Tačiau tenka pripažinti, kad ir JAV politikai kartais suklysta – visko gerai neapskaičiuoja.

Vien per pastaruosius porą dešimtmečių JAV žvalgyba nesugebėjo numatyti ir sulaikyti musulmonų teroristų.

Tai jie JAV civiliniais lėktuvais sugriovė dangoraižius dvynius ir Pentagono pastatą.

Amerikiečiai taip pat klaidingai manė, kad Irako diktatorius Saddamas Husseinas turi atominę bombą, kurios JAV kariškiai taip ir nerado.

Štai ir dabar matome keblią situaciją Afganistane. JAV kariškių apmokyta naujai suformuota Afganistano armija lengvai pasidavė prastos reputacijos talibų judėjimo kovotojams su visa JAV kariškių palikta technika.

Ko vertos scenos, kurias matome per televiziją?

Pabėgėliai afganai, lyg būtų kokios nors musės, bandė kabintis į pajudėjusius keleivinius lainerius, pulkais bėgo iš paskos, beveik puldami po ratais.

JAV turėjo numatyti tokią tragiškai absurdišką situaciją ir elgtis kiek kitaip.

Duodamas interviu dienraščiui „The New York Times“, kuris buvo paskelbtas trečiadienį, J. Bidenas, įveikęs D. Trumpą per praeitą mėnesį vykusius rinkimus, leido suprasti, kad jo prioritetas bus gaivinti koronaviruso krizės nuniokotą JAV ekonomiką, o ne radikaliai keisti prekybos politiką.

„Noriu užtikrinti, kad įnirtingai kovosime, pirmiausiai investuodami į Ameriką“, – laikraščiui sakė išrinktasis prezidentas.

„Neketinu su niekuo sudarinėti jokių naujų prekybos susitarimų, kol neatliksime didelių investicijų čia, namuose, ir į mūsų darbuotojus“, įskaitant dirbančius švietimo srityje, kalbėjo J. Bidenas.

Šis pareiškimas žada svarbių padarinių JAV sąjungininkėms ir priešininkėms, o labiausiai – Kinijai.

D. Trumpas pradėjo prekybos karą su Pekinu, Vašingtonui skundžiantis dėl nesąžiningų subsidijų ir intelektinės nuosavybės vagysčių.

Anksčiau šiais metais pasirašytas „pirmosios fazės“ susitarimas įtampą šiek tiek sumažino, o J. Bideno komentarai rodo, kad jis planuoja iš pradžių laikytis šios sutarties, bet neatšauks Pekinui įvestų muitų.

Analitikų nuomonė, J. Bideno komentarai rodo, kad būsimasis prezidentas supranta riziką, keliamą Vašingtono prekybos ryšių pertvarkymo, kai ekonomika išlieka smarkiai paveikta COVID-19 pandemijos, taip pat stengsis nesupykdyti sąjungininkų šalies viduje, padėjusių jam laimėti rinkimus.

„Kalbant apie Kiniją, staigmenos čia nėra“, – naujienų agentūrai AFP sakė Cornellio universiteto ekonomikos profesorius Eswaras Prasadas.

„Bidenas tikriausiai sulauktų didžiulio pasipriešinimo iš profesinių sąjungų ir Kinijos vanagų Respublikonų partijoje, jeigu atšauktų muitus nepareikalavęs Kinijos nuolaidų“, – pridūrė jis.

Atkurti ryšius

Dėl D. Trumpo neprognozuojamos diplomatijos Vašingtonas nesulaukė didelio palaikymo savo ginče su Pekinu. Duodamas interviu J. Bidenas sakė nedelsdamas susitelksiantis į ryšių su Amerikos sąjungininkais gerinimą.

„Geriausia strategija Kinijos atžvilgiu, manau, būtų pasiekti, kad kiekviena iš mūsų sąjungininkių – arba bent jau buvusių sąjungininkių – mus palaikytų. Tai man bus svarbus prioritetas pirmosiomis prezidentavimo savaitėmis – mėginti sugrąžinti mus į tą pačią stovyklą su mūsų sąjungininkais“, – nurodė išrinktasis prezidentas.

Jis pripažino, Jungtinės Valstijos „kol kas neturi“ pakankamų svertų spausti Pekiną.

Geresni ryšiai su sąjungininkais, ypač Europos Sąjunga, veikiausiai suteiktų Vašingtonui stipresnes pozicijas spausti Kiniją daryti tolesnių nuolaidų.

E. Prasadas sakė, kad J. Bideno komandai „bus perduotas prekybos ir ekonomikos derybų su Kinija pagrindas, smarkiai pakreiptas konflikto, o ne bendradarbiavimo link“.

„Naujoji administracija imsis reikšmingų strategijos ir taktikos poslinkių, palyginus su Trumpo administracijos politika, bet bendra priešiška nuostata Kinijos atžvilgiu veikiausiai liks nepakitusi“, – prognozavo ekonomistas.

Dar vienas svarbus J. Bideno politikos akcentas bus santykiai su ES, kuriai, vadovaujant D. Trumpui, irgi buvo įvesta virtinė muitų. Europos Sąjunga taip pat yra įsitraukusi į virtinę ginčų su JAV įvairiais klausimais, pradedant aerokosminių technologijų pramone, baigiant interneto milžinių apmokestinimu.

Bendrija atrodo nusiteikusi bendradarbiauti: kaip pranešė dienraštis „The Financial Times“, Briuselis planuoja įkvėpti naujos gyvybės partnerystei su Vašingtonu, sprendžiant įvairias problemas, pradedant kova su pandemija, baigiant pastangomis sustabdyti miškų naikinimą.

„Manau, Bideno administracija bus palanki tokiai iniciatyvai“, – sakė strateginių studijų centro „European Council on Foreign Relations“ (ECFR) ekspertas Edwardas Aldenas. Jis pažymėjo, kad susitarimas dėl skaitmeninės erdvės apmokestinimo galėtų atnešti Vašingtonui labai reikalingų pajamų.

Tačiau J. Bideno komentarai taip pat rodo, kad nauja laisvosios prekybos sutartis, kurią Jungtinė Karalystė pageidauja sudaryti su Vašingtonu po „Brexito“, artimiausiu laiku tikriausiai nebus priimta.

