Už šalies branduolinį saugumą atsakingas gvardijos vadas Ahmadas Haghas Talebas praėjusią savaitę tvirtino, kad Iranas gali imtis naujo branduolinės programos kurso. Jei Izraelis grasins atakomis prieš Irano branduolinius objektus ir taip mėgins daryti spaudimą šaliai, tuomet „Islamo Respublikos branduolinės doktrinos ir politikos peržiūrėjimas“ yra „galimas ir įmanomas“, agentūrai „Tasnim“ sakė A, H. Talebas. Pastaruoju metu įtampa tarp Irano ir Izraelio smarkiai paaštrėjo.

Iranas iki šiol vis tikino, kad šalis ir dėl religinių sumetimų nesiekia pasigaminti branduolinio ginklo. Teheranas rėmėsi aukščiausiojo Irano religijos lyderio ajatolos Ali Khamenėjaus paskelbta fatva, kurioje jis uždraudė tiek kurti, tiek naudoti masinio naikinimo ginklus. 85-erių A. Khamenėjus yra šalies vadovas ir, remiantis Irano konstitucija, visais strateginiais klausimais turi paskutinį žodį.

Pekinas ir Manila jau seniai ginčijasi dėl jūrų teritorijų šiame strateginiame vandens kelyje, o pastaraisiais mėnesiais jų laivai ne kartą susidūrė prie ginčijamų rifų.

„Filipinų provokacijos yra tiesioginė pastarojo meto Pietų Kinijos jūros klausimo paaštrėjimo priežastis“, – sakoma kinų Gynybos ministerijos pareiškime, pavadintame „Kinija neleis Filipinams elgtis savavališkai“.

„Pasikliaudama išorės jėgų parama [...], Filipinų pusė dažnai pažeidinėja teises, provokuoja ir kelia neramumus jūroje, taip pat skleidžia melagingą informaciją, siekdama suklaidinti tarptautinę bendruomenę dėl šio klausimo“, – pareiškė ministerija ir pridūrė, kad, „galima sakyti, einama vis toliau ir toliau pavojingu keliu“.

Neseniai įvykęs incidentas nutiko netoli Antrosios Tomo seklumos Spratlio salose per reguliarią Filipinų misiją, kurios tikslas – aprūpinti Filipinų karius, dislokuotus specialiai ten ant seklumos užplukdytame karinio jūrų laivyno laive „BRP Sierra Madre“.

Mūsų bauginimais nenutildys, neprivers nusileisti ar pataikauti.

Filipinai teigė, kad Kinijos pakrančių apsaugos tarnyba užblokavo jų aprūpinimo laivą ir padarė žalos vandens patranka, taip pat sužeisdama tris karius.

Kinijos pakrančių apsaugos tarnyba gynė savo veiksmus, apibūdindama juos kaip užsienio laivo, kuris „bandė jėga įsibrauti“ į Kinijos vandenis, „teisėtą reguliavimą, sulaikymą ir išsiuntimą“.

Pirmadienį, po to, kai Manila dėl šio incidento iškvietė Kinijos pasiuntinį, abiejų šalių užsienio reikalų ministrų pavaduotojai surengė pokalbį telefonu.

„Kinija neleis Filipinams daryti, ką jie nori, ir atsakė pagrįstai bei ryžtingai“, – ketvirtadienį pareiškė Gynybos ministerija.

Filipinų prezidentas Ferdinandas Marcosas (Ferdinandas Markosas) savo ruožtu ketvirtadienį pareiškė, kad „Kinija bauginimais nenutildys“ Manilos.

„Mūsų bauginimais nenutildys, neprivers nusileisti ar pataikauti“, – sakoma jo pareiškime.

Ar būta aukų, kariuomenė nepranešė.

Pavojingą padėtį pasienio teritorijoje Izraelio gynybos ministras Yoavas Galantas sekmadienio vakarą Tel Avive aptarė su JAV prezidento Joe Bideno patarėju Amosu Hochsteinu. Izraelis pasirengęs diplomatiniam krizės sprendimui, tačiau kartu rengiasi „bet kokiam kitam scenarijui“, susitikime sakė ministras.

Izraelio kariuomenės atstovo Danielio Hagario duomenimis, prie šiaurinės sienos permestos trys divizijos. Jis savaitgalį paskelbė aiškų perspėjimą „Hezbollah“: karas nėra Izraelio pirmasis prioritetas, „tačiau mes pasirengę bet kokiam atvejui“.

Nuo Gazos karo pradžios Izraelio ir Libano pasienyje beveik kasdien vyksta apsišaudymai. Mūšiai čia vyko ir sekmadienį. „Hezbollah“, Izraelio kariuomenės duomenimis, į Izraelio šiaurę paleido kelias raketas. Į tai reaguodami, Izraelio naikintuvai bombardavo „Hezbollah“ raketų poziciją ir stebėjimo postą dviejose vietovėse Pietų Libane.

Dešimtmečius neutrali Suomija šiais metais prisijungė prie NATO ir dėl to Rusijos akyse tapo priešiška šalimi.

Likus kelioms dienoms iki Kalėdų, jau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas išsakė panašų grasinimą. „Visi ligšioliniai ginčai, įskaitant teritorinius, išspręst jau XX amžiuje, – sakė V. Putinas interviu televizijai. – Iki šiol problemų nebuvo, tačiau dabar jų bus“. Rusija esą dabar šalies šiaurės vakaruose aplink Sankt Peterburgą sukurs Leningrado karinę apygardą ir dislokuos ten karinių dalinių. „Kam jiems to reikėjo?“ – klausė V. Putinas kaimyninės šalies adresu.

