Nuo šiol lietuviškai ir angliškai neklabantys vairuotojai „Bolt“ programėlėje pažymėti anglišku žodžiu „Basic“ (liet. pagrindinis). „Bolt“ aiškina, kad vairuotojus atskiria ne dėl kalbos, o automobilių – šioje kategorijoje automobiliai prastesni.

„Žmonės gali pagal savo kišenę, pagal savo poreikį rinktis paslaugą. Lieka standartinė kategorija „Bolt“, kuri yra ta pačia kaina, kaip anksčiau, ir atsiranda šiek tiek pigesnė, kur galimai bus prastesnės kokybės automobiliai“, – aiškino „Bolt Lietuvoje“ vadovas Andrius Pacevičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Bolt“ viliasi, kai daugiau kategorijų, paslaugų kokybė gerės. Dauguma vilniečių sutinka, kai rinktis yra iš ko – geriau.

„Iš vartotojo pusės turbūt visada gerai yra turėti pasirinkimą. Jeigu nori, kad greičiau atvažiuotų, ir mokėti pigiau, tai gal visai gali rinktis ir tai“, – savo nuomonę išsakė pakalbintas vilnietis.

„Manau, kad būtų gerai išmokti kalbas, nes tu gyveni šitoj šaly, tu turėtum žinot tas kalbas bent minimaliai“, – šiek tiek kitokios nuomonės laikėsi kita vilnietė.

Tarp užsieniečių ir mokančių kalbas pavežėjimo kainos, anot „Bolt“, skiriasi apie 6 proc. Pavežėjai sako, dauguma klientų nė nenori mokėti mažiau.

„Po pakeitimų absoliuti dauguma keleivių važiuoja ir daug didesnis srautas pasidarė toje kategorijoje, kur yra aukštesnės kokybės automobiliai ir vairuotojai, gebantys kalbėti lietuviškai arba angliškai“, – teigė kurjerių ir vairuotojų asociacijos pirmininkas Dalius Rudokas.

Kad nemokantys anglų ir lietuvių baudžiami mažesniu užsakymų skaičiumi, pigesniu pavežėjimu, vadinasi ir uždarbiu, žmogaus teisių atstovams neatrodo normalu.

„Pagrindo kelti klausimą dėl diskriminacijos tikrai yra, tačiau problema ta, kad vairuotojai yra laisvai samdomi žmonės, t. y. jie paprastai dirba pagal individualią veiklą, ir tokių žmonių Lietuvos įstatymai kol kas neapsaugo, tai yra pilkoji zona“, – sakė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė.

Seimo nariai keletą metų bando priversti pavežėjus su keleiviais bendrauti lietuviškai. Raimundas Lopata sako, kad lietuvio konstitucinė teisė yra viešąsias paslaugas gauti lietuvių kalba, tačiau įstatymo pataisų vis dar nėra.

Pagrindo kelti klausimą dėl diskriminacijos tikrai yra.

„Jos dar tobulinamos. Rudens sesijoje bent jau tikrieji iniciatoriai žada, kad pasieks“, – informavo R. Lopata.

Tačiau net ir besimokantys lietuvių kalbos susiduria su kita problema – egzaminai, anot R. Lopatos, vyksta vienąkart per du mėnesius. „Tie, kurie turi leidimą gyventi ir dirbti, išklausę kalbos kursus turi dar gauti jų sertifikatą arba laikyti egzaminą Nacionalinėje švietimo agentūroje. Yra nusiskundimų, kad per retai organizuojami šitie egzaminai“, – sakė ji.

Kol lietuvių kalbos klausimas neišspręstas, „Bolt“ iš užsieniečių reikalauja anglų kalbos sertifikatų.

Nėra lengva tiksliai išsiaiškinti, kiek šiandien Lietuvos gyventojų moka kalbėti tarmiškai, nors naujausi tyrimai rodo, kad apie pusę apklaustų respondentų moka tarmę, o dalis jų teigė, kad norėtų mokėti tarmiškai. Vis dėlto, tarmių gyvybingumą lemia keletas skirtingų faktorių, tokių kaip nuostatos ar perdavimas iš kartos į kartą.

