Mano paparčio žiedas – šeima, vaikai, anūkai

Janina Matekonytė, teatro ir kino aktorė

Vardus vaikams parenka labiausiai juos mylintys žmonės – tėvai. Nuo seno Lietuvoje įprasta vaikus vadinti dviem vardais, o antrasis – krikšto vardas – būtinai krikščioniškas. Man vardą davė tėvelis, o pakrikštijo mamytės parinktu vardu – Julija. Krikšto vardas taip ir liko bažnyčios knygoje, į pasą nepakliuvo. Vis dėlto namuose mane vadindavo Julyte, o giminės ir šiandien dar taip tebevadina. Vėliau, kai anūkas Kristijonas neištarė „močiutė“, šaukdavo mane Mole. Taip tapau dar ir Mole. Dabar turiu tris vardus, prie visų jų pripratau ir į kiekvieną mielai atsiliepiu. Aukštaitijoje, kur gimiau, gimtadieniai nebūdavo kažkaip ypatingai švenčiami – labiau minėdavo vardadienius. Pamenu, kokių nors vardinių išvakarėse jaunimas ant varduvininko kiemo vartų ar namo durų slapčia užkabindavo ąžuolų vainiką arba pastatydavo du berželius surištomis viršūnėmis. Varduvininkai ar jų šeimos nariai stengdavosi tuos statytojus ir sveikintojus sugauti, o pagavę – būtinai pavaišinti. Jei nepasisekdavo to padaryti, visi vardinių dalyviai tądien arba artimiausią šventadienį būdavo kviečiami vaišių. Kartais jos trukdavo net kelias dienas. Dabar vardinių žmonės nebešvenčia, nebent Jonines. Man ši šventė nuo jaunystės laikų brangi. Visada kuriame sodyboje laužą, piname vainikus, su žvakelėmis plukdome juos į upę ar ežerą. Ir būtinai vidurnaktį maudomės. Net jei lyja lietus... Joninėms artėjant renku vaistines žoleles. Vasarą čiobrelių, liepų, žemuogių, aviečių arbata žiemai pasirūpinu. Visai kas kita – žolelės vainikui. Augalus reikia rinkti Joninių išvakarėse – po devynias žoleles iš trijų skirtingų laukų. Tokią puokštę pasidėjus po pagalve galima net savo ateitį susapnuoti. Nuo pat mažų dienų, pamenu, mano tėviškėje Joninės būdavo ypatinga šventė. Ir ne tik dėl Jonų. Kai saulė įkopdavo į patį aukščiausią tašką ir pavargusi stabtelėdavo atsikvėpti, mes švęsdavome šitą šventę. Keitėsi jos pavadinimai, apeigos, tradicijos nuo senųjų baltų laikų, o mes vis dar spėliojame apie jų prasmę. Vien paparčio žiedas kiek  interpretacijų turi… Tikiu paparčio žiedo legenda – tai magiška viltis neišsipildžiusioms svajonėms tapti realybe. Ar savo paparčio žiedą jau radau? Žinoma! Tai mano šeima, mano vaikai, mano anūkai. Tai jų palaikymas mano būtyje ir kūryboje.

