Šiemet Kauno miesto savivaldybė nusprendė atsisakyti padėkų, medalių, suvenyrų, visa tai pakeičiant į šventę.  

„Vakar turėjome ypatingą vakarėlį. Sukvietėme kelis šimtus pažangiausių Kauno mokinių ir jų mokytojų. Nuo penktokų iki abiturientų – olimpiadų ir įvairių konkursų laureatai, pelnę I–IV vietas“, – trečiadienį paviešino nuotraukas iš vakarėlio savivaldybė. 

„Šiemet nusprendėme, kad verčiau padovanoti gerą emociją ir smagią šventę. Su Vido Bareikio energijos bomba tai pavyko geriau nei galėjome tikėtis, – pridūrė savivaldybės atstovai, dėkoję jaunuoliams ir jų pedagogams – AČIŪ, kad Kaunas gali didžiuotis Jūsų laimėjimais. Nestabdom ir tęsiam toliau!“

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Pritrūksta įgūdžių

Pandemija, atskleidusi daug netikėtumų apie mūsų visuomenę, parodė, kad jaunajai kartai taip pat trūksta kartais ir visiškai elementarių skaitmeninio raštingumo žinių, pavyzdžiui, kaip pasirašyti dokumentą nuotoliniu būdu.

Praėjusiais metais paskelbti "Eurostat" duomenys atskleidė, kad Lietuvos jaunimas (16–24 metų) ES pirmauja pagal turimus bazinius ir aukštesnio lygio skaitmeninius gebėjimus – 93 proc. šalies jaunuolių turi puikius minėtus įgūdžius. Antrą vietą sąraše dalijamės su Estija ir Nyderlandais, o nusileidžiame tik Kroatijai. Atrodo, kad jaunajai kartais nebėra, ko mokytis, tačiau realybė yra kitokia – visos spragos atsiskleidžia tuomet, kai kalbama apie profesionalius įgūdžius.

"Jaunoji karta, žmonės iki 30-ties, turi puikius įgūdžius laisvalaikiui, pavyzdžiui, geba naudotis socialiniais tinklais ir pan. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai kalbame apie profesionalius skaitmeninius įgūdžius, kurie yra būtini darbo rinkoje ar kitiems dalykiniams reikalams. Tokiais atvejais pamatome, kad ir jauniems žmonėms gali pritrūkti skaitmeninių įgūdžių", – sako asociacijos "Langas į ateitį" veiklų vadovė Jurgita Vasilavičiūtė-Garunkštienė.

Eglei Jankauskienei – tik 27-eri, tačiau nepaisydama stereotipo, kad jauni žmonės puikiai išmano, kaip naudotis išmaniosiomis technologijomis ir internetu, ji pati išbandė nuotolinius projekto "Prisijungusi Lietuva" organizuojamus skaitmeninio raštingumo mokymus ir tai rekomenduotų padaryti visiems bendraamžiams.

Atrodo, socialiniais tinklais moka naudotis, bet viešojo administravimo informacinėmis sistemomis, kur labai aiškiai aprašyta, kaip sistema naudotis, nepavyksta.

Bendrauja su bendraamžiais

Darbe E.Jankauskienei tenka bendrauti su jaunais žmonėmis. Pašnekovė sako pastebėjusi, kad jiems dokumentų pasirašymas elektroniniu parašu kartais būna rimtas iššūkis.

"Atrodo, socialiniais tinklais moka naudotis, bet viešojo administravimo informacinėmis sistemomis, kur labai aiškiai aprašyta, kaip sistema naudotis, nepavyksta. Kartais tai gali būti ir teksto suvokimo problemos, nes dažnas nenori skirti laiko įsigilinti, o tik paviršutiniškai prabėga. Kas keisčiausia, ypač sunku šia sistema naudotis 18–22 metų žmonėms, nors jie užaugo su informacinėmis technologijomis", – pastebėjimais dalijasi ji.

Apie nemokamus skaitmeninio raštingumo mokymus moteris sužinojo iš vietinės bibliotekininkės. Nuo praėjusių metų lapkričio jai teko išklausyti kursus trimis skirtingomis temomis.

"Rinkausi iš programų, kurios man aktualios tiek darbe, tiek kasdienybėje. Man naudingiausi buvo mokymai apie "Google" paskyrą ir jos turimas funkcijas. Ši paskyra labai naudinga, kai reikia persiųsti didelės apimties failus, nuotraukas, ko neįmanoma padaryti paprastu e. paštu. Taip pat buvo proga prisiminti debesų talpyklas. Vertinga buvo išmokti ir tai, kaip nustatyti automatinį laiškų išsiuntimą e. paštu. Dar gilinau žinias, kaip efektyviai naudotis "Excel" skaičiuokle. Tai aktualu kasmet darbe ruošiant ataskaitas, be šitos priemonės sunku išsiversti", – vardija ji.

Nuolat reikia mokytis

Pasak E.Jankauskienės, pasimokyti apie šiuolaikines technologijas ir internetą vertinga ne tik vyresniems žmonėms, tačiau ir dar neturintiems 30-ies.

"Pavyzdžiui, aš turiu ir socialinės pedagogikos bakalaurą, ir viešojo administravimo magistrą, tačiau neabejoju, kad žinias reikia nuolat gilinti ir stengtis nepamiršti seniau įgytų įgūdžių – todėl ir reikia mokytis visą gyvenimą. Jeigu nori tobulėti, neturi būti dėl to gėda. Juk visų mūsų žinių lygis yra skirtingas", – įsitikinusi pašnekovė.

Ji priduria, kad su skaitmeninių įgūdžių stygiumi labiausiai susidūrė vos įstojusi į universitetą – studijuojant bakalaurą jai teko mokytis daugybės "Excel" ir "Word" programų funkcijų, su kuriomis mokykloje nebuvo supažindinta, vėliau žinias moteris gilino magistro studijose. E.Jankauskienė sako greitai išeisianti į motinystės atostogas, bet žada nesustoti mokytis net ir augindama vaiką.

Dėl jaunosios kartos

A. Plungė – Sportininkų namų, kai kurių vadinamų Sporto muziejumi, įkūrėjas sukaupė daugybę istorinės medžiagos apie Klaipėdos sportininkus, tarp jų – ir olimpiadų dalyvius bei prizininkus.

Anot jo, jaunoji karta ne itin daug ką apie juos žino. A. Plungei kilo mintis surinkti visą informaciją ir išleisti knygą.

"Olimpinėse žaidynėse dalyvavo 33 klaipėdiečiai. Apie kiekvieną jų būtų galima parašyti po atskirą knygą, bet surinkau juos į vieną leidinį. Apie vienus parašiau plačiau, apie kitus – mažiau, nes ir jų nuopelnai nevienodi. O ir jų kelias iki olimpinių žaidynių nebuvo trumpas, tai irgi bandžiau atskleisti knygoje", – pasakojo A. Plungė.

