Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.

A. Waliszewskos fenomenas

Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.

 

Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.

A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.

A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.

Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.

Centre – moterys ir katės

Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.

Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.

Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.

Klasikų darbų motyvai

Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.

M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.

Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.

Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.

Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).

Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).

Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz  „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.

Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.

 Naujienų agentūra BNS pateikia penkių jų istorijas.

Bulves virė ištirpdytame sniege

32 metų Maryna Firiščiak su dešimtmečiu sūnumi Ivanu į Lietuvą atvyko pernai kovo pradžioje iš Luhansko apskrities. Likus savaitei iki karo pradžios šeima visas savo santaupas išleido įsigydama butą, kuriame nė nespėjo apsigyventi.

Iš namų M. Firiščak pabėgo po apšaudymų dingus elektros ir vandens tiekimui.

„Gėrėme su sūnumi sniego vandenį, viriau bulves ištirpdytame sniege. Kai išėjau sniego parsinešti, suskambo vos gyvas telefonas ir sesuo, kuri evakavosi iš Charkivo į Poltavą, pasakė, kad vyksta evakuacija, bėkite, – pasakojo Klaipėdoje gyvenanti moteris. – Prieš mus raketa pralėkė į vaikų darželį. Mano Vania sakė: koks skirtumas, kur mus užmuš – namuose ar gatvėje“.

Išvykusi iš Ukrainos, moteris autobusu atvyko į Lenkiją, o po dviejų praleistų parų pabėgėlių stovykloje galiausiai nukako į Kauną.

Į Lietuvą moteris pasakojo nusprendusi vykti, nes lietuviškoje kompanijoje montuotoju kurį laiką dirbo jos vyras, tuo metu darbo reikalais buvęs Prancūzijoje. Kalbėdama apie pabėgėlių centrą Kaune Maryna vis dėkoja savanorei Vilmai.

„Kai pasakiau, kad Ukrainoje gamindavau valgomas puokštes, darydavau dovanų kompozicijas, ji, matyt, norėdama nukreipti tas blogas emocijas, man parodė telefone – štai čia galėsite įsigyti džiovintų vaisių, čia kitų produktų. O aš vis kartojau reikia į Klaipėdą ir išgirdau, kad būstai ten užimti“, – pasakojo ukrainietė.

M. Firiščiak su sūnumi galop priėmė klaipėdiečių šeima, pirko vaistų susirgusiam Ivanui, kuris atvykęs į Lietuvą dėl išsekimo buvo patekęs į ligoninę. Tris savaites klaipėdiečių būste gyvenusi šeima vėliau išsinuomojo butą, nes, anot ukrainietės, gyvenant kitų sąskaita apima nepilnavertiškumo jausmas.

Jos sūnus ėmė lankyti lietuvišką progimnaziją, laisvalaikiu – kikboksą. Labiausiai berniukas ilgisi močiučių.

Prieš mus raketa pralėkė į vaikų darželį. Mano Vania sakė: koks skirtumas, kur mus užmuš – namuose ar gatvėje.

Pati M. Firiščiak pradėjo savanoriauti Raudonajame kryžiuje bei Melnragėje veikusiame centre karo pabėgėliams. Ir šiuo metu po darbo ji gamina žvakes, ant kurių Ukrainos kariai gamina maistą, taip pat pina tinklus, kuriais maskuojama sunkioji technika.

„Ukrainoje aš laikiausi, paplekšnodavau save per žandus, kad neverkčiau, nenorėjau, kad Ivanas pajustų mano jaudulį, o čia atvykusi kasdien verkiau. Vyras sakė – pailsėsite po tokių išgyvenimų, nedirbk, bet man namie buvo negera, reikėjo veiklos“, – pasakojo ukrainietė.

Šiuo metu ekonomistės išsilavinimą turinti M. Firiščiak dirba Policijos departamento Aptarnavimo skyriaus darbuotoja, padeda į Klaipėdą atvykusiems ukrainiečiams užpildyti įvairius dokumentus, sukelia juos į elektroninę sistemą. Prie valgomų puokščių sako nedrįstanti sugrįžti, nes veikla primena namus.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Moteris teigė nesitikėjusi, kad karas bus tokios apimties, išdraskys šeimas ir draugus, vieniems pasukus į Vakarus, kitiems – į Rusiją. M. Firiščiak pasakojo Rusijoje turinti giminaičių ir pati, tačiau bendrauti tokiomis aplinkybėmis per sunku.

Visos jos mintys ir viltys – kelias namo, atgal į Ukrainą. Pasakodama apie savo tėvus, su kuriais ryšio neturėjo mėnesį, M. Firiščiak graudinasi. Vasarą, grįžusi aplankyti vyro giminių sako norėjusi bučiuoti žemę, atrodė, kad ir oras ten grynesnis, ir kvėpuoti gali pilna krūtine.

Svajonė išsipildė Lietuvoje

31-erių Ilona Prokopenko šiandien vadovauja Tarptautinės Ukrainos mokyklos Klaipėdos filialui, taip pat dirba chemijos ir biologijos mokytoja, ruošia vaikus egzaminams. Į Lietuvos sostinę moteris kartu su seserimi ir jos dviem dukterimis atvyko pernai kovą iš Mykolajivo srities.

Pernai vasario 24 dieną I. Prokopenko turėjo dalyvauti geriausio regiono mokytojo rinkimuose ir kartu su kitais finalistais buvo nuvykusi į miestą, kur turėjo vykti šventinis renginys. Čia ji nakvojo vienos įstaigos bendrabutyje. Apie prasidėjusį karą moteris sužinojo iš ją pažadinusios komendantės.

Virš galvų ėmė skraidyti sraigtasparniai, nuolat kaukė sirenos. Neilgą, apie poros valandų kelią namo, moteris sako įveikusi per septynias valandas.

„Nenorėjome žaloti sesers mergaičių psichikos, nusprendėme išvykti. Prisiminiau savo kolegę, kuri išvyko dirbti į Lenkiją, kai įvažiavome į šios šalies teritoriją, susisiekiau, ji surado, kur mums pernakvoti. Tuomet susisiekėme su tėvų draugu, kuris dar byrant Sovietų Sąjungai išvyko gyventi į Lietuvą. Dėdė Vova mums pasiūlė pagalbą, priėmė mus Vilniuje“, – pasakojo I. Prokopenko.

Lietuvoje ji nuotoliniu būdu tęsė mokytojos darbą vienoje Ukrainos kolegijų, netrukus ėmė dirbti sostinės šeštadieninėje ukrainiečių mokykloje, ruošė vaikus chemijos egzaminui.

Duris atvėrus Tarptautinei Ukrainos mokyklai, moteris ėmė joje mokyti chemijos ir biologijos. Mokyklos įkūrėjai Olenai Vnukovskai pasiūlius vadovauti filialui Klaipėdoje, I. Prokopenko su seserimi ir jos dukromis nuo sausio gyvena uostamiestyje.

Šitaip išsipildė moters vaikystės svajonė.

„Pamenu, kai mano pačios pirmoji mokytoja davė lapukus ir paprašė užrašyti, kuo svajojame būti, aš jau tada parašiau – mokyklos direktore. Dirbti su vaikais yra dovana“, – sakė I. Prokopenko.

Moteris pasakojo, jog sunkiausia yra beveik metus nematyti tėvų ir nerimauti, kai kas rytą paskambinus kitoje pusėje būna tyla.

I. Prokopenko mama neseniai aplankė ją ir seserį Lietuvoje. To negalėjo padaryti karinę techniką taisantis tėtis, nes vyrams išvykti iš šalies neleidžiama.

Moteris sako pernelyg neplanuojanti ateities, gyvenanti šia diena ir esanti dėkinga Lietuvai už tai, kad čia jaučiasi ramiai ir patogiai.

„Kai atvykau, manęs vis klausė, ar aš lietuvė, nes mano vardas Ilona, bet esu grynakraujė ukrainietė. Mano tėtis kadaise, dar griūnant SSRS, važinėdamas sutiko mergaitę šiuo vardu ir jis atiteko man“, – pasakojo mokyklos vadovė.

Klaipėdoje dirba gydytoja

Ukrainietė Mariana Andrulis pernai kovą į Lietuvą atvyko su 16-mete dukra ir brolio žmona su dukterimis. Gydytoja sako, jog Ukrainoje ištekėjusi už lietuvio kadaise svajodavusi atvykti į jo gimtinę, tačiau santykiams nesusiklosčius nesitikėjo, jog čia apsigyvens tokiomis aplinkybėmis.

Nežinojome, kaip pavyks įveikti kelią – eisime laukais ar miškais, kilometrą ar 20 kilometrų. Neturėjome daiktų, tik dokumentus.

Kyjivo regione, netoli Bučos gyvenusi 45-ių M. Andrulis, karo išvakarėse atšventusi savo gimtadienį, viešėjo pas savo brolį, kuris savo gimimo dieną turėjo švęsti vasario 24-ąją.

„Viskas susiklostė ne taip, kaip planavome. Prasidėjus karui laukėme, kada baigsis, bet kiekviena nauja diena buvo vis baisesnė ir galiausiai tapo taip baisu, kad galvojau, jog geriau mirsiu pakeliui nei laukdama. Atrodė nesvarbu, kur keliauti, svarbiausia pasiekti pasienį. (...) Nežinojome, kaip pavyks įveikti kelią – eisime laukais ar miškais, kilometrą ar 20 kilometrų. Neturėjome daiktų, tik dokumentus“, – pasakojo M. Andrulis.

Įvykiai klostėsi žaibiškai, bet sėkmingai – šeima su šunimi pateko į iki Lvivo vežantį traukinį, ten juos priėmė visiškai nepažįstami savanoriai. Iš čia galimybės buvo dvi – vykti į Italiją arba Lietuvą. Šeima nusprendė pasirinkti trumpesnį kelią ir pradžioje apsistojo pas M. Andrulis buvusio vyro mamą. Vėliau ją su dukra priėmė nepažįstama senjorų pora Klaipėdoje, vietinę Laimą ukrainietė vadina savo lietuviškąja mama.

Šiuo metu M. Andrulis dirba endokrinologe Klaipėdos universiteto ligoninėje ir dar vienoje privačioje klinikoje. Personalas jai stengiasi paskirti rusiškai kalbančius pacientus, gelbsti ir kolegė, su kuria sako susiklijavusi tarsi dvi dėlionės detalės.

Kartais pasitaiko ir kuriozų.

„Būna ateina pacientai ir sako – aš registravausi pas Andrulį, kur jis? Bandau paaiškinti, o jei prireikia, seselė įsikiša, paaiškindama, kad čia ir yra Andrulis – gydytoja iš Ukrainos. Tuomet širdys atitirpsta“, – sakė gydytoja.

M. Andrulis gydytoja Ukrainoje dirbo apie 20 metų. Sako didelių skirtumų darbe nejaučianti, didžiausia kliūtis – lietuvių kalba, kurios mokosi. Gydytojo licencijai pratęsti būtina pasiruošti ir išlaikyti kalbos egzaminą. Darbas, anot jos, yra geriausias būdas atitrūkti nuo slogių minčių apie savo šalį, be to čia jos laukia mylimi pacientai.

11-okė moters dukra nuo rugsėjo lanko H. Zudermano mokyklą, kurioje vaikai nuo mažens mokosi sustiprintos vokiečių kalbos.

„Buvome principingos, kad tik lietuviška mokykla arba jokia. Geriau būtų anglakalbė, bet Klaipėdoje tokia tik privati. Dukrai visai neblogai sekasi, pripratusi viską pati daryti, nes mama gydytoja, nuo mažens daug dirbo“, – teigė M. Andrulis.

