Portalui apie tai pranešė dokumentinio filmo apie J.Daumantą „Nematmas frontas“ režisierius Vincas Sruoginis.

N. Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto šiemet atšventė 100 metų jubiliejų.

J. Lukša pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

J. Lukša ir N. Bražėnaitė susituokė Paryžiuje 1950 metais, kai partizanas slapta mokėsi prancūzų žvalgyboje. Po poros mėnesių J. Lukša grįžo į okupuotą Lietuvą tęsti kovą už šalies laisvę.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.

Praėjus 72 metams nuo partizanų grįžimo į Lietuvą toje pačioje vietoje, ties Ringinių kaimu, bus pakartotas jų žygis.

Tokiu būdu partizanai grįžo kovoti už Lietuvos laisvę po antrojo prasiveržimo į Vakarus pro geležinę uždangą.

Pirmadienį po Karybos instituto, „Geležinio Vilko“ brigados Žvalgybos kuopos ir klubo „Partizanas“ atliktų šuolių parašiutu Žygaičių universaliame daugiafunkciniame centre bus skaitomas pranešimas apie J. Lukšos desantą bei pristatyta mobili paroda „Daumanto būrys“.

1950-ųjų spalio 3-iosios naktį J. Lukša-Daumantas su Benediktu Trumpiu-Rytu ir Klemensu Širviu-Sakalu iš amerikiečių dvimotorio lėktuvo „Dakota“ desantavosi Žygaičių miškuose.

J. Lukša pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

Konspiracijos tikslais J. Lukša naudojo ne vieną slapyvardį: Vyčio, Skirmanto, Kazimiero, Armino, Kęstučio, Skrajūno, Miškinio, Mykolaičio ir kitus.

Juozo Daumanto jis slapyvardžiu parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“.

Seimas 2021-uosius buvo paskelbęs J. Lukšos-Daumanto metais.

Skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architektų Gintaro Čaikausko bei Ievos Kontautaitės idėja konkurse surinko daugiausiai balų iš keturių pasiūlymų, antradienį pranešė Vilniaus miesto savivaldybė.

Pasak pranešimo, projektas primena pastatą Žygio gatvėje, kur vienu metu veikė Lietuvos antisovietinių partizanų vadovaujantis centras – Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas. Sklendžiantis šio neišlikusio pastato pamatų tūris yra užuomina apie tai, kad vieta – netiksli.

Tūris simboliškai orientuotas į Vakarus, kur J. Lukša-Daumantas keletą kartų vyko ieškoti pagalbos savo valstybės kovoms. Anot pranešimo, kiekviena pamatų kraštinė – partizano susikurtų skirtingų tapatybių, padėjusių laisvės kovose, atspindžiai, juos žymi ir gausybė jo slapyvardžių: Miškinis, Vytis, Kazimieras, Skirmantas, Kęstutis, Arminas, Skrajūnas, S. Mykolaitis.

Paminkle yra ir miško – partizanų prieglobsčio, miško brolių simbolis, siejamas su vienu iš jo slapyvardžių „Miškinis“. Penki paminkliniame tūryje pasodinti ąžuolai primins penkerius Daumanto rezistencijos metus.

Pranešime pažymima, jog autoriai siekė, kad jų projektas pratęstų šioje vietoje jau pradėtą Lietuvos rezistento įamžinimo koncepciją. Jie nesistengė sukurti papildomo aplinkos dramatizmo, tačiau išlaikydami dabartinę skvero nuotaiką derinosi prie jau esamų elementų – neseniai pasodinto ąžuoliuko, pastatytos informacinės lentos. Naujasis paminklas taps šios miesto viešosios erdvės dalimi – žaliuoju skveru.

Labai džiaugiuosi, kad laimėjusi meninė idėja per J. Lukšos-Daumanto asmeninės kovos simbolius įtaigiai ir aiškiai papasakoja mūsų laisvės kovų, vykusių čia, mieste, o taip pat ir visoje Lietuvoje, istoriją.

„Labai džiaugiuosi, kad laimėjusi meninė idėja per J. Lukšos-Daumanto asmeninės kovos simbolius įtaigiai ir aiškiai papasakoja mūsų laisvės kovų, vykusių čia, mieste, o taip pat ir visoje Lietuvoje, istoriją, – sakė Vilniaus savivaldybės vicemeras Tomas Gulbinas.

Ruošdama atminimo paminklo J. Lukšai-Daumantui konkurso sąlygas, Vilniaus savivaldybė nustatė tikslią namo, kuriame lankydavosi šis laisvės kovotojas, vietą. Geoinformacinėje sistemoje sutapatinus 1938 metų miesto planą su 1944 metais vasarą daryta miesto nuotrauka iš oro ir gautą rezultatą palyginus su dabartine padėtimi, nustatyta, kad mediniame vieno aukšto namelyje su mansarda gyveno ir veikė J. Lukša-Daumantas, o šis namelis tuomet stovėjo prie šiandieninio Minties g. 6 daugiabučio.