Kažin ar daugelis girdėjęs dzūkus sakant: „Gerau su razumnu pamesc, negu su durnium rasc“ arba „Atbulom rankom darysi, atbulais dancim ir valgysi“. O vakarų aukštaičius klausiant: „Paršokai par šunį, nebeparšoksi par uodegą?“ „Ar arkle biletą tùri, ka eini viduriu gatves?“

Siekiant priminti apie lietuvių kalbos įvairovę lauko reklamos įmonė „JCDecaux Lietuva“ kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) inicijavo kampaniją, kurios metu Lietuvos miestų gatvėse pasirodė daugybė tarmiškų posakių, atkeliavusių iš skirtingų etnografinių regionų atstovų – dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių ir žemaičių – lūpų.

„Pastarąją kampaniją įkvėpė mūsų ankstesnis projektas apie senąją lietuvių kalbą „Dabar išnyks mažiau“. Gatvėse pasirodę tarmiški posakiai sulaukia įvairių žmonių reakcijų ir kelia diskusijų apie mūsų kalbą, jos atvirumą ir lankstumą. Kartais keistai ar net juokingai skambantys tekstai lydi miestiečius keliaujant į darbą ar parduotuvę, laukiant autobuso ar stovint kamštyje. Kampanija tapo puikia proga priminti, kad kiekviena tarmė yra reikšminga identiteto dalis ir nesvarbu, ar esi žemaitis, jau seniai gyvenantis Vilniuje, ar aukštaitis Telšiuose“, – sakė „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes – aukštaičių ir žemaičių. Bet tarmės skyla ir dar smulkiau – į patarmes, o šios savo ruožtu gali būti skirstomos į dar smulkesnius vienetus – šnektas ir pašnektes. VLKK pirmininkė dialektologė dr. Violeta Meiliūnaitė teigia, kad atskirų valstybių tarmių ir bendrinių kalbų santykiai verti gero trilerio, nes iš pradžių, valstybių aušroje, bendrauta kalbų variantais, kuriuos šiandien pavadiname tarmėmis.

M. Savičiūtės nuotr.

„Kuriantis valstybėms ir klostantis socialinėms struktūroms nuolat tenka pasitelkti visuomeninį susitarimą. Bendrinė kalba yra ne kas kita, o visuomeninis susitarimas, bendrasis vardiklis, skirtas susikalbėti iš skirtingų valstybės vietų kilusiems gyventojams. Ir tai pasakytina ne tik apie Lietuvą, tai bendroji schema. Juk ir Dantės „Dieviškoji komedija“ rašyta Toskanos dialektu. Bendrinė kalba dažniausiai kuriama kažkurios iš tarmių pagrindu. Kaip ta tarmė pasirenkama? Priklauso nuo istorinių aplinkybių – gal ta vietovė ekonomiškai stipriausia, todėl jos tarmė laikoma prestižine; gal tos tarmės tekstai labai išsklido po pasaulį; gal toje vietoje įkurta valstybės sostinė... Bet didžiausia klaida, kurią esame linkę daryti – supriešinti tarmes ir bendrinę kalbą. Būtų puiku, jei tarmėse rastume tai, kas papildo, išplečia bendrinę kalbą, o ne suteiktume tarmės kalbėtojai nemokšos kaimiečio etiketę. Juk tarmė terodo, kad esi įsišaknijęs į tam tikrą vietą. Tad tokios etiketės iš esmės prilygsta teiginiui, kad jei esi kilęs iš tam tikros vietos, tai pagal nutylėjimą esi menkesnis nei žmogus iš prestižinio regiono“, – teigė dr. Violeta Meiliūnaitė.

Prie tarmių kampanijos prisidėjo lietuvių kalbą tyrinėjantys specialistai. Vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės Joniškio šnektos pavyzdžius parinko žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė. Žemaitiškus posakius pateikė žemaičių tarmės tyrėjas dr. Juozas Pabrėža. Vakarų aukštaičių (sūduvių) posakiais pasidalijo buvusi Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja Marija Žvinakevičienė. Dzūkiškus pasakymus atrinko Lietuvių kalbos instituto mokslininkė dr. Vilija Ragaišienė.

Žodis „Lietuva“ JAV prezidento kalboje nuskambėjo 12 kartų.