Filipinų pakrančių apsaugos tarnybos paskelbtuose vaizdo įrašuose buvo matyti, kaip šį mėnesį Kinijos laivai paleidžia vandens patrankas į Filipinų laivus, taip pat prie ginčijamų rifų įvyko abiejų šalių laivų susidūrimas.

Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Wang Wenbinas ketvirtadienį sakė, jog Kinija tikisi „racionalaus Filipinų pasirinkimo ir veiksmingesnių sutarimo su kaimynais būdų bei bendradarbiavimo su Kinija valdant jūroje susiklosčiusią padėtį“.

Šie komentarai buvo išsakyti per įprastą spaudos konferenciją po Kinijos aukščiausiojo diplomato Wang Yi ir Filipinų užsienio reikalų ministro Enrique‘s Manalo pokalbio telefonu, per kurį Kinijos diplomatas sakė ministrui, kad abi šalys „susiduria su rimtais sunkumais“, kaltino Manilą pakeitus politiką.

„Filipinai pakeitė savo ilgalaikę politinę poziciją, nesilaiko prisiimtų įsipareigojimų, toliau provokuoja ir kursto bėdas jūroje bei kenkia teisėtoms Kinijos teisėms“, – sakė Wang Yi ir pridūrė, kad „Kinijos ir Filipinų santykiai atsidūrė kryžkelėje (...) Filipinai turi elgtis atsargiai“.

Kinija pretenduoja į beveik visą Pietų Kinijos jūrą ir nepaiso tarptautinio tribunolo sprendimo, kad jos pretenzijos teisiškai nepagrįstos. Kinija siunčia laivus patruliuoti judriame vandens kelyje ir stato dirbtines salas bei jas militarizuoja.

Manilos ir Pekino santykiai pašlijo, į valdžią Filipinuose atėjus prezidentui Ferdinandui Marcosui, siekiančiam pagerinti ryšius su tradiciniu sąjungininku Vašingtonu ir stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje, tuo pačiu metu duodant atkirtį Kinijos veiksmams Pietų Kinijos jūroje.

Gruodžio 11 d. Filipinai iškvietė Kinijos ambasadorių ir neatmetė galimybės išprašyti jį iš šalies.

Praėjusį mėnesį F. Marcosas susitiko su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu per Azijos ir Ramiojo vandenyno viršūnių susitikimą San Franciske, jiedu kuluaruose aptarė teritorinius ginčus jūroje. Vėliau per Havajuose vykusį forumą F. Marcosas sakė, kad Filipinai neatsisakys „ne vieno kvadratinio colio savo teritorijos“.

Venesuela ketvirtadienį pareiškė, kad bendros JAV ir Gajanos karinės pratybos yra provokacija, ir pažadėjo siekti „atgauti“ Esekibo regioną, kurį abi kaimynės vadina savu.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba penktadienį šaukia skubų posėdį dėl sparčiai kaistančio ginčo, kuris, Gajanos teigimu, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui.

Jungtinės Valstijos per savo Nacionalinio saugumo tarybos atstovą spaudai Johną Kirby (Džoną Kerbį) paragino šalis surasti diplomatinį šio teritorinio ginčo sprendimą. „Nenorime pamatyti, kaip prieinama iki kovos“, – sakė jis.

Tačiau Vašingtonas išprovokavo piktą Karakaso reakciją per ambasadą Džordžtaune paskelbęs, kad „bendradarbiaudama su Gajanos gynybos pajėgomis, gruodžio 7 dieną JAV Pietų vadavietė (SOUTHCOM) vykdys skrydžių operacijas Gajanoje“. JAV ambasados pareiškime pažymėta, kad šie skrydžiai yra įsipareigojimo stiprinti abiejų šalių partnerystę saugumo srityje dalis.

„Ši nelemta Jungtinių Valstijų provokacija [JAV energetikos milžinės] „ExxonMobil“ [...] naudai Gajanoje yra dar vienas žingsnis bloga kryptimi“, – socialiniame tinkle „X“ pareiškė Venesuelos gynybos ministras Vladimiras Padrino Lopezas (Vladimiras Padrinas Lopesas).

Jis pridūrė: „Mūsų neatitrauks nuo būsimų veiksmų dėl Esekibo atgavimo.“

Gajana Esekibą administruoja daugiau nei šimtmetį. Šis regionas sudaro daugiau kaip du trečdalius Gajanos teritorijos ir jame gyvena 125 tūkst. iš 800 tūkst. jos piliečių. Tačiau Venesuela į jį pretenduoja jau kelis dešimtmečius.

Ginčas paaštrėjo po to, kai 2015 metais „ExxonMobil“ Esekibe aptiko naftos.

Hagoje įsikūrusiame Tarptautiniame Teisingumo Teisme (TTT), kurio jurisdikcijos Venesuela nepripažįsta, vyksta teisminiai ginčai dėl sienos nustatymo.

„Didėjantis susirūpinimas“

Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva (Luisas Inasiju Lula da Silva) ketvirtadienį išreiškė didėjantį susirūpinimą dėl gilėjančio kaimyninės Gajanos ir Venesuelos pasienio ginčo ir perspėjo dėl karo Pietų Amerikoje.

„Jei ko ir nenorime čia, Pietų Amerikoje, tai karo“, – sakė jis Rio de Žaneire vykusiame MERCOSUR aukščiausiojo lygio susitikime.

