– Ar Ch. Sugihara populiarus Japonijoje? Kaip jūs vertinate šį žmogų?

– Deja, dažniausiai apie Ch. Sugiharą žino tik išsilavinę žmonės. Vis dėlto po 2015 m. pasirodžiusio filmo ir daugybės knygų apie jį vis daugiau japonų jį žino.

Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris. Net ir šiandien mums, japonams, sunku pasipriešinti kažkam iš aukščiau ir patiems prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tais laikais tai padaryti būtų buvę dar sunkiau.

– Kokia interaktyvių knygų padėtis Japonijoje, ar jos populiarios? Pavyzdžiui, Lietuvoje jų labai mažai ir daugelis skaitytojų vis dar gana įtariai į tai žiūri.

– Japonijoje – taip pat. Tačiau kai kuriose mokyklose, kurios jau naudoja elektroninius prietaisus, pavyzdžiui, „iPad“ kiekvienam mokiniui, interaktyvios knygos yra ugdymo sistemos dalis.

Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris.

 

– Ar japonų jaunimas skaito knygas? Kaip dažnai matote metro ar kitose vietose skaitančius paauglius?

– Jei atvyksite į Japoniją ir važiuosite traukiniu, pamatysite, kad visi jaunuoliai skaito arba naudojasi išmaniaisiais telefonais. Knygų platformų, kuriose galima rašyti ir skaityti originalias istorijas, vis daugėja. Galbūt jauni žmonės prarado įprotį eiti į knygynus ir bibliotekas, bet manau, kad jiems skaitymo vienokia, ar kitokia forma vis tiek reikia.

– Holokaustas yra skaudus Lietuvos istorijos laikotarpis. Buvo nemažai lietuvių, kurie prisidėjo prie žydų žudymo, bet buvo ir tokių, kurie juos gelbėjo. Koks yra Japonijos santykis su Kinija per Antrąjį pasaulinį karą?

– Sunku kalbėti apie santykius su Kinija per karą. Kai kurie žmonės sako, kad Japonijos kariuomenė įvykdė holokaustą Nankine ir nužudė 300 000 žmonių. Kai kurie tvirtina, kad yra įrodymų apie kinų kariuomenės veiksmus žudant civilius gyventojus. O kai kurie sako, kad šiaip jau Nankino mieste gyveno 200 000 žmonių.

Nežinau, kokia yra tiesa, bet man svarbesnis dalykas ne konkrečios tiesos paieškos. Žinoma, holokaustas – siaubingas dalykas. Tačiau prašau pagalvoti, jei nužudoma tik, tarkime, dešimt žmonių, ar tai priimtina?

Reikia suprasti, kad galime tapti vienu ir kitu. Tuo, kuris žudo pilietį. Ir tuo, kurį žudo pilietis. Arba tuo, kuris mėgina sustabdyti žudymą. Manau, kad savo viduje turime visų šių savybių, kurios geriausiai atsiskleidžia nepaprastosios padėties sąlygomis.

– Kokių vaizdinių jums sukelia Lietuvos vardas? Ar japonams tai pažįstama šalis?

– Matau gražius, raudonų plytų namus. Deja, Lietuva nėra labai pažįstama Japonijai, tačiau žmonės tikrai domisi. Kai grįžau iš Lietuvos, sulaukiau daug klausimų apie jūsų šalį.

Knyga „Kilnieji sukčiai“. 

– Kokie jūsų įspūdžiai iš Lietuvos?

– Vilniuje lankiausi kelis kartus, kai rengiau koncertus. Jūsų mieste jaučiau ramybę ir sąžiningumą. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai malonūs ir mandagūs. Nuo pat pradžių galėjau atsipalaiduoti. Galbūt nesąmoningai jaučiau, kad galiu visiškai pasitikėti šitais žmonėmis. Lietuva man iš karto patiko.

Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga.

 

– Papasakokite apie savo įspūdžius perskaičius „Kilniuosius sukčius“.

– Knyga išties įdomi. Prieš pradėdama skaityti nerimavau, ar ji tik nebus tipiška, moralizuojanti knyga vaikams. Per daug nuobodi. Parašyta žvelgiant neklystančio suaugusiojo žvilgsniu. Japonijoje randu daug tokio tipo knygų, jos man atrodo visiška nesąmonė. Jų autoriai, be abejonių, tiki, kad vaikai nieko nežino ir nepastebi. Man tai nepatinka, manau, kad ir vaikai, ir suaugusieji turėtų būti lygūs, juolab kad vaikai kartais žino ir pastebi kur kas daugiau nei mes. Laimei, „Kilnieji sukčiai“ – visiškai kitokia knyga. Istorija gali mėgautis įvairaus amžiaus skaitytojai. Gyventi, klajoti ir rinktis drauge su joje veikiančiais personažais. Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų tie skaitytojai, kurie iš esmės nieko nežino apie Ch. Sugiharą.