Mokslininkai nustatė, kad 1946 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais medinio namo Žygio g. 85a konspiraciniame bute veikė Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas, kuriame dirbo ir Tauro apygardos vadovybės narys, architektūros fakulteto studentas J. Lukša-Daumantas. Medinis namas buvo nugriautas iki 1966-ųjų, šalia statant naują daugiabutį gyvenamąjį namą.

Meninės idėjos įprasminimo paminkliniam objektui buvo pateikti dar trys pasiūlymai – „Trišakis“, „Dega“ ir „Laisvės valsas“, vienas jų neatitiko kvalifikacinių reikalavimų.

Kaip skelbia savivaldybė, daugiausia balų surinkusios idėjos „Miškinis“ autorių kolektyvas jau yra laimėjęs 1863 metų sukilėlių atminimo ženklų konkursą Pilių rezervato teritorijoje šalia Gedimino kalno bokšto. Skulptorius G. Piekuras su kitu architektų kolektyvu buvo ir J. Basanavičiaus skulptūros autoriai. Architektas G. Čaikauskas sukūrė Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje buvusios partizanų vadavietės rekonstrukcijos projektą.

Patikrinusi konkurso dalyvių pateiktus dokumentus, Viešųjų pirkimų komisija paskelbs galutinius konkurso laimėtojus, kuriems bus įteikti piniginiai prizai: už pirmą vietą – 10 tūkst. eurų, už antrą vietą – 7500 eurų, už trečią vietą – 5000 eurų.

Konkurso nugalėtojas bus kviečiamas neskelbiamų derybų dėl meninės idėjos realizavimo.

J. Lukšos-Daumanto skveras Žirmūnuose atvertas praėjusį lapkritį. Čia suformuota keletas funkcinių zonų su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštele, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos.

Teritorijoje pasodinta daugiau nei 50 naujų medžių ir krūmų masyvas, sujungiantis žaliąsias erdves ir tampantis žaliaisiais koridoriais. Skvere rekonstruoti seni pėsčiųjų takai, įrengtas naujas dviračių takas, atnaujintas apšvietimas ir mažoji architektūra.

Pasak savivaldybės, atminimo paminklinis objektas atsiras Žirmūnuose, Apkasų ir Tuskulėnų gatvių sankirtoje, atvertame partizano vardu pavadintame skvere.

Idėjų, kaip įprasminti laisvės kovotojo nuopelnus Lietuvai, Vilniuje laukiama iki birželio 14 dienos.

Pirmosios vietos laimėtojui numatyta 10 tūkst. eurų, antrąją ir trečiąją vietą užėmusiems projektams būtų skiriama atitinkamai 7,5 tūkst. ir 5 tūkst. eurų.

Paminklo kūrimui bei įrengimui numatyta iki 300 tūkst. eurų.

Laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto vardo skveras Tuskulėnų, Apkasų ir Minties gatvių sankirtoje atvertas pernai lapkritį. Čia veikė partizanų štabas, kuriame lankydavosi ir pats J. Lukša-Daumantas.

Prieš penkerius metus partizano vardas jau buvo suteiktas nedidelei aikštei tarp Savanorių prospekto ir S. Konarskio gatvių Naujamiestyje. Tačiau šią erdvę nuspręsta dedikuoti skulptoriui, čia stovinčios skulptūros „Lakštingala“ autoriui Rimantui Dauginčiui, protesto prieš sovietų sienų kontrolę vardan 1990-aisiais susideginusiam prie Vengrijos sienos.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

J. Lukša žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

2021-ieji Lietuvoje buvo paskelbti J. Lukšos-Daumanto metais.

Tikimasi, kad istorinė asmenybė bus atskleista originalia menine kalba, šiuolaikiškai, lengvai suvokiama įtaigia forma. J. Lukšos-Daumanto skvero paminklinis objektas turėtų išlaikyti stilistinį vientisumą, naudojamų medžiagų, spalvų, faktūrų, tarpusavio dermę. Paminklinis objektas kartu su aplinkos sprendiniais turi kurti ansambliškumą ir stilistinę dermę su kraštovaizdžiu. Galimas šiuolaikinių technologijų naudojimas.

„Tikėjimas nepriklausomos tautos laisva ateitimi šiandien ne mažiau svarbus kaip anuomet. Didžiuojamės mūsų laisvės kovotojais. Mūsų visų pareiga neužmiršti, kodėl esame laisvi, ir tą laisvę perduoti ateities kartoms. Kviečiu menininkus pagerbti laisvės gynėjus ir įprasminti visa tai, ką mums paliko J. Lukša-Daumantas“, – dalyvauti J. Lukšos-Daumanto skvero paminklinio objekto konkurse menininkus kviečia Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas.

Paminklinio objekto aplinkos sprendiniai turi būti tvarūs, t. y. būtini idėjai išreikšti ir tausojantys atnaujinto skvero funkcines zonas, želdinius, infrastruktūrą, pažymima savivaldybės pranešime. Pasiūlyme privalu įvertinti visus reikiamus darbus ir medžiagas paminklinio objekto įgyvendinimui ir sumontavimui vietoje (pagrindų, pamatų, postamentų įrengimas ir pan.).