Šis regioninis blokas, kurį sudaro Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus, vėliau paskelbė pareiškimą su raginimu Džordžtaunui ir Karakasui siekti taikaus sprendimo ir įspėjimu nesiimti vienašališkų veiksmų. Pareiškimą taip pat pasirašė Čilė, Kolumbija, Ekvadoras ir Peru.

Brazilijos kariuomenė trečiadienį paskelbė stiprinanti savo savo pajėgas dviejuose miestuose šiauriniame pasienio regione.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) ketvirtadienį taip pat įspėjo Venesuelą nesiimti vienašališkų veiksmų. Anglakalbė Gajana yra buvusi JK ir Nyderlandų kolonija.

D. Cameronas kalbėjo Vašingtone, po susitikimo su JAV valstybės sekretoriumi Antony Blinkenu (Entoniu Blinkenu). Šis trečiadienį telefonu kalbėdamasis su Gajanos prezidentu Irfaanu Ali (Irfanu Ali) patvirtino tvirtą JAV paramą Gajanos suverenitetui.

Ketvirtadienį paklaustas, kaip toli Vašingtonas eitų kalbant apie paramą Gajanai, J. Kirby atsakė nenorintis spėlioti apie tokius dalykus.

Jei ko ir nenorime čia, Pietų Amerikoje, tai karo.

Nuogąstavimus dėl galimo konflikto kursto tai, kad Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro (Nikolas Maduras) didina spaudimą po sekmadienį Venesueloje surengto prieštaringai vertinamo neįpareigojamo referendumo dėl Esekibo likimo.

N. Maduro perrinkimą 2018 metais kaip suklastotą atmetė JAV ir dešimtys kitų valstybių. Manoma, kad per rinkimus kitais metais jis sieks trečios iš eilės kadencijos.

Gajana tvirtina, kad Esekibo sieną 1899 metais nustatė arbitražo komisija.

Tačiau Venesuela teigia, kad regiono rytuose tekanti Esekibo upė sudaro natūralią sieną ir istoriškai, nuo 1777-ųjų, buvo pripažįstama kaip tokia.

Seną ginčą pakurstė naftos telkinių atradimas ir Gajanai rugpjūtį pradėjus pardavinėti leidimus naftos gavybai Esekibe, Karakasas surengė minėtą referendumą.

„Tiesioginė grėsmė“

Be kitų dalykų, per sekmadienio referendumą rinkėjų buvo klausiama, ar Venesuelos pilietybė turėtų būti suteikta naujosios „Gajanos Esekibos valstijos“ anglakalbiams gyventojams, šiuo metu turintiems Gajanos pilietybę.

Pareigūnai Karakase sakė, jog 95 proc. rinkėjų pritarė siūlomoms priemonėms.

Dvi dienos po balsavimo N. Maduro pasiūlė įstatymo projektą dėl Venesuelos Esekibo provincijos sukūrimo ir nurodė valstybinei naftos kompanijai išdavinėti naftos gavybos šiame regione licencijas.

I. Ali pareiškė protestą dėl jo šaliai iškilusios tiesioginės grėsmės.

Gajanos ginkluotosioms pajėgoms paskelbta parengtis, jos palaiko ryšį su partneriais, įskaitant Jungtines Valstijas, vėlai ketvirtadienį per retą kreipimąsi į tautą pareiškė I. Ali.

Ketvirtadienį Gajana paskelbė, kad diena anksčiau kalnuotame pasienio rajone dingęs kariuomenės sraigtasparnis surastas sudužęs. Penki iš septynių jame buvusių karių žuvo, socialiniame tinkle „Instagram“ parašė I. Ali.

Trečiadienį kariuomenė sakė, jog nėra informacijos, rodančios, kad su tuo susijusi Venesuela. Kariuomenė paskelbė pradėjusi tyrimą dėl šio incidento, įvykusio prastu oru.

Kas gyventojams kelia didžiausią stresą?

„Darbas, paskolos, augančios palūkanos“, – sakė moteris.

„Mokslai daugiausiai sukelia streso“, – teigė mergina.

„Kainų kilimas“, – sakė vyras.

„Kad blogai šalyje, tai ir stresas“, – piktinosi vyriškis.

O kokie šių metų streso lygio rezultatai Lietuvoje?

„Lyginant su praėjusiais metais, galime matyti, kad tas jaučiamas stresas ir nerimas yra sumažėjęs. Tačiau nuo 2023 m. kovo iki spalio stresas išaugo“, – sakė „Visipsichologai.lt“ projektų vadovė Arminta Vagrytė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Bendrai emocinių iššūkių patiria 65 proc. apklaustųjų.

Anot streso tyrinėtojų, ankstesniais duomenimis, kaip didžiausias stresorius pirmavo darbas, o dabar – karas.

„39 proc. apklaustųjų įvardijo, kad didžiausią stresą sukelia karas Ukrainoje, karas Izraelyje, geopolitinė įtampa pasaulyje“, – teigė „Visipsichologai.lt“ vadovas Paulius Tamulionis.

„Antroje vietoje yra darbas, darbo keliamas nerimas ir įtampa. Trečioje vietoje atsiranda infliacija ir kainų augimas“, – sakė A. Vagrytė.

„Visus palietė Izraelio karas. Tai sužadino žmonėms neigiamus jausmus, kuriuos patyrė Ukrainos karo pradžioje“, – kalbėjo psichologė Sonata Vizgaudienė.

„Iš mano artimųjų rato nemačiau, kad žmonės labai nerimautų dėl karo. Vyresni gal šiek tiek bijo, bet ne bendraamžiai“, – sakė mergina.

„Karas vis užsitęsia, vis užsitęsia ir tai tapo kaip norma“, – teigė vaikinas.

