Subūrė ne tik varžyboms

Dalyviai susirinko ne vien iš Lietuvos didmiesčių – Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, bet ir kitų miestų.

Vienas Vėjo sporto festivalio organizatorių, Kintų kaitų klubo įkūrėjas, vienintelis Baltijos šalyse aitvaravimo instruktorių egzaminatorius Laurynas Juodeška pabrėžė, kad festivalis surengtas jau trečią kartą.

„Pribrendome suorganizuoti renginį, kuris suburtų ne tik varžyboms, bet ir kitoms veikloms. Festivalis neapsiriboja vien tik varžybų savaitgaliu – yra pradinukų dirbtuvės, kuriose jie mokėsi aitvaruoti, taip pat pažengusiųjų dirbtuvės – tobulinti įgūdžius, dar – saugumo prie vandens dirbtuvės ir procedūros vandenyje, o pažengę instruktoriai dirba ir su neįgaliaisiais“, – vardijo pašnekovas.

Vėjo sporto festivalio varžyboms sportininkai ruošėsi beveik visą rugsėjį, esant palankiems orams treniravosi Kuršių mariose.

Išbandymai: per varžybas reikėjo atlikti įvairius triukus. / D. Sodaičio nuotr.

Renginys ir reginys

Varžybose buvo penkios kategorijos: „Pro men“, „Pro women“, „Light open“, komandų estafetė ir aukščiausias šuolis.

„Light open“ pagrindas – trys įskaitiniai triukai. Ši kategorija skirta pradedantiesiems, kurie jau kažką moka, bet dar nežino, kokiu lygiu. Grupė taip pat atvira jaunimui, merginoms“, – paaiškino L. Juodeška.

Pirmą vietą iškovojo Juozas Piekuras, antrą – Kęstutis Bružas, trečią – Adomas Vaitkevičius.

„Pro women“ varžybose jėgas išmėgino trys moterys. Nugalėjo Eleonora Skrupskytė, tarp prizininkių – Gailė Narauskaitė-Bušmanė ir Vita Popova.

„Šventę vainikavo „Pro men“ varžybos. Labai ilgai laukėme palankių oro sąlygų, kad vyrai galėtų parodyti, ko yra išmokę ir kad nebūtų vien tik renginys, bet ir reginys. Startavo daug dalyvių – 14. Buvo įspūdinga stebėti, žiūrėti, teisėjauti“, – reziumavo L. Juodeška.

Pergalę šventė Vytautas Rudnickas, antrą vietą užėmė Ignas Drevinskas, trečią – Domantas Jusionis.

Sąlygos: kovoti padėjo ir palankus vėjas, nešęs jėgos aitvarą reikiama linkme. / D. Sodaičio nuotr.

Kitąmet lauks svečių

Po individualių rungčių startavo šuolio varžybos ir „Race“ estafetės.

Šuolio rungtį laimėjo „FLY Team PKP“ komanda (bendras trijų šuolininkų rezultatas – 39,4 m), antra buvo „Bus gerai“ ekipa (34,5 m), treti – „Kauno raideriai“ (29,8 m).

„Race“ varžybų lyderė – „Gspot Kiteboarding“ komanda, antrą vietą užėmė „Pasiskambinam pirmadienį“, trečią – „FLY Team PKP“.

Vėjo sporto festivalio varžybas rėmė Sporto rėmimo fondas.

„Šiemet nesulaukėme užsienio dalyvių, bet pernai jų buvo. Tai teikia vilčių, kad kitąmet jie vėl atvyks pas mus“, – sakė L. Juodeška.

Monika nebekuria interjerų, savo darbu ji pavertė pomėgį – šiandien ji moko kitus valdyti jėgos aitvarus, čiuožti vandenlente, o žiemą skrieti kalnais snieglente.

– Koks yra gyvenimas Pamaryje? Kodėl, tiek šalių apkeliavusi, jūs kas vasarą grįžtate į Svencelę?

– Mano nostalgijos jausmas – labai stiprus. Man reikia lietuviškos vasaros, pasiilgstu žalumos, gaivaus oro. Graikijoje, Meksikoje ar Egipte dusinančiai karšta, viskas išdegę. Kiekvieną kartą grįžusi į Lietuvą iš naujo ją įsimyliu ir nepaliauju kartoti: kokia ji žalia, kokia žalia...

Susiklostė tokia tradicija, kad vasarą aitvaruotojai renkasi Svencelėje. Bendruomenė žiemą išsiskirsto, o vasarai atėjus vėl apsikabina, tarsi per Kalėdas sugrįžta į namus. Nors vasarą visi daug dirbame, Svencelėje šeimos, artumo jausmas – labai stiprus. Esu dirbusi daugelyje šalių, galiu pasakyti, kad Svencelėje tobulos sąlygos mokytis įvaldyti jėgos aitvarų sportą. Marios negilios, dugnas lygus, bangų beveik nebūna, šioks toks bangavimas juntamas tik tada, kai pučia stiprus vėjas. Mokytis vandenyne arba jūroje, kur krantą visada skalauja bangos, yra kur kas sudėtingiau. Mūsų mariose vanduo gėlas, vandenyne – sūrus, tokio gurkštelėti nemalonu, dar nemaloniau, kai jo patenka į akis ar nosį...

– Vasarą į pajūrį persikelia daugybė renginių. Ar turite bent kiek laiko linksmybėms?

– Mūsų darbą ir poilsį diktuoja oras. Jei renginys vyksta tada, kai pučia vėjas, būsi ne kur kitur, o prie marių, nes suvažiuos mokiniai. Tačiau, kai vėjas nurimsta, laiko atsiranda. Keista ta Svencelė, juk čia nėra nei kaimo, nei miestelio, tą vietą sugalvojo aitvaruotojai. Prieš 20–30 metų čia buvo tiesiog pelkynas. Žmonės atvažiuodavo su automobiliais, juose persirengdavo ir eidavo plaukti. Kai pirmą kartą išgirdau apie Svencelę, pagalvojau, kad tai – Latvija. Tačiau dabar retai sutinku žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie šį miestelį.

