Rusijos tyrėjų teigimu, 26-erių Darja Trepova nužudė Vladleną Tatarskį gavusi nurodymą iš Ukrainos ir padedama antikremliškų aktyvistų. Kyjivas šiuos kaltinimus neigia, tvirtindamas, kad Maskvoje vyksta vidinės kovos.

Baltus marškinius ir juodą megztinį vilkinti D. Trepova, kaltinama terorizmu, Sankt Peterburgo vakarinės apygardos kariniame teisme stovėjo stiklinėje kameroje.

Prokurorai nurodė, kad balandžio mėnesį per renginį vienoje Sankt Peterburgo kavinėje moteris įteikė V. Tatarskiui statulėlę su sprogmenimis.

Po kelių minučių statulėlė sprogo. Įvykio metu žuvo V. Tatarskis, o daugiau kaip 30 asmenų buvo sužeisti.

Po to, kai buvo sulaikyta, D. Trepova pripažino tinklaraštininkui įteikusi dovaną, tačiau pareiškė, kad nežinojo, kad joje buvo paslėpta bomba.

Teisme D. Trepova nepripažino savo kaltės dėl kaltinimų teroristiniu išpuoliu ir neteisėtu disponavimu sprogstamaisiais įtaisais. Ji pripažino kaltę tik dėl straipsnio dėl dokumentų klastojimo, pranešė vietos portalas „Fontanka“.

„Nežinojau, jog nešiojuosi sprogstamąjį įtaisą“, – teismo posėdžio metu teigė moteris.

Kartu su D. Trepova teisiamas ir jos pažįstamas Dmitrijus Kasincevas, pas kurį ji pasislėpė po incidento. Jis pripažino savo kaltę dėl nepranešimo apie nusikaltimą, bet ne dėl slėpimo.

„Nesvarbu, ar ji žinojo, kad nešasi bombą, ar ne, nes ji nužudė žmogų ir sužeidė kitus“, – naujienų agentūtai AFP sakė vienos iš aukų giminaitė Marija Koroliova.

„Ji turi būti griežtai nubausta“, – pridūrė ji.

AFP žurnalistas pranešė, kad teismo salėje taip pat buvo apie 25 per tą incidentą nukentėję asmenys.

Byla toliau bus nagrinėjama lapkričio 17-ąją.

Iš rytinio Ukrainos Donecko regiono kilęs V. Tatarskis, kurio tikrasis vardas ir pavardė yra Maksimas Fominas, kovojo prorusiškų separatistų gretose, o vėliau tapo populiariu tinklaraštininku ir socialinėje žiniasklaidoje turėjo pusę milijono sekėjų.

Karo Ukrainoje šalininkai, turintys šaltinių kariuomenėje, dažnai skelbia informaciją pirmiau nei šalies vyriausybė ir kritikuoja kai kuriuos Rusijos pajėgų sprendimus. Visa tai padeda jiems pritraukti didelį būrį sekėjų.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po mirties apdovanojo V. Tatarskį aukščiausiu apdovanojimu – Drąsos ordinu, pabrėždamas „jo tarnybos metu parodytą stiprybę ir drąsą“.

Maskva kaltina Ukrainą rengiant įvairius išpuolius ir žmogžudystes Rusijoje. Maskva taip pat kartais dėl kruvinų incidentų kaltina Kyjivo Vakarų sąjungininkus arba vietos opoziciją.

Tarp jų – prokremliško rašytojo Zacharo Prilepino automobilio susprogdinimas, per kurį žuvo jo padėjėjas ir buvo sužeistas pats rašytojas.

Praėjusį rugpjūtį per automobilio sprogimą prie Maskvos, dėl kurio Rusija apkaltino Ukrainą, žuvo žymaus ultranacionalistinio intelektualo duktė Darja Dugina.

Kyjivas šiuos kaltinimus neigia.

H. Bidenas savo gimtojoje Delavero valstijoje su prokurorais sudarytame susitarime dėl kaltės pripažinimo taip pat pripažino turėjęs šaunamąjį ginklą, nors ir vartojo narkotikus.

Kaltinime dėl ginklo teigiama, kad H. Bidenas 2018 metų spalį 11 dienų laikė pistoletą „Colt Cobra 38 special“, nors žinojo, kad vartoja narkotikus. Už šį kaltinimą gresia maksimali iki 10 metų kalėjimo bausmė, tačiau Teisingumo departamentas teigia, kad H. Bidenas dėl šio kaltinimo pasiekė ikiteisminį susitarimą. Išsamesnės informacijos kol kas nebuvo pateikta.

Šiuo susitarimu baigiamas ilgai trukęs Teisingumo departamento tyrimas dėl antrojo J. Bideno sūnaus, kuris pripažino, kad po brolio Beau Bideno (Bo Baideno) mirties 2015 metais kovojo su priklausomybėmis.

Be to, taip išvengta teismo proceso. 53 metų J. Bideno ir JAV prokurorų susitarimą dar turės patvirtinti federalinis teisėjas.

Ši žinia pasirodė Kongreso respublikonams atliekant savo tyrimus dėl H. Bideno verslo, įskaitant užsienio mokėjimų ir kitų jo finansų aspektų nagrinėjimą.