Profesorius Gediminas Navaitis pateikia ir mokslinį streso apibrėžimą.

„Nespecifinė, universali organizmo reakcija į būtinybę prisitaikyti“, – sakė G. Navaitis.

Įdomu tai, kad stresas matuojamas balais, o šie sumuojami.

„Jei kas nors šiais metais tapo našliu arba našle, tai surinko 100 streso balų. Jei išsiskyrė, surinko 75 balus. Noriu atkreipti dėmesį, kad jei žmogus susituokė – surinko 50 streso balų. Nesvarbu, kad tai malonus įvykis. Vis tiek reikia prisitaikyti prie naujų sąlygų“, – kalbėjo G. Navaitis.

Stresą kelia ir malonūs įvykiai. Kalėdinis laikotarpis maždaug pridės po 10 streso balų.

„Surinkę daugiau nei 150 streso balų per metus kas trečias susirgs psichosomatine liga, surinkę 300 balų – susirgs visi“, – teigė G. Navaitis.

Surinkę daugiau nei 150 streso balų per metus kas trečias susirgs psichosomatine liga, surinkę 300 balų – susirgs visi.

Kiek patiriame streso, nulemia ir tai, ar turime vaikų, ar esame vieniši, kiek uždirbame. Lemia lytis ir amžius.

„Daugiausiai streso jaučia jauni žmonės, 18-35 metų grupė“, – sakė A. Vagrytė.

„Įmonėms tikrai verta investuoti į žmonių psichologinę gerovę“, – teigė psichologė Vilma Šimaitienė.

Specialisto pagalbos reikėtų, jei kamuoja ilgalaikis stresas, o alkoholis, lošimai ir vaistai – ne sprendimas.

„Daug kas nori stebuklingos tabletės nuo galvos, nuo pilvo“, – sakė G. Navaitis.

Išskirtinė kadencija

Jau galima sverti, ką nuveikė dabartiniai valdantieji, kuriuos pažadus tesėjo, kuriuos – ne, nes per paskutinius kadencijos metus – o vieni ir likę – daugiau koncentruojamasi į priešrinkimines kovas, o ne rimtus darbus.

„Vis dėlto sunku kai kuriuos šios kadencijos valdančiosios koalicijos trejų metų rezultatus vertinti objektyviai, nes laikas jiems teko tikrai sudėtingas“, – konstatuoja Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Prieš trejus metus, 2020 m. lapkričio 13-ąją, pirmajame naujos kadencijos Seimo posėdyje valdžią į savo rankas perėmusi dešiniųjų politinių jėgų – Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio (LS) ir Laisvės partijos (LP) – koalicija buvo užsimojusi pasiekti proveržį ir švietimo, ir sveikatos, ir socialinės apsaugos, ir mokesčių sistemos srityse. Tiesa, valdžią jie perėmė COVID-19 pandemijos įkarštyje, tad žinojo, kad dėl to susidurs su nemažai iššūkių.

Tačiau nežinojo, kad, be jų, dar teks kovoti ir su lig šiol Lietuvoje nepatirta nelegalių migrantų krize, Seimui teks dirbti pirmą kartą Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį. Kas galėjo prognozuoti, kad politikų sprendimus kritikavęs mitingas baigsis riaušėmis prie Seimo? Juo labiau nesitikėjome, kad taip netoli mūsų prasidės karas ir prireiks ne tik padėti užpultiems ukrainiečiams, bet ir peržiūrėti mūsų pačių prioritetus sutelkiant dėmesį į Lietuvos gynybos stiprinimą.

Veikla: šis Seimas išsiskiria gausybe komisijų, tyrimų, net apkaltų, ypač tuo pasižymėjo tretieji kadencijos metai. (P. Peleckio / BNS nuotr.)

Vidiniai nesutarimai

Paskutiniai kadencijos metai prasideda ir iki raudonumo įkaitus situacijai valdančiosios koalicijos viduje, o tai lig šiol bent jau nebuvo taip ryškiai išsprūdę į viešumą.

Garsiajame Vyriausybės posėdyje prieš porą savaičių žodžių kaktomuša susirėmė ekonomikos ir inovacijų ministrė Laisvės partijos (LP) lyderė Aušrinė Armonaitė ir premjerė konservatorė Ingrida Šimonytė, prieš kelias dienas „laisvietis“ Tomas Vytautas Raskevičius, nepatenkintas balsavimu parlamente, prie Seimo sudegino tris knygas apie LGBTIQ ir retoriškai paklausė, ar premjerė ir Vyriausybė dar turi Seimo pasitikėjimą, taip gausiai užpildamas vandens ant opozicijos malūno.

„Kol kas apie durų trankymą nekalbama. Tačiau akivaizdu, kad LP nebus ta, kuri visą laiką nusileidžia. Konservatorių spaudimo partneriams kelias, kurį jie šią kadenciją dažnai rinkosi, atvedė ne prie pačios geriausios situacijos. Tačiau ją lemia ne tik tai: „laisviečių“ reitingai žemoki, tad jie turi kažką daryti. Vis dėlto spekuliacijos, kad gal jiems naudinga pasitraukti iš koalicijos, kažin ar jų elektorato būtų vertinama kaip teigiamas žingsnis, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai“, – mano M. Baltrukevičius.

Pasak jo, kad koalicijos viduje dūžta lėkštės, normalus dalykas, bet nenormalu, kad santykių aiškinimasis vyksta per žiniasklaidą.