Dvi ryškiausios žvaigždės

Pagal pelnytų olimpinių medalių skaičių didžiausios žvaigždės Klaipėdoje – dviratininkai.

Šios knygos pristatymas ir buvo proga vieniems kitus pamatyti, nes ir jie patys vieni kitų nelabai žino, juk laiko diapazonas nuo 1968 iki 2016 m. – labai ilgas, tai yra kelios sportininkų kartos.

Iš 33 uostamiesčio olimpiečių buvo 13 dviratininkų, po penkis krepšininkus, lengvaatlečius ir irkluotojus, po du plaukikus ir sunkumų kilnotojus bei vienas imtynininkas.

Į knygą įtraukti ir neblogai pasirodę paralimpinių žaidynių dalyviai. Jų buvo keturi.

"Didžiausia žvaigždė iš visų Klaipėdos olimpiečių – dviratininkas Gintautas Umaras, kuris Seulo olimpinėse žaidynėse pelnė du aukso medalius, ir, žinoma, krepšininkas Modestas Paulauskas, kuris yra klaipėdietis, nors jį gali savintis ir Kaunas, ir Šakiai, ir visa Lietuva. Modestas čia užaugo, čia išmoko žaisti krepšinį, čia pirmąkart tapo Lietuvos krepšinio čempionu su Klaipėdos komanda", – vardijo A. Plungė.

M. Paulauskas irgi pelnė du olimpinius medalius – 1972 m. Miunchene su SSRS komanda iškovojo auksą, o 1968 m. Meksikoje užėmė trečią vietą, be to, jis buvo keturiskart Europos čempionas, dukart – pasaulio.

Sieks suburti į draugiją

Kiti mūsų olimpiniai krepšininkai irgi turi po du bronzos medalius, tai – Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas, vieną gavo Rytis Vaišvila.

Knygos apie Klaipėdos olimpiečius autorius turi dar vieną svajonę. Jis norėtų suburti Klaipėdos olimpiečius į vieną asociaciją.

Lietuvoje tokia organizacija yra, o Klaipėdoje – dar ne.

"Šios knygos pristatymas ir buvo proga vieniems kitus pamatyti, nes ir jie patys vieni kitų nelabai žino, juk laiko diapazonas nuo 1968 iki 2016 m. – labai ilgas, tai yra kelios sportininkų kartos", – kalbėjo A. Plungė.

Ar tikrai? Norėdama atsakyti į šį klausimą sugrįžtu mintimis į savo vaikystę ir, tarsi kokia praeities prisiminimuose užstrigusi pensininkė, pradedu dūmoti tema: „ o mūsų laikais buvo taip ir anaip....“

Taigi – „mūsų laikais“ tikrai daug kas buvo kitaip. Visų pirma tai, kad daug ko nebuvo. Nebuvo išmaniųjų telefonų ir WiFi ryšio. Parduotuvėse nebuvo majonezo, žirnelių, ananasų.

Ir dar nebuvo tokios 21 amžiaus „inovacijos“, kaip įvairūs „socialiniai cerberiai“ – tai yra įvairios ir įvairias teises ginančios kontoros, MeToo judėjimai ar ugdymo įstaigų etatus užpildę ir perpildę socialiniai pedagogai bei psichologai.

Jolantos Blažytės asmeninio arch. nuotr.

Todėl „mūsų laikais“ moterys vyrų seksualinį priekabiavimą patirdavo jau mokyklos suole nuo pat pirmos klasės. Priekabiavimas pasireikšdavo tuo, kad berniukai tampydavo mergaites už kasų ar kilnodavo joms sijonus. Pasiskųsti „mūsų laikais“ nebūdavo kam (kaip minėjau nebuvo nei socialinių pedagogų, nei MeToo judėjimo), todėl mergaitės pačios galvodavo, kaip duoti atkirtį „priekabiautojams“. O galimybių šiai „misijai“ buvo tikrai daug. Pavyzdžiui, galima buvo „priekabiautojui“ už apykaklės įmesti ledinį varveklį, į kuprinę pripilti rašalo ar į kotletą įfarširuoti slieką. Asmeniškai man tos kovos ilgainiui nusibodo, todėl be pašalinės pagalbos supratau, kad su tais „priekabiautojais“ kur kas naudingiau yra ne kovoti, o tiesiog užmegzti diplomatinius santykius. Pavyzdžiui, duoti jiems nusirašyti „matiekos“ kontrolinį mainais už tai, kad anie man padovanos „Pink Floyd“ įrašą ar nusives į kiną. Tokiu būdu išmokau būti bet kokių santykių kūrėja, o ne auka.

Tuo tarpu „šiais laikais“ kone kiekvienas merginų ar moterų timptelėjimas už sijonų tesibaigia didžiausiais viešais skandalais ir naujais ES projektų rašymais.

„Mūsų laikais“ merginos galėdavo netrukdomai tarpusavyje pyktis ir taikytis gal po 10 kartų per dieną ir jokie socialiniai cerberiai nekišdavo nosies į šiuos procesus. Ir tik todėl jau mokykloje turėjau puikią galimybę savo kailiu patirti, kas yra tas moteriškas solidarumas, o kas yra moteriška konkurencija.

Dabar gi gausybė mokyklose sutūpusių socialinių pedagogų, ieškodami sau veiklos, būtinai įsivelia į paauglių tarpusavio „tūsus“ ir su savo moralais apie tai, kas, jų asmenine nuomone, yra gražu, o kas negražu, priverda dar daugiau košės, nei jos galėtų išsrėbti su gyvenimo realybe susipažįstantys paaugliai.

„Mūsų laikais“ vienintelis „socialinių cerberių“ taikinys tebuvo agresyviai besielgiantys mokiniai, kurie buvo išsiunčiami mokytis į specialias mokyklas. Ten „cerberiai“ su chuliganais ir aiškindavosi savo santykius, netrukdydami mokyklų bendruomenėms būti ugdymo, bet ne perauklėjimo įstaigomis.

Dabar gi kiekvienas suįžūlėjęs chuliganas turi visas galimybes pastatyti visą mokyklos bendruomenę ant ausų ir paversti ją jo „socialinės integracijos“ procesą aptarnaujančiu personalu. Kaip gerai, kad „mūsų laikais“ savo mokykloje nemačiau tokių pavyzdžių, priešingu atveju bučiau įtikėjusi, kad parazitavimas gyvenime suteikia daugiau galių, nei pastangos mokytis ir siekti rezultatų.

Ar buvo „mūsų laikais“ patyčios, deja, pati negaliu atsakyti. Tiesiog neprisimenu. O prisimenu tik tiek, kad, pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį vis kas nors mane pavadindavo „ryža“, nes kaip tik tuo metu ant nosies išlįsdavo „saulės“ strazdanėlės. Bet, kadangi, tuo metu nebuvo jokių rašytinių instrukcijų, kaip atpažinti patyčias, tai ir toliau ramiai sau vaikščiodavau aukštai užrietusi savo strazdanotą nosį, užsiimdama kur kas įdomesniais reikalais, nei savo teisių ieškojimas.

