Pakeitė požiūrį į šunis

„Aš buvau kačių žmogus. Vaikystėje gal tris katinus turėjau. Šuns nenorėjau. Man patikdavo, kad katinai ateidavo pas mane, atsiguldavo, murkdavo. Tie katinai laisvai gyvendavo, išeidavo iš buto ir visada pareidavo namo. Man jie patiko“, – prisimena Justinas.

Vyro požiūrį į šunis ir supratimą apie juos pakeitė pažintis su tuo metu dar būsimos žmonos Miglės šuniu Aiziu, kuriam buvo apie šešeri metai.

„Su Aiziuku iš pradžių santykiai buvo, sakyčiau, šalti, bet po kurio laiko aš tą šunį įsimylėjau – sutapo mūsų biolaukai. Jis pakeitė mano supratimą apie šunis, – pasakoja Justinas. – Šiaip jis – žmonos šuo. Žmona grįžta – jis šokinėja, nors dabar jau jėgų ir nebeturi, bet pamatęs ją visada džiaugiasi. Kai gimė pirmoji dukra, iš Aiziuko pusės nebuvo didelės meilės, bet kai pamatė, kad mes su žmona labai ją mylime, tai ir jis susitaikė. O mes su juo – draugai.“

Vyras prisimena, kaip Aiziukas padėdavo jam dukras prižiūrėti. „Būdavo, aš dirbu studijoje rūsyje, o mergaitės miega trečiame aukšte. Kai jos atsikeldavo, šuo pradėdavo loti ir apie tai įspėdavo. Tai man buvo didelė pagalba“, – vertina Justinas.

Šunį dresavo, mokė komandų, vedėsi sportuoti. Justinas vedžioja jį be pavadėlio, nes visiškai juo pasitiki, – žino, kad neis ten, kur negalima, o pakviestas visada sugrįš.

Liūdniausia, kad Aizis silpsta. Pernai jam buvo diagnozuotas kepenų vėžys, o dėl senyvo amžiaus šuns negalima operuoti. Veterinarai jau ne kartą siūlė jį migdyti, tačiau prilašina vaistų ir šuo atsigauna.

.J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Atsirado konkurentas

Norėdamas, kad Aizis gyventų kuo ilgiau, Justinas nusprendė įsigyti dar ir jauną šunį, kuris priverstų senuką judėti, konkuruoti. Taip šeimos namuose apsigyveno identiškas baltas cvergšnauceris Harlis, kuriam dabar vieni metai.

„Harlį įsigijome, nes norėjau, kad Aiziukas ilgiau patemptų. Ir va, žiūrėkit, jau kiek laiko, o Aiziukas vis dar su mumis, nors buvo visai blogai – gulėjo ir nieko neėdė. Tai aš, sakykim, dėl egoistiškų paskatų tą jaunėlį susiradau. Labai norėjau tokio paties balto, labai tikėjausi, kad jis perims iš Aiziuko protą. Tikiu, kad perims kažkiek“, – viliasi pašnekovas.

Tiesa, anot Justino, šunys – negiminės, ne iš to paties veislyno: Aizis – norvegas, labai rimtų čempionų palikuonis, o Harlis – kaunietis, gyvybingas, niekada nepasiduodantis, dėl visko kovojantis.

Aš namie dabar neberepetuoju, nes tai neįmanoma. Tik pradedu dainuoti – jis staugia. Balsingas šuo.

Kartu su jaunu šunimi atkeliavo ir nauji rūpesčiai. Mažylio niekur negalima paleisti, nes neprisišauksi, tenka vedžioti su pavadėliu. Jis ant visko, kas juda, loja, visus vejasi.

Aizis net ir čia Justinui gelbsti: jei mažylis pabėga iš kiemo, seniukas loja: ei, žiūrėk, netvarka, geruoju nesibaigs. Dar paloja į tą pusę, į kurią mažasis nubėgo, o pats bidzena namo: tavo bėdos – tu ir rūpinkis.

Pašnekovas pasakoja, kad Harlis nemažai visko yra prikrėtęs. „Nusipirkau baterijų – rado, suėdė. Išsigandau, kad jam bus blogai, iškart nuvežiau pas veterinarą. Liepė tiesiog stebėti. Nieko neatsitiko, – pasakoja šuns šeimininkas. – Nupirkau Aiziukui vaistų, palikau ant stalo – Harlis pasiekė ir suėdė. Ten buvo kažkokie stiprūs raminamieji, jei Aiziui skaudėtų. Vėl vežiau pas veterinarą, parodžiau vaistus. Sako: turėtų pamiegoti. Nemiegojo. Tas jaunėlis toks nesuvaldomas. Aš jį palieku namuose vieną penkioms minutėms – visi batai ištampyti, bet jau išmoko jų negraužti. Telefono kroviklį tik vieną perkando – rimtai pasikalbėjome ir daugiau nebeliečia. Sakyčiau, tiek vienas šuo, tiek kitas žmoną myli, o manęs – klauso.“

J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Šuo – ne tik malonumas

Justinas sako norėjęs Harlį vedžioti į dresūros pamokas, bet per darbus ir šeimos rūpesčius neužtenka laiko. Elementariausias komandas – „sėdėti“, „gulėti“, „pas mane“ – jis jau vykdo. „Dar kada nors, laiko turėdamas, pamokysiu komandos „atnešti“. O ką daugiau? Juk jis šuo – neiškeps man kiaušinienės“, – juokiasi vyras.

