Vadinamoji didžioji jungtis (didžioji konjunkcija) atsitiktinai sutampa su žiemos saulėgrįža Šiaurės pusrutulyje ir astronominės vasaros pradžia mūsų planetos pietinėje pusėje.

Nors abi planetas skirs didesnis kaip 730 mln. kilometrų atstumas, žvelgiant iš Žemės jos atrodys esančios arčiau viena kitos nei bet kuriuo kitu metu per beveik 400 metų.

Optimali jungtis bus stebima 18 val. 22 min. Grinvičo (20 val. 22 min. Lietuvos) laiku.

Žvelgiant per teleskopą arba netgi gerus žiūronus abi dujų milžinės atrodys ne daugiau kaip penktadalio regimo Mėnulio skersmens atstumu viena nuo kitos.

Žvelgiant plika akimis jos susilies į „itin skaisčią“ dvigubą planetą, sakė Paryžiaus observatorijos astronomas Florent'as Deleflie.

Vėliausia tokia artima Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko 1623 metais, bet regionuose, kuriuose ją buvo galima stebėti, orai buvo nepalankūs.

Atrodo, kad dar ankstesnė jungtis, įvykusi 1 226 metų kovo 4-ąją, buvo matoma geriau.

Pirmadienį geriausios sąlygos stebėti bus giedro dangaus srityse ir arti pusiaujo.

Vakarų Europoje ir didžiojoje Afrikos dalyje žmonės planetų turėtų ieškoti pietvakarių kryptimi..

„Didžioji jungtis apibūdina laikotarpį, kai dviejų planetų padėtis Žemės atžvilgiu būna gana panaši“, – aiškino F. Deleflie.

Jupiteris aplink Saulę apsisuka per 12 metų, o už jį mažesnio ir tolimesnio Saturno metai trunka 29 žemiškuosius metus.

Abi planetos, žvelgiant iš Žemės, priartėja viena prie kitos maždaug kas 20 metų.

„Pakanka nedidelio prietaiso, netgi mažo binokuliaro, kad žmonės pamatytų Jupiterio juostas, jo pagrindinius palydovus ir Saturno žiedus“, – pažymėjo F. Deleflie.

„Europa Clipper“ misijos erdvėlaivis kelis kartus praskries pro ledo sukaustytą Jupiterio palydovą, kuriame mokslininkai tikisi aptikti nežemiškos gyvybės pėdsakų.

Mokslininkai mano, kad po Europos ledynais yra 170 km gylio vandenynas, kuriame gali būti tinkamos sąlygos gyvybei.

Tikimasi, kad „Europa Clipper“ į ledo pasaulį skris 2025-aisiais.

„Esame susijaudinę dėl sprendimo, kuris „Europa Clipper“ misiją pastato dar žingsneliu arčiau vandenynų pasaulio paslapčių“, – sakė NASA mokslinių misijų direktorato administratorius Thomas Zurbuchenas.

„Europa Clipper“ atliks išsamius Europos tyrimus ir pabandys nustatyti, ar po ledynais besislepiančiame vandenyne gali būti gyvų organizmų.

Nors Europos paviršiaus temperatūra yra apie -200 laipsnių Celsijaus, Jupiterio traukos jėga padeda išlaikyti poledyninį vandenį skystos būsenos.

Erdvėlaivyje bus 9 moksliniai instrumentai, kurie leis nufotografuoti Europą, išmatuoti magnetinio lauko stiprį ir kryptį ir nustatyti ledinės plutos storį.

Manoma, kad Europos ledynai gali būti dešimčių kilometrų storio.

Anksčiau buvo siūloma svarstyti ir NASA misiją, pagal kurią erdvėlaivis nusileistų ant Europos paviršiaus, tačiau JAV biudžete tokiai misijai lėšų neskirta.

Šie matavimai pirmąkart pateikia duomenų, kas dedasi po didžiausios Saulės sistemos planetos, iš tolo atrodančios panašios į spalvingą dryžuotą stiklo rutuliuką, paviršiumi.

Renesanso epochos mokslininkas Galileo Galilei (Galilėjas Galilėjus) pirmasis „įžvelgė Jupiterio dryžius prieš daugiau kaip 400 metų. Iki šiol mūsų supratimas apie jas tebuvo paviršutiniškas“, sakė Izraelyje įsikūrusio Weizmanno (Veicmano) instituto darbuotojas Yohai Kaspi (Johajis Kaspis), vienos iš keturių studijų, paskelbtų mokslo žurnale „Nature“, autorius.

