Tuščios sienos
Šią savaitę Kaunas atsisveikino su gruodžio 6 d. netikėtai mirusiu profesoriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, Kauno valstybinio choro įkūrėju, ilgamečiu vadovu, dirigentu P.Bingeliu. Jis palaidotas Varėnos rajone, gimtojo Mardasavo kaimo kapinėse.
„Kauno diena“ iš arčiau pažvelgė, koks buvo maestro ne tik scenoje, bet ir politiniame ar kasdieniame gyvenime.
Urna su velionio palaikais buvo pašarvota Kauno valstybinėje filharmonijoje, regėjusioje ne vieną maestro meninio triumfo akimirką. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Trečiame Kauno valstybinės filharmonijos aukšte – didingiausias Kauno valstybinio choro akimirkas menanti nuotraukų alėja. Jos pabaigoje, dešinėje, – choro įkūrėjo, meno vadovo ir vyriausiojo orkestro dirigento prof. P.Bingelio kabinetas. Prieš peržengdami jo slenkstį stabtelėjome pasitarimų erdvėje. Ant stalo paskleisti popieriaus lapai leido įtarti, kad visai neseniai čia vyko chormeisterių ir naujojo choro vadovo Roberto Šerveniko susitikimas.
„Už šių durų – P.Bingelio kabinetas. Įdomu, ar vidun įeisime“, – Kauno valstybinės filharmonijos vadovo J.Krėpštos abejones išsklaidė iki šiol nepakeistas rakto pakabukas su užrašu „Maestro“.
P.Bingelio daiktų kabinete mažai belikę. Ant sienų kabėjusios koncertų afišos iškeliavo į Miko ir Kipro Petrauskų muziejų. Jų vietoje netrukus atsiras Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus menininkų dovanoti paveikslai. Tiesa, vienas su gamtos peizažu, į kurį mėgdavo dirstelėti maestro, tebekaba. Jo likimą spręs naujasis šeimininkas, kol kas delsiantis su įkurtuvėmis. Spintoje tebeguli keli kompaktiniai diskai, molinė chorvedžio statulėlė, vaizdo grotuvas, kolonėlės. Priešais šį ansamblį – „August Forster“ fortepijonas. Tik į jį atremta jau ne P.Bingelio, o R.Šerveniko partitūra.
Jei reikėdavo – išklausydavo, patardavo, padėdavo. Niekada niekam neatsakydavo. Ne veltui choristai jį vadindavo tėčiu.
Buvusį maestro kabinetą perpus padalijo gipso kartono sienelė. Už jos pastatyta nedidelė sofa, skirta poilsio pertraukoms tarp repeticijų. Spinta, saugojusi choro įkūrėjo frakus. Šaldytuvas, kuriame visuomet buvo galima rasti sūdytų kaimiškų lašinukų. Juos P.Bingelis mėgo ne mažiau nei žuvis, kurių niekada nevalgė su ryžiais, grikiais ar bulvėmis. Tik su daržovėmis. Tai buvo įsidėmėjusios ir kavinės „Partitūra“ merginos, kurias per pietus maestro aplankydavo drauge su J.Krėpšta ar filharmonijos svečiais.
„Jis ne tik žiūrėjo, ką valgo, bet ir sveikai gyveno. Žiemomis lįsdavo į ledinį vandenį. Savo kabinete mankštindavosi, atlikdavo jogos pratimus, stovėdavo ant galvos“, – anot ilgamečio filharmonijos vadovo, visi žinojo, kad ši vieta choro sielai – tarsi antri namai.
Kabinete, kuris dabar apytuštis, P.Bingelis praleisdavo ištisas valandas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Jautė globą
Palikęs buvusį maestro kabinetą, J.Krėpšta įsitaisė savame, į kurį P.Bingelis įeidavo pasibeldęs, dažniausiai su puodeliu juodos kavos. Tada sėsdavo ant vieno iš senųjų krėslų ir kalbėdavo, kalbėdavo, kalbėdavo. Tokių pašnekesių metu gimė ne viena geniali idėja, virtusi iki šiol besitęsiančiais grandioziniais projektais, renginiais ar kitais neapčiuopiamais ir neįkainojamais reiškiniais.
„Jei ne P.Bingelio kūrybiškumas, neturėtume mieste Muzikos akademijos, nei Kauno simfoninio orkestro ar Pažaislio muzikos festivalio… Dabar į mane maestro žvelgia iš nuotraukos. Nesvarbu, kad ir kurioje vietoje būčiau, ar prie šio stalo, ar savo krėsle, visur jaučiu jo žvilgsnį ir tarsi girdžiu klausimą: na, ką jūs toliau darysite?“ – pažadėjęs, kad jo pradėtus darbus choras tęs garbingai, J.Krėpšta prisiminė 1987-uosius, kai būdamas vos 29 metų jis įžengė į tuometį Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kauno filialą.
