Buvęs modelis Jurgita Tvarijonaitė-Vaškevičė mėgaujasi laisve, kurią ji ir jos vyras Edgaras suteikia vienas kitam, motinyste, nors neslepia, kad po pirmojo vaiko gimimo buvo patyrusi depresiją.
– Ką jaučiate antrą kartą tapusi mama – sausio 17-ąją susilaukusi antrojo sūnaus?
– Po pirmojo vaikelio gimimo patyriau gilią depresiją. Tiesa, tai supratau jau vėliau, kai atsitiktinai žurnale perskaičiau apie depresijos požymius. Pamenu, kad man atitiko beveik visi, atrodo, 20, pagrindinių depresijos išvardytų požymių. Ir ašaros be priežasties, ir nerimas, ir baimės, kurios sveiko proto žmogui – nenormalios. Viskas buvo susiję su vaiku, tuomet tos baimės man atrodė realios, bet išties buvo visiškai nepagrįstos. Buvau įsitikinusi, kad verkiu iš laimės, bet taip nebuvo.
Pirmojo nėštumo metu priaugau 30 kilogramų ir vėliau, kaskart jų netenkant, matyt, vyko pokyčiai ne tik kūne, bet ir smegenyse. O po antro mažiaus gimimo – viskas lengviau, paprasčiau, žinoma. Ir nė iš tolo jokia depresija nekvepia.
Beje, moterys dažnai bijo prisipažinti ir net kalbėti apie depresiją po gimdymo. Tarsi tai būtų gėda. Kažkada apie tai buvau užsiminusi, pasipylė komentarai – depresija jai dėl gero gyvenimo, negali skraidžioti, lakioti?
Pirmas mūsų vaikas buvo žiauriai lauktas, išverktas, išmelstas. Ir depresija, galiu patvirtinti, nepriklauso nuo to, ar vaiko lauki, ar ne. Iš pradžių – euforija, po to – depresija. Lietuvoje apie tai mažai kalbama, bet gal mes tam dar nepribrendome? Gal išties tai nėra viešas reikalas? Ne viena moteris prisipažino, kad po vaiko gimimo joms kildavo įvairių, baisių, kudlotų minčių, jos patyrė depresiją. Bet apie tai garsiai nekalba.
Ir nekalbu apie komentatorius – tuos žmones, kurie neturi ką veikti, kurie nelaimingi. Visi tyliai tvarkosi, nors ne vienoje šalyje yra ir nemokama psichologo pagalba. Tik dėl to, jog nesuvokiau, kad sergu depresija, aš nieko nesakiau vyrui. Edgarui nepasakojau savo baimių, galvojau, pamanys, kad nukvakau, ir bijos mane palikti vieną su vaiku.
– Gal depresija žmonėms atrodo kaip silpnybė? Juk mes įpratę puikuotis, viešai kalbėti tik apie nuostabius dalykus, o "Facebooko" paskyros tviska nuo blizgučių, kurie simbolizuoja, kaip viskas nuostabiai sekasi, nors iš tikrųjų yra tik maža dalis mūsų gyvenimo.
– Taip, taip. Viskas gražu ir tviska. Atrodo, kad šaunu, gera, prabanga, blizgesys. Bet yra ir vaikų kakutis, ir bemiegės naktys, ir irzlumas, ir džiaugsmas, ir vargas. Nors gal reikia daugiau pozityvumo – rodyti, kad viskas tik gražu?
– Ką jumyse pakeitė motinystė?
– Atsirado suvokimas, kad vaikai ir šeima – didžiausia vertybė.
– Dažnai akcentuojate šią vertybę, nors, grįžtant į praeitį, daugeliui atrodė, kad po pasaulį klajojusiam ir net kelis kartus "Playboy" nusifotografavusiam modeliui tai gali būti svetima.
– Kai neturėjau vaikų, šeimos, to iki galo nesuvokiau, nė neįsivaizdavau. Dabar tai jaučiu visa savo esybe, žinau, kokia tai vertybė, ir dabar net neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip.
– Ilgai dirbote modeliu, sukotės pasaulyje, kur svarbu išorė, blizgesys, išorinis grožis. Jums labai svarbu išvaizda? Tarkime, itin lieknos kūno linijos?
– Oi, nebedirbu modeliu ir man dabar svoris – pa barabanu. Ir aš nebijau senti. Jei senčiau viena, gal ir bijočiau. O dabar – visi senstame, bėgant metams ateina daugiau patirties, išminties, keičiasi vertybės ir gyvenimas yra fainas. Viskas labai įdomu ir kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo auksinę plutelę, tereikia ją pamatyti ir skanauti.
O jei kažkam trukdo 5 kg – atsikratykite. Vis dėlto nemanau, kad nusipirkę prabangų daiktą, pasidarę plastinę operaciją jūs tapsite laimingesni. Na, gal dieną, savaitę pasidžiaugsite, bet ar tai – laimė? Abejoju.
– Kas jums suteikia sielos pilnatvę, kas jums yra laimė dabar?
– Vaikai.
– Suprantu, kad vaikai, bet ne visi jų turi.
