„Aš labai bijojau numirėlių. Negalėjau žiūrėti į mirusį žmogų. Net per televizorių pamatęs karstą, iškart perjungdavau kanalą. Tačiau kolega Darius Lukoševičius mane drąsino, sakė nebijoti ir tikino, kad viskas bus gerai. Lūžis įvyko per keletą savaičių, kitaip tariant, užaugo stora oda. Pripranti prie to, ir eidamas į namus mintis palieki darbe“, – apie pirmuosius iškvietimus šį trečiadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“ kalbės J. Matonis.

Nors toks darbas reikalauja kuo tiksliau, aiškiau ir įdomiau pateikti informaciją iš įvykio vietos žiūrovams, J. Matonis teigia, kad žmogiški dalykai yra aukščiau. Atvykęs filmuoti reportažo pirmiausia jis padaro esminį dalyką. „Etika reikalauja įvertinti situaciją. Žinoma, juk egzistuoja žmogiški dalykai. Jeigu matysi, kad žmogui reikia pagalbos ar jo gyvybei gresia pavojus, tai visų pirma gelbėsi, o tik vėliau dirbsi“, – pasakos Jaunius.

Rimtas, konkretus ir puikiai tinkantis šiai pozicijai – toks televizijos ekrane atrodo J. Matonis. Tačiau pirminis planas buvo visai kitoks, žurnalistas buvo pakviestas vesti kitokio pobūdžio laidos, o paprašytas pavaduoti kolegą vos kelioms laidoms, pasiliko dirbti prie kriminalinių reportažų.

„Tai nutiko absoliučiai atsitiktinai. Iki šiol jaučiu tokią laikinumo nuotaiką. Atėjau į LNK televiziją pakviestas vesti pramoginės vakaro laidos, bet ji užtruko. Tuo metu kriminalus ir žinias vedė Darius Lukoševičius. Matyt, jam buvo per daug darbo ir jis nespėjo, todėl paprašė manęs jį pavaduoti kriminaluose vos keliose laidose, kol suras žmogų. Tai aš iki šiol laukiu, kol mane pakeis tas žmogus ir laukiu to pramoginio projekto“, – šypsenos veide neslėpė J. Matonis.

J. Matonis papasakojo, ir kaip atsipalaiduoja po darbų. Norėdamas pabėgti nuo sunkių nusikaltimų, vagysčių ir avarijų jis kartu su žmona jau daugiau nei dešimt metų lanko šokius. Nors, kaip jis teigia pats, nesitikėjo, kad tai vyks taip ilgai. „Tikrai negalvojau, kad tai užtruks, kaip ir mano darbas kriminaluose. Tai nebuvo tiesiog bendra mintis, tai buvo ultimatumas ir aš jau nebegalėjau rinktis. Bet aš buvau tikras, kad tai nesitęs ilgai, mėnesį, galvojau, daugiausiai. Bet iš tiesų, kai tu matai, kaip šypsosi moteris, kai ji šoka, tai tokio reginio nenori praleisti. O juolab leisti jai šypsotis kitam partneriui“, – apie bendrą pomėgį su žmona pasakos J. Matonis.

Laidoje „Šeškinės 20“ šįvakar svečiuosis kelionių guru Orijus Gasanovas, J. Matonis bei serialo „Monikai reikia meilės“ aktoriai Aidas Barkauskas ir Julius Žalakevičius.

„Turiu draugų būrelį, su kuriuo dažnai suplanuojame įvairias keliones po užsienio šalis – esame aplankę Indiją, Maroką, o šįkart grįžau iš atostogų Slovakijos Auštuosiuose Tatruose. Kadangi tai – jau ne pirma mano kelionė į kalnus, nieko blogo neįtariau, - juokiasi LNK laidos „Kriminalinė Lietuva“ vedėjas Jaunius Matonis, pasakodamas smagią istoriją, puikiai derančią prie naujojo televizijos sezono šūkio – „Aistra nugalėti“.

Jaunius suprato, jog šįkart kalnuose neteks ramiai pasivaikščioti miško takeliais: „Jau pirmą dieną mus pasitiko Slovakų rojumi vadinama trasa, kuria ėjome apie 6 kilometrus. Iš pradžių teko eiti virš kalnų upelio paguldytų kopėčių skersiniais , kurie buvo šlapi ir slidūs, o laikytis nebuvo už ko“. Su aukščio baime Jauniui teko susidurti  ir kopiant į kelių dešimčių metrų aukštį kopėčiomis,  pritvirtintomis prie uolos šalia šniokščiančio krioklio.  Anot Jauniaus, taip kopiama tol, kol pasiekiamos kitos vadinamosios kopėčios.  Taip bekopdami jie pasiekė 2 kilometrų aukštį.

Kitas dienas kriminalinių naujienų apžvalgos vedėjo laukė naujos trasos – kelionės akmenų briaunomis, šalia esant aukštam skardžiui, iš kurio po kojomis matėsi tik eglių viršūnės ir pasakiškais gražūs slėniai tolumoje.

„Kartą yra tekę lipti gaisrininkų kopėčiomis, kojos buvo kaip švininės“, - sako J. Matonis. Jis prisipažįsta: „Panašiai jaučiausi ir su žmona užlipęs į Didžiąją Defanso arką Paryžiuje. Apžvalgos aikštelėje negalėjau prisiversti pažiūrėti žemyn ir nufilmuoti miesto panoramos. Tai padarė žmona“, - juokiasi.  Su savimi Jauniui teko kovoti, kai prieš keletą metų Žemuosiuose Tatruose šventė  Naujuosius metus ir keltuvu pakilo į aukščiausią viršukalnę: „Apėmė paniška baimė, sėdėjau čigoniškoje smuklėje, gėriau arbatą su romu ir neprisiverčiau lipti žemyn“, - pasakoja jis.

Tačiau šįkart viskas baigėsi kitaip. Šioje kelionėje ekstremalią trasą įveikęs Jaunius Matonis įsitikino, kad galų gale aukščio baimės atsikratė ir netgi pradėjo jausti potraukį kitiems ekstremaliems išbandymams:

„Trasos pabaigoje save įtikinėjau, jog galiu dar daugiau, kol ją įveikiau ir supratau, kad daugiau nebebijau“.  Savo asmenine pergale besidžiaugdamas Jaunius Matonis patikina – naujų ekstremalių planų jis tikrai turi.