Paminklinio objekto sukūrimas, išpildymas bei įrengimas neturės viršyti 300 tūkst. eurų. Pirmos vietos projektui bus skiriama 10 tūkst. eurų, antros – 7 500 eurų, trečios – 5 000 eurų.

Atminimo paminklinis objektas atsiras Vilniaus Apkasų ir Tuskulėnų gatvių sankirtoje atvertame partizano vardu pavadintame skvere. Žirmūnų trikampyje esančiame skvere suformuota keletas funkcinių zonų su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštele, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos. Teritorijoje pasodinta daugiau nei 50 naujų medžių ir krūmų masyvas, jungiantis žaliąsias erdves ir tampantis žaliaisiais koridoriais. Skvere rekonstruoti seni pėsčiųjų takai, įrengtas naujas dviračių takas, atnaujintas apšvietimas ir mažoji architektūra.

Ruošiant konkurso sąlygas, sutapdinus skirtingų laikmečių miesto planus, padarytas reikšmingas atradimas – nustatyta tiksli namo, kuriame gyveno laisvės kovotojas, vieta šalia šiandieninio Minties g. 6 daugiabučio.

Geoinformacinėje sistemoje sutapdinę 1938 metų miesto planą su 1944-ųjų vasarą daryta sostinės nuotrauka iš oro, o gautą rezultatą palyginę su dabartine padėtimi, savivaldybės specialistai nustatė, kad J. Lukša-Daumantas gyveno mediniame vieno aukšto namelyje su mansarda.

Jis tuomet stovėjo prie šiandieninio Minties g. 6 daugiabučio.

„Švęsdami laisvę, pagerbdami jos gynėjus, džiaugiamės atradimu – iš kur po Vilnių sklido nepalaužiamas tikėjimas nepriklausomos tautos laisva ateitimi. Simboliška, kad šis atradimas įvyko ruošiantis skelbti atminimo paminklo J. Lukšai-Daumantui konkursą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Remiantis Klaipėdos universiteto archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikės dr. Aistės Petrauskienės pateiktais duomenimis, 1946-ųjų lapkritį–gruodį mediniame name Žygio g. 85a, konspiraciniame bute, veikė Vyriausias ginkluotų pajėgų štabas, kuriame dirbo ir Tauro apygardos vadovybės narys J. Lukša-Daumantas (su padirbtais Juozo Adomaičio dokumentais).

Simboliška, kad šis atradimas įvyko ruošiantis skelbti atminimo paminklo J. Lukšai-Daumantui konkursą.

Paaiškėjus Juozo Markulio-Erelio klastai, J. Lukša iš Vilniaus sėkmingai pasitraukė ir tęsė kovą pakaunėje.

Sutapdinę skirtingų laikmečių miesto planus, specialistai pamatė, kad istorinis namas buvo nugriautas iki 1966-ųjų, prieš statant daugiabutį gyvenamą namą Minties g. 6.

Nors sostinė nuo laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto laikų labai pasikeitė ir to meto namų neišliko, Vilnius jau kurį laiką  skaitmenizavo įvairių laikotarpių stambaus mastelio topografinius planus.

Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ specialistai juos orientavo šiuolaikinių koordinačių sistemoje, sluoksniais sutapdino su šių dienų žemėlapiais ir taip nustatė daugelio istorinių objektų vietas.

Paminklas partizanui

Praėjusių metų lapkritį Vilniuje, Tuskulėnų, Apkasų ir Minties gatvių sankirtoje, atvertas Juozo Lukšos-Daumanto skveras.

Žirmūnų trikampyje esančiame skvere suformuota keletas funkcinių zonų su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštele, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos.

Teritorijoje pasodinta daugiau nei 50 naujų medžių ir krūmų masyvas, apjungiantis žaliąsias erdves ir tampantis žaliaisiais koridoriais. Skvere rekonstruoti seni pėsčiųjų takai, įrengtas naujas dviračių takas, atnaujintas šiuolaikiškas apšvietimas ir mažoji architektūra.

Savivaldybė teigia netrukus planuojanti paskelbti paminklinio objekto J. Lukšai-Daumantui idėjos konkursą.

Paminklinio objekto sukūrimas, išpildymas bei įrengimas neturės viršyti 300 tūkst. eurų. Pirmos vietos projektui bus skiriama 10 tūkst., antros – 7,5 tūkst., o trečios – 5 tūkst. eurų.

Konkurso dalyviai turės įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą ir aktualizuoti šios asmenybės reikšmę šiuolaikinei Lietuvai, sukurdami „pagarbų, socialiai paveikų, tęsiantį iškilių tautos asmenybių pagerbimo tradicijas, sprendinį“.

Pranešimą apie J. Lukšą skaitys istorijos mokslų daktaras ir publicistas, knygos apie Lietuvos žvalgybą autorius Severinas Vaitiekus, pranešė muziejus.

Diskusijoje dalyvaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai: J. Lukšos tyrinėtojas Darius Juodis pristatys Lietuvos partizanų žvalgybos sritis, Mingailė Jurkutė pažvelgs į J. Lukšą kaip į JAV specialiųjų operacijų karį, Enrika Kripienė pasidalys įžvalgomis apie okupacinių režimų saugumo darbuotojus kaip rezistencinių judėjimų dalyvius.