– Ką šioje knygoje jums atrodo sunkiausia išversti?

– Tiesą sakant, turiu dar vieną projektą. Tai japonų mitologijos svetainė japonų, anglų ir prancūzų kalbomis. Norėčiau ją išversti į lietuvių kalbą. Šie vertimai yra labai sudėtingi dėl mūsų kultūrinių skirtumų. Noriu, kad, irdamiesi per istorijas, skaitytojai galėtų jaustis laisvai, lengvai įsivaizduoti aprašomus dalykus. Tačiau taip pat noriu, kad skaitytojai pažintų naują pasaulį. Pavyzdžiui, kad japonai pajustų Kauno atmosferą, kurios jie visiškai nepažįsta. Tokia pusiausvyra tarp šių dalykų man yra viena sudėtingiausių užduočių

– Pagrindinis knygos pasakotojas yra katinas. Kaip manote, ar tai geras pasirinkimas?

– Žinoma, tai geras pasirinkimas! Katinas yra laisvas, mąsto kitaip nei mes, turi paslapčių ir galbūt yra gudresnis už mus. Kartais atrodo, kad katinai apskritai žino viską, įskaitant ir likimą.

– Kaip manote, kuo „Kilnieji sukčiai“ gali būti patrauklūs ir aktualūs japonų skaitytojams?

– Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga. Ir vaikai, ir suaugusieji gali mėgautis istorija ir mąstyti kartu su veikėjais. Tiek žmonės, kurie jau šitą žino apie Chiune’ę, tiek tie, kurie nežino ir nesidomi juo, gali klajoti ir rinktis kaip veikėjai. Manau, kad ypač mokyklose nuo pradinių klasių iki universitetų šią knygą mokytojai turėtų naudoti savo pamokoms.

Knyga turėtų būti aktuali su Ch. Sugihara susijusioms vietoms ir miestams Japonijoje. Man didelė garbė išversti šią knygą ir tikiuosi, kad daug žmonių ją perskaitys ir jiems patiks.

„Hiracuka yra Lietuvai ir Kaunui draugiškas miestas“, – akcentavo miesto meras Katsuhiro Ochiai, pasveikinęs Japonijai neabejingus paskaitos dalyvius. Meras džiaugėsi stiprėjančiu Hiracukos ir Kauno ryšiu, abipusiu jo puoselėjimu. Ši draugystė užsimezgė prieš septynerius metus, kai Hiracukos Kanagavos prefektūroje Lietuvos olimpiečiai dalyvavo parengiamosiose stovyklose, kuriose ruošėsi svarbiems 2020 m. olimpinių žaidynių startams. Draugystė peraugo į kultūrinius ir švietimo mainus, svarbius abiem šalims. Buvo surengta Hiracukos ir Kauno mokyklų moksleivių Ukrainos palaikymo akcija – origamio kūrybinės dirbtuvės, kurių metu sukurta meninė instaliacija iš daugiau nei 3 tūkst. mėlynų ir geltonų origamio gervių „Laisvės sparnai“, eksponuota Kauno „Akropolyje“.

Hiracukos savivaldybės nuotr.

Hiracukoje jau du kartus organizuotas renginių ciklas „Lietuvos savaitė“. Buvo galima aplankyti Kauno miesto fotografijų parodą, dalyvauti lietuviškų šiaudinių sodų dirbtuvėse, išgirsti lietuviškų pasakų. 2023 m. rudenį planuojama pasirašyti Hiracukos ir Kauno  bendradarbiavimo sutartį Kaune, plečiant miestų mainų sritis.

Pažinti Hiracuką skatina ne tik stiprėjanti miestų draugystė. Chiune’ė Sugihara – Japonijos diplomatas, 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, nesilaikydamas Japonijos užsienio reikalų ministerijos formalių reikalavimų, Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydams išdavęs apie 6 tūkst. Japonijos tranzitinių vizų, – ir Japonijai, ir Lietuvai svarbi asmenybė, Pasaulio tautų teisuolis. Japonijoje, Jaotsu miestelio, kuriame yra įrengtas Ch. Sugiharos muziejus, mokyklose besimokantys mokiniai yra supažindinami su garsiojo tėvynainio darbu ir Lietuva, mokosi paprastų lietuviškų žodžių. Nors Japonija ir Lietuva yra toli viena nuo kitos, tokios asmenybės, kaip Ch. Sugihara, įkvepia stiprinti šalių ir jų miestų draugystes.

