Tarsi siūlų kamuolys
Anot autorės, šis laikotarpis – tarsi paveikslas, kuriame įvairiausių spalvų, tonų ir pustonių fone švyti karalių, ne tik paveldėjusių titulą, bet ir įgijusių garsų vardą ir užtarnautą garbę, karūna. Kunigaikščių ir karalių valdymo metais Klaipėdoje susiformavo aukštuomenė, kuri dėl savo kultūros, išsilavinimo, elegantiško elgesio, aprangos ir gyvenimo stiliaus, stipraus atsakomybės ir tvirto pareigos jausmo gali būti vadinama miesto elitu. Mėmelyje buvo garbingų, savo vertę žinančių ir ne visada aukštos kilmės pirklių, tapusių svarbiausiais miesto kūrėjais.
J.Saulėnienės knygą „Karališkoji Klaipėda“ prieš kelis mėnesius išleido uostamiesčio spaustuvė „Druka“. („Drukos“ archyvo nuotr.)
– Esate jau kelių knygų apie senąją Klaipėdą autorė. Iš kur semiatės įkvėpimo vis naujiems leidiniams?
– Mano knygos gimsta iš smalsumo, žinių siekio, iš noro pažinti seniausio Lietuvos miesto Klaipėdos, anksčiau vadintos Mėmeliu, istoriją ir kultūrą. Palinksti prie žinių šaltinio ir grimzti vis gilyn. Kuo daugiau sužinai, tuo įdomiau. Ir pradeda istorijos vyniotis tarsi siūlų kamuolys. Taip ir skleidžiasi nugrimzdusios Klaipėdos paveikslas. Man rūpi iš užmaršties prikelti didingus nugrimzdusios Klaipėdos vaizdus, pristatyti šio miesto didžiuosius ir mažuosius miestiečius, meno paminklus... Ir nepatinka Klaipėdai nusakyti vartojamas žodis – dingęs miestas. Tai tinka Vilniui. Mūsų – vandenų miesto – praeičiai nusakyti daug tikslingesnis žodis „nugrimzdusi“.
Nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokią istoriją paliksime ateities kartoms.
Kiekviena mano knyga turi savo gimimo istoriją, kaip ir savo likimą. Štai studijėlė apie pirmąjį žinomą Klaipėdos dainių Simoną Dachą atsirado perskaičius jo eiliuotą dedikaciją, skirtą pirmajai lietuvių kalbos gramatikai – Danieliaus Kleino „Gramatica Litvanica“ (1653 m.). Poeto pagarba lietuviškam žodžiui, žinoma, ir Teatro aikštėje atsiradęs paminklas meilei pagal S.Dacho to paties pavadinimo dainą „Taravos Anikė“ man buvo paskata išleisti knygą „Simonas Dachas – klaipėdietis prūsas“, dedikuotą 400-osioms poeto gimimo metinėms. Tik ar mano knygų gimimo istorijos kam nors įdomios?
Su meile ir pagarba
– Žinoma, įdomios. Jūsų dėka dar ne viena karta skaitys knygas apie Klaipėdą ir jus minės. Prūsiškasis Klaipėdos laikotarpis tęsėsi 393 metus. Šį laikotarpį jūs vadinate karališkuoju, nors karaliai mieste gyveno vos vienerius metus – 1808–1809 m. Reikia žvelgti plačiau?
– Atsakymai – mano naujoje, ką tik pasirodžiusioje knygoje „Karališkoji Klaipėda“, kurią poligrafiškai nepriekaištingai išleido spaustuvė „Druka“. Ne vienas mano bičiulis, paėmęs ją į rankas, sakė, kad ši knyga – kaip meno kūrinys. Aš dėkinga leidyklos direktoriui A.Apulskiui, dizainerei A.Zybartei ir redaktorei R.Maksimavičienei, kad skaitytojai turi galimybę paimti į rankas knygą, užgimusią kuriant su didžiausia meile ir pagarba Klaipėdos istorijai, kultūrai.
Atvirukas, išleistas Klaipėdoje 1907 m., paminklo „Borusija” atidengimo proga. (J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ nuotr.)
O dabar – apie knygos turinį. Iš tiesų karališkosios valdžios viešpatavimas Klaipėdoje užsitęsė beveik keturis amžius. Net 14 valdovų, Hohenzolernų dinastijos Dievo „pateptųjų“, vienas po kito atėjusių į sostą, negailėjo jėgų, kad iš mažo miestelio Klaipėdą išaugintų į žinomą pirmos klasės Prūsijos jūrinį, prekybinį miestą, kad sudarytų sąlygas čia susiformuoti stipriam pirklių luomui, kuris ir tapo svarbiausiu miesto gerovės kūrėju. Jie pasiekė, kad miestiečiai ir čia atvykusieji laikytųsi prūsiškos tvarkos, įtvirtino evangelikų liuteronų tikėjimą. Tai ilgas ir labai svarbus miesto vystymosi istorinis tarpsnis. Ir daug nuveikta. Karališkuoju miesto laikotarpiu buvo suformuotas savitas miesto vystymosi modelis, įtvirtintas miestiečio moralės kodeksas, o vėliau iškiliais pastatais, paminklais išryškintas karališkasis miesto statusas.
