai ją okupavo Lenkija.

Muzikų M. Sokil ir A. Rudnyckio pora, daug koncertavusi Europoje, JAV ir Kanadoje, XX a. 4 deš. pabaigoje pasirinko išvykti į JAV. 1939 m. M. Sokil suvaidino pagrindinį Odarkos vaidmenį JAV sukurtame Edgaro Georgo Ulmerio filme „Zaporožietis už Dunojaus“.

Natos: Surma – karinių dainų rinkinys, išleistas 1922 m. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Ukrainos muzikai lankėsi Lietuvoje ir vėliau, sovietmečiu. Kauno muzikiniame teatre XX a. 6–8 deš. gastroliavo Ukrainos operos solistai Oleksijus Krivčenia, 1958 m. dainavęs Modesto Musorgskio operoje „Soročincų mugė“, ir 1969 m. Jevgenija Mirošnyčenko, dainavusi Giuseppe’ės Verdi operoje „Traviata“.

Klasikinė gitara

Simboliškai su Ukraina susijusi Lietuvos gitaros mokykla. Klasikinės gitaros pedagogas, kompozitorius, Lietuvos klasikinės gitaros mokyklos įkūrėjas Jurgis Rimkevičius daug metų rinko archyvinę medžiagą apie pirmąjį Europos gitaristą, vieną žymiausių XIX a. gitaros virtuozų, Pogrebyščeve prie Žytomyro gimusį Mareką Sokołowskį.

Jis, koncertines keliones pradėjęs Ukrainoje, Maskvoje ir Sankt Peterburge, vėliau koncertavo Vienoje, Varšuvoje, Paryžiuje, Londone, Belgijos, Nyderlandų, Vokietijos miestuose, taip pat Birštone, Kaune, Druskininkuose ir Vilniuje, kur praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, čia mirė ir buvo palaidotas Rasų kapinėse. Jo kapą, esantį netoliese M. K. Čiurlionio kapo, pamirštą ir apleistą rado J. Rimkevičius ir jo pastangomis buvo restauruotas antkapis.

1978 m., minint M. Sokołowskio 160-ąsias gimimo metines, jis su Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytojais ir studentais surengė koncertinį-paskaitų turą po M. Sokołowskio gimtąsias ir gyventas vietas Ukrainoje – Pogrebyščeve, Kamjanyj Bride, Berdyčive, taip pat Michailo Glinkos muziejuje Maskvoje ir tuomečiame Leningrade. Muziejuje saugomos ne tik šios kelionės ir atsakomojo vizito nuotraukos, bet ir dekoratyvinė lėkštė – padėka nuo Kamjanyj Brido fajanso gamyklos merginų ansamblio „Mrija“.

Draugystės tradicija

Ukrainos muzika ir kultūra visada buvo netoliese, tačiau dėl visiems žinomų priežasčių užgožiama sovietinių rusų kompozitorių. O juk yra Dmytro Bortnianskis, Semenas Hulakas-Artemovskis, operos „Zaporožietis už Dunojaus“ autorius, ukrainiečių klasikas, operų „Natalka Poltavka“, „Tarasas Bulba“ autorius M. Lysenka, jau anksčiau minėti L. Revuckis, B. Liatošynskis, taip pat Stefanija Turkevič, Myroslavas Skorykas, Valentynas Sylvestrovas. Kur dar emigraciją pasirinkę kompozitoriai ir atlikėjai!

Daugumą Lietuvos kompozitorių mokė Juozas Gruodis, jo mokiniai ir mokinių mokiniai, o štai Osvaldas Balakauskas Kyjivo konservatorijoje kompozicijos studijas baigė pas ukrainiečių simfoninės muzikos pradininką B. Liatošynskį. Tą patį, kurio kūriniai skambėjo 1935 m. koncerte Kaune ir kurio kūrinių sąraše yra ir simfoninė poema „Gražina“ pagal Adomą Mickevičių.

Lietuviška tematika šmėžuoja ir kitų Ukrainos kompozitorių kūryboje, tai – Leonido Hrabovsky kamerinė opera „Lokys“, Gennady Glazačiovo Requiem simfoniniam orkestrui ir vargonams M. K. Čiurlioniui atminti, M. K. Čiurlionio įkvėpti Pyotro Ladyženskio „Du monologai“, chorai, dainos lietuvių poetų tekstais.

Šiandien nebesistebime Lietuvoje reziduojančiais ukrainiečiais studentais muzikais, dirigentais, baleto šokėjais. Simboliška, nes muzika turi didžiulę galią – pakanka prisiminti lemtingą 2022 m. vasario 24 d., kai Kauno valstybinėje filharmonijoje Estijos nepriklausomybės dienos minėjimo koncerte Dalia Kuznecovaitė ir Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Erki Pehko, kaip maldą atliko Miroslavo Skoryko „Melodiją a-moll“.

1 – Tai atskira istorija: dabartinė Kauno technologijos universiteto, o Pirmojoje Lietuvos Respublikoje – Lietuvos universiteto, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto biblioteka sovietmečiu turėjo apsivalyti nuo nesusijusių su inžinerija leidinių ir rankraščių. Taip besikuriančiam Kipro Petrausko muziejui buvo perduota daugybė natų, vadovėlių ir muzikos rankraščių.

1537 m. Ispanijoje gyveno Petrus Gonsalvus, kuris vietinių būdavo pravardžiuojamas žvėrimi arba pabaisa. Jis sirgo liga, dėl kurios ant viso kūno, įskaitant ir veidą, augo tamsūs ir ryškūs plaukai. Ši liga buvo vadinama vilkolakio sindromu arba hipertrichoze.

P. Gonsalvus buvo vos 10 metų, kai jį išvežė iš gimtosios Ispanijos ir išsiuntė pas Prancūzijos karalių dirbti dvaro juokdariu.

Prancūzijos karalius Henrikas nusprendė priimti berniuką ir suteikti jam kilmingojo titulą.

Karaliaus žmona Catherine de’Medici, perėmusi valdžią po karaliaus mirties, surado P. Gonsalvus žmoną, kurios vardas taip pat buvo Catherine.

Nors žmonai reikėjo šiek tiek priprasti prie neįprastos vyro išvaizdos, gražuolė galiausiai įsimylėjo „žvėrį“. Jie buvo susituokę 40 metų ir kartu susilaukė septynių vaikų, iš kurių keturi taip pat sirgo hipertrichoze.

Originalią spausdintą „Gražuolės ir pabaisos“ versiją parašė prancūzų rašytoja Gabrielle-Suzanne Barbot de Villeneuve. Rašytojos pasakojimas – daugiau nei šimto puslapių. Jame Gražuolė yra karaliaus ir piktos fėjos duktė – tos pačios fėjos, kuri princą pavertė nebyliu ir pabaisa.

Antropologai mano, kad ši istorija iš tikrųjų yra daugiau nei 4 tūkst. metų senumo. Pasakos elementų esama daugelio skirtingų kultūrų pasakose.

Senovės Romos mite „Kupidonas ir Psichė“ Psichė perkeliama į stebuklingus rūmus, kur ją aptarnauja nematomi tarnai. Jai neleidžiama pamatyti tikrojo Kupidono pavidalo.

Norvegų liaudies pasakoje „Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio“ pasakojama apie vargšę mergaitę, kuri leidžiasi į pavojingą kelionę, kad panaikintų princui, paverstam baltuoju lokiu, uždėtą burtą.

Pirmasis režisierius, 1946 m. sukūręs ne animacinį, o fantastinį romantinį filmą „Gražuolė ir pabaisa“, buvo Jeanas Cocteau.

Pedagogai ūžia: naujaisiais mokslo metais mokyti teks pagal atnaujintas programas, o vadovėlių nėra. Ir nebus, tiksliau, bus rugsėjo pabaigoje ar net vėliau. Mokyti, kaip teigia švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, įmanoma ir be vadovėlių. Esą ugdymo turinys stipriai nesikeičia, „nėra, kad dabar mokysime kažkokios kitos matematikos, negu mokėme iki šiol, ar pasikeičia mūsų istorija iš esmės“.

Šia prasme esame išties laimingi – į mūsų istorijos vadovėlius niekas nesikėsina. O štai Rusijoje einama gerai pramintu smegenų plovimo keliu. Prieš aštuonerius metus vaikams buvo įbrukti perrašyti istorijos vadovėliai, iš kurio jie sužinojo, kad... Jeruzalę pastatė rusai. Pasikėsinus į Dievo tiesas, keisti žmonių sukurtą istoriją – juokų darbas.

Biblijos tyrinėtojas iš Rusijos Andrejus Desnickis nuo religijos persimetė į politiką. Atrado, kad Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo okupuotos, Raudonoji armija atnešė mums laisvės, o Krymas turi priklausyti Rusijai... Vilniaus universitetas, kuriame profesorius iki šiol dėstė rusų kalbą, tik dabar apsižiūrėjo ir nusprendė nutraukti sutartį su juo. Tiesa, šiam dievagojantis, esą požiūris jau pasikeitė.

Didžiausi svertai pažinti istoriją ir suvokti dabarties įvykius išties yra ne vadovėliuose, o mokytojo rankose.

Pradėjęs karą Ukrainoje V. Putinas pareiškė, kad naujų istorijos vadovėlių kūrimas yra nacionalinės svarbos klausimas. Rusijos diktatoriaus užsakymas žaibiškai įvykdytas – juodieji metraštininkai perrašė 50-ies pastarųjų metų istoriją, vadovėlis gimė per penkis mėnesius. Nuo rugsėjo pirmosios rusų moksleiviai pagal juos bus mokomi Kremliaus propagandos linijos.

Tačiau didžiausi svertai pažinti istoriją ir suvokti dabarties įvykius išties yra ne vadovėliuose, o mokytojo rankose. Istorijos mokytojai turi ypatingą atsakomybę žinių atžvilgiu. Visų laikų ir tautų patirtis rodo, kad net nuožmiausiams režimams valdant buvo ir yra tiesai įsipareigojusių žmonių. Kol tokių bus, jokiuose vadovėliuose nežiojės spragos.

Bronzą iškeitė į sidabrą

2008-aisiais Pekine jėgas išmėgino Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo, badmintono, bokso, buriavimo, dviračių plento ir treko, dziudo, gimnastikos, imtynių, irklavimo, krepšinio, lengvosios atletikos, plaukimo, stalo teniso, sunkiosios atletikos, šiuolaikinės penkiakovės atstovai.

Olimpiniais vicečempionais tapo buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, bronzos medaliai buvo įteikti penkiakovininkui Andrejui Zadneprovskiui, disko metikui Virgilijui Aleknai ir imtynininkui Mindaugui Mizgaičiui.

