Išskirtinė narė

JAV gyvenanti šimtametė signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonas – išskirtinė maždaug 200 Vasario 16-osios klubo narių sąraše: ji – vienintelė iš signatarų vaikų. Iš dvidešimties, prieš 103 metus pasirašiusiųjų Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, vaikų susilaukė keturiolika. Keturi buvo kunigai, vaikų neturėjo ir Jonas Basanavičius, Steponas Kairys.

"Jau ir signatarų anūkų likę ne tiek daug. Daugelis išsibarstę po visą pasaulį, o trečia ar ketvirta karta nė nemoka lietuviškai, nepalaiko ryšių su Lietuva, gal nelabai ir domisi savo garsiaisiais proseneliais ar proproseneliais", – apgailestauja 23-ejus metusi gyvuojančio klubo pirmininkas, signataro Petro Klimo brolio anūkas kaunietis informacinių technologijų daktaras, buvęs ilgametis dėstytojas 72-ejų Remigijus Gulbinas.

Bet, pasakoja klubo pirmininkas, nepaisant solidaus amžiaus, R.Vileišytė-Bagdonas vis atvykdavo į Lietuvą, dalyvaudavo renginiuose: "Buvome susitikę prieš trejus metus Vasario 16-osios 100-mečio išvakarėse atidengiant paminklą tautiškumo skatintojams broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams Vilniuje, o dar metais anksčiau – Kaune atidengiant paminklą J.Vileišiui – ne tik signatarui, bet ir pirmajam laikinosios sostinės burmistrui. Pernai kovą R.Vileišytė-Bagdonas specialiai atskrido į Lietuvą paminėti savo 100-metį. Signatarų namuose ją sveikino prezidentūra, Vasario 16-osios klubas, giminės."

Ji gimė Vilniuje, baigė "Aušros" mergaičių gimnaziją Kaune ir teisę Vilniaus universitete. Jai buvo 24-eri, kai pasitraukė į Vakarus – septynerius metus gyveno Vokietijoje, o nuo 1951-ųjų – JAV. Teko dirbti įvairius darbus, paskui įsidarbino prestižinio Jeilio universiteto bibliotekoje. Bet septynis dešimtmečius JAV gyvenanti R.Vileišytė-Bagdonas visuomet pabrėžia, kad Lietuvą visą gyvenimą ji laikė savo tėvyne, o Ameriką – tik savo namais. Vasario 16-oji visuomet buvo pati svarbiausia metų šventė jų šeimoje. Beje, ir R.Vileišytės-Bagdonas dukters vaikai kalba lietuviškai, sūnaus – šiek tiek supranta.

JAV gyveno ir kiti signataro J.Vileišio vaikai: dukra Alena, sūnūs: Petras – diplomatas, iki karo dirbęs Lietuvos ambasadoje Romoje, Kazys – gydytojas. Tik vyriausioji dukra Birutė Vileišytė-Tursienė, su šeima išgyvenusi tremtį, sugrįžo į Vilnių.

Tursos – aktyvūs Vasario 16-osios klubo nariai. B.Vileišytės-Tursienės sūnus Gediminas Tursa knygoje "Iš Sibiro tremties į medžioklės ūkio dirvonus" aprašė išgyvenimus tremtyje ir, kaip grįžus į Lietuvą, jam teko organizuoti vyriausybines medžiokles Algirdui Brazauskui, Antanui Sniečkui ir kitiems komunistų partijos veikėjams.

Vileišių palikuonys yra įsteigę Vileišių fondą. Jų iniciatyva ir lėšomis  pastatyti paminklai Vileišiams Vilniuje ir Kaune.

Vasario 16-osios klubo nariai Kaune su Istorinės LR Prezidentūros darbuotojais ir kauniečiais pernai paminėjo A.Smetonos gimtadienį. (Vasario 16-osios klubo nuotr.)

Bendravo ir su prezidentu

Vasario 16-osios klubo pirmininkas R.Gulbinas sako esąs vienas iš nedaugelio, bendravęs net su dviem signatarais. Su savo senelio broliu P.Klimu jis bendravo keturiolika metų, nuo pat 1954-ųjų, kai signataras grįžo iš tremties Sibire. Tada R.Gulbinui tebuvo septyneri. Pas P.Klimą dažnai užeidavo ir kitas signataras – prezidentas Aleksandras Stulginskis. "Bet tada nežinojau, kad tai jis. Bute buvo pasiklausymo aparatūra, tad kalbantis būdavo minimi tik vardai, pavyzdžiui, sakydavo, atsimeni Marytę, kuri gyveno toje gatvėje, tai ją perkėlė į kitą lagerį", –  prisiminimais dalijasi R.Gulbinas.

Diplomatas P.Klimas su žmona gyveno Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, ten gimė jų vaikai, o iš ten jis pasitraukė hitlerininkams užėmus Paryžių. Prancūzijoje liko signataro žmona su vaikais. Grįžęs iš tremties jis tikėjosi, kad pagal Jungtinių Tautų konvencijas, numatančias galimybę šeimoms susijungti po karo, jam bus leista vykti pas šeimą. Tačiau sovietai iš jo atėmė šią viltį.

P.Klimo sūnus, irgi Petras, gyveno Prancūzijoje, buvo diplomatas. Jis nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos atvažiuodavo į Lietuvą gana dažnai – kartą ar du per metus. Mirė 2019 m.

Kasmet atvažiuodavo ir dabar taip pat jau mirusi signataro duktė Eglė Klimaitė-Fourier Ruelle su savo dukra Daphne. "Buvo leidžiama būti tik Vilniuje. Turėdavo apsistoti tuomečiame "Panoramos" viešbutyje, stebimame saugumiečių. Bet Eglė norėjo atvažiuoti ir į Kauną pažiūrėti, kaip atrodė namai, kur gyveno. Mes neva eidavome pažiūrėti Gedimino pilies, bet sėsdavome į automobilį ir slapta nuveždavome jas į Kauną", – prisimena R.Gulbinas.

Eglė buvo ištekėjusi už Prancūzijos diplomato, gyveno Laose, Vietname, Dominikoje. Daphne – vienintelė signataro anūkė. Ji – dailininkė, gyvena Kolumbijoje. Lietuviškai nemoka, su Vasario 16-osios klubu ir jam vadovaujančiu savo giminaičiu ryšių nepalaiko.

Sovietai neleido po tremties išvykti pas dukrą į JAV ir prezidentui A.Stulginskiui. JAV gimęs jo anūkas gydytojas Jonas Linas Juozevičius aplanko Lietuvą, kalba lietuviškai. Bet Vasario 16-osios klube A.Stulginskio pagrindiniai "ambasadoriai" – A.Stulginskio mokykla Kaune. Anksčiau klubo veikloje dalyvavo kaunietė giminaitė Marija Ročkienė, bet dėl amžiaus ir ligų jai jau buvo sunku. "Tad kreipėmės į A.Stulginskio mokyklą ir jos mokinukai, mokytojai mielai perėmė ant savo pečių ir signataro kapo tvarkymą", – džiaugiasi R.Gulbinas.