Tuo tarpu šiais laikais, būdama socialiai atsakinga pilietė, turbūt tiesiog privalėčiau parašyti kokį nors ES finansuojamą projektą, skirtą kovai už visų strazdanosių teises.

Mūsų laikais nebuvo ir lytinio švietimo pamokų, todėl visi žinojome tik vieną su lytiškumu susijusį dalyką: kad vyras yra vyras, o moteris yra moteris. Ir dar žinojome, kad vyras yra stiprioji lytis, todėl jis visada privalo saugoti savo moterį ir ginti ją nuo visokiausių pavojų. Šių žinių užteko, kad savo gyvenimo vyru pasirinkčiau tą, kuris visada, be jokių instrukcijų ir ES projektų, buvo pasiruošęs bet kuriam galimam mano skriaudėjui „užvažiuoti į liūlį“. Jei ne fiziškai, tai bent morališkai.

Ar tikrai tokiomis šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius, kurie prisiims atsakomybę ir už savo gyvenimus ir už mūsų valstybę?

„Šiais laikais“ – viskas paprasčiau: jei moteris vyrui pasipasakoja apie kokį nors skriaudėją, tai vyras, net nepakeldamas savo pilvo nuo sofos, gali tiesiog pasiūlyti moteriai internete pasiieškoti kokios nors jos teises ginančios kontoros. Nesvarbu, kad tos kontoros dažniausiai užsiima ne realiu moterų gynimu, bet tik savo reklama ir projektų rašymu.

„Mūsų laikais“ nebuvo jokių perdėtų kovų už vyrų ir moterų vienodumą, todėl tėvynės gynyba, kaip ir karas smėlio dėžėse, buvo išskirtinis vyrų užsiėmimas. Todėl moterys žinojo, kas yra moteriškumas, o vyrai žinojo, kas yra vyriškumas.

Dabar gi, kaip ne keista, ne vyrai, o aukštuose politiniuose postuose esančios moterys siūlo visoms Lietuvos moterims privalomąją karinę tarnybą. Čia tai jau visai nesusigaudau logikoje. Pasirodo, Lietuvos moterys be MeToo pagalbos niekaip negali apsiginti nuo jų sijoną timptelėjusio „priekabiautojo“, bet be problemų gali apginti tėvynę nuo agresyvaus priešo ar net vadovauti prieštankinės gynybos batalionui.

Tikrai nenorėčiau grįžti į tuos „mūsų laikus“, kai parduotuvėse nebuvo majonezo.

Bet iš kitos pusės, turiu už ką ir padėkoti tiems „mūsų laikams“. Ir būtent už tai, kad tuo metu nebuvo tiek „socialinių cerberių“, kurie išsirikiavę prie mano mokyklos suolo ar namų durų saugotų mane nuo bet kokio šaltesnio vėjelio. Ir tik „laisvės nuo socialinių cerberių“ dėka aš turėjau galimybę patirti ir pajausti visas gyvenimo spalvas bei skonį ir tapti tokia, kokia esu dabar. Pirmiausia –žinanti, kas yra atsakomybė už savo gyvenimo pasirinkimus. Ir dar žinanti, kad reikia tiesiog išmokti gyventi tame pačiame pasaulyje, kuriame gyvena ir „kitokie“ žmonės. Galbūt man nemalonūs ar nesielgiantys taip, kaip aš norėčiau, kad jie elgtųsi. Ir dar...

Ai, neberašysiu, nes ir taip post‘as gavosi gana „fariziejiškas“. Bet tik todėl, kad tai tebuvo vienintelė mano surasta galimybė pasigilinti į klausimą: „ar tikrai tokiomis šiltnamio sąlygomis auginama jaunoji karta padovanos mums lyderius, kurie prisiims atsakomybę ir už savo gyvenimus ir už mūsų valstybę?“

„Jaunimui dabar reikia įskiepyti atsakomybės, nes jie visko nori čia ir dabar, jie nori, kad pasaulis juos vertintų, tačiau patys ne visada tam pasauliui nori kažką duoti. Užaugo tinginių ir narcizų karta“, – sako rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis. Jis pasakoja pats metęs filologijos mokslus universitete, nes dar būdamas studentu pradėjo uždirbti pasakiškus pinigus. Sąjūdžio laikais dirbdamas vertėju Andrius uždirbdavo nuo 70 iki 100 dolerių per dieną, o jo mama, dirbdama avalynės dizainere, uždirbdavo viso labo 5–7 dolerius per mėnesį.

Jauni žmonės neturi reiklumo patys sau, jie tingi įdėti pastangų.

Televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris Arūnas Valinskas dabar dirba ir dėstytoju, ugdančiu naują televizijos vedėjų kartą. Arūnas atviras – jaunimas dar negreitai pakeis televizijos vilkus. „Jauni žmonės neturi reiklumo patys sau, jie tingi įdėti pastangų. Mes dar ilgai nesulauksime sau konkurencijos, nes tiesiog nėra kam mūsų pakeisti“, – apie jaunimo galimybes tapti televizijos žvaigždėmis kalba A. Valinskas.

Jis tikina iš tėvų pasigendantis vaikų auklėjimo. Esą tėvai labai myli ir lepina vaikus, tačiau vien meile talento neišugdysi, reikia griežto auklėjimo. Arūnas pats kadaise savo sūnų išleido mokytis į internatinę mokyklą Didžiojoje Britanijoje, tačiau vos po kelių mėnesių sūnus ėmė skųstis, kad jam ten nepatinka ir jis nežino, ką ten daro. „Aš jam pasakiau, kad tu greičiau sužinok, ką ten veiki, nes būsi ten dar ilgai“, – nuolaidų sūnui nedarė Arūnas.

Žinomas ekonomistas, buvęs Laisvosios rinkos instituto Lietuvoje vadovas, dabar vadovaujantis panašiai organizacijai JAV, Atlantoje, Žilvinas Šilėnas pasakos apie savo mokslus Anglijoje. Jis baigė tarptautinį bakalauriatą arba kitaip sakant – 11 ir 12 klasę internatinėje mokykloje Velse. „Ta mokykla buvo Hario Poterio, Jungtinių Tautų ir gelbėtojų mišinys. Pusę dienos tu mokydavaisi, o kitą pusę dirbdavai gelbėtoju, padavėju ar kuo kitu. Esmė buvo ta, kad suvoktum ir mokslo, ir darbo svarbą. Mokslai toje mokykloje kainavo apie 40–50 tūkstančių eurų, tačiau, visa laimė, aš laimėjau stipendiją“, – pasakos Žilvinas Šilėnas.