Anksčiau atvykėliams būdavo sunku rasti nakvynę, dabar pridygo naujų namų, žmonės įsirengė vasaros vilų. Ypač vandens pramogų mėgėjai. Kai kurie butus nuomoja, nemažai žmonių čia tiesiog atsikraustė gyventi iš kitų miestų.

Esmės: Pasak Monikos, daugelis įsivaizduoja, kad jėgos aitvarai reikalauja daug jėgos, bet raumenys čia nieko nereiškia  – svarbu nebijoti vandens ir turėti motyvaciją mokytis. / M. Šilytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei galite mokyti Lietuvoje, vadinasi, galite daryti tai ir kitose šalyse? Ar skiriasi reikalavimai?

– Jėgos aitvarų mokyklos visame pasaulyje turi tam tikrus standartus. Aš dirbu „Life is Life“ stiliaus mokykloje, kuri Svencelėje vienintelė turi IKO (International Kitesurfing Organization) sertifikatą. Darome viską, kad mūsų mokiniai išmoktų saugiai valdyti jėgos aitvarus. Dažnai juokiamės, kad Kuršių mariose jie – tarsi ančiukai. Jie vandenyje ir mes vandenyje, visada šalia, o Meksikoje stovėdavau nuo savo mokinio per pusšimtį metrų, gilu, jį bangos mėto, o aš ant kranto. Kartais tikrai būdavo baisu mokinius paleisti į vandenį.

– Ar galima kalbėti apie lietuvių jėgos aitvarų mokyklą? Ypatingas tradicijas?

– Svencelės išskirtinumas, kad visos septynios ar aštuonios, rodos, tokioje nedidelėje teritorijoje įsikūrusios mokyklos bendrauja tarpusavyje. Latviai ir estai stebisi, kad esame vieningi. Kartą išplaukė tėtis su vaiku irklentėmis, netikėtai prasidėjo audra, marios negilios, oras gražus, niekas nesitikėjo, kad oras pasikeis. Kai prasidėjo audra, susirinko visi – kas turėjo katerius, išplaukė ieškoti, kažkas paskambino dėl sraigtasparnio, jausmas toks, kad esame kartu už kiekvieną vandenyje esantį žmogų.

– Kas jus užkrėtė jėgos aitvarais? Turėjote gerą mokytoją?

– Pirmiausia atradau ne jėgos aitvarą, o slides. Mano geriausios draugės mama namo parsinešė kalnų slides. Jas pamačiusi iškart supratau, kad noriu jomis čiuožti. Nors dar niekada nebuvau mačiusi nei kalnų, nei nuo jų čiuožiančių žmonių. Tą žiemą pirmą kartą išvykau slidinėti į Tatrus. Grįžusi papasakojau savo įspūdžius tėčiui. Mano pasakojimas, matyt, buvo labai įkvepiantis, nes tėtis visai šeimai nupirko slides ir kitą žiemą į kalnus išvykome jau visi kartu.

Daug metų slidinėjau slidėmis, kol brolis sugalvojo išmėginti snieglentę. Žinai, sako, visai smagu! O aš tik neseniai naujas kalnų slides nusipirkusi... Tačiau buvau gana užsispyrusi, tad tėčiui teko išnuomoti man snieglentę, kad galėčiau ir aš neatsilikti nuo brolio. Netrukus slides pardaviau, pradėjau čiuožti snieglente, tai tapo mano hobiu.

M. Šilytės asmeninio archyvo nuotr.

Studijavau interjero dizainą Vilniaus dailės akademijoje, pradėjau dirbti. Dažnai keliaudavau – aplankiau Havajus, Nepalą, Vietnamą, Aliaskoje šiek tiek pagyvenau. Kartą draugė pakvietė į Graikiją, į Rodo salą. Nemaniau, kad sala mane labai nustebins, todėl sugalvojau išmėginti visas įmanomas vandens sporto šakas. Užsirašiau į buriavimo, jėgos aitvarų kursus, nusprendžiau išmokti plaukti vandenlente. Tą dieną, kai pamėginau aitvaruoti, pasakiau, kad norėčiau šito mokyti ir kitus. Grįžusi į Lietuvą, mečiau darbą, nusipirkau įrangą ir grįžau į Graikiją mokytis.

– Baigėte magistrantūrą, dirbote normalų darbą. Tad kodėl jėgos aitvarai?!

– Turėjau viską, ko galima norėti, – darbą, gerą atlyginimą, bet  jaučiau, ką turiu daryti. Jėgos aitvarai man tarsi atvėrė akis. Grįžau į Rodo salą, dar kiek paplaukiojau, pasimokiau, bet atostogos baigėsi, saloje nebeliko žmonių, kurie nuomoja būstus, man teko grįžti į Lietuvą. Čia peržiemojusi išvykau į Egiptą, įsidarbinau administratore jėgos aitvarų mokykloje, tačiau mintyse sukosi idėja, kad turiu gauti instruktoriaus licenciją. Grįžusi tai ir padariau, man tuomet buvo trisdešimt dveji. Pradžioje dar mėginau derinti interjero dizainą su jėgos aitvarais, tačiau žiemomis grįžti prie darbų darėsi vis sunkiau, nesugebėjau savęs dalyti. Tada nusprendžiau taip: žiemą snieglentė, vasarą – jėgos aitvaras.

Kartais pagalvoju, kad mano karta yra ieškotojų, keliautojų karta. Gal todėl kitiems ir atrodome tokie nesusipratę.

– Vis dėlto tokiam sprendimui reikia drąsos...