JAV prezidento rinkimai rudenį gali būti savotiškas „deja vu“: juose susidurs ilgametę politinę patirtį turintis kandidatas J. Bidenas ir „labai stabiliu genijumi“ save laikantis D. Trumpas, kurį vis dar galima vadinti politikos naujoku. Vis dėlto, jeigu 2016 metų rinkiminė kampanija neretai atrodė kaip visuomenę linksminantis žaidimas, 2020 metais ant kortos yra pastatyta daug: dar keturi metai chaoso JAV politikoje arba Demokratų partijos principais paremta JAV politika. Ar kuris nors iš šių variantų yra geresnis Baltijos šalims?

D. Trumpas: labai (ne)stabilus genijus Baltuosiuose rūmuose

D. Trumpo veiklą dabar palankiai vertina tik 39 proc. amerikiečių, o jį išgelbėti galėtų nebent staigiai atsigavusi JAV ekonomika ar dar didesnės riaušės JAV.

D. Trumpo pergalė 2020 m. JAV prezidento rinkimuose būtų ne išimtis, o taisyklė JAV politinės sistemos istorijoje: po Šaltojo karo pabaigos visi JAV prezidentai buvo perrinkti antrajai kadencijai. D. Trumpo veiklą dabar palankiai vertina tik 39 proc. amerikiečių, o jį išgelbėti galėtų nebent staigiai atsigavusi JAV ekonomika ar dar didesnės riaušės JAV, rodančios D. Trumpo pasisakymų pagrįstumą.

Jau po pirmųjų D. Trumpo prezidentavimo metų „Foreign Affairs“ žurnalo daryta apklausa parodė, jog daugiau negu pusė JAV analitikų mano, jog D. Trumpas drastiškai pakeitė JAV užsienio politiką. D. Trumpas pavadino NATO pasenusia ir grasino JAV pasitraukimu iš šios organizacijos, jeigu NATO narės „nesusimokės sąskaitų“, pakeitė JAV draugų ir priešų sampratą, pasitraukė iš daugiašalių formatų ir tarptautinių sutarčių, kurios buvo inicijuotos ankstesnių administracijų bei padėjo JAV išlaikyti įtaką pasaulyje. Dėl keleto dalykų D. Trumpas buvo teisus: JAV užsienio ir saugumo politika nėra filantropija, JAV sąjungininkai Europoje  savo gynybai išleidžia per mažai ir pernelyg kliaujasi JAV kaip pagrindiniu savo saugumo garantu, nors dažnai nenori prisidėti prie klausimų, svarbių JAV, sprendimo.

D. Trumpo administracijos užsienio ir saugumo politika atrodo chaotiška, ji nėra panaši į gilios strateginės minties ar sąmoningai suformuluotos doktrinos rezultatą. JAV užsienio ir saugumo politika D. Trumpo prezidentavimo metu yra labiau panaši į laivą, prie kurio vairo pešasi ne vienas asmuo (JAV Kongresas, JAV sekretoriai bei D. Trumpo patarėjai), norintis laivą nukreipti reikiama linkme, nes pats kapitonas (t.y. JAV prezidentas) tinkamai to padaryti nesugeba.

Kol kas, nors ir nukrypdamas nuo kurso, laivas kryptį išlaikė: nepaisant įžeidimų JAV sąjungininkams Europoje D. Trumpo „Twitter“ paskyroje ir susilpnėjusių transatlantinių ryšių, JAV įsipareigojimus NATO išlaikė, JAV santykiai su Rusija neatšilo, Ukrainai buvo pradėti tiekti kitokios kategorijos ginkluotė, NATO Rytų flangas nebuvo užmirštas. Bet jeigu tokia situacija tęsis dar ketverius metus, kur laivas (JAV) nudreifuos – neaišku.

Tad D. Trumpo perrinkimo atveju, laukia arba chaotiškos D. Trumpo politikos tąsa arba dar sudėtingesnė situacija. Viena aišku – stabilumo ir aiškumo JAV užsienio ir saugumo politikoje tokiu atveju ir toliau tikėtis neverta. Nors tinkamai išnaudotas netikėtumo veiksnys saugumo srityje gali pasitarnauti kaip koziris, D. Trumpo prezidentavimas  nėra tas atvejis.

J. Bidenas: JAV (iš)gelbėtojas?

40 metų senatoriaus patirtį, 12 metų patirtį JAV Senato Užsienio reikalų komitete turintis J. Bidenas kovoje dėl JAV prezidento posto save pozicionuoja kaip kovotoją už tradicinius JAV idealus ir vertybes, kuriomis JAV vadovavosi ilgus metus, ir JAV gelbėtoją nuo kitos D. Trumpo kadencijo. J. Bideno teigimu, jeigu D. Trumpas bus perrinktas, NATO nebeliks. J. Bideno skelbiama JAV užsienio ir saugumo politikos darbotvarkė panaši į tiesioginę konfrontaciją su D. Trumpu: žadama atkurti ryšius su JAV sąjungininkais, kovoti su klimato kaita, skatinti demokratijos plėtrą, kovoti su autoritariniais režimais - kitaip tariant, grąžinti dalį JAV užsienio ir saugumo politikos elementų, kurių laikėsi ankstesnės JAV administracijos.

J. Bidenas atrodo stabilesnis kandidatas į JAV prezidento postą, tačiau ar būtent tokio tipo stabilumo Baltijos šalims reikia?

Lyginant su D. Trumpu, J. Biden kandidatūra Baltijos šalims gali atrodyti patraukli dėl jo paramos NATO, JAV sąjungininkams ir partneriams, taip pat jo pabrėžiamos būtinybės tinkamai balansuoti Rusijos galią. JAV santykių su Rusija perkrovimas ateityje, ko gero – per artimiausią JAV prezidento kadenciją, tikrai turės įvykti, juolab kad 2021 metas baigiasi galioti paskutinė JAV-Rusijos ginkluotės ribojimo sutartis. Tačiau tikėtina, kad jis vyks griežtesnėmis ir labiau realistiškomis sąlygomis nei kad anksčiau: Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus, be to vienas iš J. Bideno kampanijos akcentų yra kova su bloga įtaka, kurią skleidžia „kleptokratinis Rusijos režimas.“ Tad J. Bidenas, ko gero, laikytųsi B. Obamos nubrėžtų linijų Rusijai tol, kol ši negrąžins Krymo Ukrainai.