Tačiau, praėjus aštuoneriems metams po Pekino žaidynių, paaiškėjo, kad graikų ir romėnų imtynių varžybose dalyvavęs ir 2 vietą užėmęs Rusijos atstovas Chasanas Barojevas pažeidė antidopingo taisykles, tad buvo diskvalifikuotas. Sidabro medalis atiteko M. Mizgaičiui, o lietuvio bronza perduota prancūzui Yannickui Szczepaniakui.

Michaelas priėjo prie manęs ir nusišypsojo: šis medalis – tau, aš jų turiu pakankamai.

M. Mizgaičiui olimpinį sidabrą 2017 m. spalio 9 d. Vilniuje įteikė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas.

Kinijos sostinėje į olimpinių prizininkų aštuonetus pateko Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė (4 vieta), šaulė Daina Gudzinevičiūtė (5), boksininkas Jaroslavas Jakšto (5), imtynininkas Mindaugas Ežerskis (7), treko dviratininkės Vilija Sereikaitė (6) ir Simona Krupeckaitė (8), irkluotojas Mindaugas Griškonis (8).

Vicečempionas: M. Mizgaičiui olimpinį sidabrą 2017 m. Vilniuje įteikė TOK prezidentas T. Bachas. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Auksas – latviui ir estui

Pekino olimpiados trofėjų kartu su Ch. Barojevu neteko dar 18 Rusijos olimpiečių, tarp jų – auksą iškovojusi moterų sprinterių estafetės 4 po 100 m komanda, kurią paskandino Julija Čermošanskaja.

Dopingo medžiotojams taip įkliuvo 10 baltarusių, 7 Kazachstano sportininkai.

Olimpinėse žaidynėse debiutavo Maršalo Salų, Juodkalnijos ir Tuvalu atletai. Varžybų programą papildė devynios naujos rungtys, tarp jų – vyrų ir moterų BMX dviračiai, 3 000 m kliūtinis bėgimas, vyrų ir moterų 10 km plaukimas atvirame vandens telkinyje.

Latvijai aukso medalį iškovojo BMX dviračių žvaigždė Māris Štrombergs. Vicečempionu tapo ieties metikas Ainārs Kovals, bronzą pelnė sunkiaatletis Viktors Ščerbatihs.

Estijos didvyriu tapo olimpinis čempionas disko metikas Gerdas Kanteris. Sidabro medalį iškovojo irkluotojų duetas Juris Jaansonas ir Tonu Endreksonas.

M. Phelpso benefisas

Fenomenaliais rezultatais Pekine išsiskyrė JAV plaukikas Michaelas Phelpsas, iškovojęs 8 aukso medalius, individualiose varžybose pagerinęs 4 pasaulio ir vieną olimpinį, o estafetėse su bendražygiais – dar 3 pasaulio rekordus.

Nuo rugpjūčio 9 iki 17 d. M. Phelpsas startavo kasdien, kai kuriomis dienomis – net po tris kartus ir jokių užuominų apie nuovargį, įtampą, skausmus.

Vieną savo trofėjų legendinis olimpietis yra padovanojęs jam daug padėjusiam Lietuvos sporto mokslininkui, fiziologui kauniečiui Genadijui Sokolovui.

„Labai malonūs prisiminimai. Po vienos paskutinių rungčių Michaelas priėjo prie manęs ir nusišypsojo: šis medalis – tau, aš jų turiu pakankamai, – interviu „Kauno dienai“ yra sakęs G. Sokolovas. – M. Phelpsas puikiai sutvertas plaukimui. Jo rankos turbūt ilgesnės už kojas. Tai leidžia atlikti ilgesnį grybšnį. Be to, Michaelas buvo pasišventęs darbui. Jis vandenyje treniruodavosi po tris keturis kartus kasdien, taip pat liedavo prakaitą salėje. Nežinau kito plaukiko, kuris tiek laiko praleistų vandenyje. Visa tai jis darė nuo šešerių iki 27-erių – daugiau nei 20 metų!“

Baigęs plaukiko profesionalo karjerą M. Phelpsas yra pripažinęs, kad jį kamavo depresija.

„Netgi svarsčiau, ar išvis noriu gyventi toliau“, – 2019-aisiais pareiškė visų laikų tituluočiausias olimpietis.

Padėka: G. Sokolovui (kairėje) legendinis M. Phelpsas padovanojo vieną savo iškovotą medalį. G. Sokolovo asmeninio archyvo nuotr.

U. Boltui stato skulptūras

Du pasaulio rekordus Pekino olimpiniame stadione buvo pasiekęs  Jamaikos sprinteris Usainas Boltas.

Jis rekordiniais greičiais laimėjo 100 m (9,69 sek.) ir 200 m (19,30 sek.) finalus.

U. Boltas su komandos draugais triumfavo ir estafetės 4 po 100 m varžybose (37,10 sek.). Tačiau 2017-aisiais, pakartojus tyrimą dėl dopingo, buvo diskvalifikuotas Nesta Carteris, tad ir U. Boltas neteko aukso medalio.

2009-aisiais Berlyne surengtame pasaulio čempionate U. Boltas bėgo dar greičiau: 100 m – per 9,58 sek., 200 m – per 19,19 sek.

Sprinto karaliui pastatytos jau dvi skulptūros: pirmoji – 2017 m. Jamaikoje (kai aštuoniskart olimpinis čempionas baigė karjerą), antroji – šiemet liepą Miramaro mieste (Florida, JAV).

Prieš dvejus metus paklaustas, ar nekyla minčių grįžti į didįjį sportą, U. Boltas atsakė: „Jau vėlu. Jeigu būčiau norėjęs, tinkamiausia proga būtų buvusi Tokijo olimpiada. Tačiau prieš žaidynes per pokalbį mano treneris rūsčiai pareiškė: net negalvok apie tai. Nedrįsau jam prieštarauti.“

Sūnus – tėvo pėdomis

Simboliška, kad bilietą į 2024 m. Paryžiaus vasaros olimpiadą turi Pekino žaidynių prizininko V. Aleknos sūnus Mykolas, tarp kandidačių yra prieš penkiolika metų Kinijos sostinėje startavusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

Šiuo metu vietas kitąmet vyksiančiose olimpinėse žaidynėse yra užsitikrinę septyni Lietuvos sportininkai.

Pirmuoju, iškovojusiu olimpinį kelialapį, tapo plaukikas Danas Rapšys, tikslą pasiekęs šiemet balandį vykusiose varžybose „Malmsten Swim Open Stockholm“ Švedijoje. Jis yra įvykdęs du kvalifikacinius normatyvus – 200 m ir 400 m plaukimo laisvuoju stiliumi.

Vėliau prie Dano prisijungė Rūta Meilutytė (rungtis – 100 m krūtine), Aleksas Savickas (200 m krūtine), o praeitą savaitę – ir Kotryna Teterevkova (100 ir 200 m krūtine).

Disko metikas Mykolas Alekna kelialapį į Paryžių užsitikrino tą pačią dieną – liepos 15-ąją, kai tapo Europos (iki 23 m.) čempionu.

Netrukus sėkmė lydėjo ir dvejose olimpinėse žaidynėse jau dalyvavusį kitą Lietuvos disko metiką Andrių Gudžių.

Liepa buvo dosni ir šiuolaikinės penkiakovės bendruomenei – pirmą vietą (iš 4 galimų) 2024 m. olimpiadoje Lietuvai (šaliai, bet ne asmeninę) rezervavo moterų komanda, kurią Europos žaidynėse sudarė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Gintarė Venčkauskaitė ir Ieva Serapinaitė.

2007-ųjų liepai įpusėjus, kelialapius į Pekino žaidynes turėjo 20 mūsų šalies sportininkų.

Estafetė: 2008-ųjų olimpiados prizininko V. Aleknos sūnus Mykolas turi kelialapį į 2024-ųjų žaidynes. „Facebook“ nuotr.

Lyderiai – amerikiečiai

Tarp šalių, jau turinčių daugiausia kelialapių į Paryžiaus žaidynes (išskyrus šeimininkę Prancūziją), pirmauja JAV – atrankos barjerus yra įveikęs 231 atletas.

Į pirmą dešimtuką taip pat patenka Didžioji Britanija (122), Australija (112), Vokietija (77), Kinija (67), Ispanija (66), Japonija (63), Brazilija (55), Nyderlandai ir Airija (po 46).

Latvijai pirmoji (ir kol kas vienintelė) duris atvėrė lengvaatletė Lina Muzė, Estijai – lengvaatlečiai Rasmusas Miagis ir Karelas Tilga bei plaukikė Eneli Jefimova.

Lenkai turi kol kas 28 olimpinius bilietus. Tarp laimingųjų – triskart olimpinė čempionė kūjo metikė Anita Wlodarczyk, 2021 m. Tokijo žaidynių čempionai – bėgikė Natalia Kaczmarek ir kūjo metikas Wojciechas Nowickis, 2022 m. Europos čempionė stajerė Aleksandra Lisowska.

Parodos kuratorius Raimundas Kaminskas, pristatydamas ekspoziciją, kuri Kretingoje bus iki mėnesio pabaigos, o paskui bus pervežta į Klaipėdą, kalbėjo, kad Pirmasis Lietuvos raitelių – husarų karinis eskadronas siejamas ne tik su Kaunu, kur jis buvo įkurtas, bet su visa Lietuva, taip pat ir Klaipėda.

„Šios parodos tikslas yra pristatyti Pirmojo husarų pulko istoriją ir priminti, kad tas pulkas yra ne Kauno pulkas, o visos Lietuvos. Vien Klaipėdos sukilime dalyvavo apie 60 husarų. Švenčiant Klaipėdos krašto atgavimo šimtmetį, prasminga prisiminti, kad šiuose įvykiuose dalyvavo tam tikri Lietuvos kariuomenės pulkai. Jų dėka šiandien turime Klaipėdą, tiesą sakant, ją visada turėjome, nes čia buvo etnografinė Lietuva, bet nebuvo politinė Lietuva“, – kalbėjo R. Kaminskas.

Pasak parodos kuratoriaus, pajūris su husarais susijęs dar ir tuo, kad prezidentas A. Smetona mėgo atostogauti Palangoje.

Jis iš Kauno atvykdavo traukiniu iki Kretingos, o paskui automobiliu važiuodavo į pajūrio kurortą. Jį visada lydėdavo husarų pulko apsauga.

„Kai kurie istorikai juos vadina prezidento gvardija. Tačiau taip nebuvo. Nuotraukose netgi matyti, kaip prezidentas A. Smetona Palangoje kartu su šeima, su karininkais ir eiliniais husarais sėdi prie bendro stalo, tai parodo jo požiūrį į paprastus karius“, – pasakojo R. Kaminskas.

Dauguma parodoje eksponuojamų nuotraukų yra iš R. Kaminsko asmeninio archyvo, kitos – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus.