– Gal labiau – palaikymo. Man tai viskas aišku, einu ten, kur šaukia širdis, tačiau artimiesiems toks sprendimas neatrodė protingas: kaip tu gyvensi? Iš ko gyvensi? Bėgant laikui jie, žinoma, susitaiko, nors ir sunkiai supranta, kad jėgos aitvarai – irgi darbas ir ne toks jau lengvas, būna ir atšiaurių sąlygų, būna, ir valgyti norisi, ir į tualetą, o nueiti negali, nes esi su hidrokostiumu. Turiu pasakyti, kad moterų mokytojų nėra daug, iš 60-ies – gal vos keturios ar penkios.

– Ar tokia situacija ir kitose šalyse?

– Taip, tačiau man gana lengva surasti darbą. Egipte, pavyzdžiui, moterų labai mažai, o šios šalies religija neleidžia mokytojams vyrams liestis prie moterų. Kaip tu išmokysi neprisilietęs? Taigi, moterys instruktorės šioje šalyje netgi labai pageidaujamos, jos gali dirbti ir su moterimis, ir su vyrais.

Meksikoje jėgos aitvarų mokykla nustebino – tai paplūdimyje pastatyta palapinė. Joje nėra nei durų, nei persirengimo vietos, netgi tualeto nėra. Mokiniai ateina, pabūna keletą valandų ir išeina, o instruktoriams saulėje tenka būti visą dieną. Valgydavome atsineštą maistą tiesiog pasitiesę paklotą ant smėlio. O Lietuvoje esame pripratę prie komforto – kavinė, restoranas, sriuba, kada nori, dušai, šešėlis ir užuovėja.

– Tačiau kas tave ten traukia? Kodėl skrendi kasmet?

– Šiltas oras ir šiltas vanduo. Lietuvoje į vandenį visada lipu su žieminiu hidrokostiumu. Apsirenk, nusirenk, išdžiovink, įlipi į vandenį ir vėl viskas šlapia. Būna, darbą baigiu 11 valandą vakaro, o 9 valandą ryto – vėl darbe, nespėja išdžiūti, o vilktis šlapią – ne visai malonu. Šiltuose kraštuose aprangos klausimas paprastesnis.

– Ar būna taip, kad žiemą pasiilgsti vasaros, o vasarą – žiemos?

– Kartais pagalvoju, kad mano karta yra ieškotojų, keliautojų karta. Gal todėl kitiems ir atrodome tokie nesusipratę. Anksčiau žmonės bijodavo rizikuoti, mesti darbą, iš esmės keisti savo gyvenimą. Tarp mano bendraamžių vis daugiau tokių, kurie išdrįsta keisti kryptį, jie tarsi pamato, kad sprendimas, kurį priėmė, – negalutinis. Pasiilgau sniego, skrendu į Laplandiją, padirbėsiu instruktore, norisi vasaros – keliauju į Egiptą, ten irgi galiu pagyventi. Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad iš tiesų noriu būti Lietuvoje. Per pandemiją dirbau Meksikoje, kai pradėjo atšaukti skrydžius per Atlantą, mane buvo ištikusi klaiki baimė, kad ilgą laiką negalėsiu grįžti namo. Nekoks jausmas...

– Toks klajokliškas gyvenimas kartais iš tiesų turėtų nusibosti?

– Tas jausmas dažniausiai aplanko prieš kelionę, kai pradedu pakuoti daiktus. Galvoje pradeda kilti visokių klausimų. Kas mane ir vėl verčia skirsti? Gal likti Lietuvoje, juk viską čia turiu? Tačiau išvykstu ir viskas susidėlioja, o po pusmečio vėl reikia pakuotis daiktus namo. Kiekvieną kartą pagalvoju, kad galėčiau nusėsti, nebekeliauti, bet gal dar ne dabar.

Kai pradėjau savo kelią, norėjau būti ne tiesiog instruktorė, o aukščiausio lygio instruktorė. Šiandien esu pasiekusi trečią lygį, aukščiausią įmanomą. Lietuvoje tokie instruktoriai esame penki, aš vienintelė – moteris.

– Liepos 7–9 d. Svencelėje vyks festivalis „Boat and house Show 2023“. Jame bus daug vandens pramogų, dalyviai galės išmėginti ir jėgos aitvarų treniruotę. Ar sunkus darbas pradėti?

– Daugelis įsivaizduoja, kad jėgos aitvarai reikalauja daug jėgos, bet tikrai ne. Raumenys čia nieko nereiškia. Svarbu nebijoti vandens, turėti motyvaciją mokytis ir nebandyti to daryti patiems, o išsirinkti patyrusį kvalifikuotą instruktorių. Jau sakiau, kad Svencelėje mokytis valdyti jėgos aitvarus yra nuostabu, taigi, neabejokite, išmėginkite.

– Ar jums vandenyje pažįstamas baimės jausmas?

– Kai mokiausi, buvo visokių situacijų. Egipte buvau išsirinkusi gerą vietą plaukioti – 2 km nuo kranto, gylis iki bambos, ramu, saugu. Tačiau netoliese buvo rifas, kur negilu ir staiga – tamsaus vandens juosta, didžiulis gylis. Būdavo, nuplaukiu prie tos linijos ir jaučiu, kaip kojos pradeda drebėti. Vaizduotė liejasi laisvai, o iš jos – visokie rykliai ir žuvys, kurie ims ir pasirodys iš to tamsaus vandens. Šios baimės atsikračiau Meksikoje, kur gilu jau vos už 2 m nuo kranto. Neturėjau kito pasirinkimo – tik plaukti.

– Jėgos aitvarai, snieglentės, o kas toliau?