Beje, Harlis kartu su Justinu dainuoja – muzikalus pasitaikė. „Aš namie dabar neberepetuoju, nes neįmanoma. Tik pradedu dainuoti – jis staugia. Balsingas šuo“, – šypsosi dainininkas.

Septynerių ir aštuonerių šeimos dukros – gyvūnėlių mylėtojos, tad ir abu šunis labai myli. Kai buvo planuojama įsigyti Harlį, abi tikino, kad prižiūrės, rūpinsis ir vedžios. Deja, pasak tėvo, realybė kitokia, bet tai jo nestebina, – juk dar mažos. Dabar jos nori dar ir papūgos. Justinas nieko prieš, kad dukros kuo daugiau gyvūnų iš arčiau pažintų – tai moko rūpintis mažesniu, silpnesniu, atsakomybės.

Paklaustas, ar dabar galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be šuns, Justinas neveidmainiauja: „Aš jau suaugęs žmogus, galėčiau ir be šuniuko gyventi, – būtų šiek tiek ramiau. Antra vertus, su šunimi smagu. Ateis vasara, tikrai bėgsiu į miškelį pabėgioti, ir bėgiosiu ne vienas. Dabar kartais irgi visai linksma su Harliu pažaisti, pakovoti, pasikramtyti.“

Laimė: meile šunims Miglė užkrėtė ne tik vyrą Justiną. Keturkojai draugai labiausiai džiugina jų dukras – septynerių Frėją ir aštuonerių Altėją. / J. La­pa­tins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Apie cvergšnaucerius

Vidutinė gyvenimo trukmė. 14 metų.

Išvaizda. 6–7 kg svorio, 30–36 cm ūgio. Gali būti juodi, vadinamosios pipirų su druska spalvos, juodi su įsidabriu ir balti.

Privalumai. Anksčiau žmogui tarnavę kaip žiurkių gaudytojai, dabar cvergšnauceriai – idealūs namų šunys. Tinkami gyventi mieste (gali gyventi ir bute), sargūs. Gerai sutaria su kitais šunimis, lengvai dresuojami, puikiai sutaria su vaikais, gerai pritampa prie šeimos gyvenimo. Kailis beveik nesišeria.

Trūkumai. Kailis reikalauja daug priežiūros. Sunkiai ištveria karštį.

Istorija. Cvergšnauceris – ryzenšnaucerio ir mitelšnaucerio kopija, turi afenpinčerio ir nykštukinio pinčerio kraujo. Yra nuomonių, kad prie veislės yra prisidėjęs foksterjeras ar net pudelis. Visa tai pridėjus prie mitelšnaucerio (standartinio šnaucerio), išveista cvergšnaucerių veislė. Veisimas vyko Vokietijoje ne mažiau kaip 100 metų. Galutinai veislė išveista XX a. pradžioje Frankfurto regione ir šie šunys buvo vadinami miniatiūriniais šiurkščiaplaukiais pinčeriais. 1928 m. pirmoji cveršnaucerių patelė pasiekė Didžiąją Britaniją. 1930 m. čia atvežti ir keli parodų nugalėtojai patinai, turintys vadinamąją pipirų su druska kailio spalvą. Taip veislė plėtėsi ir už Vokietijos ribų.

34-erių atlikėjas, dainų ir muzikos autorius Justinas vienas tų, kurie savo namus atvėrė pabėgėliams nuo karo Ukrainoje. Naujai suremontuotame bute gimtuosiuose Druskininkuose, kurį paveldėjo iš močiutės, jis su žmona Migle apgyvendino dvi moteris, su sūnumis pabėgusias iš Ukrainos.

Justino apgyvendintos Elena ir Iryna su sūnumis Maksimu ir Saša – iš Černihivo miesto. Būtent pastarajame prieš kiek daugiau nei savaitę rusų pajėgos subombardavo tiltą, jungusį miestą su Kyjivu, kuriuo per Desnos upę buvo evakuojami civiliai ir vežama humanitarinė pagalba. Šiuo metu mieste nebėra nei vandens, nei elektros, o nepaisant to, kad moterys kol kas saugios, pasak Justino, mirtis jas pasivijo ir čia, Lietuvoje.

Dainininkas sako, kad mes, lietuviai, įpratę prie ramybės ir taikos savo miestuose, net neįsivaizduojame, ką šiuo metu išgyvena ukrainiečiai, kovojantys už savo laisvę, ir kokios būsenos jie čia atvyksta.

„Vos atvykusios pirmiausia jos nuleido užuolaidas, uždengė langus. Jos paniškai bijo fejerverkų. Skambino man naktį, sako, mus čia sprogdina... O aš joms paaiškinu, kad kol kas niekas nieko nesprogdina, tai fejerverkai, viskas gerai“, – pasakos J. Lapatinskas.

Skambino man naktį, sako, mus čia sprogdina... O aš joms paaiškinu, kad kol kas niekas nieko nesprogdina, tai fejerverkai.