Iš tiesų į karališkąjį Klaipėdos miesto laikotarpį reikia žvelgti plačiai. Tik man norėtųsi, kad kiekvienas knygos skaitytojas, analizuodamas miesto praeitį, vertindamas dabartį ir išsakydamas savo viziją, neužmirštų savęs paklausti: „Ar pažinau karalių savyje?“ Kad atsakęs galėtų tiksliai pacituoti poeto V.Mačernio žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje“... Juk nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokią istoriją paliksime ateities kartoms, ar pildosi dar XIII a. miesto kūrėjų sutartyje miestui ir jo gyventojams įrašytas linkėjimas: „Didžiulės laimės ir išganymo...“
Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III Klaipėdos miesto prieigose 1802 m. pasitiko Rusijos imperatorių Aleksandrą I. XIX a. pradžios piešinys. (J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ nuotr.)
Paveikė miesto raidą
– Knygoje „Karališkoji Klaipėda“ pasakojate apie 1525–1918 m. Prūsijos kunigaikštystės, Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos valdovų sprendimus dėl Klaipėdos miesto, jo formavimo, plėtros, charakterio. Ką šie sprendimai atnešė Klaipėdai?
– Kiekvienas XVI–XX a. pradžios valdovas savaip paveikė Klaipėdos raidą, todėl dažnai keitėsi miesto veidas ir jo charakteris. Klaipėda atlaikė miesto-tvirtovės gyvavimo išbandymus, patyrė prekybinio pakilimo ir nuosmukio metus, kūrė kultūrinio gyvenimo tradicijas. Miesto neaplenkė ir didžiosios nelaimės – maras, karai, gaisrai. Jo gyventojams teko iškęsti ir itin griežtą tvarką. XVII a. ne vienoje miesto vietoje stovėjo kartuvės, kaulų laužymo ratai... Visko būta, kaip sakoma, – šilto ir šalto. Ir garsių mirties nuosprendžių nepaklusniesiems, ir karališkosios malonės. Neretai reikėjo ir valdovų išminties bei paramos. Tačiau, nepaisant visų peripetijų, Klaipėda gyvybingai augo ir stiprėjo. O susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, napoleonmečiu ji tapo laikinąja Prūsijos sostine.
Ypač svarbus laikotarpis
– Miestui tapus laikinąja Prūsijos sostine, ar pavyko „padaryti Klaipėdą dideliu, triukšmingu miestu“? Kurioje srityje sunkiau sekėsi?
– Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas su karaliene Luize 1807–1808 m. apsistojo pirklio L.Consentiaus namuose, kurie išlikę iki šių dienų – tai vienas svarbiausių istorinių pastatų mieste. Nors Klaipėda laikinąja sostine buvo tik vienerius metus, tačiau miesto istorijoje šis istorinis tarpsnis išskirtinai svarbus visais aspektais – politiniu, socialiniu, moraliniu, kultūriniu. Tuo laiku čia klestėjo karališkasis dvaras, čia lankėsi Rusijos valdovas Aleksandras I, Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių aukšto rango diplomatai. Miestas tapo žinomas, nes čia buvo sprendžiamas daugelio Europos šalių likimas, sudaromos politinės sutartys. Karališkoji šeima, ypač žmonių širdžių karaliene vadinta karalienė Luizė, žinomi politiniai veikėjai H.T.Schönas, H.F.K.Steinas, K.A.Hardenbergas, A.H.Radziwillas ir kiti, jų veikla ir pavyzdys turėjo teigiamą poveikį miestiečiams draugiškumo ir kultūros požiūriu. Be abejo, paskelbtas baudžiavos panaikinimas Prūsijoje, Klaipėdoje pradėtos reformos kariuomenės, švietimo ir kitose srityse turėjo įtakos ne tik miestui, bet ir visai išsaugotai karalystei.
Napoleono karo sąlygomis Klaipėda netapo „dideliu, triukšmingu miestu“, tačiau karalius Friedrichas Wilhelmas III praplėtė miesto teritoriją, dovanodamas žemių, miškų, pailgino Liepų gatvę, pagerino tvarką mieste, jame tapo švariau. Darbų sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau apie tai skaitytojai plačiau paskaitys mano knygoje. Vėliau tiek miestiečiai, tiek kiti valdovai susirūpino karališkuoju miesto įvaizdžiu. Klaipėdoje atsirado karališkųjų ženklų. Nemažai jų išliko iki mūsų dienų.
– Ar vaikščiodama po Klaipėdą jaučiate tą karališkąją dvasią? Kuo jums asmeniškai ji svarbi?
– Kai gražiausius savo gyvenimo metus nugyveni tame mieste, negali jo nebranginti. Todėl sakau nuoširdžiai: mano mieloji, gražioji Klaipėda... Ar tai ne karališka?
P. S. J.Saulėnienės knyga „Karališkoji Klaipėda“ dalyvauja konkurse „Klaipėdos knyga 2020“ ir su kitomis pernai pajūryje išleistomis knygomis varžosi dėl skaitomiausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos vardų.