– Užpernai dirbau su kateriu, Drevernoje tampydavau parasparnius. Gana įdomi patirtis, kai nėra vėjo ir negali aitvaruoti. Tačiau po vieno įvykio gelbstint parašiutą užsupo kateryje taip, kad ilgai negalėjau atsigauti, iki šiol dar jaučiu padarinius, taigi, kateriu nebeplaukiosiu. Turiu minčių kažkada išlipti iš vandens ir mokyti aitvaruoti kalnuose, sniegynuose, o gal prisijaukinsiu vadinamąjį hidrofoilą. Esu bandžiusi, tikrai smagu, tik reikia užsispirti ir gerai jį įvaldyti. Kai juo plauki, atrodo, tarsi levituoji ant vandens. Labai smagus jausmas – aplink tylu, vandens nesigirdi, tu tarsi skrendi ore. Mano darbas tuo ir žavus, kad atsiranda vis naujų dalykų, kuriuos turiu išmėginti.

Prieš studijas leidosi į kelionę

– Dauguma jaunų žmonių veržiasi į sostinę. Kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje?

– Baigęs mokyklą Vilniuje keliavau po pasaulį, skirtingose šalyse dirbau įvairius darbus. Per vienerius metus aplankiau Daniją, Graikiją, Italiją, Maltą. Šiose šalyse turėjau draugų, pas kuriuos apsistodavau. Padirbęs kelis mėnesius, traukdavau toliau. Tikėjausi užsidirbti gyvenimui ir "kaitavimui" šiltuose kraštuose, tačiau praleidęs daugiau laiko Italijoje ir Graikijoje supratau, kad man labai gera Lietuvoje, kur šalta ir pliaupia lietus. Suvokiau, kad man nepatinka beprotiškai sūri jūra, kad pasiilgau draugų, savų žmonių. Po kelionės grįžau į Vilnių, vasarą organizavau žygius, tada nusprendžiau, kad metas studijoms. Jau žinojau, kad rinksiuosi kineziterapiją – mane visada domino judesys, kaip veikia žmogaus kūnas, kaip padėti žmogui ilgiau išlikti jaunam, domino sveika gyvensena. Norėjau suderinti studijas su "kaitavimu", o nuolat važinėti iš Vilniaus į pajūrį – nepigu, todėl atsikeldamas gyventi į Klaipėdą vienu šūviu nušoviau du zuikius.

– Kalbant apie keliones, kuri šalis jums paliko didžiausią įspūdį?

– Danija ir jos atšiaurumas. Kaip vieni nepakelia šalčio ir lijundros, taip aš sunkiai ištveriu karštį. Su drauge kurį laiką gyvenome Egipte, kur mokiau kitus plaukti jėgos aitvaru, tai pasivaikščiojimas su manimi jai būdavo tikra problema, nes bėgiodavau nuo vieno namo šešėlio prie kito. Mane žavi tai, kad Danijoje, nepaisant blogų orų, žmonės bėgioja krosą, važiuoja dviračiais ir gyvena aktyvų gyvenimą.

– Vadinasi, nesate tų žmonių, kuriems lietus ar šaltis trukdo sportuoti?

– Manau, skirtingas oras – didelis privalumas, suteikiantis žavesio bet kuriai aktyviai veiklai. Kai artėjant audrai su draugais iš Vilniaus važiuodavome pajūrio link, matydavome koloną mašinų, judančių į Vilnių ir lygiai tuo pat metu, tik priešingoje pusėje, – automobilius su banglentėmis ant stogų ir aitvarais. Mes džiaugiamės, kai pučia stiprus vėjas. Tik pas mus jis dažniausiai ateina su šalčiu. Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, vėjas susiformuoja dėl temperatūros skirtumų, kai vyrauja labai aukšta temperatūra, o Lietuvoje yra priešingai. Kuo šalčiau, tuo daugiau vėjo. Todėl Klaipėdoje patys geriausi vėjai ima pūsti rudeniop arba ankstyvą pavasarį.

Pirmas bandymas – bulvių laukuose

– Kada ir kaip pirmą kartą paėmėte į rankas aitvarą?

– Kartą vaikščiodamas paplūdimiu pamačiau neįtikėtiną vaizdą – vaikinas su kažkokia lenta ir "parašiutu" skrodžia jūros bangas, pašoka į orą. Pamaniau, negali būti nieko geriau už tai. Tada neturėjau tiek pinigų, kad nusipirkčiau savo "kaitavimo" įrangą, tais laikais naudotas aitvaro komplektas kainuodavo apie tris tūkstančius litų. Iš esmės dėl to ir pradėjau važinėti į užsienį, kad užsidirbčiau pinigų. Po pusės metų jau turėjau savo pirmąjį aitvaro komplektą. Su draugu nuvažiavome į bulvių laukus, kad pasikelčiau "kaitą". Finalas buvo toks, kad gerus 300 m mane tempė ant nugaros, ant pilvo, ant galvos. Supratau, kad man iš tikrųjų reikia instruktoriaus ir netrukus susiradau žmogų pajūryje. Oro sąlygos pasitaikė labai prastos: nebuvo vėjo, švietė saulė. Teko tenkintis trijų valandų teorine paskaita, po kurios toliau jau mokiausi savarankiškai. Taip prasidėjo mano dviejų sezonų kankynė iki kol pats supratau, kaip valdyti aitvarą. Padariau visas įmanomas klaidas, todėl dabar pelnytai galiu mokyti kitus.

Deja, oro sąlygos pasitaikė labai prastos: nebuvo vėjo, švietė saulė.

– Jus vadina ekstremalais. Ar "kaituoti" išties yra pavojinga?

– Pats aitvaras turi tiek jėgos, kad galėtų laisvai tempti didžiulį automobilį. Tą jėgą galima panaudoti labai įvairiai, pavyzdžiui, įsibėgėjus automobiliu trenktis į sieną arba tiesiog vairuoti. Su aitvaru yra lygiai tas pats. Instruktoriaus reikia tam, kad jis papasakotų, kaip valdyti, ką daryti ir ko šiukštu nedaryti. Išmokyti pradedantįjį galima per kelias valandas, po to viskas tampa labai aišku ir saugu. Be to, yra saugumo sistemos, kurios leidžia per pusę sekundės pašalinti nuo savęs visą aitvaro jėgą. Apskritai kalbant, Svencelėje sukurtos vienos geriausių sąlygų pasaulyje mokytis "kaituoti": čia nėra jokio pavojaus. Visur – žolė arba dumblas, nedidelis gylis, jokių žvejų tinklų ar gyvūnų.