Viena vertus, J. Bidenas atrodo stabilesnis kandidatas į JAV prezidento postą, tačiau ar būtent tokio tipo stabilumo Baltijos šalims reikia? Rinkiminės kampanijos metu J. Bidenas ne kartą pasisakė už spaudimo NATO narėms išleisti du procentus gynybai atsisakymą mainais į bendradarbiavimą balansuojant Kinijos galią, situacijos valdymą Vidurio Rytuose ar reformuojant pasaulio ekonomiką. Lietuvai tam tikrų NATO aspektų padarymas mainų objektu nėra palankus – tai reikštų galimą europinių karinių pajėgumų mažėjimą, didesnę europinių NATO narių priklausomybę nuo JAV gynybos srityje ir kozirio, kurį Lietuva jau turi savo rankose (skiriami du procentai šalies gynybai) nuvertėjimą. Apskritai, J. Bideno rinkiminė užsienio ir saugumo politikos darbotvarkė rodo prioritetą ne regioninei, o globaliai politikai, kurioje mažų valstybių galimybės dalyvauti yra ribotos.

J. Bidenas yra nerimą keliantis kandidatas į JAV prezidento postą ir dėl kitų aspektų. Rinkiminės kampanijos metu jis pabrėžė, jog, jo nuomone, karinė jėga be kitų sąlygų naudotina tada, kai tikslas yra aiškus ir pasiekiamas. Vadovaujantis šia nuostata, kokia tikimybė, kad JAV imtųsi karinių veiksmų Rusijos agresijos Baltijos šalyse atveju? Kita vertus, kaip rodo J. Bideno komandos narių pareiškimai viešoje erdvėje, D. Trumpo prezidentavimo metu Demokratų partijos atstovai pamatė, jog galima peržengti tam tikras raudonas JAV užsienio ir saugumo politikos linijas ir pasaulis dėl to nesugrius, pavyzdžiui, ginkluotės tiekimas Ukrainai, tad neatmestina galimybė, jog ir Demokratų partijos atstovai bus pasirengę žengti toliau negu kad iki šiol.

Antra, saugumo politikos sprendimai nėra stiprioji J. Bideno pusė. J. Bidenas buvo prieš operaciją, kurios metu nukautas Osama Bin Ladenas, teigė, kad Talibanas nėra priešas, nepalaikė 1991 m. Persijos įlankos karo, bet balsavo už intervenciją į Iraką 2003 m. Buvusio JAV Gynybos sekretoriaus Roberto Gateso teigimu, J. Bidenas klydo dėl beveik kiekvieno saugumo politikos klausimo per pastaruosius 40 metų. Galiausiai, nuoseklumo užsienio ir saugumo politikoje trūksta ne tik D. Trumpui, bet ir J.Bidenui. Pavyzdžiui, būdamas JAV viceprezidentu, J. Biden pasisakė už žmogaus teisių gynimą ir demokratines vertybes, tačiau buvo skeptiškas dėl galimos intervencijos į Siriją po cheminio ginklo panaudojimo.

Po JAV prezidento rinkimų 2020 m. Baltijos šalys bet kokiu atveju gaus „katiną maiše“, kuris nieko gero nežada.

J. Bideno išrinkimo atveju JAV užsienio ir saugumo politika bet kokiu atveju turės būti kitokia nei iki šiol siekiant pataisyti JAV įvaizdį. Tikėtinas dar vienas, panašus į ankstesnius, JAV užsienio ir saugumo politikos ciklas su išaugusiu dėmesiu daugiašaliams santykių formatams: G.W. Busho prezidentavimo sąlygotą JAV įvaizdžio nukentėjimą lydėjo B. Obamos prezidentavimas su išaugusiu dėmesiu daugiašaliams formatams. Mažoms šalims tai nėra itin paranku, nes jos neturi pakankamai svertų ir reikalingų resursų savo interesams įgyvendinti. Skirtumas gali būti tik tas, kad JAV turės bandyti atitaisyti padarytą žalą ir sąjungininkams, tikėtina – kituose regionuose negu kad Europa.

Po JAV prezidento rinkimų 2020 m. Baltijos šalys bet kokiu atveju gaus „katiną maiše“, kuris nieko gero nežada: D. Trumpo politiniai sprendimai yra neprognozuojami, tačiau ir J. Bideno atveju aiškumo nėra daugiau. Vis dėlto, panašu, kad mažų valstybių pamokas Baltijos šalys jau išmoko: tikėtis geriausio, bet ruoštis viskam, nes savo pridėtinę vertę įrodinėti reikės vis tiek – nepriklausomai nuo to, kas bus kitas Baltųjų rūmų šeimininkas.

Mirus Leonidui Iljičiui, SSRS sostą perėmė ilgametis Valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Jurijus Vladimirovičius (1914–1984). Jam šeimininkaujant Liubiankoje, disidentai-antikomunistai užplūdo psichiatrines ligonines, o Vakaruose vienas po kito ėmė dygti įvairiausi "pacifistiniai" judėjimai.

Šie, nors ir skelbė kovojantys "už abstrakčią taiką", buvo nukreipti vien prieš JAV politiką, mat nei agresyvių sovietų veiksmų prieš kitas valstybes, nei žmogaus teisių pažeidimų SSRS teritorijoje beveik nekritikuodavo.

Dar Jurijus Vladimirovičius buvo asmeniškai atsakingas už antisovietinių sukilimų Vengrijoje (1956 m.) ir Čekoslovakijoje (1968 m.) numalšinimus. Prieš tapdamas KGB vadovu, jis dirbo įvairiose sovietų diplomatinėse atstovybėse. Kremliuje jis užsibuvo trumpai, mat sirgo sunkia inkstų liga, kuri jį veikiausiai ir pribaigė 1984 m. vasarį.

Paskui SSRS soste trumpai sėdėjo Konstantinas Ustinovičius (1911–1985). Amžininkai beveik neturi ką pasakyti apie jo valdymą. Žinoma tik tai, kad toks tikrai buvo.

Pagaliau po prabangių laidotuvių epochos 1985 m. kovą SSRS valdovo regalijos atiteko jaunam, profesionaliam komunistui Michailui Sergejevičiui (1931), kurį ilgą laiką protegavo tas pats Jurijus Vladimirovičius.

Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje. Tiesa, bolševikams neblogai sekėsi plėsti savo įtaką Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje ir leisti pinigus branduoliniams ginklams kurti, tačiau vidaus problemos grasino šiuos pasiekimus sunaikinti, o ir avantiūra Afganistane sovietams ne itin nusisekė.

Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje.

Tarsi to dar būtų negana, 1986 m. balandžio 26 d. atominėje Černobylio elektrinėje (Ukraina) įvyko avarija. SSRS valdžia bandė šį incidentą nuslėpti ir jiems neblogai pavyko, mat nemažai žmonių apie nelaimę Černobylyje sužinojo tik po 33 metų, pasižiūrėję HBO televizijos kurtą serialą.

Dar ir dabar daug kas tiki, kad, siekdamas eliminuoti visas šias problemas bei nelaimes, Michailas po ilgos kontempliacijos į pasaulį paleido reformas, pagarsėjusias "glastnost" bei "perestroikos" pavadinimais.

Praėjus vos porai metų po Černobylio avarijos, komunistinę Lenkiją sukrėtė protestai. Maištaujantys angliakasiai ir laivų statyklų darbininkai reikalavo vėl legalizuoti visuomeninį "Solidarumo" judėjimą, kuris jau keletą metų buvo priverstas veikti pogrindyje. 1988 m. rugpjūčio pabaigoje komunistinė valdžia pagaliau drįso pakviesti vieną šio judėjimo lyderių Lechą Walęsą (1943) "darbo" pokalbio.

1989 m. vasarį prasidėjusiomis derybomis buvo pasiekta pirmoji pergalė – nutarta tų pačių metų birželį surengti pirmuosius pusiau laisvus rinkimus (juose "Solidarumo" atstovai laimėjo beveik visas vietas Lenkijos parlamente ir Senate).

Beveik tuo pat metu panašūs procesai vyko ir kitoje raudonosios zonos valstybėje – Vengrijoje. Dar 1989 m. vasarį čia buvo priimtas demokratinių pataisų paketas, įteisinantis profesinių sąjungų pliuralizmą, spaudos ir susirinkimų laisvę. Tų pačių metų balandį prasidėjo valdžios bei antikomunistinių jėgų derybos (jas paskatino kovą vykę protestai), o gegužės 2 d. Vengrija pradėjo išmontuoti savo "geležinės uždangos" dalį, skiriančią ją nuo Austrijos.

Taip pat birželio 1 d. komunistinė Vengrijos valdžia oficialiai pripažino, kad vienas 1956 m. sukilimo lyderių, buvęs ministras pirmininkas Imre Nagy (1896–1958), – anaiptol ne išdavikas ir kad jam įvykdytas parodomasis mirties nuosprendis buvęs neteisėtas.

Vis labiau plintanti maišto dvasia neaplenkė ir pačios Sovietų Sąjungos, mat čia galvas ėmė kelti Baltijos šalių judėjimai, siekiantys nepriklausomybės. Jų iniciatyva tūkstančiai žmonių, minėdami sovietų ir nacių sandorio pakto 50-metį, rugpjūčio 23 d. susijungė į gyvąją grandinę.

Vengrų sprendimas išardyti užtvaras pridarė didelių problemų Rytų Vokietijos valdžiai, mat daug vokiečių, pasinaudodami šia spraga, per kelis mėnesius paliko socialistinį rojų, maža to, Leipcigą ėmė krėsti masinės demonstracijos, reikalaujančios teisių keliauti bei demokratiškai išrinktos valdžios.

Šie Liuteronų bažnyčios palaikymo sulaukę protestai vis labiau plėtėsi ir sutraukė vis daugiau žmonių, kurių negąsdino nei areštai, nei jėgos struktūrų naudotas smurtas ar grasinimai. Siekdama sustabdyti bėglius, Rytų Vokietijos valdžia 1989 m. spalio 3 d. uždarė savo ir Čekoslovakijos sieną, tuo tik dar labiau sustiprindama gyventojų paramą sparčiai augantiems protestams.

Nesulaukusi nei SSRS, nei kitų komunistinių valstybių paramos, Rytų Vokietijos valdžia nusprendė paruošti įstatymo pataisas, leidžiančias rytiečiams lengviau patekti į Vakarų pusę. Jas spaudos konferencijoje turėjo pristatyti nomenklatūros elito atstovas Günteris Schabowskis (1929–2015). Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios, tad žurnalistų paklaustas, G.Schabowskis išsakė pirmą į galvą šovusią mintį, jog "kiek jam žinoma, įstatymas įsigaliosiantis nuo dabar".

Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios.

Legendos byloja, kad šimtai žmonių, regėję šią žioplą klaidą per TV ekranus, 1989 m. lapkričio 9 d. šturmavo Berlyno sienos patikros postus, tuo pat metu pradėdami ir savavališką nekenčiamo simbolio griovimą.

Sutrikę jėgos struktūrų atstovai nežinojo, ką daryti, nes oficialaus valdžios įsakymo vaikyti žmones jie negavo, o Maskvoje Michailas Sergejevičius tuo metu miegojo. Pabudęs ir išgirdęs naujienas, Michailas suprato turįs du kelius. Pirmasis – pasinaudoti savo globėjo Jurijaus metodais ir jėga išvaikyti sienos griovėjus, antrasis – nedaryti nieko, taip išlaikant "reformatoriaus" ir "demokrato" įvaizdį.

Michailas pasirinko antrąjį kelią. Ar jis gailėjosi šio sprendimo? Veikiausiai taip, bet tik ne tada, kai duodavo interviu naiviems Vakarų intelektualams, kuriantiems jam skirtą dokumentinę panegiriką.

Pagrindu JAV prezidento apkaltai pradėti tapo 2019 m. liepos 25 d. tarp JAV prezidento D. Trumpo ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio vykęs pokalbis telefonu, kurio metu D. Trumpas neva darė spaudimą Ukrainos prezidentui pradėti tyrimą dėl J. Bideno ir jo sūnaus tariamai korupcinių ryšių.

JAV viceprezidento J. Bideno, kuris vaidino svarbų vaidmenį JAV diplomatijoje su Ukraina ir į Ukrainą vyko bent tuziną kartų, sūnus Hunteris Bidenas tapo vienos didžiausių dujų kompanijos Ukrainoje „Burisma Holdings Limited“ valdybos nariu 2014 metais, kai kompanija į valdybos sudėtį nusprendė įtraukti daugiau užsieniečių, ir už tai gavo daugiau nei 850 tūkst. JAV dolerių. Šios kompanijos įkūrėjas Mykola Zlochevsky buvo kaltinamas korupcija, pinigų plovimu.