Justinas sako vis dažniau girdintis viešus pasvarstymus, esą lietuviai per daug padeda Ukrainos žmonėms, o svetimų apgyvendinimas namuose – vargas, todėl turintis atsakymą taip manantiems. „Tai ne vargas, o kiekvieno mūsų pareiga“, – sako Justinas.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Justinas pasakoja dvi dienas su žmona gyvenęs visiškoje panikoje. Niekas netikėjo, kad ukrainiečiai taip ilgai ir sėkmingai atsilaikys prieš rusų bombardavimą, o kalbų, kad, kritus Ukrainai, kitos bus Baltijos šalys, tarp kurių Lietuva, netrūksta ir dabar. Todėl Justinas po pirmų kelių dienų panikos ėmė aktyviai remti kariams padedančią organizaciją ir su žmona aptarė veiksmų planą, kurio imtųsi karui prasidėjus Lietuvoje.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ apie garsių žmonių pagalbą teikiamą Ukrainos pabėgėliams nuo karo jau šį pirmadienio vakarą, 20 val., per LNK.

Dainos žodžiai ir formatas, pasak J. Lapatinsko, kaip gyvenimas – keitėsi, formavosi vis kitaip, kol galų gale pasiekė viršūnę. Dabar, pristatydamas naują kūrinį „Upelis“, atlikėjas teigia, kad ši daina įkūnija nemažai aspektų: pasaulines problemas, Lietuvoje užvirusias konfrontacijas ir kiekvieno asmeninius išgyvenimus.

„Visos geros dainos turi šiek tiek pagulėti, palaukti ir subręsti, – apie dainų kūrybą pokalbį pradeda J. Lapatinskas. – Daina „Upelis“ pradėta kurti dar prieš pandemiją ir virusą. Kad ir kaip atrodytų keista žiūrint iš dabartinio taško, tačiau ir tada buvo išgyvenimų, kurie atrodė paprasčiausiai neįveikiami. Dažnai atrodydavo, kad čia kelias ir baigiasi. Buvo juodų ir juodesnių etapų. Tačiau, kaip sakoma, po nakties visada ateina diena. Taip ir kiekvienas juodas etapas praeina ir užleidžia vietą lengvesnėms ir šviesesnėms gyvenimo akimirkoms. Vis dėlto negaliu neigti, kad per laiką kito žodžiai, muzika ir ši daina įgavo naujų spalvų, naujų potyrių, aktualius ir šių dienų problemoms.“

Kalbėdamas apie dainos prasmę, J. Lapatinskas užsiminė, kad būtent žmonos prisilietimas prie teksto atvėrė naujus kelius dainos prasmei. „Tėkmė nukeliaus be sienų, be ribų“, – šeši žodžiai, stipresni už tūkstančius parašytų minčių. Būtent juos mano kurtame tekste įterpė man brangiausias žmogus – žmona, – su meile pasakoja atlikėjas. – Šie žodžiai iš tiesų paliečia nemažai nūdienos aktualijų. Dabartinė situacija Baltarusijoje, Rusijoje, apskritai – žmogaus teisės bei kiti nelabai geri dalykai, kurie vyksta pasaulyje, paskatino pasižiūrėti kur yra Lietuva kitu kampu. Mes visai toli nuplaukėme ir galime tik džiaugtis savo dabartine tėkme... Į šį kūrinį žiūrėjau kaip į tokį, kuris turi kažką pasakyti.“

Vis dėlto J. Lapatinskas taip pat neslėpė, kad ne taip paprasta sukurti dainą, kuri neštų žinutę tinkamai. Tam, kad viskas būtų paruošta idealiai, be abejonės reikalinga ir stipri komanda: „Tam, kad ši daina taptų tvirtu kūnu, – juokiasi Justinas. – labai noriu padėkoti Justinui Stanislovaičiui iš grupės „Twosome“, kuris įrašė pačias pirmąsias dainos versijas, paskatino nepamiršti šio kūrinio ir priminė kaip svarbu yra kurti sau. Taip pat kūrinio baigtumo neįsivaizduočiau be Fausto Venskaus, kuris „sudėjo visus taškus ant i“ ir atliko įspūdingą darbą su visomis korekcijomis. Na, ir didžiausias ačiū mano mylimai žmonai, kuri ne tik palaiko mane kiekvieną akimirką, bet ir svariai prisidėjo prie dainos žodžių bei leido man kitomis akimis pamatyti visą kūrinį.“       

Apskritai, šnekant apie kūrybą ir inspiracijas kurti, J. Lapatinskas atvirauja, kad visame šiame kelyje lydi noras po savęs palikti ne tik koncertus, bet ir dalį savęs. „Gyvenimą su scena jau sieju daug metų. Buvo jų gerų, buvo ir geresnių. Daug metų dainavau svetimas dainas, mokiausi jas ir iš jų. Vis dėlto aplankė mintys, kad po savęs turiu palikti ne tik koncertus, bet ir dalį savęs, – pasakoja atlikėjas. – Lydimas šio noro ir sutelkiau visas savo įgytas žinias bei kitų atlikėjų mokytas pamokas. Žiūrint bendrai, visą kūrybą man inspiruoja šie klausimai: kas aš esu, kokios mano ribos, kiek dar galiu sužinoti. Mintys su metais truputėlį pagilėjo, tačiau koks gi ten gylis, tik Upelis ir težino.“

