Prieš spalio 6-osios ir 7-osios „1972“ spektaklius roko operoje klavišiniais instrumentais grojantis R.Kalantos įvykių liudininkas Julius Vilnonis dalijasi mintimis apie šios roko operos reikšmę istorinei atminčiai.

– Kas yra roko opera?

– Anksčiau buvo labai ryškinama skirtis tarp to, kas yra roko opera ir kas yra miuziklas. Šiandien tos ribos išsitrynusios: roko operos vadinamos miuziklais ir atvirkščiai. Tačiau ir paties miuziklo raidoje galima pastebėti daug skirtingų pavyzdžių – ankstyvieji radosi iš operetės, lengvesnio operos žanro, pavyzdžiui Fredericko Loewe'o „Mano puikioji ledi“. Pirmasis kūrinys, kuris sutartinai vadinamas miuziklu, yra Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“. Pirmoji mano išgirsta roko opera buvo Andrew Lloydo Webberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Nuo jos sukūrimo miuziklas vystosi įvairiomis kryptimis – viename daugiau roko elementų, kitame – džiazo ar populiariosios muzikos.

Atgarsiai: naujoji roko opera muzikantui primena jaunystėje, per patį gūdų sovietmetį, patirtus išgyvenimus. / J. Vilnonio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar roko operos žanras turi politinį atspalvį?

– Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje, nes buvau Romo Kalantos politinio protesto liudininkas. Tuomet vienas iš variklių buvo tai, kad jaunimas nenorėjo gyventi pagal valdžios nustatytą šabloną – jis norėjo tuos šablonus laužyti ir jaustis laisvas. Tuomet buvau šešiolikmetis, tad puikiai prisimenu, kokios buvo mano nuotaikos: žvilgsnis į Vakarų kultūrą ir JAV buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Juk rokas yra anglosaksiškosios kultūros dalis, tad ir miuziklai, kurie tęsia ne operetės, bet anglosaksiškąją tradiciją, yra labiau politizuoti. Man asmeniškai anglosaksiškoji miuziklo tradicija yra įdomesnė, nes šių pavyzdžių muzikinėje kalboje yra daugiau laisvės.

– Roko operų kūrėjus dažnai domina neeilinės asmenybės, tokios kaip R.Kalanta ar Jėzus Kristus. Pastarojo vaizdavimas A.L.Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vertintas itin kontraversiškai vien jau todėl, kad sakralinė tema čia pateikta jai kontrastuojančiomis roko muzikos priemonėmis.

– Roko operų kūrėjus, kaip ir kitų žanrų kūrėjus, gali dominti įvairios temos ir asmenybės. Nemanau, kad sceninių muzikinių kūrinių kūrėjai turi muzikines priemones derinti prie temos – šiandien apie daug ką kalbama ir džiazo, ir roko muzikine kalba ir niekas galvos dėl to nesuka. Pavyzdžiui, prancūzų kompozitorius Dove Attia sukūrė roko operą „Mozartas, roko opera“, kuri yra labai populiari. Jeigu jau Wolfgangas Amadeus Mozartas gali kooperuotis su roko muzika, visa kita irgi gali... „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ atvejis buvo ryškus įvykis, nes į šventuosius reikalus buvo pasikėsinta neva satanistine muzika. Bet greitai visi prie to priprato.

Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje.

– 1971-aisiais pogrindyje buvo pastatyta A.L.Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Gal pamenate, kokie buvo šio įvykio atgarsiai?