Rudenį yra planuojamas giminingų miestų – Hiracukos ir Kauno –  bendradarbiavimo sutarties pasirašymas Kaune, plečiant miestų mainų sritis.

 

Hiracukos savivaldybės nuotr.

Kaip pasakojo S. Džiugytė, Hiracukos istorija prasidėjo 1889 m., kai buvo įkurtas Hiracukos miestelis, o 1932 m. jam buvo suteiktas miesto statusas. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta apie pusė miesto, bet jis buvo greitai atstatytas. Mieste vyrauja ne tik tradicinė japoniška, bet ir vakarietiška architektūra. Jam suteiktos ypatingos autonomijos teisės nuo prefektūros valdymo. Nors miesto plotas yra perpus mažesnis nei Kauno, gyventojų skaičius panašus. Jie draugiški, atviri kitoms kultūroms, todėl Hiracuka yra mėgstama užsieniečių ir ne tik jų. Tai miestas prie jūros, todėl populiarus tarp turistų, vandens sporto entuziastų, jaunų šeimų.

Miestas žymus dėl jame vykstančio festivalio „Tanabata“, kasmet sulaukiančio apie 1,5 mln. lankytojų. Jis yra išpuošiamas ryškiomis dekoracijomis, kurias kuria patys gyventojai, varžydamiesi tarpusavyje, kurio dekoracija bus gražesnė, puošnesnė. Festivalis trunka tris dienas, jo metu šokamas tradicinis šokis „Tanabata“. Iš miesto centro matyti Fudzijamos ugnikalnis, kurį kasmet aplanko apie 200 tūkst. smalsuolių. Kita miesto įžymybė – Syonandaira kalva, nuo kurios matyti jūra ir aplinkinės vietovės. S. Džiugytė akcentavo, kad ant jos užkopus, esant geram orui, galima išvysti net Tokijo dangoraižius.

Hiracukos savivaldybės nuotr.

Hiracuka žymus ir savo jūros gėrybėmis. Iš kai kurių net gaminami itin gurmaniškam skoniui skirti ledai. Mieste vyksta ir populiarus sakurų žydėjimo festivalis „Hanami“.  Hiracuka turi ir savo futbolo komandą – „Shonan Bellmare“, priklausančią nacionalinei lygai. Japonijos sirgaliai labai palaiko savo komandą, bet palaikymą išreiškia kitaip, nei įprasta europiečiams.

Japonija ir Lietuva vykdo kultūros, mokslo, studijų mainus, šalių bendradarbiavimas aktyvėja mokslo ir tyrimų, inovacijų srityse. Praėjusiais metais pažymėtas Japonijos ir Lietuvos dvišalių santykių 100 metų jubiliejus dar labiau skatina šių šalių ir jų miestų solidarumą.

Sumažėjo turistų

Kauno Žaliakalnyje esančių buvusio Japonijos konsulo Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus šeimininkai su nerimu laukia ne tik  žiemos sąskaitų. Kaskart sugirgždėjus pagrindinėms durims, darbuotojai skaičiuoja, kiek žmonių pro jas sugužės vidun. Kol kas nūdienos realijos liūdnos – į pastatą, kur tarpukariu gyveno ir tranzitines vizas, išgelbėjusias šimtus gyvybių, išduodavo Japonijos konsulas, darbo dienomis užsuka vos vienas kitas lankytojas. Anksčiau per metus jų atvykdavo apie 20 tūkst. Išgyventi iš parduodamų bilietų ir kuklių suvenyrų, kuriais prekiaujama pirmame muziejaus aukšte, neįmanoma.

„Sėdime finansinėje duobėje. Pagrindinės mūsų įplaukos buvo iš Japonijos turistų, kurie keliaudavo į Baltijos valstybes, pradedant Latvija, Estija, o Lietuvoje būtent čia baigdavo savo kelionę. Būdavo, kad per vasarą sulaukdavome ir 3 tūkst. žmonių. Dabar atvyksta vos vienas kitas japonas iš Europos“, – kalbėjo muziejų įkūrusio ir jį išlaikančio fondo „Diplomatai už gyvybę“ direktorius Ramūnas Janulaitis.

Praeitis: R. Janulaitis su nostalgija prisimena laikus, kai kasdien į muziejų atvykdavo po pilną Japonijos turistų autobusiuką. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Prieš kelias dienas pirmą kartą šiais metais muziejų aplankė specialiuoju reisu į Lietuvą atskridusi 160 japonų delegacija. Tai, anot R. Janulaičio, geras ženklas. Japonai jau įsileidžia turistų į savo šalį, vadinasi, netrukus ir patys ims daugiau keliauti. Žinoma, prireiks laiko, kol viskas grįš į senąsias vėžias.