Vasarą ji su dukra apsilankė gimtinėje, sako svarsčiusi sugrįžti namo, tačiau po viešnagės, sutapusios su Ukrainos Nepriklausomybės diena, tokių planų atsisakė.

„Aštuonių kilometrų atstumu skrido raketos. Tas laikas mus psichologiškai grąžino į vasario 24-ąją, negalėjau nė kiek atsipalaiduoti“, – sakė moteris. 

Ji pridūrė suvokianti, kad mažiausiai metus ar dvejus jos namai bus čia, Lietuvoje.

Išmoko lietuviškai

Per beveik metus gyvenimo Lietuvoje 18-metis ukrainietis Romanas Hončarenko išmoko lietuvių kalbos. Jis iš Zaporižios miesto Ukrainoje išvyko pernai kovą.

Dabar Kaune gyvenantis karo pabėgėlis dirba socialinio darbuotojo padėjėju Kauno vaikų dienos centre, kur padeda tiek ukrainiečių, tiek lietuvių vaikams.

Iš Ukrainos į Lietuvą kartu su mama ir dviem broliais atvykęs ukrainietis sakė iš pradžių nežinojęs, kad važiuos būtent čia.

„Mums sakė, kad yra daug laisvos vietos ir galima važiuoti, o kur – mes tada nežinojome. Tik tada, kai buvome Lenkijoje, sužinojome, kad važiuojame į Lietuvą“, – lietuvių kalba pasakojo jis.

Lietuviškai R. Hončarenko pradėjo mokytis įsidarbinęs dienos centre, pusantro mėnesio lankė nuotolinius kursus.

„Man visai lengva buvo kursuose“, – nedaugžodžiavo ukrainietis ir pridėjo supratęs, kad jų daugiau neprireiks, nes dirba su lietuviais.

Dabar į dienos centrą ateinantys vaikai ir jame esantys darbuotojai yra tie, iš kurių R. Hončarenko mokosi.

Man labai sunku visada, kai aš galvoju apie draugus, kurie yra Ukrainoje, nes aš labai noriu, kad šitos situacijos nebūtų.

Beveik pusė paauglio klasės draugų karui prasidėjus išvyko į kaimyninę Lenkiją, tačiau dalis jų liko Ukrainoje. Ryšį su draugais ukrainietis palaiko kasdien, jų paklausia, kokia situacija šalyje.

„Man labai sunku visada, kai aš galvoju apie draugus, kurie yra Ukrainoje, nes aš labai noriu, kad šitos situacijos nebūtų“, – kalbėjo jis.

Ukrainietis informaciją apie karą gauna iš „Telegram“ kanalo – jame Zaporižioje gyvenantys draugai rašo apie karą, dalijasi nuotraukomis. Pasak jo, tokius vaizdus iš gimtojo miesto matyti labai sunku.

„Aš labai myliu savo miestą. Su draugais daug kartų, kai susitikdavome, visur eidavome. Labai gerai žinau savo miestą“, – sakė jis ir pridūrė, kad Zaporižioje vaikščioti galėtų užsimerkęs.

Tačiau grįžti į Ukrainą, net jei karas pasibaigtų, R. Hončarenko neplanuoja.

Jis sako Lietuvoje jis turi viską, ko reikia – namus ir darbą. Kalbėdamas apie artimiausius planus, R. Hončarenko pasakojo mąstantis apie studijas Vytauto Didžiojo universitete arba Kauno kolegijoje, nes nori įgyti socialinio darbuotojo arba mokytojo specialybę.

„Į Ukrainą aš noriu grįžti tik tam, kad susitikčiau su draugais, mokytojais ir atvažiuoti aplankyti močiutės“, – sakė ukrainietis.

Renka karinę paramą Ukrainai

Vilniuje gyvenantis 56-ių Oleksandras Tereščenka čia atvyko pernai kovą ir padeda savo šalies kariams.

Vyras kone prieš dešimtmetį pats patyrė, ką reiškia kariauti su Rusija, kuomet dar 2014 metais, gindamas Donecko oro uostą ir norėdamas priešininkams grąžinti granatą, liko be rankų ir neteko vienos akies.

Netolo Mykolajivo gyvenęs O. Tereščenka iki invazijos dirbo vietos savivaldybėje. Prieš pat Rusijai pradedant puolimą, jis išvyko į Charkivą, kur vasario 25-ąją turėjo gauti naujus rankų protezus.

Prasidėjus invazijai, vyras Charkive praleido savaitę, kamuojamas nevilties, jog dėl negalios negalėjo paimti į rankas ginklo.

Ukrainietis pasakojo nerimavęs dėl savo žmonos, kuri liko namuose. Prieš prasidedant karui pasaulį išvydo ir jo anūkas. Galiausiai pavykus pasiekti į Dniprą, kuriame gydėsi būdamas sužeistas 2014-iais, o po to atsidūrus Lvive vyrui pavyko susitikti su čia atvykusia sūnaus šeima, su kuria jis ir atvyko kartu į Lietuvą. Vilniaus autobusų stotyje jis susitiko ir su čia atvykusia savo žmona. Ilgą laiką jie gyveno režisieriaus Arūno Matelio būste.

„Lietuvoje likau su žmona, sūnus ir dukra grįžo į Ukrainą. Atvykus į Vilnių buvo idėja, kad grįšiu į Lvivą ir tęsiu savanorišką veiklą, bet supratau, kad man geriau likti čia, rinkti lėšas, pirkti mašinas, dronus ir siųsti į Ukrainą“, – pasakojo O. Tereščenka.

Jis sakė Lietuvoje bendravęs ir su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku, su kuriuo sutarė dėl paramos Ukrainos kariams šalmams, liemenėmis, kita ekipuote.

Visus metus labdaros fondą Lietuvoje įsteigusio vyro pagrindinė veikla ir buvo orientuota į karinę pagalbą tėvynainiams – jam pavyko surinkti apie 400 tūkst. eurų. Dabar O. Tereščenka organizuoja pagalbą regėjimo netekusiems ukrainiečių kariams.

Vyras sako pamilęs Lietuvą, jos gamtą, miškus, lietų ir žiemą, virtuvę, ypač cepelinus. Taip pat – žmones, kurie turi panašų požiūrį į laisvę.

Nepaisant to, jis ketina grįžti į Ukrainą.

„Lietuvą labai myliu, vertinu pagalbą, kurią gavau, bet nenoriu savęs laikyti pabėgėliu. Čia esu laikinai, būtinai grįšiu, pilietybės nekeisiu. Būsiu čia tiek, kol galėsiu pagelbėti, kol galėsiu būti naudingas savo šaliai“, – sakė karo veteranas.

Kuo gyvena tėvynė, jis domisi kas rytą, susisiekia su bičiuliais, vaikais, kurie kartą svečiavosi Lietuvoje.

O. Tereščenka gedi ir per karą žuvusių artimo draugo bei vieno kolegos, be to, prisipažįsta kartais besijaučiantis nejaukiai dėl to, kad išvengė karo baisumų.

„Man tenka save įkalbinėti, kad reikia čia būti, tai geriau nei sėdėti pavojuje ir negalėti padėti“, – teigė jis.

Šalį statė kalnakasiai

Atrodytų, paroda apie Liuksemburgo darbininkų klasės atstovų gyvenimą yra nutolusi nuo Kauno aktualijų. Tačiau parodos koordinatorė, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorė Auksė Petrulienė pastebi: abi praėjusių metų Europos kultūros sostines – Kauną ir Liuksemburgo miestą Ešą prie Alzeto – sieja industrinė praeitis. Tad ekspozicija neatsitiktinai atkeliavo pas mus.

„Bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ jau daugiau nei penkerius metus tyrinėja Kauno fabrikus, griuvusią sovietmečio pramonę ir rengia parodų ciklą „Didžioji pramonė“. Bendradarbiaujame su buvusiais fabrikų darbuotojais: kaupiame jų istorijas ir archyvinę medžiagą. Tad labai džiugu, kad iš Liuksemburgo atvykusi paroda įsikūrė būtent Paveikslų galerijoje esančioje „Mažųjų istorijų“ bendruomenių platformos erdvėje“, – sako A. Petrulienė.

Ši paroda pristato visai kitokį raudonos atspalvį: geležingos uolos, į kurią rėmėsi Vakarų Europa, kurdama kiekvienu savo piliečiu besirūpinančias gerovės valstybes.

Tapęs Europos kultūros sostine, antrasis pagal dydį Liuksemburgo miestas Ešas prie Alzeto nusprendė toliau nuosekliai gilintis į krašto industrinę praeitį – septintajame dešimtmetyje žlugusią kalnakasybos ir plieno pramonę. „Galbūt nedaug kas tai žino, bet šiandienės turtingiausios Europos valstybės pietinė dalis dėl specifinio uolienų atspalvio dar vadinama Terre rouge – Raudonąja žeme, prieš šimtą metų buvo išraižyta geležies rūdos kasyklų. Galima sakyti, kad Liuksemburgas buvo pastatytas ant kalnakasių pečių“, – pašnekovė akcentuoja, kad būtent dėl kalnakasybos pramonės ir suklestėjo ši mažutė, tarp Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos įsispraudusi šalis.

Abi 2022-ųjų Europos kultūros sostinės pernai apsikeitė parodomis. „Mažųjų istorijų“ paroda apie Kaune vykusį industrinį gyvenimą išvyko į Geležies muziejų Tetanžo miestelyje, netoli Ešo prie Alzeto, o Liuksemburgo darbo muziejaus paroda atkeliavo į Kauną.

„Pačiame Eše ir jo apylinkėse klestėjo galinga plieno ir kalnakasybos industrija, – pasakoja parodos koordinatorė. – Iki šiol visai šalia miesto, Belvalio kvartale, stovi didžiulės plieno lydymo krosnys su milžiniškais kaminais. Šiame industriniame kvartale, šalia nebeveikiančių aukštakrosnių, šiandien įsikūręs Liuksemburgo universitetas, įspūdinga koncertų salė, biblioteka – ištisas modernus mokslo ir kultūros centras. Tad, nors kalnakasybos ir plieno pramonės čia nebėra, industrinė praeitis ilgam padarė įtaką regiono kraštovaizdžiui ir žmonių atminčiai. Vienu svarbiausių Europos kultūros sostine tapusio Ešo tikslų ir buvo išsaugoti atmintį ir perduoti jaunajai kartai.“

Regimanto Zakšensko nuotr.

Paroda „Working Class Heroes“ pasakoja trijų kalnakasių: Jeano-Pierre’o Bauscho (1891–1935), Léono Weiricho (1878–1942) ir Jeano Schortgeno (1880–1918) istoriją. Šie darbininkų klasės atstovai pateko į šalies parlamentą ir ėmėsi ginti likimo brolių teises. Anuomet tai buvo negirdėtas, revoliucingas įvykis.

A. Petrulienė pripažįsta dvejojusi, kaip šią parodą priims kauniečiai. Skaudi okupacinė praeitis mus verčia įtariai žvelgti net į tokius žodžių junginius kaip „darbo klasės herojai“ ar „socialdemokratija“. „Okupacinės traumos mums sukėlė alergiją raudonai spalvai, – pastebi ji. – Vis dėlto ši paroda pristato visai kitokį raudonos atspalvį: geležingos uolos, į kurią rėmėsi Vakarų Europa, kurdama kiekvienu savo piliečiu besirūpinančias gerovės valstybes.“

Iš šachtos – į parlamentą

A. Petrulienė pasakoja, kad pirmasis Liuksemburgo darbo muziejus įsikūrė kaip projektas „Ešas – Europos kultūros sostinė 2022“. Įdomu tai, kad muziejus neturi savo pastato, bet yra vedamas stiprios idėjos, kuri per parodas gali sklisti skirtingose vietose.