Pasak Vasario 16-osios klubo pirmininko R.Gulbino, šiuo metu aktyvių klubo narių belikę apie šešiasdešimt. (R. Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Išsibarstę po pasaulį

Daugelio signatarų genealoginio medžio šakos iškeroję po visą pasaulį – daugiausia JAV, bet ir Australiją, Šveicariją, Prancūziją, Kanadą, Vokietiją, Italiją, Lenkiją, kitas šalis. Iš penkiolikos signatarų, išgyvenusių iki Lietuvos okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, šeši prieglobstį rado emigracijoje: JAV – Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, S.Kairys, Vokietijoje – Jonas Vailokaitis, Šveicarijoje – Jurgis Šaulys ir Kazimieras Steponas Šaulys, emigravo dar kelių signatarų artimieji. Keturi – P.Klimas, A.Stulginskis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas buvo ištremti į Sibirą. D.Malinauskas ir V.Mironas ten ir mirė. Kazimieras Bizauskas ir Pranas Dovydaitis buvo nužudyti NKVD, net nežinoma, kur jie palaidoti.

Atkūrus nepriklausomybę, į Lietuvą grįžo svetur mirusių signatarų S.Kairio, M.Biržiškos, J.Vailokaičio palaikai.

Visa Vailokaičių šeima – trys dukros ir sūnus – 1940-aisiais pasitraukė į Vakarus, įsikūrė JAV. 1924 m. gimusi signataro duktė Ramutė Vailokaitytė-Rama Backer gyvena Kalifornijoje. Pasak R.Gulbino, JAV gyvenantys Vailokaičių palikuonys su Vasario 16-osios klubu ryšių nepalaiko, bet jame šiam signatarui atstovauja ne taip seniai prie klubo prisijungęs tolimas giminaitis kaunietis Ignas Gražulis, savo namo kieme pastatęs koplytstulpį J.Vailokaičiui pagerbti.

Kovojo ir JAV

Į tėvynę grįžę M.Biržiškos palaikai atgulė Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia kito signataro, tautos patriarcho J.Basanavičiaus. Vasario 16-osios klubo pirmininkas prisimena, kad, perlaidojant M.Biržišką, 2018 m. buvo atvažiavę daug Biržiškų iš JAV, taip pat ir anūkė Venta Barauskaitė-Leon su sūnumi, kuris jau nekalba lietuviškai.

O kita signataro anūkė Danutė Mažeikienė ir jos vyras Amerikoje kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvių išeivių laikraščiui "Draugas" ji pasakojo, kaip organizavo demonstracijas už disidentus Balį Gajauską, Antaną Terlecką, Nijolę Sadūnaitę, palaikė "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", jie buvo ir Amerikos baltų laisvės lygos iniciatoriai. Dar 1965 m. jos vyras Antanas kartu su bendraminčiais Niujorke organizavo žygį į Jungtinių Tautų Organizaciją protestuojant prieš Sovietų Sąjungos planus Lietuvoje įvesti rusų kalbą. O kai Michailas Gorbačiovas atvyko į San Fransiską, jie parūpino lėktuvą, kuris skraidino šūkį: "Gorbi, free the Baltic States". Beje, ir M.Biržiškos proanūkiai – D.Mažeikienės du sūnūs ir dukra – moka lietuviškai.

R.Gulbinas pasakoja, kad aktyvūs klubo nariai – ir Lietuvoje gyvenantys M.Biržiškos giminaičiai, visų pirma Jonas Biržiškis – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos septynių pirmųjų vyriausybių susisiekimo ministras.

Keli Vasario 16-osios akto signatarų giminaičiai taip pat tapo žinomais politikais, pavyzdžiui, J.Biržiškis – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos septynių pirmųjų vyriausybių susisiekimo ministras. (A. Ufarto/Fotobanko nuotr.)

A.Smetona negrįžta

Nors trys signatarai bent po mirties grįžo į tėvynę, lig šiol nesibaigia diskusijos dėl JAV mirusio A.Smetonos palaikų perlaidojimo Lietuvoje. Nė vienas iš A.Smetonos vaikų, anūkų ir proanūkių negrįžo gyventi į Lietuvą. Iš trijų A.Smetonos anūkų gyvas tik JAV gyvenantis Vytautas. Jis – muzikas, septynių vaikų tėvas. JAV gyvenantys A.Smetonos giminės nenori, kad jo palaikai būtų perlaidoti Lietuvoje.

R.Gulbinas sako suprantantis jų nuogąstavimus. Štai klubas buvo padaręs apklausą, ką mokiniai žino apie žymiausius Vasario 16-osios akto signatarus. "Apie J.Basanavičių visi prisimena, kad jis – patriarchas, bet kodėl – nežino. O apie A.Smetoną žino, kad jis pasiraitojęs kelnes bėgo per upelį į Vokietiją. Toks uždėtas antspaudas. Skaičiau komentarus ir apie paminklo Vilniuje konkursą –  kad išdavikams, bėgantiems per upelį, paminklai nepriklauso ir pan. Ir taip rašo mūsų žiniasklaidoje, kurią skaito A.Smetonos giminaičiai JAV. Tad jie nenori incidentų", – mano R.Gulbinas ir primena, kad jie pyko ir dėl Kybartuose, ant Lieponos kranto, pastatyto paminklo su užrašu, kad čia prezidentas A.Smetona per upelį išvyko iš Lietuvos.

Pasak R.Gulbino, vienintelis gyvas A.Smetonos anūkas su Vasario 16-osios klubu nelabai nori bendrauti, bet jame – kokie šeši Lietuvoje gyvenantys tolesni A.Smetonos giminaičiai. Artimiausia – A.Smetonos brolio vaikaitė kaunietė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, kauniečiai Rimas ir Julius Strielčiūnai, ilgametė klubo valdybos narė Regina Smetonaitė.

Lietuvoje yra ir daugiau A.Smetonos šeimos palikuonių, kai kurie – žinomi asmenys: brolio Igno anūkas Rimantas Smetona dvi kadencijas buvo Seimo narys, tolimas prezidento giminaitis – ir garsus kalbininkas Antanas Smetona.

Ir Holivudo aktoriai

Vasario 16-osios klube daugiausia – signataro P.Dovydaičio atstovų, net apie 20. Jis turėjo penkis vaikus, jo sūnus Jonas buvo garsus lakūnas, sklandytojas, žurnalistas, rašytojas, kitas sūnus Vytautas Viktoras – taip pat garsus žurnalistas ir aviatorius.