J. Bidenas taip pat susidūrė su klausimais dėl savo sūnaus verslo reikalų ir priklausomybės nuo narkotikų.

H. Bideno advokatas Christopheris Clarkas (Kristoferis Klarkas) pareiškime teigė, kad, jo supratimu, penkerius metus trukęs tyrimas jau baigtas.

„Žinau, kad Hunteris mano, jog svarbu prisiimti atsakomybę už šias klaidas, kurias jis padarė per savo gyvenimo sukrėtimų ir priklausomybių laikotarpį, – sakė teisininkas. – Jis tikisi toliau sveikti ir judėti į priekį.“

Baltieji rūmai dar nekomentavo šio pranešimo.

Kelio ženklai – ne rodiklis

Po eismo įvykio tarp dviejų vairuotojų dažnai įsiplieskia psichologinė kova, po kurios kaltas lieka nebūtinai tikrasis inicidento kaltininkas. Karštligiškai priimtų sprendimų keitimo kaina vėliau gali būti labai didelė.

Klaidinančios situacijos dažniausiai registruojamos automobilių aikštelėse šalia prekybos centrų, nes dalyje šių vietų važiavimo tvarka organizuojama remiantis ne kelio ženklais, o horizontaliuoju ženklinimu.

„Vairuotojai turėtų atkreipti dėmesį į iš trikampių sudarytą liniją, kuri reiškia, kad vairuotojas privalo suteikti kelią kertamuoju ar prisijungiančiuoju keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Jei aikštelėje ženklinimo nėra, įprastai reikėtų vadovautis dešinės rankos taisykle“, – aiškino draudimo bendrovės „Gjensidige“ Transporto žalų skyriaus vadovas Agnius Gučius.

Situacija: ginčai dėl eismo įvykių siauruose daugiabučių kiemuose – kasdienybė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Universali taisyklė klaidina

Pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose aikštelės prie prekybos centrų dažnai įrengtos ir prijungtos prie šalia esančios gatvės.

Jei turite pagrįstų abejonių, tačiau pasirašote, kad esate atsakingas už eismo įvykį, vėliau šį sprendimą gali būti sunku pakeisti.

„Dėl šios priežasties vairuotojai klaidingai interpretuoja, kad gatvės ir aikštelės susikirtime turi būti taikoma dešinės rankos taisyklė. Tačiau ta vieta yra išvažiavimo kelias iš šalia esančios teritorijos, todėl gatve važiuojančias transporto priemones privaloma praleisti visais atvejais“, – dėstė specialistas.

Pasitaiko sudėtingų avarijų, kai ginčas kyla dėl eismą draudžiančio šviesoforo signalo.

„Jei sankryža nefilmuojama ir nėra liudininkų, be jų ir nufilmuotos medžiagos nėra galimybės nustatyti, kuris vairuotojas kaltas. Tuomet turime remtis eismo įvykio vietoje užpildyta ir vairuotojų pasirašyta deklaracija“, – pabrėžė A. Gučius.

KET – lyg abėcėlė

Pasak pašnekovo, deklaracijos svarba itin didelė ir eismo įvykiuose, kuriuose susiduria lenkiantis ir lenkiamas automobiliai.

„Vietose, kuriose lenkti leidžiama, būtinas posūkio signalas. Negalima lenkti, jei priekyje važiuojančios transporto priemonės vairuotojas rodo posūkio signalą ir ruošiasi sukti į kairę, o į kairę sukantis automobilis negali to daryti, jeigu iš galo važiuojančios transporto priemonės vairuotojas rodo kairiojo posūkio signalą ir planuoja lenkimo manevrą“, – aiškino A. Gučius.

Pirmenybė: prekybos centrų aikštelėse patartina vadovautis ne tik kelio ženklais, bet ir ženklinimu ant kelio dangos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tokiose situacijoje, pasak draudiko, galima remtis tik pačių vairuotojų užfiksuotomis aplinkybėmis ir prisiimta kalte. Sprendimą, A. Gučiaus teigimu, kartais palengvina Kelių eismo taisyklėse (KET) apibrėžtos aplinkybės, kurioms susiklosčius, yra draudžiama lenkti.

„Kaltu dėl eismo nelaimės, esant tokiai situacijai, bus pripažintas tas vairuotojas, kuris nepaisė KET ir ketino lenkti. Tačiau pildydami deklaracijas vairuotojai dažnai pamiršta taisykles, todėl labai svarbu kiekvienam vairuojančiam asmeniui periodiškai pasikartoti KET“, – kalbėjo jis.

Galima abipusė kaltė

Pašnekovas atkreipė dėmesį į vėliausioje KET redakcijoje priimtą pakeitimą, susijusį su lėtėjimo ir greitėjimo juostų naudojimu.

„Anksčiau naudojimasis šiomis juostomis nebuvo aiškiai reglamentuotas, todėl nebuvo ir objektyvaus tokių situacijų vertinimo. Dabar jos jau aprašytos ir vairuotojams reikėtų su šia informacija susipažinti ir ją detaliai išanalizuoti“, – tvirtino A. Gučius.