Pradžioje – apie Vilnių bei paraginimas Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai atsistoti, kai apie jį kalba. „Amerika niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Beje, turite gerą prezidentą“, – pagyrė J. Bidenas.

Tada apie NATO vienybę ir Rusijos agresiją.

„Nesvyruosime. Aš rimtai. Mūsų įsipareigojimas Ukrainai nesilpnės. Stovime už laisvę – šiandien, rytoj ir tiek, kiek reikės“, – tvirtai sakė JAV prezidentas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

J. Bidenas – tik antras istorijoje JAV prezidentas, atvykęs į Lietuvą. Praėjo daugiau nei 20 metų nuo George'o Bush'o, tuomet, greta stovėjusio Valdo Adamkaus žodžiais tariant, stipriausio Baltijos šalių advokato dėl narystės NATO. Kai V. Adamkus atvyko pasiklausyti ir šio Amerikos prezidento, minia jį pasitiko ovacijomis.

Kalba prasidėjo prieš 20 val., o žmonės į VU kiemą įleisti nuo 16 val. Plieskė saulė, du žmonės kieme nualpo.

Kiek žmonės laukė? „Mes kokias 3 valandas eilėj buvom. Ir čia dar valandą irgi pralaukėm, bet buvo verta,“ – teigė vilnietis Saulius.

Žiūrovai turėjo pereiti patikrą, kokia būna oro uoste. Draudžiama įsinešti net vėliavas. Mažas JAV, Lietuvos ir Ukrainos vėliavėles amerikiečiai išdalino vietoje.

Apie keturias valandas prie pakylos stovėjo ir Lietuvos ministrai: energetikos – Dainius Kreivys, kultūros – Simonas Kairys, susisiekimo – Marius Skuodis, taip pat Seimo vicepirmininkai. Tiek stovėjo ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. O VIP ložėje, kurioje svečiai galėjo ateiti prieš pat kalbą, ne tik buvę ir esamas prezidentai, bet ir Kauno bei Šiaulių merai, Seimo komitetų pirmininkai. Taip sudėliojo amerikiečiai.

L. Balandžio nuotr.

„Pats šiek tiek nepatogiai jaučiausi. Na, bet teko pabūti“, – komentavo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

L. Kasčiūnas sakė, kad stipresnių žodžių, už nuskambėjusius prieš 20 metų, neišgirdo.

„Kas bus Lietuvos priešas, tas bus ir JAV priešas“, – pacitavo G. Bush'o žodžius L. Kasčiūnas.

„Bet tai turbūt liudija, kad mes jau tą etapą praėję. Tai liudija tai, kad mūsų laisvė ir valstybingumas jau yra tokiame etape, kad jis niekam nebekelia abejonių“, – pridėjo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis klausėsi į švarko kišenę įsidėjęs Ukrainos vėliavėlę.

„Klausiau ir ukrainiečio akimis, ir ausimis, ir širdimi“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

Ir sakė, kad tikėjosi aiškesnių formuluočių.

„Na, jeigu taip labai pozityviai interpretuot – turėkit viltį, Vašingtone gal sutvarkysime jūsų reikalus. Bet to neišgirdau taip, kaip norėjau“, – pasidalijo Ž. Pavilionis.

Kitas NATO viršūnių susitikimas – Vašingtone. O į šio susitikimo, vykusio, cituojant CNN, buvusioje sovietų vasalinėje valstybėje, kuri suklestėjo dėl NATO, J. Bidenas gavo beveik viską, ko norėjo. Įtvirtino save kaip Aljansą išplėtusį lyderį. Kad Turkija nebeblokuotų Švedijos tapimo 32-ąja nare, J. Bideno administracija dirbo kelis mėnesius.

Ir nors Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atvažiavo su priekaištu, kad neva bloko atsisakymas Ukrainai pasiūlyti terminus yra absurdas, svarbiausias NATO lyderis J. Bidenas nuosekliai laikėsi savo pozicijos. Ukrainos narystė dabar reikštų pražūtingą eskalaciją. Tuščių lūkesčių nekėlė ir prieš Vilnių. Bet Kyjivui užtikrinta tolesnė ir dar didesnė parama.