„Juno“ duomenys rodo, kad Jupiterio atmosferos storis yra maždaug 3 000 km gylio ir kad ją visą sudaro psichodelinių spalvų sūkuriuojančios debesų juostos ir greitaeigiai dujų srautais. Atmosferoje nuolat siaučia smarkūs vėjai, o debesų juostos juda skirtingomis kryptimis ir greičiais.

Tačiau giliau esanti skystoji planetos dalis, sudaryta daugiausiai iš vandenilio ir helio, sukasi tolygiai, bemaž kaip kietas kūnas, nustatė tyrėjai.

„Šis rezultatas yra staigmena, nes jis rodo, kad Jupiterio atmosfera yra masyvi ir siekia daug giliau negu anksčiau prognozavome“, – naujienų agentūra sakė Y. Kaspi.

Tuo metu Žemės atmosfera sudaro mažiau ne milijoninę dalį visos planetos masės.

Suprasti mūsų praeitį

„Galima sakyti, išspręsta beveik 50 metų gyvavusi planetologijos mįslė“, – sakė kitos studijos autorius Tristanas Guillot (Tristanas Gijo), dirbantis Prancūzijoje veikiančiame Žydrojo Kranto universitete.

„Nežinojome, ar sukantis dujinėms planetoms, tokioms kaip Jupiteris, zonos ir juostos siekia iki pat centro, ar priešingai – atmosferos dariniai tėra plonyčiai kaip odelė“, – aiškino jis.

Naujosios išvados grindžiamos precedento neturinčiais Jupiterio gravitacijos matavimais, atliktais „Juno“, nuo 2016 metų liepos skriejusio orbita aplink arčiausiai Žemės esančią dujinę milžinę.

Zondas taip pat atsiuntė duomenų apie virtinę milžiniškų ciklonų, siaučiančių ties planetos ašigaliais. Tokių darinių nebuvo aptikta jokioje kitoje Saulės sistemos planetoje.

Nėra žinoma, kaip šie ciklonai susidaro ir kaip jie išlieka nesusiliedami vienas su kitu.

„Pirmasis ir svarbiausias klausimas, į kurį siekia atsakyti „Juno“ – kaip susidarė mūsų Saulės sistema, taip pat daugiau suprasti apie jos evoliuciją“, – AFP sakė dar vienos studijos autorius Alberto Adriani (Albertas Adrianis) iš Italijos nacionalinio astrofizikos instituto.

„Bet kokios žinios, kurių galime įlieti į supratimą apie Jupiterį, tikriausiai pačią pirmąją (prie Saulės) susiformavusią planetą, yra yra žingsnis šia linkme“, – pridūrė jis.

Astronomė Gražina Tautvaišienė sako, kad planetų suartėjimas matomas labai žemai prie horizonto.

Vilniaus universiteto astronomė G. Tautvaišienė taip pat sako, kad Jupiterio ir Veneros suartėjimas yra gan dažnas reiškinys.

NASA kosminio zondo „Juno“ skrydis virš 16 tūkst. km pločio audros zonos prasidės pirmadienį 21 val. 55 min. JAV rytų pakrantės (4 val. 55 min. antradienį Lietuvos laiku).

„Paslaptingoji Raudonoji dėmė ko gero yra žinomiausias Jupiterio bruožas“, – sakė Scottas Boltonas (Skotas Boltonas), vedantysis „Juno“ programos tyrėjas Pietvakarių mokslo tyrimų institute San Antonijuje.

„Ši milžiniška audra siautėja didžiausioje Saulės sistemos planetoje ištisus šimtmečius“,– priminė jis.

Audros zona atrodo kaip milžiniškas raudonas sūkurys planetos paviršiuje. Jis stebimas nuo 1830 metų, bet gali egzistuoti daugiau kaip 350 metų, pažymi JAV kosmoso tyrimų agentūra.

Zondas „Juno“, anksčiau šį mėnesį „atšventęs“ pirmąsias savo skriejimo orbita aplink šią dujų milžinę metines, „pirmą kartą pateiks žmonijai artimą ir asmenišką šio milžiniško padaro vaizdą“, – sakoma NASA pranešime.

Instrumentais, kurie gali perskrosti debesis, galinčiais išmatuoti šio audros darinio storį, mokslininkai tikisi sužinoti daugiau apie šio siautulio elgesį.

