Nors galima teigti, kad „nepagautas – ne vagis“, o juodąsias buhalterijas greičiausiai turi ne viena partija, vis dėlto vieni elgiasi įžūliau, kiti – saikingiau, o Darbo partija atrodo visų įžūliausia ir yra ryškus pavyzdys, kaip į politiką einama pasipelnyti iš valdžios. Šiomis mintimis su naujienų portalu LRT.lt dalijasi politikos ir komunikacijos specialistai, apgailestaujantys, kad partijos Lietuvoje veikia kaip savanaudiškų interesų siekiančios verslo grupės.
„Ne vienas politikas garsiai yra pasekęs, kad, ko gero, visos politinės partijos turi juodąsias buhalterijas. Jei tai pripažįsta patys politikai, ar reikia manyti kitaip?“ – klausia komunikacijos specialistas Rytis Juozapavičius. Jo žodžiais, skirtumas tarp sukčiaujančių politikų yra tik tas, kad vieni tuo užsiima didesniu mastu ir įžūliau, kiti – mažesniu mastu ir saikingiau; vienus lengviau pagauti, kitus – sunkiau.
„Aš, reaguodamas į šią politinę situaciją, esamą valstybinį politinių partijų rėmimo mechanizmą naikinčiau kaip amoralų. Politinėmis partijomis tepasitiki 5 proc. Lietuvos gyventojų, todėl negalima mokesčių pinigais remti tų, kuriais pasitikėjimo jie nejaučia. Kiekvienam piliečiui turėtų būti suteikta teisė remti jam patinkantį visuomenės veikėją“, – tvirtina R. Juozapavičius.
Partijos – kaip verslo struktūros, veidai – tie patys
Politologo Tomo Janeliūno teigimu, tam tikrų įtarimų, kad partijos ne visada aiškiai rodo savo įplaukų šaltinius bei išlaidas, kildavo visada. Tai liudija ir faktas, kad, ypač prieš Seimo rinkimus, ne kartą buvo keičiami įstatymai dėl partijų finansavimo tvarkos. Politologo manymu, tai vyksta ne šiaip sau, o dėl įtarimų, kad partijos galėjo ne visuomet skaidriai fiksuoti pinigines įplaukas.
Anot T. Janeliūno, tai, kad verslas turi interesų ir bando juos realizuoti per politines partijas, niekam nėra paslaptis: „Lobistai veikia per visas partijas ir įvairiais būdais. Klausimas – ar politikai sugeba nuo to atsiriboti ir objektyviai priiminėti sprendimus. Manau, kad politikų ir politinių partijų, sugebančių atskirti įvairių grupių interesus tikrai esti. Čia ir yra skirtumas tarp tinkamos politinės veiklos ir elementarios korupcijos.“
Savo ruožtu R. Juozapavičius pažymi, kad ne vienas politikas yra pasakęs, jog, ko gero, visos politinės partijos gali turėti juodąsias buhalterijas: „Jei politikos atstovai tą pripažįsta, ar dar bereikia manyti kitaip? Darbo partijos (DP) teismas parodė, kad rinkimams laimėti reikia „juodųjų pinigų“ ir tokia buhalterijos forma yra praktikuojama. Apskritai Seime jau ilgus metus nėra naujų veidų, ta pati grupė keičiasi vietomis, tai pozicija, tai opozicija, ir visi turi naudos.“
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Sergėjus Muravjovas sako negalintis nei patvirtinti, nei paneigti, kad visos partijos turi juodąją buhalteriją. Tačiau, jo manymu, šiuo metu Lietuvoje nėra padaryta viskas, kad „juodųjų pinigų“ prasiskverbimui į kasdienį partijų gyvenimą nebūtų galimybių, o interesai, kurie gali būti siejami su neapskaitytais pinigais, būtų matomi.
„Aš manau, kad politinės partijos turėtų teikti daugiau informacijos apie savo išlaidas, nei teikia dabar. Kelčiau klausimą ir dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pajėgumų skirti tinkamą dėmesį politinių partijų išlaidų kontrolei. Dažnai susidaro įspūdis, kad daug kas vyksta be tinkamo dėmesio, ir mes apie tai sužinome daug vėliau. Pačios partijos taip pat turi siekti didesnio bendravimo su žmonėmis, proaktyviai teikti informaciją. Geras žingsnis į priekį būtų pradėti aiškiai žymėti, kas prisidėjo prie vieno ar kito straipsnio projekto Seime, kad matytume lobistinį teisėkūros pėdsaką. Nes dabar, man atrodo, partijos dažnai veikia kaip verslo struktūros“, – konstatuoja S. Muravjovas.