Akivaizdu, kad vienas iš valdančiųjų pažadų – diegti naują politinę kultūrą liko netesėtas, nes žodis „kultūra“ nedera prie to, kaip jie elgėsi su opozicija jau pačiame pirmame šios kadencijos Seimo posėdyje ir kaip didieji koalicijos broliai elgėsi su mažesniaisiais. Būdami valdžioje konservatoriai tik sustiprino savo, kaip arogantiškų politikų, reputaciją, kuri jiems tikrai nepadėjo atlikti užsibrėžtų darbų.

Iš reformos – trupiniai

Vidiniai nesutarimai stabdo ir vienu svarbiausių kadencijos darbų vadintą mokesčių reformą. „Laikantis požiūrio, kurį deklaruoja TS-LKD, dėl mokesčių reformos jau seniai dėl visko susitarę, visiems viskas tiko, tačiau kai tai reikia įgyvendinti, prasideda problemos. LP suranda savo programos punktus, kur parašyta, kad mokesčiai nedidės, naujų nebus. Kiekviena pusė gali rasti savų argumentų, o kas ten vyksta už uždarų durų, spręsti sunku“, – sako M. Baltrukevičius.

Pasak jo, tokio masto reformos neturėtų būti bandomos priimti taip, kaip bandyta dabar. Jei koalicijos viduje neišeina susitarti dėl visų projektų, tam yra kompromisų menas. Akivaizdu, kad tokia apimtimi, kokia norėjo konservatoriai, dėl mokesčių reformos susitarti nepavyks, bet, M. Baltrukevičiaus nuomone, gal kai ką iš paketo projektų pasiseks priimti. Tačiau iš vieno svarbiausių šios kadencijos prioritetų gali likti tik trupiniai.

Ambicijos ir streikai

Įkaitusios problemos ir kitoje prioritetų prioritetu vadinamoje – švietimo srityje. M. Baltrukevičius primena, kad ir ankstesnėse kadencijose ši sritis buvo karšta – lėkė ministrų galvos, mokytojai streikavo. Vis dėlto, primena jis, ankstesnių kadencijų ministrai, pavyzdžiui, praėjusią – Jurgita Petrauskienė, posto neteko dėl labai aiškaus mokytojų nepasitenkinimo jos darbu, o šios kadencijos – Jurgita Šiugždinienė – turėjo pasitraukti dėl su jos, kaip ministrės, darbu nesusijusių dalykų – dar būnant savivaldybės tarybos nare gautų išmokų.

Abejonės: „Kiek tenka stebėti, kaip įgyvendinama Tūkstantmečio mokyklų programa, lūkesčiai buvo ne tokie. Daug pinigų išeis vėjais ir norimo efekto neatneš“, – mano E. Pranckūnienė. (G. Dabašinsko / BNS nuotr.)

Mokyklų tobulinimo centro steigėjos dr. Eglės Pranckūnienės vertinimu, J. Šiugždinienės atsistatydinimas buvo ne į naudą: „Ji buvo labai ryški švietimo srityje, siekianti dialogo su visomis suinteresuotomis pusėmis, įsiklausanti, komunikuojanti. Jai pasitraukus, manau, pasikeitė bendra atmosfera, dirbant įvairiose darbo grupėse matyti, kad nebėra tokio noro diskutuoti, įsiklausyti į įvairias nuomones.“

E. Pranckūnienės nuomone, palyginti su praėjusia kadencija švietimo srityje, valdantieji turėjo daugiau ambicijų ir pradėta daugiau esminių pokyčių. Tiesa, pavyko ne viskas, užsimota stipriai ir daugeliu krypčių, o tam nėra nei tiek pajėgumų, nei pati sistema pajėgi absorbuoti tiek naujovių. Pavyzdžiui, mokykloms sunku ir pereiti prie naujų programų, ir rengtis įtraukiajam ugdymui.

Konservatorių spaudimo partneriams kelias, kurį jie šią kadenciją dažnai rinkosi, atvedė ne prie pačios geriausios situacijos.

Švietimo ekspertė giria, kad pavyko realizuoti ambicijas išjudinti švietimo tyrimus, edukologijos mokslą, pedagogų rengimą – pavyko paleisti mokslinių tyrimų programą, kokios nebuvo per visus daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius, tai turėtų padėti pasiekti proveržį švietimo srityje.

Imtasi visokių priemonių siekiant pritraukti daugiau studentų į pedagogikos studijas, tačiau, E. Pranckūnienės vertinimu, kol kas jos neturi didesnio poveikio sprendžiant pedagogų trūkumo problemą. Nors formaliai studentų pagausėjo, bet daugiau jų pritraukta į laipsnio nesuteikiančias programas, kur studijuoja daugiausia jau dirbantys mokyklose.

„Sprendžiant kitą opią švietimo problemą – pedagogų atlyginimų kėlimą, reikia pripažinti, kad juos pavyko padidinti, nors jie dar nesiekia norimo dydžio. Tačiau tiek pinigų į mokytojų atlyginimus dar nebuvo investuota per visus pastaruosius tris dešimtmečius“, – pabrėžia E. Pranckūnienė.

Pasak jos, nors formaliai daromos ir kitos reformos – ugdymo turinio atnaujinimo, įtraukiojo ugdymo, bet šlubuojant. Ugdymo programų nepavyko taip nušlifuoti, kad jos atitiktų tai, kas buvo planuota. Mokyklos turi dar labai daug neatsakytų klausimų dėl įtraukiojo ugdymo, nors reforma įsigalios jau nuo kitų metų.