„Europoje darbo muziejai nėra naujiena. Beveik kiekviena Vakarų Europos šalis turi tokių muziejų, kurie saugo industrinę atmintį ir pasakoja fabrikuose dirbusių žmonių istorijas, – pastebi pašnekovė. – Pirmasis Liuksemburgo darbo muziejus atkreipia dėmesį į tai, kad darbo teisės ir laisvės, kurias kitados iškovojo minėti kalnakasiai, nėra duotybė. Atostogas, ribotą darbo trukmę, saugias darbo sąlygas, ligos išmokas ir pensijas darbuotojai turėjo tikrai ne visada. Rodosi, kad šiandien dėl to galime nebesijaudinti. Tačiau realybė, pavyzdžiui, neseniai vykęs Vilniaus autobusų vairuotojų streikas, rodo, kad ši tema vis dar yra svarbi. Todėl paroda kalba ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį ir ateitį.“

Tuo laiku už darbą Parlamente nebuvo mokama, tad parodos herojai ne tik gynė darbininkų teises, bet ir toliau dirbo šachtose.

Pasak parodos koordinatorės, visi trys ekspozicijos herojai šachtose pradėjo dirbti labai anksti – būdami maždaug šešiolikos. Iš kitų šachtininkų jie išsiskyrė savo iškalba ir aktyvumu. Įsitraukę į profesinių sąjungų veiklą, jie vėliau buvo deleguoti į miesto tarybą, o galiausiai atsidūrė šalies parlamente.

Pirmasis į parlamentą 1914 m. pateko J. Schortgenas.  J. P. Bauschas ir L. Weirichas parlamento nariais tapo 1928-aisiais. Kalnakasiai čia kėlė svarbius klausimus apie darbo sąlygas ir saugą, pensinį amžių, sveikatos apsaugą ir kasdienio gyvenimo kokybę. Žinoma, jie susidurdavo su opozicija, tad turėjo atkakliai įrodinėti savo argumentus. Opozicionieriai nevengdavo iš kalnakasių pasišaipyti. Pavyzdžiui, J. P. Bauschas dėl atkaklaus atstovavimo kalnakasių interesams buvo pravardžiuojamas „duobkasiu, tiesiu smakru, tiesiu protu ir kreiva logika“.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Vis dėlto kalnakasiams pavyko bent iš dalies pagerinti darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas. Įdomu tai, kad tuo laiku už darbą parlamente nebuvo mokama, tad parodos herojai ne tik gynė darbininkų teises, bet ir toliau dirbo šachtose. Parodoje J. P. Bauschą, L. Weirichą ir J. Schortgeną įkūnija trys aktoriai, kurie iš ekranų rėžia istorija tapusias kalbas parlamente: „Lieku ištikimas principams, dėl kurių mano rinkėjai mane išsiuntė į parlamentą: ginti vargšus ir likimo nuskriaustuosius. Sakau visiškai atvirai, kad turtingiesiems nereikia, kad kas nors juos gintų, jie patys žino, kaip sau padėti.“ Tokiais žodžiais 1916 m. rugsėjo 26 d. J. Schortgenas išreiškė savo politinio įsipareigojimo motyvus rūmuose susirinkusiems deputatams.

Trijų didvyrių, siekusių pagerinti gyvenimo sąlygas savo kolegoms, likimas buvo gana žiaurus. J. Schortgenas žuvo šachtoje įvykus sprogimui, J. P. Bauscho gyvybę taip pat nusinešė nelaimingas atsitikimas darbo vietoje.  L. Weirichas žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Nacių Vokietijos okupacijos metais vyras dalyvavo rezistenciniame pasipriešinimo judėjime, buvo sučiuptas ir pasmerktas mirčiai. Pasak A. Petrulienės, per visą ilgą Liuksemburgo demokratinę istoriją į šalies parlamentą pateko tik 60 darbininkų klasės atstovų. Tarp jų nebuvo nė vienos moters.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Į darbą kaip į karą

A. Petrulienė pasakoja, kad Liuksemburgo darbo muziejaus įkūrėjo  žurnalisto ir politiko Guy Assa senelis taip pat buvo kalnakasys. Tad savo šaknis jis stengiasi aiškiai pabrėžti ir neleisti liuksemburgiečiams pamiršti, kad būtent darbininkų klasės atstovų dėka šalis tapo tokia klestinti.

„Liuksemburge darbas kalnakasyboje buvo prilyginamas didvyriškumui karo lauke. Žūti šachtoje dėl savo šalies buvo lygiai tas pats, kas žūti mūšio lauke. Net ir šiandien Rezistencijos muziejuje Eše prie Alzeto dėmesys skiriamas ne tik karo aukoms ir rezistentams, bet ir šachtose žuvusiems darbininkams. Juk, norint turėti tokią turtingą šalį, tūkstančiams kalnakasių reikėjo nenuilstamai dirbti ir žūti darbo vietose", – pastebėjo ji.

Beje, tuo metu, kai kasyklos tik kūrėsi, į Liuksemburgą dirbti atvykdavo daug imigrantų. Tad rastume ir keletą lietuvių istorijų, kurie tarpukariu įsidarbino Ešo ar jo apylinkių šachtose.

Interaktyvios „Working Class Heroes“ parodos kuratore tapo istorikė Marie-Paule Jungblut. Parodos prodiuseris Thomas Ebersbachas sukūrė karuselę, kurios skirtingos pusės pasakoja vis apie kitą kalnakasių kasdienio gyvenimo dalį. Nors karuselėje atsidūrę eksponatai mums gali padėti pažvelgti į kalnakasio kasdienybę, pasak A. Petrulienės, tai nėra kalnakasių buitį tiksliai atkartojanti paroda.

Simbolis: A. Müller – tipiška ir išskirtinė kalnakasių bendruomenės narė. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kuratorė M. P. Jungblut nenorėjo, kad paroda primintų buities muziejų, atvirkščiai – ji žiūrovui atveria tam tikrą sceną, į kurią jis nepajėgus įžengti ir iki galo jos suvokti, – atskleidė pašnekovė. – Parodoje galima pamatyti archyvinių fotografijų, svarbių simbolinių daiktų. Pavyzdžiui, kalnakasio lempą. Ji pripildyta karbido, ant kurio užpylus vandens išsiskiria dujos, kurios ir dega skleisdamos šviesą. Kalnakasio lempa yra pats svarbiausias jo atributas, nes be šviesos šachtoje būtų neįmanoma dirbti.“

Kasdienybė po žeme

Parodoje taip pat matome archyvines kalnakasių fotografijas, kuriomis anuomet pasirūpino kasyklų savininkai.

„Istorikės, parodos kuratorės M. P. Jungblut teigimu, šiose fotografijose galima matyti labai aiškią kalnakasių hierarchiją. Ją atskleidžia darbininkų apranga, avalynė, jų vieta kadro kompozicijoje. Galime įžvelgti ir pačių kasyklų savininkų požiūrį į savo darbuotojus: jie visi sustatyti ir atremti į sieną it darbo įrankiai“, – pastebėjo A. Petrulienė.

Egzistavo skirtingos kalnakasių kvalifikacijos. Dažniausiai savo karjerą kalnakasys pradėdavo dar vaikas, maždaug šešiolikos metų. Tokio amžiaus šachtų darbininkus liuksemburgiečiai vadino „Päerdsjong“ – „jaunais arkliais“ ar „kumeliukais“. Šešiolikmečiai dar buvo netikri kalnakasiai, tik pagalbininkai, mokiniai. Aukščiausia kvalifikacija šachtoje  – sprogdintojas, tai reiškė, kad darbininkas jau gali pats formuoti šachtas.

Ekspozicijoje atskleidžiamas ir nevienareikšmis kalnakasių santykis su religija ir bažnyčia. Štai Tetanžo miestelyje profesinėms sąjungoms priklausę kalnakasiai rinkdavosi miesto centre, priešais bažnyčią buvusioje smuklėje. Abu šie vienas prieš kitą stovėję pastatai simbolizavo politinę opoziciją. Bažnyčia atstovavo dešiniajai, o smuklėje prisiglaudęs profsąjungų judėjimas – kairiajai pusei.

Kita vertus, Liuksemburgas ir aplinkiniai kalnakasybos regionai yra išsaugoję nuostabią tradiciją – kasmet gruodžio 4-ąją, Šv. Barboros, kalnakasių globėjos, dieną kone kiekviename regiono miestelyje vyksta Mišios ir procesijos. Anuomet šios Šv. Barboros mišios suburdavo visus kalnakasius, nepaisant jų konfesijos ar religinių įsitikinimų. Šv. Barbora globoja ne tik kalnakasius, bet ir kitas profesijas, kuriose galima staigi, netikėta mirtis. Kadangi parodos rengėjams nepavyko atsigabenti Šv. Barboros statulėlės iš Liuksemburgo, ekspozicijoje atsidūrė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno fondų atkeliavusi šv. Barbora. Tad ekspozicijoje galime pamatyti ir lietuvišką akcentą.

Nors moterys šachtose nedirbo ir jų vardai neįrašyti šios industrijos istorijoje, paroda atsigręžia į tuometę moters situaciją – pasakoja apie kalnakasių žmonų ir šeimos kasdienybę.

Viena herojė netgi išgalvojama. Tai – Ana Müller, šešių vaikų mama, kalnakasių batų fabriko darbininkė, anuomet neva tapusi parlamentare ir socialinės apsaugos ministre. Kaip šmaikščiai rašoma parodos anotacijoje, Ana Müller niekada nemirė, nes... niekada ir negyveno. Vis dėlto ši išgalvota istorija primena, kad ir šiandien Liuksemburgo ir kitų Europos šalių politinėje arenoje moterų vis dar yra mažuma.

Kaip išsaugoti paveldą?

A. Petrulienės teigimu, iš pirmo žvilgsnio su Lietuva mažai bendro turinti paroda gali paskatinti mums svarbias diskusijas. Pirmiausia – padėti iš naujo atidžiai pergalvoti požiūrį į atstovavimą Seime ir savivaldoje.

„Parodos plakatas pasitinka lankytojus klausimu: „Kas užtikrins mūsų gerovę?.“ Paroda pateikia ir tiesų atsakymą – tik mes patys, išrinkdami atstovą iš savo tarpo – tą, kurio gyvenimo būdas, tikslai ir vertybės panašūs į mūsų“, – sako pašnekovė.

A. Petrulienės manymu, nepakankamai atsakingai renkame savo atstovus Seime ir miesto savivaldoje – tai ne tik Lietuvos problema. „Paroda į mūsų atmintį sugrąžina pirminę atstovavimo idėją – joje matome labai artimą ryšį tarp bendruomenės ir jos atstovų parlamente. Jie kasdien kartu leidžiasi į šachtos tamsą, jie žino, ką reiškia nuolat rizikuoti savo kūnu ir gyvybe, ką reiškia skurdus atlygis ir vargas. Šioje parodoje taip pat regime, kiek daug reikia turėti ryžto, kad sugebėtum apginti savo bendruomenės interesus. Bemokslis, suodinas XX a. pradžios Liuksemburgo kalnakasys suvokė, kad niekas kitas – tik toks kaip jis apgins jo teises. Ką šiandien galvoja išsilavinęs kaunietis artėjant savivaldos rinkimams? Tikiuosi, ši paroda paskatins mus atidžiau rinktis atstovus, kurie iš tikrųjų atstovautų savo bendruomenei“, – sakė menininkė.