Pasak NASA, visi aštuoni „Juno“ instrumentai, tarp kurių yra ir vaizdo kamera, bus įjungti kai zondas slinks virš Raudonosios dėmės debesų apie 9 tūkst. kilometrų aukštyje.

„Juno“ buvo paleistas iš Kanaveralo kyšulio Floridoje 2011-ųjų rugpjūtį; misijos tikslas – tirti Jupiterio kilmę, struktūrą, atmosferą ir magnetosferą.

„Juno“ skrieja elipsine orbita virš Jupiterio ašigalių. Perihelyje, kai būna arčiausiai planetos, aparatas pralekia maždaug 5000 km aukštyje virš debesų viršūnių.

Šio zondo misija turėtų baigtis 2018-ųjų vasarį – tuomet „Juno“ susinaikins nerdamas į planetos atmosferą.

Šis 1,1 mlrd. JAV dolerių kainavęs projektas mokslininkams turi suteikti galimybę pirmąkart pažvelgti, kas dedasi po po Jupiterio debesimis, daugiau sužinoti apie šios planetos atmosferą ir išsiaiškinti, kiek joje esama vandens.

Netikėti atradimai

JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos pranešime sakoma, kad naujausi tyrimai smarkiai pakeitė mokslininkų įsivaizdavimą apie sąlygas Jupiteryje – „sudėtingame milžiniškame audringame pasaulyje“.

Dviejuose straipsniuose, paskelbtuose žurnale „Science“, ir 44 straipsniuose žurnale „Geophysical Research Letters“ aprašyta daugybė atradimų, padarytų nuo praeitų metų, kai „Juno“ įskriejo į orbitą aplink Jupiterį.

„Prieš pradėdami žinojome, kad Jupiteris pateiks mums netikėtumų“, – sakė pagrindinis „Juno“ programos tyrėjas Scottas Boltonas (Skotas Boltonas), dirbantis Teksaso mieste San Antonijuje įsikūrusiame Pietvakarių tyrimų institute.

„Ten tiek daug vyksta, kad nesitikėjome, jog mums teks žengti žingsnį atgal ir iš naujo pradėti galvoti apie visiškai naują Jupiterį“, – pripažino jis.

Tiriant Jupiterio ašigalių sritis mokslininkai nustatė, kad jas dengia tankiai viena šalia kito išsidėstę atmosferos sūkuriai, iš kurių tikriausiai krinta kruša arba sniegas.

„Iki šiol nematytų Jupiterio ašigalių nuotraukos rodo, kad tai yra chaotiška scena, (kurioje apstu) ryškių ovalinių darinių“, – sakoma vienoje iš studijų, paskelbtų „Science“.

Paaiškėjo, kad šie ovalai yra milžiniškos sūkurių pavidalo audros, kurių skersmuo siekia 1,4 tūkst. kilometrų.

Tyrėjai aptiko „ženklų, kad amoniakas tarsi šuliniais kyla iš giliųjų atmosferos sluoksnių ir suformuoja milžiniškas meteorologines sistemas“, sakoma straipsnyje.

Mokslininkams reikės atlikti daugiau tyrimų, kad geriau suprastų Jupiterio audrų prigimtį ir jų susidarymo šioje planetoje priežastis.

„Juno“ misija

Saulės baterijų maitinamas „Juno“ buvo paleistas 2011 metais. Aplink Jupiterį šis zondas pradėjo skrieti praeitų metų liepos 5 dieną.

„Juno“ skrieja elipsine orbita virš Jupiterio ašigalių. Perihelyje, kai būna arčiausiai planetos, aparatas pralekia maždaug 5 000 km aukštyje virš debesų viršūnių.

Šio zondo misija turėtų baigtis 2018-ųjų vasarį – tuomet „Juno“ susinaikins nerdamas į planetos atmosferą.

Šis 1,1 mlrd. JAV dolerių kainavęs projektas mokslininkams turi suteikti galimybę pirmąkart pažvelgti, kas dedasi po Jupiterio debesimis, daugiau sužinoti apie šios planetos atmosferą ir išsiaiškinti, kiek joje esama vandens.

„Per kitą mūsų praskriejimą liepos 11 dieną praskrisime tiesiai virš vieno įsimintiniausių objektų visoje Saulės sistemoje, žinomo kiekvienam mokinukui – Jupiterio didžiosios raudonosios dėmės“, – sakė S.Boltonas.

„Jeigu kam nors ir pavyks išsiaiškinti, kas dedasi po šio milžiniško besisukančio raudono debesies viršūnėmis, tai padarys „Juno“ ir jo debesis skrodžiantys moksliniai prietaisai“, – pridūrė ji.