„Kol kas koją kiša ir žiema, ir baimės dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje“, – dėl jo, anot pašnekovo, pasikeitė kelionių kryptys. Anksčiau skridę per Rusiją, dabar japonai keliauja per Pietų kraštus – Indiją, Iraną. Dėl to skrydžiai pailgėja maždaug penkiomis valandomis. Savaime suprantama, išauga ir išlaidos.

Teko susiveržti diržus

Su finansiniais sunkumais Sugiharos namai-muziejus susidūrė prasidėjus pandemijai, kai užsivėrė ne tik kultūros įstaigų durys, bet ir visos sienos. Įvedus karantino apribojimus, dėl muziejaus išlikimo sunerimę japonai ėmė rinkti lėšas. Pavieniai asmenys per pusmetį paaukojo tiek, kad kauniečiams pavyko ištempti nuo 2020-ųjų iki šių metų pavasario.

„Per tą laiką sugebėjome sutvarkyti pirmą pastato aukštą. Atnaujinome autentišką parketą, perdažėme kelis kambarius, nes buvo įsimetęs grybelis ir reikėjo remonto“, – vardydamas nuveiktus darbus, R. Janulaitis pakvietė dirstelėti į pokyčius lauke. Nugriovus senąją, į kiemą muziejaus pusę virtusią tvorą, jos vietoje pastatyta nauja betoninė su medienos imitacija ir rėmeliais. Pastaruosiuose patalpintos nuotraukos, pasakojančios Ch. Sugiharos ir muziejaus istoriją.

Kol kas koją kiša ir žiema, ir baimės dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje.

„Nuolatinė ekspozicija bus naudinga tiems, kurie čia ateis ne darbo valandomis“, – grįžęs atgal į muziejaus patalpas, R. Janulaitis dirstelėjo į termometrą. Tądien jis rodė +18 °C. Seniau, anot pašnekovo, kildavo iki +20 °C.

„Kai buvo mažesni žmonių srautai, laikėme šiek tiek žemesnę temperatūrą – apie +16–17 °C. Dar labiau sumažinti negalime, nes atvės visas pastatas ir ims kristi tinkas“, – muziejaus direktorius neslėpė, kad dėl prastos finansinės padėties teko sumažinti ne tik pastato temperatūrą, bet ir darbuotojų skaičių. Iš vienuolikos liko vos puspenkto–keturi etatiniai ir vienas savanoris pagalbininkas. Veržtis diržus dar labiau praktiškai neįmanoma, todėl Sugiharos namų-muziejaus šeimininkai viliasi, kad dėmesį į juos atkreips šalies institucijos.

Realybė: nors muziejus dirba ir šeštadieniais, žmonių dabar čia užsuka nedaug. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nesulaukia reakcijos

Vasarą, anot R. Janulaičio, buvo išplatintas pranešimas. Prisidėti prie muziejaus, apie kurį garsas pasklidęs plačiai po pasaulį, buvo kviečiami visi geros valio žmonės.

Tąkart sureagavo keli vietiniai gelbėtojai ir Japonijos, JAV, Izraelio, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų ambasadų ambasadoriai. Pasikvietę muziejaus vadovą R. Janulevičių, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ steigėją ir valdybos pirmininką Ramūną Garbaravičių, po ilgo pokalbio diplomatai trimis laiškais kreipėsi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir prezidentūrą.

Muziejui, anot R. Janulaičio, reikia bent 150 tūkst. eurų per metus ir ši idėja buvo paremta. Tačiau daugiau jokių žinių iš valdžios įstaigų nesulaukta – buvo išreikštas susirūpinimas, ir nieko daugiau.

„Išgirdome, kad Lietuvos įstatymuose nenumatytas punktas, leidžiantis remti viešąją įstaigą, bet Seimas, mano manymu, tam ir yra, kad kurtų naujus įstatymus. Ar ne taip?“ – pečiais gūžtelėjo Sugiharos namų-muziejaus vadovas.

Labiausiai įstaigos išlikimu esą rūpinasi pavieniai asmenys, patys steigėjai ir  Tekančios Saulės šalies žmonės. Apie muziejaus problemas, direktoriaus teigimu, rašo net jų vietinė spauda. Po kelių publikacijų į muziejų kreipėsi vienos organizacijos atstovas ir teiravosi, kaip būtų galima padėti Kaune esančiam muziejui.

„Kartais atrodo, kad japonams, o ne Lietuvai yra svarbiau išgelbėti mūsų nedidelį muziejų“, – apmaudo dėl valdžios abejingumo neslėpė R. Janulaitis.