Gyvenant XXI amžiaus ritmu, kai naujienos pasiekia ko ne kas sekundę ir kai ne retai esi įdomus dieną ar kelias, sunku sau pasakyti „palauk“. Tačiau kartais tenka perjungti pavarą, sulėtinti greitį ir permąstyti, ar greiti sprendimai išties yra užtikrinto proceso dalis. „Viskas tikrai „susikūrė per laiką“. Šis kūrinys rašytas mažiausiai devynerius metus, jam skirta tikrai daug mano ir mano kolegų laiko. Net nepatikėtumėte, kaip skamba pirmosios dainos versijos. Priedainis visai nepanašus į dabartinį, gitara nedera, nes braukoma kaip pagaliu per tvorą, – apie užsitęsusią dainos kūrybą besijuokdamas pasakoja J. Lapatinskas. – Sulyginęs pirmos ir paskutinės dainos turinį galiu tik dar kartą pakartoti išmintį: nereikia niekur skubėti, nes laiko tikrai yra“.

Tai, kad laikas iš tiesų yra atlikėjo sąjungininkas, ko gero, nereikėtų abejoti. Justino teigimu, ši daina, dar prieš pasirodant jos galutinei versijai, spėjo nuskambėti įvairiausiose vietose: „Šis kūrinys, galima drąsiai sakyti, praėjo devynis pragaro ratus. Taip nekantravau pasidalinti juo su kitais, kad jau po pirmo karantino įtraukiau į savo koncertų sąrašą. Kai kas dainą girdėjo Neries pakrantėje, o kai kas ir tarp bažnyčios kolonų pajūryje“, – naujojo kūrinio džiaugsmais dalijasi atlikėjas.

Ne pirmą savo kūrybos dainą pristatantis J. Lapatinskas, kaip pats teigia, jau įšoko į rimto, muzikos kūrėjo kelią, nors to užuomazgos dar buvo ir vaikystėje: „Pati kūryba mane pasivijo labai anksti, dar paauglystėje. Už ją esu be galo dėkingas savo kiemo draugams, kurie jau tada grojo ne užsienietiškus koverius, o rimtą, pačių kurtą muziką, – atsiminimais dalijasi J. Lapatinskas. – Kažkuri mano dalis ir liko tame garaže, prikrautame būgnų, gitarų, plokštelių ir dviračių, stebint kaip draugas rašo, brauko ir vėl kažką nerimastingai parkeriu griežia per sąsiuvinio linijas“.

Nusikėlus į praeitį ir tuo pačiu vėl prisiminus naujosios dainos „Meile mano“ ištakas, J. Lapatinskas net nebūtų įsivaizdavęs, kad ši daina ne tik bus galų gale baigta, bet ir turės išties profesionalų klipą. Aštuoniolika – tiek, anot dainininko, žmonių prisidėjo, kad vaizdo klipas taptų „kūnu“. „Pavasario pradžioje susitikome su režisiere Algina Bedulske. Jau žinojau, kad ji rimta ir dirba su viena geriausių komandų Lietuvoje. Po pirmų aptarimų mintis buvo nufilmuoti gražų klipą, kuriame ant laivo šoktų mergina ir tiek. Bėgo vasaros dienos, dėliojosi planai, keitėsi ir scenarijus, – juokiasi dainininkas. – Finalinis produktas, tikiu, nustebins ne vieną. Klipas yra tikrai žemiškas, žmogiškas. Pasirinkome nusigyvenusio žmogaus ir balerinos istoriją. Taip, kaip nutinka ir gyvenime. Dar kartą norime klausytojams priminti kaip lengva kartais klysti. Tik šiais laikais labai svarbu rasti žmogų, kuris padėtų atsikelti“.

„Tai daina, kuri pati dainuoja apie save“, – šypsosi Justinas. Būtent taip ir galima būtų apibūdinti dainos „Meile mano“ atsiradimo istoriją. Dainą, radusią ne vieną žmogų, padėjusį jai po beveik dešimtmečio atsikelti ir suspindėti.

„Labai noriu padėkoti Kęstučui Vaitkevičiui, kuris dar labai seniai paskatino įrašyti kūrinį, muzikos prodiuseriui Faustui Venckui su kuriuo per ilgą laiką išgryninome ir suteikėme kūriniui finalinį skambesį. Šiuos žmones galėčiau pavadinti dainos krikštatėviais, – juokiasi atlikėjas. – Žinoma, tūkstantis padėkų keliauja ir Alginai Bedulskei bei jos kūrybinei komandai, kuri padarė neabejotinai geriausią vaizdo klipą, kokį tik esu turėjęs. Na, ir žinoma begalinis „ačiū“ šokėjai, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatei, Gretai Gylytei, kuri pati pirmoji sutiko prisidėti prie vaizdo klipo, nežinodama nei scenarijaus nei komandos. Būtent nuo Gretos ir prasidėjo viso vaizdo klipo lipdymas. Tikiuosi sutiksite, kad kai padėti nori toks žmogus kaip Greta, kelias veda tik į priekį“.