Dabar klube P.Dovydaičiui atstovauja signataro anūkė gydytoja Aušra Dovydaitytė, kuri yra ir klubo iždininkė. Signataro brolio sūnus Stasys per šventes žygiuoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus garbės sargybos pulke. Kito brolio Juozo sūnus Vytautas – Žemės ūkio instituto Dotnuvoje profesorius, dabar pensininkas.

Daug garsių žmonių – ir tarp signataro Jokūbo Šerno palikuonių. Su savo antrąja žmona, aktore žydaite Vera Feinberg, 1924 m. jis susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo. Deja, signataras mirė, kai sūnui buvo vos metukai. Jo žmona su sūnumi išvyko gyventi į Paryžių. Baigęs mokyklą Jokūbas Bernardas, Prancūzijoje pasivadinęs Jacques’u Sernu, Antrojo pasaulinio karo metais įsitraukė į prancūzų pasipriešinimo judėjimą. Suimtas gestapo daugiau kaip metus kalėjo Buchenvaldo stovykloje. Po to J.Sernas studijavo mediciną, bet galiausiai atsidavė aktorystei.

Signataro J.Šerno sūnus Jacques Sernas buvo Holivudo, Prancūzijos ir Italijos kino žvaigždė.

Jis tapo žymiu aktoriumi, suvaidino kelis pagrindinius vaidmenis ne tik Prancūzijos ir Italijos, bet ir Holivudo filmuose. Šviesiaplaukis gražuolis aktorius vaidino su tokiomis žvaigždėmis kaip Jeanas Gabenas, Brigitte Bardot, Henry Fonda ir kitais, atliko vaidmenį net Federico Fellinio šedevre "Dolce Vita" ("Saldus gyvenimas").

J.Serno žmona buvo italų rašytoja Maria Stella Signori, o jų duktė Francesca taip pat yra vaidinusi kine. Bet jis Prancūzijoje turėjo ir nesantuokinę dukrą Dominique, apie kurią sužinojo, kai šiai jau buvo 40 metų.

J.Sernas buvo atvykęs ir į Lietuvą. 2015 m. jis mirė Romoje.

Signataro J.Šerno palikuonių yra ir Lietuvoje – Vilniuje gyvena jo anūkė, jo dukters iš pirmos santuokos duktė.

Signataro sesers Marijos proanūkis – evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas. Vienintelis likęs gyvas per 1991 m. Medininkų žudynes, kai sovietų specialiojo būrio OMON smogikai užpuolė Lietuvos valstybės sieną saugančius pareigūnus.

Ne tik palikuonys

Vasario 16-osios klubas jungia ne tik signatarų vaikus ir jų palikuonis, bet ir tolesnes jų genealoginio medžio atšakas. Netgi yra ir išimčių: Užvenčio buvęs seniūnas Zonis Virbalas neturi kraujo ryšio su signataru, bet jis priimtas į klubą kaip aktyvus Jono Smilgevičiaus palikimo puoselėtojas.

Visi J.Smilgevičiaus vaikai – Antanina, Kristina, Kazimieras, Ona, Janina, Elena – 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus – JAV, Kanadą, Vokietiją. Paskutinis gyvas J.Smilgevičių menantis jo palikuonis – jo anūkas Vitalis Petrušis gyvena JAV. Signataro atminimą jo giminaičiai įprasmino gabiausiems Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentams įsteigę J.Smilgevičiaus stipendiją.

J.Šauliui klube atstovavo Gargžduose gyvenęs J.Šaulio sesers sūnus Česlovas Tarvydas, dabar – jo anūkė Gintarė Sargūnaitė. Jų rūpesčiu pastatytas ir koplytstulpis signatarui. "Bet dabar klubas daugiausia  bendrauja su Veiviržėnų gimnazija, kurią įkalbėjome priimti jo vardą", – pasakoja R.Gulbinas.

Kai kurie signatarų palikuonys, pavyzdžiui, K.Bizausko duktė Prima, klubą palaikė materialiai. 2019 m. ji mirė.

D.Malinausko sūnus buvo atvykęs iš JAV prieš kokius penkerius metus, užėjo į Signatarų namus, bet kontaktų su klubu nepalaiko. Signataro vaikaitis Tadas Stomma su giminėmis Jenciais ir Markevičiais yra įsteigę D.Malinausko kultūros premiją, kuri teikiama už lietuvybės idėjų platinimą ir valstybės istorijos garsinimą.

Signataro Saliamono Banaičio palikuonys remia Sintautų pagrindinę mokyklą, kurioje mokėsi signataras. Jie gyvena JAV ir Australijoje. Lietuvoje buvo likęs tik signataro sūnus Vytautas – teisininkas, dėstytojas. Beje, jo žmona Jadvyga "Aušros" gimnazijoje mokė ir prezidentą Valdą Adamkų. Bet garsiausias signataro sūnus – Kazimieras Viktoras. Jis sukūrė operą "Jūratė ir Kastytis", sonatų, preliudų ir kitų muzikos kūrinių. Kaune jis buvo muzikos mokyklos direktorius, emigravęs į JAV, Niujorke įkūrė privačią muzikos studiją. Jo vardas įtrauktas į solidžiausias tarptautines muzikos enciklopedijas.

Vasario 16-osios klube S.Banaičiui atstovauja gana tolima jo giminaitė kaunietė Liucija Butkienė, kurios iniciatyva Kauno autobusų stotyje, įkurtoje S.Banaičio rūpesčiu, atsirado atminimo lenta jam.

Klubas neturi ryšių ir su Stanislovo Narutavičiaus palikuonimis Lenkijoje. Jo sūnus Kazimieras taip pat buvo pasirinkęs politiko kelią. Po studijų Prancūzijoje Lietuvoje 1934–1938 m. turėjo užduotį sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius. 1940 m. jį areštavo NKVD, šeima ištremta į Sibirą. 1947-aisiais jiems leista grįžti į Lenkiją, kur Poznanėje ir mirė.

Signatarui kunigui Alfonsui Petruliui klube atstovauja brolio anūkas Kęstutis Petrulis – Santaros onkologijos klinikų gydytojas. Jis su seserimi Nijole Štriupkuviene rūpinasi ir signataro tėviške.

Signataras kunigas Justinas Staugaitis taip pat turi gerų giminaičių. Abu jo brolio anūkai aktyviai dalyvauja klubo veikloje. Darius Staugaitis gyvena Panevėžyje, gydytojas, dabar jau pensijoje, buvo ir Panevėžio tarybos narys, o jo brolis Algis gyvena Alytuje. J.Staugaičio kapą gražiai prižiūri ir Telšių vyskupija.

Sugadinta tradicija

Nors Vasario 16-osios klubo narių sąraše apie 200, bet, pripažįsta jo pirmininkas R.Gulbinas, aktyvių tik apie 60. Iki COVID-19 tokių dar tokių skaičiuodavę apie 80, bet per pandemiją ne vieno sveikata pablogėjo, o daugelis – gana solidaus amžiaus.