Studijoje svečiuosis ir geriausia pasaulio dirigente išrinktos lietuvės Mirgos Gražinytės-Tylos tėvai. Jie pasakos, kiek investavo į dukros lavinimą ir mokslus, kad ji pasiektų aukštumų itin vyriškoje profesijoje. Laidoje dalyvaus ir jaunieji Lietuvos talentai – „Lietuvos balso. Vaikai“ nugalėtoja Milėja, to paties projekto dalyvė ir talentu groti būgnais publiką sužavėjusi septynmetė Nikolė bei keturiomis kalbomis kalbanti Unė, kurios mama vardan dukters mokslų persikraustė gyventi iš Panevėžio į sostinę. Moteris pasakos paaukojusi savo karjerą vardan dukros lavinimo ir galimybės užauginti ją itin sėkmingu ir talentingu žmogumi.

Paradoksalu, bet nors pačiai (kaip turbūt dažnam moksleiviui) tikrai yra pasitaikę dienų, kai iš mokymo įstaigos pareidavau nubliautu veidu, šiandien priežasčių beveik nebepamenu. Užtat labai ryškiai atmintyje iki šiol įstrigę idiotiški pretekstai, dėl kurių per dantį kolektyviai traukdavome kitus. Tarp jų – nieko išskirtinio, vaikai juk tyčiojasi iš tų, kurie kiek kitokie. Apkūnesni, keistokai kvepia, kalba su akcentu, rengiasi ne kaip visi, neatitinka griežtų reikalavimų, koks turi būti tikras berniukas ar tikra mergaitė. Būdamas vaiku dar nelabai suvoki, kad ir su tuo autsaideriu, tebūnie visiška tavo priešingybe, turite šį tą bendra – jausmus. Jis irgi gyvas. Ir gal tai tu jam atrodai kažkoks keistas. Tačiau abu turite teisę gyventi. Ramiai ir be žodinių išpuolių ar juoko pavymui.

Norisi tikėti, kad dauguma tų, su kuriais per paskutinį skambutį atsisveikindama susimojavau aš, šiandien subrendę pakankamai, jog tai suprastų. Tikiuosi, nebeprunkščia į kumštį, išgirdę aukštesniu balsu ir kiek manieringiau kalbantį vyrą. Nebešnabžda draugeliams į ausį užgaulių juokelių, pamatę moterį kultūristę. Nebeklijuoja etikečių bendradarbiui, kuriam patinka rengtis vien spalvingais drabužiais, kuriuos nusimezgė pats iš nuosavo šuns vilnos.

Kai žmogus patiria gyvenimą, kardinaliai besiskiriantį nuo jo, ima trupėti tvirtovė, kuri vadinasi "Aš žinau geriausiai".

Ir vis dėlto nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kad patyčios – ne vystyklai, kad kiekvienas iš jų su amžium išaugtų. Štai sėdi karštą vasaros dieną lauko kavinėje, matai artėjančią apkūnesnę merginą, išdrįsusią užsidėti šortus, ir jau girdi kūmutes prie gretimo stalo pašaipiai sakant: "Žiūrėk, kokia gražuolė!" Ar nuo galvos iki kojų išsitatuiravęs vyrukas, kuriam būtinai kas nors pajus pareigą pamoralizuoti, kaip jis, kvailys, savo kūną susigadino. O komentarai internete – išvis atskira respublika, kuriai apkeliauti vargu ar pakaktų gyvenimo (ir noro).

Štai dėl to labai mėgstu bendrauti su daug tolimų kraštų apkeliavusiais žmonėmis. Arba jei ne fiziškai, tai bent jau mintimis po knygų pasaulį paklajojusiais. Ne tik dėl įdomių istorijų, bet ir filosofijos, kurią tokie pašnekovai dažniausiai būna prisijaukinę. Kai žmogus patiria gyvenimą, kardinaliai besiskiriantį nuo jo, ima trupėti tvirtovė, kuri vadinasi "Aš žinau geriausiai". Pamačiusį Azijos gatvėse altorėlius su limonadu, skirtu dievams, maisto turgus, kuriuose vabalai – ne radinys higienos kontrolei, o delikatesinė prekė, ar šeimas, kuriose melstis penkiskart per dieną – normalu, mažai kas stebina neigiamai. Ir jei į tokį žmogų žiūri su pagarba bei teigiama emocija, jis nesukinės pirštu prie smilkinio tau – net jei vietoje skrybėlės ant pakaušio esi prisitvirtinęs ananasą. O jei dar turi ką papasakoti, žiūrėk, gal net išmoksite vienas iš kito kažko naudingo ir paaiškės, kad ananasas – ekologiškas ir patogus galvos apdangalas.

O štai kai egzistuoji kaip arklys, užsidangstęs akidangčiais, nesiliauji galvoti, kad tai, koks esi, kaip gyveni ir mąstai tu – tobulas pavyzdys. Ir kiekvienam, netelpančiam į tuos rėmus, mėgini skaudžiai parodyti, kur jo vieta. Aiškini, su kuo tuoktis, nes kitokia meilė negu tavo – netikra, nurodinėji, kokią šukuoseną nešioti, nes įmantresnė – išsidirbinėjimas, ar kam melstis, nes du dievai po vienu stogu arba vienos valstybės perimetre juk tilpti negali. Tarsi vaikas, kuris nepažįstamą objektą iškart laiko grėsmingu, todėl geriau pirmas puls, kad tik nekiltų grėsmės tam, ką taip gerai žino.

Tai štai, tikiuosi, kad dabartinė jaunoji karta, tebūnie ir per išmaniojo ekraną, pamatys, jog pasaulis didžiulis bei margaspalvis. Ir neapsiriboja vien jų laiptine. O kartu vis dažniau primins tai ir savo tėvams bei seneliams, jei šie netyčia primiršo.

"Mes, jaunimas, naujoji karta, gyvename įdomiu laikotarpiu – tūkstantmečių sandūroje. Juk ne paslaptis, kad žmonija XX amžiuje iš tiesų pasiekė savo galimybių apogėjų. Technikos laimėjimai, mokslo atradimai, atvėrė mano kartai duris į pasaulį, kur įmanoma ir galima viskas. Apmaudu, kad visa tai ką galėtume išnaudoti geriems tikslams veikė kaip godumas, noras išsiskirti, pirmauti, vadovauti.

Pinigai, kuriuos turi mano karta – laisvės įrankis – garsiai šaukiame mes, ir visai nesuprantame, kad tie patys pinigai kurių mes vaikomės yra vergija.

Skundžiamės aukštomis prabangos prekių kainomis, ir nesuprantame, kad viskas yra pigu, ką galima sutvarkyti ir nusipirkti už pinigus. Materialinės vertybės mums atneša valdžią, mes visi tai žinome, tik dažnai net patys sau nedrįstame to pripažinti. Dabar juk taip populiaru būti hipsteriu.