Faktas: pinigų iš bilietų ir suvenyrų nepakanka išaugusioms sąskaitoms apmokėti. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Griebiasi šiaudo

Pastaruoju metu muziejaus duris daugiausia varsto kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. Neseniai vykusio pokalbio su Kultūros ministerijos atstovu metu buvo aptarta, kaip per Kultūros paso programą pritraukti kuo daugiau moksleivių ir studentų.

„Gaila, bet dabar jaunimas renkasi kitas vietas“, – R. Janulaitis patikino, kad, užsukę į muziejų Žaliakalnyje, visi lankytojai čia sužinos daug įdomių dalykų ir puikiai praleis laiką.

Čia jie galės iš arčiau susipažinti su Ch. Sugiharos ir gyvybės vizas išdavusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko darbais, Lietuvos situacija 1939–1940 m. Muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija, čia rodomas neseniai visuomenei pristatytas beveik 20 minučių filmas apie Ch. Sugiharą ir J. Zwartendijką. Miestiečiai ir Kauno svečiai gali dalyvauti edukacinėse programose.

„Galvojame organizuoti patirtines ekskursijas su japoniškos arbatos gėrimu, skanėstais ir pasakojimais apie Ch. Sugiharą. Panašios ekskursijos vyksta ir Art Deco muziejuje. Kiek žinau, žmonių į jas užsirašo kelioms savaitėms į priekį. Pagalvojome, kad per gomurį, akis ir širdį mes taip pat galėtume pritraukti daugiau lankytojų“, – R. Janulaitis neslėpė, kad, esant sunkiai finansinei padėčiai, muziejus, norėdamas išsilaikyti, gelbėdamasis priverstas griebtis bet kokio  šiaudo.

Japonijoje tik 22 proc. žmonių galvoja, kad žaidynes reikėtų surengti, rodo tarptautinės sociologinių tyrimų bendrovės „Ipsos“ apklausa.

Mažesnį entuziazmą pademonstravo tik Pietų Korėja, kur žaidynių surengimui pritarė 14 proc. respondentų.

„Ipsos“ nuo gegužės 21-osios iki birželio 4-osios apklausė 19 510 suaugusiųjų 28 valstybėse.

2020-ųjų Tokijo olimpiada vyks nuo liepos 23-iosios iki rugpjūčio 8-osios.

Apklausos rengėjai stengėsi išsiaiškinti paramos Tokijo žaidynėms ir susidomėjimo bendrai olimpiadomis bei atskiromis sporto šakomis mastą, be to, siekė įvertinti tikėjimą olimpiados atliekamu vaidmeniu.

Vidutiniškai 43 proc. apklaustųjų sutiko, kad žaidynės turėtų būti surengtos. Turkija šiuo klausimu pirmavo – tokių žmonių šioje šalyje buvo 71 procentas. Antroje vietoje su 66 proc. yra Saudo Arabija.

Europoje didžiausią entuziazmą pademonstravo Rusija, kur žaidynių surengimui pritarė 61 proc. respondentų, nors olimpiadoje dėl ankstesnių dopingo reglamentų pažeidimų bus draudžiama jų šalies vėliava ir himnas.

Pritariančiųjų būdavo daugiau paklausus, ar olimpiada suteiks „svarbią galimybę pasauliui susiburti po pandemijos“.

Turkijoje ir Saudo Arabijoje su tuo sutiko 81 proc. apklaustųjų. Japonijoje šis skaičius buvo 31 procentas.

Iš 28 valstybių, kur buvo vykdoma apklausa, didžiausias susidomėjimas olimpiada užfiksuotas Indijoje, kur 70 proc. respondentų sakė, kad domisi ar labai domisi žaidynėmis. Mažiausias susidomėjimas buvo Belgijoje (28 proc.) ir Pietų Korėjoje (30 procentų).

Japonijoje ir Prancūzijoje šis skaičius buvo 32 procentai.

Populiariausios sporto šalys pasaulyje yra futbolas ir atletika, nors išryškėjo ir tam tikrų regioninių skirtumų.

Pavyzdžiui, 38 proc. žmonių Kinijoje pasirinko stalo tenisą, o 63 proc. Malaizijoje – badmintoną. Pastaroji sporto šaka nesulaukė jokių balsų Peru, Meksikoje ir Čilėje.

Olimpinių žaidynių idėja tebėra populiari. Visose šalyse daugiau kaip pusė atsakymus pateikusių žmonių sakė manantys, kad „olimpiada įkvepia rytojaus kartą dalyvauti sporte“. Šiuo atžvilgiu pirmavo Kinija (92 proc.), o paskutinėje vietoje buvo Vokietija (52 procentai).