– Gyvenu, kaip noriu, gaminu valgyti, kada noriu, būnu pas mamą, prie jūros, miško sodyboje, žiemas leidžiu šiltuosiuose kraštuose, niekas nevaldo, su vyru ir vaikais sutariame. Su Edgaru esame laisvi žmonės. Kiti stebisi, kaip jūs galite kartu būti 20 metų? Reikia vienas kitam duoti absoliučią laisvę. Išgirdę tai, kiti išpučia akis. Jiems laisvė asocijuojasi su ėjimu į šoną. Ne. Laisvė – tai jaustis laisvai asmenybei. Negalima varžyti kito pomėgių. Kodėl vyras negali išvažiuoti į pirtį, su draugais pažaisti krepšinį? Jis turi būti laisvas ir tobulėti kaip asmenybė. Nesuasmeninkime, nesudaiktinkime vienas kito.
– Pirmasis sūnus Tomas Juozapas it nulietas tėčio atvaizdas. O Patrikas Mykolas?
– Visi sako, kad pagaliau turiu savo vaiką.
– Suprantu, jog svarbiausia, kad gimtų sveikas vaikas, bet turbūt norėjosi, kad antroji gimtų dukra?
– Ne, ne! Pirmas – planuotas netyčiukas, o antras – planuotas berniukas. Kad suprasčiau, kaip tai daroma, net straipsnį žurnalui "Mažylis" rašiau šia tema – kaip susilaukti berniuko ar mergaitės. Planavome berniuką ir gimė vyras!
– Išprovokavote klausimą – kaip susilaukti sūnaus? Juk daug žmonių turi po kelias dukras, po tris dukras turi ir garsūs krepšininkai – Rimantas Kaukėnas, Jonas Mačiulis...
– Nerašiau apie mistiką, močiučių prietarus ar mėnulio fazes, nors gal ir tai turi įtakos. Bet vienintelė versija, iš kurios nesišaipo ir medikai, – laikas prieš ir po ovuliacijos. Prieš ovuliaciją – tikimybė, kad gims mergaitė, po – berniukas. Ir tikimybė – daugiau nei 90 proc.
– Bet tai žino ne vienas, o nesigauna. Gal naudojotės močiučių prietarais?
– (Juokiasi) Ne, ne, ne. Vyro ypatingai nemaitinau, po pagalve nieko nepaslėpiau, į mėnulį nežiūrėjau. Beje, iš Amerikos atsisiunčiau testus, kurie tiksliai nurodo dvi pagrindines ovuliacijos dienas.
– Bet kodėl norėjote būtent sūnaus?
– Nežinau. Visą laiką žinojau, kad turėsiu du sūnus. Ir apie mergaitę niekada nė nesvajojau. Tad nebus dar vieno modelio, bet esu pagerbta tarp vyrų.
– Būsimų futbolininkų? Vyresnis labai mėgsta futbolą.
– Jau nelanko. Dabar – krepšinį. Mes nusprendėme pakeisti jo užsiėmimą, juolab kad turi duomenų – yra aukščiausias klasėje. Nors jis labai mėgsta futbolą, prisineša vaizdo įrašų, žiūrėjo net dokumentinį filmą apie Arminą Narbekovą. Norime kitokių veiklų, o dabar prioritetas – mokslai. Tačiau jei jis ir toliau veršis į futbolą – nestabdysime.
– Kaip jūs užpildote tą dalį saviraiškos tuštumos, nes anksčiau ar vėliau ateina tas alkis? Juolab kad keliavote, dirbote televizijoje, modeliu, ir gyvenimas buvo itin aktyvus.
– Todėl ir pradėjau knebinėti, rašinėti. Užtenka kompiuterio, buitinių darbų, vaikų auginimo ir priežiūros. Jei labai "išalkstu" – paskaitau gerą, prasmingą knygą. Turiu jau ir verslo planų, kurie susiję su vaikais. Atrodo, radau nišą. Bet dabar svarbiausia vaikai. Tiesa, kas žino, gal emigruosime? Emigracija susijusi su vaikų mokslais.
Vyrui sakau, važiuojame į Angliją, ten gyvenau ketverius metus, žinau gyvenimo būdą, ten kitokios galimybės kažko pasiekti. Ten gali kažką pasiekti ir vidutinybė. Lietuvoje, deja, ko nors ypatingo pasiekia arba itin gabus, arba, visi žinome, kas.
– Jūs nepatriotė?
– Nekalbu apie visišką emigraciją visam laikui. Vasaromis grįžtume į Lietuvą. Tačiau vyras niekur nenori. Jis patriotas, iš Lietuvos jo niekur neištempsi. Aš kosmopolitė, man namai ten, kur mano lova.
– Gyvenime visi turime išmokti kokią nors pamoką. Kokia jūsų didžioji pamoka?
– Oi, aš turiu išmokti daug pamokų. Turbūt todėl Dievas man atsiuntė vaikų, nes neturiu kantrybės. Daug ko dar turiu išmokti.
– Beje, abu sūnūs gimė 17 dieną...
– ... Aha, magija. Pirmas – 10 mėnesio 17 dieną, antras – 01 mėnesio 17 dieną. Ir juos skiria beveik lygiai septyneri metai. Man tai tarsi ženklas. Taip ir turėjo būti. O aš gimusi 7 mėnesio 7 dieną. Septintukai mane persekioja visą gyvenimą. Tad, kai aplink septynetai, jau nesistebiu.
– Lieka palinkėti septynių vaikų?
– (Juokiasi). O ką? Tiesa, jau turbūt pavėlavau. Beje, aš – iš septynių vaikų šeimos.