Beje, ir J. Bideno kaklaraištis – Ukrainos spalvų.

Nesvyruosime. Aš rimtai. Mūsų įsipareigojimas Ukrainai nesilpnės. Stovime už laisvę – šiandien, rytoj ir tiek, kiek reikės.

„Kai Vladimiras Putinas ir jo teritorijų ir galios troškimas pradėjo brutalų karą prieš Ukrainą, jis tikėjo, kad NATO susiskaldys. Tikėjo, kad NATO nebeliks. Jis manė, kad mūsų vienybės nebeliks, kad po pirmo išbandymo mes sugriūsime. Jis manė, kad Vakarai yra bailūs, bet jis klydo“, – savo kalboje teigė J. Bidenas.

Anot Amerikos žiniasklaidos, čia J. Bidenui taip pat reikėjo priminti savo šalies mokesčių mokėtojams, kodėl jų milijardai ir toliau turi būti siunčiami į Kyjivą. Tai tampa jo naujos rinkimų kampanijos problema. Kaip ir dažnai pabrėžiamas amžius – 80 metų prezidentas praleido šalių lyderių vakarienę Prezidentūroje ir tai Amerikoje ir vėl atkreipė jo dėmesį į metus.

Viešumoje šiltas ir paprastas, bet už uždarų durų – nuožmus ir griežtas „dėdė Joe“ perrinkimo sieks kitą rudenį. Tad teoriškai tai buvo kreipimasis į Lietuvos žmones, bet realybėje – transliacija į Ameriką. Kalboje – ir kitos temos svarbios demokratų rinkėjui. Pavyzdžiui, klimato kaita.

„Gera kalba, akcentai Lietuvai. Ir šiaip tokia protinga, gera kalba“, – pakomentavo VU profesorius Vytautas Kasiulevičius.

Besistebintiems, kaip Amerikos lyderis sugeba 20 min. sklandžiai kalbėti neužmesdamas akies į lapus, atsakymas iš abiejų šonų – prezidento permatomuose sufleriuose tekstą gali matyti tik jį skaitantis asmuo.

„Prašau pagalbos verčiant LT titrus į LT kalbą. Mylėti be sėklų kaip ir suprantama. Bet kodėl Skumbrė yra Šventa?“ –  ketvirtadienio vakarą vaizdu iš JAV prezidento kalbos dalijosi renginių organizatorius Jogaila Morkūnas.

Nuotraukoje matyti, kad lietuviškai parašyta: „tave myli, be sėklų. Šventoji skumbrė.“ 

Šis vaizdas užfiksuotas Simono Daukanto aikštėje, kur į VU kiemelį netilpusiems žmonėms, J. Bideno kalba ekranuose buvo transliuojama su lietuviškais titrais.

Anglų kalboje yra naudojama frazė „Holy Mackerel“, o tai pažodžiui verčiama kaip „Šventoji skumbrė“, tačiau ši frazė naudojama nuostabai išreikšti.

Žodžiai „Be sėklų“ yra greičiausiai vertimo klaida, mat JAV prezidentas stebėjosi, kad žmonės kalbos klausosi atsistoję ir sakė „No seats“, kas reiškia – nėra vietų.

Keliasdešimties minučių trukmės JAV prezidento J. Bideno kalbą VU gyvai stebėjo tūkstančiai žmonių.

Apie 600 žmonių pateko į patį VU Didįjį kiemą ir turėjo galimybę J. Bideną pamatyti gyvai. Dar daugiau žmonių JAV prezidento kreipimosi klausėsi jo prieigose per įrengtus lauko ekranus. Istoriniame universiteto kieme kalbą stebėjo ir Lietuvos vadovai, kiti politikai ir kviestiniai svečiai.

Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Baigęs sakyti kalbą karo akademijos absolventams 80 metų demokratas ruošėsi grįžti į savo vietą, bet, kaip atrodo, už kažko užkliuvo ir pargriuvo. Karinių oro pajėgų personalas padėjo jam atsikelti ir po akimirkos prezidentas jau sėdėjo savo vietoje.

Keldamasis J. Bidenas parodė į daiktą, už kurio, matyt, užkliuvo. Tas daiktas buvo panašus į nedidelį juodą smėlio maišą.