– Apie šį įvykį tuomet tik girdėjau. Man atrodo, kad šis pastatymas yra gerokai pervertintas. Visa tai vyko tuomečiame Dailės institute, kur vyravo laisva atmosfera. Sovietų valdžia lyg ir bandė tą laisvę užgniaužti, bet nepavyko. Tad ten buvo atliktos kelios ištraukos iš roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Žinant bendrą to meto kultūrinę situaciją galima numanyti, kad ne visa sudėtimi – juk nebuvo nei natų, nei simfoninio orkestro, nei dekoracijų. Tai buvo studentiškas ir mėgėjiškas vienkartinis atlikimas. Jo negalime lyginti su didelėmis scenomis, kuriose įprasta matyti roko operas ar miuziklus šiandien. Tačiau pamenu, kad „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikimas sukėlė nemažai triukšmo – apie tai buvo kalbama daug, jaunimui tai atrodė didelis įvykis.

– „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atgarsių gausu ir K.Mašanausko roko operoje „1972“.

– Atgarsių išties daug. Muzikinėje estetikoje galima rasti atgarsių ir iš kitų to meto roko muzikos kūrinių. Aš manau, kad pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai. Žiūrėdamas filmus apie 8-ąjį dešimtmetį, vis pagalvoju, kad muzikinė dalis manęs neįtikina, tačiau šioje roko operoje ta maištinga dvasia labai gyva. Žinoma, „1972“ statytojai ir kūrėjai yra jauni žmonės, gyvenantys šiandien, tad tą laikmetį jie interpretuoja taip, kaip supranta patys. Bet tikslumo siekti ir nebūtina, nes roko opera yra meno kūrinys, tad turi teisę egzistuoti visoks.

– Ką jums pačiam, kaip R.Kalantos įvykių liudininkui, reiškia, kad atsirado roko opera „1972“?

– Labai daug. Dabar į šiuos įvykius žiūriu kiek kitaip, per atstumą, – turiu progą prisiminti tą laikmetį, kartais net ir smulkias detales, kurias buvau pamiršęs. Roko opera atgaivina ne tik prisiminimus, bet ir išgyventas emocijas. Nuo R.Kalantos susideginimo praėjo 50 metų ir aš labai džiaugiuosi, kad šiandien mes galime apie tai kalbėti laisvai ir įvairiomis formomis, pavyzdžiui, muzikinio teatro forma, kuri tuos įvykius įkūnija, užfiksuoja. Prieš 25 metus drauge su bičiuliu Vidmantu Bartuliu inicijavome muzikinį projektą „Auka laisvei“, kuris su roko grupe „Rebelheart“ nuskambėjo Kauno miesto sode, lygiai toje pačioje vietoje, kur susidegino R.Kalanta. Tai yra mano asmeninis paminklas R.Kalantai. Dabar jau minime šių įvykių 50-metį.

Pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai.

– Ar lietuviškų roko operų pavyzdžiai yra kuo nors ypatingi, išsiskiriantys iš pasaulinių šio žanro pavyzdžių?

– Lietuviškų miuziklų ir roko operų pavyzdžių turime nedaug. Kadaise į šį žanrą buvo panirę kompozitoriai Giedrius Kuprevičius ir Kęstutis Antanėlis, kuris, beje, pagal išsilavinimą buvo architektas. Šiandien vienas ryškesnių autorių, dirbančių prie šio žanro yra K.Mašanauskas. Tad kalbėti apie lietuviškos roko operos išskirtinumą būtų sunku. Lygintis su pasauliniais šio žanro pavyzdžiais negalime, nes anglosaksiškųjų šalių miuziklai kuriami pagal visai kitus principus. Ten renkama būtent miuziklo, o ne kitų žanrų, profesionalų trupė, jau pastatytas miuziklas rodomas tol, kol jo žiūrėti eina publika, – pusmetį, metus, penkerius, dešimt ar 20 metų, tad pasiekiamas labai aukštas profesionalumo lygis. Natūraliai yra susiformavęs ir kitoks kontekstas – yra daug atlikėjų, iš kurių statytojai gali rinktis, o mes turime tik pavienių miuziklo atlikėjų. Mes – santykinai maža šalis su santykinai mažai klausytojų, tad turime mažai šansų padaryti revoliuciją miuziklo srityje.

– Bet gal būtent tai ir sukuria unikalumą?

– Galbūt ir taip. Bet siekti aukšto standarto mums sunku ir dėl kitų priežasčių. Kiekvieno žanro atlikimas turi savitą specifiką, ne išimtis – ir miuziklas. Miuziklo atlikėjai šoka geriau nei dainininkai, o dainuoja geriau nei šokėjai – čia ir yra jų specifinis profesinis bruožas, kurį jie įgyja atitinkamose studijų programose. Specifinė ir jų dainavimo maniera. Tad man labai sunku įsivaizduoti, kaip mūsų dainininkai, kurie dainuoja operos spektakliuose ir turi klasikinį muzikinį išsilavinimą, gali miuziklo dainavimo manierą įvaldyti profesionaliai. Žinoma, yra tokių vokalistų, kurie domisi ne vien savo profesine sritimi, tačiau dalis jų tobulina tik operinio dainavimo techniką, tad, atsidūrę miuziklo scenoje, švelniai tariant, nejaučia stiliaus. Žinoma, tai galima priimti kaip miuziklo pastatymo priimtinumą, bet tai yra labiau kompromisas nei unikalumas.

Kauniečių kasdienybe tapę miesto centre esantys varpai šį savaitgalį vyksiančio festivalio metu aidės klasikos, elektronikos ir liaudies muzikos ritmais, atskleidžiančiais platų šio instrumento galimybių spektrą.

Bokšte svečiuosis festivalio svečių ir viešnių būrys, sukviestas šių metų programos sudarytojų ir dalyvių, Kauno karilionininkų Austėjos Staniunaitytės ir J.Vilnonio: Monika Kaźmierczak (Lenkija), Erikas Kure (Danija), Tiffany Ng (JAV) ir S.Žilevičius (Lietuva).

Be nuo 1983-iųjų karilionu grojančio J.Vilnonio neįsivaizduojamas Kauno karilionas. 33 metus šį instrumentą prakalbinantis S.Žilevičius – Klaipėdos kariliono meistras. Abiejų kelias kariliono link buvo skirtingas, tačiau atsidavimas šiam instrumentui ir entuziazmas iki šiol neišblėso. S.Žilevičiaus (S.Ž.) koncertas vyks rugsėjo 1 d. 16 val., o J.Vilnonis (J.V.) varpais skambins rugsėjo 2 d. 13 val.

– Koks buvo jūsų kelias link šio instrumento?

J.V.: Prie šio instrumento priartėjau ganėtinai natūraliai – daugybę metų bendradarbiavome su Giedriumi Kuprevičiumi. Jis ir Viktoras Kuprevičius buvo mano mokytojai, davę daugybę naudingų praktinių, teorinių patarimų. Daug metų koncertavau su V.Kuprevičiumi, dalydavomės koncertų grafiką.

S.Ž.: Kaip ir visus vaikus, mama mane išsiuntė į muzikos mokyklą. Pianino grupėje visos vietos buvo užimtos, tad pasiūlė groti akordeonu. Sakiau mokytojai ir mamai – nebenoriu groti akordeonu... Ir atsirado vieta groti fortepijonu. Po studijų Vilniaus muzikos technikume gavau paskyrimą į tuometę konservatoriją. Ir atvažiavau dirbti į Klaipėdą, kur iki šiol dirbu pedagoginį darbą. Karilionu groti mokiausi Magdeburge, o mane ten išsiuntė ir dėl to, kad Klaipėdoje planavo statyti karilioną. Varpus galėjome nusipirkti tik Rytų bloke, o štai čia jie buvo gaminami Vokietijoje (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje – red.past.) – juk buvo sovietmetis. Šie varpai buvo nulieti Šilingo varpų gamykloje Apoldoje. Juokinga istorija – varpus siuntė du kartus, o mes vis išbrokuodavome. Trečią kartą meras sakė: "Šitą jau imkite." O iki tol karilioną tebuvau matęs Kaune, pas V.Kuprevičių – jis pirmasis mane supažindino su šiuo instrumentu. Mane išsiuntė į Kauną, užlipau į bokštą, o jis kaip tik tuo metu ten mokė groti J.Vilnonį. Taip pat sakė: nesutik būti vieninteliu miesto karilionininku, nes visos vasaros, atostogos ir šventės bus parduotos karilionui.

– Išties groti karilionu – nemenkas įsipareigojimas. Jis skamba ir per valstybines šventes, ir kitomis progomis.

S.Ž.: Nuo 1987 m., kai pradėjau groti Klaipėdos karilionu, nėra buvę šeštadienio ar sekmadienio, kurio metu nebūtų skambėję varpai – išskyrus tada, kai abu miesto karilionininkai buvo išvykę į pasaulio kongresą. Ateina daug žmonių pasivaikščioti pačiame kariliono bokšte – galvoja, kad groja kažkokia plokštelė, įjungiama mygtuku. O kai jiems parodai, papasakoji istorijas, visi sako: "Oho, būtinai ateisime į festivalį." Kaune irgi rodysite karilionininkus ekrane – kai publika mato, kad groja žmogus, yra įdomiau. Mes matome publiką ir ji mus mato.

– Juk grodamas karilionu nematote publikos. Ar jos netrūksta? Viename interviu teigėte karilionininkai bokšte kaip paukščiai – arčiau Dievo, arčiau dangaus...

S.Ž.: Publiką jauti. Kariliono garsas sklinda visur – toliau, arčiau, priklauso nuo vėjo, lietaus ir kitų aplinkybių. Mes žinome, kad mūsų klauso. O būdami bokšte, esame aukščiau visų – sėdime ir grojame.

Tai yra vienas unikaliausių ir rečiausių instrumentų pasaulyje. Daugybė šalių jo net neturi. Nuolatos koncertuojančių karilionininkų pasaulyje yra nedaug.

– Kuo ypatingas šis instrumentas?

J.V.: Visų pirma, tai yra vienas unikaliausių ir rečiausių instrumentų pasaulyje. Daugybė šalių jo net neturi. Nuolatos koncertuojančių karilionininkų pasaulyje yra nedaug, apie kelis šimtus. Mes vieni kitus pažįstame, palaikome ryšius, nes tai yra nelabai didelė bendruomenė. Svarbi ir kariliono vieta – jis dažniausiai skamba miestų aikštėse. Nors, pavyzdžiui, yra įvairių instrumentų: Prancūzijoje yra vežiojami karilionai, galintys atsirasti netikėčiausiose vietose. Mūsų svajonė Lietuvoje buvo išsinuomuoti tokį karilioną ir pagroti juo netikėtose vietose – Petrašiūnuose, Šilainiuose, Birštone... Ten, kur žmonės nesitiki išgirsti tokio instrumento. Man teko groti įvairiose šalyse, yra buvę įdomiausių situacijų. Pavyzdžiui, Rostoke: ten esantis karilionas įrengtas ant namo sienos, o pati klaviatūra yra kavinėje apačioje, tad atlikėjas groja jos vitrinoje. Išties visi instrumentai skiriasi, analogiškų instrumentų nėra. Skiriasi net jų skambesys – vieni turi aštresnį, kiti – gilesnį skambesį. Kauno karilionas yra unikalus – 35 varpai yra belgiški, o naujieji 14 varpų buvo gaminami Nyderlanduose, taikantis prie senųjų varpų skambesio. Verta pažymėti, kad Antrojo pasaulinio karo metais buvo nusitaikyta išlydyti šiuos varpus – juk tiek tonų bronzos! Tačiau jiems nepavyko.

– Įkūrus karilioną Kaune, jo varpams buvo suteikti simboliniai kovų pavadinimai. Iš tiesų dažnai apie varpus kalbama kaip apie būtybes su jausmais, turinčiais vardus. Ar turite savo mėgstamiausius varpus Kauno karilione?

J.V.: Ne, vis dėlto grojama visais varpais, sunku turėti favoritus. Vidurinį ir žemą registrus naudoji dažniau, o aukštą – šiek tiek rečiau.

– Kaip jaučiatės grodamas bokšto viršuje ir nematydamas publikos?

J.V. Tai įpratimo reikalas. Pradžioje, vos pradėjus mokytis groti karilionu, buvo šiek tiek nejauku lipti į aukštą bokštą, paskui – groti tokiame aukštyje. Regis, netgi turėjau aukščio baimę, tačiau, pavažinėjus po visą pasaulį, šis jausmas išnyko.

– Kokią programą šiemet festivalyje atliksite?

J.V.: Šiemet atliksiu naujų kūrinių repertuarą, kuriame ryškiai figūruoja prancūzų kompozitorius Erikas Satie. Tai itin įdomus ir originalus kūrėjas. Jo kūrybinis kelias – unikalus, o kūryba išsiskiria iš viso XIX a. pabaigos – XX a. pradžios konteksto. Visą savo gyvenimą jis grojo restorane. Jo kūryboje yra tam tikro muzikinio primityvizmo, jį galima laikyti minimalizmo pradinininku. E.Satie buvo didelis mistifikatorius: jo kūrinių pavadinimai turi daug asociacijų su senovės Graikijos kultūra, o kiti – išgalvoti, iki šiol nesuprantama, ką jis turėjo omenyje. Tad E.Satie muzikoje – itin daug gylio. Lietuvoje jo niekas nėra grojęs, tad šiemet bus naujai mano paruoštų kūrinių premjera. Grosiu Carlą Orffą, vėlyvesnį kompozitorių, kurio komponavimo principai sutampa su E.Satie. Skambės ir vienas Claude'o Debussy kūrinys.

S.Ž.: Šis koncertas bus skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Lietuvišką muziką grojame per visas progas – mūsų muzika visgi yra šiek tiek liūdna, daug visko išgyvenusi. Jeigu grosi ją publikai, tiesiog vaikščiojančiai aplinkui, nežinančiai, kas yra karilionas, visi pagalvos, kokius čia maršus groji... Pažįstami muzikai sako: "Jeigu girdime, kad lietuviška muzika – tai šventė." Pagalvojau, kad šiemet yra proga visą koncertą groti lietuvišką muziką. Paprastai mūsų koncertai trunka pusvalandį, o dabar bus visa valanda lietuviškos muzikos. Pradėsiu Juozo Naujalio kūriniu "Lietuva brangi". Pradėjęs sudarinėti programą, ėmiau sau kelti šimtmečio klausimą. Sumaniau, kad paskirstysiu 100 metų į dešimt dalių. Viduryje – žinomiausios liaudies dainos, o pabaigsiu savo kompozicijomis. Skambės "Telšių klumpakojis" – kad būtų šiek tiek linksmiau. Dar verta paminėti, kad vienas pirmųjų mano aranžuotų kūrinių buvo Balio Dvariono "Tema ir variacijos" – jį ruošiau studijoms Magdeburge. Šis kūrinys taip pat skambės šeštadienio koncerte. Ir, be abejo, neišvengiamas G.Kuprevičiaus kūrinys – "Preliudas in memoriam M.K.Čiurlioniui". Bus įdomu išgirsti, kaip jį sugros kolegė iš Lenkijos M.Kaźmierczak.

– Kokią muziką mėgstate groti labiausiai?

J.V.: Labiausiai mėgstu groti baroko muziką. Johannas Sebastianas Bachas man yra nepralenkiamas, nes iki šiol sunku suvokti, kaip tais laikais buvo pasiekta tokio komponavimo tobulumo.

S.Ž.: Šeštadienio ir sekmadienio koncertuose mėgstu groti klasiką – baroką, romantikus. Vis dėlto labiausiai patinka romantikai – Fryderykas Chopinas, Sergejus Rachmaninovas.

– Kokią regite kariliono, kaip instrumento, ateitį?

J.V.: Šių instrumentų pasaulyje daugėja. Anksčiau karilionus turėjo kelios šalys – Olandija, Prancūzija, Belgija, o dabar šie instrumentai dygsta kone kaip grybai po lietaus. Karilionas buvo intensyviai tobulinamas XX a. Man teko groti Izraelyje, Meksikoje, neseniai gavau bendradarbiavimo pasiūlymą iš Estijos – nors estai ir neturi kariliono, yra norinčiųjų mokytis groti. Neseniai atsirado karilionai Lenkijoje, Gdanske. Atsiranda ir naujų atlikėjų, auga susidomėjimas pačiu instrumentu, dažniau vyksta koncertai. Išlieka svarbus žmogiškasis faktorius – šią muziką, sklindančią iš bokšto, atlieka ten esantis žmogus, realiuoju laiku.

S.Ž.: Kaip ir visų instrumentų – jis vystosi ir vystysis toliau. Karilionas nuolatos tobulėjo. Juk ir Kauno karilionas buvo atnaujintas. Dabar Klaipėdoje turime kariliono treniruoklį, leidžiantį repetuoti taip, kaip nori, – kad ir niekas negirdėtų. Juk fortepijonu grodamas nerepetuoji koncertų salėje! O Kaune jūs turite 49 varpus...

– Per ilgametę savo karjerą jums teko groti daugybėje šalių, daugybe instrumentų. Galbūt galite papasakoti istoriją iš savo koncertinės veiklos?

J.V.: Papasakosiu apie padarinius to, kas būna, kai klausytojai nemato, kaip groja atlikėjas. Būdavo, atvyksta ekskursijos iš visos Sovietų Sąjungos apžiūrėti kariliono. O paskui mūsų klausia: kaip jums pavyksta tampyti tuos varpus? Jie galvodavo, kad karilionininkas groja prisirišęs daugybę varpų ir juos tampydamas. Matote, Rusijoje yra tokia tradicija, kurioje išties taip grojama, tad jie galvojo, kad pas mus taip pat vyksta.

S.Ž.: Kiekvienas koncertas yra istorija – bus istorija, kai atvažiuosiu pagroti į Kauną, pamatysime, kokia! Kai grojau Amerikoje, turėjau koncertą Čikagos botanikos sode – tarp tvenkinių, salelių. Vienoje tų salelių buvo pastatytas kariliono bokštas. Turistai plaukioja laivais, geria kavą, vaikšto aplinkui... Parepetavau. Paskui apžiūrėjome botanikos sodą, papietavome – ir kad pasipylė lietus prieš koncertą! Perkūnija, žaibai. Ir man neleido groti dėl metalinių konstrukcijų bokšte. Vis dėlto ant kariliono pulto manęs laukė honoraras ir padėkos laiškas. Tad tokia neįvykusio, bet įvykusio koncerto istorija.

O kita istorija – buvau pakviestas į festivalį Sankt Peterburge. Paprašiau, kad duotų instrumento parametrus iš anksto. Keturios oktavos – galvoju, puiku, visai kaip pas mus. Nuvažiuoju groti, užlipu repetuoti – ir žiūriu, kad apačioj nuo "do" iki "sol" yra tik kojomis, o ne rankomis. O pas mus visur yra! Tai turėjau varijuoti tarp rankų ir kojų... Ir suvažiavę karilioninkai iš Maskvos ir Amerikos iš manęs juokėsi. Bet svarbiausia, kad gerai baigėsi – ir, tikiuosi, kad šeštadienį gerai baigsis. Nes pas jus užlipti į tą bokštą – tai kaip į obelį...