Švietimo ekspertė atkreipia dėmesį, kad kai kurie pokyčiai net vienas kitam tarsi prieštarauja. Pavyzdžiui, prieš pat šį rugsėjį patvirtintas naujas pažangus moksleivių pasiekimų vertinimo aprašas, kuris galėtų pakeisti pažymių, testų, egzaminų perdėtą sureikšminimą. Tačiau kartu įvesti privalomi nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai, jiems suteikta didesnė nei lig šiol reikšmė.

E. Pranckūnienei kelia abejonių ir kaip daug ką pakeisianti reklamuota Tūkstantmečio mokyklų programa: „Kiek tenka stebėti, kaip ji įgyvendinama, manau, lūkesčiai buvo ne tokie. Gal bus patobulinta kai kurių mokyklų infrastruktūra, bet kad įvyktų esminių pokyčių mokyklose, kažin. Manau, daug pinigų išeis vėjais ir norimo efekto neatneš.“

Darbus diktavo krizės

Daug aistrų sukėlė ir kitos valdančiųjų reformos. Štai, primena M. Baltrukevičius, buvo didelių užmojų dėl kolegijų pertvarkos, bet regionuose ryškus nepasitenkinimas ja. Kaip, beje, ir dėl policijos reformos: nors žadama, kad sistema išliks panaši, o keisis tik administravimas, bet baiminamasi, kad situacija tik prastės. Daug kritikos susilaukia ir reformos sveikatos apsaugos srityje, lig šiol daug klausimų dėl regionuose kuriamų centrų, nėra vienareikšmio atsakymo ir dėl pokyčių greitosios medicinos pagalbos sistemoje. Žinoma, svarbiausias šios kadencijos darbas sveikatos apsaugos srityje buvo suvaldyti COVID-19 pandemiją. Vertinimai, kaip tai pavyko, nevienareikšmiai, kaip ir bandymai atsakyti į klausimą, ar rekordinis mirčių skaičius – dėl šios kadencijos strategų klaidingų sprendimų, ar dėl paveldėtų problemų sistemoje.

Kai kurių darbų valdančiuosius privertė imtis aplinkybės: nelegalių migrantų krizė paakino padaryti tai, ką seniai reikėjo, – pastatytas fizinis barjeras pasienyje, o karas Ukrainoje sutelkė stiprinti šalies gynybą.

Giria už sprendimus

Trejų metų darbus socialinės apsaugos srityje Vilniaus universiteto profesorius, Mokslų akademijos narys, ekonomistas dr. Romas Lazutka vertina taip: „Galima pagirti. Dešiniųjų koalicija darė daugiau kairiųjų sprendimų – didino pensijas, palaikė socialinių išmokų augimą. Viena vertus, jie buvo priversti tai daryti, nes situacija socialinėje srityje buvo labai prasta. Tačiau, žinoma, tam reikėjo pastangų ir konservatoriai socialinę sritį tikrai paglobojo. Jei pirmu smuiku būtų griežę kokie „laisviečiai“, to nebūtų darę.“

Profesorius giria valdančiuosius už pensijų sistemos pakeitimus, skirtus sunkiau gyvenantiems pensininkams. Jo vertinimu, atsirado daugiau teisingumo įvedus vienišo asmens išmoką, mat anksčiau buvo mokamos našlių pensijos, o kiti vieniši žmonės – išsiskyrę ar nesusituokę – tokių išmokų negaudavo. Pagaliau visi, taip pat ir dideles pensijas užsidirbę, pajuto ir pensijų individualios dalies indeksavimo formulės, priimtos dar ankstesnėse kadencijose, pranašumus, nes dabar „Sodros“ biudžetas perteklinis, tam buvo lėšų.

Pasak R. Lazutkos, gerai, kad didėja ir kitos išmokos, pavyzdžiui, vaiko pinigai, padaugėjo paslaugų ir paramos šeimai, neįgaliems žmonėms, o užklupus energetikos krizei nemažai gyventojų gavo kompensacijas.

R. Lazutkos nuomone, minimalios algos didinimas galėjo būti ir spartesnis. Tačiau pensijų augimas turi aplenkti atlyginimų augimą, nes vis dar apie 40 proc. pensininkų gyvena skurde. „Dar labiau, nei planuojama, padidinti pensijas prieš rinkimus būtų kaip dovana valdantiesiems. Tačiau to nedaroma, nors lėšų „Sodros“ biudžete yra. Tačiau, matyt, problema yra valstybės biudžetas, iš kurio mokama dalis pensijos. Čia atsiremiame į mokesčių reformą, kuri neįvyko, nors taip būtų buvę įmanoma padidinti ir pensijas, ir daugiau lėšų skirti švietimui, sveikatos apsaugai“, – pabrėžia R. Lazutka.

Pranašumas: R. Lazutka darbus socialinėje srityje vertina taip: „Galima pagirti. Dešiniųjų koalicija darė daugiau kairiųjų sprendimų – didino pensijas, palaikė socialinių išmokų augimą.“ (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

Įeis į istoriją

Per trejus šios kadencijos metus Seime priimta nemažai sprendimų, kurie, M. Baltrukevičiaus nuomone, įeis į istoriją. Ilgam įsitvirtina Konstitucijos pataisomis įteisinti pokyčiai, o tokių šią kadenciją buvo net keli. Įteisinti, kas de facto jau vyko, tiesioginiai merų rinkimai. Atvertas kelias į Seimą kandidatuoti nuo 21 metų. Suteikta galimybė po apkaltos grįžti į politinį gyvenimą, t. y. pagaliau padėtas taškas sprendžiant dėl Rolando Pakso kilusią dilemą, ką daug metų ragino padaryti ir Europos institucijos.