Pasak pašnekovės, Liuksemburgo darbo muziejaus paroda taip pat mums primena, kad darbo teisės nėra duotybė ir už jas bet kada gali tekti pakovoti. Svarbi ir paveldo tema – kaip industrinės miesto praeities atminimą išsaugoti ateities kartoms?

„Kauno industrinė praeitis siejama su okupaciniu laikotarpiu, todėl šis paveldas yra laikomas probleminiu ir nepatogiu. Tačiau, nuo Kauno fabrikų nulupę tuos kadaise išorėje kabėjusius raudonus plakatus, randame neįtikėtinų istorijų apie sugrįžtančių tremtinių fabrikus, talentingus išradėjus, sukūrusius lietuvišką prekių ženklą, pavyzdžiui, „Šilelį“. Taip pat – apie „Inkaro“ streikuotojus ir badautojus ir daugybę kitų pasakojimų, kurių negalima užmiršti, nes jie mūsų tapatybės dalis, – kalbėjo A. Petrulienė. – Rengdami „Didžiosios pramonės“ parodas, sukaupėme įspūdingą buvusių Kauno fabrikų darbuotojų istorijų, fotografijų ir produkcijos archyvą, kuris galėtų tapti pagrindu pirmajam Lietuvos darbo muziejui Kaune. Su buvusių fabrikų bendruomene svajojame įprasminti ir išsaugoti šią miesto istorijos dalį, kaip tai padarė Liuksemburgas.“

Kas? Liuksemburgo darbo muziejaus paroda „Working Class Heroes“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Iki vasario 26 d.

Tai – antroji Paryžiaus politinių mokslų instituto absolvento, pratęsusio studijas viename Tokijo universitete, knyga. Pirmoji – „Kaip veikia Japonija“ – vos pasirodžiusi tapo bestseleriu.

„Ką veikia Japonija“ – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai.

Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.

Autorius sako: „Ši knyga ieškos ne tik tų, kurie jau skaitė „Kaip veikia Japonija“ ir dabar nori sužinoti „ką“. Ne tik ketinančių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, ne tik Japonijoje jau keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, bet ir tų, kurie Japonijai visiškai abejingi. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje.“

Pritapo: per penkerius Japonijoje praleistus metus A. Kleiva sako nebesijaučiąs atvykėlis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent stebint skirtingose planetos vietose gyvenančių visuomenių kasdienybę ir gimė knyga „Ką veikia Japonija“. Tai tikrai ne viską išaiškinantis pasakojimas apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tad net ir didelių jausmų Japonijai neturintys skaitytojai čia pirmiausia pamatys save ir santykius su kitais žmonėmis.

Aišku, tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad rezultatai būna užtikrinti, bet pavėluoti. Į Lietuvą atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija teikti pagalbą ar reikšti atjautą“, – sako A. Kleiva.

– Pirmoji tavo knyga „Kaip veikia Japonija“ sulaukė didelio dėmesio, skaitytojai vis teiraujasi, kur galėtų įsigyti šią jau pasibaigusio tiražo knygą, ir štai sugrįžti su nauja knyga „Ką veikia Japonija“ Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad tai labiau žvilgsnis iš vidaus ir į vidų?

– Kai rašiau pirmą knygą, ir suprasti, kaip visus paveikia Japonija, ir tai aprašyti turėjau metus. Tai skatino skubėti, nuolat ieškoti naujų nuotykių, temų, nepažintų žmonių ir vietų ir konstruoti šalies panoramą. Kai šalį matai iš viršaus, gali įžiūrėti tik stambiausias detales. Kai kurios realijos nepastebimos, kai kurie žmonės nesutinkami tol, kol šalis netampa tavo paties kasdienybe, kai nebeturi laiko ir ūpo ieškoti dramų, o tiesiog ryte keliesi, pietauji ir užbaigi dieną su tos šalies gyventojais. Antroji mano knyga – beveik penkerių metų kasdienybės rezultatas. Joje – temos, vietos ir žmonės, sutikti natūraliai, atsitiktinai. Tekstai – ne tiek stebintys Japoniją, kiek pasakojantys kartu su ja pačia.

– Knygos įžangoje mini, kad iš esmės ši knyga – žvilgsnis į tą pačią kasdienybę tik kitoje pasaulio pusėje. Tad tai knyga net ir tiems, kurie nepuoselėja Japonijai didelių jausmų. Tie kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs abiejose pasaulio pusėse?

– Žmonės dažnai nedrįsta domėtis Japonija, nes jaučia milžinišką atstumą, Japonija atrodo keista ir neprieinama. Toks įspūdis susiformuoja per ribotus įvaizdžius, kurie išryškina pačius dramatiškiausius kasdienybės momentus: žmonių sroves perėjose, neono nutviekstas gatves, dangoraižių miškus, animaciją ir ją maniakiškai įsimylėjusius gerbėjus. Man norėjosi pažvelgti žmogiškiau. Užuot žiūrėjęs į skirtumus, norėjau pamatyti, kuo mes panašūs. Užuot pasakojęs apie keistas Japonijos puses, norėjau pasvarstyti, kodėl jos patiems japonams nėra keistos.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai ramiu žvilgsniu žiūri į tuos pačius dalykus, kuriais kasdien gyvena ir lietuviai – nuo abejonių nekilnojamojo turto agentūrose, skausmų ligoninės eilėse iki atostogų paieškų, – kur kas lengviau tapatintis  vieniems su kitais ir suprasti vieniems kitus. Tą pačią knygą su lygiai tomis pačiomis temomis galima parašyti Japonijai apie Lietuvą ir nustebinti. Neabejoju, kad skaitytojai pagalvos apie tai: daug kas mums, leidžiantiems savo dienas čia, atrodo nuobodu ir įprasta, o pažiūrėjus japono akimis – įdomu ir netikėta.

– Perlų vėrinį Japonijoje dera segėti per laidotuves, o būti nepasidažius viešumoje tiesiog nepagarba – „Ką veikia Japonija“ įtraukia kasdienybės detalėmis. Kalbi ir apie tai, kaip Japonijos visuomenė keičiasi, tačiau, kaip suprantu, tai visuomenė, kur labai paisoma daugybės taisyklių ir normų. Kiek šiandien japonai ištikimi toms kasdienybės tradicijoms, o kiek išdrįsta jas laužyti?

– Labai priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi: ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai. Perlai ir juodas kaklaraištis per laidotuves, dažnos padėkos, atsiprašymai, skirtingi nusilenkimai, ėjimas į šventyklą per Naujuosius metus yra tapę natūralia gyvenimo dalimi ir niekam nekelia abejonių. Tačiau taisyklės, kurios riboja žmogaus individualumą, laisvę reikštis, sulaukia vis daugiau klausimų tarp jaunų japonų.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Turiu gimnazistą bičiulį, lankantį plaukimą. Nuo chloro jo juodų plaukų spalva šiek tiek pašviesėjo ir mokyklos atstovas liepė jam susigrąžinti tamsią plaukų spalvą. Prieš kelis dešimtmečius tokie reikalavimai būtų vykdomi kaipmat, dabar su pasvarstymu, kodėl. Prie to prisidėjo ir tokios tarptautinės kompanijos kaip „Starbucks“. Ši visai neseniai darbuotojams suteikė kone visišką laisvę plaukų, aprangos ir aksesuarų klausimais, o tai sukėlė daug diskusijų japonų visuomenėje. Japonijoje tokie pokyčiai užtrunka, bet nereiškia, kad jų nevyksta.

– Knygoje klausi savo pašnekovės – Lietuvoje gyvenančios japonės, tad ir aš tavęs noriu paklausti: jei galėtum vieną dalyką iš Japonijos atvežti į Lietuvą, kas tai būtų? Ir atvirkščiai.

– Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad sprendimai kartais priimami tik po kelerių metų. Rezultatas būna užtikrintas, bet kartais pavėluotas.

Į Lietuvą iš Japonijos atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija, kai reikia pagalbos ar atjautos.

– Kas tave patį vis dar nustebina Japonijoje? Ką iki šiol sunkiausia suprasti, prie ko priprasti?

– Aš nesistebiu ir esu apsipratęs, bet vis dėlto dažnai pavargstu nuo pastangų išvengti tiesmukiškumo ir skubumo, nuolatinių bandymų suprasti, ką galvoja kitas žmogus. Verslo susitikimai dažnai baigiasi be aiškaus rezultato, pasimatymai – taip ir nesupratus, ką galvoja priešais tave sėdintis žmogus. Skubūs sprendimai ir pareiškimai kelia įtarimų, todėl reikia labai daug kantrybės: viskas turi tekėti lėta, bet užtikrinta vaga.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ko labiausiai pasigendi Japonijoje?

– Tai pats lengviausias klausimas. Pigių vaisių! Japonai mane stebi tragiškais veidais, kai pasakoju, kaip vasaromis močiutės sode prisiskindavau braškių, prisiraškydavau obuolių ir prisivalgydavau tiek, kad į juos nebegalėdavau žiūrėti. Japonams vaisiai – juvelyriniai gamtos sukurti desertai, nes šalyje nėra vietos jiems auginti, o tiems, kurie išauginami, taikomi aukščiausi skonio ir išvaizdos standartai. Todėl nedidelis pakelis braškių sezono metu gali kainuoti ir 8 eurus, vienas obuolys – eurą, o tortams papuošti vaisiai pjaustomi taip plonai kaip vytintas kumpis.

– Knygoje man pasirodė labai įdomi Japonijoje lietuviškais gaminiais prekiaujančios verslininkės mintis, kad lietuvių charakteris subalansuotas japonams – jai atrodo, kad lietuviai paslaugūs, bet atstumą išlaikantys, per daug neįkyrūs. Tada prisiminiau, kaip į Lietuvą atvykę japonai domisi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Galvoju, kas vis dėlto čia veikia, kad skirtingose pasaulio pusėse gyvenantys žmonės atranda kažką bendro, pajunta kažką svarbaus kitoje pasaulio vietoje kūrusio žmogaus darbuose? Turbūt gyvendamas Japonijoje esi mąstęs apie tai?

– Sunku tai paaiškinti konkrečiais skaičiais ar faktais, bet man atrodo, kad ir Lietuva, ir Japonija jaučia panašiai. Atėję į mišką, pajaučiame jo ramybę, ne tik matome eiles paprastų medžių. Žmogaus grožį dažniau matome ne momentiniuose gražiuose žodžiuose, bet pastebime jį su užsiaugintu pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad ir Lietuva, ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys, todėl ir mene, ir santykiuose jos ieško tų pačių dalykų ir juos pastebi.

– Knygoje kalbiesi su įdomiausiais žmonėmis – šeima, kurios jau kelios kartos puoselėja arbatos verslą, verslininke, kuri Japonijoje prekiauja lietuviškomis prekėmis, mergina, dirbusia naktiniame bare. Šiuos pokalbius perskaičiau su malonumu ir lengvai, bet iš tiesų jie tau daug kainavo ir finansiškai, ir emociškai, nes, norint pelnyti žmogaus pasitikėjimą ir pasikalbėti Japonijoje, kaip suprantu, reikia įveikti daug daugiau barjerų? Vienoje saloje net įstrigai kelioms dienoms.