Baltųjų rūmų komunikacijos direktorius Benas LaBoltas netrukus po incidento tviteryje parašė, jog prezidentui viskas gerai.

„Ant scenos buvo smėlio maišas“, – sakė jis.

J. Bidenas yra vyriausias JAV prezidento pareigas kada nors ėjęs asmuo, o 2024-ųjų rinkimuose ketina siekti antrosios kadencijos. Remiantis oficialia gydytojo šiais metais paskelbta ataskaita, jis yra fiziškai sveikas, be to, reguliariai mankštinasi.

2020-ųjų lapkritį, netrukus po to, kai laimėjo rinkimus prieš tuometinį prezidentą Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą), J. Bidenas žaisdamas su šunimi susilaužė koją.

Jis trečiadienį atmetė Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą, kuriame šis prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą pakeisti švietimo įstaigų vadovų pareigybių aprašymus ir panaikinti juose nustatytą specialųjį reikalavimą mokėti tautinių mažumų mokomąją kalbą, tai yra lenkiškai arba rusiškai.

LVAT teigimu, valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų steigėjai turi teisę pasirinkti kvalifikacinius reikalavimus, labiausiai atitinkančius švietimo įstaigos veiklos pobūdį, tikslus, teikiamas paslaugas, ir juos nurodyti įstaigos vadovo pareigybės aprašyme.

Anot teismo, nagrinėjamu atveju nustatytas papildomas specialusis reikalavimas mokėti tautinių mažumų kalbą yra susijęs su biudžetinės įstaigos darbuotojo pareigybei priskiriamų funkcijų specifika, todėl jis negali būti laikomas neteisėtu ir diskriminaciniu.

2020 metais patvirtintuose Vilniaus rajono švietimo įstaigų, kuriose mokomasi tautinių mažumų kalbomis, vadovų pareigybių aprašymuose yra nustatytas specialusis reikalavimas labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą.

„Vadovui būtina betarpiškai bendrauti su mokiniais, jų tėvais ir kolektyvu. Negebėdamas bendrauti kalba, kuria vyksta ugdymas, vadovas negali tinkamai formuoti mokyklos kultūros, puoselėti tautinio, etninio ir kalbinio identiteto, kultūros tradicijas bei atliepti švietimo įstaigos bendruomenės poreikių“, – anksčiau yra sakiusi tuometinė Vilniaus rajono savivaldybės merė Marija Rekst.

2021 metais Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse minėtą savivaldybės dokumentą apskundė teismui. Pernai sausį Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat atmetė šį skundą.

– Kada tėvai emigrantai atsiduria ant pasirinkimo slenksčio – grįžti ar likti?

– Statistika rodo, kad dažniausiai grįžta jaunos šeimos, priklausančios 25–35 metų amžiaus grupei. Ant pasirinkimo slenksčio jie atsiduria, kai vaikai sulaukia mokyklinio amžiaus ir jiems reikia pradėti lankyti mokyklą. Kuo ilgiau žmonės išgyvenę svetur, tuo rečiau nutaria krautis lagaminus namo. Tai natūralu, nes tuomet atsiranda ir kalbos barjeras, ir būna sunkiau integruotis. Tad po 16–17 metų gyvenimo užsienyje grįžtančiųjų kreivė smarkiai krenta žemyn.  

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Po skaičiais slepiasi žmonės, kokios jų istorijos įsiminė labiausiai?

– Situacijų ir istorijų yra visokių. Pirma, kuri šovė į galvą, kai grįžo lietuvis namo po aštuoniolikos svetur praleistų metų. Gintaras Jungtinėje Karalystėje buvo lietuvių bendruomenės pirmininku. Šios kategorijos žmonių, kaip minėjau, grįžta  į tėvynę mažiausiai.

– Ar tiesa, kad emigrantai pamilę mūsų šalies regionus, ten statosi namus. Ar vis dėlto didesnė jų dalis renkasi gyventi didmiesčiuose?

– Dažniausiai grįžta į savo gimtąsias vietas, ten, iš kur patys yra kilę. Turime ir į Kaišiadorius, ir į Marijampolę grįžusių. Tikrai emigrantai mielai renkasi įvairiausius šalies kampelius, nebūtinai tik Kauną, Vilnių ar Klaipėdą.

Ir dar labai svarbu, ko dažnai nežino išvykę lietuviai, kad grįžtantiems yra skiriamas papildomas ugdymo krepšelis.

 

– Kokios yra paskatinimo priemonės sugrįžti?

– Yra įvairių paskatų. Vaiko gerovei Lietuvoje pastaruoju metu iš tiesų skiriamas didelis dėmesys. Pradedant nuo darbo kodekso liberalizavimo ir baigiant kitomis skatinančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, grįžę į tėvynę tėvai turi daugiau laisvadienių. Taip pat didesnis dėmesys skiriamas daugiavaikėms šeimoms. Pastarieji turi netgi dvi papildomas laisvas dienas per mėnesį, ir atostogos padvigubėja. O kur dar nemokamas maitinimas pradinukams. Galų gale – galimybė greičiau gauti vietą darželyje. Taip, Vilniuje situacija sudėtingesnė, bet tai tikrai neatspindi visos Lietuvos. Regione patekti į darželį ar į mokyklą yra gerokai lengviau. Ir dar labai svarbu, ko dažnai nežino išvykę lietuviai, kad grįžtantiems yra skiriamas papildomas ugdymo krepšelis. Tai reiškia, kad iš užsienio grįžęs vaikas gali papildomai gauti lietuvių kalbos pamokas. Jam galima sukurti individualų mokymosi planą. Mes turime tokių realių istorijų, kai grįžo iš Vokietijos į Šiaulius. Kadangi jam nereikia vokiečių kalbos, papildomai jis lanko lietuvių kalbos pamokas.

– Ko labiausiai baiminasi grįžusieji? Gal didžiausias iššūkis vaikams – kalbos barjeras?

– Taip, kai mes kalbamės su mokytojais, pasirodo, didžiausias barjeras – būtent lietuvių kalba. Todėl mes visada sakome, kad nuo tos akimirkos, kai priėmėte sprendimą grįžti, būtinai pradėkite su vaikais kalbėti lietuviškai. Tai yra pirmas žingsnis. Antras – lituanistinė mokykla. Ir dar vienas labai svarbus žingsnis – pradėti domėtis ir ruošti vaiką. Reikėtų paskambinti į to miesto, į kurį grįžtama, savivaldybės švietimo skyrių. Pasiteirauti, kokia situacija, ar yra vietų darželiuose, mokyklose, nuo kada gali priimti. Taip pat – emociškai ruošti vaiką, kalbėtis, kad bus tam tikrų pokyčių. Kai kurie, susisiekę su būsima vaiko mokykla, iš anksto pradeda nuotolinį ugdymą.  Vaikams parodoma mokykla, jo bendraklasiai, supažindinami su vertinimo sistema. Ir mūsų mokytojai pripažįsta, kad Lietuvoje mokytis yra sunkiau nei užsienyje. Tačiau mes visada tėvams sakome, kad neverta vaikytis silpnesnės ugdymo sistemos, o reikia žiūrėti į stipresnes.   

Pirmas jos argumentas, kad esą iš viso nereikalingas valstybinės kalbos mokymas. Tai rodo, kad valdantieji apskritai valstybinės kalbos politiką laiko beprasme. Antras argumentas – nebūtų Kalbos inspekcijos, niekas nekeltų tokios problemos, todėl Seimo pirmininkė mananti, jog nereikalinga pati Valstybinės kalbos inspekcija. Cituoju: „Ir tokios institucijos kaip inspekcija atitikmens dar reikėtų paieškoti kitoje valstybėje.“ Tuo valdančiosios koalicijos narė patvirtino, kad ir toliau bus laikomasi Laisvės partijai duoto pažado panaikinti Kalbos inspekciją ir visiškai „nukenksminti“ Kalbos komisiją – pagrindines kalbos politiką strateguojančias ir vykdymą prižiūrinčias institucijas.

Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti...