Vos kiek daugiau nei prieš mėnesį klausytojus nustebinęs savo kūrybos daina „Anna“, šiandien J. Lapatinskas iš savo burtų knygelės traukiasi dar vieną nuotaikingą ir vasara kvepiantį kūrinį. Paklaustas, kaip jam tai pavyksta, žinomas atlikėjas nusišypso: „Muzikoje esu jau ne pirmus metus. Visus tuos metus, nuo paauglystės dainavau kitų kurtą muziką, tuo mėgavausi ir mėgaujuosi iki šiol, – atvirauja J. Lapatinskas. – Iš ten gali tiek daug išmokti. Visą laiką kūriau, tik kartais per mažai, o kartais per daug – tiesiog augau kaip autorius. Taip metai po metų kaupėsi nebaigtos dainos. Kai kurie lapai jau buvo pageltę, bet išsaugoti. Dabar manau, kad dainos tiesiog turėjo subręsti. Neslėpsiu – dainų skrynelė pilna ir noro jomis pasidalinti tikrai yra“.

Pasakodamas apie kūrybą savo gyvenime, J. Lapatinskas taip pat prasitarė, kad naujosios dainos „Slėpynės“ užuomazgos gimė dar praeitais metais, tačiau, pasak atlikėjo, svarbiausia yra dainos branda ir išbaigta kokybė: „Nepaisant to, kad šie pastarieji mėnesiai be abejo buvo nestandartiški kiekvieno gyvenime, galiu išduoti paslaptį, kad daina „Slėpynės“ sukurta dar 2019 metų rudenį, – teigia dainininkas. – Tačiau, jei galvojate, kad koronavirusas man gali sumaišyti kortas kūryboje – klystate. Įrašyti dainas man niekada nebuvo sunkiausias darbas. Ypatingai kai dainuojant aš jaučiu malonumą ir pasitenkinimą, tačiau štai vertinti save – visa tai užtrunka“, – šypsosi J. Lapatinskas.

Tai, kad su branda kartu ateina ir patirtis, ko gero nepaneigtų niekas. Žvelgiant į save, savo kūrybą ateina noras ne tik paleisti dainą į laisvę, bet paleisti ją tokią, kuri galėtų spindėti tarp kitų kūrinių.

Dainą kūriau remdamasis tikrais įvykiais. Tai atradimai, mano gyvenime trukę gal trejus metus, o gal ir daugiau.

Kaip teigia atlikėjas, „Slėpynių“ neįsivaizduotų be savo komandos narių: „Dainą į rėmus galutinai sustatė ir didelį prodiuserio darbą atliko Mario Kernn. Teko nemažai pasiginčyti dėl tam tikrų detalių, tačiau noriu padėkoti Mariui, kad šis savo darbą ilgai gynė, nes finale liko visiškai teisus, – juokiasi Justinas. – Su manimi jam nebuvo lengva, nes kaip visada pradedantieji kūrėjai turi savo nuomonę, bet finale vis tiek laimi patirtis. Išties, Mario Kernn padėjo sukurti gražią ir stiprią dainą, galinčia tapti vasaros hitu. Bet kad ir kaip ten bus, pirmiausiai tiesiog malonu pasidalinti muzika su klausytojais.“

Tačiau kas gi tos „Slėpynės“? Kas lėmė šio kūrinio atsiradimą? „Daina „Slėpynės“ – apie amžiną vyro ir moters slėpimąsi, apie paprastus gamtos dėsnius ir kaip gera kartais jų laikytis. Dainą kūriau remdamasis tikrais įvykiais. Tai atradimai, mano gyvenime trukę gal trejus metus, o gal ir daugiau, – atvirauja J. Lapatinskas. – Labai noriu padėkoti daugybei žmonių, buvusių aplink, o ypatingai savo brangiausiam žmogui – žmonai. Ji – moteris, kuri moka mane nustebinti ir priminti daug seniai užmirštų dalykų.“

Vis dėlto reikia nepamiršti, kad vis daugiau atlikėjų keliasi iš virtualios erdvės į gyvą kontaktą su savo gerbėjais – koncertinius turus po įvairiausias vietas. Tai, kad kalendorius vėl pradėjo pildytis, neslepia ir J. Lapatinskas: „Galiu drąsiai teigti, kad nors ir karantinas buvo kažkas netikėto gyvenime, tačiau pagrindinė taisyklė „kas dirba, tas turi“ liko galioti. Negaliu sakyti kad pasirodymų nėra. Dar praeitą savaitę grojome Vilniuje, Neries upe plaukiančioje baržoje pakrante pasivaikščioti atėjusiems žmonėms, – pasakoja dainininkas. – Visas birželis ir liepa beveik užpildyti grįžtančiomis privačiomis šventėmis. Koncertų mažiau, tačiau tai nereiškia, kad jiems nereikia ruoštis, gal net atvirkščiai: imu galvoti ir apie autorinius koncertus po atviru dangumi. Laisvu laiku mokausi groti gitara, būgnais. Kuriu, ruošiu ir tobulinu autorinę akustinę programą, kurią labai norėčiau pristatyti rudenį. Planų tikrai yra, tik čia labai tiktų posakis: žmogus planuoja – Dievas juokiasi“.

Uždaryti, tačiau nenugalėti. Taip būtų galima pavadinti romantiškąjį atlikėją bei visą grupę. Pasak J. Lapatinsko, net ir esant tokioms aplinkybėmis muzikinė komanda rado būdų kaip kūrybiškai išspręsti naujosios dainos muzikinės dalies įrašymą.