– Japonijoje, kaip ir Lietuvoje, didžiausias žmones skiriantis atstumas turėtų būti matuojamas ne kilometrais, o psichologiniais barjerais, kuriuos reikia peržengti. Ieškodamas biurokratinių atsakymų, be problemų tą pačią dieną gausi tuos psichologinius barjerus. Tačiau jei nori, kad žmonės sutiktų su tavimi kalbėtis labai asmeniškais, o kartais dar ir skaudžiais klausimais, įsileistų į namus ir daržą, leistų fotografuoti ir dar visa tai pateikti Lietuvai kelių tūkstančių egzempliorių knygoje, neužteks vienos žinutės ar skambučio. Norėdamas sumažinti atstumą, turi save – savo įsitikinimus, pinigus, laiką – patraukti į antrą planą. Ne visada buvo lengva suprasti, kaip prieiti, ne visada lengva šakočių lauktuvėms gauti, užmiršti savo nuomonę, o ir iš tos salos norėjosi šiek tiek greičiau sugrįžti. Tačiau labai daug įdomių minčių rado kelią į antrą knygą, o su beveik visais knygos herojais kaip su labai artimais bičiuliais bendrauju iki šiol.

– Ar Japonija jau tapo tavo namais?

– Per penkerius metus Japonijoje visiškai praradau jausmą, kad esu persikraustęs ir gyvenu kažkur kitur. Gyvenimas čia – prasitęsusi kelių atsitiktinumų seka. Kas žino, koks atsitiktinumas laukia toliau. Apie Lietuvą galvoju nuolat ir ieškau būdų, kaip palaikyti ryšį. Esu įsitikinęs, kad, net ir negyvendamas pačioje šalyje, surasiu būdų, kaip patirtis grąžinti atgal.

Dar vienas Parodos gatvėje išlikęs autentiškas medinukas (Parodos g. 17) su retu Kaune valminiu stogu, įsprūdinėmis langinėmis ir įstiklinta veranda buvo pastatytas 1923–1924 m. tuomečių sklypo savininkų Antano ir Antaninos Jankauskų.

Nuo gatvės prie namo šiandien veda apgriuvę laiptai. 1924 m. šalia išdygo dar ir molinis (molio apdrėbtų medinių konstrukcijų) vieno aukšto namukas (Parodos g. 19), kuriame Jankauskai planavo įrengti krautuvę ir dirbtuvę-šaltkalvę. Inžinieriaus Vaclovo Višniausko suprojektuotas namas buvo be jokių patogumų, turėjo langines, rustais dekoruotus kampus ir nusklembtais galais stogą. 1931 m. parduotas, o vėliau ir perstatytas, jis gal ir prarado savo pradinį žavesį, bet vis dar liudija ankstyvo Parodos gatvės užstatymo paprastumą. 1938–1939 m. čia veikė studentų skalbykla ir cheminė valykla „Švara“.

Atokiau: F. Vizbaro Raudonoji pilaitė šiandien pasiekiama tik nuo Parodos kalno. / Marijos Oniščik nuotr.

Tai pačiais 1924 m. A. Jankauskienė paprašė leidimo nukirsti jos kieme augusį ąžuolą, kuris, anot jos, „gresia nusigriauti ir tokiu būdu gali užsiversti ant mūsų namukų“. Tais laikais kirsti mieste medžius taip paprastai neleisdavo ir dėl šio ąžuolo kilo ginčas. Savivaldybės Sodininkystės dalies vedėjas apžiūrėjęs rado, „jog ąžuolas yra visai tvirtas ir nugriovimo jokio pavojaus nėra, tik kliudo įvažiavimui į kiemą“. Tačiau inžinierius Feliksas Vizbaras teigė, kad ąžuolas „iš senų laikų sužeistas ir pradėjęs pūti laiku statybos“, kai buvo pažeistos jo šaknys, ir „per tai toks medis negali būti pagražinimu gatvės“. Tačiau, matyt, sodininkų nuomonė nugalėjo ir ąžuolo kirsti neleido.

Nuo Parodos gatvės į naują Vizbarų valdą vedė takas su laiptais, dėl kurio architektas įsivėlė į konfliktą su kaimynėmis, nes ant to tako stovėjo jų tvartas ir išvietė.

Vienintelį Parodos gatvėje likusį ikikarinį medinuką (Parodos g. 13) šiomis dienomis baigia renovuoti. Anot jį nusipirkusios Paulinos Grabauskienės, dengtas gontais trijų langų namukas su atviru prieangiu buvo pastatytas „prieš Didijį karą“. Nauja savininkė 1924 m. namuką padidino, pagražino, pristatė mansardą su balkonu, šlaitą prie gatvės sutvirtino betono sienelė su vedančiais į prieangį laiptais.

Sklypas, kaip ir kiti šios gatvės pusės sklypai, siekė Parodos kalną ir viršutinę jo dalį; jį tais pačiais metais žmonos Olimpiados vardu iš P. Grabauskienės nusipirko F. Vizbaras, vadovavęs jos namo perstatymo darbams.

Senas: prieš vadinamąjį Didįjį karą statytas medinukas Parodos g. 13 po remonto šiandien atrodo jau kiek kitaip. / Marijos Oniščik nuotr.

Nuo Parodos gatvės į naują Vizbarų valdą vedė takas su laiptais, dėl kurio architektas įsivėlė į konfliktą su kaimynėmis (P. Grabauskienė gyveno su dukra Jadvyga), nes ant to tako stovėjo jų tvartas ir išvietė.

Kuklus: moliu apdrėbtų medinių konstrukcijų namas Parodos g. 19. / Marijos Oniščik nuotr.

Praėjo dešimtmetis, kol F. Vizbaras pastatė ant kalno raudonų plytų vilą, žinomą, kaip „Raudonoji pilaitė“ (skirtingai nuo netoliese dar aukščiau stovėjusios „Baltosios pilaitės“). Žemutinį sklypą jau valdė Aleksandras ir Stefanija Paulavičiai, modernėjančioje Parodos gatvėje nebeliko tvartų, o miesto vandentiekiui ir kanalizacijai pasiekus gatvę, savivaldybė aktyviai kovojo su kiemuose likusiomis būdelėmis. Šiandien „Raudonąją pilaitę“ galima pasiekti tik nuo Parodos kalno, nes tako su laiptais nebėra.

Konfliktas

Harry teigia, kad vyresnysis brolis princas Williamas (Viljamas) užpuolė jį, kilus ginčui dėl jo žmonos Meghan (Megan).

„Jis sugriebė mane už apykaklės, nuplėšė grandinėlę ir parbloškė ant grindų“, – Harry knygą cituoja „The Guardian“.

„Nukritau ant šuns dubens, jis sukiužo po mano nugara, nuolaužos įsirėžė į mane. Akimirką gulėjau apstulbęs, tada atsistojau ir liepiau jam išeiti“, – rašė Harry.

„Aršiausias priešas“

Harry vadina Williamą „mylimu broliu ir aršiausiu priešu“.

„Keista, bet mes visada varžėmės“, – paaiškino jis, duodamas interviu Jungtinių Valstijų televizijos laidai „Labas rytas, Amerika“ (Good Morning America), kuris bus parodytas ateinantį pirmadienį.

„Manau, kad tai iš tiesų prisideda prie „įpėdinio ir atsarginio“ klausimo“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje tradiciškai menkesnį karališkąjį vaidmenį, palyginti su Williamu, kuris yra pirmas eilėje į sostą.

„Kančia“

Brolių tėvas, karalius Charlesas III (Karolis III), per susitikimą po savo tėvo, princo Philipo (Filipo), laidotuvių 2021 metų balandį paprašė sūnų liautis kariauti.

„Prašau, berniukai. Nepaverskite mano paskutinių metų kančia“, – sakė jis jiems, kaip rašoma memuaruose.

Harry taip pat aprašo „slaptą susitikimą“ kaip panašų į dvikovą, o ne susitaikymą.

Harry rašo, kad Williamas teigė nežinąs, kodėl jis išsikraustė į Jungtines Valstijas, o jo tėvas „žiūrėjo į mane tokia išraiška, kuri sakė: „Aš taip pat“.

„Nejuokingas pokštas“

Harry atskleidžia, kad Charlesas mėgo juokauti apie tai, ar jis tikrai yra jo tėvas.

„Kas žino, ar tikrai esu Velso princas? Kas žino, ar aš apskritai esu tavo tikrasis tėvas?“ – Harry knygą cituoja „The New York Post“.

„Jis juokėsi ir juokėsi, nors tai buvo nepaprastai nejuokingas pokštas, turint omenyje tuo metu pasklidusį gandą, kad mano tikrasis tėvas buvo vienas iš buvusių mamos meilužių: majoras Jamesas Hewittas (Džeimsas Hiujitas)", – rašė Harry.

Harry motina, princesė Diana, penkerius metus palaikė romaną su buvusiu kavalerijos karininku J. Hewittu, todėl nuolat buvo spėliojama, kad jis gali būti Harry tėvas.

Pažymėdamas, kad J. Hewittas turi „panašius raudonus plaukus“, Harry smerkia šį teiginį kaip skatinamą bulvarinių leidinių „sadizmo“.

„Mano motina su majoru J. Hewittu susipažino tik gerokai po to, kai gimiau“, – pažymi jis.

„Įpėdinis ir atsarginis“

Knygoje Harry rašo apie tėvo džiaugsmą, kai 1984 metais Diana pagimdė vadinamąjį „atsarginį“.

Charlesas esą pasakė žmonai, kad Harry gimimas reiškia, jog ji padovanojo jam ir įpėdinį, ir atsarginį, ir kad jo darbas baigtas.

Camilla (Kamila)

Harry teigia, kad jis ir Williamas maldavo tėvą nevesti karalienės konsortės Camillos (Kamilos), su kuria Charlesas užmezgė romaną, būdamas vedęs jo motiną.

Jis pasakojo, kad broliai sakė, jog netrukdys Charleso santykiams su ja, bet prašė, kad jiedu nesituoktų.

Harry taip pat papasakojo, kaip jautėsi pirmą kartą susitikęs su Camilla, ir palygino tai su „injekcija“.

„Prisimenu, kaip galvojau... ar ji bus žiauri su manimi; ar ji bus kaip visos piktosios pamotės iš pasakų“, – rašė jis.

Narkotikai

Harry prisipažino, kad paauglystėje kelis kartus vartojo kokainą, sakydamas, kad buvo „pasiryžęs išbandyti beveik viską, kas galėtų pakeisti nusistovėjusią tvarką“.

Tačiau jis pridūrė: „Tai nebuvo labai smagu, ir aš nesijaučiau itin laimingas, kaip, regis, nutinka kitiems, tačiau tai leido man pasijusti kitokiam, ir tai buvo mano pagrindinis tikslas. Pasijusti. Būti kitokiam“.

Nekaltybė

Harry pasakoja, kad nekaltybę prarado lauke už sausakimšo baro su „vyresne moterimi“, kuri „labai mylėjo arklius“.

Tačiau jis sako, kad tai buvo „žeminantis epizodas“ ir apgailestauja, kad tai įvyko atviroje vietoje, kur jie galėjo būti pastebėti.

„Tavo motina yra su tavimi“

Harry pasakoja, kad persikėlęs į Kaliforniją kreipėsi pagalbos į moterį, kuri teigė „turinti galių“ ir gebanti perduoti žinutes iš mirusiųjų.

Sasekso kunigaikštis nevadina jos aiškiarege ar mediume, bet rašo, kad vos jiems susitikus, pajuto „aplink ją esančią energiją“.

„Tavo motina yra su tavimi... dabar“, – taip jam pasakiusi ši moteris. Harry prisiminė, kad tada pajuto, kaip sušilo kaklas, o akys sudrėko.

„Tu gyveni tokį gyvenimą, kokio ji negalėjo gyventi. Tu gyveni tokį gyvenimą, kokio ji tau norėjo“, – sakė ji. 