Atsipūtimas vos nekainavo gyvybės

– Ar pačiam kada nors yra tekę atsidurti pavojuje, pasinaudoti saugumo sistema?

– Gerai pamenu incidentą Šventojoje. Jei atvirai, Šventosios molą prieš tai buvau apiplaukęs bent 30 kartų, tačiau anksčiau tai darydavau labai dideliu lanku. Tiesiog atsipalaidavęs plaukiau visai šalia neįžvelgdamas jokio pavojaus. Likus keliems metrams iki molo mane iš viršaus užpylė didžiulė banga, teko staigiai pašalinti aitvarą. Tuo metu jūroje siautė audra, pūtė 15 m/s vėjas. Išnėręs iš vandens pamačiau, kad esu visai prie pat molo. Kai banga mane periodiškai panardindavo, laikydavausi už stulpo, jai atslūgus šokdavau prie kito stulpo arčiau kranto. Po kokių 15 min. tokio šokinėjimo atplaukė draugas su aitvaru, numetė virvę ir ištraukė mane. Patekus į ekstremalią situaciją reikia vadovautis ne emocijomis, o šaltu protu. Pagrindinė taisyklė – reguliuoti kvėpavimą, kad neprigertum vandens. Bangos negali tavęs nuskriausti, jei sugebi bent 30 sekundžių išbūti be oro.

– Sezono metu daug laiko praleidžiate Svencelėje mokydamas kitus. Ką veikiate šaltuoju metu?

– Spalį grįžtu į Klaipėdą ir, pirmai progai pasitaikius, plaukiu jūroje. Man sezonas tęsiasi apie vienuolika mėnesių ir nutrūksta tik užšalus marioms ar jūrai apsitraukus ledu. Tai nėra tokia kančia, kaip visi įsivaizduoja. Sunkiausia – prisiversti išeiti iš namų, o būdamas vandenyje nebegalvoji apie šaltį, tiesiog plauki. Smagu, kad tokių entuziastų Klaipėdoje kiekvieną žiemą tik daugėja. Netgi turime grupelę žmonių, su kuriais plaukiame. Šiaip šeši laipsniai jau yra komfortiška temperatūra.

– Ar į šį sportą įtraukėte ir savo draugę Eleonorą?

– Mes užsiimame faktiškai viskuo, kas yra aktyvu. Nuo riedlenčių, vandenlenčių iki laipiojimo į uolas ar žygių pėsčiomis po kalnus.

Daugiau dėmesio kūnui

– Ar jūsų nepainioja su kitu Lietuvos sportininku irkluotoju, taip pat Aleksandru Kočetkovu?

– Labai dažnai rašo žmonės su užklausomis "sveikas, gal galiu tau pervesti pinigų už varžybas?" Tai šiek tiek glumina.

– Propaguojate sveiką gyvenseną. Papasakokite, kokiais mitybos principais vadovaujatės?

– Sveikos gyvensenos madų, kurios ateina ir išeina, yra labai daug. Jeigu visų jų vaikysiesi, gali susigadinti sveikatą dar labiau, nei prieš tai. Stengiuosi pajausti, ko reikia kūnui, neatsisakau nei mėsos, nei ko nors kita. Tačiau perku ūkininkų užaugintą ar medžiotojų sumedžiotą mėsą, stengiuosi gyventi aktyviai ir žiemą neapleisti sporto klubo. Treniruotėms skiriu mažiausiai valandą per dieną. Tai pagerina savijautą ir nuotaiką. Neruošiu savęs ar savo klientų kultūrizmo varžyboms, neryškinu ir neauginu didelių raumenų. Esu už sveiką, stiprų, lankstų kūną, kuris būtų pajėgus sekti paskui vaizduotės metamus iššūkius. Svarbiausia – gerai jaustis. Dirbdamas kineziterapeutu įvairiose klinikose dažnai susidurdavau su žmonėmis, kurie paaukojo savo sveikatą, kad daug uždirbtų. Dabar jie atiduotų krūvą pinigų tam, kad galėtų padaryti, rodos, visiškai paprastą dalyką – pasivaikščioti ar tiesiog miegoti. Mes turime vieną tikrai labai brangų dalyką – kūną. Tik kažkodėl labiau nei juo rūpinamės savo automobiliais.

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. balandžio 3 d. Vilniuje.

Mokėsi Vilniaus Radvilų gimnazijoje.

Klaipėdos valstybinėje kolegijoje baigė kineziterapijos studijas.

Sertifikuotas EREPS (Europos sveikatingumo profesionalų registras) sveikatingumo instruktorius.

"Boardhouse" jėgos aitvarų mokyklos vadovas, instruktorius.

Baisu tik stovint krante

Maždaug prieš 19 metų kaituoti pradėjusi Laima jau 17-tus metus populiarumo neprarandančios vandens sporto šakos subtilybių moko ir kitus.

„Aš pati turėjau individualų ir labai griežtą instruktorių – valdyti jėgos aitvarą mane išmokė mano draugas, – su šypsena prisiminė pašnekovė. – O kai šis sportas ėmė sparčiai populiarėti, kažkam reikėjo užsiimti ir mokymu, o man tai labai patiko.“

Laimos skaičiavimu, norinčiųjų išmokti kaituoti žmonių skaičius per tuos metus išaugo šimtus kartų.

Sertifikuota vandens sporto centro „X Pro Grupė“ instruktorė, pati kaitavimo įgūdžius įgijusi jūroje, pripažįsta, jog norint išmokti valdyti jėgos aitvarą tenka šiek tiek peržengti savo ribas, įveikti baimes.