Reakcija į teiginį, kad „per olimpiadą demonstruojama per daug nacionalizmo“, parodė didelius skirtumus tarp šalių.

Europos šalys ir JAV atrodo labiausiai patenkintos nacionalizmu per žaidynes. Tam, kad jose būna per daug nacionalizmo, pritarė tik 31 proc. lenkų, mažiau nei 40 proc. švedų, amerikiečių, vokiečių ir britų.

Labiausiai dėl nacionalizmo per žaidynes abejojama Saudo Arabijoje (80 proc.), Turkijoje, Indijoje, Malaizijoje ir Brazilijoje.

11 iš 28 šalių, kuriose buvo renkami duomenys, yra Europoje, aštuonios – Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikoje, septynios – Azijoje. Apklausa taip pat buvo vykdoma Pietų Afrikos Respublikoje ir Australijoje.

Pastaroji apklausa buvo surengta Japonijai penktadienį dar trijuose regionuose dėl pandemijos paskelbus nepaprastąją padėtį, šaliai grumiantis su ketvirtąja COVID-19 banga.  

Smarkiai išaugęs sergamumas COVID-19 tapo rimtu iššūkiu šalies sveikatos apsaugos sistemai, o medicinos profesionalai įspėja apie medicinos priemonių stygių ir medikų pervargimą.  

Savaitgalį dienraščio „Asahi Shimbun“ telefonu surengta apklausa parodė, kad 43 proc. respondentų nori, jog olimpinės žaidynės būtų atšauktos, o 40 proc. pasisako, kad olimpiada būtų dar kartą atidėta. 

Šio dienraščio apklausoje prieš mėnesį už olimpiados atšaukimą pasisakė 35 proc. respondentų, už atidėjimą – 34 apklaustųjų. 

Remiantis naujausio tyrimo rezultatais, tik 14 proc. respondentų nori, kad Tokijo olimpiada vyktų šią vasarą. Prieš mėnesį planams surengti žaidynes šią vasarą pritarė 28 proc. respondentų.

Jei olimpiada bus surengta, 59 proc. respondentų norėtų, kad ji vyktų be žiūrovų. 33 proc. apklaustųjų pasisakė už tai, kad žiūrovų skaičius būtų ribojamas, o 3 proc. sakė manantys, kad žiūrovų skaičius neturėtų būti ribojamas. 

Visos pastarųjų mėnesių apklausos rodė, kad dauguma japonų pasisako prieš olimpiados organizavimą šią vasarą.

Kitas „Kyodo News“ surengtas viešosios nuomonės tyrimas, kurio rezultatai buvo paskelbti sekmadienį, parodė, kad 59,7 proc. respondentų pasisako už tai, kad olimpiada būtų atšaukta. Apie galimybę dar kartą atidėti žaidynes šioje apklausoje respondentų nebuvo klausiama. 

Olimpiados organizatoriai tikina, kad griežtos kontrolės priemonės, įskaitant reguliarų atletų testavimą ir draudimą atvykti sporto aistruoliams iš užsienio, užtikrins žaidynių saugumą.  

Tačiau „Kyodo News“ apklausa parodė, kad 87,7 proc. respondentų nerimauja, jog į šalį atvykus gausioms olimpinėms delegacijoms iš užsienio, gali paspartėti viruso plitimas.  

Japonijoje COVID-19 protrūkis mažesnis, palyginti su daugeliu kitų pasaulio šalių. Nuo pandemijos pradžios šalyje nuo koronavirusinės infekcijos mirė mažiau nei 11 500 žmonių. Tačiau vyriausybė jaučia spaudimą dėl palyginti lėtos vakcinavimo kampanijos. 

„Kyodo News“ apklausa parodė, kad 85 proc. respondentų mano, jog skiepijimas vyksta lėtai, o 71,5 proc. yra nepatenkinti vyriausybės veiksmais valdant pandemiją. 

Šio sportinio monstro kaina Europoje – 2 mln. 900 tūkst. eurų.

Bendrovė "Aspark" planuoja pagaminti tik 50 elektrinių "Owl" (liet.  pelėda). Keturiasdešimt automobilių turėtų tekti Europos, Azijos ir Artimųjų Rytų šalių pirkėjams, dešimt – Šiaurės Amerikai.

"Owl" sumontuoti keturi elektriniai varikliai ir 800 V traukos akumuliatorius, kurio talpa – 64 kWh. Bendra agregatų galia – 2 012 AG.

Tad "Aspark" elektromobilis galingesnis ir už "Pininfarina Battista" bei "Rimac C_Two" (abu – po 1 900 AG), ir už "Lotus Evija" (2 000 AG).