1856 m. kovo 30 d. Paryžiuje sudaryta taikos sutartimi Juodoji jūra trumpam buvo paversta neutralia zona, kurioje uždrausta plaukioti karo laivams, tad naujasis caras, net ir pažemintas, dabar galėjo susitelkti į kitus regionus bei pradėti fundamentalias reformas, kurių poreikį atskleidė Rusijos nesėkmė 1853–1856 m. kare.

Tuo metu Rusijoje gyveno tūkstančiai baudžiauninkų, nuo vergų nedaug kuo besiskiriančių valstiečių, kurie įvairiais atžvilgiais priklausomi nuo žemvaldžio, karta iš kartos kentė savąją egzistenciją, „pririšti“ prie dirbamos žemės.

Ne vieną šimtmetį baudžiauninkų darbas sudarė svarbią Rusijos ekonomikos raumenų dalį, o šio socialinio sluoksnio egzistavimas ir jo atstovų kompleksai, primenantys vadinamąjį Stokholmo sindromą, stipriai paveikė Trečiosios Romos visuomenės vystymąsi.

Panaši praktika daugelį amžių taikyta ne tik Rusijoje, bet ir kitose valstybėse, tačiau gyvieji dievai ryžosi jos atsisakyti tik antroje XIX a. pusėje. Žymiosios 1861 m. reformos dėka daugiau nei 20 mln. žmonių Rusijos imperijoje įgijo anksčiau neturėtą asmeninę laisvę, teisę tuoktis be pono sutikimo, taip pat galimybę pirkti ir turėti privačią nuosavybę.

Naujojo caro reformos neapsiribojo žemės ūkiu ir su juo susijusiais visuomenės sluoksniais – prasidėjo ginkluotųjų pajėgų, ugdymo įstaigų, teisinės sistemos modernizacija (taip pat sukurta nauja kaimo rajonų ir miestų savivaldos sistema).

Rusijos nesėkmė 1853–1856 m. kare pakurstė Lenkijos ir Marijos žemės žmonių nacionalistines nuotaikas, o dalis valstiečių nebuvo patenkinti nustatytomis 1861 m. reformos sąlygomis, tad 1863 m. sausį buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse prasidėjo dar vienas sukilimas, kurį po daugiau nei metus trukusių žiaurių kovų numalšino caro pajėgos.

Siekiant galutinai palaužti Lenkijos separatistines nuotaikas, naujojo caro režimas pradėjo prieš lotynišką abėcėlę ir katalikybę nukreiptas represijas, kurios paveikė ne tik lenkus, bet ir Marijos žemės gyventojus (jų inteligentijos dalis lyg tyčia tuo metu buvo pradėjusi domėtis savo krašto praeitimi ir kalba bei suvokti savą etninį išskirtinumą), tad tik uolių nelegalias knygas gabenusių kontrabandininkų dėka pavyko sutrikdyti pradėtą asimiliacijos procesą.

„Liberaliojo“ caro agresija neapsiribojo buvusios Abiejų Tautų Respublikos kraštais, mat jis tęsė savo pirmtakų pradėtą skverbimąsi į Kaukazo ir Centrinės Azijos žemes. 1866 m. rusai užkariavo dalį dabartinio Uzbekistano žemių, o nuo 1873-iųjų iki 1876-ųjų – kai kuriuos dabartinėms Turkmenistano, Kirgizistano ir Tadžikistano valstybėms priklausančius kraštus.

1867 m. Aleksandras pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms Aliaskos žemes, o 1877 m. siekdamas atitaisyti 1853–1856 m. nesėkmę, įsivėlė į naują, daugiau nei dešimt mėnesių trukusį karą su Osmanų imperija.

Po šio Rusijos pergale pasibaigusio konflikto caro režimas gavo dar porą kraštų Kaukaze (Karsą ir Batumį) bei pietinę Besarabiją, o Rumunijos, Bulgarijos, Serbijos ir Juodkalnijos tautoms atsivėrė platesnis kelias į savarankiškumą.

XIX a. pab. – XX. pr. buvo anarchistų (nihilistų) – radikalių kairiųjų, tikėjusių, kad kova su šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimu ir klimato kaita turi vykti pasitelkus itin žiaurias priemones, siautėjimo metas.

Tuo pat metu po pasaulį vis labiau plito keistuolių Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) pasakos, vertusios žmones tikėti, kad ateityje bus sukurta komunizmu vadinama visuomenės santvarka. Teigta, kad joje visi žmonės bus lygūs, o iš kiekvieno bus paimama pagal poreikius ir atiduodama kitiems pagal galimybes (ar kaip nors panašiai).

Pasakojama, kad nykią 1881 m. pavasario dieną valstybės reikalus tvarkiusį Aleksandrą Nikolajevičių gabenusi karieta riedėjo įprastais maršrutais Sankt Peterburgo gatvėmis. Ekipažui pasukus į Didžiąją Itališkąją gatvę, jauna moteris Sofija Lvovna (1853–1881) išsitraukė nosinę ir išpūtė į ją nosies turinį, – tai buvo iš anksto sutartas signalas jos sėbrams pradėti veikti.

Netrukus vienas jų – Nikolajus Ivanovičius (1861–1881) – metė į Sašos ekipažą sprogstamąjį užtaisą, kuris apgadino vežimą ir sužalojo keletą netoliese buvusių žmonių (įskaitant carą lydėjusį kazoką bei mėsininko krautuvėje tarnavusį paauglį), tačiau pats valdovas liko gyvas ir sveikas.

Žmonės iš karto sučiupo Nikolajų Ivanovičių, o Aleksandras, prieš pasišalindamas, nutarė apžiūrėti sužeistuosius bei išplūsti įtariamąjį. Teigiama, kad kaip tik tada kažkas minioje Sašos paklausė, ar jis nesužeistas, ir valdovas atsakė esąs sveikas bei padėkojęs Dievui.

Kaip tik tuomet netoliese buvęs lenkas Ignacas Hryniewieckis (1856–1881) detonavo dar vieną, antrąjį užtaisą. Antrasis sprogimas sužalojo dar daugiau praeivių (įskaitant ir patį ekstremistą), o sunkiai sužeistam Aleksandrui Nikolajevičiui vos užteko jėgų duoti įsakymą nugabenti jį į rūmus numirti.

Vėliau atliekant tyrimą paaiškėjo, kad caro nužudymą suplanavo ir įvykdė grupuotė, pasivadinusi pačiu banaliausiu pavadinimu, kokį tik įmanoma duoti politinei organizacijai – „Tautos valia“ (Narodnaja volia).

Nikolajus Pavlovičius (1796–1855) buvo trečiasis Pavelo Petrovičiaus (1754–1801) ir jo antrosios žmonos Sofijos (1759–1828) sūnus. Nikis turėjo du vyresnius brolius, tad daugelį metų niekas (veikiausiai net jis pats) netikėjo, kad šis Prūsijos valdovo Friedricho Vilhelmo III (1770–1840) ir karalienės Luise (1776–1810) dukterį Charlotte (1798–1860) vedęs jaunuolis gali tapti caru, tačiau 1825 m. gruodį, mirus Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825), jaunėliui atsivėrė netikėta galimybė tapti Rusijos valdovu.

Situaciją itin palengvino dar ir tai, kad tarp Aleksandro ir Nikolajaus įsiterpęs Konstantinas Pavlovičius (1779–1831) nerodė jokio noro atsisėsti į sostą. Nikolajaus asmeninį gyvenimą galima laikyti sėkmingu. Charlotte jam pagimdė septynis iki brandaus amžiaus išgyvenusius vaikus, tačiau monarchas nebūtų monarchu, jeigu retkarčiais nenuklystų į kairę, o ir paties Nikolajaus valdymą nuo pat pradžių persekiojo iššūkiai ir nesėkmės.

Jau pirmąjį karaliavimo mėnesį naujojo Rusijos valdovo ramybę sudrumstė idealistiškai nusiteikę jauni karininkai, kuriuos, po Europą besivaikant Napoleoną (1769–1821), sudomino Apšvietos epochos idėjos. Sukilimas buvo gana greitai ir žiauriai numalšintas, o išgyvenusių maištininkų laukė mirties bausmė arba tremtis į Sibirą.

Nuo 1826 iki 1828 m. Nikolajaus vadovaujama Rusija kariavo su Persijos imperija, o nuo 1828 iki 1829 m. – su osmanais. Abu karai baigėsi rusų pergalėmis, kurios prie Rusijos imperijos teritorijos pridėjo nemažai Juodosios jūros regiono ir Kaukazo žemių, kurių anksčiau nebuvo pavykę įsisavinti Nikolajaus pirmtakams.

Praėjus beveik penkeriems metams po idealistų karininkų sukilimo, 1830 m. lapkritį kilo dar vienas maištas – šį kartą Vakaruose besidriekiančioje Lenkijoje, kurį caro kariuomenė per keletą mėnesių taip pat numalšino. Daugelį amžių bendra Lenkijos ir Marijos žemės valstybė konkuravo su Rusijos valdovais dėl įtakos regione, tačiau XVIII a. pabaigoje Nikolajaus senelė vokietė Sofija (1729–1796) kartu su Prūsijos ir Šventosios Romos imperijos (Austrijos) valdovais tris kartus pasidalijo Abiejų Tautų Respubliką, o 1829 m. pavasarį Nikolajus pasiskelbė dar ir Lenkijos monarchu.

„Tie lenkai, kaip gyvatės, vis nerimsta ir taikosi įgelti į imperijos kulnus“, – veikiausiai mąstė susierzinęs caras.

Pasakojama, kad Nikolajus itin didžiavosi vyresniojo brolio pasiekimais kovoje su Napoleonu ir visą savo gyvenimą suvokė Rusiją kaip svarbią taiką ir stabilumą Europoje užtikrinančios sistemos dalį, tačiau šie įsitikinimai, kaip ir aistra paradams, tebuvo fasadas, slepiantis to meto Rusijos technologinį atsilikimą, korupciją ir kompetencijos stoką, užvaldžiusius šios valstybės kariuomenę, laivyną ir visuomenę.

Nikolajus taip pat itin įtariai žiūrėjo į kone visus revoliucinio pobūdžio reiškinius Vakarų Europoje, o jo valdymo laikais susiformavo vadinamoji panslavizmo ideologija, raginusi visas slavų tautas vienytis po Rusijos imperijos vėliava.

1853 m. liepą Rusijos pajėgos užėmė tais laikais Osmanų imperijai priklausiusias dabartinės Rumunijos valstybės žemes (Moldaviją ir Valachiją). Tų pačių metų spalį osmanai paskelbė Rusijai karą, o po kelių mėnesių, 1854 m. kovą, rusams karą paskelbė ir Didžioji Britanija bei Prancūzija.