J. Matekonytė / J. Matekonytės asmeninio archyvo nuotr.

Nelabai Jakutske vardadieniai rūpėjo

Jonas Markauskas, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas

Mano vaikystė buvo kitokia nei kitų Jonų ar Janinų. Gimiau saloje prie ledjūrio – Trofimovske, o sąmoningą gyvenimą pradėjau Jakutske. Vėliau, 1957-aisiais, turėjau laimės drauge su visa šeima grįžti į Lietuvą. Man buvo vienuolika. Ar šventė lietuviai Jonines Sibire? Minėjome visas lietuviškas tautines šventes. Ir Jonines. Aišku, slapčia, tiktai savo šeimose, antraip visiems galėjo grėsti dideli nemalonumai. Ar Sibire prieš Jonines žoleles rinkdavome? Nebūtinai tik prieš Jonines. Tremtyje gyveno toks buvęs Marijampolės žemės ūkio inspektorius. Tai jis, kaip geras žemės ūkio specialistas, išmokė mus visokias žoleles pažinti. Pirmaisiais tremties metais Altajaus krašte tėvams reikėjo eiti į darbą kelis kilometrus, tai pakeliui ir tų žolelių prisiskindavo. Viskam jas naudojo – ir gydymui, ir maistui. Dar uogų visokių prisiuogaudavo – bruknių, mėlynių, laukinių serbentų ir kt. Būdavo, sandėliuke duobę iškasi – o ten jau amžinas įšalas: nereikia nė šaldytuvo. Tad kisieliaus bet kada galėjome išsivirti. Kadangi klimatas Jakutske labai kontrastingas buvo – nuo 60 °C šalčio iki 40 °C karščio, visokių nuotykių žmonėms su sveikata pasitaikydavo. Vieniems rankos nušaldavo, o kiti, žiūrėk, vasarą ir saulės smūgį gaudavo. Tuomet vaistinės žolelės labai praversdavo. Grįžusiam iš tremties man Jakutskas tarsi ant kaktos buvo užrašytas: kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau – vis kliuvo. Ar jaunas būdamas turėjau pravardę? Pagal Jono vardą – ne, bet kadangi buvau linksmas ir gudrus vaikinas (baigęs studijas daugiau kaip 40 metų dirbau buvusiame Kauno politechnikos institute), kartais mane draugai, kolegos ir žydu pavadindavo. Dar pamenu sovietmečio Jonines. Apie 1980-uosius pažinojau Panevėžio žygeivius, kurie organizuodavo Joninių šventę. Norintys gaudavo šventei parinktos vietos koordinates. Atsiklausdavome kaimynų, ar galime pievą nušienauti, net velėną Joninių laužui atkeldavome – viską iš anksto paruošdavome. Susirinkdavome, būdavo, daug žmonių – visi stengdavomės tautiškai pasipuošti. Mėgindavome švęsti taip, kaip mums tėvai pasakojo. Ieškojome paparčio žiedo ir ryto rasoje maudydavomės, merginos vainikėlius pindavo, leisdavo juos į upę ar ežerą, o vyrai nuo kalnelio, rytui auštant, per rasas ridendavosi. Giedodavome himną, dainuodavome patriotines dainas. Bet jei tik sulaukdavome SOS – turime vykti kažkur kitur, kaipmat tai dėl saugumo padarydavome. Gražiai tos Joninės pas mus vykdavo. Nebuvo nei orgijų, nei kokių išgėrimų ar rėkavimų. Viskas ramiai, tvarkingai, su saiku ir pagarba jaunam, senam ir protėvių tradicijai. Ar kada ieškojau paparčio žiedo? Aš? Juk tai gražus mitas jauniems žmonėms – amžinas stebuklo laukimas. Tėtis buvo Kazimieras, o dar ir kitų garsių vardų mūsų giminėje buvo – Juozas, Petras, Antanas… Todėl ir kitų vardines šventėme – gera proga būdavo susirinkti.

J. Markauskas / J. Markausko asmeninio archyvo nuotr.

Gal mane saugo bendravardis šventasis?