Renginį organizuoja Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Vytauto Didžiojo karo muziejus.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

J. Lukša žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

Seimas 2021-uosius yra paskelbęs J. Lukšos-Daumanto metais.

Partizanas mieste

"Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti. Gaila, kad mieste sunku atrasti su jais susijusių vietų. Tačiau kas ieško, tas randa!" – intrigavo D.Ramanauskas. Ši ekskursija – viena iš daugybės renginių, skirtų šio partizanų vado 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Ekskursija prasidėjo prie Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir maršrutas driekėsi Kęstučio–K.Donelaičio gatvėmis tarp Vytauto ir A.Mickevičiaus gatvių.

Būtent šiame kvartale, sulaukęs pilnametystės, daugiausia laiko, būdamas Kaune, ir praleido J.Lukša.

Dažnas mano ekskursijų lankytojas žino, kad labai mėgstu pasivaikščiojimus, skirtus partizanų laikams atminti.

Netoli Kauno (Prienų rajone esančiame Juodbūdžio kaime, nuo Veiverių nutolusiame vos per 4 km) 1921 m. rugpjūčio 4 d. gimęs ir užaugęs būsimasis partizanas 1940 m. baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją.

Tais pačiais metais šalį užklupo sovietinė okupacija. 1941 m. – tremtys ir sovietus trumpam pakeitę vokiečiai. 1944 m. jau ilgam sugrįžo sovietai, vėl prasidėjo represijos. Tie metai – ir partizaninio karo, kurio tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradžia. Partizaninis pasipriešinimas aktyviai tęsėsi dešimtmetį. Atskiri kovotojai savo pozicijų neužleido iki septintojo dešimtmečio.

Istorikų duomenimis, 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį – apie 30 tūkst.

Istorija: J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus.

Kas vyko mieste?

Tuomečiai pastatai ir jų paskirtis – pasikeitę. Į kai kuriuos būtų sunku net patekti, pavyzdžiui, į buvusį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Tačiau dėl literatūrinio J.Lukšos talento ekskursijos dalyviams pakako pastovėti šalia pastatų ir paklausyti ištraukų iš jo atsiminimų knygos "Partizanai", kad akimirksniu persikeltų į tuos laikus.

Joje J.Lukša aprašė studijas, kitus įvykius, nutikusius iki įsitraukiant į partizanų gretas. Kaune jis būdavo protarpiais, po pusmetį ar pan. "Pajutęs pavojų keliaudavo į tėviškę, o kai joje jį užčiuopdavo, grįždavo atgal į Kauną", – apibendrino gidas.

Savo knygoje J.Lukša 1944 m. Kauną aprašė taip: "Prieš porą savaičių buvau nuvykęs į Kauną, tikėdamasis sutikti vieną ar kitą savo draugų, tačiau jie visi buvo išvažinėję kas sau. Gatvės sausakimšai prisigrūdusios besitraukiančių vokiečių kariuomenės dalinių ir lagaminais apsikrovusių civilių. Ties krautuvių durimis – eilės piliečių, laukiančių bent artimiausioms dienoms apsirūpinti maisto produktais ir kitomis būtinai reikalingomis prekėmis. Tačiau tos eilės nė kiek nesijudino pirmyn, nes pro galines duris vertėsi su pilnais glėbiais vokiečių kareiviai ir civilinės valdžios atstovai."

Krautuvių vitrinose kabėjo rusiški užrašai "Civilinei valdžiai", "Kas plėšikaus, bus sušaudyti". "Nieko nesusigaudęs, grįžau į savo tėviškę", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

Studijos ir būstas

Būdamas devyniolikos, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Trumpai gilinosi į žurnalistiką, paskui pasirinko architektūros sritį.

J.Lukša, studijuodamas Kaune, gyveno Kęstučio gatvėje esančiame bendrabutyje. Greta jo veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, kuriame tuomet buvo įkalinti jo artimieji.

Pasitraukus vokiečiams grįžęs į Kauną, J.Lukša aprašė įspūdžius iš minėto bendrabučio, kurio adresas tais laikais buvo Kęstučio g. 24. Dabar adresas pasikeitęs. Namas yra nelyginių numerių pusėje, netoli Gedimino gatvės.

"Šįkart pasirūpinau, kur Kaune įsikurti ilgesnį laiką. Iš draugų sužinojau, kad daug kas mūsų pažįstamų telkiasi studentų bendrabutyje P.Mažylio namuose Kęstučio g. 24. Susigundžiau ir pasinaudojau šia proga. Apie tai pasiteiravęs tuo laiku bepradedančiame veikti studentų komitete gavau teigiamą atsakymą. Tik su sąlyga, kad pats su numatytais kaimynais turėsiu butą susitvarkyti. Ta pačia proga pasiūlė tapti buto seniūnu. Sudarėme kompaniją: Juozas, Jurgis, Julius ir aš", – nurodė studentas.