1854 m. rugsėjį sąjungininkų pajėgos išsilaipino Krymo pusiasalyje tam, kad apgultų Rusijos bazę Sevastopolyje. Sąjungininkai laimėjo kautynes prie Almos upės (rugsėjo 20 d.), tačiau jų apsiausties linijos buvo skylėtos ir pažeidžiamos – didžioji dalis Rusijos pajėgų liko neapsuptos ir galėjo susisiekti su apsiaustu miestu (spalio 25 d. rusai pabandė užpulti britų bazę Balaklavoje).

1854 m. ankstų lapkričio 5-osios rytą Aleksandro Sergejevičiaus (1787–1869) vadovaujamos pajėgos pradėjo puolimą, kuriuo siekta nutraukti apsiaustį. Rusų išteklių pranašumas ir netikėto puolimo poveikis jiems neužtikrino pergalės, tačiau pirminiai mūšio padariniai buvo neigiami abiems pusėms.

„Kokia skerdykla! (Quel abbatoir!)“, – skelbia prancūzui Pierre’ui Francoisui Josephui Bosquetui (1810–1861) priskiriami žodžiai, kuriuos jis veikiausiai ištarė apžvelgdamas lavonų krūvas aplink smėlio maišų bateriją.

Rusai turbūt tikėjosi, kad ir šį kartą jiems padės generolas Žiema. 1854–1855 m. žiemos orai sunaikino sąjungininkų tiekimo laivus ir Balaklavos bazę, jų žmonės ir gyvuliai sirgo bei badavo, tačiau šį kartą atėjūnai pergyveno atšiaurųjį metų laiką ir netgi sulaukė pastiprinimo, o 1855 m. rugsėjį, praėjus šešiems mėnesiams po Nikolajaus mirties, miestas kapituliavo.

P. S. Mirė iškilus vakarėlių liūtas, iš sekso skandalų neišlendantis plevėsa, nuoseklus Kremliaus lobistas, pasak liežuvautojų, turėjęs ryšių su organizuotu nusikalstamumu. Neberengs Silvio (1936–2023) Bunga Bunga vakarėlių. Jo liūliuojantis pilvas nebeneš šį italų eržilą apžergusių, į anūkes ir dukras tinkančių Rytų Europos mergužėlių materialinės gerovės tolių link.

Išbandymai užgrūdina

Dažniausiai tyliai paminėdavę garbingas sukaktis, šiemet Respublikinės Klaipėdos ligoninės komanda tikina turinti progą švęsti garsiai.

„Šiandien, praėjus sudėtingam pandemijos laikotarpiui, galime pasidžiaugti, kad sustiprėjome, įgavome daugiau patirties, kuri dar labiau suvienijo mūsų ligoninės komandą. 90 metų – ne tik puiki proga priminti apie savo istoriją kitiems, bet ir pasidžiaugti pasiektais laimėjimais“, – sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius, Nusipelnęs Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojas Darius Steponkus.

Pernai ir šiemet Respublikinė Klaipėdos ligoninė Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos tyrime pripažinta geriausia šalyje pagal kokybės ir efektyvumo vertinimo rodiklių rezultatus.

Pernai ir šiemet Respublikinė Klaipėdos ligoninė Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos tyrime pripažinta geriausia šalyje pagal kokybės ir efektyvumo vertinimo rodiklių rezultatus.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės chirurgų profesionalumą įvertino net galingiausios pasaulio valstybės vadovas. JAV prezidentas Donaldas Trampas ligoninės Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriaus vedėjui Nerijui Kaseliui atsiuntė asmeninę padėką. N. Kaselis, vienas pirmųjų ar net pirmas pasaulyje atlikęs keletą sudėtingų operacijų, JAV prezidento dėmesio sulaukė, atlikęs operaciją buvusio Niujorko mero sūnaus uošvei.

Pasak vadovo, ligoninė daug dėmesio ir investicijų skiria modernios įrangos atnaujinimui, naujų technologijų įsigijimui, tad esama nemažai sričių, kuriose pirmaujama ne tik Lietuvoje, Baltijos šalyse, bet ir Europoje. Be šių pasiekimų ligoninė gali pasidžiaugti išskirtine savo aura, bendravimo kultūra ir pagarba pacientui – šios vertybės susiformavo per devynis istorinius dešimtmečius.

Analizuodamas praeities įvykius, D. Steponkus pastebi, kad istorija kartojasi. Tie įvykiai, kurie vyko prieš 90 metų, kartais primena dabartinius laikus. Būtent tai leidžia suprasti vadovaujamos gydymo įstaigos svarbą ne tik Klaipėdai, bet ir visam Vakarų Lietuvos regionui.

Optimizmas: „Šis jubiliejus lyg repeticija prieš didžiąją šventę. Norime, kad per 100-ąjį jubiliejų turėtume dar daugiau kuo pasidžiaugti“, – sakė direktorius D. Steponkus. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Palygino su elitiniu daliniu

„Kaip rodo istorijos faktai, mūsų ligoninei nuolat atitenka flagmano vaidmuo. Ligoninė įkurta vokiečių krašte, kur dirbo aukštos kvalifikacijos specialistai, tačiau lietuviams čia nebuvo paprasta. Čia darbą pradėjo savo srities profesionalai, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Panašią paralelę būtų galima išvesti iki šių dienų, kai vyksta ligoninių sujungimai. Mes primename elitinį kariuomenės dalinį, kuris nėra didelis, bet prireikus gali išspręsti visas bėdas“, – mano dabartinis ligoninės vadovas.

Kaip rodo istorijos faktai, mūsų ligoninei nuolat atitenka flagmano vaidmuo. Ligoninė įkurta vokiečių krašte, kur dirbo aukštos kvalifikacijos specialistai, tačiau lietuviams čia nebuvo paprasta.

Taip jau buvo nutikę per pandemiją, kai didžiosioms uostamiesčio ligoninėms nebepajėgus priimti naujų pacientų ir sustabdžius veiklą aplinkinių rajonų gydymo įstaigoms, Respublikinė Klaipėdos ligoninė liko viena mūšio lauke.

„Pirmoji pandemijos banga gal labiau priminė treniruotę, kai skrupulingai laikėmės visų epidemiologinio saugumo reikalavimų, tačiau pacientų nebuvo daug. Per antrąją pandemijos bangą COVID-19 pacientams teko užleisti visą ligoninės korpusą. Galime didžiuotis, kad puikai atlaikėme pandemiją. Komanda susitelkė ir su didžiuliu atsidavimu dirbo daugiau nei reikalaujama“, – prisiminė Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kundrotas.

Atsakomybė: „Jaučiame didžiulę atsakomybę prieš visuomenę, tad norisi tą lygį išlaikyti ir siekti dar aukštesnių dalykų“, – sakė pavaduotojas M. Kundrotas. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Atidavė duoklę istorijai

Pradėdama šventinius renginius, ligoninė pirmiausia duoklę atidavė savo istorijai – nuo 1934 m. prie ligoninės veikė Gailestingųjų seserų kursai, tapę slaugos mokslo ištakomis Klaipėdos krašte.

„Neįsivaizduoju šventinio renginio be duoklės mūsų ligoninės istorijai“, – apie jubiliejaus išvakarėse slaugytojoms surengtą konferenciją sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja, Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Andželika Zavackienė.

Praėjusį penktadienį Respublikinė Klaipėdos ligoninė kartu su Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultetu, kuriam pradžią taip pat davė ši įstaiga, surengė respublikinę mokslinę – praktinę konferenciją „Slaugos mokslas ir praktika: praeitis, dabartis ir ateitis“. Daugybę savo srities profesionalų sutraukusiame renginyje prisimintos gailestingųjų seserų kursus baigusios iškilios asmenybės, aptartos dabarties slaugytojų aktualijos, pažvelgta į tolimą ateitį bei slaugytojų laukiančius pokyčius. Į konferenciją buvo pakviesti šalies mokslo ir slaugos lyderiai.

Renginyje parodytas reportažas apie vyresnės kartos ir savo profesinį kelią Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje pradėjusius slaugytojus, kurie pasakojo apie pasirinkto darbo motyvus, slaugytojo svarbą sveikatos priežiūros sistemoje, ką slaugytojai turi nuveikti, kad slaugytojo profesija taptų patraukli, kaip įsivaizduoja ateities slaugytoją. A. Zavackienė pabrėžė, kad renkantis slaugytojo profesiją labai svarbus pašaukimas.

„Slaugytojų parengimas jau dabar keičiasi. Į mokymo programas įtraukiamos pažangiosios technologijos: kaip slaugoje pritaikyti robotiką, dirbtinį intelektą, telemediciną. Atvykę praktikai studentai į mūsų įstaigą visa tai gali išbandyti realioje aplinkoje, nes RKL slaugytojai savo kasdieninėje veikloje taiko ne tik įvairias inovatyvias slaugos priemones, bet ir technologijas, kurios padeda užtikrinti ne tik kokybišką, bet ir į pacientą orientuotą slaugą. Tačiau pats svarbiausias dalykas visada išliks: dėmesys, žmogiška šiluma, empatija ir gebėjimas bendrauti su pacientu“, – įsitikinusi direktoriaus pavaduotoja.

Nuostata: pavaduotoja A. Zavackienė įsitikinusi, kad slaugytojos darbe pašaukimas yra būtinas. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Turėjo kelis tikslus

Prisimindamas ligoninės ištakas, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas, Nusipelnęs Lietuvos gydytojas Zigmas Juzumas pasakojo, kad naujos ligoninės atidarymas turėjo kelis tikslus, ne tik teikti medicinos pagalbą lietuviškai kalbantiems gyventojams.

Po 1923 m. sukilimo Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, medicinos pagalbą čia vis dar reglamentavo buvusios Vokietijos imperijos dekretai, laisva gydytojo praktika galėjo verstis tik Vokietijos universiteto diplomus turintys gydytojai, daugiausia ne lietuvių tautybės. Dėl medicinos paslaugų brangumo, kalbinio barjero, gydytojų kabinetų ir ligoninių stokos, Klaipėdos bei Šiaurės vakarų Lietuvos krašto gyventojams lietuviams medicinos pagalbą gauti buvo sunku.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininko daktaro R. Šliūpo iniciatyva 1931 m. nutarta Klaipėdoje pastatyti gerai įrengtą ligoninę. Lėšas statyboms skyrė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė atidaryta 1933 m. birželio 20 dieną.

Padėjo „sugriauti sienas“

„Vertinant ligoninės istoriją, ji visada buvo kaip šviesulys. Tai jau užkoduota jos sumanyme. Ligoninė buvo kaip jungiamasis ryšys tarp Klaipėdos ir Žemaitijos. Klaipėda tuomet buvo kaip autonominis miestas, Žemaitijoje priimamas kaip užsienio kraštas, kur nebuvo įprasta ieškoti pagalbos. Nors po sukilimo nebeliko fizinio barjero, bet lietuvių galvose buvo išlikusi moralinė siena.