Nors iš tikrųjų, turtas, o ne intelektas ar dvasinis grožis yra pagrindinis žmogaus vertinimo kriterijus. Mano karta tiki, kad už pinigus gali nupirkti viską.

Mes trokštam būti madingi, šiuolaikiški ir blizgėti visuomenėje, bent jau savo draugų tarpe. Individualumas, taip jis pamažu, mažais žingsneliais skinasi kelią į tendencijų Olimpą, tačiau, yra nusodinamas masių. Daug paprasčiau įsilieti į minią ir tapti tokiu, kaip visi, lengviau sutikti nei paprieštarauti, išduoti nei apginti tai, kas tau brangu.

Dvasios stiprybės, mano laikų žmogui atrofavosi su kai kuriomis smegenų ląstelėmis. Ir išvis, iš kur jos semtis?

Laikraščiai masiškai pateikia skandalingas nieko nesakančias istorijas, žurnalai daugiausia „moko“ dietų, sekso ir mados, knygos užsiguli lentynose (o ir nėra laiko kada jas skaityti, kai gyvenimo tempas toks didelis), artimi žmonės dažnai nesuranda laiko išklausyti ir patarti.

Mums beprotiškai sunku gyventi, mes tik skundžiamės, skundžiamės ir dar kartą skundžiamės, tada nuraminame save, kad pasaulyje apstu žmonių kuriems dar sunkiau, ir toliau egzistuojame be tos dvasios stiprybės.

Daug galvojame. Bet tik apie save. Taip tai neprasminga, galbūt egoistiška, bet taip paprasčiau. O kam gilintis, kai tarsi fekalijos galime plaukti pasroviui? Bet ir to nesuprantame, kokiais šikniais užaugome.

Daugelis maniškių mėgsta žaisti kitų gyvenimais ir meile. Kuo toliau, tuo labiau nebetikime jausmais, jų tyrumu ir ištikimybe, o jausmų demonstravimą laikome silpnybe. Myli? Vadinasi, kažko reikia. Mes leidžiame, kad meilė, kaip didžiulė likimo dovana, taptų pigia preke. Pažinčių portalai ir pasimatymų programėlės pilnos vartotojų ir tikrai ne visi ieško tik trumpalaikių nuotykių. Mums visiems reikia to paties, tik nenorime, to pripažinti. Mes klaidžiojame tamsoje ieškodami saulės šviesos, kuri sušildytų mūsų sušalusias širdis ir apgaubtų savo švelnumu. Ieškome to, ko neturime, bet ko trokštame. Deja, kiekvienas susidūrimas su išmatomis dvelkiančia tikrove, nepagražinta "Instagram" filtrais ir neišvengiamas nusivylimas gramzdina mūsų jaunas sielas vis giliau į cinizmo liūną.

Kartais ir viltis miršta. Mes nesuprantame, kad jei jaunas žmogus neturi vilties, jis ne jaunuolis, o pensininkas.

Pripažįstu – esu linkusi į savižudybę. Bet juk nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad jis pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, kai tuo tarpu subrendęs pasiryžęs tam tikslui paskirti visą gyvenimą.

Arba dar geriau – aš linkusi į meną. Juk būtent taip dabar madoje sakyti.

Aš bohema – naujų emocinių pojūčių pasaulį šiandien atveria narkotikai, alkoholis, didelis greitis už vairo, seksualinė laisvė, cigaretės. Jei nėra kažko tikro, pasitenkinama pigiu pusfabrikačiu. Svaigalai ir pasilinksminimai padeda pamiršti problemas, pabėgti nuo kasdienybės. Kas žino, gal geriau užsimerkti ir gyventi svajonių, iliuzijų pasaulyje. Mes pagarsiname muziką ir renkamės būtent šį kelią. Patį lengviausią vedantį į niekur.

Gyvename taip, kaip norime. Seksas, narkotikai, kartais studijos, bet dažniausiai vakarėliai, televizija ir internetas. Visos vaivorykštės spalvos!

"Koks tuščias jūsų gyvenimas" – sako man slyvą primenanti močiutė autobuse.

"Bet mums juk taip smagu", – atsakau. – "Be to, juk tai mūsų gyvenimas" – priduriu.

Mes idiotai, pamirštame, kad ateis diena, kai jaunystė atneš mums bankų kortelių skaitytuvą su sąskaita ilgio sulig kalėdinių dovanų sąrašu, kurį rašydavome vaikystėje. Ir tą sąskaitą teks sumokėti.

Jaunimo fronte nieko naujo, šaltas į ledo luitą pavirtęs protas, nebe jausmai mus valdo. Geriausius draugus iš didžios raidės, pakeičiame net ir maža krūva kupiūrų. Srutomis apdergtą sielą ir širdį, tarsi mažais piranijų dantukais graužiančią sąžinę apvalo įvairaus tipo svaigalai. Jie padeda gyventi be meilės ir šilumos.

Visi mes žmonės, kad ir bejausmiai.

Įsivaizduojam, kad esame ypatingi, išskirtiniai, trokštam garbės ir šlovės ir tikim, kad patys valdom gyvenimą, kuriame nesiruošiam vargti ar taikytis su kitų žmonių norais.

Mes vartotojai, kurie skubėjo užaugti, o užaugę pametėm save.

Bet užtai esame optimistai, tiesa?

2019 metais linkiu nepavirsti ta šūdinąja karta. Išsaugoti savo vertę ir vertybes, mylėti ir nebijoti tuo dalintis. Linkiu būti savo tėveliais, tik naujesniais laikais, su daugiau galimybių, perspektyvų ir ryžto", – nuoširdžiai bei atvirai pareiškė G. Matelytė.

Požiūrio į nuosavybę pokytis

Didžiausia dalijimosi ekonomikos varomąja jėga laikoma jaunoji karta, kuri išsiskiria unikaliu požiūriu į daiktus. Vartotojų elgsenos tyrimai rodo, kad pinigus leisdami patirtims ir įspūdžiams šios kartos atstovai jaučiasi laimingesni, nei pirkdami naujus daiktus. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė pastebi ir tai, kad jiems, skirtingai nei vyresnės kartos atstovams, kur kas svarbiau turėti prieigą prie daikto, o ne patį daiktą.

„Kalbant iš psichologinės pusės, toks jaunų žmonių požiūris į daiktus ir gebėjimas nuo jų „atsirišti“ glaudžiai susijęs su materialine visuomenės gerove. Kuo mes geriau gyvename, tuo labiau mažėja poreikis turėti nuosavus daiktus – ilgainiui tiesiog prarandame baimę jų netekti. Dėl to jaunesni žmonės jaučiasi puikiai turėdami ne patį daiktą, o patogią prieigą prie jo. Skirtingai elgiasi vyresnės kartos atstovai – saugumo jausmą jie dažniausiai sieja su daiktų turėjimu, todėl rečiau naudojasi ir dalijimosi paslaugomis“, – įžvalgomis dalijasi D. Balčiūnienė.