„Įrašyti kūrinius, pasirodo, buvo kur kas sunkiau nei aš galvojau, – juokiasi dainininkas. – Teko daug padirbėti namuose, tačiau ne tik man, bet ir visai kolegų komandai. Gitaros, boso ir daugelį kitų garso takelių įrašė profesionalūs muzikantai iš savo namų.“

Kaip teigia Justinas, vis dėlto prieš pradedant visus darbus iškilo esminis klausimas: ar tikrai to reikia? „Karantinas tikrai įdomi gyvenimo patirtis. Nei vienas iš mūsų negali plačiau papasakoti, kas laukia, nes tiesiog niekas to dar neišgyveno, – samprotauja atlikėjas. – Daugelis tautiečių tam buvo nepasiruošę ir vis dar tvyro nežinomybė, kada tai pasibaigs. Kurti toliau yra ne ką mažesnis iššūkis. Pirmiausia, susidūriau su egzistenciniais klausimais: kam man to reikia, kam leisti dainas, jei nebus koncertų, kam ruoštis albumo ar kitų dainų leidimui ar planuoti ateitį, kuri, velniai žino, kokia bus. Tačiau praėjus pirmai karantino savaitei, kai vidinė panika kiek aprimo, atsakiau sau į visus klausimus. Aš noriu pasidalinti kūriniu su žmonėmis. Aš noriu nepaleisti muzikos, kuri buvo visą laiką šalia. Jei teks daryti kažką kito – mielai tai darysiu, jei tik darbo metu mano ausis pasieks muzika.“

Tačiau reikia nepamiršti ir naujojo kūrinio pavadinimo – „Anna“. Paklaustas, kas gi toji paslaptingoji moteris, dainininkas nusišypsojo ir atskleidė daugiau apie pačią dainą. „Šį kūrinį išgirdau dar ruošdamasis praėjusiam „Eurovizijos“ atrankos etapui, bet vis rasdavau priežasčių jo neįrašyti ar nepabaigti, – apie dainos priešistorę pasakoja J. Lapatinskas. – Kūrinį sukūrė Donatas Kelmelis. Su juo teko ne kartą stovėti scenoje ir patirti smagių koncertinių akimirkų. Jo kūrinys įstrigo atmintyje tarsi gerai išmoktas eilėraštis vaikystėje. O kas gi toji „Anna“? Ją turbūt kiekvienas atrastume savo gyvenime. Manoji Anna padeda man, kai jau neįmanoma eiti toliau ir veda kai kelias atrodo jau pasibaigęs. Anna neleidžia pasiduoti ir visada parveda namo. Ji visada apkabina ir supranta.“

Lyg vienišas vilkas ar į jūrą išplaukęs jūreivis, vaizdo klipe su motociklu važinėjantis atlikėjas pasakojo, kad bandė perteikti savosios „Annos“ beieškančio žmogaus žinutę: „Vaizdo klipe bandėme pavaizduoti ieškanti žmogų. Keliaujantį savo keliu, kiekvieną dieną gal kitu, o gal ir tuo pačiu keliu. Tris dienas su Justinu Stanislovaičiu kėlėmės su aušra ir išriedėdavome keliais. Teko keltis penktą ryto ir gaudyti rytinę saulę, bet tai tikrai nėra iššūkis su kuriuo nesusidorotume. Net nulipti nuo motociklo ledinėmis rankomis man buvo daugiau egzotika nei bausmė.“

J. Lapatinskas teigia, kad prie kūrinio prisidėjusi komandą nutarė šią dainą skirti šių dienų herojams: „Prie dainos kūrybinio proceso prisidėjo daug žmonių, todėl bendru sutarimu nusprendėme šį kūrinį skirti COVID-19 pandemijos laikotarpiui. Šia daina norime padėkoti visiems, kas palaiko mūsų visuomenę: nuo parduotuvėse dirbančio sandėlininko iki medicinos darbuotojo. Visiems žmonėms, kurie rūpinasi šalia gyvenančiais senoliais ir visiems, kurie padeda nepamiršti iš kur ir kas tokie esame. Ačiū Jums!“

„Eurovizijoje esu ne naujokas. Paskutinis dalyvavimas, galiu pasakyti, buvo tikrai įdomus. Dainos keitėsi, dainavome lietuviškus hitus, užsienio kūrybos dainas... Rinkome dainą, atlikėją. Na, išvažiavo tą kartą Vaidas ir Monika. Po tos mišrainės buvau tikrai nusprendęs pagailėti savęs, – atvirai teigia į Eurovizijos atrankų šurmulį sugrįžęs atlikėjas. – Tačiau praėjo šiek tiek laiko. Kartas nuo karto gaudavau pasiūlymų dalyvauti su užsienio kūrėjų siūlomomis dainomis. Tačiau, kadangi esu įsitikinęs, kad Lietuvą turi atstovauti kūrinys, sukurtas Lietuvoje, teko ieškoti kitų variantų nei pasiūlyti kitų šalių atstovų. Ir radau – „High way story“.