Nepaisant vietos medikų pasipriešinimo, į ligoninę siekta pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus. Čia buvo teikiamos aukštos kvalifikacijos gydymo paslaugos, kurių tuomet trūko Klaipėdoje. Svarbus buvo ir tautinis motyvas, turėjęs didžiulę reikšmę ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visam Žemaitijos regionui.

Už Raudonojo Kryžiaus pinigus pastatytos ligoninės tikslas buvo skatinti lietuvybę, kad lietuviškai kalbantys gyventojai galėtų gauti paslaugas gimtąja kalba. Kitoje miesto gydymo įstaigoje lietuviai buvo pašiepiami dėl savo kalbos, laikomi antrarūšiais. Ligoninė taip pat padėjo prisijaukinti patį miestą, parodė, kad čia galima rasti darbo uoste ar kur kitur“, – praeitį nušvietė Z. Juzumas.

Tapo medicinos židiniu

Pirmaisiais ligoninės gyvavimo metais pagal tuometę statistiką buvo nedaug pacientų, atvažiuojančių iš kitų rajonų. Kasmet šis procentas vis labiau didėjo – lietuviai įvertino gimtąja kalba teikiamas aukšto lygio medicinos paslaugas.

Įstaiga turėjo 100 lovų, veikė 3 skyriai: vidaus, moterų ligų ir chirurgijos. 1936 m. buvo įkurtas ausų-nosies-gerklės skyrius ir ambulatorija. Ligoninėje dirbo 12 etatinių gydytojų ir 20 gailestingųjų seserų bei akušerių. Ligoninė, kur nuolat gydydavosi apie 150 pacientų, buvo perpildyta. 1938 m. pradėtas statyti gydomojo korpuso ketvirtas aukštas, kuris liko neužbaigtas dėl Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos. Po jos ligoninė netrukus buvo uždaryta.

Antrojo pasaulinio karo metais ligoninėje veikė karo jūreivių lazaretas. Vykstant mūšiams dėl Klaipėdos, ligoninės pastatas, kaip ir dauguma pastatų mieste, buvo gerokai apgriauti. Nuo 1945 m. sunkiomis pokario sąlygomis per labai trumpą laiką buvo nuveiktas milžiniškas darbas: suremontuoti pastatai, sukomplektuota minimali įranga ir inventorius, surinkti darbuotojai.

1945 m. pabaigoje savo veiklą atnaujino 50 lovų ligoninė, kuri gali būti laikoma visų Klaipėdos gydymo įstaigų pramote. Bėgant metams, ji augo, vystėsi ir plėtojosi, didėjo stacionaro lovų skaičius, daugėjo paslaugų profilių, buvo steigiamos poliklinikos, statomi priestatai. Keletą dešimtmečių ligoninė buvo vienintelė, teikianti kvalifikuotą ir specializuotą medicininę pagalbą ne tik Klaipėdos miesto, bet ir viso krašto, aplinkinių rajonų gyventojams, o rajono gydymo įstaigų medikams – metodinę, skubią ir planinę konsultacinę pagalbą.

Čia savo profesinį kelią pradėjo ar tęsė ne vienas garsus Lietuvos medicinos šviesuolis. Dalis jų vėliau tapo naujai įkurtų Klaipėdos ligoninių, kitų Lietuvos gydymo įstaigų vadovais ar savo srities lyderiais.

Balansavo ties išgyvenimu

Vieni sunkiausių ligoninei buvo 1987–2000 m., kai atsirado draudiminė medicina, teritorinės ligonių kasos, finansavimo pagal paslaugų kiekį ir paslaugų kvotavimo principai. Paaštrėjus konkurencijai tarp Klaipėdos ligoninių, net buvo spėliojama apie galimą senosios gydymo įstaigos uždarymą, prisidengiant sveikatos reforma.

Prie ligoninės valdžios vairo kartu su tuometiniu ligoninės vyriausiuoju gydytoju Romaldu Sakalausku, stojo ilgamečiai pavaduotojai – Zigmas Juzumas ir Salvinija Misikonienė.

„Gydymo įstaiga balansavo ties išgyvenimo riba. Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau išlaikyti specialistus, paslaugų kokybę, mažėjo ir pačių pacientų. 2000 m. kartu su gydytoju R. Sakalausku atėjus į valdžią, mūsų tikslas buvo kiek įmanoma labiau stabilizuoti ligoninės veiklą“, – sunkų periodą prisiminė Z. Juzumas, ligoninėje dirbantis nuo 1990-ųjų metų.

Pasak pavaduotojo, tuomet buvo daroma daug sprendimų, kurie šiandien kažin ar sulauktų darbuotojų pritarimo – dauguma medikų, suprasdami itin keblią ligoninės finansinę padėtį dėl skiriamų lėšų stokos ir vėluojančių atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pasirašė prašymus sumažinti atlyginimus.

Nuo 1995 m. ligoninėje pradėjusi dirbti Salvinija Misikonienė į vadovaujančias pareigas atėjo sunkiausiu ligoninei laikotarpiu. Tuomet iš gydytojos ji turėjo tapti ir vadybininke. Prisiminusi šį sunkų laikotarpį ji net ir dabar nusipurto.

„Buvau pakviesta ir nebuvo jėgų atsisakyti. Kažkam reikėjo aukotis ir daryti tą sunkų darbą – padėti ligoninei išsigelbėti“, – sakė buvusi pavaduotoja, šiuo metu dirbanti Vidaus medicininio audito grupės vadove. Nors dauguma ligoninės medikų ją iki šiol vadina pavaduotoja.

Indėlis: „Norisi, kad ligoninėje išliktų demokratiška aplinka, o šventė būtų šilta ir draugiška, nepamirštant senųjų darbuotojų indėlio“, – tokiomis nuotaikomis ligoninės jubiliejų pasitinka S. Misikonienė. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Prijungs dar vieną įstaigą

„Akivaizdu, kad personalui reikėjo suremti pečius. Intensyviai kūrėme įvairius projektus kaip ką nors pastatyti, rekonstruoti, reformuoti ir panašiai. Taip atsirado papildomų lėšų, už kurias galėjome įsigyti modernesnės įrangos, tad natūraliai pradėjo gerėti bei daugėti paslaugų kokybė ir kiekis. Po truputį tapome konkurencingi kitoms ligoninėms, o tada prasidėjo kiti etapai“, – pasakojo Z. Juzumas.

Prie ligoninės buvo prijungtas Odos ir veneros ligų dispanseris, paskui – Skuodo, Tuberkuliozės ir Psichiatrijos ligoninės. Taip ligoninė tapo daugiaprofiline gydymo įstaiga, šiandien teikianti beveik visas tretinio – aukščiausio – lygio gydymo paslaugas.

Iki metų pabaigos ligoninė pasipildys dar vienu nauju filialu bei praplės savo padalinių geografiją – dabar vyksta daug politinio triukšmo sukėlusio poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ Palangoje prijungimo procesas. Šiuo metu gydymo įstaiga turi 3 filialus ir 5 padalinius.

„Taip, pakilome kaip feniksas iš pelenų ir atsidūrėme tarp lyderių. Dabar skiriame didžiulį dėmesį paslaugų kokybei, modernios aparatūros įsigijimui. Mes pirmieji Lietuvoje įsigijome kompiuterinį tomografą, pirmieji Baltijos šalyse – 3 teslų magnetinio rezonanso tomografą. Aukštosios technologijos leidžia gerinti paslaugų kokybę, specialistams – tiksliau diagnozuoti, taikyti daugiau gydymo metodų ir patiems tobulėti kaip profesionalams. Žodžiu, močiutė nesensta“, – aiškino Z. Juzumas.

Praeitis: „Ligoninė buvo kaip jungiamasis ryšys tarp Klaipėdos ir Žemaitijos“, – istoriją priminė pavaduotojas Z. Juzumas. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Močiutė ir įvaizdis

Ligoninė gali būti laikoma visų Klaipėdos gydymo įstaigų pramote. Tad kalbantis apie ligoninės praeitį ir dabartį su administracijos vadovais, neišvengėme močiutės leitmotyvo.

„Gal, kai tai močiutei nurišime skarelę, paaiškės, jog tai jauna ir graži moteris?“ – retoriškai klausė direktorius, kalbėdamas apie ligoninės modernizavimą ir vis aktyviau naudojamas išmaniąsias technologijas.

„Ar tikrai močiutė? Mūsų ligoninė savo dvasia – jauna ir moderni gydymo įstaiga, puikiai žinoma, populiari, mėgstama pacientų, tad optimistiškai žvelgiame į ateitį. Mes mokame ir galime dirbti, potencialo turime, tik tegul niekas netrukdo“, – sakė pavaduotojas M. Kundrotas.

Kolegai antrino Salvinija Misikonienė, prisimindama ligoninės ištakas: „Iš pradžių, per pirmuosius ligoninės gyvavimo metus, čia dirbusiems specialistams reikėjo užsitarnauti lietuvių pasitikėjimą. Dabar jau savo vardą esame užsitarnavę – tai rodo pacientų apklausos ir skundų analizė. Galime pasidžiaugti, kad pacientų esame mylimi už kokybiškas paslaugas“, – pastebi S. Misikonienė.

Pasak Vidaus medicininio audito grupės vadovės, pagal kiekybinius ir kokybinius rodiklius ligoninė užima aukštas pozicijas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir šalyje.

„Per tuos metus, kai dirbu šioje ligoninėje, pasiektas didžiulis šuolis technologijose, operacijose, tyrimuose. Medikai nuolat tobulėja bei kelia kvalifikaciją, taip pat išlieka pagarbus požiūris į pacientą“, – teigiamus pokyčius pastebi S. Misikonienė.

Garsėja draugiška atmosfera

Direktorius D. Steponkus pasidžiaugė puikiai dirbančia komanda. „Kartu su pavaduotojais esame tobula komanda – galėtume vadovauti bet kuriai Europos klinikai. Šiandien mūsų ligoninės stiprybė – čia dirbantys aukštos kvalifikacijos specialistai. Kai kiti verkšlena dėl specialistų stokos, mes galime pasidžiaugti jų turintys tiek, kiek reikia. Tai ne vieną dešimtmetį formuotos kultūros rezultatas. Stengiamės, kad kiekvienas jaustųsi svarbus: ir darbuotojas, ir pacientas. Žinoma, kartais nutinka visko“, – atviras ligoninės vadovas.

Ligoninė ne kartą keitė pavadinimą, tačiau tam tikros tradicijos išlieka. Ji ne vieną dešimtmetį žinoma dėl aukštos bendravimo kultūros bei pagarbos. Paklausti, kaip pavyksta tai išsaugoti, ligoninės administracijos vadovai turėjo skirtingus atsakymus.