Smuiko pedagogo Kęstučio Ivaškevičius (1924–2010) beveik per šešis dešimtmečius išugdyti mokiniai plačiai pasklido po šalies ir užsienio meno kolektyvus, daugelis jų perduoda smuiko valdymo paslaptis įvairiose mokymo įstaigose. Tai Lietuvos ir teatro akademijos profesorė Undinė Jagėlaitė, Toronto (Kanada) simfoninio orkestro pirmasis smuikas prof. Atis Bankas, Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas, smuikininkas virtuozas, dirigentas, pedagogas Vilhelmas Čepinskis, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterė Almina Statkuvienė, Kauno muzikinio teatro orkestro koncertmeisteris Povilas Grigas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos smuiko pedagogės, įvairių ansamblių dalyvės smuikininkės Ilona Klusaitė, Indrė Čepinskienė, įvairiuose orkestruose griežiančios Laimutė Bliujienė, Barbora Domarkaitė-Armonienė, Rasuolė Bartulytė-Čiuladienė ir daugelis kitų. Visų prisiminimuose K.Ivaškevičius išliko be galo reiklus, griežtas ir įžvalgus pedagogas, bet kartu šiltas, rūpestingas ir labai atsidavęs mokiniams mokytojas.

Povilas Grigas

Smuikininkas

Prieš 40 metų baigiau mokyklą ir savo mokytoją K.Ivaškevičių prisimenu kaip rūpestingą, šiltą žmogų, kuris visada rasdavo tinkamą žodį, įkvepiantį ir padrąsinantį. Į jo pamokas visada eidavau noriai, pasiruošęs, nes mokytojas buvo reiklus sau ir kitiems. Maloniai šypsodamasis visada įtikindavo, kad reikia siekti geriausio rezultato. Man jis visuomet išliks kaip geriausias smuiko pedagogas, kuriam esu be galo dėkingas.

Scenoje: V.Petrauskas su savo auklėtiniais 2016 m.

Rasuolė Bartulytė-Čiuladienė

Smuikininkė

Man K.Ivaškevičius buvo mokytojas, kuris išmokė valdyti instrumentą, įskiepijo norą nuolat ieškoti... Dabar atmintyje iškyla svarbiausios mokytojo savybės – inteligencija ir kantrybė. Jei neišmokdavau kokios sunkesnės kūrinio vietos, jis užsimerkdavo ir tyliai pasakydavo: "Susimildama..." Tai būdavo didžiausias pabarimas!

Almina Statkuvienė

Smuikininkė

Iš prigimties K.Ivaškevičius buvo labai švelnus ir taikus žmogus, todėl jam buvo labai lengva priimti mokinius tokius, kokie jie buvo. Brangino ir mylėjo visus, nuoširdžiai dirbo tiek su gabiais ir talentingais, tiek su vidutinių gabumų vaikais. Niekada nežemino ir neskaitė jiems pamokslų, niekada negąsdino, kad „jeigu daug negrosi, nieko iš tavęs gyvenime nebus“. Mokytoją mes irgi mylėjome. Pamokose jautėmės laisvai, nebijojome, nes žinojome, kad, nepavykus gerai pagroti, mokytojas vis vien suras gerą žodį, pagirs.

Barbora Domarkaitė-Armonienė

Smuikininkė

Niekada nėra pakėlęs balso, buvo santūrus, inteligentiškas, pagirdavo, bet žodžiais nesišvaistė. Jeigu pagrodavau taip gerai, kad nesitikėjo niekas, priėjęs pagirdavo: „Labai neblogai!“, nors viduje baisiai džiaugėsi. Kartais laukdavau laisvų dienų, kad galėčiau padūkti, bet mokytojas išsiskyrė geležine sveikata – niekada nesirgo! Tik vienintelį kartą nebuvo kelių pamokų, kol gydė žaizdas, mat kažką užstojo laiptinėje nuo banditų, tad pamenu subintuotą ranką... Kartą vasarą, kai mokiausi 1-oje klasėje, automobiliu "Pobeda" atvažiavo į kaimą... Buvo net kelios pamokos, siaubas! Turiu netgi ir materialų prisiminimą. Kai K.Ivaškevičius kėlėsi iš buto Laisvės alėjoje į naują rajoną, senovinių fotelių, stalo ir bufeto komplektą atidavė į kaimą. Šiaip miela prisiminti jo šviesą... Vėliau, kai jau nebedirbo mokykloje, vis klausinėdavo apie visą meno pasaulį, domėjosi viskuo, kas vyksta.

Įpėdinis: V.Petrauskas (kairėje) su būsimuoju kolega G.Urbonavičiumi.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Violončelininkė

Apie K.Ivaškevičių pamenu trumpą epizodą, kuris visada iškyla prieš akis, kai mes, keli smuikininkai, kartu turėjome griežti Fritzo Kreislerio Preliudą ir Allegro su mokyklos orkestru. Mums tai buvo didžiulis iššūkis, nes tokį sudėtingą kūrinį nelengva pagroti švariai, kokybiškai ir dar šešiems mokiniams unisonu! Pamenu, jis mus pasikvietė į savo klasę, ištraukė plokštelę, papasakojo apie atlikėjus ir įjungė muziką... Visi klausėmės tyloje. Atrodo, nieko ypatingo, bet man kažkodėl tai paliko malonų bendrumo įspūdį.

****

Violončelės pedagogas Vilnius Konstantinas Petrauskas (1936–2017 m.), baigęs mokslus pas garsų violončelininką profesorių Povilą Berkavičių 1962 m., jau pats kaip mokytojas atvažiavo dirbti į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Taip ir liko visam laikui. Jo klasėje visada buvo padėta nuotrauka su mokytoju. Juozo Naujalio gimnazijoje dirbo 54 metus (1962–2016 ), o jo pedagoginis stažas – 60 metų. Per visus tuos metus jo klasėje mokėsi daugiau kaip 30 mokinių, tarp kurių daug garsių Lietuvos violončelininkų. Pirmasis baigęs mokinys Gracijus Urbonavičius vis dar dirba Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, jo mokiniai – buvęs ilgametis Kauno muzikinio teatro violončelių koncertmeisteris Bernardas Krevnevičius, Kauno miesto simfoninio orkestro nariai violončelių koncertmeisteris ir pedagogas Virginijus Tamulis, Gintarė Stasiūnaitė, Norbertas Veršulis, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelininkai Tomas Grigas, Domantė Ramančiūnienė, Kauno styginių kvarteto narys ir pedagogas Saulius Bartulis, styginių instrumentų meistras Vytas Trečiokas, buvęs Nacionalinio simfoninio orkestro ir ansamblio "Musica Humana" narys Raimundas Jasiukaitis. Šiame orkestre groja ir jo mokiniai Tomas Ramančiūnas, Vytenis Pocius, Gaudas Krištaponis, styginių kvarteto „Mettis“ narys ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro violončelių koncertmeisteris, pedagogas Rokas Vaitkevičius ir dar daug, kurių jau neišvardysime, bet neabejojame, kad tikrai visi turėtų ką pasakyti apie mokytoją V.K.Petrauską.

Gracijus Urbonavičius

Pedagogas

Pamenu, šeštoje klasėje likau be mokytojo. Romualdas Kulikauskas, kuris dirbo tuo metu, išvyko į Vilnių. Man pasisekė, kad į mokyklą atėjo dirbti V.K.Petrauskas. Su mokytoju iškart radome bendrą kalbą, buvau vyriausias jo klasėje, jaučiausi šiek tiek privilegijuotas. Man patiko jo darbo metodai, idėjos, charakterio bruožai. V.K.Petrauskas buvo doras žmogus, nepakentė melo ir tinginystės. Mėgo staigmenas – septintoje klasėje, pavasarį, mokytojas atnešė pageltusio popieriaus natų rankraštį. Tai buvo Juozo Karoso jaunystės kūrinys „Daina be žodžių“. Per dvi savaites turėjau išmokti šią pjesę ir pagroti kompozitoriui susitikimo metu. Autorius buvo priblokštas, susijaudino iki ašarų, mums dėkojo, nes manė, kad šis kūrinys yra dingęs. Dar pamenu, paskutiniais mokyklos baigimo metais vyko kalėdinis koncertas. Turėjau atlikti dalį iš J.S.Bacho siuitos Nr.2 ir D.Popperio „Elfų šokį“. Per repeticiją jaučiau nerimą, todėl pasakiau, kad pjesės koncerte negrosiu, bet atliksiu dar vieną dalį iš J.S.Bacho siuitos. Mokytojas pyko, skėsčiojo rankomis, taršė savo impozantišką ševeliūrą, bet galų gale sutiko, nors koncertmeisterė O.Okruško atvyko pagroti su manimi tik šį kūrinį. Aš iš karto atsipalaidavau ir tame koncerte tikriausiai geriausiai atlikau J.S.Bachą per savo karjerą.“

Ryšys: laiškas jaunajam Gracijui atskleidžia tėvišką V. Petrausko rūpestį dėl auklėtinio.

Saulius Bartulis

Violončelininkas

Turėjo jis keistus, retus vardus: Vilnius Konstantinas. Todėl mes visi jį vadindavome paprastai, sutrumpinę jo pavardę, – Petras. "Petras ateina!!!" – šaukdavo visi ir slėpdavosi, kas kur gali. Buvo visų mokinių siaubas. Reiklus, labai griežtas, bet teisingas... Pamokos mums laukti reikėdavo neribotą laiką – kartais net porą valandų. Dirbdavo jis neprognozuojamai ilgai – kartais pamoka trukdavo net 2–2,5 valandos. Ir laukti reikėdavo būtinai grojant. Sistema tokia: vienas – už klasės durų, kitas – kiek toliau, trečias – dar toliau, ritmikos salėje, ketvirtas – ant laiptų, penktas – klasėje už tų laiptų. Ir visi grodavo – neduokdie, jei jis kur nors nueidavo (pvz., į rūsį pas meistrą Trečioką) ir nerasdavo kurio nors grojančio mokinio – kildavo nežmoniškas triukšmas, eidavo ieškoti po visą mokyklą. Vieną kartą mane rado trečiame aukšte bevaikščiojantį – pagriebė už ausies ir neužsuko jos, kaip galima buvo tikėtis, o visą kelią vedė už ausies per mokyklą, kol vėl pasodino prie violončelės. Ir parašė į dienoraštį savo dailyraščiu tokią pastabą: „Saulius prieš specialybės pamoką negrojo, vaikštinėjo trečiame aukšte. Paprašytas dienoraščio, melavo, kad neturi. Dienoraštis buvo rastas portfelyje, užkištas už gaidų aplankalo.“ Tų pastabų buvo labai daug – visa pažymių knygelė išmarginta. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, o ir paprastą telefoną ne visi turėjo (mums įvedė tik 1964 m.). Taip ir komunikuodavo mokytojas su tėvais.

Ir pažymius rašydavo labai dažnai. Gaunu vieną pamoką kuolą (vienetą penkių balų sistemoje), kitą pamoką – penkis (aukščiausias įvertinimas). Net juokas ima, kaip pažymiai kaitaliodavosi: dvejetas – penketas, kuolas – penketas. Nes taip ir būdavo: gavęs gerą pažymį nusiramindavau ir visai namie negrodavau... Turbūt kaip ir visi vaikai... Labai pykdavome ant jo ir bijojome, bet vėliau supratome: tik tokiu reiklumu, meile, kantrumu ir galima išmokinti išdykusius vaikus. Vėliau tai įvertinau ir laikyčiau V.K.Petrauską pačiu geriausiu mokytoju Lietuvoje. Išleido į gyvenimą begalę violončelininkų – jie dirba geriausiuose Lietuvos kolektyvuose, visi puikūs ir, svarbiausia, mokytojo dėka yra labai reiklūs sau. Tas jo paties pavyzdys yra neįkainojamas!