Jonas Lamauskas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas

Jono vardą gavau pagal savo tėtį – jau amžinatilsį irgi Joną. Šeimoje buvo tokia tradicija: brolis gavo senelio vardą (jie abu Andriai), o aš – tėčio. Mėgstu savo vardą, net didžiuojuosi. Bet dėl to tikrai nesureikšminu Joninių. Ar jas švenčiu? Prisipažinsiu, iš artimųjų sveikinimų gaunu, bet tradicinis Joninių šventimas – su visais pagoniškais papročiais, burtais, tikėjimais – man nelabai aktualus. Kodėl? Nes esu tikintis žmogus. Jono vardas man brangesnis kita prasme. Juk šituo vardu buvo ir pats Jonas Krikštytojas – garsi biblinė asmenybė. Visada tą dieną stengiuosi nueiti į bažnyčią, pasimelsti savo vardo intencija, padėkoti Dievui, kad leidosi atrandamas (šypsosi). Jei atvirai, dažnai jaučiu Jo nematomą ranką, jos teikiamą apsaugą. Ypač vairuodamas. Nežinau, kas mane saugo – angelas sargas ar mano bendravardis šventasis?! Kai buvau vaikas, mano tėtis Jonas labai mėgdavo šią šventę. Gyvenome Šiauliuose, pas tėtį ateidavo daug draugų. Tai sveikindavo kartu ir mane. Beveik visada gaudavome ant kaklo po ąžuolų vainiką – tokia tradicija buvo. O dabar? Ne, nenoriu nei laužų, nei vainikų. Supraskite mane teisingai, Joninės yra puiku, bet po darbo teatre nebesinori to triukšmo, žmonių, viešumos. Geriau tyliai, ramiai namuose su savais pabūti. Ar iki Joninių pasirūpinu vaistinėmis žolėmis? Medetkomis tai tikrai. Jos mane gydo nuo visų ligų. Ir nuo uždegimo, ir nuo gerklės perštėjimo, ir nuo temperatūros. Anksčiau pirkdavome, bet dabar po truputį užsiauginame savo sode. Dilgėlių irgi neišpjaunu – žmona skanią dilgėlių sriubą verda. Ir pienes mėgstame – kai tik pražysta. Žiedukų pakramsnoti juk sveika. Paparčių, jonažolių? Ne, neauginame. Ar jau radau paparčio žiedą? Na, kaip galima rasti tai, ko neieškai (juokiasi). Bet jei klausiate manęs, ar jau radau savo laimę, tai atsakymas būtų teigiamas. Kai daugiau nei prieš dešimtmetį atradau Dievą – tuomet radau ir savo laimę. Esu laimingas, kad, pajutęs viduje tuštumą, drauge su žmona nuėjau tiesiai į bažnyčią. Iš pradžių tik dėl smalsumo, o paskui po truputį ten lankydamiesi abu atradome gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę.

J. Lamauskas / J. Lamausko asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš šeimos vyrų turi būti Jonas

Jonas Janulevičius, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyr. dirigentas

Šeimoje aš esu penktas Jonas. Paskaičiuokime: aš, tėtis, senelis, prosenelis ir proprosenelis. Tokia sena tradicija, kad vienas iš šeimos vyrų būtinai turi būti Jonas. Aš pats sūnų neturiu – tik tris dukras, bet vieną iš jų – santykinai atiduodamas duoklę šiai gražiai vardų tradicijai – pavadinau Joana. Kai pagalvoji – geras vardas: jokia bjauri pravardė prie jo nelipo. Mokykloje buvau Joncė, o kieme reikėjo kažko blatnesnio, tai Džoniu draugai vadindavo. Niekada nekilo toks klausimas – patinka tas vardas, ar nelabai. Visi pažįstami Jonai buvo garbūs žmonės – tėtis, senelis. Kai senelis išėjo, man buvo septyneri. Gerai jį pamenu. O Joninės pas mus buvo didelė šventė. Tą dieną namų durys būdavo atviros visiems – giminėms, kaimynams, bendradarbiams. Tradiciją išsaugojau iki šių dienų. Kartais net iki 30–40 žmonių pas mus į kiemą Žaliakalnyje prie Klinikų susirenka. Šventė paprastai vyksta kieme – nebent labai lietus lytų. Plepame, valgome, čirškiname kepsnius. Bet du tradiciniai dalykai dar nuo tėčio laikų per Jonines privalo būti. Tai… braškių tortas (juk tuo laiku pačios saldžiausios braškės) ir Joninių laužas kieme. Trečioji tradicija, kurią įvedžiau jau aš, – mėsos kepsnelių kepimas kieme. Bet tai jau vėlyvesni laikai. Joninių dieną ir kolegos iš Muzikinio teatro pas mane ateina. Yra tokių, kurie tai daro jau gerą dešimtmetį ir nė negalvoja, kad kažkur kitur galėtų Jonines švęsti. Ką dovanoja? Jokių dovanų šia proga nelaukiu. Kartais gaunu iš pievų gėlių ar ąžuolo lapų nupintą vainiką. Ir gėles – pakabinamame vazone ar pasodinamas prie namų – mielai priimu. Dažnai svečiai su savo gamybos užkandžiais suguža. Pagaili šeimininkės, kad jai nebūtų per daug darbo. Vakarojame iki nakties. Sutemus nedidelį laužą kuriame. Būtinai reikia per jį peršokti – tada sėkmingi metai iki kitų Joninių bus. Kol dar turėjome didelį senelio sodą, mes, vaikai, pamenu, ir paparčio žiedo ieškodavome. Būdavo, kas nors iš suaugusiųjų nuskina kokį baltą bijūną ir į papartį įkiša – pas senelį jų daug aplink namą augo. Maži būdami tikrai esame ne kartą papračio žiedą radę (juokiasi). O dabar? Sodo jau nebėra, senelio paparčių irgi, tad ir žiedo jau seniai nebeieškome. Žinau, kad yra gražių Joninių tradicijų, burtų, bet mes per Jonines labiau bendrauti linkę. Atvažiuoja pažįstamų, giminių, su kuriais gal tik kartą per metus ir pasimatai. Todėl kalbamės, bendraujame ir džiaugiamės vieni kitais.