Kaip rodo paviešinta pokalbio telefonu išklotinė, D. Trumpas Ukrainos prezidento prašė paslaugos ir užsiminė apie tai, kad „JAV buvo labai labai gera Ukrainai“. Pats JAV prezidentas neigia jam metamus kaltinimus. Priešingai – jis bando kurti savotišką kovotojo už teisybę prieš korupciją vaidmenį. Respublikonų partijos atstovai D. Trumpo ir V. Zelenskio telefoninį pokalbį pavadino įprastiniu pokalbiu. Tuo tarpu 300 JAV nacionalinio saugumo ir užsienio politikos pareigūnų išreiškė susirūpinimą esama situacija.

Tai nėra pirmasis, su D. Trumpu susijęs skandalas: D. Trumpo kadencijos pirmoje pusėje žiniasklaidoje dominavo žinutės apie tyrimą dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus ir galimų D. Trumpo prezidento rinkimų štabo sąsajų su Rusija. Tad kodėl pastarasis sukėlė tokį ažiotažą?

Pirma, yra didelis skirtumas tarp kandidato į JAV prezidentus ir JAV prezidento veiksmų: siekis daryti įtaką užsienio valdžiai įsitraukti į JAV prezidento rinkimus nėra suderinama su prezidento asmeniu. Paviešinta informacija leidžia daryti prielaidą, jog D. Trumpas naudojosi galiomis, kurias JAV prezidentas turi nacionalinio saugumo ir užsienio politikos srityje. Darydamas spaudimą Ukrainos prezidentui atnaujinti tyrimą dėl korupcinių ryšių Ukrainoje JAV prezidentas į procesą įtraukė ne JAV Valstybės departamentą, atsakingą už užsienio politiką, bet savo asmeninius teisininkus. Taip pat teigiama, jog D. Trumpas liepė sustabdyti 400 milijonų JAV dolerių vertės paramos teikimą Ukrainai prieš pat liepos 25 d. pokalbį telefonu. Pati D. Trumpo administracija paramos Ukrainai sustabdymą siejo su Ukrainos orlaivių variklių gamintojo „Motor Sich“ ir Kinijos, kurią D. Trumpo administracija įvardina kaip grėsmę, sandėriu.

Antra, JAV ir Ukrainos prezidentų pokalbio telefonu skandalas jau tapo svarbia 2020 m. JAV prezidento rinkimų kampanijos dalimi, todėl tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijų atstovai suvokia, kad ant kortos pastatyta tikrai daug. Ko gero, dėl artėjančių prezidento rinkimų Demokratų partijos atstovai ryžosi inicijuoti apkaltos procesą būtent dabar, nors pretekstų apkaltai buvo ir anksčiau: D. Trumpas buvo kaltinamas baltuoju rasizmu ir neapykantos kurstymu, valstybės paslapčių paviešinimu, nepotizmu. JAV Atstovų rūmų vidurio kadencijos rinkimuose demokratams laimėti daugumą padėjo jaunimo (18-29 metai) aktyvumas. Artėjant JAV prezidento rinkimams, Demokratų partijai svarbu pritraukti jaunąją rinkėjų kartą demonstruojant ryžtingą poziciją – kad tam tikrų peržengtų ribų jie netoleruos. „Gallup“ apklausos rodo, jog 57 procentai jaunimo pasisako už apkaltos procesą D. Trumpui.

Galimi tolesni scenarijai ir jų reikšmė

Pirmasis scenarijus: apkaltos nebus. Atstovų rūmuose pradedamas oficialus apkaltos JAV prezidentui tyrimas, tačiau jis nebus perduotas Senatui. JAV konstitucija numato, jog JAV prezidentas gali būti nušalintas nuo pareigų dėl išdavystės, kyšininkavimo ir kitų sunkių nusižengimų. Apkaltą inicijuoja JAV Atstovų rūmai paprasta balsų dauguma – t.y. tam reikia bent 218 balsų. Tuomet klausimas keliauja į Senatą, kuriame Atstovų rūmų deleguoti nariai atlieka kaltintojų vaidmenį, o JAV prezidentas ir jo advokatai pateikia gynybos argumentus. JAV prezidentui nušalinti nuo pareigų yra reikalinga 2/3 Senato narių balsų dauguma.

Šiuo metu skelbiama informacija rodo, jog JAV Atstovų rūmuose 219 demokratų ir 1 nepriklausomas atstovas pasisako už apkaltos procesą, tad balsų užtektų apkaltos procesui Atstovų rūmuose inicijuoti. Todėl šis scenarijus atrodo mažiausiai realus. Kita vertus, išdavystės ar sunkaus nusižengimo apibrėžimas yra paliktas politinių ir teisinių institucijų interpretacijai. JAV Teisingumo departamentas D. Trumpo pokalbyje su Ukrainos prezidentu nusikalstamo turinio neįžvelgė.

Šio scenarijaus įgyvendinimas reikštų, jog skandalai ir įstatymų pažeidimai jau tapo įprasta JAV vidaus ir užsienio politikos norma. Taip pat tai būtų galima traktuoti kaip ženklą, kad JAV stabdžių ir atsvarų sistema neveikia ir jog yra spragų JAV saugume: kitos šalys gali taip pat bandyti pasinaudoti JAV prezidentu išnaudodamos jo tuštybę, norą laimėti rinkimus ar keršto troškimą. Neatmestina galimybė, jog tokia situacija taip pat demotyvuotų Demokratų partijos šalininkus.

Antras scenarijus: apkalta bus inicijuota, bet JAV prezidentas nebus nušalintas. Dabartinį Senatą sudaro 53 respublikonai, 45 demokratai ir 2 nepriklausomi kandidatai. Tad norint nušalinti JAV prezidentą už tai turėtų balsuoti ne tik demokratų partijos nariai, bet ir bent 20 respublikonų. Atsižvelgiant į tai, jog respublikonai besąlygiškai rėmė D. Trumpą ir ankstesnių skandalų metu (pavyzdžiui, kai JAV prezidentas išreiškė pasitikėjimą seksualiniu priekabiavimu kaltinamam kandidatui į Aukščiausiojo teismo teisėjus Brettui Kavanaughui), parama apkaltai vargu ar labai tikėtina. Kita vertus, neatmestina ir galimybė, jog artėjant rinkimams tarp respublikonų atsiras nauja dinamika ir noras pagerinti savo reputaciją visuomenės akyse. Apklausos rodo, jog jeigu balsavimas dėl prezidento nušalinimo būtų slaptas, 35 respublikonai Senate balsuotų už.