Iki karantino Vasario 16-osios klubo nariai važinėdavo po signatarų tėviškes, lankydavo kapus, padėdavo įveikti nesklandumus dėl jų tvarkymo su seniūnija ar rajono valdžia, rūpinosi signatarų atminimo įamžinimu. Bet visų metų svarbiausias įvykis būdavo kasmet Vasario 16-osios išvakarėse susirinkti prezidentūroje. Tradiciją pakviesti į ją signatarų giminaičius pradėjo prezidentas V.Adamkus. O klubas nutarė kartu priimti ir signatarų vardais pavadintų mokyklų atstovus. Iš viso 21 mokykla turi signatarų vardus, A.Smetonos, J.Basanavičiaus, Vileišių, A.Stulginskio – net ne po vieną. Mokiniai labai nori patekti į prezidentūrą, tad mokyklos organizuodavo su Vasario 16-ąja susijusį konkursą, o nugalėtojams tekdavo garbė su signatarų giminaičiais prezidentūroje paminėti Nepriklausomybės Akto sukaktį.

Po to visi eidavo į Signatarų namus, kur vykdavo iškilminga popietė. Po jos prezidento įteiktas gėles klubo nariai veždavo į signatarų gimtines, kitas atmintinas vietas, prie jų kapų. "Geltonos, žalios, raudonos spalvos gėlės su prezidento juosta ant balto sniego iš tolo traukia akį", – R.Gulbinas pasakoja, kaip kauniečiai nepraeidavo Petrašiūnų kapinėse pro S.Kairio, P.Klimo, S.Banaičio, Panemunės – pro A.Stulginskio kapus.

Prezidentūroje Vasario 16-osios išvakarėse tradiciškai signatarų palikuonims įteikiama gėlių, kurias jie nuveža į signatarų tėviškes, padeda ant jų kapų. (R. Dačkaus/Prezidento kanceliarijos nuotr.)

Savivaldybės, vietos bendruomenės ta proga rengdavo šventes. R.Gulbinui bene gražiausia būdavo A.Smetonos tėviškėje Užulėnyje. Į bažnytėlę giesmių pagiedoti būdavo kviečiamas Nacionalinio operos ir baleto teatro solistas ar solistė. "Bažnytėlė – mažytė, tai kai užtraukia, pradeda drebėti bažnyčios langai. Suvažiuoja žmonės ir iš tolimesnių kaimų, į bažnytėlę būdavo net sunku patekti. Paskui gėles nešame ant A.Smetonos gimtinės namo pamatų, prie mokyklos pastatyto labai gražaus A.Smetonos paminklo", – pasakoja R.Gulbinas.

Tradicijų turi ir kitų signatarų tėviškėnai. Bet šiemet Vasario 16-oji kitokia – karantinas sugadino ir gražią tradiciją prezidentūroje, ir kitus renginius.

Antradienį miestiečiai pasigedo prie Kauno centrinio pašto stovėjusios J.Vileišio skulptūros. Jos vietoje liko tik tuščia vieta.

„Iš pradžių buvo „Stop“ juostomis apdėtas, dabar iš viso dingo“, – stebėjosi Laisvės alėja žingsniavusi kaunietė Ona.

Portalas kauno.diena.lt pasidomėjo, kur šiuo metu yra pirmojo Kauno burmistro skulptūra bei kodėl ji buvo nukelta. Paaiškėjo, kad toks sprendimas priimtas dėl prasidėjusios Laisvės alėjos rekonstrukcijos. Šiuo metu darbininkai kaip tik darbuojasi prie Kauno centrinio pašto, todėl siekiant apsaugoti ir nepažeisti skulptūros, nutarta ją laikinai priglausti kitoje mietui svarbioje vietoje.

„J.Vileišio paminklas antradienį perkeltas į Rotušės aikštę. Prie Centrinio pašto skulptūrą planuojame sugrąžinti metų pabaigoje“, – portalui kauno.diena.lt komentavo Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Primename, kad vietą pirmojo Kauno burmistro paminklui rinko visi kauniečiai. Balsavimo metu nuspręsta, kad tinkamiausia vieta yra Laisvės alėjoje, prie tarpukario modernizmo perlo – Kauno centrinio pašto.

Jis davė pradžią naujojo Kauno didybei, o būtent modernizmo architektūra, naujamiestis tai ir simbolizuoja.

„J. Vileišis savo darbu ir visuomenine veikla susijęs su tarpukario Kaunu, bet ne viduramžius menančia senovine Rotušės aikšte. Tai visai kitas kontekstas. Jis davė pradžią naujojo Kauno didybei, o būtent modernizmo architektūra, naujamiestis tai ir simbolizuoja. Žinoma, anuomet savivaldybė išties buvo įsikūrusi rotušės pastate, tačiau ten J. Vileišio atminimas jau pagerbtas postamentu, biustu, – tuomet sakė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus. – Nepriklausomybės Akto signataro skulptūra Laisvės alėjoje – visapusiškas jo puoselėtų laisvės vertybių simbolis.“

Pašnekovas įžvelgė ir daugiau detalių, įrodančių, jog pasirinkta Laisvės alėjos vieta šios istorinės figūros įamžinimui yra tinkamiausia mieste. Skulptūra simboliškai žymės kasdienį J. Vileišio kelią iš namų į darbą, mat šis ėjo kaip tik nuo V. Putvinskio gatvės Kauno miesto rotušės link. Be to, jam vadovaujant Kauno savivaldybei kaip tik čia prasidėjo Centrinio pašto statybos. Šis pastatas laikomas vienu išskirtiniausių tarpukario architektūros objektų mieste. Simboliška ir tai, jog visai netoliese driekiasi Vasario 16-osios gatvė.

Bronzinės J. Vileišio skulptūros aukštis sieks 2,4 metrų. Skulptoriaus Kęstučio Balčiūno kūrinys atspindės istorinę asmenybę užtikrintai žengiančią pirmyn, tiksliai atkurtais veido bruožais, to laikmečio drabužiais ir autentišku portfeliu.

J.Vileišio iškilmingas skulptūros atidengimas vyko praėjusių metų liepą.

J.Basanavičiaus (aktoriaus Sauliaus Bagaliūno), sutikto Studentų skvere prie Vytauto Didžiojo universiteto, paklausėme: „Tai kur gi yra Lietuvoje likęs ir iki šiol nerastas mūsų Nepriklausomybės Aktas?“ „Gal Jonavoje, nes ten – visi Jonai,“ – toks buvo kauniečių bei miesto svečių su džiaugsmu pasitikto Nepriklausomybės Akto signataro atsakymas.

J.Basanavičius/Akvilės Snarskienės nuotr.