Atliepdama vartotojų poreikius, dalijimosi ekonomika evoliucionuoja ir jau peržengė tradicines – automobilių ar kambario poilsiui – ribas. Įmonių grupės „Modus Group“ žmogiškųjų išteklių vadovė Lina Jurjonė pastebi, kad ši tendencija keliasi ir į darbinę aplinką.

Kuo mes geriau gyvename, tuo labiau mažėja poreikis turėti nuosavus daiktus – ilgainiui tiesiog prarandame baimę jų netekti.

„Įmonėse vis labiau įsigali atvira organizacinė kultūra, idėjų generavimas bei įgyvendinimas kartu. Tam pasitelkiamos tarpusavio komunikaciją lengvinančios platformos, tokios kaip „Workplace by Facebook“, „Slack“ ar „Appear.in“, dirbama atvirose erdvėse (angl. open space), dalijantis ir darbo vietomis, ir idėjomis. Kai kiekvienas darbuotojas turi patogias sąlygas įžvalgoms, pasiūlymams pateikti, kai mato, kaip jie virsta realybe, jis jaučia didesnę motyvaciją siekti bendrų įmonės tikslų. Taip dalijimosi ekonomika, įsiliejusi į naują, mentalinę formą, atliepia kiekvieno iš mūsų norą – būti išgirstiems ir įvertintiems, savo potencialo nepaliekant užrašuose darbo knygoje“, – teigia L. Jurjonė.

Naujos dalijimosi ekonomikos formos

Šiandien pasaulyje galima aptikti daugybę naujų dalijimosi ekonomikos pavyzdžių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek netikėti. Skirtingos internetinės platformos gali padėti rasti žmones, kurie pagal gyvenimo įpročius puikiai tiktų gyventi kartu, dalijantis kambariu („Apartmate“); taip pat – galinčius prižiūrėti šunį („DogBuddy“), pagaminti vakarienę („Chefly“) ar užleisti savo darbo vietą („WeWork“).

Pasak automobilių dalijimosi paslaugos tiekėjo „CityBee“, priklausančio „Modus Group“, vadovo Luko Ylos, Lietuvos rinkoje atitinkamai populiarėja dalijimasis automobiliais. Lyginant su 2016 metais, pernai „CityBee“ automobilių dalijimosi paslauga naudojosi net 40 proc. daugiau vartotojų.

Skaičiuojama, kad dalijimosi paslaugų operatorių parką papildžius vienu automobiliu, keliuose sumažėja nuo 5 iki 15 nuosavų transporto priemonių. Prie spūsčių mažinimo Lietuvos keliuose prisideda ir vis daugiau šiuolaikinių įmonių, kurios darbuotojams parūpina ne automobilius kaip daiktą, o galimybę naudotis automobilių dalijimosi platformomis.

„Mobilumo rinka evoliucionuoja. Jeigu anksčiau dalijimasis automobiliu buvo bene didžiausia inovacija, tai šiandien šiltesniuose kraštuose siūloma dalintis motoroleriais, paspirtukais ir kitomis transporto priemonėmis. Kinijoje išpopuliarėję dviračių dalijimosi paslaugų operatoriai gyventojams suteikė dar daugiau patogumų – galimybę „viešuosius“ dviračius palikti ne konkrečiuose taškuose, o bet kur mieste. Šis modelis sparčiai plečiasi ir į didžiuosius Europos miestus“, – apžvelgia L. Yla.

Kaip pradėti dalintis idėjomis?

„Modus Group“ žmogiškųjų išteklių vadovės L. Jurjonės teigimu, dalijimosi kultūrai įmonėje startą duoda tinkamai parengta darbinė aplinka ir atvirumą skatinanti atmosfera. Darbuotojams sukūrus sąlygas, kuriose jie gali patogiai bendrauti, vieni kitiems patarti ir generuoti naujas idėjas, auga ir jų noras prisidėti prie įmonės sėkmės istorijų.

„Tai išbandėme praktiškai: naująjį biurą įrengėme pritaikius atvirų erdvių koncepciją, sudarant sąlygas laisvai judėti po biuro erdves ir dalintis darbo vietomis su kolegomis. Šis sprendimas gimė atsižvelgus į tai, kad atvirose erdvėse darbuotojai linkę daugiau bendrauti, dalintis idėjomis ir greičiau spręsti kylančias problemas, lyginant su individualių darbo vietų kultūra. Be to, tokia darbinė atmosfera padeda kolegoms atrasti save naujose srityse, jėgas išbandant kitame skyriuje ar pereinant dirbti į jį. Tai kuria didelę vertę organizacijai, nes darbuotojo žinios ir patirtis lieka įmonėje, tik „migruoja“ į kitą sferą“, – pasakoja L. Jurjonė.

Pasak specialistės, dalijimosi kultūrą taip pat skatina sėkmingi pavyzdžiai, parodantys kaip vieno ar kelių kolegų idėja „prigyja“ visoje įmonėje.

„Realus pavyzdys: energetiniame sektoriuje dirbantys kolegos ėmė svarstyti, kiek kavos puodelių išgeria per dieną, kiek kavos tirščių sukaupia. Galiausiai jie sumanė rūšiuoti kavos tirščius ir naudoti juos kaip žaliavą energijai gauti. Idėja pritraukė administraciją, kitus skyrius, netgi kolegas iš skirtingų miestų – jie vieningai (ir prasmingai) pradėjo rūšiuoti šį produktą. Taip kolegos pamatė, kad kiekvienas gali inicijuoti reikšmingus pokyčius, būti išgirstas. Visi šie atradimai, be abejonės, motyvuoja stengtis nubėgti extra mylią – nes žinai, kad ir joje, ir finišo tiesiojoje laukia stiprus palaikymas“, – apibendrina L. Jurjonė.

Etnomuzikologės, televizijos ir radijo laidų vedėjos gyvenimas – tikras suktinis, įtraukiantis ją į nesibaigiančius filmavimus, tačiau neišpildytų svajonių – pilnas kraitis: „Apie taksi galėčiau knygą parašyti, tad labai norėčiau išsilaikyti teises.“

Prisiminimai apie Klaipėdą pagal Z. Kelmickaitę

Gimusi ir užaugusi Klaipėdoje Z. Kelmickaitė tikina, kad jūrinio miesto atmosfera labai prisidėjo prie jos charakterio formavimosi.

„Tai laisvo žmogaus miestas – atrodo, gali bet kada įsėsti į laivelį ir išplaukti. Klaipėdiečiai turi išmonę, kurios neturi kiti. Ten jūros stichijos didybė, susimaišiusi su paslaptingumu, suteikia nepalūžtančio žmogaus statusą. Tiesa, mano vaikystės Klaipėda kitokia nei dabar – senamiestyje buvo viskas suversta, net nesimatydavo tų taisyklingai išdėstytų gatvelių. Visada, kai atvažiuoju į Klaipėdą, galvoju, kaip gražu. Tos mažos gatvelės – savotiškas Mažosios Lietuvos, jūrinės valstybės paveldas“, – pasakoja Z. Kelmickaitė.