Būdai, kaip panaikinti nenaikinant. Tai įmanoma padaryti tiesiog prilyginus Kalbos komisiją nei finansiškai, nei juridiškai neįgaliai kalbos mylėtojų ir puoselėtojų draugijai. Todėl nieko nelaukdamas Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas jau įregistravo siūlymą Kalbos komisijos pirmininkui, turinčiam valstybės tarnautojo statusą, leisti dirbti visu etatu kitose pareigose. Bet tada Kalbos komisijos pirmininkui, gavusiam Seimo vadovybės leidimą visu etatu įsidarbinti vienoje iš mokslo ar švietimo įstaigų, jau grės viešųjų ir privačių interesų konfliktas: jis gali būti labiau suinteresuotas, tarkim Lietuvių kalbos instituto nei Vilniaus ar Vytauto Didžiojo universitetų reikalais skirstant finansavimą ar vykdant konkursus. Beje, galbūt siekiant išvengti tokio pobūdžio kolizijų lyg tyčia šiemet pristabdytas VLKK kuruojamų programų finansavimas. O kitąmet jau gal bus atnaujinamas visai kitais principais, dar labiau stekenant kalbos politiką ir dar mažiau galių paliekant VLKK? Kol pati Komisija taps vienos kurios nors mokslo ar švietimo institucijos padaliniu? Tikriausiai semiamasi patirties iš sovietmečio: nuo 1961 m. prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos veikusią visuomeninę Lietuvių kalbos komisiją daug kartų (mažiausiai 6) valdžia įsakydavo tai išvaikyti, tai sudaryti – priklausydavo nuo to, ar Komisijos siūlomi sprendimai būdavo palankūs, ar nepalankūs tai valdžiai. Iš pakitusios dabartinės Kalbos komisijos darbų dienotvarkės matyti, kad ji jau kreipiama popamokinių kalbos mylėtojų ir aikčiotojų dėl kalbos gražumo keliu, viešųjų pokalbių leitmotyvu kelianti klausimą „Kam man reikia lietuvių kalbos?“. Nedalyvaudama kalbos politikos formavimo ir įgyvendinimo procese, nusiplevens ta Kalbos komisija pati, nereikės jos nė naikinti...

Premjerės Ingridos Šimonytės kamertonas trims ministerijoms. Savo raštą Inspekcijos viršininkas nusiuntė trims suinteresuotoms ministerijoms – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų. Kaip reikia laikytis ministerijoms, kokį duoti atsakymą, koalicijos susitarimų kamertonu žiniasklaidoje priminė premjerė Ingrida Šimonytė, cituoju: „Kalbos inspekcijos vadovo pasisakymai ne laiku ir ne vietoje sukėlė įtampą ir yra nepagarbūs nuo karo pabėgusių žmonių atžvilgiu.“ Šia tonacija ir pragydo visos trys jos Vyriausybės ministrės.

Norėta parodyti spiečiumi dirbančias valstybines tarnybas, o atskleistas chaosas. Visišką fiasko patyrė šimtadarbė Seimo narė konservatorė Dalia Asanavičiūtė, balandžio 17 d. surengusi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį ukrainiečių mokymo klausimu. Norėta parodyti, kiek daug valstybinės tarnybos dirba ir jau yra nuveikusios šiame darbo bare, o paaiškėjo, kad už tai atsakingos įstaigos ir institucijos veikia padrikai, paikai švaisto nemenką valstybinį finansavimą. Buvo graudu klausyti, kaip logistika užsiimančios įstaigos kuria filmukus apie lietuvių kultūrą. Tragikomiškai nuskambėjo skirtingų ministerijų ir jų padalinių iniciatyvos savarankiškai ateityje sukurti lietuvių kalbos mokymo priemones. Juk tiek Vytauto Didžiojo, tiek Vilniaus universitetai yra parengę daugybę net Lietuvos mokslo premijomis įvertintų lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymo priemonių ir metodikų. Bet Nacionalinės švietimo agentūros specialistai iki kitų metų birželio užsiplėšė sukurti tobulesnes, todėl kol kas mokymai pristabdyti. O Kalbos komisija apskritai apsijuokė, „sensacingai“ pranešusi, kad kol kas įstengė finansuoti net 100 ukrainiečių mokymą! Tikriausiai atplėšdama nuo savęs ir jausdamasi kaip dalyvaujanti radarų akcijoje. Kai tuo tarpu kalbama apie 68000 imigrantų mokymą, kuriam Vyriausybė jau yra skyrusi nemažą finansavimą. Bet bėda ta, kad didžioji jo dalis neįsisavinus jau grąžinta į iždą.