D.Dolskio (solisto Andriaus Apšegos), koncertavusio prie „Metropolio“, pasiteiravome, ką jis, apkeliavęs tiek šalių ir galiausiai apsistojęs Kaune, galėtų pasakyti tiems, kurie emigravo iš Lietuvos ar planuoja tai padaryti? Atsakymas buvo toks: „Kaunas, kaip ir Lietuva, yra nuostabus! Buvo jie nuostabūs dėl savo unikalumo ir laisvės troškimo ir prieš šimtą metų. O gyvenantiems dabar norėčiau pasakyti, kad visada į priekį reikia žiūrėti, atsigręžus į praeitį. O lietuvių tautos ir valstybės praeitis yra didinga!“

D.Dolskis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Maironio (aktoriaus Gintauto Bajerio), skaičiusio savo kūrybą Žaliakalnio funikulieriaus muziejuje, klausėme: „Kokį eilėraštį iš savo kūrybos lobyno jis skiria Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui?“ Literatūros klasikas net nemirktelėjęs pradėjo deklamuoti: „Išnyksiu, kaip dūmas neblaškomas vėjo...“

Maironis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Apie dešimt metų tarpukariu Kauno burmistru buvusiam Jonui Vileišiui (aktorius Aleksandras Rubinovas), pasistačiusiam savo senovinį automobilį prie Centrinio pašto, uždavėme klausimą: „Ko iš jūsų galėtų pasimokyti dabartinis Kauno meras, ir, ko iš pastarojo norėtumėte išmokti jūs?“ Atsakymas buvo toks: „Dabartinis Kauno meras dirba tiek pat daug, kaip ir aš. Bet iš manęs jis galėtų pasimokyti didesnio dėmesio kultūrai, nes ne vien gatvės puošia miestą. O aš norėčiau turėti jo šaltus nervus.“

J. Vileišis/Akvilės Snarskienės nuotr.

Iš Jungtinių Valstijų atvykusi, jau garbaus amžiaus sulaukusi moteris sako, kad lietuviai yra verti laisvės, nes niekas kitas, o tik jie patys sugebėjo laisvę apginti. Apie tėvą, vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje, Vasario 16-osios aktą – pokalbis su R. Vileišyte-Bagdoniene. 

– Praėjusią vasarą Kaune atidengtas paminklas jūsų tėčiui – buvusiam Kauno burmistrui. Šiandien Vilniuje Vileišių skvere atidengtas paminklas lietuvybės puoselėtojams broliams Vileišiams.  Ar jums svarbu, kad jūsų giminės, jūsų tėvo palikimas, indėlis į mūsų valstybės kūrimą būtų  įamžintas ir įprasmintas?

– Esu labai laiminga, kad galų gale visų trijų brolių Vileišių darbai yra įvertinti. Mano ir daugelio kitų žmonių supratimu, jie to nusipelnė. Patys jie tos garbės niekada neieškojo. Jie ieškojo garbės ir gerovės Lietuvai, toks buvo jų tikslas.

– Esate minėjusi, kad jūsų giminėje, šeimoje visada labai svarbu buvo tikslas. Koks buvo jūsų tėvo, jūsų dėdžių  svarbiausias tikslas?

– Tai priklausė nuo laiko, kada jie gyveno. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, jie siekė, kad ji atgautų laisvę. Tai yra stebuklas, ką jie padarė 1918 metų vasario 16 dieną. Po 123 metų carinės okupacijos, kada net Lietuvos, kaip valstybės, vardas neegzistavo, kai ji buvo vadinama Šiaurės Vakarų kraštu, kai ji buvo išbraukta iš Europos žemėlapio, atsirado grupė žmonių, kurie siekė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Manau, kad tai nepaprastas dalykas. Kiekviena epocha pareikalavo kitų tikslų. Manau, kad mano tėvas svarbiausius tikslus pasiekė.  Lietuvos vyriausybėje jis dirbo vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru. Jis buvo pirmasis Lietuvos valstybės atstovas JAV, kur siekė Lietuvos pripažinimo. O vėliau, dirbdamas Kauno burmistru, jis per 10 metų padarė stebuklą. Dėl to jam kauniečiai ir paminklą pastatė.

– Savo prisiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ jūs rašote, kad labai stiprus ryšys tarp jūsų su tėveliu atsirado jūsų studijų metais. Dažnai kartu eidavote pasivaikščioti, kalbėdavotės apie meilę tėvynei, ištikimybę savo įsitikinimams, mokslą ir t.t. Kas iš tų pasivaikščiojimų ir pokalbių jums iki šiol labiausiai yra įstrigę atmintyje?

– Kai buvau maža mergaitė, tėtis buvo Kauno burmistras, visada labai užimtas. Kai jau nebebuvo burmistru, o dirbo Valstybės Taryboje ruošiant įstatymus, jis turėjo daugiau laiko, mes labai mėgdavome eiti pasivaikščioti į ąžuolyną, kitas vietas. Jis man kalbėdavo, kad žmogus visuomet turi save tobulinti, būti pats sau žmogumi. Be to, jis buvo labai tolerantiškas. Kartodavo, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos privalo turėti savo teises, religijos laisvę. Jis buvo aukštos moralės, tvirtų įsitikinimų žmogus ir didelis patriotas. Be to, jis labai tikėjo savivalda, kūrė savivaldybes, kad žmonės patys tvarkytų savo gyvenimą, o ne kas nors iš aukščiau jiems diktuotų.

– Skaitant jūsų knygą man taip pat įstrigo viena jūsų tėčio jums pasakyta replika, kai gulėjote ligoninėje ir laukėte apendicito operacijos. Jis  pasakė: „Nedaryk skandalo ir nepamiršk, kad esi Vileišytė – Vilniuje“. Suprantu, kad būti Jono Vileišio dukra visą gyvenimą buvo ne tik garbė, pasididžiavimas, bet ir atsakomybė?

– Taip. Tėvas iš manęs ir iš kitų savo vaikų reikalavo siekti aukštojo mokslo, gražiai elgtis. Aš jau nuo mažų dienų žinojau, kad nuo to neišsisuksiu, turėjau studijuoti universitete. O ką aš studijuosiu – čia jau buvo mano pasirinkimas.

– Antrasis pasaulinis karas jus privertė trauktis iš Lietuvos. 1944 m. pasitraukėte į Vakarus, 1951 m. atvykote į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten gyvenate iki šiol. Ar kada nors svarstėte apie grįžimą į Lietuvą? Ypač po 1990 metų kovo 11-osios?