Antrasis scenarijus sustiprintų D. Trumpo pozicijas artėjančiuose prezidento rinkimuose ir padėtų mobilizuoti jo rinkėjus. D. Trumpas ne kartą jam adresuotą kritiką yra vadinęs „raganų medžiokle“. Jeigu jam pavyktų formuoti ir diktuoti apkaltos proceso naratyvą, nesėkmingas apkaltos procesas jo rinkėjų akyse tik patvirtintų, jog Vašingtone iš tiesų esama politinių jėgų, kurios deda visas pastangas neleisti D. Trumpui vykdyti savo rinkiminių pažadų.

Dar daugiau, toks scenarijus rodytų, jog pradėdami apkaltos procesą demokratai „šaudo sau į kojas“ prieš artėjančius prezidento rinkimus: D. Trumpas gautų daug nemokamos reklamos ir dėmesio, tuo tarpu Demokratų partijos atstovai rizikuotų būti vertinami kaip nekonstruktyvi jėga ir nesugebėtų pasiimti neapsisprendusių rinkėjų balsų. Pradėtas apkaltos JAV prezidentui procesas nebūtinai teigiamai paveiktų J. Bideno reputaciją. Nesuvaldžius apkaltos proceso, jis rizikuoja netapti demokratų partijos nominantu JAV prezidento rinkimuose. Tad apkaltos procesas dar labiau padidintų partinį susipriešinimą, bet nebūtinai neigiamai paveiktų D. Trumpo populiarumą.

Trečiasis scenarijus: apkalta bus inicijuota ir JAV prezidentas bus nušalintas. Tai būtų precedentas JAV istorijoje. Kol kas yra buvę tik du atvejai, kai JAV prezidentams buvo inicijuota apkaltos procedūra – Andrew Johnsonui (1868 m.) ir Billui Clintonui (1998 m.), tačiau nė vienas prezidentas nebuvo nušalintas. D. Trumpo nušalinimo atveju, jo pareigas perimtų JAV viceprezidentas M. Pence'as, kuris prezidento pareigas eitų iki D. Trumpo kadencijos pabaigos – t.y. 2020 m. sausio 20 d.

Toks scenarijus rodytų JAV stabdžių ir atsvarų sistemos funkcionavimą, tačiau tuo pat metu reikštų laikiną JAV politinės sistemos krizę ir nestabilumą, kuris, tikėtina, paveiktų ir JAV santykius su sąjungininkais. Kita vertus, trečiojo scenarijaus išsipildymas nebūtinai reikštų respublikonų pozicijų susilpnėjimą. Nušalinus D. Trumpą, respublikonai galėtų pagerinti savo reputaciją: pritarimas D. Trumpo kaip prezidento veiklai jo prezidentavimo metu niekad nesiekė apklausų vidurkio.

Ši apkalta yra lyg damoklo kardas, bet dar neaišku, virš kieno galvos – respublikonų ar demokratų – jis kabo prieš artėjančius JAV prezidento rinkimus. Tai priklausys nuo gebėjimo kontroliuoti naratyvą ir greitai reaguoti į sparčiai besirutuliojantį procesą. Viena yra aišku – šis procesas bus kitoks nei tyrimas dėl Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimams.

Nors prekybos karai tarp JAV ir Europos – ne naujiena, pastaruoju metu tiek Vašingtonas, tiek Briuselis svaidosi labai rimtais įspėjimais. ES grasina, kad jeigu Amerika muitais gins savo gamintojus ir rinką, tai ji esą atsakys tuo pačiu. Maža to, Briuselis, atrodo, planuoja bausti tas valstijas, kurios palaikė D.Trumpą rinkimuose.

Beje, tai ne pirmas kartas, kai ES ir JAV interesai susikerta. Pavyzdžiui, dėl Irano europiečiai laikosi nuosaikios pozicijos, jie nelinkę palaikyti režimo kaitos politikos. Amerikiečių tonas – griežtesnis. Tai galima paaiškinti žvelgiant per ekonominę prizmę: Europos gamintojai, persisotinus Rytų Europos rinkai, siekia prieigos prie naujų rinkų, tokių kaip Irano. Be kita ko, gamybai plėtoti reikia energetinių išteklių. JAV būtų linkusios Irane matyti gerokai palankesnį sau režimą, idealiausiu atveju – marionetinį. Maždaug tokį, koks buvo Irane iki Islamo revoliucijos. Tai ne tik leistų Vašingtonui įtvirtinti įtaką išteklių turtingame Vidurio Rytų regione, taigi ir globalioje erdvėje, bet ir riboti Kinijos ekonominį bei technologinį augimą. (Iranas – vienas iš pagrindinių energetinių išteklių tiekėjų Kinijai). Beje, analogiška situacija yra ir su Rusija: tol, kol Maskva aprūpina ES dujomis ir nafta, tol ji patirs Vašingtono spaudimą.

Nesiplėtojant, kaip ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taip ir dabar didžiosios pasaulio galios varžosi dėl įtakos Trečiojo pasaulio šalyse. Žinoma, ši jų kova nesibaigs tiesioginiu kariniu susidūrimu, nes atominę bombą turinčios šalys nekariauja tarpusavyje. Vis dėlto periferijoje – Vidurio Azijoje, Vidurio Rytuose, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje – neramumų bus daug.

Daugumai rašeivų jis pasirodė blogas arba vienareikšmiškai silpnas. Kitaip tariant, neveislinis Jimmy Carterio ir Billo Clintono mišrūnas, iš kurio visi tiek daug tikėjosi, bet nieko negavo.

JAV vidaus politikoje buvo tikimasi, kad B.Obama, atėjęs į postą, mostelės burtų lazdele ir iš dangaus ims lyti riestainiais bei medumi, o iš po žemių išsiverš pieno geizeriai. Tada visi gyvensime ilgai ir laimingai, būsime lygūs, o valstybės reikalus spręsime referendumais. To, deja, nenutiko arba nutiko visai kitokia forma, nei daugelis tikėjosi.