Dešinė nežino, ką daro kairė. Taigi pinigų yra, tik nėra kam jų koordinuoja. Ir pajėgų yra, bet jos dirba padrikai. Inspekcijos viršininkas Audrius Valotka kaip tik ir ragino į tai atkreipti dėmesį. Bet trys ministrės eilinį kartą kruvinai įsižeidė ne be pagrindo apkaltintos nekompetencija. Juk šioje programoje už lietuvių kalbos mokymą numatytas tik 3 eurų valandinis atlygis dėstytojui, todėl Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai nusprendė geriau savanoriauti nei žemintis. Jie paneigė tvyrantį melą, kad ukrainiečiai nenori mokytis lietuvių kalbos, nes už universiteto durų nemokamų kursų išsirikiavusi jau laukia 4000 ukrainiečių eilė... Reikia kursų – jų reikia tiek kontaktinių, tiek nuotolinių. Tiek rytais, tiek vakarais, tiek darbo dienomis, tiek per išeigines. Kursų reikia ne vien didžiuosiuose miestuose. Gal būtų galima labiau įtraukti bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus? Reikia žinoti, kur ko jau yra, o kur ir ko trūksta. Kaip paskirstyti darbus ir lėšas. Procesas naujas, savo dydžiu neturintis analogų Lietuvoje, todėl stinga patyrimo.

Reikia koordinavimo. Tai gal vis dėlto Kalbos komisija galėtų daugiau ir svariau prisidėti prie proceso koordinavimo, o ne rūpintis smulkių būrelių finansavimu? Būtų daugiau naudos, nes reikia centro, kuriame būtų sutelkta informacija, o atskiras veiklos sritis galėtų kuruoti atitinkamos ministerijos, bet vykdydamos bendrą politiką, o ne kiekviena savarankiškai išrasdama dviratį. Todėl sprendžiant šią netikėtai, kaip ir visos prakeikto karo pasekmės, Lietuvą užklupusią problemą, reikia žengti naujus ir galbūt netikėtus žingsnius. Būtent Kalbos komisija galėtų imtis komutatoriaus, tiksliau – tinklo komutatoriaus (angl. network switch) – darbo valdant duomenų srautus taip, kad jie pasiektų reikiamą adresatą su mažiausiais praradimais ir maksimaliu greičiu. Koordinuoti šiuo ypatingu metu valstybinės kalbos mokymo politikos įgyvendinimą. Beje, lietuvių kalbos komutatoriaus idėja dar pernai buvo argumentuota ir pasiūlyta Kultūros ministerijai. Tyla. Kaip ir dėl visos keturių profesorių parengtos lietuvių kalbos politikos galimybių studijos, bet vietiniai ministerijos intelektualai nusprendė nei tos studijos, nei tuo labiau jokių pasiūlymų Vyriausybei neteikti – ir vėl priežastis aiški: į ministrus Simoną Kairį delegavo Laisvės partija.

Reikalavimai kaip Sąjūdžio mitinguose sovietmečiu. Man yra tekę sakyti kalbas Sąjūdžio mitinguose. Siaubinga, bet tenka vėl kartoti tuos pačius reikalavimus. Nes mes ir vėl, lyg nė nebūtų buvę tų trijų Nepriklausomybės dešimtmečių, reikalaujame dabartinės Seimo daugumos ir jos Vyriausybės atsakomybės dėl valstybinės lietuvių kalbos politikos žlugdymo. Nes mes vis dar nenorime Lietuvos be lietuvių ir be lietuvių kalbos, todėl siekiame, kad visiems būtų užtikrinama teisė ir sudaromos galimybės vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje.

Niujorko teisme antradienį jam bus pateikti kaltinimai dėl 2016-aisiais sumokėtų pinigų už tylą suaugusiųjų filmų žvaigždei. Buvęs Jungtinių Valstijų lyderis pareiškime nurodė, kad 20.15 val. (3.15 val. Lietuvos laiku) jis sakys kalbą Palm Biče.