– Anksčiau tikrai ne, nes mes žinojome, koks gyvenimas yra čia, okupuotoje Lietuvoje. O po Kovo 11 d. aš jau buvau tokio amžiaus, kad man per sunku vienai buvo persikelti, nes vyras jau buvo miręs. Be to, aš turiu vaikų, anūkų, proanūkių. Tačiau aš galvodavau apie sugrįžimą. Aš visada ilgėjausi Lietuvos. Mano mintys ir sapnai visada buvo Lietuvoje. Niekada nebuvau jos pamiršusi, gaudžiau kiekvieną žinią iš Lietuvos.

– Nors gyvenate ne Lietuvoje, domitės ir sekate Lietuvos gyvenimą. Dažnai  sakoma, kad iš šono netgi geriau viskas matosi. Kokią Lietuvą jūs šiandien matote? Ar jums džiugu dėl to, kaip mes čia dabar gyvename?

– Labai džiugu. Lietuvoje  neapsigyvenau, bet buvau čia daug kartų. Čia lankėsi ir mano dukra, ir anūkė. Lietuvą aš visada randu tokią žavingą, tokią gražią! Vilnius – ypatingai, tai mano gimtasis miestas. Mes visi 5 vaikai gimėme Vilniuje, tai nebuvo atsitiktinumas, nes mano tėvai norėjo, kad visi vaikai gimtų Lietuvos sostinėje. Mes gyvenome Jurgio prospekte, 24 name, dabar tai būtų Gedimino prospektas 26. Tame bute vykdavo beveik visi Lietuvos Tarybos posėdžiai iki 1918 metų vasario. Dabar Lietuva daro nepaprastai didelę pažangą. Taip, kai kurie žmonės yra nekantrūs. Bet reikia nepamiršti, kad  vergijos, kuri tęsėsi taip ilgai, mes dar suluošinti esame, mes dar gydomės savo žaizdas. Reikia turėti kantrybės. O Lietuva, Vilnius yra fantastiškai gražūs. Man net graudu.

– Kaip jūsų šeimoje, dar tėveliui gyvam esant, buvo minima Vasario 16-oji?

– Tai buvo didžiausia metų šventė. Mūsų šeimai jai ruošdavosi. Atsimenu miestą su iškeltomis Lietuvos vėliavomis, vykdavo ceremonija Karo muziejaus sodelyje, o vakare būdavo balius, priėmimas. Bet aš dar buvau tokia maža, kad su tėvais į priėmimą neidavau.

– Šiandien mes Vasario 16-osios akto signatarus prisimename ir kalbame apie juos, kaip apie mūsų šalies didvyrius, paklojusius pamatus valstybingumui ir laisvei. Visada yra labai įdomu, ar patys signatarai taip pat suprato savo sprendimo svarbą ir įtaką? Ar jūsų tėtis dažnai kalbėdavo apie vasario 16-ąją, Akto pasirašymo aplinkybes, vyravusias nuotaikas? Gal jam tai buvo pareiga, kurią privalėjo atlikti?

– Manau, jis tai priėmė ne kaip pareiga, o kaip savaime suprantamą dalyką. Jie visi dirbo Lietuvai. Aš sau nepriskiriu jokių nuopelnų, esu laiminga, kad gimiau ir augau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Mūsų šeimoje Lietuva buvo pirmoje eilėje. Aš net nepagalvodavau, kad mano motina gali būti pirmoje eilėje. Lietuva buvo virš visko absoliučiai. Ir man tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Bet mes augome ne tik šeimoje, bet ir visoje Lietuvoje, kur buvo puoselėjamas tautiškumas, supratimas, kas mes esame, kokios mūsų, lietuvių, pareigos. Nepriklausomybės laikotarpis atliko labai didelį darbą per labai trumpą laiką lietuviškumo atžvilgiu.

Lietuva nepriklausoma ne dėl to, kad mūsų protėviai čia gyveno, o dėl to, kad mes sugebėjome ją apginti.

– Po savaitės minėsime Valstybės atkūrimo šimtmetį. Kokia jūsų Lietuvos vizija? Kokie mes, kaip visuomenė, ir kaip valstybė turėtume pradėti skaičiuoti antrąjį šimtmetį?

Lietuva žengia teisingu keliu, ji vis labiau ir labiau priklauso Vakarų Europai. Šiuo atžvilgiu šalis padarė labai didelę pažangą. Lietuvai aš pirmiausia linkiu budėti, nes mūsų kaimynai per visą istoriją mums nieko gero nelinkėjo. Turime būti realistai. Taip pat linkiu Lietuvai, kad ji visada būtų laisva, laiminga ir amžinai nepriklausoma. Aš labai didžiuojuosi savo kraštu. Lietuva nepriklausoma ne dėl to, kad mūsų protėviai čia gyveno, o dėl to, kad mes sugebėjome ją apginti. Mes patys ją apgynėme 1918-1920 metais, 1990-1991 metais. Žmonės buvo pasirengę mirti už tėvynę. 1919 m. buvo sušaukta savanorių kariuomenė. Galbūt kai kurie greitai sušaukti savanoriai net šautuvo nebuvo laikę, bet Lietuvą apgynė. Ar tai ne stebuklas? Ar tai ne pasididžiavimas? Mums į pagalbą neskubėjo jokia kariuomenė net tada, kai sovietų tankai traiškė nekaltus žmones. Niekas mums nepadėjo, joks svetimas kareivis dėl mūsų nežuvo. Aš nepaprastai didžiuojuosi savo kraštu ir esu labai laiminga, kad esu lietuvė ir niekas kitas, nors 70 metų pragyvenau užsienyje.  Mūsų tauta yra labai garbinga, kalbanti seniausia kalba. Turime kuo didžiuotis. Mes sugebėjome apginti savo kraštą, todėl esame laisvės verti.

Trijų prie stalo sėdinčių brolių Petro, Jono ir Antano Vileišių figūros jau vasarį turėtų atsirasti prie Neries ir Vilnelės santakos, Tado Kosciuškos gatvėje. Savivaldybė įsipareigojo sutvarkyti skverą šioje vietoje.

Dar 2009-aisiais viešoji įstaiga „Vileišių kolegija“, Vilniaus savivaldybė ir Lietuvos architektų sąjunga iš 45 idėjų atrinko, komisijos nuomone, geriausią darbą, kurį sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius.

Pasak projekto autoriaus R. Midvikio, brolių Vileišių, sėdinčių už stalo, idėja yra simbolinė, tačiau visiems suprantama, atspindinti jų tarpusavio ryšį ir santykius su visuomene.

Vilniaus savivaldybė BNS informavo, jog paminklas bus pastatytas Vileišių giminės iniciatyva – 2006-aisiais giminė įsteigė fondą, su juo savivaldybės taryba tuomet nusprendė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį.

R. Midvikis projektui skirtame Vileišių fondo tinklalapyje nurodo, kad stalas yra simbolis, vienijantis visus tris brolius  kaip šeimos narius.