Užsienio politikoje Barackas taip pat visus nuvylė. Ir JAV sąjungininkus, nes nepademonstravo Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher prilygstančio nuožmumo Kremliaus agresijos, pabėgėlių krizės ir Artimųjų Rytų konfliktų akivaizdoje. Priešus nuvylė, nes neleido skleisti taikos, kaip ją suvokia Kremlius. Dar sąmokslo teoretikų duomenimis, B.Obama asmeniškai sukūrė ISIS bei suorganizavo Arabų pavasarį ir Maidaną.

Blogas tas B.Obama, ne kitaip. Vis dėlto, kokią vietą istorijos muziejuje užims B.Obama, tegali atsakyti laikas, nes kol kas į šios asmenybės gyvenimą tegalima žvelgti kaip į kino filmą arba Williamo Shakespeare‘o parašytą dramą. Apie ką mums pasakoja ši politinė epopėja?

Pjesę "Barackas Havajietis" sudaro dvi dalys, kurių vieną galima priskirti JAV vidaus, o kitą – užsienio politikai. Pirmiausia B.Obamos istorija yra pasakojimas apie žmogaus galimybes pralaužti socialines stigmas bei demonus, perduodamus iš kartos į kartą. Sovietinio lagerio gyventojai ir afroamerikiečiai turi vieną bendrą savybę – vergo mentalitetą, kuris pas mus įvardijamas terminu "homo sovieticus".

Mergaitė, užaugusi su despotu tėvu, ir vaikams abejinga motina neretai ieško panašaus partnerio, kuris ją skaudins. Dar ji gali mėginti simpatizuoti nepasiekiamiems asmenims, o tai taip pat sukurs nuolatinio nusivylimo klimatą. Tokiu būdu ji susikurs psichologinį diskomfortą, mat jos sąmonėje gyvenimas, kai esi visą laiką engiamas arba egzistuoji nuolatinio nusivylimo sąlygomis, siejasi su pilnatve. Dalis proto tokiam žmogui aiškina, kad tokie santykiai nenormalūs, tačiau nuolatinis skausmas ir nusivylimas jos pasąmonėje sukuria pilnatvės būseną, o suradusi "geresnį" nei jos tėvas partnerį ji vis tiek jausis labai nelaiminga.

Blogiausia, kad šis modelis dažnai keliauja iš kartos į kartą, ir vaikai daro tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai. Tai rimtos psichologinės bėdos, kurioms likviduoti būtina ilgalaikė psichoterapija. Tas pats yra ir platesnėje erdvėje. Tautos arba rasės, kurios kelis šimtus metų gyveno pavergtos, išsilaisvinusios susiduria su lygiai tokiomis pat problemomis. Jų protas ieško tironijos pakaitalų. Mūsų regione tai pasireiškia pilietiškumo stoka, nepotizmu, korupcija, abejingu požiūriu į savo ir kitų žmonių gyvenimą, darbą bei nuosavybę ir gelbėtojų per kiekvienus rinkimus paieškomis.

JAV tai pasireiškia skurdo, nusikalstamumo ir kitų socialinių problemų juodaodžių bendruomenėse klestėjimu jau daugybę dešimtmečių. Už visas šias bėdas dalis juodaodžių bendruomenės kaltina baltuosius, jų tariamą rasizmą. Kaip ir sovietinio lagerio gyventojai, jie laukia pasirodant Mesijaus, kuris jiems viską atneštų ant lėkštutės. Abi šios grupės nesupranta, kad visko savo gyvenime turi siekti pats, nes tik taip galima atsikratyti vergo kompleksų. Tiek vienai, tiek kitai bendruomenei trūksta asmeninės iniciatyvos ir noro sukurti padoresnes sąlygas jeigu ne sau, tai bent jau savo palikuonims.

B.Obama yra tarsi pirma po vergovės pagijusi kregždė. Tai gyvas pavyzdys, įrodantis, jog JAV egzistuojanti sistema, vertybės ir gyvenimo būdo modelis veikia, o tam reikia nei daug, nei mažai – paties žmogaus iniciatyvos. Svarbu ir tai, jog atsiribodamas nuo rasinės neapykantos ir praeities skaudulių, išlaisvindamas savo inteligenciją, sekdamas jaunystės idealais B.Obama dar kartą tarsi patvirtino, jog geras politikas atstovauja ne tik savo rasei ar etninei grupei, o visiems šalies žmonėms.

Antroji šio kūrinio dalis susijusi su užsienio politika. Taip, B.Obama nebuvo visiškai toks, ko iš jo buvo tikimasi. Nesiginčijame, šioje srityje, vedamas ideologinio naivumo, jis padarė klaidų. Viena jų – tariamas santykių su Kremliumi atšildymas, kurio idilijoje buvo ne tik mąstoma apie JAV pajėgų iš Europos išvedimą, bet ir buvo sužlugdytas George‘o W.Busho Jaunesniojo administracijos pažadėtas priešraketinės gynybos skydo Rytų Europoje projektas.

Taip JAV netesėjo savo žodžio sąjungininkams, o tapo tarsi miegančiu tingiu milžinu, ant kurio gali šlapintis eibes krečiantys nykštukai. Pats Kremlius tada gyrė B.Obamą už "išmintį" ir "teisingus sprendimus". Maskvos ideologiniai ruporai dabar tikriausiai nebenori prisiminti, kaip kadaise su itin ryškia aistra bučiavo B.Obamos pasturgalį. Ir netgi tada, kai 44-asis JAV prezidentas pamatė, kokią sušalusią gyvatę bandė priglausti užantyje, B.Obama nesiėmė ryžtingesnių veiksmų, galinčių parodyti VVP ar Sirijos diktatoriui jų tikrąją vietą.

Vis dėlto net ir čia galima įžvelgti tam tikrą pozityvumą. Būdamas demokratas ir pacifistas, net ir tada, kai Kremlius siautėjo Ukrainoje bei Sirijoje, finansavo populistines Europos partijas ir bandė paveikti naujo JAV prezidento rinkimus vieno kandidato naudai, net ir tada B.Obama nepasidavė provokacijoms ir išdidžiai liko ištikimas savo požiūriui ir vertybėms, kuriomis patikėję jį Amerikos žmonės išrinko net du kartus.

JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Johnas Boehneris (Džonas Beineris), daugel metų kovojęs su maištinguoju flangu, kuris seniai stengėsi jį nušalinti, penktadienį posėdyje už uždarų durų pareiškė atsistatydinsiąs kitą mėnesį, pranešė įstatymų leidėjai.