Tačiau, anot pašnekovės, iš tiesų tik krante viskas atrodo gerokai baisiau nei vandenyje.

„O pas mus mariose apskritai idealios sąlygos pramokti kaituoti, kadangi čia nedidelis gylis, seklu, taigi žmogus gali jaustis saugiau, be to, yra daug erdvės, gėlas vanduo, pakankamai vėjuota“, – vardijo Svencelės jėgos aitvarų ir buriavimo centre dirbanti instruktorė.

Daug jėgos nereikia

Anot pašnekovės, esminiams jėgos aitvaro valdymo įgūdžiams įgyti įprastai pakanka nuo 6 iki 10 valandų apmokymų kurso.

„O toliau – atsižvelgiant į visas saugumo taisykles, galima bandyti plaukti pačiam. Panašiai kaip su automobiliu – išmoksti vairuoti, gauni teises, o po to kaupi praktiką“, – šyptelėjo pašnekovė.

Laimos pastebėjimu, dailiosios lyties atstovės kaituoti išmoksta greičiau, kadangi jos yra atsargesnės už vyrus.

„Valdyti aitvarą jėgos nereikia, o kadangi moterys yra atsargesnės, jos greičiau įgunda tai daryti techniškai. Ir pastaraisiais metais norinčių išmokti kaituoti moterų, merginų tik daugėja“, – patikino instruktorė.

Pašnekovės žodžiais, jėgos aitvarai – demokratiška sporto šaka ir tuo, jog čia nėra amžiaus cenzo.

Esu turėjusi tokių mokinių, kurie pradėjo kaituoti sulaukę 65 metų. Po dešimtmečio susitikau juos Tenerifėje, tad būdami 75-erių jie ir toliau kuo puikiausiai tuo užsiėmė.

„Esu turėjusi tokių mokinių, kurie pradėjo kaituoti sulaukę 65 metų. Po dešimtmečio susitikau juos Tenerifėje, tad būdami 75-erių jie ir toliau kuo puikiausiai tuo užsiėmė“, – prisiminė Laima.

Migruoja į šiltuosius kraštus

Anot pašnekovės, pirmuosius savo įgūdžius Svencelėje, kuri neretai pavadinama Lietuvos jėgos aitvarų gerbėjų Meka, įgiję kaituotojai vėliau šiuo vandens sportu sėkmingai mėgaujasi ir kitų kraštų vandenyse.

„Pasaulyje yra daug nuostabių vietų, kur galima kaituoti – pradedant Brazilija ir baigiant Ispanija, Egiptu, Portugalija ar Graikija“, – vardijo instruktorė.

Laima visuose šiuose kraštuose taip pat yra kaitavusi, ir ne po kartą. Įprastai į ilgesnes viešnages svetur iš Kauno kilusi moteris leidžiasi Lietuvoje pasibaigus šiltajam sezonui.

„Nors kaituoti galima ne tik vasarą, tačiau šaltame vandenyje nėra labai smagu plaukioti. O kadangi instruktoriaus sertifikatas man suteikia galimybę dirbti įvairiose pasaulio šalyse, žiemą dažniausiai keliauju su vėju ir šiluma“, – šmaikštavo pašnekovė.

Antai keletą metų iš eilės lietuvė vyko į Braziliją, kur derindama poilsį ir darbą praleisdavo net po kelis mėnesius.

„Ir turbūt šis kraštas mane labiausiai traukia sugrįžti – ten labai gražūs, platūs paplūdimiai, smagus vėjas, kuris pučia kiekvieną dieną“, – su nostalgija prisimena pašnekovė.

Vietoje vandens – sniegas

Beje, jėgos aitvarų entuziastai, esant tinkamoms sąlygoms, savo aistrą gali puoselėti net ir žiemą.

„Tik vietoje banglentės reikės naudoti snieglentę arba slides, reikia ir atitinkamos aprangos – sniego kostiumo. Ir, žinoma, sniego bei vėjo, – šyptelėjo pašnekovė. – Taip pat svarbu, kad būtų plačios erdvės be kliūčių, už kurių galėtų užsikabinti aitvaras.“

Pati Laima sako galinti įvardyti ne vieną priežastį, kuo ją pačią bemaž prieš du dešimtmečius sužavėjo ir iki šiol žavi kaitavimas.

„Šis sportas man duoda labai daug. Tiek fizinę, tiek terapinę, tiek ir socialinę naudą. Pirmiausia, žinoma, stiprina kūną, nes kaituojant dirba visos raumenų grupės. Tai ir galimybė pabūti gamtoje. Be to, viena vertus, kaitavimas yra individualus sportas, nes tau nereikia taikytis prie kitų, tačiau sykiu ir bendruomeniškas, nes kaituotojai – labai draugiški, tarpusavyje mielai bendraujantys žmonės, nuolatos esantys šalia ir skubantys į pagalbą, ištikus kokiai nors nesėkmei ar nelaimei“, – kalbėjo pašnekovė.

Spalvingi, ryškūs ir su šortais

Anot Laimos, bet kuri aktyvi veikla turi tam tikrą ekstremalumo prieskonį ir neapdrausta nuo neprognozuojamų nutikimų.

Jėgos aitvarų valdymas – ne išimtis. Tačiau dažniausiai nesmagūs nuotykiai prasideda, kai nesilaikoma saugumo.

„Žinoma, traumų galima patirti ir kažko mokantis, pavyzdžiui, naujų triukų“, – neneigė pašnekovė.

Tad ir renkantis įrangą instruktorė pirmiausia pataria atkreipti dėmesį į saugumą.

„Nauja įranga gali atsieiti apie pusantro tūkstančio eurų. Tačiau ji turės ir garantiją, ir pačias naujausias saugumo sistemas – jos tobulėja kiekvienais metais“, – teigė pašnekovė.

Šiandien Lietuvoje galima įsigyti ne vieno pasaulinio garso vandens sporto ženklo produktų, kurie laimi prizines vietas įvairiose dizaino, saugaus ekstremalaus sporto ir naujoviškų idėjų kategorijose.