Nedrąsų, mažai patirties turintį kolegą P.Bingelis ėmė globoti tarsi savo mokinį – negailėjo jam patarimų, dalijosi savo patirtimi, kurios turėjo sukaupęs sočiai – 1969-aisiais jis subūrė Kauno valstybinį chorą, nuo 1970 m. buvo dainų švenčių, įtrauktų į UNESCO globojamo nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą, vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas.
„Žinojau, kad einu dirbti su nusipelniusiu žmogumi. Jis man buvo autoritetas, – taip, anot J.Krėpštos, tarp dzūko ir žemaičio užsimezgė draugystė, trukusi beveik 34 metus. – Mus nuo pat pradžių siejo dvasinis artumas. Net nežinau, kas tai lėmė. Gal panaši pradžia. Jis iš Dzūkijos, Mardasavo kaimelio. Aš – iš Plungės rajono, Medingėnų kaimo. Abu gyvenome skurdžiau, matėme vargo.“
Scena – šventovė
Kalbėdamas apie P.Bingelį, J.Krėpšta išskyrė tris kertinius dalykus, kurie jam suteikė stabilumo. Tai meilė žmonėms, tėvynei ir muzikai. Maestro ne kartą sakė, kad bendruomenė, aplinka, jausmai ir bendravimas – jam labai artimi dalykai, svarbi jo gyvenimo dalis. Vis dėlto reikšmingiausias – tas kitas gyvenimas, kuris lieka po triukšmingų darbo dienų.
„Mėgindamas nusakyti muzikos esmę ir jos reikšmę savo gyvenime, ko gero, nepasakysiu tiksliau ir taikliau, nei tai yra padaręs lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas.“ Muzika kelia ir taurina dvasią, skatina ją skleistis, išlaisvina kūrybinę energiją. Kodėl savo gyvenimo turiniu ir forma pasirinkau muziką? Nes ji suteikia prasmę. Be jos gyvenimas – tik tyla ir tuštuma“, – P.Bingelis ne viename interviu akcentavo muzikos svarbą ir scenos šventumą.
Scenoje negalėjo būti falšo, todėl chorui maestro kėlė ypatingus reikalavimus. Kitaip esą ir negalėjo būti – absoliuti vyriausiojo orkestro dirigento klausa pro ausis nepraleisdavo nė menkiausios drumzlės skambesiuose. Maestro, anot jį pažinojusiųjų ir su juo dirbusiųjų, buvo disciplinuotas perfekcionistas ir tikslus kaip šveicariškas laikrodis.
P.Bingeliui, be kitų apdovanojimų, yra suteiktas ir Kauno miesto garbės piliečio vardas. (Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)
Choristai žinojo, jei sutartą dieną į sutartą vietą neatvyks laiku, koncerto vietą ar kitą paskirties tašką turės pasiekti savomis jėgomis.
„Buvo atvejis, kai vienos damos, nemokėdamos kalbos, Paryžiuje gaudė autobusą. Buvo choristų, kurie į koncertus važiavo savo automobiliais. P.Bingelis vėluoti leisdavo 5 min. Joms praėjus, durys užsiverdavo. Aš minkštesnis, prašydavau šiek tiek luktelėti, bet jis griežtai nukirsdavo: ne!“, – J.Krėpšta neabejojo, kad drausmė ir privalomas nustatytos tvarkos laikymasis buvo vienas iš choro sėkmės garantų.
Skleidė kultūrą
P.Bingelis buvo patriotas. Meilę Lietuvai jam įskiepijo tėvai, todėl trispalvę savo širdyje jis kėlė net ir tada, kai to nebuvo galima daryti. 1988–1989 m., kai dar nebuvo Sąjūdžio, P.Bingelis drauge su Laimonu Noreika paruošė programą pagal Maironį. Choras dainavo, aktorius skaitė eiles. Pirmiausia programą parodė Raseinių, Rietavo publikai, galiausiai nusprendė pristatyti ir Kauno žmonėms.
„Įdėjome skelbimą į „Kauną dieną“. Bilietų neliko per dvi dienas. Į filharmoniją plūdo net senukai, pasiramstydami lazdelėmis. Įsivaizduokite, po tiek laiko žmonės išgirdo Maironio „Lietuva brangi“, – vieną veiksmą, pasak J.Krėpštos, sekė atoveiksmis – skambutis iš aukščiau ir pirmasis įspėjimas nutraukti programą. – Kaip dabar menu – sėdime prie šio staliuko ir galvojame, ką daryti toliau. Petras – dzūkas, sako: tęskime. Sulaukėme ir antro skambučio su grasinimu netekti darbo, kol galiausiai L.Noreika su kažkuo pasikalbėjo ir viskas susitvarkė. Tada ir į Vilnių nuvažiavome. Žmonės netilpo į dramos teatrą.“
Atkūrus nepriklausomybę, Kauno chorui atsivėrė sienos ir didžiausios pasaulio scenos, kuriose maestro kaskart išdidžiai primindavo savo kilmę ir šalį, kurią jis reprezentuoja drauge su kolektyvu.