Ir apibūdino, kokiame būste turėjo švęsti įkurtuves: "Kiek pavėlavome. Geresni butai jau buvo užimti. Mums teko paskutiniame aukšte. Mūsų pasirinktame bute ir visuose kituose kaimyniniuose prieš tai gyventa vokiečių kariuomenės. Ten buvo įsikūrę jų puskarininkiai. Vokiečius išvijus čia stovėjo rusų daliniai. Raudonarmiečiai vokiečių paliktos tvarkos nemėgę. Jie sudraskė, matyt, kratos metu paliktus vokiečių drožlinius čiužinius. Sudaužė spintas, lovas, stalus ir kėdes. Tarp įvairių šiukšlių ant grindų mėtėsi išmindžioti maisto produktai, išlaistyto vyno ir kitų gėrimų likučiai. Parketo grindys margavo įvairiomis spalvomis. Sienų tinkas pilnas prikalinėtų vinių ir ant jų prikabintų Stalino paveikslų. Langai visi be stiklų, neretam rėmų net trūko. Durys be jokių spynų. Rankenos išluptos, užraktų nėra. Tas pats ir su elektros instaliacija."

Butą tvarkyti pradėjo užkabindami iškabą ant durų rusiškai ir lietuviškai: "Užimta. Prašome netrukdyti". Neveikė vandentiekis ir kažkuriame aukšte buvo užsikimšusi kanalizacija. Bandydami atplauti nešvarumus vandenį nešėsi net ir iš Nemuno. Langai buvo be stiklų, todėl juos užkalė fanera. Įsitaisė durų užraktą. J.Lukša ten gyveno gerą pusmetį.

D.Ramanausko žiniomis, netoli Garliavos yra išlikęs namas, kuriame J.Lukša taip pat kartais gyvendavo. Tai nedidelis privatus mūrinis namukas tarp Jonučių ir Garliavos. Tėviškėn iš Kauno J.Lukša važiuodavo Marijampolės plentu.

Nuotykiai: istorijos apie J.Lukšos popietę su kalėjimo viršininku stabtelėjome ties Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankirta. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vieni pakeitė kitus

J.Lukša užfiksavo ir tai, kas dėjosi visame Kaune, kai traukėsi vokiečiai. Į Kauną jis buvo užsukęs su draugu. "Vokiečiai ruošiasi palikti Kauną. Susprogdino eilę pastatų, kuriuose lig tol buvo įsikūrusios kokios nors karinės grupės arba kurie turėjo vienokios ar kitokios karinės reikšmės", – konstatavo autorius.

Jis vardijo, kad "į šių nelaimingų pastatų skaičių" pateko Fizikos, chemijos instituto rūmai Aleksote, J.Damijonaičio mokykla S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje, buvę vienuolyno namai, geležinkelio stoties pastatai, geležinkelių depo dirbtuvės, Kauno ir Petrašiūnų elektros, telegrafo stotys, prie jos buvęs Vailokaičių namas (tuomet vienas prabangiausių namų Kaune) ir kt. Buvo padegtas "Maisto" fabrikas Aleksote.

"Milžiniški dūmų debesys pakilo virš Kauno, pelenais paversdamos geriausius jo pastatus ir liudydami apie paskutinių rudųjų okupantų siautėjimą", – apgailestavo J.Lukša. Vėliau buvo sugriauti Vilijampolės ir Aleksoto tiltai – šį vokiečiai patys buvo pastatę.

J.Lukša aprašė situaciją, atėjus raudonarmiečiams, savo tėviškėje. "Mūsų tėviškėje pirmosiomis išvadavimo dienomis buvo apsistojęs trisdešimties raitųjų būrys. Visi atrodė nepaprastai išvargę. Greičiausiai ilgesnį laiką buvo pirmose linijose. Nė vienas nežinojo, kas yra švara ir higiena. Švarą palaikydavo prausdamiesi ančių ir žąsų priterštame prūde, o poilsio vietą pasirinkdavo kiaulių darže. Visiems daliniams trūko virtuvių. Aiškinosi, kad jos nespėjo kartu su frontavykais žygiuoti. Maistu rūpinosi patys, raudami iš laukų žoles, daržoves, raškydami nepradėjusius nokti obuolius, naktimis vogdami medų iš avilių", – vardijo J.Lukša.

Anot jo, visi be išimties vadinamųjų išvaduotojų kariai labai mėgo gerti. "Į degtinę su gyventojais išsikeisdavo įvairius pavogtus daiktus: batus, antklodes, palapines, arklius. Neretai pasitaikydavo, kad už kibirą degtinės būdavo galima išsikeisti arklį ar net šautuvą gauti. Pigaus maino džiaugsmas dingdavo, kai atsišaukdavo arklio savininkas, kuris paprastai gyvendavo už kelių kilometrų", – situaciją aprašė amžininkas.

Apsistojo: Kęstučio gatvėje partizanas yra gyvenęs ir dažnai lankęs šioje gatvėje buvusiame kalėjime kalintus artimuosius. Vilmanto Raupelio nuotr.