Politologas vardija ir kitus išskirtinius mūsų gyvenimą reglamentuojančius teisės aktus. Priimtas Rinkimų kodeksas: kad ir be pradinių revoliucingų idėjų, pavyzdžiui, keisti Seimo rinkimų sistemą, bet viename dokumente surašytos visų rinkimų taisyklės, suvienodinta jų tvarka. Patvirtintas naujas merų ir savivaldybių veikimo modelis.

Įteisintas daug metų karštų diskusijų kėlęs asmenvardžių rašymas lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Įsteigta žvalgybos kontrolieriaus pareigybė. Pasirašyti nacionaliniai susitarimai dėl švietimo ir gynybos.

M. Baltrukevičius pastebi, kad šis Seimas išsiskiria gausybe komisijų, tyrimų, net apkaltų, ypač tai būdinga tretiesiems kadencijos metams. Opozicija buvo surengusi interpeliacijų, bet tai, pasak jo, tam tikras politinis teatras: visi žino, kad nepavyks, ir visi tik atlieka savo vaidmenį. Kur kas reikšmingesnis opozicijos veiksmas buvo pernai dviejų savaičių boikotas, kai opozicinės frakcijos atsisakė dalyvauti Seimo posėdžiuose.

Šiam Seimui liko metai. Artėjant rinkimams priimti sprendimus taps vis sunkiau, o įskelti skandalus, net tarp bendražygių, – lengviau. Kuo baigsis dūžtančių lėkščių skandalas valdančiojoje koalicijoje, paaiškės netrukus, galbūt balsuojant už valstybės biudžetą 2024 m.

Vadinamasis čekiukų skandalas šį pavasarį buvo įkaitinęs premjerės norą net trauktis iš posto, o valdančiuosius – pasiūlyti gerokai neadekvačią idėją perkrauti sistemą, t. y. rengti neeilinius rinkimus. Kaip jau įprasta, tokią idee fixe konservatoriai iškėlė neinformavę savo koalicijos partnerių. Anuomet konservatoriai gaisrą patys sukėlė, patys užgesino. Ir dabar prognozuojančių koalicijos žlugimą nedaug.

Paskutiniais kadencijos metais kažin ar ko ypatingo galima tikėtis ir iš susiskaldžiusios opozicijos. M. Baltrukevičius sako nematantis tam priežasčių. Jis primena, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, turinčios didžiausią opozicinę frakciją Seime, lyderis Ramūnas Karbauskis reklamavo, kad pamatysime, ko dar nematę, – „valstiečiai“ turės stiprią šešėlinę vyriausybę. Tačiau, M. Baltrukevičiaus vertinimu, toji šešėlinė vyriausybė taip ir liko šešėlyje.

Nukrypimas: pasak M. Baltrukevičiaus, kad koalicijos viduje dūžta lėkštės, normalus dalykas, bet nenormalu, kad santykių aiškinimasis vyksta per žiniasklaidą. (V. Balkūno / BNS nuotr.)

Kaip visuomet, paskutiniais kadencijos metais laukia daugiau rinkimų aistrų nei darbų. Juolab rinkimų kitąmet – net treji.

Nepaisant, kad specialiųjų tarnybų pareigūnai ramina, jog saugumo situacija mūsų šalyje nepasikeitė, bendras nerimo lygis visuomenėje pakilo. Psichologė Alma Želvienė teigia, kad pastarosiomis dienomis tai pastebima ir tarp tėvų, auginančių vaikus, kurie lanko ugdymo įstaigas.

„Dalis tėvų, baimindamiesi atakų, linkę likti namuose ir vaikų ugdymą tęsti nuotoliu, kitų rutinos šių dienų įvykiai nepakeitė. Tačiau ir vieniems, ir kitiems gali kilti klausimų, kaip kalbėti su vaikais apie visuotines kritines, įtemptas situacijas, į ką atkreipti dėmesį ir kada kreiptis pagalbos“, – sako A. Želvienė.

Pasak jos, šiuo metu, kaip ir kitose panašiose krizinėse situacijose, vaikams gali kilti daugybė klausimų, jie gali būti išsigandę, sutrikę.

„Turėdami mažiau gyvenimiškosios patirties, jie negali įsivaizduoti ir prognozuoti, kuo baigsis viena ar kita įtempta situacija, negali nuspėti jos eigos – tai nerimą tik didina. Labai svarbu, kad tokiais momentais šalia vaiko būtų kuo ramesnis suaugusysis“, – sako psichologė.

Mokytojai ir tėvai vaikams yra tie žmonės, kurių reakcija jiems yra aiškus orientyras, leidžiantis jaustis saugiau, ramiau arba, priešingai, dar labiau sutrikti.

Pasak psichologės, jausti nerimą ir įtampą tokiose situacijose yra normalu. Svarbu priimti tiek savo, tiek vaiko jausmus. Kartu ji dalijasi keliais patarimais, kurie padės jums ir jūsų vaikams išlaikyti ramybę įtemptais momentais.

• Išlikite ramūs. Pasistenkite atrasti jums veiksmingiausią ar anksčiau buvusią veiksmingą nusiraminimo techniką. Atminkite, kad būtent jūsų reakcija bus signalas vaikui, nurodantis, kiek saugi ar pavojinga yra situacija, su kuria susiduriate.

• Priminkite vaikams, kad yra žmonių, kurių darbas yra rūpintis mūsų saugumu.