„Gal taip buvau auklėta, kad geru žodžiu bei gerumu pasieksi daugiau nei botagu? Taip, esame puiki komanda. Nė karto nesame susipykę. Visada vienas kitą palaikome. Džiaugiuosi, kad per tiek metų išliko geri santykiai, vyrauja draugiškas požiūris ir vienas kito palaikymas, tad norisi švęsti, pabūti visiems kartu, pasidžiaugti“, – sakė S. Misikonienė.

Tą ypatingą tarpusavio atmosferą pajaučia ir kasmet ateinantys jauni specialistai, noriai liekantys dirbti ligoninėje, tad vyksta natūrali kartų kaita.

S. Misikonienė pastebi, kad pradėjus gyvuoti elektroninei sistemai daugiau sulaukiama pacientų padėkų, gerų žodžių, kurie paglosto širdį ir prilygsta maloniam atlygiui už sunkų darbą.

M. Kundroto manymu, draugiška ir pagarbi atmosfera užkoduota ligoninės istorijoje. „Gal čia mistika? Lietuvos šviesuolių, įkūrusių šį medicinos centrą, įkvėpta dvasia metai iš metų driekiasi iki šių dienų. Istorija užkoduoja ir ateities darbams. Tą ypatingą dvasią, bendravimo kultūrą kuria žmonės. Jaučiame didžiulę atsakomybę prieš visuomenę, tad norisi tą lygį išlaikyti ir siekti dar aukštesnių dalykų“, – samprotavo M. Kundrotas.

Pavaduotojas atviras: ypatingą ligoninės dvasią pajuto dar būdamas medicinos studentu, kai atliko praktiką, ir visada svajojo čia sugrįžti. Nors svajonės išsipildymas užtruko beveik 20 metų, niekada nesigailėjo tapęs pavaduotoju šioje ligoninėje.

Paantrindama kolegai, A. Zavackienė taip pat priminė istorines ištakas. Pirmoji ligoninės vyriausioji gailestingoji sesuo buvo Maja Tulytė, kuri ypač daug pastangų įdėjo į šios ligoninės veiklą ir gailestingųjų seserų rengimą. 1936 m. ją pakeitė gailestingoji sesuo Veronika Monkutė, kuri buvo ir gailestingųjų seserų mokyklos direktorės pavaduotoja. Abi jos dėstė slaugymo kurso dalį ir gailestingųjų seserų teises bei pareigas.

Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus gailestingųjų seserų kurso ne tik pirmoji, bet pažangiausia absolvente tapo Elena Giniotaitė–Grudzinskienė. Dirbdama ligoninėje ji mokė slaugytojas būti vienodai dėmesingoms visiems ligoniams, nepaisant, kad skyriuose buvo trys ligonių aptarnavimo klasės ir ypatingą dėmesį skyrė gailestingosios sesutės išvaizdai ir jos gebėjimui suprasti ligonio vidinį pasaulį.

Atmintis: ligoninė ne kartą keitė pavadinimą, bet dauguma klaipėdiečių ją iki šiol vadina Raudonojo Kryžiaus ligonine. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Nuo įkūrimo – aukšta kartelė

Pasak pavaduotojos A. Zavackienės, nuo ligoninės įkūrimo personalui buvo keliama aukšta kartelė: pirmasis ligoninės vadovas gydytojas Juozas Ciplijauskas, supratęs, kad reikia ne tik aukštos kvalifikacijos gydytojų, bet ir slaugytojų, vyresniąsias gailestingąsias seseris siųsdavo stažuotis į gailestingųjų seserų slaugos pradininkės Florence Nightingale tobulinimosi kursus, Londone.

„Mes privalome tęsti šią tradiciją, – įsitikinusi A. Zavackienė. – Kai prieš 17 metų atėjau čia dirbti, reikėjo daug ką nuveikti, nebuvo nuo ko atsispirti. Kai pats labai stengiesi, įdedi daug darbo, komanda tai matydama, tave palaiko. Per tuos metus su slaugos komanda labai užaugome. Šiandien drąsiai galiu sakyti – galime didžiuoti tuo, kad mūsų slaugytojai dirba su naujausiomis slaugos inovacijomis ir technologijomis, pradedant nuo pacientų priežiūros iki slaugos intervencijų atlikimo, o pacientai džiaugiasi kokybiškomis slaugos paslaugomis“.

Pasak pavaduotojos, norėdami atlikti praktiką šioje ligoninėje studentai iš anksto rezervuoja vietas. Studentai ir ką tik įsidarbinę slaugytojai nuo pirmos darbo minutės jaučiasi lygiaverčiais komandos nariais. „Nebijau tai viešai deklaruoti, nes tokia yra tiesa. Kiekvienas slaugytojas, kuris šiandien dirba mūsų ligoninėje, prieš priimant į darbą su kiekvienu kalbuosi asmeniškai. Tad atsirenkame ir užsiauginame pačius geriausius specialistus. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tvirta ir kompetentinga mūsų slaugytojų komanda“, – džiaugėsi A. Zavackienė.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės slaugytojų profesionalumą patvirtina ir apdovanojimai. Daktaro J. Ciplijausko vardo premiją, kuri buvo skiriama nuo 2000 m. savo darbu nusipelniusiam Klaipėdos krašto slaugytojui ir baigusiam Klaipėdos valstybinę kolegiją arba Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakulteto studentui, pasižymėjusiam slaugos moksle, iš 13 laureatų yra pelniusios net 6 ligoninės buvusios ir esamos slaugytojos. Paskutinioji premija 2013 m. buvo įteikta A. Zavackienei. Tradicija nutrūko mirus premijos steigėjai Birutei Ciplijauskaitei, gyvenusiai Amerikoje ir palaikiusiai glaudžius ryšius su Klaipėdos medikais.

Įtaka: pasak ligoninės administracijos, buvusių kolegų dėka šiandien galima džiaugtis ir didžiuotis kokybiškas paslaugas teikiančia gydymo įstaiga. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Su kokiomis mintimis pasitinkate jubiliejų?

Direktorius Darius Steponkus: „Su pačiomis gražiausiomis ir šviesiausiomis mintimis. Mūsų rezultatai – puikūs, perspektyvoje – daug naujų planų, tad jubiliejų pasitinkame šventinėmis nuotaikomis. Šis jubiliejus lyg repeticija prieš didžiąją šventę. Norime, kad per 100-ąjį jubiliejų turėtume dar daugiau kuo pasidžiaugti“.

Direktoriaus pavaduotojas Zigmas Juzumas: „Jubiliejus – asmeninis ar įstaigos – tam tikras laikas, kai atsisuki atgal ir įvertini pasiekimus. Tai savotiškas permąstymų ir įsivertinimo laikas: progresuoji ar regresuoji? Ši ligoninė visada žengia tik į priekį, ir nežada sustoti“.

Vidinio medicininio audito skyriaus vadovė Salvinija Misikonienė: „Kasmet paminėdavome ligoninės sukaktį, bet šventės būdavo kuklios dėl taupymo ar iškilusių problemų. Šių metų jubiliejus – didelis įvykis. Dabar esame finansiškai stabilūs, neturime skolų, dirba puiki komanda, esame mylimi pacientų. Norisi, kad ligoninėje išliktų demokratiška aplinka, o šventė būtų šilta ir draugiška, nepamirštant senųjų darbuotojų, įdėjusių savo indėlį į ligoninės kūrimą“.

Direktoriaus pavaduotoja Andželika Zavackienė: „Ligoninės istorijoje palikti gilūs pėdsakai, tad ir mes turime stengtis išsilaikyti toje viršūnėje daug metų!“

Direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kundrotas: „Turime kuo didžiuotis. Iki tol vis kas nors sutrukdydavo švęsti. Kai pagalvoji apie istorines aplinkybes, šis ligoninės jubiliejus labai reikšmingai susijęs su Klaipėdos krašto prijungimo šimtmečiu. Ligoninė įkurta kaip medicinos centro židinys iš noro tapti didžiosios Lietuvos dalimi. Tad mes esame kaip ir pasekmė to, ką šiemet švenčia Klaipėda ir visas Klaipėdos kraštas, įžengiantis į naują dešimtmetį. Lauksime šimtmečio!“

Mūsų dienomis požiūris į Prancūzijos imperatorių yra kiek pasikeitęs. Nors pasakojimai apie jo nuotykius vis dar kursto paauglių, kulinarų ir psichiatrijos ligoninių pacientų vaizduotę, dviejų pasaulinių karų (1914–1918 m. ir 1939–1945 m.) bei kitų liūdnų XX a. įvykių mastas ir pobūdis užgožė Napoleono avantiūras, o šio veikėjo gyvenimą tyrinėjantys ekspertai pritaria prielaidoms, kad ne visi korsikiečio poelgiai buvę blogi.

Bene labiausiai liaupsinamas Napoleono nuopelnas – 1804 m. Civilinis kodeksas, kuriuo Apšvietos epochoje (XVII–XVIII a.) išsikristalizavusios idėjos įgijo aiškesnį apčiuopiamą pavidalą ir teisinę galią. Jame kalbėta apie visų piliečių vyrų lygybę (sic!), asmens ir susitarimų laisvę bei privačios nuosavybės neliečiamumą. Taip pat šiuo kodeksu buvo atsisakyta paveldimos bajorystės, luominių privilegijų ir praktikos, kuria ypatingą padėtį įgaudavo pirmagimiai vaikai, o pasaulietinės instancijos buvo atskirtos nuo bažnyčios.

Vykstant Napoleono karams, šiame teisiniame akte įamžinti principai išplito po nemažą Europos teritoriją, o dalis vėliau susikūrusių Lotynų Amerikos valstybių savo pagrindinius teisės principus taip pat šlifavo, pasiremdamos korsikiečio kodeksu, todėl galima teigti, kad Napoleonas ne tik siekė įtvirtinti politinę Prancūzijos įtaką Europoje, bet ir užsiėmė revoliucijos (1789–1799) idealų eksportu.

Rusija, kurioje iki pat šių dienų gyvi bizantiški valstybės valdymo principai, iškeliantys carą aukščiau visko pasaulyje, šiuos idealus išdidžiai atmetė, tačiau net ir atstumtos Apšvietos idėjos rado būdų įsiskverbti į pačią Euroazijos imperijos šerdį.

Ne vienas per karus su tuo pačiu Napoleonu į Vakarų Europą nublokštas Rusijos aristokratijai priklausęs jaunas karininkas turėjo progų patekti į tenykštės inteligentijos susibūrimus (kai kurie veikiausiai net buvo priimti į sąmokslo teoretikų erotines fantazijas kaitinančios Laisvųjų mūrininkų (Freemasons) organizacijos gretas), tad grįžę į tėvynę, šie maištingi idealistai atsivežė savo širdyse pasėtas paniekos baudžiavai ir caro režimui sėklas.

Taip susikūrė slaptosios Šiaurės ir Pietų draugijos, siejamos su Nikita Michailovičiumi (1796–1843), Sergejumi Petrovičiumi (1790–1860), Pavelu Ivanovičiumi (1793–1826) ir kitais asmenimis.