Dar vienas man netikėtas dalykas – jo ypatingas patriotizmas. Sovietų laikais visi slėpė savo pažiūras, o atgavus nepriklausomybę sužavėjo jo nenuilstama veikla Lietuvos labui, lietuvybės skleidimui: visur buvo jo pilna – mitinguose, minėjimuose, jis niekada nelikdavo nuošalyje... Mokytojas turėjo labai gerą muzikinį skonį. Kitas jo reiklumo įrodymas – reikalavimas vaikščioti į Filharmonijos koncertus. Nepasiteisinsi, kad negalėjai nueiti... Atvykdavo į Kauną ypatingų atlikėjų: violončelininkai M. Rostropovičius, D.Šafranas , dirigentas S.Ozava su San Francisko simfoniniu orkestru, altininkas J.Bašmetas, smuikininkai D.Oistrachas, V.Spivakovas, L.Koganas, G.Kremeris, pianistas S.Richteris ir begalė kitų įžymių atlikėjų. Jų beklausydami susiformavome kaip muzikai, ir tai taip pat neįkainojama.

Tomas Grigas

Violončelininkas

Man mokytojas V.K.Petrauskas, buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Įskiepijęs meilę muzikai, išugdęs atsakomybę, reiklumą, principingumą. Mokytojo tėviškas rūpestis savo mokiniu suteikė pasitikėjimą ir motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų. Su didele pagarba, dėkingumu ir meile prisimenu savo mielą mokytoją.

Rokas Vaitkevičius

Violončelininkas

Neatsimenu, kurioje klasėje buvau, bet tą dieną turėjo būti techninis atsiskaitymas (gama, etiudas). Pavasaris, graži diena, o aš buvau krepšinio mėgėjas. Mokyklos aikštelėje nepraleisdavau progos su kuo nors vis pažaisti. Žinojau, kad turi būti atsiskaitymas, bet galvojau, ai, nors truputį pamėtysiu. Taip užsižaidžiau ir užsimiršau, kad mokytojas turėjo manęs ieškoti ir, suradęs visą suplukusį kieme, nusivedė tiesiai į mažąją salę, kur komisija laukė manęs. Nelabai malonu buvo ir mokytojas tikrai nepagyrė tuo momentu, bet ir ilgai nepyko. Apie mokytoją – tik šilčiausi prisiminimai. Būta visko. Buvau ir iš pamokos išvytas, ir pastabų tėvams prirašyta, ir iš krepšinio aikštelės groti egzamino nutemptas, tačiau būtent mokytojui esu labiausiai dėkingas už įskiepytą meilę muzikai, atsakomybę, visų pirma, už save patį. Mokytojas išmokė ne tik groti violončele, bet ir davė daug gyvenimo, žmogiškumo pamokų. Visuomet liksiu dėkingas už visą tą laiką, kurį galėjau praleisti kartu su juo.

Tomas Ramančiūnas

Violončelininkas

Kartą mokytojas pasakė: violončelė bus geriausia tavo draugė – kai bus liūdna, galėsi ja groti ir bus linksmiau; niekada nesakysi, kad neturi ką veikti, o imsi instrumentą ir grosi. V.K.Petrauskas ne tik puikiai mokė grojimo violončele paslapčių, technikos, muzikavimo, bet ir mokėjo labai sudominti viskuo, kas siejosi su šiuo instrumentu, ir to paties mokė savo mokinius. Jo klasėje ant sienos kabėjo žymių buvusių ir esamų violončelininkų nuotraukos, apie juos daug papasakodavo, duodavo paskaityti knygų ir koncertų recenzijų. Mokytojas netgi pats taisydavo instrumentus – pamenu, turėjo tokią elektrinę plytelę, ant kurios dubenėlyje šildydavo medienai skirtus klijus, vėliau ja klijuodavo instrumentus.

Vytenis Pocius

Violončelininkas

Mano mokytojas V.K.Petrauskas pasižymėjo didžiule kantrybe – tai supratau pradėjęs dirbti Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Kartu su juo dalijomės klase, kurioje kadaise pats mokiausi. Stebėdavau jo pamokas, o jis kartais – mano. Retsykiais primindavo: neskubėk, viskas savo laiku, pagal kiekvieno mokinio galimybes. Jis turėjo gebėjimą įžvelgti mokinio potencialą ir didžiulę kantrybę išlaukti to.

Asta Krištaponienė

Violončelininkė

Su mokytoju V.K.Petrausku susipažinau mokydamasi Kauno J.Gruodžio konservatorijoje pas Virginijų Tamulį, buvusį jo mokinį. Kartais jis padėdavo, kai reikėdavo pagalbos. Vadovaudavo styginių orkestro repeticijoms. Yra netgi dirigavęs dainų šventėje mokinių orkestrui. Vėliau susitikome man jau studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai lankiau pas jį pedagoginę praktiką. Tuo metu nesusimąsčiau, kiek naudingos man bus tos pamokos. Vis trūkdavo laiko. V.K.Petrauskas nepyko, bet vieną kartą man pasakė – atidirbsi. Tada buvo labai linksma, bet dabar, dirbdama Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, suprantu, ką jis turėjo mintyje... Šis darbas tikrai reikalauja ypatingos kantrybės, meilės ir stiprybės. Jis turėjo visas šias savybes. Prisimenu, mokytojas mane rekomendavo priimti į mokyklą. Manau, kad iki šiol galima daug ko iš jo pasimokyti ir prisiminti. Pabaigsiu G.Urbonavičiaus žodžiais: V.K.Petrauskas buvo puikus žmogus, patriotas, pedagogas, tų laikų šviesuolis.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Violončelininkė

V.Petrauskas man buvo vienas iš tų bauginančių mokytojų, pro kuriuos bijodavau praeiti, nes atrodė, kad jis vis kažko pyksta. Tačiau kartą, kai man reikėjo suklijuoti skilusį smuiką, mano mokytoja liepė nueiti pas jį, nes jis buvo ne tik violončelės mokytojas, bet ir mokyklos instrumentų meistras. Jis klijuodavo, remontuodavo, taisydavo, keistavo plaukus strykams ir pan. Eiti labai bijojau, bet nedrįsau to pasakyti savo mokytojai, tad sukaupusi visą savo drąsą nuėjau ir... labai nustebau, koks jis vis dėl to malonus! Ir linksmas, juokingas, šmaikštus! Daugiau jo nebebijojau, kaip tik atvirkščiai – net norėdavau sutikti, nes pagirdavo, jei gražiai pagrodavau per egzaminą, koncerte, o vėliau, kai pradėjau griežti Kauno styginių kvartete, ateidavo į koncertus, pagarbiai lenkdavosi, dėkodavo, tarsi nusižemindamas prieš mus, atlikėjus.

Parodos kuratorė ir idėjos autorė Agnė Jonikaitė teigė, kad šios naujos ekspozicijos tikslas yra, jog žmonės, einantys Liepų gatve, užsuktų į Laikrodžių muziejaus kiemelį, kuriame išgirs įgarsintą pasakojimą apie muziejaus pastato ankstesniųjų gyventojų istorijas.

"Pastato languose bus matomi buvusių gyventojų siluetai, o kiemelyje eksponuojami kai kurie artefaktai, susiję su žmonėmis, kurie gyveno šiame pastate. Aktorius Vaidas Jočys įgarsino pirmąjį šio pastato šeimininką – anglų pirklį Augustą Ludwigą Simpsoną", – pasakojo A.Jonikaitė.

Kiti šios kalbančios ekspozicijos balsai yra Arūno Gelūno (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius), Dovilės Kazonaitės (operos solistė), Romualdo Martinkaus (Laikrodžių muziejaus vedėjas).

Mūsų siekis, kad klaipėdiečiai ir svečiai atkreiptų dėmesį į senuosius miesto pastatus, taip pat ir Laikrodžių muziejaus, kuris saugo 200 metų miesto istoriją.

Parodoje "Sugrįžę iš praeities" pasakojama apie Laikrodžių muziejaus pastatą, saugantį aštuonių šeimų, trijų įstaigų ir muziejaus įkūrimo istoriją.

Lankytojai bus kviečiami susipažinti su uostamiestį kūrusiomis asmenybėmis: anglais – pirkliu A.L.Simpsonu ir gydytoju Johannu Augustu Muttray, vokiečiais – fabriko direktoriumi Alfredu Theodoru Scharffenorthu ir bankininku Johannesu Bienemannu Hirschbergeriu, lietuvių banko direktoriumi Petru Šernu ir kitais, prisidėjusiais prie Klaipėdos miesto veido formavimo.

"Paroda šįkart surengta už muziejaus sienų, mūsų siekis, kad klaipėdiečiai ir svečiai atkreiptų dėmesį į senuosius miesto pastatus, taip pat ir Laikrodžių muziejaus, kuris saugo 200 metų miesto istoriją. Rengiant šią parodą labiausiai sujaudino pažintis su bankininko J.B.Hirschbergerio provaikaičiais, kurie parodė senas nuotraukas, kuriose įamžinta ponia Katrina Hirschberger su savo dvynukais – dukra ir sūnumi. Labai skaudu, bet berniukas mirė per Pirmąjį pasaulinį karą. Tai paveikė emociškai", – kalbėjo A.Jonikaitė.

Paroda atidaroma šiandien 17 val. Kiemelis bus atviras muziejaus darbo laiku, o lankytojai išgirs pasakojimą vos įžengę į kiemelį.

22 metų Ukrainos karys, sakė, kad rusų kariškiai kaunasi su artilerija, tankais, sraigtasparniais ir minosvaidžiais – turi daug įrangos, bet mažai vyrų.

Interviu davę aštuoni kariai, dalyvavę kautynėse ir dėl sužalojimų gydyti ligoninėje, papasakojo apie puolimą, kurį vykdydami ukrainiečiai tikisi padėti perimti iniciatyvą, kad Vakarų rėmėjams bei savo šalies gyventojams įrodytų, jog Ukrainos kariuomenė gali laimėti prieš Maskvos armiją.

Jie ir medikai sutiko kalbėti tik su sąlyga, kad nebus atskleista jų tapatybė ir buvimo vieta. 32 metų eilinis Ivanas sakė, kad jo padalinio užduotis buvo paprasta – įeiti ir atimti iš rusų karių tai, kas yra ukrainiečių. Jis teigė, kad puolimas prasidėjo gerai ir pirmosiomis kautynių valandomis jo dalinys atėmė iš rusų kariškių užgrobtą kaimą. Tačiau tą pačią dieną, Ivanas atsidūrė ligoninėje, nes patyrė smegenų sukrėtimą, kai komandos draugas paleido raketų paleidimo įrenginį keli žingsniai nuo tos vietos, kur jis stovėjo.

Pasak Ivano, kai kurie Rusijos kariai bėga iš savo pozicijų, palikdami įrangą ir žuvusių bendražygių kūnus. Tokią filmuotą medžiagą jam atsiuntė Ukrainos kariai iš fronto linijos. Ivanas sakė, kad Ukrainos pajėgos veržėsi link Chersono, regiono sostinės ir bandė išlaisvinti pakeliui esančius kaimus.

„Kai kuriose srityse žengiame į priekį, o kai kur esame sumušami“, – sakė 22 metų karys Pavlas, kuris buvo sužalotas per mūšį ir dėl to dabar galvoje girdi garsą, panašų į sugedusio televizoriaus.

„Žinojome, kad kausimės, kad planuojame kažką didelio. Visi tikimės, kad karas kuo greičiau baigsis“, – apie puolimą kalbėjo 30-metis kareivis Petras, paveiktas anestezijos.