Į politiką eina dėl verslo
R. Juozapavičius atkreipia dėmesį į tai, provincijoje žmonės, norėdami išlaikyti mokyklos direktoriaus, ligoninės vadovo postą, neretai priklauso politinei partijai. „Apskritai, mano supratimu, priklausymas politinei partijai yra tas pats, kas priklausymas privačiai pelno siekiančiai bendrovei, buvimas jos valdybos nariu arba akcininku. Manau, dauguma politinių partijų ir politikų eina į politiką dėl verslo. Jie sugeba gauti pajamų iš to, kad palaiko pokalbius apie tautai svarbius dalykus, apsimeta, kad sprendžia kažkokias tai problemas“.
Komunikacijos specialisto manymu, šiandienos politiko darbas yra visų pirma ekonominės veiklos forma. „Jie skiria vieni kitus į reikiamus postus. Apie skaidrumą mes sunkiai galime kalbėti, nes panašu, kad žmonės pripratę prie neskaidrumo. Sistema yra įklimpusi pasitikėjimo dugne, ir nėra jokių prošvaisčių. Ką jau kalbėti apie politikų moralinę laikyseną“, – konstatuoja R. Juozapacičius.
Minčiai pritaria ir S. Muravjovas: anot jo, akivaizdu, kad partijos veikia kaip verslai: „Dažnai žmonės ateina į partijas iš verslo. Partijų gretose yra žmonių, kurie labai aiškiai suinteresuoti savo finansine sėkme. Klausimas – ar jie nusišalina nuo tam tikrų sprendimų, kaip jie jiems daro įtaką.“
Paklaustas, kodėl aiškios ideologinės krypties neturinčios partijos stengiasi patekti į Seimą, politologas T. Janeliūnas pateikia Darbo partijos (DP) pavyzdį: „Aš manau, kad DP buvo sukurta kaip labai aiškus verslo projektas, siekiantis pasipelnyti iš valdžios. Pirmieji DP veikos metai, paties Viktoro Uspaskicho veikla, europinių pinigų skirstymas rodė, vardan ko šita partija atsirado.“
Politologas neabejoja, kad plečiantis partijai, jos veiklai, joje gali atsirasti ir žmonių, tikinčių kažkokiais idealiais: „Ilgainiui ten galėjo atsirasti žmonių, nusiteikusių nuveikti kažką nebūtinai nusikalstamo, bet gal net ir gero. Tik tada kyla klausimas, ar galima patikėti tokiais žmonėmis, kurie stoja į partiją, sukurtą vadovaujantis ne idealistiniais motyvais, toliau deklaruoja ištikimybę savo partijos lyderiui, nors vienas iš teismų yra aiškiai nusprendęs, kad vyko labai piktavaliai dalykai?“
Darbo partija – įžūliausia
Kalbant apie neskaidrumą ir korupciją, anot R. Juozapavičiaus, reikia pastebėti, kad skiriasi tik mastai, tačiau ne pats faktas.
„Vieni tuo užsiima didesniu mastu ir įžūliau, kiti – mažesniu mastu ir saikingiau. Vienus lengviau pagauti, kitus – sunkiau. Tai – vienintelis skirtumas. Aš, reaguodamas į šią politinę situaciją, esamą valstybinį politinių partijų rėmimo mechanizmą naikinčiau kaip amoralų. Politinėmis partijomis tepasitiki 5 proc. Lietuvos gyventojų, todėl negalima mokesčių pinigais remti tų, kuriais pasitikėjimo jie nejaučia. Kiekvienam piliečiui turėtų būti suteikta teisė remti jam patinkantį visuomenės veikėją“, – tvirtina R. Juozapavičius.
T. Janeliūno manymu, net jei neskaidriais finansais spekuliuoja ne viena partija, DP šiuo požiūriu – įžūliausia: „Įžūlumo nestinga net ir po to, kai buvo užfiksuoti dabar jau DP teismo byloje esantys duomenys. Juk ir per paskutinius Seimo rinkimus dauguma pažeidimų buvo susiję su DP nariais. Tai rodo, kad įžūlumas absoliučiai nesumažėjo. Įtarimai papirkinėjant rinkėjus, bandant organizuoti balsavimus įkalinimo įstaigose liudija, kad ši praktika partijoje yra vis dar toleruojama, o tos tradicijos su pasimėgavimu tęsiamos toliau.“
Finansavimo šaltinių suvaržymai – nevaržo
Paklausti, ar politinių partijų ir politinių partijų kampanijų finansavimo kontrolė bei pastarasis sprendimas drausti juridiniams asmenims finansuoti politines partijas garantuoja didesnį skaidrumą, pašnekovai vieningai sutinka, kad tokių ribojimų efektyvumas – mažas.
„Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, kur buvo bandoma įvesti panašių apribojimų, lygiai taip pat užfiksuota atvejų, kai tie suvaržymai apeinami. Ir Latvija, ir Estija, jei neklystu, yra uždraudusi juridiniams asmenims finansuoti partijas, bet skandalų ten būta ne vieno. Kai partijoms pinigus dovanoja mažai uždirbantys, bedarbiai, ištisų įmonių darbuotojai, tai akivaizdžiai liudija, kad per fizinius asmenis juridinių subjektų parama partijas pasiekti gali“, – pažymi T. Janeliūnas.
S. Muravjovas sutinka, kad, uždraudus juridinių asmenų politinių partijų finansavimą, verslo įtaka visiškai dingti negalėjo: „Gal mes paprasčiausiai to nematome. Tačiau, anot verslininkų, sistemoje egzistuoja ne tik smulkusis kyšininkavimas, bet ir giminių, bičiulių protegavimas. Valstybės tarnautojai nuolat kalba apie tai, kad dažnam iš jų tenka patirti tiesioginį arba netiesioginį politinį sprendimą, siekiant naudos politinėms partijoms ar politikams, siekiant gauti asmeninės naudos.“
TILS vadovo manymu, jei žmogus nori sukčiauti, jis visąlaik suras būdų, kaip tai padaryti. Kova su korupcija visada yra veikimas iš paskos, todėl neužtenka kalbėti vien apie bylas ir nusikaltimus. Anot pašnekovo, turime paklausti savęs, kaip mes tai toleruojame. O tai, kad žmonės vis dar gan dažnai balsuoja už susikompromitavusius politikus, partijas, kurios turi tokių politikų savo gretose, anot S. Muravjovo, rodo, kad žmonės politinę korupciją sugeba pateisinti.
Proto ir moralės stinga ir visuomenei
R. Juozapavičiaus teigimu, Lietuvos rinkėjai, balsuojantys už susikompromitavusius politikus, nėra racionalūs: „V. Uspaskichas demonstruoja populiaraus politiko veikimą – išpučia akis ir susijaudinusiu balsu šaukia, kad DP Lietuvai nepasiūlė blogo, ji pasiūlė gero. Didelė žmonių dalis mano, kad taip yra ginami jų interesai. Tai tokia yra visuomenės politinė kultūra. O kokia visuomenė – tokia ir politika.“
Savo ruožtu T. Janeliūnas abejoja šios rinkėjų dalies galimybėmis atsirinkti gera nuo bloga. „Dar gali kilti klausimų ir dėl atminties gebėjimų, jei yra pamirštama, kas vyko prieš 4 metus ar anksčiau. Priežastis yra viena iš dviejų: arba tai yra intelektinės problemos įvertinti ir atskirti, kas yra gerai, o kas – blogai, arba tai yra moralinės problemos – jokių moralinių vertinimo kriterijų neturėjimas“, – konstatuoja jis.
Tačiau politologas pastebi, kad pernelyg apibendrintai apie visuomenę kalbėti nereikėtų. Anot jo, egzistuoja ir ta visuomenės dalis, kuri priešinasi politinių jėgų korupcijai. Tai buvo galima pastebėti pastarųjų Seimo rinkimų metu, kai aktyvioji visuomenės dalis siekė parodyti nepasitenkinimą balų pirkimu.
„Neįmanoma tikėtis visiškai sąžiningos ir skaidrios visuomenės, kuri nepasiduotų piniginiams viliojimams ar manipuliacijoms. Bet tai anaip tol neatleidžia pačių politikų ir partijų nuo atsakomybės elgtis pagal įstatymus“, – sako politologas.
Savo ruožtu R. Juozapavičius pastebi, kad verslo bendruomenė rodo vis daugiau moralės: „Tyrimų duomenimis, verslininkų, kurie sako neduosiantys kyšių tam, kad išspręstų savo problemas, kiekis pasiekė 40 proc. Skaičius prilygsta kiekiui verslininkų, kurie sako, kad duos. Ir tai yra ženklus atsisakančiųjų duoti kyšį padidėjimas per pastarąjį dešimtmetį. Tokio skaidrumo prošvaisčių aš matau. Kalbant apie visos visuomenės pokytį, ryškaus žmonių sąmonės poslinkio skaidrumo link nepastebėčiau.“