„Ir Sankt Peterburge yra karbonarų!“ – anot populiarios legendos, apstulbusiam carui Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825) pasakęs austrų diplomatas Klemensas Wenzelis Nepomukas Lotharas (1773–1859), turėdamas omenyje Vakarų Europoje veikusį slaptąjį judėjimą, kuriuo siekta absoliutinio monarchizmo panaikinimo.

1825 m. gruodį mirus Aleksandrui Pavlovičiui, jo brolis Konstantinas (1779–1831) atsisakė pretenzijų į sostą jaunesnio giminaičio naudai, tad Rusijos idealistai gavo progą perimti valdžią. Tų pačių metų gruodžio 26 d. imperatoriškiesiems būriams ruošiantis duoti priesaiką naujajam valdovui Nikolajui Pavlovičiui (1796–1855), grupė Slaptajai šiaurės draugijai priklausančių karininkų sukėlė maištą Sankt Peterburgo Senato aikštėje, o po kelių dienų jų bendraminčiai iš Pietų pabandė tą patį padaryti Vasylkivo mieste (dabartinė Ukraina), tačiau abu sukilimus žiauriai numalšino carui ištikimos pajėgos.

„Kokia valdžia yra Dievo duotoji? Valdžia, kuri nepriklauso nuo caro valios. Dievas visus žmones sukūrė lygius, ir kai Išganytojas atėjo į žemę, savo mokinius jis rinkosi iš prastuolių, o ne iš didikų ir carų. Ar Dievas myli carus? Ne, jis juos smerkia kaip liaudies engėjus. Dievas myli žmones. Kokia yra rusų liaudies ir jos kariuomenės šventa pareiga? Ji mums liepia atgailauti dėl mūsų vergiškumo, sukilti prieš tironus ir priespaudą, prisiekti, kad danguje ir žemėje yra tik vienas karalius, mūsų Viešpats Jėzus Kristus“, – štai kaip skambėjo Apšvietos epochos idėjų adaptacija, skirta rusiškai publikai.

Sunku pasakyti, ar tą gruodžio mėnesį sukilę idealistai turėjo šansų laimėti. Taip pat neįmanoma teigti, kad jiems nugalėjus, Rusija būtų buvusi kitokia. Jaunieji revoliucionieriai delsė, trypčiojo vietoje, vengė ryžtingesnių veiksmų, o vienas jų, Piotras Grigorijevičius (1799–1826), netgi įžūliai šovė į didiką Michailą Andrejevičių (1771–1825), caro atsiųstą perkalbėti sukilėlių.

Šiuo metu žinoma, kad sukilėliai veikiausiai būtų panaikinę baudžiavą, įvedę atstovaujamosios konstitucinės monarchijos santvarką ir pavertę Rusija federacinio pobūdžio valstybe, įtvirtinę žiniasklaidos, žodžio, tikėjimo laisvę, teismų viešumą, „gyvenimo minimumo“ užtikrinimą, uždraudę monopolį ir įteisinę visų piliečių lygybę prieš įstatymą.

Žlugus sukilimui, dauguma išgyvenusių idealistų buvo teisiami, o kai kuriuos, anot legendų, netgi teikėsi tardyti pats caras. Tiems, kurie nebuvo nubausti mirties bausme, teko sulaukti gyvenimo pabaigos Sibiro gilumoje.

„Ir kuo mažesnė buvo ta saujelė žmonių, tuo jie didingesni rodėsi, nors anas reikalas, kuriam jie buvo pasiryžę, nebuvo nei jų jėgoms, nei jų dvasios stiprybei, visgi laisvės dūžiai pasklido, tiesa, ne toliau nei per kelias mylias kelio, bet ir tai džiugu, kad jie apskritai skambėjo“, – skelbia Gavrilai Stepanovičiui (1793–1863) priskiriami žodžiai.

Wędziagolskiai iš Zavišonių

Vilniaus–Lydos plente išsukę į Zavišonis šiandien veltui ieškotume bajorų Wędziagolskių (herbas „Pomian“) dvaro, vadinto platanalapio klevo (lenk. “Jawor”) vardu ir plačių sąsajų su profesoriaus Tado Ivanausko (Iwanowskių) šeima.

Zavišonyse stūkso tik dvaro sienų griaučiai, Wędziagolskių lėšomis įsteigtoje Jósefo Piłsudskio vardo mokykloje nūnai – gyvenamasis namas su užrašu „piktas šuo“.

Rusijos karas Ukrainoje ilgam užvėrė Peterburgo archyvus, kuriuose saugomi dokumentai padėtų stropiai rekonstruoti faktais pagrįstą tų dviejų šeimų istoriją, tad vietovės dvidešimtojo amžiaus įvykiai liko tik Karolio Wędziagolskio (1885–1974) atsiminimų knygoje, kurią Londone 1972-aisiais išleido lenkų emigrantų kultūros fondas.

Bičiulystė: K. Wędziagolskis savo atsiminimuose dėstė apie bendrą darbą, nuotykius ir bičiulystę su bene garsiausiu Rusijos teroristu – Socialistų revoliucionierių partijos kovinio sparno autoritetu B. Savinkovu (iš kairės: J. Piłsudskio adjutantas plk. Bolesławas Wieniawa-Długoszolski, Tėvynės ir laisvės gynimo sąjungos vadovas B. Savinkovas, J. Piłsudskio atstovas ryšiams su Rusijos emigrantais K. Wędziagolskis). Jósefo Piłsudskio instituto Londone nuotr.

1994 m. į Zavišonis iš Krokuvos atvykęs Karolio sūnėnas Michalas (1927–2013) nostalgiškų straipsnių apie savo tėviškę parašė Lietuvos lenkų sąjungos „Mūsų laikraščiui“ („Nasza gazeta“), apleistą dvarvietę juose pavadinęs „Atlantida“.

Paauglio sąmonėje įsirėžė ne politinės šeimos narių biografijos, o metų laikai, sniegas bei didieji socialiniai istorijos lūžiai, lydimi lėktuvų gausmo, tankų ir šūvių tratėjimo. Pastarųjų Zavišonyse būta nemaža. Čia Michalas sutiko Antrojo pasaulinio karo pradžią ir dvi okupacijas.

Iš prašmatnios savo vilos su vaizdu į miegūstą tvenkinį dėdė Karolis išvyko į Varšuvą Antrojo pasaulinio karo pradžioje, lemtingąjį 1939 m. rugsėjį, kai pamažu ėmė aiškėti, kad Vokietijos užpultai Lenkijai sąjungininkai teiks labiau moralinę nei kovinę pagalbą.

Pikantiškiausia dinastijos biografija išgarsėjo šeimos jaunėlis Karolis.

Nusigavęs į Rumuniją, o iš ten – į Italiją, Karolis iš Zavišonių iškvietė žmoną su dukra ir išplaukė į Braziliją.

Dėdę Bronislawą 1939 m. spalį suėmė NKVD. Iš kalėjimų jis nesugrįžo, buvo nužudytas Rusijoje. Lenkiškuose šaltiniuose egzistuoja dvi jo mirties datos: 1941 m. ir 1942 m. Pastarieji su nuoroda į Katynę prie Smolensko.

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Zavišonyse vėl pasirodė Raudonoji armija, šeimininkams namus teko užleisti kariškiams. Sugrįžo ir NKVD, nuo kurio jaunasis Wędziagolskis spruko į Vilnių. Čia 1945 m. sausį jis „pasisiūlė savanoriu“ į Zygmunto Berlingo Maskvoje suformuotą lenkų savanorių diviziją.

Per pirmąjį 1945 m. pusmetį į Lenkiją iš Lietuvos persikėlė 3,5 tūkst. tokių „savanorių“, Šalčininkų apylinkėse liko tik moterys. Paskutinės Michalo tetulės, mama ir pusseserės iš Zavišonių išvažiavo pagal 1946–1947 m. lenkų repatriacijos programą.

Kai sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Michalas sugrįžo apžiūrėti gimtosios „Atlantidos“, iš jos akacijų alėjų buvo likusi tik viena medžių eilė. Antroji alėjos pusė buvo iškirsta, kai tarybinis ūkis vedė šilumos vamzdyną.

Kadaise Wędziagolskių šeimoje augo keturios dukterys: Sofija, Helena, Ana ir Jadvyga bei trys sūnūs. Mergaitės pabaigusios mokslus Peterburge ištekėjo ir persikėlė gyventi į Varšuvą. Sūnūs pasidalijo žemes Zavišonyse ir atokiau nuo mamos Karolinos medinio dvarelio pasistatė savo mūrus.

Asmenybė: Wędziagolskių šeimos jaunėlis Karoliskartusu T.Ivanausku Peterburge iki Spalio perversmo valdė bendrą mokslo priemonių ir žaidimų įmonę „Zootom“. Wędziagolskių šeimos albumo nuotr.

Nuosekliai savo tapatybę sieję su Lenkija, vyriausias Bronislawas tapo caro, vėliau 1917 m. vasario Laikinosios Rusijos vyriausybės, po to – baltagvardiečių, galiausiai, lenkų armijos pulkininku ir parlamentaru.

Antrasis brolis Pawelas, ranką išmiklinęs karinių įtvirtinimų statyboje, tapo architektu. Jauniausiasis Karolis – eseras, dalyvavęs dviejose Rusijos (1917-ųjų vasario ir spalio) revoliucijose, virto J. Piłsudskio patikėtiniu ryšiams su Rusijos legionieriais ir mėgėju rašytoju-memuaristu.

Tragiška architekto lemtis

Vilniaus berniukų gimnaziją Pawelas Wędziagolskis (1883–1929) baigė aukso medaliu, o Peterburge gavo tris diplomus – universiteto Matematikos fakulteto bei Karo ir Meno akademijų, tačiau pasirinko architektūrą.

Apsigyvenęs Varšuvoje jis projektavo rūmus, laisvąjį universitetą, geležinkelio mazgus. Tuo pat metu jis priklausė Vilniaus dailininkų draugijai, rašė straipsnius draugijos žurnalui „Vidudienis“ („Poludnie“), meno muziejuje steigė skulptūrų galeriją.

Vienas žymesniųjų jo Vilniuje įgyvendintų darbų – 1926 m. rekonstruota ir kulto apeigoms pritaikyta šv. Ignacijaus Lojolos jėzuitų bažnyčia.

Caro laikais išgriovus altorius bažnyčia buvo paversta Preobražensko pulko „patalpomis“, kuriose 1869 m. įsikūrė karininkų klubas ir kazino.

Lietuviškuose šaltiniuose paprastai minimas kitas bažnyčios pertvarkos projekto autorius – Juliusz Kłossas (1925 m.). Tačiau pro istoriografų akis prasprūsta svarbi smulkmena, kad 1926 m. P. Wędziagolskis pirmtako J. Kloso projektą perdirbo.

