Moko išgirsti save
Pats M. Savickas jogos užsiėmimus pradėjo lankyti būdamas septynerių – jį nusivedė močiutė. Kurį laiką lankė abu, paskui močiutė nustojo, o jis liko. Jogos užsiėmimus vedė labai stiprus dvasinis mokytojas, kuris žmogui arba iškart labai patinka, arba labai nepatinka. Maksimilianui patiko, tad mokėsi jis labai daug metų, sėmėsi iš mokytojo žinių, o kai šis galiausiai pakeitė kryptį – mokinys įkūrė savo jogos studiją „Laukinė vyšnia“. Nuo 2011 m. jis jau pats veda jogos užsiėmimus suaugusiesiems ir vaikams.
„Kodėl aš užsiimu joga? Nežinau. Neužsiimu. Gyvenu, – sako Maksimilianas. – Joga nieko nekeitė mano gyvenime. Tiesiog mokantis jogos pradėjo formuotis tam tikras požiūris, ir dėl to požiūrio mano gyvenime buvo priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Kas mane pažįsta, žino, kad mano gyvenimiška patirtis yra labai įvairi – nuo žiauriausių nuosmukių iki gražių aukštumų. Su viskuo susitvarkiau, juk psichologinės praktikos buvo atliekamos ne be reikalo.“
Praktikuodamas jogą Maksimilianas pamatė, kokie šaunūs gali būti žmonės, koks visavertis gali būti gyvenimas ir ką reikia padaryti, kad tokį gyvenimą susikurtum. Remdamasis tuo jis ir priima sprendimus, o dabar mėgaujasi kiekviena akimirka, kiekvienu gyvenimo užduotu klausimu ar iškeltu uždaviniu.
Ką sužinojo praktikuodamas jogą, vyras siekia perduoti jaunajai kartai, kad ir jie galėtų priimti teisingus sprendimus.
„Man be galo patinka dirbti su vaikais, stebėti, kaip jie auga, kaip plečiasi jų požiūris, – sako mokytojas. – Priežastis, kodėl vaikams joga reikalinga, labai paprasta: nes joga yra gyvenimo filosofija apie savęs ugdymą. Pavyzdžiui, joga nekalba apie tai, kad reikia pasirinkti vegetarizmą, veganizmą ar žaliavalgystę, – joga kalba apie tai, kad reikia rūpintis savo mityba. O kaip rūpintis? Išgirsti savo organizmą. Joga ir moko girdėti, pajausti save, suprasti, koks tu esi. Girdėdami save mes ir suprantame, kokį maistą, kokį gyvenimo būdą, kokį dienos režimą pasirinkti, kad jaustumės gerai, būtume produktyvūs, galėtume daug nuveikti. Vaikus to ir mokome – girdėti save, gebėti nuspręsti ir pasirinkti, kada ir ko jiems reikia.“
Kartais užtenka duoti vaikui saldainį – cukraus kiekis padidėja, nuotaika pakyla, ir viskas gerai. Kartais reikia rimtesnių sprendimų.
Supažindina per žaidimus
M. Savicko teigimu, jogos pratimai – asanos – yra vienas iš būdų lavinti fizinį žmogaus kūną. Vaikams tai pateikiama per žaidimus.
„Jogos užsiėmimuose žaidžiame lavinamuosius žaidimus. Kitaip sakant, mokome vaikus mokytis ir siekiame parodyti, kad mokytis yra smagu. Kad ir paprastos gaudynės, atrodytų, senas žaidimas, bet žaidžiame vis kitaip, kad vaikai stiprintų savo stambiąją motoriką ir lavintų koordinaciją. Svarbu ir greitis, ir vikrumas, ir reakcija, – paaiškina pašnekovas. – Po kiekvieno žaidimo susėdame ir pasikalbame, kaip vaikai galvoja, ko galėjome išmokti šio žaidimo metu – jie diskutuoja, svarsto. Kiekvienas atradimas vaikui yra labai svarbus.“
Per aktyvius žaidimus vaikai daugiau pavargsta fiziškai, per pasyvius tenka daugiau galvoti, mąstyti, kartais kažką suvaidinti. Atlikdami jogos asanas jie mokosi pažinti savo kūną, suprasti, kaip jis juda, kur yra stipri, o kur silpna jų kūno vieta.