Intensyviosios terapijos skyriaus vadovas, kuriame gydomi kai kurie kariai, pasakojo kad kariškiai įspėjo jį apie puolimą sužadindami pergalių viltį netolimoje ateityje. „Bet kai pradėjo atvežti tiek daug sužeistųjų, tada, tiesą pasakius, man jų buvo gaila ir pradėjau svarstyti, ar verta tai daryti tokia kainą“, – kalbėjo gydytojas.

Jis sakė, kad kelias naktis praleidžia ant nedidelės sofos savo kabinete po to, kai daugiau nei pusė darbuotojų nustojo atvykti į darbą po Rusijos raketos atakos į ligoninę rugpjūčio mėnesį. Jis sakė atsidūręs ant nevilties slenksčio, nes susidūrė su didesniu sužeistų karių skaičiumi nei pirmosiomis karo savaitėmis. Su tokiu antplūdžiu susidūrę gydytojai kovoja, kad išgelbėtų kritinės būklės žmonių gyvybes ir išsiųstų juos į geriau įrengtas ligonines.

Reanimacijos gydytojas teigė, kad jį labiausiai sužavėjo Ukrainos karių noras tęsti kovą, kai tik jie galės fiziškai.

Jau nuo 2018 m. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Bendrų veiklų rezultatai visą vasarą iki pat rudens vidurio skleidžiasi unikaliuose ir mikrorajonų veidus atspindinčiuose festivaliuose.

Liepą žvilgsniai kryps į tris mikrorajonus – Panemunę, Centrą ir Gričiupį. Liepos 16 d. miesto centre vyks festivalis „Kiemų istorijos“, įkvėptas Kauno legenda tapusios Kiemo galerijos. Bendradarbiaujant su menininkais, unikalios erdvės idėjos sklinda ir po kitus Kauno centro ir Senamiesčio kiemus, o netikėtose vietose kiemo gyventojų istorijos ir prisiminimai virsta meniniais akcentais. Tądien kiemų bendruomenės ir visi, norintys artimiau pažinti Centro kiemelių istorijas, bus kviečiami į pažintinį kultūrinį turą.

Liepos 23 d. poezijos mylėtojai kviečiami atvykti į festivalį „Tu ateik“. Jaukiame Gričiupio mikrorajone įsikūrusiame Kovo 11-osios parke skambės dainuojamoji poezija, vyks keramikos dirbtuvėlės, bus pristatyta rekordu pretenduojanti tapti keramikos instaliacija „Gričiupio kilimas“, sudaryta net iš 700 unikalių molio plytelių, kurias kūrė Gričiupio gyventojai ir svečiai.

Liepos festivalių programą atidarys „Pojūčių šilas“. Vienoje gražiausių Kauno vietų – Panemunėje – vyksiantys renginiai skatins atsigręžti į gamtą ir atrasti ramybę. Mėgautis ir būti bendrystėje kviečia vienas festivalio organizatorių, „Kaunas 2022“ ambasadorius Giedrius Bučas. Jis – socialinių iniciatyvų, žygių kūrėjas, meninių instaliacijų autorius, socialinis verslininkas ir daugybės veiklų sumanytojas. Artėjant festivaliui – pokalbis apie bendruomenės ir gamtos svarbą, vidinę pusiausvyrą ir tai, ko tikėtis „Pojūčių šile“.

Giedrius Bučas/Asmeninio archyvo nuotr.

– Jus pristatyti dėl plataus veiklų sąrašo nelengva. Ko gero, geriausia jus vadinti visuomenininku – prisidedate ne prie vieno tvarumo, ekologijos sričių projekto, akcijos, esate socialinis verslininkas, žygių iniciatorius, vienas iš bendruomeninės erdvės K.I.N.A.S. „Panemunė“ įkūrėjų. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklas?

– Visuomeninių veiklų vis atsiranda, tačiau pagrindinė mano veikla – neformalus švietimas darnaus vartojimo ir tvarumo temomis. Prieš kelis metus Panemunėje taip pat atsirado erdvė K.I.N.A.S. „Panemunė“ – siekiame įveiklinti, panaudoti pastatą bendruomenės reikmėms – dabar čia vyksta meniniai ir paveldo užsiėmimai, įvairios dirbtuvės, kurių metu daiktus skatiname prikelti antram gyvenimui; vyksta žygiai, ekspedicijos, švarinimo, tvarkymosi veiklos. Kartais iš surinktų atliekų netgi gimsta instaliacijos ar meno kūriniai. Norime įtraukti bendruomenes, paskatinti jas kartu rūpintis savo planeta, kad ateities kartoms galėtume ją palikti švaresnę, tvaresnę.

– Jūsų veiklos – itin bendruomeniškos. Kokio pokyčio bendruomenėje siekiate? Kodėl ieškote ryšio su ja?

– Kartu galime padaryti daugiau, bendruomenei lengviau įgyvendinti idėjas. Bendrystė nuo seno buvo mūsų protėvių, prosenelių gyvenimuose – galime prisiminti įvairias talkas, šienapjūtes, rugiapjūtes, kurių metu susiburdavo kaimas, žmonės ne tik kartu dirbdavo, bet ir gyvendavo, spręsdavo aktualius reikalus, iškilusias problemas. Jau ne kartą esu sakęs, kad, mano galva, miestai, savivaldybės turėtų skatinti bendruomenių aktyvumą, padėti joms veikti, palaikyti renginius, iniciatyvas. Manau, kad jei daugiau dėmesio būtų skiriama vietos bendruomenėms, išsispręstų labai daug dabartinių problemų – socialinių, kriminologinių, tvarkos, padaugėtų kultūrinių renginių. Tik duokime priemonių, paskatinkime, ir miestas laimės įvairiais aspektais.

– Šiuo metu daugiausia veikiate Panemunėje. Kas jus atvedė į šį rajoną?

– Į Panemunę atsikrausčiau prieš ketverius metus, o pradėjęs čia gyventi, natūraliai įsitraukiau į visuomenines veiklas. Esu „Kaunas 2022“ ambasadorius, domiuosi vykstančiomis veiklomis, ne tik lankausi renginiuose, bet ir teko prisidėti prie jų įgyvendinimo. Viename renginių susipažinau su Kęstučiu Žižiu, kalbėjome apie upes, jų įveiklinimą, o iš čia kilo ir idėja surengti festivalį Panemunėje.

– Panemunė žinoma ir kaip savotiškas kurortas, gamtos apdovanotas kampelis. Ar gamta Panemunės gyventojams svarbi?

– Panemunė – tikrai unikali vieta, tarpukariu buvęs kurortinis priemiestis, kur rinkosi visa grietinėlė, karininkai, čia ilsėdavosi ir prezidentas Antanas Smetona. Vieta tikrai graži, čia daug gamtos – Panemunės šilas, Nemunas. Dažnai pavaikštinėju po šilą, sutinku kitų žmonių, pastebėjau, kad, esant geram orui, paplūdimyje susirenka daugybė poilsiautojų. Vis dėlto, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi – norėčiau, kad šią vietą atrastų, į veiklas įsitrauktų daugiau gyventojų, žmonių iš kitų rajonų. Vienas mūsų tikslų – pasinaudojant renginiais, veiklomis, pakviesti būti kartu, atrasti Panemunės gamtą, skatinti bendruomenės veiklą. Žiūriu optimistiškai – manau, kad, bėgant laikui, aktyvumo daugės. Man labai gražus Šančių bendruomenės pavyzdys – jie kuria daug kultūrinių veiklų, sprendžia savo problemas, o tai patvirtina mano spėliones, kad jei bendruomenėms būtų palikta daugiau erdvės ir suteiktas palaikymas veikti, išsispręstų daugybė problemų.

– Gamtos tema, bendruomeniškumas susiję ir su netrukus vyksiančiu festivaliu „Pojūčių šilas“. Ar galite daugiau papasakoti, apie ką šis festivalis? Kas vyks jo metu?

– Festivalio programą kuria ir jos įgyvendinimu rūpinasi kolegos K.Žižys, Vincas Skripka, Aistė Paukštė ir aš. Tik šį kartą aš labiau prisidedu prie idėjų generavimo, o ne įgyvendinimo. Sunku suspėti visur, kad ir kaip norėtųsi. Pagrindinė idėja, kurią norime skleisti, – kad žmonės ateitų į Panemunę, į šilą ir pasimėgautų įvairiais pojūčiais – lytėjimo, garso, klausos, regos. Renginyje bus ryto mankštų, ekskursijų, teatro improvizacijų, įvairių rankdarbių ir žemės meno kūrybinių dirbtuvių, miško maudynių, o festivalį užbaigs muzikos grupė simboliniu pavadinimu „Homechestra“. Tiesa, Panemunės šilas – puiki vieta burtis ne tik per festivalį. Savotiškai rodome pavyzdį ir kviečiame atvykti, patiems organizuoti renginius ar išvykas su šeima, bendradarbiais. Dar vienas pojūtis, kurį norėtume sužadinti, – bendrystė, galimybė ką nors nuveikti drauge.

Gamta mums siunčia signalus, pamokas – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime.

– Labai įdomu išgirsti apie festivalį – jo temos grąžina į tvarumo, ryšio su gamta temas; to šiandien trūksta. Daugelis sutiktų, kad gyvename elektronikos, greitojo vartojimo laikais. Kaip jums atrodo, ar ryšys su gamta šiandienos žmogui tebėra svarbus?

– Man atrodo, kad šiandien žmonės gamtą ekploatuoja, nepriima jos kaip dalies savęs. Vyrauja požiūris – paėmiau, atėjau, pabuvau ir išėjau. Trūksta darnaus priėmimo, pusiausvyros, holistinio žvilgsnio. Vienoje organizuojamų žygių ataskaitoje bandėme nupiešti vartotojo portretą, kuris atskleidė, kad išties gyvename greitojo vartojimo, vienkartinių daiktų, plastiko eroje. Stipriai išbalansavome ekosistemą, o kadangi patys esame jos dalimi, išsibalansavome ir patys. Užtenka pažvelgti į klimato kaitą, ligas, karščius, liūtis. Gamta mums siunčia signalų, pamokų – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime. Bėgame, lekiame, dirbame iki nukritimo, nemokame rasti pusiausvyros. Tikiu, kad būsime priversti keistis, – kitaip tiesiog neišeis. Tapome pernelyg dideli individualistai, tačiau kultūrinė, bendruomeninė veikla padės mums ir vėl atrasti pusiausvyrą.

– Ką daryti, kad minėtoji pusiausvyra, ryšys su gamta stiprėtų? Kaip jį puoselėti?

– Aišku, reikia pradėti nuo savęs. Dažnai edukacijose vaikų klausiu, kas čia kaltas? Kaltas, visų pirma, esu aš, tad nuo savęs ir reikia pradėti. Keisimės patys – keisis ir mus supanti aplinka. Žmogus įsivaizduoja, kad yra visagalis, bet viskas grįžta ratu. Visų pirma, turime suvokti, kad esame ekosistemos dalis. Antra, kad gamtą reikia gerbti, ne tik ja mėgautis, bet ir jai duoti. Mažais žingsneliais, po truputėlį, žiūrint, jaučiant. Išeiti į gamtą, paklausyti paukščiukų, per langus stebėti besikeičiančius medžius, plaukiančius debesis, – tai ir yra tikrasis nusiraminimas. Antra vertus, neturime nuolat ieškoti išorinių veiksnių – gamta mums yra tik pagalba, mes patys viduje turime nusiraminti, atrasti pusiausvyrą. Tikiu, kad tokie festivaliai padeda atsimerkti, pabūti gamtoje, suvokti savo būtį šioje Žemėje.