Gyventojų registro duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena 27 tūkstančiai Jonų ir 21,5 tūkst. Janinų. Vardą Ivan turi 4,3 tūkst. gyventojų, Žanų turime beveik 1,7 tūkst. Ivanų – nepilnus 1,1 tūkst. Jonės vardu pavadinta 459 moterys, Jano – 324, Žano – 213 vyrų. Be to, daugiau nei 7 tūkst. asmenų turi du vardus, kurių bent vienas yra Jonas ar į jį panašus.

Daugiausia Jonų registruota Vilniaus miesto savivaldybėje – daugiau nei 4 tūkst., taip pat Kauno miesto (2,7 tūkst.)ir Kauno rajono (1,1 tūkst.) savivaldybėse. Janinų taip pat daugiausia sostinėje – 3,8 tūkst., Kauno miesto savivaldybėje jų rasime 1,8 tūkst., Vilniaus rajone – beveik 1,1 tūkst.

Vardų populiarumas skiriasi

Jono vardas – vis dar gana populiarus, per pastarąjį dvidešimtmetį šiuo vardu pavadinta beveik 4,2 tūkst. jaunuolių. Žvelgiant į daugiau nei šimto metų laikotarpį, populiarėti šis vardas pradėjo apie 1920-uosius, po septynerių metų perlipo tūkstančio suteikiamų vardų per metus ribą (1927 m. šis vardas buvo suteiktas 1 148 žmonėms), o populiarumo piką pasiekė 1941-aisiais – tais metais Jonais pavadinta 1,5 tūkst. vaikų. Mažėti vardo populiarumas pradėjo apie 1960-uosius, kai skaičius vėl tapo triženklis, ir su nedideliais svyravimais laikosi iki šiol – 2019-ais vardas suteiktas 282 kartus, 2020-asiais – 190, šiemet – jau 81 kartą.

Janinos vardas šiuo metu nėra populiarus – nuo 2014-ųjų šiuo vardu nebuvo pavadinta nei viena mergaitė, per dvidešimtmetį tokių atvejų – vos 33 (skaičiuojant turinčius tik vieną vardą). Populiariausiu šio vardo laikotarpiu galima laikyti praeito amžiaus 3-6 dešimtmečius, daugiausia šio vardo atstovių (1 065) gimė 1932-aisiais. Tuo tarpu Jonės vardas praeitame amžiuje buvo suteikiamas gana retai – dažniausiai vos po kelis atvejus per metus, o nuo šio tūkstantmečio pradžios beveik kasmet jis suteikiamas vienai ar kelioms dešimtims mergaičių – iš viso per paskutinius dvidešimt metų gimė 330 Jonės, iš jų 2019 metais – 17, pernai – 26 šio vardo savininkės.

Jonai dažniausiai gimsta per Jonines

Joninių dieną gimusiems dažniausiai parenkamas atitinkamas vardas – birželio 24-ąją gimusių Jonų turime 730, Janinų – 469, Jonių – 24, Janų – 10, panašių ar dvigubų vardų, kurių bent vienas yra giminingas Jonui, savininkų tą dieną registruota dar beveik 300.