O ar šiame sporte egzistuoja mados?

„Nežinau, ar tai mada, gal labiau praktiškumas – kaituotojai ant hidrokostiumų dar dėvi šortus, nes jie čiuožiant apsaugo kostiumą. Ir, žinoma, sportininkų apranga – spalvinga ir ryški, tad esame matomi iš tolo“, – šyptelėjo pašnekovė.

Sportininkus iš daugelio šalių sutraukiančios varžybos jubiliejaus proga žada nedideles permainas. Jos, anot organizatorių, turėtų maloniai nustebinti.

Viena iš rengiamų „Baltic Cup” naujienų – burlenčių ir jėgos aitvarų slalomas. To viso renginio istorijoje anksčiau nebuvo.

„Šiemet įtraukiame daugelio pamėgtą slalomo klasę. Taigi šį kartą dalyviai galės varžytis ne tik formulės, „Raceboard” bei dideliu dalyvių skaičiumi pasižyminčioje, vaikų „Techno 293” klasėje, bet ir slalome. Tarptautiniu mastu slalomas yra itin populiarus ir pamėgtas šio sporto profesionalų ir mėgėjų visose Baltijos šalyse”, – sakė vienas iš organizatorių Mindaugas Čirvinskas.

Negana to, šiemet „Baltic Cup” organizuos ir atskirtą burlenčių „Hydrofoil” įskaitą. Būtent ši rungtis itin sparčiai populiarėja visame pasaulyje.

Kiekvienais metais šis renginys sutraukia vis daugiau ekstremalaus sporto mėgėjų.  Pasak varžybų rengėjų, minėtos naujienos, turėtų pritraukti dar daugiau sportininkų ir entuziastų.

„Baltic Cup” vyks visą savaitgalį Klaipėdos rajone, Kintuose, Suvernų kaime. Pirmasis startas planuojamas gegužės 25 d., penktadienį, 12 val.

Renginį organizuoja viešoji įstaiga „Ekstremalus sportas”, populiarinti bei vienijanti šio sporto mėgėjus bei daug dėmesio skirianti jaunimo ugdymui.

Jau 13 metų ekstremalaus sporto mėgėjai – jėgos aitvarų, banglenčių aistruoliai – gali rinktis Pirmosios Melnragės paplūdimyje prie molo.

Tačiau miesto mero kabinete vykusiame pasitarime ekstremalai tvirtino, kad ši vieta juos nelabai tenkina. Ten, anot jų, nesaugu, ypač kai pakyla šiaurės vėjas.

Pasitaikė atvejų, kai gūsiai jėgos aitvarų mėgėjus nubloškė į molą, neišvengta ir žūčių.

"Vandens sportas svarbus miestui, miestiečiams. Reikia sudaryti sąlygas jam vystyti. Tai nauda ne tik patiems sportininkams, bet ir miestui. Jėgos aitvarai pritraukia žmones. Ne tik pačius sportininkus, bet ir gražių vaizdų ateinančius pasižiūrėti gyventojus", – tvirtino pasitarime dalyvavęs Klaipėdos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Olegas Mariničius.

Miesto valdžios atstovai ekstremalaus sporto mėgėjų paprašė pateikti savo siūlymus, kur jiems būtų geriausia įsikurti. Numačius naują zoną, reikėtų keisti miesto paplūdimių planą.

"Juk niekas be jų pačių negali pasakyti, kokio ilgio paplūdimio ruožo, kiek kanalų iš paplūdimio išeiti reikia. Kai gausime šiuos duomenis, pradėsime dirbti. Žiūrėsime, kur būtų galima numatyti jiems skirtą zoną", – komentavo pavaduotojas.

O.Mariničius atkreipė dėmesį, kad visi Melnragės–Girulių paplūdimiai suskirstyti į zonas: aktyvaus ir poilsio, moterų, nudistų. Nauja zona būtų kuriama juose.

Patys jėgos aitvarų atstovai mano, kad jiems tinkamiausia vieta būtų Giruliuose, nuo Skautų gatvės į šiaurę. Dabar ten yra aktyvaus, pasyvaus poilsio, nudistų zonos. Ekstremalams reikia apie 200 m ruožo paplūdimio.

"Pakeisti paplūdimių planą – kruopštus darbas. Norime, kad visiems būtų gerai – ir sportininkams, ir gyventojams, ir svečiams. Lieka tik kalbėtis, pradėti ir baigti. Gerai, kad ekstremalaus vandens sporto atstovams tinka toks oras, kuris poilsiautojams nelabai. Jiems kuo daugiau vėjo, tuo geriau", – dėstė pavaduotojas.

Susitikime kalbėta ir apie aikštelės, privažiavimo kelių prie ekstremalams skirtos zonos įrengimą. Įvertinta, kad ekstremalų įranga yra gana sunki ir ją reikia atsigabenti į paplūdimius.

Viliamasi, kad jau šiemet pavyks rasti saugesnę vietą ekstremalaus vandens sporto mėgėjams.

Jėgos aitvarų mėgėjai sekmadienį nuo ryto rinkosi Pirmosios Melnragės paplūdimyje, prie molo. Jie buvo matomi ir Smiltynėje.

Jūros bangas skrodė ir banglentininkai.

Paplūdimiuose buvo galima išvysti ir vieną kitą smalsuolį, kuris nepabūgęs vėjo ir darganos, stebėjo, kaip pramogauja ekstremalai.

Biudžetinės įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Siakki pasakojo, kad sekmadienio dieną jūros bangavimas siekė keturis balus. Vakarop vėjas aprimo. Bangavimas sumažėjo iki 3 balų.

„Iš pradžių oro sąlygos buvo labiau tinkamos jėgos aitvarų mėgėjams. Vakare, šiek tiek aprimus vėjui, banglentininkams. Bangos buvo ypač tinkamos šiai pramogai“, – pasakojo pavaduotojas.