Magnetinis laukas – dešimteriopai stipresnis negu Žemės

„Juno“ taip pat matavo Jupiterio gravitacijos lauko stiprumą, mėginant išsiaiškinti, ar ši planeta turi kietą branduolį, kaip numato kai kurie modeliai, ar tokio branduolio apskritai nėra.

Mokslininkai nustatė, kad yra kitaip: Jupiterio branduolys yra „išplaukęs“ – jis nėra mažas kompaktiškas objektas, bet taip pat negalima teigti, kad jo apskritai nėra.

Pasak S.Boltono, branduolys gali būti iš dalies skystas. Be to, jis neabejotinai daug didesnis negu rodė visos ankstesnės prognozės.

Dar prieš paleidžiant „Juno“ mokslininkai žinojo, kad Jupiterio magnetinis laukas stipresnis negu bet kurios kitos Saulės sistemos planetos.

Tačiau dabar astronomai išsiaiškino, kad jis yra „reikšmingai stipresnis negu prognozavo modeliai – 7,766 gauso, apytikriai dešimt kartų stipresnis negu Žemės magnetinis laukas“, sakoma studijoje.

Pasak „Juno“ progamos pagrindinio tyrėjo pavaduotojo Jacko Connerney (Džeko Konernio), vadovaujančio per šią misiją NASA atliekamiems magnetinio lauko tyrimams, Jupiterio magnetosfera atrodo „gabaluota“.

„Vienose vietose ji stipresnė, kitose – silpnesnė, – sakė mokslininkas. – Kiekvienas mūsų atliekamas praskriejimas priartina mus prie (momento), kai nustatysime, kur ir kaip veikia Jupiterio generatorius.“

Šie geizeriai veikiausiai trykšta iš storai ledo šarvais padengto vandenyno, kaip manoma, esančio palydove Europoje. Šį dangaus kūną mokslininkai laiko vienu iš Saulės sistemos objektų, kuriuose vertėtų ieškoti nežemiškos gyvybės pėdsakų.

Ties pietiniu ašigaliu švirkščiantys srautai buvo pastebėti per kosminį teleskopą, kai Europa slinko priešais Jupiterio diską. Mokslininkų nuomone, Europos geizeriai išsiveržia nereguliariai, tyrėjams pavyko juos pastebėti tik tris kartus per 10 Europos stebėjimų, atliktų per kiek ilgesnį negu metų laikotarpį.

Kad ir kaip būtų, tokiomis čiurkšlėmis ištryškęs vanduo veikiausiai vėl nukrenta ant palydovo paviršiaus, o tokiu atveju „galėtume ieškoti gyvybės pėdsakų Europos vandenyne be būtinybės pragręžti mylias ledo“, pirmadienį aiškino Baltimorėje įsikūrusio Kosminio teleskopo instituto astronomas Williamas Sparksas (Viljamas Sparksas).

Naujausias atradimas susijęs su 2012 metais „Hubble“ (Hablo) teleskopu atliktais stebėjimais, kai prie Europos pietų ašigalio buvo pastebėta vandens garų. Vėliau teleskopas neužfiksavo jokių panašių reiškinių.

Jeigu šis atradimas bus patvirtintas, Europa bus antrasis Saulės sistemos planetų palydovas, kuriame užfiksuotos trykštančios vandens čiurkšlės.

Kosminis zondas „Cassini“ anksčiau pastebėjo geizerių čiurkšles Saturno palydovo Encelado paviršiuje. Šiame palydove taip pat yra storo ledo dengiamas vandenynas, bet, kitaip negu Europoje, Enceledo geizeriai trykšta nuolat.

Šiuo metu aplink Jupiterį besisukantis kosminis zondas „Juno“ nėra pritaikytas tirti Europą ir negalės patvirtinti, kad jos geizeriai egzistuoja, nurodė JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA).

Amerikos kosmoso agentūra yra pradėjusi planuoti šio Jupiterio palydovo tyrimų misiją. Numatoma šio amžiaus 3-ajame dešimtmetyje pasiųsti zondą, kuris skrietų aplink šią milžinę ištęsta orbita ir praskrietų šalia apledėjusios Europos.

Europos kosmoso agentūra irgi planuoja pasiųsti zondą tirti didžiausios Saulės sistemos planetos bei trijų jos didžiausių palydovų: Ganimedo, Kalistos ir Europos.

Jupiteris turi 67 žinomus palydovus.