Norime, kad "Owl" suteiktų savo šeimininkams iki šiol nepatirtų ypatingų dinamiško važiavimo pojūčių.

Visų keturių ratų varomam "Owl" pasiekti 100 km/val. greitį prireikia vos 1,9 sek. Galimas maksimalus greitis – 400 km per val. Energijos rezervas – 450 km.

"Norime, kad "Owl" suteiktų savo šeimininkams iki šiol nepatirtų ypatingų dinamiško važiavimo pojūčių, – sakė "Aspark" vadovas Masanoris Yoshida. – Dauguma mūsų planetos automobilių labai panašūs vienas į kitą. Man tai nepriimtina. Todėl, kurdami "Owl", siekėme, kad jis būtų išskirtinis, priverstų vairuotojų širdis plakti dažniau ir stipriau. Pasaulis būtų įspūdingesnis, jeigu daugiau žmonių imtųsi neįtikėtinų siekių."

"Aspark Owl" surenkamas Italijoje, gamykloje "Manifattura Automobili Torino", pro kurios vartus jau išriedėjo ir atnaujinta "Lancia Stratos", ir "Appolo IE" bei "Scuderia Cameron Glickenhaus" (SCG) modeliai 003C bei 003S.

Maišeliai pagaminti iš specialios medžiagos, kuri čiupinėjant ir savo faktūra niekuo nesiskiria nuo įprastinio polietileno, o jos sudėtyje, be kita ko, yra cukranendrių. Japonijos kompanijos duomenimis, tokie maišeliai gali suirti jūros vandenyje per vienerius metus. „Mitsubishi Chemical“ atstovai įsitikinę, kad naujovė prisidės prie pastangų mažinti plastiko šiukšlių kiekį jūrose ir vandenynuose. Šiuo metu ruošiamasi pradėti masinę tokių maišelių gamybą.

Nuo šių metų liepos 1 d. visos Japonijos parduotuvės ima mokestį už plastikinius maišelius pirktoms prekėms pakuoti. Vyriausybė tikisi, kad tai padės sumažinti plastiko šiukšlių kiekį šalyje ir prie jos krantų. Lankytojams taip pat siūlomi nemokami maišeliai, pagaminti iš biologiškai yrančių augalinių pluoštų. Be to, gyventojai raginami ateiti į parduotuves su savo krepšeliais, kad būtų sunaudojama mažiau plastiko.

JT duomenimis, planetoje kasmet pagaminama apie 300 mln. tonų plastiko šiukšlių. Iš jų maždaug 8 mln. tonų patenka į Pasaulinį vandenyną.

Trys minėti asmenys parskrido į Japoniją trečiadienį pirmuoju lėktuvu, pasiųstų evakuoti šalies piliečių iš koronaviruso protrūkio epicentre atsidūrusio Uhano miesto.      

Ketvirtadienį Kinijos vyriausybė pranešė, kad koronaviruso aukų padaugėjo iki 170, taip pat patvirtinta daugiau kaip 1 700 naujų užsikrėtimo atvejų.

Su trim naujais atvejais Japonijoje šis virusas diagnozuotas jau 11 žmonių, tarp jų dviem asmenims, kurie užsikrėtė virusu, nors nesilankė Kinijoje.     

„Be aštuonių ankstesnių atvejų, tarp žmonių, vakar grįžusių iš Uhano, infekcija patvirtinta viena asmeniui su ligos simptomais ir dar dviem žmonėms, kuriems simptomai nepasireiškė“, – parlamente sakė sveikatos apsaugos ministras Katsunobu Kato (Kacunobas Katas).   

Vyriausybės vadovas Shinzo Abe (Šindzas Abė) įstatymų leidėjams sakė, kad trys sugrįžę japonai, kuriems diagnozuotas virusas, bus gydomi specialioje medicinos įstaigoje.

Susidūrėme su visiškai nauja situacija.

Trečiadienį pareigūnai pranešė patvirtinę antrą atvejį, kai naujasis virusas buvo diagnozuotas asmeniui, nesilankiusiam Kinijoje.  

Ši moteris dirbo kelionių gide autobuse, kurio vairuotojas užsikrėtė nauju koronavirusu, nors taip pat nesilankė Kinijoje.   

Vairuotojas pareigūnams sakė anksčiau šį mėnesį vežęs dvi grupes turistų iš Uhano. Vėliau jam pasireiškė ligos simptomai.  

„Aštuntasis atvejis yra antras įtariamas incidentas, kai asmuo virusu užsikrėtė nuo kito asmens“, – sakė sveikatos apsaugos ministras.