Pasakodamas apie apsisprendimą dalyvauti tarptautinio muzikinio projekto atrankose, Justinas atvirauja, kad dainos pamatus jau kurį laiką nešiojo savo mintyse. „Svarbiausia – žinoti, kokios dainos nori. Ją jau kurį laiką niūniavau mintyse, – šypsodamasis teigia dainininkas. – Pastarieji metai buvo gana nelengvi, tad patirties pasisėmiau su kaupu. Labai daug davė ir dėstytojų suteiktos muzikinės žinios dėl kurių esu jiems be galo dėkingas. Visos patirtys privertė griebtis rašiklio ir dainos pamatus, pastatytus mintyse, perkelti į popieriaus lapą.“

Tačiau, pasak J. Lapatinsko, tai tik dalis viso darbo. „Perkelti mintis į popieriaus lapą, tai tarsi pradėti statyti namą. Tačiau juk jam reikia ir sienų, grindų, stogo ir panašiai, – juokiasi Justinas. – Dainos žodžius ir melodiją kūriau aš, tačiau esu kūrėjas – atviras pasiūlymams, įvairiems sprendimams ar konstruktyviai kritikai, todėl džiaugiuosi komandoje turėdamas Justiną Stanislovaitį, kuris davė daug muzikinių idėjų ir inspiracijų eiti į priekį. Sakyčiau, kad dviguba jėga kurtas bendras muzikinis darbo vaisius jau užkoduotas prasiveržti dvigubai stipriau“.

Lietuva dar nėra pakilusi aukščiau 6-osios vietos Eurovizijoje. Ko reikia mūsų šaliai, kad patektume tarp 5 geriausių? Į šį klausimą J. Lapatinskas atsako paprastai. „Lietuvai nieko netrūksta. Visi atlikėjai, kurie yra buvę išsiųsti į šį konkursą, padarė viską ir dar daugiau, – palaikydamas kolegas teigia atlikėjas. – Sudainavo gerai, atrodė pasitempę – tikri lietuviai. Eurovizija yra pilnai politinis žaidimas, kuriame laimi geri kūriniai, gavę gerą pradinį startą prieš Eurovizijos pagrindinę sceną. Tad po tiek metų, deja, tačiau tenka pripažinti, kad kaip ir Lietuvos konkursuose, taip ir pasauliniuose – tiesa ir šviesa ne visada nulemia realią vietą turnyrinėje lentelėje. Todėl nuoširdžiai linkiu visiems lietuviams didžiuotis savo Eurovizijos atstovais, nes jie gėdos dar nėra padarę.“

Jau visai netrukus į Eurovizijos atrankų sceną su daina „High way story“ lipsiantis J. Lapatinskas atvirauja, kad žiūrovus bandys papirkti ne šou, o būtent tuo, dėl ko ir yra pats šis konkursas – muzika. „Kūrinys, su kuriuo esu atrinktas dalyvauti nacionalinėje Eurovizijos atrankoje, yra sukurtas mano paties, todėl žinau jo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tikrai nemanau, kad plunksnų kepurė ar ryškūs drabužiai reikalingi pirmoje atrankoje. Žiūrovai išvys paprastą vaikiną su melodinga daina ir gerai surepetuotais pritariamaisiais balsais. Tikiu, kad ne blizgučiai ir besieliai daiktai, o kaip tik – muzika jungia žmones ir priverčia per kūną nubėgti šiurpuliukus. Tačiau ar to pakaks? Pamatysim“, – su šypsena teigia atlikėjas.

Belaukdami birželio ir Tarptautinės vaikų gynimo dienos žinomi Lietuvos žmonės, pramogų pasaulio žvaigždės bei sporto entuziastai suvienijo jėgas bendram tikslui – aukoti ir padėti Rusnės specialiosios mokyklos auklėtiniams įgyvendinti savo svajones.

Tarptautinę vaikų gynimo dieną Rusnę pasiekė suping.lt įkūrėjo ir profesionalaus trenerio Mark Gurskij suburta komanda, kuri pirmą kartą Lietuvoje irklentėmis Nemunu plaukė net 460 kilometrų.

Projekto iniciatorius tikina, jog norėjosi į šią progą bei visą projektą atkreipti kuo didesnį visuomenės dėmesį. „Mes nusprendėme, kad mums neužteks tiesiog paskelbti dar vieną gražią iniciatyvą. Visa mūsų komanda – irklenčių sporto entuziastai, Tarptautinę vaikų gynimo dieną pasitikome Rusnėje, Nemunu irklentėmis nuplaukę 460 kilometrų. Viso projekto metu raginome žmones domėtis Rusnės specialiąja mokykla ir aukoti lėšas jos auklėtiniams, vaikams, kurie taip pat svajoja turėti išskirtinę vasarą. Suaukotus pinigus skirsime šio miesto vaikų specialiosios mokyklos auklėtinių svajonių įgyvendinimui – o jie jau patys rinksis, ko norėtų labiausiai“, – apie projektą pasakojo M. Gurskij.

Projekto dalyviai džiaugiasi, kad keliaudami irklentėmis Nemunu ir nakvodami vis skirtingose vietose susipažino su daug geros valio žmonių, kurie išgirdę apie projektą spausdavo ranką už pasiryžimą, netradicinę idėją ir tokį iššūkį bei prisidėjo savo gerumu, aukomis.