Kaip ir priimta jogoje, vaikai supažindinami su skirtingomis kvėpavimo technikomis. Maksimiliano teigimu, tai reikalinga, kad vaikas, visų pirma, pažintų savo kūną, antra – gebėtų kontroliuoti kvėpavimo refleksus, o esant kažkokiai ypatingai situacijai galėtų tuo pasinaudoti. Juk panaudojant tam tikras kvėpavimo technikas, galima nusiraminti, suvaldyti baimę ar stresą.
Susikalba: į Maksimiliano rengiamas jogos stovyklas atvyksta labai skirtingi vaikai, ir su visais pavyksta rasti bendrą kalbą. Jogos studijos „Laukinė vyšnia“ archyvo nuotr.
Yra labai skirtingų būdų mokyti vaikus kvėpavimo technikų. Pats elementariausias, anot jogos mokytojo, – kai vaikas prieš save laiko delną, o kitos rankos pirštu vedžioja per pirštus aukštyn ir žemyn: kai pirštas kyla į viršų – įkvepiama, kai leidžiasi žemyn – iškvepiama.
Paskutinė užsiėmimo dalis – atsipalaidavimas, kurio metu vaikai mokomi tam tikrą laiką išbūti ramiai, atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis.
Gyvenimo filosofija
„Vaikų jogos užsiėmimuose mes orientuojamės į visapusišką vaikų lavinimą, stengiamės atrasti įvairias vaikų charakterio savybes ir jiems jas parodyti, ir kad kiekvienas vaikas žinotų, koks jis yra, ką jam gal būt reikia lavinti. Visa tai ir yra joga. Nes joga, kaip jau minėjau, yra gyvenimo filosofija. Tai nėra tik fiziniai pratimai, kaip kai kas įsivaizduoja: atėjome, ant kilimėlio pajudėjome, ir tai buvo joga. Tikrai ne“, – sako jogos mokytojas.
Pasak Maksimiliano, net pirmosiose išlikusiose užuominose apie jogą, rašytose daugiau nei prieš 4,5 tūkst. metų, yra minima jogos filosofija, o ne fiziniai pratimai. Fiziniai pratimai per tūkstančius metų evoliucionavo iki dabartinių, jų buvo labai daug ir visokių, o išlikę, kurie organizmui naudingi. Tačiau pati joga nėra fiziniai pratimai. Joga – tai gyvenimo filosofija. Net sakoma, kad žmogus, kuris niekada nieko nėra girdėjęs apie jogą, gali būti tikrų tikriausias jogas, jei jis domisi savimi, mokosi, lavinasi, siekia stiprinti kūną ir geriau suprasti save, kitaip sakant, lavina tiek protą, tiek fizinį kūną, tiek ir savo dvasinį pasaulį.
Kitas momentas, pašnekovo teigimu, – yra nerašyta taisyklė, kad tikri jogai vadovaujasi tam tikrais moraliniais, etiniais principais. Vadinasi, nedaro to, ko nevertėtų daryti. Iš principo tai galima būtų sutapatinti su dešimčia Dievo įsakymų.
Jogos filosofija ragina atsisakyti materialiojo turto. Tik nereikia galvoti apie kraštutinumus – tai visai nereiškia, kad reikia atsisakyti buto, automobilio, telefono. Kalbama apie tai, kas perkama ar kaupiama ne dėl to, kad reikia, o tik dėl to, kad, pavyzdžiui, galėtum pastatyti ir kitiems pasigirti. Tas pats su pinigais – jeigu žmogus gyvena vien tik dėl pinigų, jis pamiršta apie santykius, artimuosius. Tai irgi yra pernelyg didelė koncentracija į materialųjį turtą.
Dar viena svarbi jogos dalis – savidisciplina. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nutaria dėl kažkokių priežasčių kažko gyvenime atsisakyti, tarkime – kavos, vadinasi, kavos jis ir negeria. Tačiau jeigu žmogus, pasitaikiusius progai, nusprendžia, kad išgerti kavos vieną kartą nieko tokio – savidisciplinos nebėra. M. Savicko teigimu, vaikams labai geras būdas mokytis savidisciplinos – reguliarus būrelių lankymas: iš pradžių sunku, kartą kitą norisi išsisukti, bet su laiku išsiugdo įprotis.
Joga kalba ir apie geismo suvaldymą – mokymąsi suprasti, kaip, kada, ko geidžiame ir kaip tai kontroliuoti. Labai svarbus momentas – rūpintis savo fizinio kūno sveikata, t. y. sportuoti: eiti į salę, bėgioti, dar kažką veikti. Jogos pratimai – tik vienas iš daugelio būdų, kaip tai galima daryti.