„Spikeris Boehneris ką tik per Konferenciją paskelbė atsistatydinsiąs ir iš spikerio pareigų, ir iš Kongreso spalio pabaigoje“, – parašė socialiniame tinkle „Twitter“ Atstovų Rūmų respublikonas Billas Huizenga (Bilas Hizenga).

J.Boehnerio pasitraukimas sukels smarkią kovą dėl įtakos Atstovų Rūmuose, kai Jungtinėse Valstijose ruošiamasi prezidento rinkimams 2016-ųjų lapkritį.

Irano aukščiausiasis lyderis, didysis ajatola Ali Khamenei (Alis Chamenėjus) trečiadienį pareiškė, kad neleis vesti derybų su Jungtinėmis Valstijomis jokiais kitais klausimais, išskyrus tuos, dėl kurių liepą su įtakingiausiomis pasaulio valstybėmis buvo pasirašytas istorinis susitarimas dėl Teherano branduolinės programos.

„Leidome derybas su JAV tik branduoliniu klausimu dėl tam tikrų priežasčių, - sakė A.Khamenei. - Kitose srityse mes neleidome ir neleisime vykti deryboms su JAV.“

Hillary Clinton (Hilari Klinton) antradienį atsiprašė už tai, kad eidama valstybės sekretorės pareigas naudojosi privačiu elektroninio pašto serveriu, ir sakė, kad tas sprendimas, metantis šešėlį jos pastangoms tapti Demokratų partijos kandidate būsimuose prezidento rinkimuose, buvo „klaida“.

Aiškia demokratų favorite kol kas laikoma H.Clinton, parama kuriai pastaruoju metu ėmė mažėti, ilgą laiką ignoravo dėl jos elektroninių laiškų įsiplieskusį skandalą, kurį traktavo kaip dirbtinai išpūstą nesusipratimą.

Tačiau antradienį interviu televizijos ABC laidai „World News Tonight“ buvusi valstybės sekretorė sakė, kad prisiima visą atsakomybę dėl šio reikalo ir apgailestauja.

„Tai buvo klaida. Atsiprašau už tai. Prisiimu atsakomybę“, - sakė ji naujienų televizijai.

H.Clinton 2009-2013 metais, kai ėjo valstybės sekretorės pareigas, vietoje oficialios vyriausybės elektroninio pašto sistemos visam susirašinėjimui naudojo privačią elektroninio pašto dėžutę ir namų serverį.

Iki antradienio H.Clinton nebuvo paskelbusi tiesioginio atsiprašymo dėl šio reikalo.

„Aš, žinoma, norėčiau, kad būčiau pasirinkusi kitaip“, - sakė buvusi pirmoji JAV ponia praėjusią savaitę ir pridūrė, jog jai „gaila“, kad ši kontroversija „sukėlė painiavos“ visuomenei.

„Dabar man atrodo, jog, nors tai ir buvo leidžiama, man derėjo naudotis dviem elektroninio pašto dėžutėmis, viena - asmeniniam susirašinėjimui, kita - su darbu susijusiems laiškams“, - sakė H.Clinton.

Besitęsianti elektroninių laiškų saga skaudžiai smogė H.Clinton populiarumui - penktadienį paskelbti „Gallup“ apklausos duomenys rodo, kad palankiai ją vertina 41 proc. respondentų, o nepalankiai - 51 procentas. Toks jos palaikymo mastas yra mažiausias nuo 1992 metų.

Tačiau H.Clinton tvirtino, kad yra pajėgi atlaikyti šią audrą, ir interviu ABC sakė: „Aš galiu ją išgyventi, nes manau, jog kandidatuoju, kad daryčiau tai, ko reikia šiai šaliai“.

Vis dėlto mažai tikėtina, kad šis reikalas greitai bus pamirštas, turint galvoje, kad Valstybės departamentas, kuriam H.Clinton praėjusių metų pabaigoje perdavė 30 tūkst. savo oficialių elektroninių laiškų, tebeviešina juos pluoštais.

Daugelyje šių laiškų yra informacijos, kuri atgaline data buvo įslaptinta, o tai kelia klausimų, ar H.Clinton tinkamu būdu siųsdavo ir gaudavo slapto pobūdžio medžiagą ir ar saugumo priemonės buvo pakankamos apsaugoti jos serverį nuo kompiuterinių įsilaužėlių.

H.Clinton tvirtino, kad per savo kadenciją prie Valstybės departamento vairo ji „nesiuntė ir negaudavo jokios informacijos, kuri tuo laikotarpiu buvo su slaptumo žyma“.

Ji taip pat pridūrė, kad „visi“, su kuriais ji susirašinėjo elektroniniu paštu, įskaitant „žmones Baltuosiuose rūmuose ir, suprantama, visus Valstybės departamente“, žinojo, kad ji naudojasi privačia elektroninio pašto dėžute.

Demokratų stovykloje augant nerimui dėl elektroninių laiškų skandalo pasekmių, viceprezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) pradėjo viešai svarstyti galimybę jam pačiam siekti prezidento posto.

Paklausta, ar J.Bidenas būtų geras lyderis, H.Clinton nenorom pareiškė savo palaikymą šiam demokratui, su kuriuo drauge glaudžiai dirbo prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) pirmosios kadencijos administracijoje.

„Manau, jis galėtų būti geras prezidentas, nėra jokių abejonių“, - sakė buvusi valstybės sekretorė.

H.Clinton kandidatūrą remia 42 proc. demokratų, rodo antradienį Monmuto universiteto paskelbti naujausio tyrimo duomenys. Vos prieš mėnesį parama jai siekė 52 procentus.

Tuo tarpu J.Bideną remia 22 proc. demokratų - 10 proc. daugiau, palyginti su rugpjūčiu.

Paklausta apie respublikonų favoritą Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą), kuris pagal populiarumą smarkiai lenkia savo konkurentus partijoje ir vis didina atotrūkį nuo jų, H.Clinton kalbėjo griežčiau.

„Jis nepasakys jums, kaip jis ką nors padarys“, - sakė ji.

„Amerikiečiams reikia lyderio, kuriam jie vėl rūpėtų. Taigi būtent tai ir ketinu pamėginti daryti“, - pridūrė buvusi valstybės sekretorė.