Vizitai į kalėjimą

Gyvendamas Kęstučio gatvėje J.Lukša dažnai lankydavosi šalimais buvusiame kalėjime, nes jo broliai, sesuo buvo įsitraukę į antivalstybinę veiklą, kaip pasakojo D.Ramanauskas, ir kai kurie buvo sulaikyti bei įkalinti būtent čia.

Sąlygos kalėjime buvo sunkios. Kalinių artimieji stengdavosi atnešti jiems maisto, o jo perdavimo procedūra buvo labai sudėtinga ir apsunkinta, todėl prie kalėjimo dar iš vakaro nusidriekdavo žmonių eilės.

Anot J.Lukšos, kiekvieną dieną būdavo skelbiama, kuria raide prasidedančių pavardžių kaliniams bus galima tądien perduoti siuntinius. Jie būdavo priimami tik dvi valandas, o norinčiųjų palengvinti artimųjų dalią – daugybė.

"Jis ir pats dalyvauja šiose procedūrose", – pasakojo gidas. Tad galėjo tiksliai aprašyti, kaip viskas vykdavo. Laukiantieji buvo nešini ir įvairiais pakištukais kalėjimo personalui dėl geresnio maisto, sąlygų jų artimiesiems. Maistui perduoti dar reikėjo turėti ir leidimą, kuris priklausydavo nuo bylos eigos. "Bolševikai badą, be visų kitų priemonių, laiko gera priemone liežuvį atpalaiduoti", – J.Lukšą citavo D.Ramanauskas.

"Kalinių artimieji ištisomis savaitėmis grūsdavosi maisto perdavimo salėje, kol apsukresniam pavykdavo prasimušti iki langelio. Kiekvieną dieną laukiančiųjų būdavo keli šimtai, o laimingųjų – vos keliasdešimt. Norint į tų laimingųjų tarpą papulti reikėjo vadovautis brutualiniu egoistiniu apsukrumu ir kyšiais. Kas šių pagrindinių "dorybių" neturėjo, veltui ištisomis paromis stumdydavosi, vargdavo šaltyje, gatvėse susigūžę su aptrintais ryšuliais", – rašė J.Lukša.

Dažnai nutikdavo, kad ne visas nešulio turinys pasiekdavo kalinius. Vieną kartą paaiškėjo, kaip įvardijo gidas, kad dingo 5 kg dešrų, kitų produktų, cigarečių.

Nugirdė viršininką

Dramatiškame ir tragiškai pasibaigusiame J.Lukšos gyvenime netrūksta įvairių momentų. "Nutinka taip, kad J.Lukša susipažįsta su kalėjimo viršininku", – toliau apie įvykius, susijusius su Kaunu, pasakoja D.Ramanauskas, kol stovime Kęstučio gatvėje, beveik po to kalėjimo langais. Viršininkas, beje, gyveno Gedimino gatvėje, netoli dabartinių P.Mažylio gimdymo namų.

Buvo jokia paslaptis, kad viršininkas labai mėgo kyšius. Viskas tikdavo, svarbiausia buvo laiku pataikyti. "Atsitiktinai" užkalbinęs viršininką ir popietę su juo praleidęs J.Lukša pasiekė, kad kalėjime būtų panaikintas karantinas, labai apsunkinęs daugybės kalinių dalią, – dėl jo buvo draudžiama perduoti siuntinius.

Nusiimdamas skrybėlę ir rusiškai pasisveikinęs, pasiklausęs, ar jį viršininkas pamena, J.Lukša ėjo prie reikalo. Pasiguodė, kad norėjo įteikti broliui maisto, bet nesėkmingai.

Šnekučiuodamiesi apie įvairius reikalus, jie priėjo Laisvės alėją. "Pradėjau skųstis, kad eidamas universiteto administracijos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas esu labai perkrautas darbu ir ilgas stovėjimas prie kalėjimo mane labai apsunkina. Gal jis galėtų man kokiu nors būdu maistą greičiau paduoti? Turėdamas daugiau laiko galėčiau geriau atlikti savo pareigas tarnyboje ir būti išsimiegojęs. Tokiais ir kitokiais motyvais stengiausi save pavaizduoti kaip nepavejamą užsidegėlį penktmetinio plano vykdyme ir lojaliausią darbuotoją tarybinės tėvynės labui. Melavau ir nemirksėjau, net ausys neraudonavo, kaip ir visų sovietinių pareigūnų", – vaizdžiai pasakojo J.Lukša.

Jis subtiliai viršininkui priminė, kad karantino paskelbimas ir atšaukimas priklauso nuo jo vieno. Jų kelyje pasitaikė užeiga. Atsargiai pasiūlė užeiti – joje galėsią sušilti, be to, gatvėje gal nelabai patogu kalbėtis. Pasirinko patį nuošaliausią staliuką, užsakė 200 g arielkos, kelis butelius alaus, užkandžių, amerikietiškų cigarečių.

Alkoholį J.Lukšos pašnekovas į gerklę susipylė be žodžių. Papildomai užsakytą – irgi. Staigiai dingo ir užkandžiai. "Du kąsniai, ir nebėra. Valgo kaip paršas. Pilną lėkštę sutvarkius, užsakiau antrą. Ir vėl 100 g. Pasiūliau užrūkyti. Draugas viršininkas pagiria cigarečių kokybę", – smulkiai dėstė būsimas partizanas.