Baltijos jūros vandens temperatūra ties Klaipėdos paplūdimiams siekia 15 laipsnių šilumos, oro – 14 laipsnių šilumos.

Nepabūgę vėluojančio pavasario, lietuviai besiruošdami varžyboms kasė nuo katerių sniegą, o estai važiavo per pūgą. Vis dėlto, tradicija tapusios, keturioliktą kartą vykusios varžybos prie Kuršių marių surinko daugiau nei pusšimtį ekstremalaus sporto entuziastų.

Šiemet Lietuvos burlentininkams bene geriausiai sekėsi „Raceboard“ klasėje – pirmąją vietą iškovojo perspektyvus sportininkas Mindaugas Lukšys, o trečiąją vietą iškovojo jo tėtis Ovidijus Lukšys. Atrąją vietą pelnė latvis Aldis Surins.

„Kiteboard Formula“ lenktynėse jėgos aitvarų sportininkai džiaugėsi tinkamomis vėjo sąlygomis ir po paskutinio finišo nė nenorėjo lipti į krantą. Čia iš pradžių pirmavo lietuvis Mindaugas Mockevičius, tačiau nesudalyvavęs paskutiniuose plaukimuose turėjo užleisti pirmąją vietą estui Madis Kallas ir pats liko antras. Trečioji vieta atiteko dar vienam estui Ranno Rumm.

„Techno293“ klasėje lietuviai šiemet nedalyvavo, todėl prizines vietas pasidalino estai ir latviai: pirmasis užtikrintai plaukė estas Renar Roolaht, antrasis buvo latvis Emils Punte, o trečiasis, atsilikęs vos vienu tašku, estas Raul Mihkel Anton.

Kiekvienais metais gegužės pabaigoje Lietuvoje vykstančios „Baltic Cup“ varžybos yra svarbiausias burlenčių sporto renginys mūsų šalyje. Šių varžybų taškai įtraukiami skaičiuojant pasaulio „Formula Windsurfing“ buriuotojų bei jėgos aitvarų „IKA-Formula Kite“ reitingą.

Kitas varžybų etapas vyks Estijoje, o vasaros pabaigoje sportininkai susirungs Latvijoje.

Įžvelgia grėsmę

Miesto sprendimas leisti Melnragėje, Vėtros g. 8, duris atverti kavinei ir pradėti plaukimo banglentėmis bei jėgos aitvarais mokymo veiklą kelia prie šiaurinio molo žvejojančiųjų nerimą.

Teigiama, kad vasarą priekrantės žvejai turi teisę žvejoti 600 m teritorijoje tarp molo ir Klaipėdos paplūdimių ribos.

Tiesa, pagal susitarimą su pliažus prižiūrinčia įstaiga "Klaipėdos paplūdimiai" žvejai savo tinklų vasarą, kol vyksta aktyvus poilsis, nestato likus 30 m iki paplūdimių ribos. Taigi verslininkams žvejybai lieka 570 m ruožas.

Taip suderėta, siekiant išvengti situacijų, kai poilsiautojai gali supainioti žvejų įrenginius su gelbėtojų plūdurais, maudytis tose vietose, kur pastatyti tinklai.

Baiminamasi, kad tokia grėsmė iškiltų, jeigu paplūdimyje naujai įsikursiantys verslininkai į vandenį nuleis burlenčių ar kitos įrangos.

"Jeigu aitvaruotojas įsipainios, tai bus didelė problema. Kas prisiims už tai atsakomybę?" – klausė Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos pirmininkas Mindaugas Rimeikis.

Prašė ne vienus metus

Verslininkų atstovas taip pat pridūrė, kad žvejai yra gavę leidimą minėtoje teritorijoje žvejoti visus metus.

Klaipėdos savivaldybės Licencijų, leidimų ir vartotojų teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Rimantas Armonas paaiškino, kad miestą jau daug metų pasiekdavo verslininkų prašymai paplūdimyje oficialiai leisti mokyti žmones plaukioti banglentėmis ar kita įranga, įsteigti prekybinę vietą.

Prieš kurį laiką adresu Vėtros g. 8 buvo numatyta komercinė zona.  Nuspręsta suplanuoti tokią erdvę ir skelbti konkursą. Jis neseniai įvyko, išrinktas ir nugalėtojas.

Verslininkams – įpareigojimas

R.Armono teigimu, konkurso nugalėtojas kaip pagrindinę savo veiklą įvardija prekybą, o šalutine nurodo banglenčių sporto propagavimą ir mokymą. Minėtas veiklas žadama vystyti sausumoje.

"O jeigu eis prie vandens, jie yra informuoti ir žino, kad turi laikytis visų reikalavimų. Mums net nekilo mintis, jog nuostatuose būtina įrašyti, kad draudžiama banglente plaukti į tinklus, jeigu jie bus", – tikino savivaldybės darbuotojas.

R.Armonas pastebėjo, jog jau daug metų paplūdimyje veikia lauko kavinės ir didesnių problemų nekyla, o jeigu nesklandumų pasitaiko, juos pavyksta greitai išspręsti.

Šį klausimą neseniai svarstę uostamiesčio Jūrinių ir vidaus vandenų reikalų komisijos nariai nusprendė išduodant leidimą tokioms paslaugoms teikti verslininkus įpareigoti pažymėti išplaukimo į jūrą taką.

Kaitą vadinkite jėgos aitvaru. O ką su juo veikiame? Aitvaruojame. Kaitingą ar kaitavimą galite keisti aitvaravimu.

Klaidos neišvengiama ir kalbant apie skiepus ar vaistus. Skiepai ir vaistai – ne prieš ką, o nuo ko.

Kaip tabletė nuo galvos skausmo, sirupas nuo kosulio, taip ir skiepai – ne prieš ką, o nuo ko: nuo erkinio encefalito ar nuo gripo.