„Susidūrėme su visiškai nauja situacija“, – kalbėjo jis. 

Pirmą kartą 100 ir daugiau metų turinčių žmonių skaičius čia perkopė 70 tūkst. Penktadienį paskelbtais vyriausybės duomenimis, šalyje, kuri dėl mažo gimstamumo taip sparčiai sensta kaip jokia kita pramoninė valstybė, gyvena 71 238 šimtamečiai.

Anot vyriausybės, daugumą šimtamečių – 88,1 proc. – sudaro moterys. Šimtamečių skaičius Japonijoje kasmet auga jau 49 metus. Prie japonų ilgaamžiškumo prisideda tradicinė virtuvė, medicinos pažanga ir sveikatos priežiūra. Vidutinė moterų gyvenimo trukmė Japonijoje yra 87,3 metai, vyrų – 81,2 metai.

Nepaisant ilgos gyvenimo trukmės, Japonijos gyventojų skaičius dėl žemų gimstamumo rodiklių mažėja. Tačiau šimtamečių, anot ekspertų, toliau daugės. Prognozuojama, kad jau po kelerių metų daugiau kaip 100 tūkst. japonų bus 100 metų ar vyresni. 1963-iaisiais pradėjus fiksuoti atitinkamą statistiką, šalyje buvo tik 153 šimtamečiai.

Politikai tikisi, kad renginių gausa tokia proga suteiks naują impulsą santykiams su Japonija.

2020 metais bus minimos 80-osios Ch. Sugiharos veiklos Lietuvoje metinės ir 120-osios paties diplomato gimimo metinės.

„Tai puiki proga paminėti išskirtinį žygdarbį, įtvirtinti mūsų bičiuliškus, partneriškus santykius su Japonija“, – BNS sakė viena iš 35  projektą pasirašiusių parlamentarų liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen.

Pasak jos, metinės turėtų būti išnaudojamos siekiant sustiprinti žmogiškuosius ryšius su Japonija.

„Mes turėtumėme kviesti Japonijos atstovus apsilankyti Lietuvoje. Tai (metinės) galėtų tapti platforma dar labiau sustiprinti mūsų politinius visuomeninius, kultūrinius ryšius“, – kalbėjo politikė.

Japonijos konsulas Ch. Sugihara konsulatą Kaune atidarė 1939 metų rudenį. Jam buvo pavesta rinkti žvalgybinę medžiagą apie karinę situaciją regione.

Europos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciams ir sovietams padalijus Lenkiją, tūkstančiai žydų iš šios šalies atvyko ieškoti prieglobsčio Lietuvoje. Tačiau čia santykinė ramybė tęsėsi neilgai, ir Raudonajai Armijai okupavus šalį, jie ėmė ieškoti būdų pasprukti nuo karo.

Ignoruodamas griežtas Japonijos vyriausybės instrukcijas, Ch. Sugihara 1940-ųjų vasarą išdavė kelis tūkstančius tranzitinių vizų. Jas gavę, tūkstančiai žydų traukiniu per Sibirą pasiekė Japoniją. Istorikų teigimu, Ch. Sugiharos dėka Holokausto išvengė 6 tūkst. žydų.

Projektą dėl metinių parėmęs „socialdarbiečių“ lyderis Gediminas Kirkilas BNS sakė, kad Ch. Sugiharos veikla „pastatė mūsų santykius su Japonija į ypatingą vietą“.

„Panašaus lygio santykių neturi nė viena kaimyninė šalis, net didesnė, tokia kaip Lenkija“, – teigė parlamentaras.

Pasak jo, Ch. Sugiharos veikla japonams yra vienas nedaugelio atvejų, kada su Adolfo Hitlerio Vokietija sąjungą sudaręs Tokijas gali iš Antrojo pasaulinio karo istorijos pateikti ką nors pozityvaus.

G. Kirkilas tvirtino, kad augant įtampai dėl globalios prekybos, ryšiai su Japonija Lietuvai gali būti kertiniai.

Anot Seimo vicepirmininko, 2020 metais Lietuvoje galima tikėtis aukšto rango Japonijos pareigūno vizito.

„Manau, kad reikėtų pagalvoti apie kokių nors rimtesnių konferencijų (suorganizavimą), kur būtų galima detaliau įvertinti mūsų bendradarbiavimo laikotarpį. Būtų gerai, kad tai vyktų dalyvaujant aukštiems Japonijos svečiams“, – kalbėjo G. Kirkilas.

Lietuva Japoniją laiko svarbiausiu politiniu ir ekonominiu partneriu Azijoje. Japonijos premjeras Shinzo Abe (Šindzas Abė) Lietuvoje viešėjo 2018 metų sausį.