Pokalbis tęsėsi. Kai ketvirtą kartą J.Lukša paklausė, kaip dėl karantino, kalėjimo viršininkas atsakė: "Dėl kokio karantino?" Karantinas staiga panaikintas. "Užeigą palikome vos vienas kitą įžiūrėdami", – taip aprašyta pasisėdėjimo pabaiga.

Susibūrė: gidas D.Ramanauskas pakvietė pasivaikščioti po Kauno vietas, kur gyveno ir veikė J.Lukša-Daumantas. Vilmanto Raupelio nuotr.

Tapo CŽV agentu

"J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė", – pakomentavo D.Ramanauskas ir pridūrė, kad į šį kalėjimą kalinius iš įvairių Kauno miesto ir priemiesčių laikinųjų įkalinimo rūsių  atvarydavo pėsčius.

Diplomatinius sugebėjimus  J.Lukša pasitelkė ir 1944 m., padėdamas universitetui atgauti pastatus, priemones. Išnaudojo tai, kad bolševikai stengėsi viską daryti priešingai, nei darė vokiečiai. Padėdavo ir tai, kad akcentuodavo apie Stalino konstitucijos garantuojamą teisę į mokslą, kitos gudrybės.

J.Lukša turėjo tikrai gerų diplomatinių sugebėjimų ir ne kartą juos parodė.

"Jeigu pabaigoje kalbos pakartosi kurį nors tūkstančius kartų gatvėse išrašytą trafaretinį šūkį, šlovinantį sovietų valdžią, tai reikalai visai gerai klostysis ir greitai pajudės", – dėstė J.Lukša. Be didelio vargo buvo atgauti didieji universiteto rūmai, pirmieji ateitininkų, neolituanų, P.Mažylio namai, universiteto pastatai Savanorių prospekte ir Trakų gatvėje.

Deja, netrukus J.Lukša turėjo pasitraukti į Vilnių, kur pradėjo dailės studijas, toliau domėjosi architektūra.

J.Lukša priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo pogrindžio laikraščio "Laisvės žvalgas" redaktorius, ėjo rinktinės vado pavaduotojo, štabo viršininko, vėliau – Birutės rinktinės vado ir kitas pareigas.

Partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybės sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje. Antrą kartą ištrūkęs už geležinės uždangos, atsidūręs Prancūzijoje, iš kur pasauliui skelbė žinias apie situaciją Lietuvoje, laiškuose aprašydavo svečios šalies grožį, jos tiltus, bokštus, bet visuomet pabrėždavo, kad gimtieji kraštai jam yra gerokai mielesni.

"Jis turėjo visas sąlygas likti užsienyje, bet vis grįždavo. Vienąkart užsienyje praleido virš pusantrų metų, kitąkart – apie trejus. Pagrindinė jo užduotis – perduoti informaciją Vakarų šalims, pasistengti užmegzti santykius ir paskatinti kovą su Sovietų Sąjunga", – pasakojo D.Ramanauskas.

Kartu su keliais kitais partizanais J.Lukša-Daumantas buvo tapęs Centrinės Amerikos žvalgybos agentu, dalyvavo apmokymuose.

1950 m. jis su kitais kaip desantininkai nusileido Lietuvoje, buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, turėjo atkurti Lietuvos partizanų tinklą. Deja, misija nepavyko, nes sovietai, pasinaudoję savo šaltiniais Vakarų saugumo organizacijose, apie šį planą ir tikslias dislokacijos vietas žinojo iš anksto.

J.Lukša garsėjo kaip ypač atsargus ir pastabus. Vis dėlto 1951 m. rugsėjo 4 d. pateko į spąstus. Nors apgaulę išsiaiškino, bet buvo jau per vėlu. Nepavyko prasibrauti pro miške trimis žiedais išsidėsčiusius kareivius. Žuvo netoli tėviškės.

Po vestuvių su žmona Nijole, su kuria tegalėjo praleisti vos savaitę, kai turėjo išvykti tėvynės reikalais, buvo praėję metai. Pora daugiau taip ir nepasimatė. Žmona apie tai, kad sutuoktinio nebėra gyvo, sužinojo tik po penkerių metų. Iki šiol nežinoma, kur palaidoti jo palaikai, tačiau jo žūties vietą Pabartupio kaime prie Pažėrų Kauno rajone žymi paminklas.

„Paminklas iškils netoli tos vietos, kur J. Lukša, vykdydamas svarbią misiją – palaikydamas ryšį su Vakarais ir nešdamas žinią apie lietuvių tautos pasipriešinimą okupantams, kartu su bendražygiais kirto Lenkijos ir Lietuvos sieną“, – nurodoma Šaulių sąjungos pranešime.

Renginio metu paminklą pašventins vyskupas Rimantas Norvila, čia taip pat vyks jaunųjų šaulių pasižadėjimo ceremonija, šventinis koncertas, bus vaišinama šauliška koše.