Leiskime sau vienai akimirkai ignoruoti visas ekstremalias sąlygas (gravitaciją, atmosferos slėgį, aukštą temperatūrą ir milžiniškus vėjus), kurios egzistuoja Jupiteryje ir tiesiog prasiskverbkime pro atmosferą. Ką matome?

Šios milžiniškos planetos atmosfera yra didžiulė skysto metalinio vandenilio jūra. Ši cheminė medžiaga atrodo ir elgiasi panašiai kaip gyvsidabris, tačiau yra tankesnė. Taigi, kad pasiektumėte karštą, išsilydžiusią planetos šerdį ir galbūt kietą branduolį, jūs turite grimzti dešimtis tūkstančių kilometrų.

Nėra tiksliai žinoma, kaip atrodo Jupiterio kraštovaizdis. Tai ateityje turėtų išsiaiškinti „Juno“ misijos mokslininkai. „Juno“ yra zondas, skriejantis aplink šią planetą. Surinkęs tikslius gravitacijos ir elektromagnetinių matavimų rezultatus, jis parengs žemėlapį, nurodantį, kas vyksta už storųjų Jupiterio debesų.

Vis dėlto galutinius šios misijos rezultatus išvysime dar negreitai, todėl šįkart pasinaudosime turimomis žiniomis ir išsiaiškinsime, ką reiškia nusileisti Jupiteryje.

Žinoma, kad ši planeta yra labai karšta. Atmosferos viršuje temperatūra siekia maždaug 630°C. Leidžiantis žemyn temperatūra greitai krenta, kartu su slėgio ir vėjo greičio didėjimu.

Po to, kas atsitiko su zondu „Galileo“, kuris leidosi į Jupiterį 1995 metais, aišku, kad elektronika pradėtų gesti maždaug 58-ąją žvalgybos minutę, kai pro atmosferą „prasiskintume“ 156 kilometrus. Čia „Galileo“ zondą pribaigė 23 atmosferų slėgio ir 153°C temperatūros derinys.

Bet tai buvo prieš 20 metų, todėl galima daryti prielaidą, kad sėkmingai leidžiamės toliau. Po 500 kilometrų beveik visiškai dingtų matomumas ir aplink mus susikauptų storas amoniako debesis. Vėjo greitis čia vyrautų maždaug 100 metrų per sekundę.

Žemiau amoniako debesų, yra daugiau vandens ir dar ekstremalesnių atmosferos reiškinių, kuriuos, tikėkimės, „Juno“ sugebės įveikti. Keliaukime toliau. Pasiekėme superkritinio vandenilio sluoksnį – kažką ne visai dujinio, bet ir ne skysto.

Po maždaug 2,5 valandų skverbimosi, pagaliau prisiirtume prie metalinio vandenilio klodų. Tai būtų mūsų paskutinis taškas, nes kietą branduolį galėtų pasiekti tik sunkieji elementai po dar daugiau valandų grimzdimo.

Ir nors ant šio vandenyno pastovėti greičiausiai nepavyktų, tačiau manoma, kad Jupiteris iš tiesų gali turėti kietą branduolį, šiek tiek panašų į uolingųjų planetų, ant kurio žingsniuoti teoriškai būtų galima. Ar tai tiesa, galės atsakyti zondas „Juno“.

Jupiteris yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta (tarp Marso ir Saturno). Jis išsiskiria didžiausia mase ir galėtų į savo vidų lengvai sutalpinti visas kitas planetas. Nenuostabu, kad šis milžinas dažnai yra tituluojamas mūsų sistemos karaliumi.

Stebinti Jupiterį Havajuose esančiu teleskopu Didžiosios Britanijos ir JAV komanda nustatė, kad temperatūra gali siekti net 1500 °C laipsnių, o tai – šimtus kartų karščiau nei bet kurioje kitoje planetos vietoje.

Mokslininkai mano, kad karštoji banga susidaro, kai kurtinančios garso bangos atsitrenkia į viršutinę Jupiterio atmosferą.

Teigiama, kad atradimas išsprendžia vadinamąją „energijos krizę“, kai astronomai nesuprato, kodėl didžiųjų dujinių planetų, tokių kaip Jupiteris, atmosferos temperatūra aukštesnė, nei gali būti dėl Saulės energijos.

Tyrimo bendraautoris daktaras Tomas Stallardas iš Lesterio universiteto teigia, kad atradimas – didžiulis žingsnis keliasdešimties metų kelionėje tiriant karščio bangas Jupiteryje.