• Stebėkite savo vaikus, ar jie nori kalbėtis apie įtampą keliančius įvykius. Jei taip, leiskite vaikams klausti, atsakykite į jų klausimus, stebėkite, kas jiems kelia didžiausią susirūpinimą. Būkite pasiruošę į kai kuriuos klausimus atsakyti ne vieną kartą – tam tikrą informaciją, ypač sudėtingą ar skaudžią, vaikui gali būti sunku priimti, todėl klausimai gali kartotis.

• Jei vaikai nori kalbėtis, kalbėkite su jais jiems suprantamais ir amžių atitinkančiais teiginiais, trumpai, aiškiai, be bauginimų ar interpretacijų; vaikams nereikia pateikti gausios, detalių kupinos informacijos.

• Kai kurie vaikai savo būsenos neišsakys žodžiais, tačiau tai pastebėsite jų piešiniuose ar žaidimuose. Visiškai normalu, jei vaikai įtemptų temų neliečia, išbėga žaisti su draugais ar užsiima kita mėgstama veikla.

• Priimkite vaiko jausmus, būkite supratingi ir palaikantys.

• Ribokite informaciją, kuri pasiekia vaiką: neaptarinėkite šalia vaiko karo ar teroristinių aktų, kitos nerimą keliančios informacijos. Vaikui esant šalia, televizijos aktualijų ar radijo laidos neturėtų skambėti kaip fonas.

• Laikykitės kiek įmanoma įprastesnės rutinos – tai vaikams suteikia saugumo jausmą.

• Bendraukite ir palaikykite ryšį su vaikų ugdymo įstaiga. Svarbu žinoti, kaip į įtemptas situacijas reaguoja ugdymo įstaiga. Jei pastebite padidėjusį vaiko nerimą, informuokite vaiko mokytojus.

Apibendrindama psichologė pataria apskritai stebėti vaiko elgesį ir būseną – stipriai nerimaujančiam vaikui gali sutrikti apetitas, miegas, atsirasti somatinių nusiskundimų.

„Jautriau į įtemptas situacijas gali reaguoti vaikai, kurie neseniai išgyveno netektį ar kitą sukrėtimą savo gyvenime. Pastebėję, kad vaikui sunku įveikti nerimą, baimę, pasikonsultuokite su psichologu ar kitu psichikos sveikatos specialistu“, – pataria A. Želvienė.

Kiek rimta situacija Kalnų Karabache ir ar įmanomas plataus masto karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, plačiau pakomentavo ilgametis diplomatas ir buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

– Situacija vėl įkaito. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas kalba apie dar vieną, galimą karą. Nors buvo 44 dienų karas prieš tris metus, kurį laimėjo Azerbaidžanas. Reikėtų pastebėti situaciją su sąjungininkais. Daugiau nei prieš 30 m. buvo sukurta Minsko grupė, kuriai pirmininkauti turėjo JAV, Prancūzija, Rusija. Bet prieš tris metus Rusija ir Turkija išsprendė situaciją taip, kaip tiko labiau Azerbaidžanui. Tai buvo pirmi signalai Armėnijai, kad jų saitai su Rusija yra savotiška iliuzija. N. Pašinianas priekaištaudavo Vladimirui Putinui per susitikimus, kad jis nemato prasmės iš saugumo organizacijos, kuri vienija kai kurias buvusias Sovietų Sąjungos šalis, nemato paramos, nemato jokio dėmesio. Tas Lačino koridorius, kuris vienintelis jungia Armėniją su kalnų Karabache gyvenančiais armėnais, blokuojamas Azerbaidžano. Nors pagal susitarimą, šį koridorių turėtų kontroliuoti taikdariai iš Rusijos, bet jie visiškai ir nenori, ir negali to daryti. Tai reikia ieškoti kitų sąjungininkų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip įmanomas karas tarp dviejų valstybių, kurių sąjungininkai yra tame pačiame NATO bloke? Ar Amerika su Turkija negalėtų sustabdyti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano?

– Tai akivaizdžiai perskirsto tam tikras jėgas, galios centrus bei įtaką. Reikėtų pastebėti, kad tai yra Rusijos įtakos šalys. Rusija jas naudoja, kad valdytų situaciją. Kadangi Rusija dabar tiek prisidirbo su Ukrainos karu, tai ji jau praranda pozicijas visur. Akivaizdu, kad Rusija negali tokios įtakos jau daryti ir Kaukazo šalyse. Prieš keletą metų absoliuti dauguma gyventojų Armėnijoje manė, kad Rusija yra skydas, kuris saugo nuo grėsmių. Dabar taip manančių jau mažuma. Visuomenės nuotaikos yra tokios, kad Rusija išdavė. Ir kai Rusija jau nebegali daryti įtakos, jos vietą užima kiti žaidėjai, atsiranda kitos įtakos jėgos.

– Jūsų manymu, kas labiau eskaluoja situaciją?

– Pastaruoju metu Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos yra gana gerai išsivysčiusios. Jie turi ir Turkijos paramą. Tas suteikia jiems jėgų. Jie matydami Rusijos pasyvumą, nori pasinaudoti situacija ir pasistūmėti į priekį. Sąjungininkės tikrai nesivels į tiesioginį konfliktą. Matosi, kad amerikiečiai rodo vis daugiau dėmesio Armėnijai. Labai sunku pasakyti, kuo visa tai baigsis. Greičiausiai, ši įtampa bus užglaistyta. Niekas neleis, kad tas karas išsiplėstų. Tai nenaudinga regionui, šalims. Tačiau atrodo, kad dabar Azerbaidžanas sutelkęs pajėgas prie kontaktinės linijos, prie Armėnijos sienos.