Nepaisant plačių sparnų, maestro geriausiai jautėsi Lietuvoje, mažiausiuose miesteliuose ir bažnytkaimiuose, todėl kaip įmanydamas stengėsi ten skleisti kultūrą ir meną.
„Sakau: Petrai, važiuojame į Rietavą? O jis: važiuojame!“ – J.Krėpšta tikino, kad P.Bingelis jautė neapsakomą pilnatvę, po mažą kruopelytę dalydamas save kitiems.
Griežtas ir teisingas
Maestro gyveno muzika ir muzikoje, tačiau suprato, kad ji taip neskambėtų be žmonių. Juos jis mylėjo ir jautė kaip niekas kitas. Kartą eidamas Laisvės alėja išgirdo itin žemu balsu kalbantį jaunuolį ir pasiūlė jam ateiti į chorą. Po kurio laiko šis taip ir padarė. Išmoko skaityti natas ir tapo vienu geriausių bosų.
„Petras, jis, beje, prašė, kad jį vadinčiau vardu, o ne „jūs“ ar „maestro“, buvo labai geras ir nuoširdus žmogus. Jei reikėdavo – išklausydavo, patardavo, padėdavo. Niekada niekam neatsakydavo. Ne veltui choristai jį vadindavo tėčiu“, – tokią pravardę maestro pelnė ne tik dėl rūpestingumo, bet ir dėl tėviško griežtumo. Tarkim, choristams uždraudęs rūkyti, P.Bingelis labai greitai užuosdavo, kuris jų susitarimo nesilaikė. Nepavykdavo nuo „tėčio“ nuslėpti ir pernelyg ilgai užsitęsusių klajonių gastrolių metu. Itin kietai miegodavęs J.Krėpšta nakties įvykių niekad nesusekdavo – apie juos sužinodavo tik dirstelėjęs į P.Bingelio veidą.
„Klausia jis manęs, ar ką nors girdėjau? Aš tik gūžtelėju pečiais, o Petras sako: aš iki 2 val. nakties negalėjau užmigti!“ – J.Krėpšta pasakojo, kad ant choristų maestro niekada nešaukdavo.
J.Krėpšta neslėpė, kad iki šiol stinga bičiulio ir jo kultūringo pabarbenimo ranka į duris. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Priešingai, kuo labiau pykdavo, tuo tyliau kalbėdavo, o kartais prasižengusiuosius tramdydavo balto popieriaus lapu.
Choro vadovas turėjo paruošęs šabloną, kurį pildydavo nusikaltęs choristas. Jame nurodydavo savo nederamo elgesio priežastį, o tekstą baigdavo prašymu atleisti iš darbo. Be datos.
„Vienų gastrolių metu Odesoje kažkuris choristas neatėjo ne tik į repeticiją, bet ir į koncertą. Žinoma, teko jam aiškintis, kodėl taip padarė. Rašo jis, kad plaukiant laivu labai supykino. Grįžus į viešbutį, išgėrė kelis gramus ir iškart pasidarė geriau, bet po kurio laiko savijauta vėl pablogėjo...“ – J.Krėpšta atskleidė kelias prasikaltėlių atgailas, kurios net ir prabėgus daugybei metų kelia šypseną.
Mokėjo prancūzų kalbą
Ne visos gastrolės buvo patogios ir viskuo aprūpintos. J.Krėpšta pasakojo, kad į pirmuosius koncertus Sibire artistai važiavo traukiniu. Nuvykus į vietą, vagonai buvo atkabinti ir palikti. Pasibaigus gastrolėms – vėl prikabinti.
„Anksčiau viskas kitaip juk buvo. Norėdavome nusiprausti – stodavome prie kokio nors upelio ar degalinėje. Važiuodavome po kelias dienas be sustojimo, ne taip, kaip dabar su poilsio pertraukomis. Tada svarbiausia buvo laiku atvykti į koncertą“, – J.Krėpšta su šypsena prisiminė pirmąją kelionę į Prancūziją, kai link Bordo miesto iš Kauno pajudėjo trys „Ikarus“ autobusai su 70 choristų, kišenėje neturinčių nei vizų, nei pinigų – dienpinigiais lietuvius turėjo aprūpinti koncerto organizatoriai. Tiesa, tąkart kelionės dokumentus padėjo suveikti vienas geranoriškai nusiteikęs konsulas, o štai dėl pinigų kilo sunkumų.