Jono ir Janinos vardas taip pat dažnai suteikiamas dieną prieš Jonines, t.y. birželio 23-ąją, sausio 1 ir 2 dienomis gimusiems vaikams.

Per pastarąjį dešimtmetį tarp populiariausių Joninių dieną gimusių vaikų mergaičių vardų galime rasti Emiliją, Gabiją, Lėją, Liepą, Kamilę ir Jonę, tarp berniukų – Joną, Matą, Jokūbą, Dominyką ir Kajų.

Dabar jis gyvena ir dirba Vilniuje. Vyras pripažįsta, kad dėl unikalios vardo ir pavardės kombinacijos dėmesio sulaukė nuo pat vaikystės.

"Pasitaikydavo ir juokingų situacijų", - prisimena jis.

Dabar Lietuvoje yra 25 žmonės, kurių vardas ir pavardė yra Jonas Jonaitis. Tačiau minėtas vaikinas nė vieno iš jų nepažįsta.

Šalyje yra 32 tūkstančiai Jonų ir 23 tūkstančiai Janinų.

– Esate minėjęs, kad Jono vardas turi ypatingą tradiciją šeimoje. Gal galite papasakoti?

– Kiekviena karta turi turėti savo Joną Mačiulį (juokiasi). Mūsų šeimoje šis vardas dažnai sutinkamas: žmonos Birutės tėtis – Jonas Kurlavičius, mano močiutė iš mamos pusės – Janina Guigienė, amžinatilsį senelis iš tėčio pusės – Jonas Mačiulis. Atsimenu, kaip abiem močiutėms buvo sunku patikėti, bet taip pat teikė daug džiaugsmo, kai sužinojo pasaulį išvydusio proanūkio vardą. Smagios akimirkos.

– Ar pernai gimęs sūnus dėl tos priežasties gavo Jono vardą?

– Išgirdę, kad sūnus – Jonas Mačiulis, daugelis klausia, kuo jis bus užaugęs: poetu, kunigu ar krepšininku. Mano atsakymas būna lakoniškas – sūnus pats pasirinks savo kelią. Mūsų šeimos filosofija tokia: reikia supažindinti vaiką su kaip galima daugiau alternatyvų, tačiau pasirinkimas yra jo paties, o tėvų įtaka, vaikui pasirenkant profesiją, turi būti minimali. Taip, man svarbus ir ryšys su Maironiu, turbūt ir renkant sūnaus vardą  tai turėjo reikšmės. Tačiau pagrindinė priežastis yra ta, kad mums su žmona Jonas yra tiesiog labai gražus vardas, populiarus ir suprantamas visame pasaulyje. Beje, įtakos turėjo ir Birutės giminės tradicijos. Joje kiekvienoje kartoje buvo po Joną. Todėl esame labai laimingi galėdami šią tradiciją pratęsti.

– Kaip jūsų ar žmonos šeimose būdavo švenčiamos Joninės? Ar minimos iki šiol?

– Birutės šeima nuo vaikystės švęsdavo Raseinių rajone ant Gėluvos piliakalnio, kuris dar vadinamas Birutės kalnu. Ten, nepriklausomai nuo oro, vykdavo ir tebevyksta didelė Joninių šventė. Pastaraisiais metais Jonines švenčiame Birutės tėvų sodyboje, kur Joninės neapsieina be didžiulio laužo, paparčio žiedo ieškojimo ir vainikų pynimo. Mano šeimoje didelių švenčių nebūdavo, močiutės Janinos vardines paminėdavome sode. O senelis Jonas Mačiulis buvo žinomas Raseinių bendruomenėje, todėl ten Joninės buvo minimos dideliame kolektyve prie Dubysos su laužais ir kitomis lietuviškomis tradicijomis.

– Gal jau pynėte pirmąjį sūnaus vainiką?