Šiandien vilniečiai bažnyčią žino šv. Ignoto pavadinimu. Joje vėl įsikūrė kariūnų sielovadininkai – Lietuvos kariuomenės ordinariato katedra. Per bemaž šimtmetį po Wędziagolskio rekonstrukcijos bažnyčia spėjo pabūti ir kino studijos sandėliu, ir paveikslų galerija, net Šv. Kristoforo orkestro repeticijų patalpa, todėl apie architekto vizijas pasakoja tik brėžiniai.

Nepabaigęs statyti savo namų Zavišonyse Pawelas žuvo 1929 liepos 1 d., prislėgtas toms statyboms šeimos miške kertamos pušies. P. Wędziagolskis paliko du mažamečius sūnus, vadovėlį kariuomenei „Kariniai tiltai“ bei architektūros studiją „Itališkų paminklų proporcijos. Colleoni ir Markas Aurelijus“. Dienraštyje „Kurier Warszawski“ išspausdintame nekrologe jis vadintas „lietuvių milžinu“.

Liko nebaigti ir Zavišonyse jo statyti „Draugų namai“, kurių kiemą turėjusi puošti raito J. Piłsudskio skulptūra. Projektas virto J. Piłsudskio vardo mokykla, inauguruota 1931 m.. Šiandien ten gyvena žmonės, pakabinę iškalbingą perspėjimą „Piktas šuo“.

Pulkininkas ir parlamentaras

Bronislawas Wędziagolskis (1875–1941) revoliucijų krečiamoje Rusijoje pulkų pavadinimus keitė kaip kojines: 1904-aisiais jis gynė japonų apgultą Port Artūro uostą Mandžiūrijos Liao-Dungo pusiasalyje. Po pralaimėto karo ir 1905–1907 m. revoliucijos 4-ajame, vėliau 14-ajame Rytų Sibiro šaulių pulke jis išsitarnavo iki „štabskapitono“ (apytikriai kapitono rangas caro kariuomenėje).

Jokių apdovanojimų Bronislawas nepelnė, bet 1917 m. vasario revoliucija jį vis tiek iškėlė į karybos aukštumas: aštuonis mėnesius gyvavusioje Laikinosios vyriausybės kariuomenėje 34 metų karininkas tapo generolu ir ėmė vadovauti 78-ajam Sibiro šaulių pulkui.

Kitas Vilniaus gimnazijos auklėtinis – Ašmenos apskrityje gimęs Liucjanas Żeligowskis (herbas „Gulbė“) taip pat buvo rusų–japonų ir Pirmojo pasaulinio karo veteranas. Po daugybės karjeros zigzagų jis atsidūrė Kubanėje, kur oficialiai turėjo padėti Rusijos Pietų armijos vadui „baltųjų“ generolui Antonui Denikinui, o iš tikrųjų – kūrė lenkų savanorių legionus.

Kai revoliucija virto pilietiniu karu, į Omską baltagvargiečių pajėgoms vadovauti atsikraustė niūrus admirolas Aleksandras Kolčiakas, per dvejus metus praliejęs daug kraujo, bet bolševikų nesustabdęs. B. Wędziagolskis nuo jų pabėgo į pietus – pirma Kijevą, o iš ten – į Kubanę, kur tikėjosi prisijungti prie generolo L. Żeligowskio legionierių.

Pakeliui patekęs į turkų nelaisvę ir iš jos ištrūkęs, laisvajame Odesos uoste B. Wędziagolskis įlipo į garlaivį ir išplaukė į Paryžių pas kitą lenkų generolą – Józefą Hallerį. Netrukus Bronislawas vėl grįžo į tėviškę, kur 1920 m. pradžioje ėmė vadovauti Lydos pėstininkų pulkui, o vėliau – II-osios Lietuvių-gudų divizijos II-ajai brigadai, po Lenkijos vėliava subūrusiai lenkų kilmės savanorius.

Su L. Żeligowskiu rasti bendrą kalbą jam nebuvo sunku – abu caro karininkai buvo iš „Kresų“, Lietuvos-Lenkijos-Baltarusijos žemių „paribio“. Už lemtingą karinę pagalbą L. Żeligowskis generolą Bronislawą paskyrė Laikinosios Vidurio Lietuvos Vykdomosios komisijos Aprūpinimo departamento direktoriumi, kuriame jau darbavosi prof. Tado Ivanausko brolis Waclawas. Kitas T. Ivanausko brolis – Stanislawas – karininkas iš lenkiškųjų Gardino savigynos pulkų – Vidurio Lietuvos komisijoje gavo valdytojo vietą Aprūpinimo departamente.

Vilnijos lenkų balsais 1920 sausio 8 d. išrinktas į Lenkijos Seimą, B. Wędziagolskis prisijungė prie centro dešiniosios lenkų liaudies „Piastų“ frakcijos ir joje dvi kadencijas atstovavo Vilniaus-Trakų apygardai. Kolegų ir bičiulių jis laikytas uoliu pilsudskininku.

Atsiminimuose – apie grasiausią Rusijos teroristą

Pikantiškiausia dinastijos biografija išgarsėjo šeimos jaunėlis Karolis (1885–1974), kartu su T. Ivanausku Peterburge 1912–1917 m. Panteleimonovskaja g. Nr. 8 valdęs bendrą mokslo priemonių ir žaidimų įmonę „Zootom“.

Iki mūsų dienų išliko dvi Karolio atsiminimų knygos. Pirmąją, pavadinimu „Savinkovas“, 1962 m. Niujorke išspausdino rusų emigrantų literatūros almanachas „Naujasis žurnalas“ („Novij žurnal“). Joje K. Wędziagolskis pasakojo apie bendrą darbą, nuotykius ir bičiulystę su bene garsiausiu Rusijos teroristu – Socialistų revoliucionierių partijos kovinio sparno autoritetu Borisu Savinkovu (1879–1925).

Ilgus metus teroristų organizacijos nariai persirenginėdami karietų vežikais ir gėlių pardavėjais dėliojo bombas, 1902–1906 m. nužudžiusias penkis aukščiausio rango caro pareigūnus. Dar keturi atentatai prieš aukščiausius caro pareigūnus baigėsi nesėkme.

Medžioklė: Šalčininkuose XX a. antrajame dešimtmetyje: iš kairės Helena ir Ana Wędziagolskos, antrame plane trys jų broliai: Bronisławas, Karolis ir Pawełas.

Nepavyko ir pasikėsinimas į Maskvos generalgubernatorių Fiodorą Dubasovą. Slaptoji caro policija į kovos grupę infiltravo savo agentų, sugavo ir nuteisė iš Kauno kilusį organizacijos vadovą Grigorijų Geršuni (1870–1908).

Po 1917 m. vasario revoliucijos B. Savinkovas, tapęs Laikinosios vyriausybės kariuomenės vadu, nesėkmingai organizavo pasipriešinimą bolševikams, Paryžiuje telkė pagalbą admirolui A. Kolčiakui, o galiausiai persikraustė į Lenkiją. Ten iš rusų karo belaisvių jis suformavo pėstininkų ir kavalerijos divizijas, padėjusias J. Piłsudskiui kovoti su bolševikine Rusija. Karinį Lenkijos ir B. Savinkovo bendradarbiavimą koordinavo jo senas pažįstamas K. Wędziagolskis.

J. Piłsudskio pusėje kovėsi apie 80 tūkst. B. Savinkovo vadovaujamų rusų, kuriuos subūrė Tėvynės ir laisvės gynimo sąjunga. Kariūnai ir vadai, K. Wędziagolskio žodžiais, priminė ginkluotų gaujų vadus, kuriems chaosas ir žiaurumas buvo norma. Lenkijos ir bolševikų karo metu B. Savinkovas gyveno Varšuvoje, kur veikė ir jo sekretoriatas, rusų kalba leidęs laikraštį „Už laisvę“.

1920 m. rugpjūčio 25 d. trylika dienų trukęs mūšis dėl Varšuvos, kuriame 10 tūkst. Rusijos karių žuvo, 30 tūkst. buvo sužeista, o 66 tūkst. paimti į nelaisvę. Pasirašydami Taikos sutartį Rygoje (1921 kovo 18 d.) bolševikai pareikalavo jiems išduoti B. Savinkovą. Netrukus jis su keliais bendraminčiais ir širdies dama buvo palydėtas iki Lenkijos sienos.

B. Savinkovui pavyko išsprūsti. Apie teroristo misiją jis parašė keturis blankius romanus: „Blyškus arklys“ (1909 m.), „Ko nebuvo“ (1912), „Teroristo memuarai“ (1917) ir „Juodas arklys“ (1923). Parodomajame bolševikų teisme Maskvoje pripažinęs pralaimėjimą ir mįslingomis aplinkybėmis žuvęs iššokdamas pro kalėjimo langą B. Savinkovas amžininkų laikytas kultiniu herojumi.

Nenuostabu, kad K. Wędziagolskis, artimai pažinojęs B. Savinkovą, rusų kalba parašė beletrizuotus tos draugystės atsiminimus. Į anglų kalbą išversta jo knygelė kiek kitokiu pavadinimu – „Teroristo portretas“.

Niujorke ji buvo išleista tik 1988 m., daugiau kaip dešimtmečiui praslinkus po autoriaus mirties Brazilijoje. Ažiotažo knyga nesukėlė. Šiandienos skaitytojui tekstas kelia atlaidžią šypseną, nes įdomiausia joje būtų tai, kas nutylėta, – paties Karolio veikla ir patirtys.

Nostalgija: į Zavišonis iš Krokuvos atvykęs Karolio sūnėnas Michałas nostalgiškų straipsnių apie savo tėviškę parašė Lietuvos lenkų sąjungos „Mūsų laikraščiui“ („Nasza gazeta“), apleistą dvarvietę juose pavadinęs „Atlantida“. Daivos Vilkelytės nuotr.

Antroji K. Wędziagolkio knyga „Atsiminimai“, kurią autorius baigė 1971-aisiais, pelnytai buvo apdovanota lenkų emigracijos leidėjų „Metų knygos“ prizu.

Fabula joje dėstoma mini novelėmis, kurios prasideda Zavišonių dvare. Reikliam skaitytojui jose pernelyg gausu literatūros ir stinga faktografijos.

Atsakymo, kaip iš tikrųjų Besarabijos užfrončio administracijos karininkas K. Wędziagolskis, turėjęs kuklią tarnybą Černivci miestelyje, staiga tapo Rusijos Laikinosios vyriausybės Aštuntosios armijos komisaru, joje ieškotume veltui.

Tačiau Zavišonių „Atlantidos“ gyventojo pasakojimas ir neprivalo būti realistiškas. Lietuvoje lenkų kalba jį 2009-aisiais išleido fondas „Vilniaus klodai“ ir leidykla „Czas“.