Pašnekovė apgailestauja, kad pastaruoju metu Klaipėdoje apsilanko tik kartą per metus. „Visiems sakau, kad esu vilnietė, gimusi Klaipėdoje. Kai 1969 m. atvažiavau studijuoti į Vilnių, įsimylėjau jį amžiams. Čia – atviras miestas“, – tikina ji.

Z. Kelmickaitė prisimena, kad Klaipėdoje visada būdavo žuvies ir gatve risnojantis arkliukas: „Kiekvieną vakarą žvejys pabelsdavo į namų duris ir sakydavo mamai: „Ponia, gal silkių norite?“ Viena silkė – 20 kapeikų, o gerai parūkyta – 25.

Visada prisiminsiu, kaip Butkų Juzės gatve risnodavo arkliukas, o vežime sėdintis žmogus grodavo lūpine armonika. Vaikai žinodavo, kad atvažiavo šiukšlių ir popierių surinkėjas, kuris tuoj duos saldainių arba balionėlį.“

Paklausta, kaip muzika tapo tokia svarbia gyvenimo dalimi, Z. Kelmickaitė net nusistebi ir sako, kad kitaip ir būti negalėjo.

„Klaipėdoje baigiau muzikos mokyklą, vėliau – Stasio Šimkaus konservatorijoje muzikologiją. Turėjau minčių apie filologiją, bet muzika nugalėjo dėl to, nes ten galėjai pasakoti istorijas ir apturėti gilesnius pokalbius su žmonėmis. O liežuvį aš turiu nuo vaikystės, tai taip ir liko“, – juokiasi muzikologė.

Būdama 27 metų, Z. Kelmickaitė pradėjo dėstyti Klaipėdos Menų fakultete – nors jauna, tačiau pasiruošusi pasidalyti meile folklorinei muzikai ir tradicijoms.

„Pamenu, buvo linksma. Kartą dėsčiau liaudies kūrybą, tai užsirakindavome auditorijoje ir šokdavome su studentais, kad niekas nepatrukdytų. Tarp studentų buvo ir už mane vyresnių, bet autoritetą išlaikyti pavykdavo – tiesa, net nesistengdavau, nes ne tai svarbiausia. Aš manau, kad svarbiausia būti nuoširdžiam ir duoti žmonėms, ką turi geriausio“, – portalui LRT.lt teigia muzikologė.

Šiais metais Z. Kelmickaitė buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi ir, kaip pati teigia, jai šis pagerbimas buvo labai netikėtas: „Myliu savo kraštą ir stengiuosi visas jėgas atiduoti dėl tradicinės kultūros puoselėjimo. Esu keliavusi po visą pasaulį, bet mūsų kraštas vienintelis toks sodrus. Didelė garbė jame kurti ir būti pripažintai.“

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Nacionalinio charakterio ypatumai pagal Z. Kelmickaitę

„Žinote, esame talentinga, bet durna tauta, nes nesuvokiame, kokie esame Dievo pabučiuoti, – kritiškai, bet su meile teigia pašnekovė. – Problema ta, kad nemokame dalytis turtais su kitais – esame per daug uždari ir pasipūtę.“

„Ryto suktinio“ laidos vedėja pasakojo niekada nesupratusi, kodėl, pavyzdžiui, dėstytojai dalydavosi geromis knygomis tik su savo studentais, neduokdie, pasiims kažkas iš kito fakulteto. „Kai geriau pagalvoji, juk čia nieko nėra tavo – tu ateini į pasaulį nuogas ir išeisi iš jo nieko ten nenusinešęs. Jeigu pamatei, išmokai kažką gero, pasidalink su kitais. Šis bendrumo džiaugsmas turėtų lydėti mumis kasdienybėje“, – teigia pašnekovė.

Jaunoji karta yra mano barometras – pagal jų veidus, nuolankumą ir atžagarumą pasitikrinu, ar aš sugebu dar kažką padaryti.

Ji tikina, kad mama ją išmokė mažiau verkti, o daugiau matyti tai, kas gražu, todėl niekas neišgirs jos niurnančios: „Dėkoju savo šviesaus atminimo mamai už tai, kad niekada neleido man nusiminti. Bet jeigu pradėsiu burbėti – atneškite man saldainių, ir viskas bus gerai.“

Savaitės suktinis pagal Z. Kelmickaitę

Etnomuzikologė jau 30 metų vadovauja Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, o kiekvieną savaitę pradeda filmavimais ir laidų montavimu LRT studijose.

„Visą laiką sakau, kad liesėsiu ir sportuosiu nuo pirmadienio, bet iš tikrųjų išeina tik tai, ką darau jau daug metų. Nuo aštuonių ryto filmuoju, antradienį ir trečiadienį montuoju, ketvirtadienį dėstytojauju, penktadienį taip pat, o per savaitgalį ruošiuosi studijoms ir laidoms. Tada atsibundi pirmadienį ir vėl viskas iš pradžių“, – su šypsena portalui LRT.lt pasakoja Z. Kelmickaitė.

Anot jos, toks tempas yra geriausias vaistas nuo nuobodulio ir turi tik vieną minusą – pritrūksta laiko naujiems iššūkiams.

„Žinote, dabar juoksitės, bet aš niekada gyvenime nevairavau. Esu nuolatinė taksi klientė, galėčiau knygą parašyti apie taksi kronikas. Bet pagalvojau, kad pats laikas išsilaikyti teises. Ir tai ne viskas. Norėčiau išmokti kalbėti angliškai. Žodžiu, visko aš dar noriu – tai gal dar ne visai sena?“ – juokauja pašnekovė.

Z. Kelmickaitė prisipažįsta, kad studentai geriausiai atspindi jos veiklos sėkmę: „Jaunoji karta yra mano barometras – pagal jų veidus, nuolankumą ir atžagarumą pasitikrinu, ar aš sugebu dar kažką padaryti.

Liūdžiu tik dėl vieno dalyko – jie nebežiūri į akis, nes yra nugrimzdę į braukomuosius telefonus. Bet tie, kurie engia jaunus žmones... Taip, jie nepatyrę, taip, jie nesuprato, bet jie nori žinoti. O tu, senas, jeigu nenori – viso gero. Ir nedejuoki.“

Beveik prieš dešimtį metų, Z. Kelmickaitei teko atsisakyti Vilniaus savivaldybės tarybos nario posto dėl aktyvios žurnalistinės veiklos, tačiau ji teigia ilgai nesvarsčiusi. „Supratau, kad norėdamas kažką reikšmingo nuveikti politikoje turi būti politinės partijos įkaitas ir negali elgtis laisvai. Pagalvojau – Dieve, kiek galėčiau nufilmuoti Lietuvos ir gražių žmonių joje. Tada pasirinkau likti žurnalistikoje.“

Pasak Z. Kelmickaitės, ji nėra patenkinta šiandienine žurnalistika – trūksta atidumo žmogaus gerovei: „Nežinau, kodėl šiandien taip įdomu kedenti kitų patalus ir žiūrėti pro rakto skylutę. Gal ir kalbu kaip senas vazonas, bet, manau, žurnalistai turėtų paaiškinti, sergėti mažiau suprantančius ar žinančius ir kalbėti patikrintais faktais“, – dėsto LRT laidų vedėja.

Neblėstančios energijos užburta, pokalbio pabaigoje Z. Kelmickaitė pasiprašė vieno dalyko, o kelių palinkėjo ir visiems lietuviams: „Dieve, palaikyk tu dar mane, kad aš tvirtai kojomis į žemę remčiausi ir galėčiau nufilmuoti žmones kaimuose ir parodyti, ką jie verda, kaip jie myli, kodėl jie nekenčia. Aš iš kiekvieno žmogaus mokausi ir kiekviena akimirka yra pamoka. Atverkime akis, širdis ir niekada nepasiduokime.“

Ta proga nka.lt kalbina naujai kuriamos mergaičių grupės trenerį Simą Juraitį ir Nacionalinės krepšinio akademijos direktorių Audronį Jančiauską.

Pokalbis su NKA direktoriumi A. Jančiausku:

– Ar NKA įžvelgė problemą moterų krepšinyje?

– Taip, NKA mato problemą. O problema iš tiesų labai aiški – mergaičių krepšinis išgyvena tam tikrą krizę. Pripažinkime: susidomėjimas moterų krepšiniu labai mažas, rezultatai nėra geri, ko pasekoje yra užauginama mažai žaidėjų.

– Kokia NKA pozicija norint populiarinti mergaičių krepšinį?

– Mokyklos pozicija yra ieškoti būdų sudominti mergaites. Norime turėti gerą strategiją, kaip tai padaryti, turėti trenerių entuziastų, kurie norėtų dirbti su mergaitėmis, nes tai yra labai mažai pelningas darbas. NKA nori partnerių, kurie padėtų tai įgyvendinti. Labai gerai, kad šią problemą mato ir Lietuvos moterų rinktinės treneris Mantas Šernius. Jis yra suinteresuotas dėl merginų krepšinio ateities, nori, kad kuo daugiau žmonių būtų įtraukti į mergaičių ugdymą. Labai svarbu, kad suinteresuotas yra ir Lietuvos sporto universitetas. LSU vienokiu ar kitokiu būdu prisideda prie krepšinio vystymosi.

NKA yra Lietuvos sporto universiteto socialinė partnerė, todėl jau ne kartą esame kalbėję ir su fakulteto dekanu N. Masiuliu, ir su prorektoriumi M. Balčiūnu apie galimybę ieškoti būdų, kaip spręsti šitą problemą. Vienas iš kylančių klausimų: kaip padidinti masiškumą? Pirmiausiai mums reikia specialistų, kurie būtų susidomėję, kurie nori dirbti moterų krepšinyje. 

– Koks NKA tikslas pirmiesiems metams?

– Turime tikslą pradžioje surinkti bent 1-2 grupes. Norime, jog iš Kauno informacija pradėtų skilti plačiau, pereiti į regionus. Drauge su LSU galėtume kurti perspektyvą jaunam žmogui, kuris atvyko iš Alytaus ar Prienų. Įgijęs reikalingą kompetenciją, jis grįžtų į savo rajoną turėdamas didelę motyvaciją, nes turėtų kur dirbti. Norime, jog NKA padėtų tokiems treneriams įsikurti, o Lietuvos sporto universitetas suteiktų žinių. Vaikai tiek Vilniuje, tiek Kaune, Prienuose ar Molėtuose yra panašūs. Svarbiausia – sugrąžinti dirbantį, motyvuotą žmogų į regionus, suteikiant jam normalias sąlygas dirbti.

– Galbūt NKA turi numačiusi ir ateities planus?

– Taip NKA turi pagrindinį tikslą: ateityje parengti bent keletą žaidėjų, kurios užaugtų ir pretenduotų į Lietuvos jaunimo rinktines, o vėliau galėtų varžytis moterų krepšinio lygoje. Siekiant tai padaryti privalome pradėti nuo kuo didesnio jų įtraukimo, nuo konkurencijos didinimo. Vienintelis kelias tai padaryti – rodyti dėmesį mergaitėms ir norėti dirbti su jomis ne vienerius metus.

Pokalbis su treneriu S. Juraičiu:

– Treneri, kas paskatino Jus pradėti treniruoti mergaites?

– Norėjosi iššūkių. Treniruoti mergaites man atrodė iššūkis, galimybė siekti didesnių bei tolimesnių tikslų. Tikriausiai būtent tai mane ir paskatino to imtis.

– Ar mergaitės noriai renkasi į krepšinio treniruotes?

– Pirmomis treniruotėmis pradinukės vangiai renkasi į treniruotes, tačiau to galima buvo tikėtis. Moterų krepšinis Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip vyrų, o ir mergaičių tėveliai nelabai žino, ko galima tikėtis treniruotėse. Tėveliai dažnai vadovaujasi stereotipais, kad tai yra vyrukų sportas, o jei nori kažko pasiekti – privalai būti aukšto ūgio. Aš su tokia tėvelių nuomone nesutinku. Šiuolaikinis krepšinis keičiasi. Krepšinyje viskas greitėja ir ūgis tampa ne pačiu pagrindiniu kriterijumi dominuoti aikštelėje.

– Kokie yra Jūsų tikslai treniruočių metu?

– Mūsų tikslai treniruotėse yra ne tik išmokti krepšinio elementų, bet ir gauti gerų emocijų per įvairiausius žaidimus bei aktyvias veiklas.

– Koks būtų Jūsų palinkėjimas jaunoms mergaitėms, kurios dar tik svarsto, ar krepšinis yra jų sportas?

– Visų pirma, kviečiu prisijungti prie mūsų naujai kuriamos 7-9 metų mergaičių grupės, nes treniruotės iki Naujųjų metų yra visiškai nemokamos. Antra, linkiu kantrybės jūsų sportiniame kelyje ir tikiu, jog netolimoje ateityje jūs būsite tomis merginomis, kurios grąžins Lietuvos moterų krepšiniui pergales tarptautinėse arenose.

Treniruotės iki Naujųjų metų – nemokamos.

NKA treneris Simas Juraitis kviečia 7 – 9 metų mergaites lankyti krepšinio treniruotes, kurios vyks A. Sabonio krepšinio centre (Pašilės g. 41) – antradieniais ir ketvirtadieniais 13:30 val.

Kviečiame prisijungti prie naujai kuriamos mergaičių grupės! Daugiau informacijos telefonu +370 658 48 959.