„Tiesą pasakius, supratome, kad nuovargis, kurį manėme sukaupę viso plaukimo metu išgaravo tą pačią sekundę, kai pasiekę Rusnę išvydome mūsų laukiančius Rusnės specialiosios mokyklos vaikus. Jų susidomėjimas irklenčių sportu, tuo, kaip mes galėdavome po aštuonias valandas per dieną išstovėti ant irklentės ir noras visko išmokti patiems tik dar kartą patvirtino, kad tokios gerumo iniciatyvos turi būti kasdienybė. Tai nepakartojamai nuostabūs vaikai, kuriems norisi atiduoti viską, kas geriausia pasaulyje. Jie mus priverčia susimąstyti, kas yra tikrasis žmogiškumas ir koks jis svarbus. Tikimės, kad šis mūsų plaukimas taps kasmetine tradicija ir prisijungs dar daugiau žmonių“, – po rekordinio plaukimo kalbėjo M. Gurskij. Tuo tarpu visą projekto komandą pasitikę Rusnės spec. mokyklos auklėtiniai, mokyklos direktorius Romualdas Blechertas bei Šilutės rajono savivaldybės administracijos vadovė Dalia Drobnienė savo dėkingumą išreiškė dainomis bei vaikišku koncertu. „Nesvarbu, kokia auka mus pasieks, svarbiausia, kad jūs atkreipėte dėmesį į mūsų mokyklą, į mūsų miestelį. Jau vien tai mums yra ypatingas įvertinimas“, – dėkojo mokyklos direktorius ir kvietė komandą pailsėti bei pavakaroti Rusnėje, o vaikai džiaugėsi irklenčių sporto mini pamokėlėmis.

Prie „460! Rekordinio plaukimo“ Nemunu irklentėmis projekto prisijungė „Power Hit Radio“ laidų vedėja Raminta Vyšniauskaitė, LNK žinių vedėja Agnė Zacharevičienė, dainininkas Justinas Lapatinskas, grupės „4Fun“ būgnininkas Laimonas Staniulionis, dainininkas Lukas Pačkauskas, šuolininkas į vandenį Ignas Barkauskas, Mindaugas Plukys ir kiti pramogų pasaulio atstovai, suping.lt komanda.

Būrys susivienijo kilniam tikslui – aukoti ir padėti Rusnės specialiosios mokyklos auklėtiniams įgyvendinti savo svajones. Projektas baigsis birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną Rusnėje.

Projekto komanda startavo gegužės 25 d. iš Druskininkų sav., Lipliūnų kaimo, o praėjus dviem dienom dalyviai irklentėmis jau buvo nuplaukę apie 130 kilometrų ir sustojo nakties poilsio netoli Birštono. Projekto iniciatorius M. Gurskij neslepia, jog iššūkis tikrai ne iš lengvųjų ir reikalauja daug fizinės jėgos, valios ir ryžto. „Galiu pasidalyti pirmaisiais įspūdžiais. Žinoma, mums labai smagu plaukti, puiki kompanija susirinko, dar nė vieno iš mūsų neapleido jėgos ir noras. Nepaisant to, kad didžiąją laiko dalį mums tiesiai į veidus pūtė vėjas, o Nemuno srovė bandė kantrybę savo nenuspėjamumu, kiaurai košė lietus ir kruša, vieni kitus motyvuojam ir plaukiam toliau. Neklauskite apie sunkumus pasinaudoti tualetu“, – juokavo M. Gurskij.

Tiesa, tiek laiko praleidžiant kartu išryškėja visų dalyvių charakteriai, būdo bruožai, atsiskleidžia talentai. Projekto nariai džiaugiasi, jog vienas dalyvių – inžinierius Justinas Bielskis, pasirodė, yra puikus virtuvės šefas. Jo dėka ant stalo net ir primityviomis sąlygomis garuoja makaronai su lašiša ir grietinėlės padažu. Pasak M. Gurskij, Justinas yra griežtas virėjas ir valgyti vos užsigeidus neleidžia, mat tam turi būt laikas ir vieta, o kilometrų prieš akis dar apsčiai.

Prie „460! Rekordinio plaukimo“ Nemunu irklentėmis projekto penktadienį ketina prisijungti „Power Hit Radio“ laidų vedėja Raminta Vyšniauskaitė, o savaitgalį – LNK žinių vedėja Agnė Zacharevičienė. Abi žinomos moterys įsitikinusios, jog tarptautinė vaikų gynimo diena yra puiki proga prisiminti visus vaikus, išreikšti rūpestį dėl jų ateities, pagerinti laisvalaikio, lavinimosi galimybes ir padėti gyventi tikrą, smagų, vaikišką gyvenimą.

Prie projekto taip pat prisijungė dainininkas Justinas Lapatinskas, grupės „4Fun“ būgnininkas Laimonas Staniulionis, LNK žinių vedėja Agnė Zacharevičienė, dainininkas Lukas Pačkauskas, šuolininkas į vandenį Ignas Barkauskas, Mindaugas Plukys ir kiti pramogų pasaulio atstovai, suping.lt komanda. 

Trumpasis numeris aukoms – 1419 (skambučio ir trumposios žinutės kaina – 2 Eur. Trumpojoje žinutėje tekstas nebūtinas).