Savimi besirūpinančio žmogaus gyvenime ne mažiau svarbi ir emocijų kontrolė, dėmesio koncentracija, meditacija arba buvimas su savimi.
Ugdo vaiko asmenybę
„Iš esmės jogos užsiėmimus lankantys vaikai viso to, ką išvardijau, ir mokosi. Dar mokosi nekenkti kitiems ir sau, nes viena pagrindinių mūsų taisyklių: saugok save ir kitus. Tik jie iki galo nesupranta, kad yra lavinami, nes ateina tiesiog linksmai praleisti laiko“, – sako Maksimilianas.
Tačiau jiems, anot pašnekovo, ir nebūtina to suprasti. Svarbu, kad tai suprastų vaikus į jogą atvedantys tėvai. Tėvams visa tai paaiškinti dažnai yra sunku, nes jie dažniausiai atveda į jogą vaikus su mintimi, kad čia išmokys daryti špagatą. Ne, jogos mokytojas to nemoko. Dar atveda tuos, kurie, tėvų manymu, turi kažkokių problemų – fizinių, dėmesio koncentracijos, yra hiperaktyvūs, nors tai net ne problema – tiesiog toks žmogaus būdas.
„Hiperaktyvumas labai lengvai suvaldomas – tiesiog reikia duoti vaikui užsiėmimą ir problema išspręsta, – sako jogos mokytojas. – Dirbu su vaikais jau dvylika metų, bet nebuvo hiperaktyvaus vaiko, kurio būtų nepavykę suvaldyti. Pas mane į stovyklą net buvo atvežę visišką neklaužadą – tėtis mane įspėjo, kad dėl savo būdo iš visų stovyklų vaikas jau antrą trečią dieną buvo išvaromas. Pas mane tas vaikas išbuvo dvi stovyklos pamainas – savo noru. Daug kas priklauso nuo to, ar tu žiūri į vaiką kaip į asmenybę, ir ar duodi tai, ko tam vaikui reikia. Elementarios psichologijos žinios, galbūt šiek tiek manipuliacinių technikų, ir kai tu perpranti tą jauną žmogų, jo individualumą, tada supranti, ko jam reikia, nes pats vaikas dažniausiai to nesupranta. Kartais užtenka duoti saldainį – cukraus kiekis padidėja, nuotaika pakyla, ir viskas gerai. Kartais reikia rimtesnių sprendimų. Orientuodamiesi į jogos filosofiją, kuri apima daug daugiau ir plačiau nei tik jogos pratimai, mes ugdome asmenybę.“
Kaip tėvams žinoti, kur jiems vesti vaiką, ar jam tie užsiėmimai tiks? M. Savicko teigimu, Lietuvoje tikrai yra gerų jogos mokytojų, kurie gerai ir sąžiningai dirba su vaikais. Tiesa, dauguma jų labiau orientuojasi į fizinius pratimus, pateikdami juos žaidimų forma siekia išmokyti vaikus rūpintis savo kūnu.
Pašnekovas siūlo pažinti veiklą per potyrį. Visų pirma – pabandyti, juo labiau kad dabar pirmas užsiėmimas beveik visur yra nemokamas. Reikia leisti vaikui pabandyti, pamatyti, kaip vyksta užsiėmimas. Paskui pasišnekėti su vaiku, kokių jam emocijų kilo, kas jam patiko, o kas – ne. Patartina pasikalbėti su mokytojais, pasiklausinėti, kas veikiama, kokią naudą tai duoda vaikui – tai yra labai normalūs klausimai, jeigu tėvai patiki kažkam savo vaiką. Taip tėvai gali suprasti, ar tai gali kažkaip pagerinti tiek vaiko fizinę, tiek ir emocinę būklę, nes nėra pakankama rūpintis tik fizine vaiko sveikata.
„Jeigu tėvai nori, kad būtų lavinamas vaiko fizinis kūnas, tam yra tikslingi būreliai. Labai sveika vaikus vesti į gimnastikos treniruotes, gal gatvės šokius, mergaites – į baletą ir pan. Ten visi žino konkretų užsiėmimų planą, aiškų tikslą. Su joga yra šiek tiek kita situacija. Tėvams labai svarbu suprasti, kad joga buvo ir bus dvasinis kelias, o jeigu tai yra dvasinis kelias, vadinasi, yra lavinama asmenybė. Juk žmogus yra daugiau negu fizinis kūnas – yra dar ir psichologija, emocinis intelektas, yra ir siela, ir dvasinis gyvenimas“, – sako M. Savickas.