Jei ne P.Bingelio kūrybiškumas, neturėtume mieste Muzikos akademijos, nei Kauno simfoninio orkestro ar Pažaislio muzikos festivalio…
„Prancūzijoje, prie sienos mus sustabdė. Policininkai patikrino dokumentus. Tarnybiniai šunys apuostė lagaminus, kurie buvo prikimšti rūkytų lašinukų, dešrų, skilandžių ir kumpių. Turbūt įsivaizduojate, kaip jie turėjo jaustis uosdami mūsų turtą. Žodžiu, vakaras gražus, patikrą perėjome, sieną kirtome. Pavažiavome dar apie 20 km ir atsidūrėme mokamame kelyje, o pinigų tai neturime! Šiaip ne taip sukrapštėme kažkiek dolerių, bet jų pakako tik vienam autobusui iš trijų“, – Kauno valstybinės filharmonijos vadovas prisiminė, kaip prie lietuvių kolektyvo prisistatė pareigūnai. Bent šiek tiek susikalbėti su jais tąkart pavyko tik P.Bingeliui. Dar studijų laikais jis mokėsi prancūzų kalbos, o J.Krėpšta – vokiečių.
„Pareigūnai susisiekė su vadybininku iš Prancūzijos. Jis pažadėjo sumokėti už kelius. Mes gavome savo dienpinigius ir galėjome tęsti kelionę, kuri truko dar dvi dienas“, – sėkminga istorijos atomazga džiaugėsi Kauno valstybinės filharmonijos vadovas.
Automobilis ant plytų
Maestro niekada nesivaikė naujų daiktų, nebuvo materialistas. Nesvajojo apie nuosavą namą. Jam visiškai pakako buto miesto centre, todėl atstumą iki darbo jis tirpdydavo pėsčiomis. Pirmyn kulniuodavo spartesniu žingsniu, o atgal – kiek lėčiau, pasilabindamas su visais pažįstamais.
„Laisvės alėja buvo jo teritorija. Kaip ir Gintaro Patacko. Su juo, beje, jie neretai drauge kavos išgerdavo“, – J.Krėpšta pasakojo, kad vairuoti P.Bingelis nemėgo. Priešingai nei scenoje, prie vairo būdavo įsitempęs, o pastaroji būsena akimirksniu persiduodavo šalia sėdinčiam.
Tiesa, automobilį jis turėjo. Paskutiniu, ne taip jau seniai pirktu, visai nedaug važinėjo. Ne itin dažnai jis sėdo ir į savo legendinį raudoną žiguliuką. Laikė jį kitoje gatvės pusėje, priešais Kauno valstybinę filharmoniją, garaže, o norėdamas apsaugoti savo keturratę priemonę nuo vagišių, kurie tuo metu per savaitę nukniaukdavo po kelis aplinkinius automobilius ir prašydavo išpirkos, nuimdavo ratus ir automobilį palikdavo ant plytų.
„Maestro turėjo labai gerą humoro jausmą, todėl buvo sugalvojęs, kaip apsaugoti ir magnetolą, esančią mašinos viduje, – prisiminus popieriaus lapelį su užrašu „čia nėra magnetolos“, kurį maestro palikdavo mašinos viduje, J.Krėpštos veide ir vėl pasirodė plati šypsena. – Aš vis klausdavau, ar tas jo lapelis efektyvi apsauga nuo vagių? Petras tik gūžtelėdavo pečiais ir sakydavo: bus, kaip bus, gal tiems žmonėms šito aparato reikia labiau nei man.“
Įvertinti nuopelnai
Kūrybiniame P.Bingelio kelyje buvo įvairių veiklų: stažuotė Felikso Mendelssohno-Bartholdy aukštojoje mokykloje, darbas Vilniaus pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“, vyrų chore „Varpas“ ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Pedagoginė veikla buvo viena iš esminių P.Bingelio veiklos krypčių. Pradėjęs dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, jis tapo vienu iš Kauno fakulteto įsteigimo iniciatorių. Jo ir kolegų pastangomis Kaune atsirado aukštoji muzikos mokykla, vėliau išaugusi į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją. P.Bingelis buvo Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius, ilgą laiką vadovavo katedrai, darbavosi VDU senate, išugdė būrį talentingų chorvedžių ir dirigentų.
Greta viso to P.Bingelis buvo Kauno M.K.Čiurlionio draugijos pirmininku, ilgamečiu E.Griego draugijos pirmininku, Lietuvos muzikų sąjungos nariu, Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu.
Jo nuopelnai įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Šv. Lozoriaus ordino Didžiojo komandoro kryžiaus ordinu, įsimintiniausio 2004 m. Kauno menininko titulu, I laipsnio Santakos garbės ženklu, Kauno miesto garbės piliečio vardu, „Auksinės krivūlės“ riterio apdovanojimu, Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Šaltinis: ELTA