– Praėjusiais metais per Jonines ir vainikai buvo, ir su giminaičiais paparčio žiedo ieškojome, ir per laužą šokinėjome. Tačiau Jonukas šiose veiklose dalyvavo labai simboliškai, nes buvo vos keturių mėnesių amžiaus. Panašu į tai, kad sūnus su kaupu atsigriebs šiais metais. Man net sunku patikėti, kaip per vienus metus mažas žmogus tampa visaverčiu Lietuvos piliečiu su savo charakterio bruožais, norais ir tobulėjimu.

Mūsų šeimos filosofija tokia: reikia supažindinti vaiką su kaip galima daugiau alternatyvų, tačiau pasirinkimas yra jo paties, o tėvų įtaka, vaikui pasirenkant profesiją, turi būti minimali.

– Ar jūsų šeimai svarbios tradicijos? Ar norite, kad jas puoselėtų vaikai?

– Dėmesį tradicijoms į mūsų šeimą atsinešė Birutė. Esu labai laimingas, kad šeimoje jas turime, asmeninės ir religinės šventės suburia artimuosius. Tikiu, jeigu šventes su šeima sutiksi išradingai, įdomiai, tai užaugę vaikai natūraliai perims tradicijas ir į savo šeimas.

– Ar dėl naujų darbų jau persikraustėte į Vilnių? Kaip sekasi?

– Darbo metu labai dažnai būnu Vilniuje. Ir tai tęsiasi maždaug nuo rugsėjo. Gimtojo miesto į Vilnių iškeisti tikrai nenorėčiau, tiesiog per daug patinka gyvenimas Kaune. Pamilau šį miestą nuo vaikystės, be to, dirbdamas Kauno savivaldybėje pažinau jį iki smulkmenų. Iki šiol atidžiai stebiu, kas vyksta šiame mieste ir džiaugiuosi jo sėkme. Tačiau yra vienas argumentas, kuris, pasikeitus darbinėms aplinkybėms, mūsų šeimą gali bent laikinai perkelti gyventi į Vilnių. Tai yra atstumas tarp šių miestų ir tai, kad kelyje pirmyn ir atgal praleidžiu apie tris valandas, kartais ir daugiau. O taip norėtųsi šį laiką skirti šeimai. Man tai svarbu.

Šiandien Jonava vėl virs Jonų respublika. Ši vienadienė valstybė jau mini savo dešimtmetį. Daugiau nei 2 tūkst. piliečių – Jonų, Janinų, Janių, Ivanų, Džonų iš Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Kroatijos, Rusijos, Austrijos, Meksikos, Čekijos, Italijos, JAV – turinčios respublikos prezidentas Jonas Sirvydis šiemet tikisi 2500-ojo globotinio.
Joninės Jonavoje sutraukia dešimtis tūkstančių žiūrovų ir garbių svečių iš Lietuvos bei užsienio valstybių. Šiai datai ruošiamasi visus metus, stengiamasi kuo išradingiau pateikti senuosius Rasos šventės papročius ir diegti naujas tradicijas.

Jonai ir Janinos bei kiti žiūrovai dalyvauja įvairiose apeigose, žaidimuose, amatininkų kiemelyje, prekybos kermošiuje, gėrisi kasmet vis naujai paruošiama Vasarvidžio misterija, aikčioja stebėdami ugnies, muzikos ir fejerverkų šou ir, kaip dera pagal senąsias tradicijas, šėldami sulaukia trumpiausios nakties pabaigos.
Senosios Rasos šventės tradicijas puoselėjantys laukiami tradicijų ir apeigų kiemelyje, kur bus galima įsijungti į magijos, burtų, kupoliavimo, aukojimo, vainikėlių plukdymo, šokinėjimo per laužą apeigas.

Į šiemet vyksiantį trečiąjį respublikinį sūrininkų čempionatą "Šventas Jonas – pieno ponas" suvažiuos sūrininkai iš Ukmergės, Alytaus, Panevėžio, Širvintų, Varėnos ir Molėtų. Veiks sūrių kiemelis, kuriame bus galima įsigyti pagal įvairias receptūras pagamintų varškės ir brandintų sūrių.

Masinė "Jontrepsio" akcija įtrauks šventės vietoje susibūrusius žiūrovus į visuotinį smagaus liaudies šokio "Malūnėlis" sūkurį, o "Paparčio žiedo" ieškojimo akcijoje nugalėjusiam entuziastui paaiškės, kad šįkart tą stebuklą tikrai atrado.