„Tuo pačiu metu stalas jungia juos su tauta, sprendžiant svarbius valstybės, kultūros, visuomeninius klausimus“, – sako skulptūros kūrėjas.

Savivaldybė skvero sutvarkymui planuoja skirti 63 tūkst. eurų, paties paminklo statybos bus finansuojamos iš Vileišių fondo.

Nepriklausomybės akto signataras, advokatas Jonas Vileišis XIX a. pradžioje aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime šaliai siekiant nepriklausomybės, rūpinosi mokyklų steigimu, vadovėlių leidyba, vadovavo kelioms ministerijoms pirmosiose nepriklausomos tarpukario Lietuvos vyriausybėse, buvo Kauno burmistras.

Gydytojas humanistas Antanas Vileišis buvo lietuvių kultūros draugijų bei įstaigų organizatorius, steigėjas ir vadovas, lietuviškų knygų medicinos bei higienos žinioms populiarinti autorius, jis buvo vienas svarbiausių Vilniaus lietuvių tautinės veiklos organizatorių ir vadovų.

Žymus geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis taip pat buvo vienas Tautinio atgimimo šauklių ir lietuvybės puoselėtojų, siekęs lietuviškos spaudos laisvės, tautos švietimo populiarinant mokslą, leido pirmą legalų lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“.

Istorinė diena

Minint Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, prie Kauno centrinio pašto atidengta miesto patrioto  burmistro J.Vileišio skulptūra. Specialiai šiai progai iš JAV į Lietuvą grįžo burmistro dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.

„Man malonu būti čia. Atvykau iš Amerikos padėkoti už visas pastangas, kurias jūs įdėjote, kad mano tėvelis būtų pagerbtas, nors mano tėvelis pats sau garbės niekada neieškojo. Ši skulptūra mano tėvelį vaizduoja žengiantį pirmyn, visuomet nusiteikusį gerai", – kalbėjo ji.

J.Vileišio dukra tikino, kad kai jos tėvas pradėjo Kaunui vadovauti, miestas buvo apleistas, reikėjo labai daug įdėti pastangų, norint miestą pastatyti ant kojų.

„Darbas buvo labai atsakingas, kaip ir dabartinio mero. Tad jei jūs turėsite kokių nors su darbu susijusių problemų, pagalvokite apie mano tėvelį, kiek jis rūpesčių turėjo, tai gal jums bent kiek ramiau širdyje bus“, – pridūrė R. Vileišytė-Bagdonienė.

Garbės apdovanojimai

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis taip pat negailėjo gerų žodžių ir tikino, jog J.Vileišis visada buvo pavyzdys, kaip reikia mylėti miestą. Burmistro vardu Kaunas turi apdovanojimus, kurie įteikiami miesto vardą garsinantiems asmenims.

„Su Vileišių giminine susipažinau dar būdamas versle. Tarp verslininkų Petro Vileišio (J.Vileišio brolio – aut. past.) apdovanojimas yra pats didžiausias įvertinimas, todėl labai apsidžiaugiau, kai tapus meru gimė iniciatyva pagerbti pirmąjį Kauno burmistrą“, – sakė Kauno vadovas.

Renginio metu pasidabruoti P.Vileišio apdovanojimai buvo įteikti asmenims, kurie prisidėjo prie to, jog į Kauną sugrįžo pirmasis miesto burmistras. Garbės ženklais apdovanoti skulptorius Kęstutis Balčiūnas bei idėjos iniciatorius Arūnas Povilas Paliulis.

Neatsitiktinė vieta

Miesto valdžia ilgai diskutavo, kur gali atsirasti J.Vileišio skulptūra ir buvo nuspręsta, kad ji miestiečius turi pasitikti būtent prie Centrinio pašto, nes vienu pagrindinių tarpukario moderniosios architektūros perlų laikomi pašto rūmai buvo statyti būtent šio burmistro vadovavimo miestui metu.

2,4 metro aukščio Vokietijoje išlietas skulptoriaus K.Balčiūno kūrinys atspindi istorinę asmenybę, užtikrintai žengiančią pirmyn, tiksliai atkurtais veido bruožais, to laikmečio drabužiais ir autentišku portfeliu. Pasak architekto ir Kauno miesto tarybos nario Jono Audėjaičio, pirmasis Kauno burmistras nusipelnė išskirtinio pagerbimo, o skulptūra iškils tam tinkamoje vietoje.

„J.Vileišis nusipelnė išskirtinio pagerbimo, todėl tam turi būti kruopščiai pasiruošta. Čia istorinis miesto vadovas pasitiks žmones su sau būdingais aksesuarais – galvą dengiančiu cilindru, lazdele ir savuoju portfeliu. Jau įvykusios vietos paieškos tariantis su miesto visuomene davė aiškų rezultatą: žmonės pritaria, kad paminklas išties gali puošti Laisvės alėją“, – sakė J. Audėjaitis.

Istorikų teigimu, J. Vileišiui einant burmistro pareigas vyko intensyvi Kauno miesto plėtra iš senojo miesto branduolio – Senamiesčio – į Naujamiestį, Žaliakalnį, Aleksotą, Šančius ir kitus priemiesčius. Šį istorinį laikmetį bene labiausiai reprezentuoja tuo metu susiformavęs kaunietiškos modernistinės architektūros stilius, 2015 m. įvertintas ir visos Europos mastu, suteikiant šiam reiškiniui Europos paveldo ženklą.

Vokietijoje išlietas skulptoriaus Kęstučio Balčiūno kūrinys atspindi istorinę asmenybę, užtikrintai žengiančią pirmyn, tiksliai atkurtais veido bruožais, to laikmečio drabužiais ir autentišku portfeliu.

Pasak architekto ir Kauno miesto tarybos nario Jono Audėjaičio, pirmasis Kauno burmistras nusipelnė išskirtinio pagerbimo, o skulptūra iškils tam tinkamoje vietoje.

„Jonas Vileišis nusipelnė išskirtinio pagerbimo, todėl tam turi būti kruopščiai pasiruošta. Čia istorinis miesto vadovas pasitiks žmones su sau būdingais aksesuarais – galvą dengiančiu cilindru, lazdele ir savuoju portfeliu. Jau įvykusios vietos paieškos tariantis su miesto visuomene davė aiškų rezultatą: žmonės pritaria, kad paminklas išties gali puošti Laisvės alėją“, – sakė J. Audėjaitis.

Istorikų teigimu, J. Vileišiui einant burmistro pareigas vyko intensyvi Kauno miesto plėtra iš senojo miesto branduolio – Senamiesčio – į Naujamiestį, Žaliakalnį, Aleksotą, Šančius ir kitus priemiesčius. Šį istorinį laikmetį bene labiausiai reprezentuoja tuo metu susiformavęs kaunietiškos modernistinės architektūros stilius, 2015 m. įvertintas ir visos Europos mastu, suteikiant šiam reiškiniui Europos paveldo ženklą.

Vienu pagrindinių tarpukario moderniosios architektūros perlų laikomi Centrinio pašto rūmai buvo statyti J. Vileišio vadovavimo miestui metu. J. Vileišio paminklo atidengimo ceremonija įvyks liepos 6 d. 11 val. Laisvės alėjoje prie Centrinio pašto. Į renginį iš JAV atvyks ir paties J. Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.

Toks sprendimas priimtas atsižvelgus į architektūros ir urbanistikos ekspertų bei paveldosaugininkų siūlymus.

„Jonas Vileišis savo darbu ir visuomenine veikla susijęs su tarpukario Kaunu, bet ne viduramžius menančia senovine Rotušės aikšte. Tai visai kitas kontekstas. Jis davė pradžią naujojo Kauno didybei, o būtent modernizmo architektūra, naujamiestis tai ir simbolizuoja“, – savivaldybės pranešime cituojamas Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus.

Rotušės aikštėje paminklą statyti buvo siūloma atsižvelgus į miestiečių apklausą internetu. Už Rotušės aikštę balsavo 45,5 procentai apklausoje dalyvavusių kauniečių. 34,7 proc. pasisakė už paminklo statymą Laisvės alėjoje ties Centriniu paštu, kur jis ir turėtų iškilti, dar 19,7 proc. norėjo jį matyti Nepriklausomybės aikštėje.

Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (KAUET) direktorė Jūratė Merkevičienė BNS yra sakiusi, kad skulptūra Rotušės aikštėje, ekspertų vertinimu, netinkama dėl savo menko ryšio su šia aplinka. Be to šioje erdvėje, kurioje vyksta renginiai, ji keistai atrodytų apsupta prekybinių palapinių, masinių renginių metu kiltų pavojus, kad kas nors susižeis.

Jonas Vileišis savo darbu ir visuomenine veikla susijęs su tarpukario Kaunu, bet ne viduramžius menančia senovine Rotušės aikšte.

Planuojama suspėti skulptūrą pastatyti iki Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos. 2,4 metro aukščio skulptūros liejimo procesas jau pradėtas.

Artėjančio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga J. Vileišio paminklą Kauno miestui nusprendė padovanoti išeiviai. Jungtinėse Valstijose gyvenantys Kauno patriotai ir pažinojusieji J.Vileišį šitaip nutarė pagerbti miestui reikšmingos istorinės asmenybės atminimą. Tokia idėja itin sužavėjo burmistro jauniausią dukrą, JAV gyvenančią 97 metų Ritą Vileišytę-Bagdonienę. Išeivių sumanymui paramą išreiškė Vilniuje įsikūręs Vileišių fondas, skulptūros pastatymas Kaunui nekainuos.

„Mes išgirdome visus argumentus, kurie išties svarūs. Netgi patys sulaukėme nemažai nuomonių, kad Kauno širdimi tituluojama Laisvės alėja labiau tiktų tokiam paminklui. Architektai ir kiti ekspertai savo vertinimus pagrindė istorinėmis žiniomis, todėl privalome jų paisyti. Taigi pasiektas puikus kompromisas – važiuojame pirmyn“, – sako J. Vileišio proanūkis ir asociacijos „Vileišių fondas“ pirmininkas Gediminas Tursa.

Advokatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras J.Vileišis tarpukariu ėjo vidaus reikalų, vėliau - finansų ministro pareigas, buvo Lietuvos valstybės atstovu JAV, pretendavo į prezidento postą.

1921-1933 metais būdamas Kauno miesto burmistru per trumpą laiką organizavo kanalizacijos, vandentiekio tinklų tiesimą, sutvarkė susisiekimo problemas, pastatė tiltų, įkūrė mokyklų, visuomeninių organizacijų.

J. Vileišis – iškilus Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, ilgametis Kauno miesto burmistras. Šiemet minimos burmistro 145-osios gimimo ir 75-osios mirties metinės. Tai progai ir dedikuojama ši kilnojamoji paroda.

2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine, tačiau retas žino, kad Kauno kaip modernaus europinio miesto pamatus padėjo būtent burmistras J. Vileišis, šias pareigas ėjęs 1921–1931 m. Jo pastangomis miestas iš esmės pakeitė savo veidą.

Tuometinė Kauno savivaldybės taryba buvo mišri tautine prasme ir politinėmis pažiūromis, todėl burmistro diplomatiniai gebėjimai itin padėjo derinant skirtingus interesus. Be nuolatinės politinės veiklos J. Vileišis buvo aktyvus visuomenininkas, vadovavęs net keliolikai visuomeninių draugijų, klubų ir organizacijų.

Kilnojamojoje parodoje atskleidžiama J. Vileišio kaip Kauno miesto burmistro veikla, taip pat  signataro, politiko, visuomenininko darbai ir palikimas Kaunui ir Lietuvai.

Paroda šiemet apkeliaus Lietuvos mokyklas, bibliotekas, bus pristatoma bendruomenių centruose. Pirmąją gegužės savaitę kauniečiai ir miesto svečiai ją galės aplankyti Kauno rotušėje.

„Nepaprastai džiaugiamės, kad kauniečiai taip entuziastingai dalyvavo apklausoje ir išrinko, išeivių nuomone, pačią tinkamiausią vietą paminklui. Šiuo metu liejyklai davėme skubų užsakymą, kad pradėtų darbus. Paminklą tikimės pašventinti iki liepos 6-osios“, – sakė išeivių susivienijimo atstovas Arūnas Paliulis.

Paminklui statyti buvo siūlomos trys Kauno vietos: Rotušės aikštė, Laisvės alėja ties Centriniu paštu bei Nepriklausomybės aikštė prie Įgulos bažnyčios. Kauniečiai galėjo siūlyti ir kitas miesto vietas.

„Artimiausiu metu su skulptūros pastatymo idėja ir J. Vileišio įamžinimo vieta bus supažindinta Lietuvos dailininkų sąjunga, Kultūros paveldo specialistai, Kauno tarybos Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupė. Reikia sulaukti jų teigiamų įvertinimų“, – teigė Kauno savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Mačiulis.

Skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurta klasikinė bronzinė skulptūra, kurios aukštis sieks apie 2,4 metro, buvusį Kauno burmistrą vaizduoja realistiškai, tiksliai atkurtais veido bruožais, to laikmečio drabužiais ir net autentišku odiniu portfeliu.

„100-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms ne tik mūsų giminė, bet ir Joną Vileišį pažinoję Kauno patriotai, gyvenantys JAV, iškėlė idėją pagerbti jo atminimą nors kukliu paminklu tame mieste, dėl kurio Tėvelis darė viską, kad jis prilygtų kitiems Europos miestams“, – savo laiške rašė 97 metų burmistro J. Vileišio jauniausioji dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.