Renginyje dalyvaus Juozo Lukšos giminaičiai, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys, Šaulių sąjungos vadovybė, Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis, Seimo nariai, kariuomenės padalinių atstovai.

Renginį organizuoja LGGRTC, Lietuvos Šaulių sąjunga, Kalvarijos savivaldybė.

Tą pačią dieną J. Lukšos-Daumanto žūties 70-ųjų metinių minėjimas rengiamas ir Kauno rajone esančiame Pabartupio kaime.

Kariuomenės teigimu, minėjime Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai atliks pagarbos ceremonijas. Karo istorijos „Grenadieriai“ ir „Partizanai“ surengs inscenizaciją ir pagal liudininkų atsiminimus atkurs paskutinį J. Lukšos ir jo bendražygių mūšį.

Taip pat šio renginio metu su vėliavomis leisis kariuomenės parašiutininkai, Garliavos J. Lukšos gimnazijos moksleiviai skaitys Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos laiškų ištraukas.

Kultūrinėje programoje numatytos Generolo J. Žemačio Lietuvos karo akademijos choro „Kariūnas“,  bardo Romo Naidzinavičiaus, dainininkės Agnės Sabulytės, muzikantų Aistės Bružaitės, majoro Egidijaus Ališausko bei kitų atlikėjų pasirodymai.

Renginyje dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkės pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

1947 metais gegužę J. Lukša-Daumantas kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu, kaip kuriamos partizanų vadovybės įgaliotiniai perėjo SSRS ir Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie sunkią padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal.

Antrą kartą J. Lukša į Vakarus prasiveržė 1947-ųjų gruodį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu.

Seimas 2021-uosius yra paskelbęs J. Lukšos-Daumanto metais.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

Minint vieno žymiausių Lietuvos partizanų Juozo Lukšos-Daumanto 100-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, G. Nausėda su muziejaus vadovais ir specialistais aptarė J. Lukšos-Daumanto ir kitų Lietuvos partizanų palaikų paieškos ir identifikavimo klausimus, pranešė Prezidentūra.

„Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime ne tik prisiminti laisvės kovotojus, kurių dėka esame laisvi, bet ir perduoti atmintį apie juos ateities kartoms. Kol kas tik apie 3 tūkst. iš 20 tūkst. žuvusių Lietuvos partizanų palaikų yra atrasti, identifikuoti ir deramai palaidoti. Lietuvos valstybės garbės reikalas yra padaryti viską, kad būtų deramai pagerbti ir palaidoti visų Lietuvos partizanų palaikai, kuriuos tik įmanoma surasti“, – susitikime sakė šalies vadovas.

Pokalbio metu buvo aptarta, ko trūksta valstybės sisteminiam požiūriui ir kryptingai institucijų veiklai tinkamai įamžinant ir perduodant ateities kartoms Lietuvos laisvės kovotojų atminimą.

Valstybės vadovas taip pat susipažino su muziejaus ekspozicijomis, kuriose pristatomas antisovietinis pasipriešinimas ir partizaninė kova Lietuvoje 1944–1953 metais.

Atrasti ir deramai palaidoti partizanų palaikus yra Lietuvos garbės reikalas, sako prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį apsilankęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.

Vilniaus miesto savivaldybė savo ruožtu pranešė šį rudenį planuojanti skelbti Juozo Lukšos-Daumanto skvero meninio akcento konkursą, kviesiantį čia įamžinti kovotojo už laisvę atminimą. 

Šių metų kovą Vilniaus taryba nusprendė šio partizanų vado vardą suteikti skverui Apkasų ir Tuskulėnų gatvių sankirtoje. Jis vėliau buvo tvarkomas drauge su Žirmūnų trikampio teritorija.

Pasak savivaldybės, prieš penkerius metus J. Lukšos-Daumanto vardas buvo suteiktas nedidelei aikštei tarp Savanorių pr. ir S. Konarskio gatvių Naujamiestyje. Planuojant jo sutvarkymą prisiminta čia stovinčios skulptoriaus Rimanto Dauginčio skulptūros „Lakštingala“ istorija. Protesto prieš sovietų sienų kontrolę vardan 1990 metais jis susidegino prie Vengrijos sienos.

Pasak savivaldybės Tarybos narės Kamilės Šeraitės, nuspręsta, kad skulptūra „Lakštingala“ verta likti svarbiausiu šios aikštės akcentu, tačiau tai būtų riboję galimybę čia pat įamžinti J. Lukšos-Daumanto atminimą, tad nuspręsta ieškoti kitos vietos.

Netoli naujojo J. Lukšos-Daumanto vardą gavusio skvero Žirmūnuose veikė partizanų štabas, kuriame dažnai lankydavosi pats J. Lukša-Daumantas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra atsakingas už J. Lukšos-Daumanto palaikų paiešką, tačiau ji įstrigusi, nes nėra patikimų duomenų, kur nužudytas partizanas galėjo būti palaidotas.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.

J. Lukša-Daumantas partizanu tapo 1946 metais. Jis tarnavo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku, dalyvavo kuriant Vyriausiąją partizanų vadovybę, vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.