"Paparčiamobilių" karavanas – naujovė, atkeliavusi iš kaimyninės Latvijos. Bet kokios transporto priemonės – automobiliai, dviratukai, paspirtukai, vežimėliai, papuošti gėlėmis, ąžuolais, paparčiais, – rikiuosis Joninių slėnyje, kur bus renkami originaliausiai pasipuošę.

Koncertuos Jonavos "Pavasario" choras, grupės "Funny beat", "Rollikai" ir legendinė "Antis". Vasarvidžio misterija užburs muzikos bei šviesos šou, o lygiai vidurnaktį Jonavos padangę nutvieskę fejerverkai simboliškai užfiksuos vidurvasario virsmą.

"Jei linksmybės tau galvoj, švęsk Jonines Jonavoj", "Nusiprauskime rasoj per Jonines Jonavoj", "Gražiausia šventė Lietuvoj – tai Joninės Jonavoje" – kviečia į šventę Jonų respublikos gyventojai.

Pirmadienio vakarą uostamiestyje prasidėjusios linksmybės tęsėsi iki pat vidurnakčio. Minėti saulėgrįžos šventės prie Jono kalnelio traukė tūkstantinės minios klaipėdiečių. Šokiais, dainomis ir burtais buvo paminėta trumpiausia metų naktis bei pasveikinti uostamiesčio Jonai ir Janinos.

Dar net nepradėjus temti uostamiesčio gyventojai būriais plūdo Danės pakrantėmis Jono kalnelio link, mat čia tradiciškai suorganizuota Joninių šventė.

„Draugė papasakojo, kad čia būna labai smagu, tai su keliomis kaimynėmis ir nusprendėme ateiti. Be to, viena mūsų – Janina, tai mums dar smagiau“, – pirmąkart į šventę užsukusi klaipėdietė Svetlana.

Šventės metu ne tik skirtas ypatingas dėmesys Jonams ir Janinoms, kurie pasveikinti netgi pabūklų šūviais, tačiau ir atsigręžta į senąsias Joninių nakties tradicijas.

Visi norintieji buvo kviečiami pasimokyti saulėgrįžos burtų, etnologai dalijosi senolių pasakojimais apie vandens bei ugnies prigimtį bei atskleidė paslaptis kaip šias stichijas prisijaukinti.

Jaunos merginos buvo kviečiamos pinti tradicinių Joninių nakties vainikų bei plukdyti juos vandeniu, svajoti bei prašyti įvairiausių norų išsipildymo.

„Tradiciškai buvo renkamos devynios žolių rūšys. Jeigu kiekvienas pinantis iš mūsų jau duotų žolynų dar pridėjo ir vieną kitą žolynėlį savo nuskintą, tai tikrai turėjo tikrą tradicinį ir laimę nešantį vainikėlį“, – pasakojo klaipėdiečiams vainikėlius pinti padėjusi Jūratė Gudžiuvienė.

Patys aktyviausieji savo jėgas galėjo išbandyti įvairiose tradicinėse Joninių šventės rungtyse.

Nuo pat 20 val. iki vidurnakčio šventės lankytojus linksmino į uostamiestį šiai šventei atkeliavusi laida „Duokim garo!“, kurioje dalyvavo daugiau nei dešimt įvairių kapelų bei ansamblių.

Nuotaikinga muzika ir trumpiausios nakties mistika uostamiesčio gyventojus ir svečius kvietė šėlti gerokai po saulės laidos.

Triukšmingos Joninių nakties linksmybes vainikavo Joninių laužas bei išskirtinio dydžio bei stoto šiaudinė skulptūra ant vandens „Paparčio žiedas“.

Mieste zujo ir viešąją tvarką kontroliavo keliolika policijos pareigūnų, tačiau didesnės jų pagalbos neprireikė niekam.

„Kol kas viskas ramu, klaipėdiečiai Jonines švenčia tvarkingai, bet naktis dar tik prasidėjo“, – pašmaikštavo apie vidurnaktį kalbinta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis.