Garsusis "Fluxus" judėjimo narys iš Japonijos Lietuvoje lankėsi 2001 m. Sauliaus Valiaus kvietimu. Kaune Ay-O surengė parodą ir įrengė bei padovanojo muziejui instaliaciją "Juodoji skylė", dabar matomą galerijos hole. Tai vienas labiausiai lankytojų pamėgtų objektų muziejuje. Pirmoji tokia instaliacija buvo įrengta Niujorke 1991 m. Instaliacijoje galima pasivaikščioti po vieną. Nors iš išorės ji atrodo tarsi nelabai didelis baltas kubas, tačiau įėjus vidun apima keistas jausmas, kad kelionė tamsoje niekada nesibaigs.

Japonų menininkas Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui padovanojo vaivorykštinės grafikos atspaudų ciklą, skirtą garsiajam kompozitoriui Johnui Cage‘ui. Jurgio Mačiūno kabinete eksponuojamas ir autoriaus muziejui dovanotas kūrinys "Pirštų dėžutės rinkinys | Finger box kit". Pirmasis toks rinkinys buvo sukurtas 1964 m. Niujorke. Vėliau pasirodė daugiau ir skirtingų versijų taktilinių dėžučių, vokų ir net "Vaivorykštinis kambarys", skirtas žiūrėti ir liesti.

Bus galima išbandyti naujojo edukacinio lagaminėlio priemones, supažindinančias su „Fluxus“ judėjimu.

Ay-O gimė 1931 m. Ibarakio prefektūroje, Japonijoje. Dailės studijas baigė 1945 m. Tokijo edukacijos universitete. Po studijų daugiausia dirbo grafikos srityje, spausdino kubistinius labai ryškių spalvų kūrinius, todėl meno pasaulyje gavo pravardę Vaivorykštės žmogus (Rainbow Man). Japonijoje kūrybinį kelią pradėjo su menininkų draugija "Demokrato" (Demokrato Artist Association), kuri skatino kūrybinę laisvę ir kūrybos nepriklausomybę.

1961 m. Yoko Ono supažindino Ay-O su Jurgiu Mačiūnu ir vėliau menininkas prisidėjo prie "Fluxus" judėjimo. Dalyvauti "Fluxus" veikloje pradėjo 1963 m., o pirmąjį vaivorykštinį hepeningą atliko 1964 m. garsiojoje koncertų salėje "Carnegie Hall" Niujorke. 1966 m., skleisdamas vadinamąją vaivorykštinę filosofiją, paskelbė Vaivorykštės manifestą. 1966 m. Ay-O atstovavo Japonijai Venecijos bienalėje, 1971 m. – San Paulo bienalėje.

1987 m. sukūrė keliolika vaivorykštinių hepeningų, kurių vienas, Nr. 17, buvo 300 m kūrinys "Vaivorykštinis Eifelio bokštas" Paryžiuje. 1997 m. inicijavo knygos sudarymą drauge su Emmettu Williamsu ir Ann Noel bei išleido "Mr.Fluxus. Collective Portrait of George Maciunas". "Baltų lankų" leidykla knygą išleido 2009 m.

Ay-O instaliacijos jubiliejaus proga šiandien 14–16 val. vyks "Flux-kit" pristatymas. Bus galima išbandyti naujojo edukacinio lagaminėlio priemones, supažindinančias su "Fluxus" judėjimu. 16 val. – svečių sveikinimai ir palinkėjimai Ay-O, 16.45–17.45 val. sveikinimo atvirlaiškių, skirtų Ay-O, gaminimas.

Visą dieną bus galima aplankyti "Juodąją skylę" ir Jurgio Mačiūno "Fluxus" kabinetą.

Kaip praneša LNK, jų sukeltos gravitacinės bangos iki Žemės skriejo septynis milijardus metų.

Pranešama, kad tai – didžiausias kada nors kosmose aptiktas juodųjų skylių susiliejimas, o susidariusi naujoji juodoji skylė – didžiausia, ką pavyko mokslininkams aptikti.

Iš tikrųjų ji yra tokia didelė, kad fizikai nebuvo tikri, ar tai apskritai gali egzistuoti, skelbiama rugsėjo 2 dieną paviešintoje studijoje.

Naujosios juodosios skylės masė – 142 kartus didesnė už Saulės masę.

Mokslininkai nurodė, kad sprogimo šaltinis buvo juodoji skylė, esanti galaktikų spiečiuje už 390 mln. šviesmečių nuo mūsų planetos, sakoma straipsnyje, paskelbtame žurnale „Astrophysical Journal“.

Sprogimo būta tokio galingo, kad jis aplinkiniame įkaitusių dujų debesyje paliko „kraterį“, kurio skersmuo yra 15 kartų didesnis už 15 Paukščių Tako galaktikos, sakė šios studijos pagrindinė autorė Simona Giacintucci (Simona Džačintuči), dirbanti Vašingtone veikiančioje Karinio laivyno tyrimų laboratorijoje.

Šis sprogimas buvo penkiskart galingesnis už ankstesnį rekordininką.

Tačiau jis buvo ne tik milžiniško masto, bet ir nepaprastai lėtas.

“Tai vyko labai lėtai – tarsi sulėtintas sprogimas, vykęs šimtus milijonų metų“, – aiškino straipsnio bendraautorė Melanie Johnston-Hollitt (Melani Džonston-Holit), Australijoje esančio Curtino (Kertino) universiteto profesorė.

Astronomai šį įvykį užfiksavo vykdydami tyrimus NASA kosminiu teleskopu „Chandra X-Ray Observatory“ (Čandros rentgeno observatorija), taip pat Europos kosmoso agentūros (ESA) kosminiu teleskopu „XMM-Newton“ ir antžeminiais teleskopais. Sprogimo pėdsakų buvo aptikta tiriant Gyvatnešio žvaigždyne esantį telkinį, kurį sudaro tūkstančiai galaktikų.

Supermasyviosios juodosios skylės paprastai aptinkamos galaktikų centruose. Šie dariniai ne vien ryja bet kokią aplinkinę medžiagą – neretai iš jų apylinkių išlekia galingi medžiagos ir energijos srautai.

Pirmųjų užuominų apie milžinišką sprogimą buvo gauta 2016 metais. Analizuojant Chandros teleskopų padarytas Gyvatnešio žvaigždyno srities nuotraukas buvo pastebėta neįprastas išlenktas pavidalas, bet mokslininkai iš pradžių atmetė išsiveržimo prielaidą, apskaičiavę, kokio energijos kiekio būtų reikėję, kad dujų debesyje susidarytų tokio dydžio tuštuma.

Du kosminiai teleskopai ir tyrimai radioteleskopais Australijoje ir Indijoje patvirtino, kad kad šis išlenktas pavidalas iš tikrųjų yra tuštumos dalis.

Tyrimų „radijo [diapazone] atitinka rentgeno [tyrimus] kaip ranka pirštinę“, sakoma NASA Goddardo (Godardo) kosminių skrydžių centro Merilande tyrėjo Maximo Markevitchiaus (Maksimo Markevičiaus), vieno iš studijos bendraautorių, pranešime.

„Tai lemiamas argumentas, sakantis mums, kad šioje vietoje iš tikrųjų įvyko beprecedentis išsiveržimas“, – pridūrė jis.

Manoma, kad šis išsiveržimas dabar jau pasibaigęs, nes jokių dujų srautų, šiuo metu besiveržiančių iš juodosios skylės, nepastebėta.

Vis dėlto reikia vykdyti tolesnius stebėjimus kitais elektromagnetinių spindulių diapazonais, kad būtų galima geriau suprasti šį įvykį, nurodė tyrėjai.

Neseniai buvo paskelbta pirmoji supermasyvios juodosios skylės nuotrauka, o dabar astrofizikai dar keliais žingsniais priartėjo prie supratimo, kaip jos susidaro ir vystosi.

Manoma, kad juodoji skylė susidaro vykstant didelės žvaigždės gravitaciniam kolapsui – kai šviesulio gelmėse silpstančios termobranduolinės reakcijos nebeatsveria didžiulės dujų masės gniuždymo, ir visa ji susispaudžia į bematį objektą (singuliarumą) pasižymintį tokia didele trauka, kad iš jo negali ištrūkti niekas, netgi šviesa.

Juodajai skylei iš aplinkinės erdvės siurbiant įvairią medžiagą – dujas, dulkes ir netgi ištisas žvaigždes – susidaro vadinamasis akrecijos diskas. Ši dideliu greičiu skriejančios medžiagos masė smarkiai įkaista ir gali tapti vienu šviesiausių visatos objektų.

Būtent akrecijos diskas yra matomas kaip juodąją skylę gaubianti neryški aureolė nuotraukoje, balandį paskelbtoje projekto „Event Horizon Telescope“ (Įvykių horizonto teleskopas).

Tačiau akrecijos diskas beveik visuomet yra pakrypęs pačios juodosios skylės pusiaujo plokštumos, esančios statmenos jos sukimosi ašiai, atžvilgiu.

1975 metais Nobelio premijos laureatas fizikas Johnas Bardeenas (Džonas Bardinas) ir astrofizikas Jacobus Pettersonas (Jakobas Petersonas) iškėlė prielaidą, kad dėl juodosios žvaigždės sukimosi pasvirusio akrecijos disko vidinė sritis susilygiuoja su pusiaujo plokštuma.

Vis dėlto ilgai nepavyko sukurti modelio, galinčio tiksliai paaiškinti, kaip tai nutinka. Dabar padėtis pasikeitė.

Grupė JAV Šiaurės Vakarų universiteto, taip pat Oksfordo ir Amsterdamo universitetų mokslininkų panaudojo galingus kompiuterinės grafikos procesorius apdoroti didžiuliam duomenų masyvui ir imituoti juodosios skylės sąveiką su akrecijos disku.

Naudota pajėgi kompiuterinė įranga atvėrė galimybes skaičiuojant atsižvelgti į magnetinius trikdžius, atsirandančius įvairioms akrecijos disko dalelėms skriejant skirtingu greičiu.

Būtent šis elektromagnetinis poveikis nukreipia medžiagą kristi į juodosios skylės centrą.

Šiaurės Vakarų universiteto Weinbergų (Veinbergų) meno ir mokslo koledžo profesorius adjunktas Alexander'as Tchekhovskoy (Aleksandras Čechovskojus) medžiagos kaupimąsi šalia juodosios skylės prilygino atsitiktiniam strėlyčių mėtymui į taikinį.

„Jeigu kruopščiai nenusitaikote, niekada nepataikysite į patį vidurį, – aiškino jis. – Lygiai taip pat nutinka, kai [medžiaga] krinta į juodąją skylę – ji pasižymi tam tikru sukimusi, bet šis sukimasis paprastai neturi nieko bendra su juodosios skylės sukimusi. Šie sukimaisi nieko nežino vienas apie kitą.“

Patikimesnės prognozės

Ankstesni modeliai prognozavo, kad akrecijos diske susidaro papildoma trinties jėga, dėl kurios medžiaga galiausiai sukrenta į juodąją skylę.

„Tuo tarpu mūsų modelyje šios trinties prielaidos nenaudojame, – naujienų agentūrai AFP sakė A. Tchekhovskoy. – Pridėjome magnetinius laukus, ir jie iš tikrųjų nulemia nestabilumą, savo ruožtu sukeliantį trinti – ir dėl to disko [medžiaga] įkrinta.“

Ši detalė gali atrodyti nereikšminga, bet iš tikrųjų ji lemia juodųjų skylių sukimosi greitį, tai pat paveikia galaktikas, kurių centruose yra supermasyviosios juodosios skylės.

Remiantis naujuoju modeliu buvo gautas juodosios skylės atvaizdas, sudarytas iš akrecijos disko ir stiprių magnetinių laukų suformuotų dviejų dujų čiurkšlių, kurių kryptis sutampa su juodosios skylės sukimosi ašimi. Modelis rodo, kad akrecijos disko vidinė dalis idealiai sutampa su juodosios skylės pusiaujo plokštuma, nors jo išorinės dalys gali būti pakrypusios.

„Iki šiol buvo nerimaujama, kad atsižvelgus į visas komplikacijas, atsirandančias medžiagai sąveikaujant su juodąja skyle – pavyzdžiui, magnetinius laukus, disko turbulenciją, srautų judėjimą – visi šie dalykai gali suardyti susilygiavimo poveikį“, – sakė A. Tchekhovskoy.

„Nustatėme, kad tai jo nepanaikina – iš tikrųjų disko vidinės dalys susilygiuoja su juodąja skyle, ir dabar galime patikimiau prognozuoti, kaip galėtų atrodyti juodosios skylės“, – pridūrė mokslininkas.

Pavadinimą šiam kosminiam objektui sugalvojo Hilo Havajų universitete dėstantis havajiečių kalbos profesorius Larry Kimura (Laris Kimura), ketvirtadienį pranešė leidinys „The Honolulu Star-Advertiser“.

Trečiadienį pristatytas pirmasis juodosios skylės atvaizdas buvo sukurtas naudojant aštuonių įvairiose pasaulio vietose esančių radijo teleskopų surinktus duomenis.

Pasak minėto laikraščio, „Powehi“ reiškia „pagražintas tamsus bedugnis kūrinys“ arba „papuoštas tamsus begalinio kūrimo šaltinis“. Šis žodis paimtas iš „Kumulipo“ – XVIII amžiaus havajiečių giesmės apie pasaulio sukūrimą. „Po“ reiškia gilų tamsų nenutrūkstamo kūrimo šaltinį, o žodžiu „wehi“, reiškiančiu kažką pagražinta, giesmėje apibūdinimas pats „po“.

„Garbė pavadinti pačią pirmąją moksliškai patvirtintą juodąją skylę yra labai reikšminga man pačiam ir mano havajietiškai kilmei, prasidedančiai nuo „po“, – sakoma L. Kimuros pranešime spaudai.

Pasak astronomų, havajietiškas pavadinimas yra pateisinamas todėl, kad projektui buvo pasitelkti du Havajų teleskopai.

„Kai tik jis tai ištarė, vos nenukritau nuo kėdės“, – sakė Mauna Kea observatorijos Jameso Clerko Maxwello (Džeimso Klerko Maksvelo) teleskopo padalinio direktoriaus pavaduotoja Jessica Dempsey (Džesika Dempsi).

J. Dempsey buvo viena iš 200 mokslininkų, kurių pastangų dėka buvo sugeneruotas masyvios juodosios skylės galaktikoje M87, esančioje beveik už 54 mln. šviesmečių nuo Žemės, atvaizdas.

Astronomės teigimu, pavadinimas „Powehi“ puikiai atitinka L. Kimurai pateiktus mokslininkų paaiškinimus.

„Apibūdinome, ką pamatėme: ši juodoji skylė švyti ir nušviečia ją supančią tamsą. Tą akimirką jis sugalvojo pavadinimą“, – sakė ji.

„Labai džiaugiuosi, kad pagaliau galime pasidalyti tuo, prie ko dirbome pastaruosius metus!“ – 29 metų K. Bouman, atliekanti podoktarantūros stažuotę Harvardo ir Smithsono (Smitsono) astrofizikos centre, trečiadienį parašė savo „Facebook“ paskyroje, kai buvo paskelbta minėta nuotrauka.

Juodoji skylė yra bematis kosminis objektas, pasižymintis tokia didele gravitacija, kad iš jo negali ištrūkti netgi šviesa. Ši objektą gaubia sferinė zona, į kurią patekusi šviesa ar bet kokios kitos dalelės neišvengiamai įtraukiamos į juodąją skylę, vadinama įvykių horizontu, o jo dydis priklauso nuo juodosios skylės masės. Pati juodoji skylė yra nematoma, bet jos siurbiama aplinkinė kosminė medžiaga, pavyzdžiui, dujos ir dulkės, gali smarkiai įkaisti ir skleisti elektromagnetinį spinduliavimą.

Trečiadienį paskelbtoje nuotraukoje matyti supermasyvi juodoji skylė, esanti galaktikos M87, esančios už 55 mln. šviesmečių nuo Žemės.

Nors juodųjų skylių teorija sukurta jau seniai, tokių objektų ilgą laiką nebuvo įmanoma stebėti.

2016 metais K. Bouman sukūrė algoritmą CHIRP, pajėgų persijoti milžiniškus kiekius duomenų, surinktų projekto „Event Horizon Telescope“ (Įvykių horizonto teleskopas), apjungusio kelias observatorijas visame pasaulyje, ir iš šios medžiagos sukurti atvaizdą.

Stebėjimų medžiaga, sudaryta iš kelių petabaitų duomenų, buvo laikoma daugybėje kompiuterinių diskų, sveriančių iš viso kelis šimtus kilogramų. Jie visi turėjo būti nugabenti į Heistako observatoriją, įsikūrusią Vestforde Masačusetso valstijoje ir priklausančią Masačusetso technologijų institutui (MIT).

Kad užtikrintų atvaizdo tikslumą, Harvardo ir Smithsono astrofizikos centras, valdomas Harvardo universiteto, duomenis pateikė keturioms tyrėjų grupėms. Kiekviena jų nepriklausomai naudojosi algoritmu, kad sukurtų nuotrauką.

Po mėnesį trukusių darbų keturios grupės pasidalijo tarpusavyje savo rezultatais.

„Tai buvo laimingiausia kada nors mano patirta akimirka – pamačiau, kad visos kitos grupės gavo labai panašias nuotraukas; (juodosios skylės) apatinė pusė buvo ryškesnė negu viršutinė. Buvo nuostabu pamatyti, kad visi tai gavo“, – K. Bouman sakė dienraščiui „The Wall Street Journal“.

„Šią nuotrauką sukūrė ne koks nors vienas algoritmas ar žmogus“, – pridūrė K. Bouman, rudenį tapsianti Kalifornijos technologijų universiteto (Cal Tech) profesore adjunkte.

„Tam prireikė grupės mokslininkų iš viso pasaulio nuostabaus talento ir daugelio metų sunkaus darbo, siekiant sukurti prietaisus, duomenų apdorojimo, atvaizdų kūrimo ir analizės metodus. Visa tai buvo būtina, kad būtų atliktas šis iš pažiūros neįmanomas pasiekimas“, – sakoma tyrėjos „Facebook“ žinutėje.

„Tai iš tiesų buvo garbė, ir man labai pasisekė, kad turėjau galimybę su visais jumis dirbti“, – pridūrė K. Bouman.

Trečiadienį astronomai iš viso pasaulio vienu metu surengė šešias spaudos konferencijas Briuselyje, Šanchajuje, Tokijuje, Vašingtone, Santjage ir Taibėjuje ir paskelbė tyrimų Įvykių horizonto teleskopu (Event Horizon Telescope, EHT), skirtu būtent šių dangaus objektų paieškai, pirmuosius rezultatus.

Ryškiai oranžinės dujų ir plazmos aureolės apsupto juodo branduolio nuotraukoje matyti juodoji skylė, esanti galaktikoje M87, nuo kurios Žemė nutolusi maždaug 50 mln. šviesmečių atstumu.

Iš visų mums nematomų Visatos jėgų ir objektų, įskaitant tamsiąją energiją ir tamsiąją medžiagą, nė vienas labiau nekurstė žmonių smalsumo negu nematomos bedugnės, galinčios praryti ir dulkių telkinius, ir ištisas žvaigždes.

Astronomai dar XVIII amžiuje pradėjo kelti prielaidas, kad galbūt egzistuoja visa ryjančios „juodosios žvaigždės“, o vėliau pradėjo kauptis netiesioginių įrodymų, kad tokių objektų išties esama.

Juodosios skylės terminą 7-ojo dešimtmečio viduryje pasiūlė amerikiečių fizikas Johnas Archibaldas Wheeleris (Džonas Arčibaldas Vileris).

„Prieš daugiau kaip 50 metų mokslininkai pamatė, kad mūsų galaktikos centre yra kažkas labai ryškaus“, – naujienų agentūrai AFP sakė Europos kosmoso agentūros (ESA) astrofizikas Paulas McNamara (Polas Maknamara), juodųjų skylių ekspertas.

Šio objekto „gravitacija pakankamai stipri, kad žvaigždės aplink jį suktųsi labai greitai – (kai kurios aplink jį apskrieja) vos per 20 metų“, aiškino jis.

Koks trumpas ši periodas galima spręsti iš fakto, kad mūsiškė Saulės sistema aplink Paukščių tako galaktikos centrą apskrieja tik maždaug per 230 mln. metų.

Galiausiai astronomai iškėlė prielaidą, kad šie spindintys objektai yra juodosios skylės, gaubiamos besisukančių smarkiai įkaitusių dujų ir plazmos žiedų.

Tačiau ties šių švytinčių žiedų vidiniais kraštais įsigali visiška tamsa.

„Įvykių horizontas nėra fizinė riba, ant jo nebūtų įmanoma atsistoti, – pažymėjo P. McNamara. – Jeigu esat į vidų nuo jo, nebegalit ištrūkti, nes tam reikėtų begalinės energijos. Jeigu esate šiapus – iš principo ištrūkti dar galite.“

Trečiadienį astronomai iš viso pasaulio vienu metu surengs „šešias dideles spaudos konferencijas“ ir paskelbs tyrimų Įvykių horizonto teleskopu (Event Horizon Telescope, EHT), skirtu būtent šių dangaus objektų paieškai, pirmuosius rezultatus.

Laukti reikėjo ilgai.

Iš visų mums nematomų Visatos jėgų ir objektų, įskaitant tamsiąją energiją ir tamsiąją medžiagą, nė vienas labiau nekurstė žmonių smalsumo negu nematomos bedugnės, galinčios praryti ir dulkių telkinius, ir ištisas žvaigždes.

Astronomai dar XVIII amžiuje pradėjo kelti prielaidas, kad galbūt egzistuoja visa ryjančios „juodosios žvaigždės“, o vėliau pradėjo kauptis netiesioginių įrodymų, kad tokių objektų išties esama.

Juodosios skylės terminą 7-ojo dešimtmečio viduryje pasiūlė amerikiečių fizikas Johnas Archibaldas Wheeleris (Džonas Arčibaldas Vileris).

„Prieš daugiau kaip 50 metų mokslininkai pamatė, kad mūsų galaktikos centre yra kažkas labai ryškaus“, – naujienų agentūrai sakė Europos kosmoso agentūros (ESA) astrofizikas Paulas McNamara (Polas Maknamara), juodųjų skylių ekspertas.

Šio objekto „gravitacija pakankamai stipri, kad žvaigždės aplink jį suktųsi labai greitai – (kai kurios aplink jį apskrieja) vos per 20 metų“, aiškino jis.

Koks trumpas ši periodas galima spręsti iš fakto, kad mūsiškė Saulės sistema aplink Paukščių tako galaktikos centrą apskrieja tik maždaug per 230 mln. metų.

Galiausiai astronomai iškėlė prielaidą, kad šie spindintys objektai yra juodosios skylės, gaubiamos besisukančių smarkiai įkaitusių dujų ir plazmos žiedų.

Tačiau ties šių švytinčių žiedų vidiniais kraštais įsigali visiška tamsa.

„Įvykių horizontas nėra fizinė riba, ant jo nebūtų įmanoma atsistoti, – pažymėjo P. McNamara. – Jeigu esat į vidų nuo jo, nebegalit ištrūkti, nes tam reikėtų begalinės energijos. Jeigu esate šiapus – iš principo ištrūkti dar galite.“

Golfo kamuoliukas Mėnulyje

Visa juodosios skylės masės yra susitelkusi jos centre – jokių matmenų neturinčiame viename taške, vadinamajame singuliarume.

Atstumas nuo singuliarumo iki įvykių horizonto vadinamas juodosios skylės spinduliu, lygiu pusei jos skersmens.

Pirmąją tokio objekto nuotrauką padaręs EHT nepanašus į jokį kitą iki šiol sukurtą aparatą.

„Užuot sukonstravę didžiulį teleskopą, kuris sugniužtų nuo savo svorio, sujungėme kelias observatorijas, tarsi jos būtų vieno milžiniško veidrodžio fragmentai“, – AFP sakė Grenoblyje veikiančio Milimetrinių radijo bangų astronomijos instituto astronomas Michaelis Bremeris (Michaelis Brėmeris).

2017 metų balandį aštuoni tokie radijo teleskopai, esantys Havajuose, Arizonoje, Ispanijoje, Meksikoje, Čilėje ir Pietų ašigalyje, buvo nukreipti į dvi juodąsias skyles visiškai skirtinguose Visatos srityse, kad surinktų duomenų.

Studijose, su kuriomis planuojama supažindinti kitą savaitę, tikriausiai bus susitelkta į vieną iš šių objektų.

Lažybų organizatoriai prognozuoja, kad tai bus Sagittarius A* – juodoji skylė, esanti mūsiškės elipsinės galaktikos centre, pirmoji atkreipusi astronomų dėmesį.

Šio Šaulio žvaigždyne esančio objekto masė 4 mln. kartų didesnė negu Saulės. Taigi, šios juodosios skylės skersmuo turėtų būti apie 44 mln. kilometrų.

Toks taikinys gali atrodyti labai didelis, bet Žemė nuo jo nutolusi maždaug 26 tūkst. šviesmečių (245 trln. kilometrų), todėl pastangos jį nufotografuoti prilygsta mėginimui iš mūsų planetos pastebėti Mėnulyje esantį golfo kamuoliuką.

Patikrinti Einsteino teoriją

Kita kandidatė yra išties baisinga juodoji skylė, apie 1,5 tūkst. kartų masyvesnė už Sagittarius A*. Ji glūdi elipsinės galaktikos M87 centre.

Ji yra daug toliau nuo Žemės, bet dėl dydžio ir atstumo santykio galimybės nufotografuoti šią juodąją skylę yra maždaug tokios pačios, kaip ir taikantis į esančią Šaulio žvaigždyne.

Iš tikrųjų ją stebėti netgi lengviau negu mūsų Paukščių tako galaktikos centrinį objektą.

„Esame savosios galaktikos plokštumoje, todėl turime žvelgti pro visas žvaigždes ir dulkes, kad įžiūrėtume centrą“, – sakė P. McNamara.

Duomenys, surinkti iš plačiai išsidėsčiusių sutelktinio teleskopo dalių turi būti apjungti į vieną visumą.

„Mūsų sukurtas vaizdo algoritmas užpildo trūkstamų duomenų spragas, kad atkurtų juodosios skylės nuotrauką“, – sakoma tyrėjų tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Šiame projekte nedalyvavę astrofizikai, įskaitant P. McNamarą, nekantriai laukia, kada galės įsitikinti, ar tyrimo išvados meta iššūkį Alberto Einsteino (Alberto Einsteino) bendrajai reliatyvumo teorijai, kuri dar niekada nebuvo patikrinta tokiu mastu.

Per 2015 metais atliktus revoliucingus stebėjimus, atnešusius juos vykdžiusiems mokslininkams Nobelio fizikos premiją, naudoti gravitacinių detektoriai užfiksavo, kaip dvi juodosios skylės susiduria.

Joms jungiantis erdvėlaikiu pasklido raibuliai, sukūrę unikalų ir aiškiai atpažįstamą pavidalą.

„Einsteino bendroji reliatyvumo teorija sako, kad būtent tai ir turėtų nutikti“, - sakė P. McNamara.

Tačiau tąsyk buvo stebimas tik apie 60 kartų masyvesnių už Saulę juodųjų skylių susidūrimas. Palyginus su EHT stebėtomis supermasyviosiomis juodosiomis skylėmis, šie objektai yra visiškai mažyčiai.

„Gali būti, kad milijonus kartų masyvesnės (juodosios skylės) yra kitokios – mes to tiesiog dar nežinome“, – kalbėjo tyrėjas.

Ištisus dešimtmečius mokslininkai plėtojo teoriją, kad galaktikų, įskaitant mūsiškę, centre sukasi daug juodųjų skylių – susitraukusių didžiulių žvaigždžių, kurių gravitacija tokia stipri, kad iš jos lauko neištrūksta net šviesa. Tačiau iki šiol mokslininkai nematė įrodymų mūsų Paukščių Tako galaktikos centre.

Astronomai, tikrindami senus rentgeno spindulių stebėjimų duomenis, aptiko ženklų, kad Paukščių Tako centre yra dešimtys juodųjų skylių. Kadangi daugumos juodųjų skylių negalima pastebėti net ir tokiu būdu, jie apskaičiavo, kad ten jų turėtų būti tūkstančiai, galbūt maždaug 10 tūkst. ar daugiau, sakoma išvadose, kurios trečiadienį buvo paskelbtos žurnale „Nature“.

„Ten vyksta daug veiksmo, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Chuckas Hailey (Čakas Heilis), Kolumbijos universiteto astrofizikas. – Galaktikos centras yra keista vieta. Štai kodėl žmonėms patinka ją tyrinėti.“

Šios iš žvaigždžių susiformavusios juodosios skylės sukasi aplink jau seniau žinomą supermasyvią juodąją skylę Sagittarius A, esančią centriniame Paukščių Tako galaktikos taške.

Likusioje didelės Paukščių Tako galaktikos dalyje mokslininkai iki šiol yra pastebėję tik maždaug penkias dešimtis juodųjų skylių, sakė Ch. Hailey.

Naujai atrastos juodosios skylės yra ne toliau kaip už maždaug 30,9 trilijonų kilometrų nuo centrinės supermasyvios juodosios skylės. Tad tarp visų šių juodųjų skylių vis tiek yra daug tuščios erdvės ir dujų. Tačiau analogiškoje erdvėje aplink Žemę juodųjų skylių nėra nė vienos, sakė Ch. Hailey.

Žemė yra vienoje iš Paukščių Tako galaktikos vijų maždaug už 26,4 tūkst. šviesmečių nuo galaktikos centro. Šviesmetis – atstumas, kurį šviesa vakuume nuskrieja per metus – yra apie 9,5 trln. kilometrų. Harvardo astronomas Avi Loebas (Avis Lėbas), kuris šiame tyrime nedalyvavo, jo išvadas pavadino įdomiomis, bet patvirtinančiomis tai, ko seniai buvo tikimasi.

Naujai atrastų juodųjų skylių masė yra maždaug 10 kartų didesnė už mūsų Saulės masę. Tuo tarpu centrinės supermasyvios juodosios skylės masė Saulės masę viršija 4 mln. kartų. Pastebėtos juodosios skylės visos yra dvinarės: jos turi žvaigždes porininkes ir drauge su jomis, skylei siurbiant į save žvaigždės išorinius sluoksnius, išspinduliuoja daug rentgeno spindulių. Šį spinduliavimą ir stebėjo mokslininkai.

Nors astronomai pamatė tik keliolika dvinarių juodųjų skylių, jų ten turi būti 300–500. O kadangi dvinarės juodosios skylės sudaro tikriausiai tik 5 proc. visų juodųjų skylių, o centrinėje mūsų galaktikos srityje šių objektų turi būti tūkstančiai, nurodė Ch. Hailey.

Pasak jo, galima paaiškinti, kodėl daugiausiai mūsų galaktikos juodųjų skylių yra jos centre. Pirma, dėl savo masės jos yra linkusios judėti centro link, bet svarbiausia tai, kad galaktikos centras yra tobulas „šiltnamis“ joms formuotis, nes ten yra daug dulkių ir dujų.

Tai „tarsi nedidelis ūkis, kur yra visos reikiamos sąlygos gaminti ir laikyti daug juodųjų skylių“, sakė Ch. Hailey.

Gali prireikti mėnesių, kol iš atskirų nuotraukų bus sudėliotas vientisas atvaizdas. Jeigu šios mokslininkų pastangos bus sėkmingos, tai gali padėti geriau suprasti, kaip yra sudaryta Visada ir kokiu būdu ji atsirado.

„Užuot konstravę teleskopą, kuris būtų toks didelis, kad veikiausiai sulūžtų dėl savo svorio, sujungėme aštuonias observatoriją tarsi milžiniško veidrodžio dalis“, – sakė Tarptautinio radijo astronomijos tyrimų instituto (IRAM) astronomas Michaelas Bremeris (Maiklas Bremeris), projekto „Event Horizon Telescope“ (Įvykių horizonto teleskopas) vadovas.

„Tokiu būdu įgijome Žemės dydžio virtualų teleskopą – apie 10 tūkst. km skersmens“, – jis aiškino naujienų agentūrai AFP.

Juo didesnis teleskopas, juo didesnę skiriamąją gebą galima pasiekti, todėl gaunamos daugiau detalių turinčios nuotraukos.

Supermasyvi juodoji skylė, šio projekto taikinys, slypi mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre, Šaulio žvaigždyno srityje, maždaug už 26 tūkst. šviesmečių nuo Žemės.

Šis objektas, žinomas kaip Sagittarius A* (Sgr A*) yra didžiulės masės pabaisa, iš kurios negali ištrūkti netgi šviesa. Jos masė prilygsta 4 mln. Saulės masių.

Pirmąkart per mūsų istoriją turime technologinių pajėgumų stebėti juodosios skylės detales.

Astronomijos teorija sako, kad juodajai skylei ryjant medžiagą – planetas, kosmines dulkes ir bet kokius kitus pernelyg priartėjusius objektus, gali būti stebimi trumpi šviesos žybsniai.

Riba, nuo kurios negrįžtama

Faktiškai juodoji skylė yra nykstamai mažas didžiulės masės objektas, o ją supa zona, kurioje gravitacija tokia didelė, kad iš jos negali ištrūkti netgi šviesos greičiu judantys objektai. Šios sferinės zonos riba vadinama įvykių horizontu, o jos dydis priklauso nuo juodosios skylės masės.

Garsus britų astronomas Stephenas Hawkingas (Stivenas Hokingas) yra palyginęs įvykių horizonto kirtimą su plaukimu per Niagaros krioklį: jeigu esat pakankamai toli nuo jo, galit įveikti upės srovę, jeigu smarkiai irkluosit.

Tačiau kirtus krioklio kraštą, kelio atgal nebėra..

Radijo teleskopų tinklas „Event Horizon Telescope“ turi aptikti šviesą, pasklindančią nuo juodosios skylės, kai koks nors objektas kerta įvykių horizontą.

„Pirmąkart per mūsų istoriją turime technologinių pajėgumų stebėti juodosios skylės detales“, – pabrėžė M. Bremeris.

Virtualus teleskopas, nukreiptas į Paukščių Tako centrą, yra pakankamai stiprus, kad aptiktų ant Mėnulio paviršiaus gulintį golfo kamuoliuką, sakė astronomas.

30 metrų IRAM teleskopas, esantis Siera Nevados kalnuose Ispanijoje, yra vienintelė šiame tarptautiniame projekte dalyvaujanti Europos observatorija.

Tinklui taip pat priklauso Pietų Ašigalio teleskopas Antarktidoje, Jameso Clerko Maxwello (Džeimso Klerko Maksvelo) teleskopas Havajuose ir Atakamos kosmologijos teleskopas, esantis šiaurės Čilės dykumoje.

Visi duomenys – maždaug po 500 terabaitų iš kiekvienos observatorijos – bus surinkti ir nuskraidinti į Masačusetso technologijų instituto (MIT) Heistako observatoriją, kur bus apdoroti superkompiuteriais.

„Vaizdai išryškės, kai apjungsime visus duomenis, – aiškino M. Bremeris. – Tačiau rezultato teks laukti kelis mėnesius.“