Negalima lenkti, jei priekyje važiuojančios transporto priemonės vairuotojas rodo posūkio signalą ir ruošiasi sukti į kairę.

Pasak draudiko, praktika rodo, kad eismo dalyviai dažnai neteisingai interpretuoja susidūrimus, kai lenkiama. Jo teigimu, svarbu žinoti KET reikalavimą važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamos dalies krašto, jei kelias tuščias.

„Kai du vairuotojai tiesiog nepasidalija kelio, tokios situacijos gali būti vertinamos kaip abipusė kaltė ir abu vairuotojai laikomi vienodai atsakingais už eismo įvykį. Tačiau kartais eismo nelaimė įvyksta tik dėl vieno vairuotojo kaltės. Todėl itin svarbu teisingai įvertinti, kuris vairuotojas pažeidė KET. Tokių situacijų dažniausiai įvyksta siaurose miestų gatvėse ir daugiabučių kiemų aikštelėse“, – pasakojo A. Gučius.

Visi duomenys vertingi

Įvykus eismo nelaimei, ekspertas pataria visada nufotografuoti įvykio vietą, jei yra – ratų važiavimo ir stabdymo pėdsakus.

„Kuo tiksliau užfiksuokite tikslią automobilių padėtį, jeigu yra galimybė, matuokite atstumus. Jeigu yra liudininkų, jų kontaktus svarbu užfiksuoti ne tik sau, bet ir eismo įvykio deklaracijoje“, – tvirtino jis.

Dažnai tenka spręsti problemas, kai vairuotojai, pasirašę deklaracijoje kaip atsakingi už eismo įvykį, vėliau, pasigilinę į situaciją, bando sprendimą keisti, deja, ne visais atvejais tai pavyksta. Anot A. Gučiaus, jei situacija tinkamai užfiksuota ir svarbių įvykio veiksnių nėra (pavyzdžiui, šviesoforo, automobilio posūkio signalas ar automobilio greitis), ją išsiaiškinti visada lengviau.

„Eismo įvykio vietoje visada objektyviai įvertinkite, ar pažeidėte KET, nepasiduokite spaudimui ar grasinimams, įdėmiai apžiūrėkite kelio ženklus ir ženklinimą. Jei turite pagrįstų abejonių, tačiau pasirašote, kad esate atsakingas už eismo įvykį, vėliau šį sprendimą gali būti sunku pakeisti“, – patarė specialistas.

Tai pareiškė Vokietijos diplomatas, buvęs Miuncheno saugumo konferencijos vadovas Wolfgangas Ischingeris, tuo būdu pripažindamas klaidingą Vakarų poziciją Rusijos atžvilgiu.

„Esu tvirtai įsitikinęs, kad Rusija siekia kur kas daugiau nei tik užkariauti Ukrainą. Rusija jaučia Europos Sąjungos, Vakarų Europos, Euroatlantinio aljanso, viso pasaulio iššūkį, nes šis iššūkis – tai fundamentalūs pasaulio tvarkos principai. Tad taikinys ne tik Ukraina, tai mes visi“, – citavo diplomatą portalas „Segodnia“.

W. Ischingeris taip pat priminė 2008 metus, kai Ukrainai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

„NATO lyderiai susitiko 2008 metų pavasarį, dar prieš (Rusijos) įsiveržimą į Sakartvelą. Buvo manoma, kad galime sukurti kažkokią kompleksinę euroatlantinę struktūrą su Rusija. Žinoma, mes klydome, dabar tai aišku. Ir dabar turime apgailestauti, kad tada taip klydome, nes jūsų šalis tapo tokios įžūlios agresijos auka. Bet 2008 metų pavasarį ne taip jau lengva buvo numatyti šiuos įvykius“, – sakė Vokietijos diplomatas.

Žinoma, mes klydome, dabar tai aišku. Ir dabar turime apgailestauti, kad tada taip klydome, nes jūsų šalis tapo tokios įžūlios agresijos auka.

Paklaustas, kodėl po Krymo ir dalies Donbaso okupacijos Rusija nesulaukė ryžtingo atsako, W. Ischingeris pripažino, kad pasaulis neįvertino šių Kremliaus veiksmų masto ir padarinių.

„Mes manėme, kad galėsime vesti kažkokias derybas. Bet paaiškėjo, jog tai nelengva, gal net neįmanoma. Mes privalome jūsų atsiprašyti už tai, kad nesupratome tikrųjų Rusijos kėslų ir nepakankamai ryžtingai reagavome į iššūkius prieš 6-8 metus“, – apibendrino jis.

Neabejotina, kad istorija griežtai nuteis ignoravusius baisingą grėsmę, kurią V. Putinas kelia mūsų demokratijai.

Tarp kaltųjų – kaip buvo praminti nuolaidžiavę nacistinei Vokietijai praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje – esama tiek kraštutinių kairiųjų aktyvistų, tokių kaip George'as Galloway, tiek tokių pseudopatriotų kaip Nigelas Farage'as, besiilginčių tvirtą ranką turinčio lyderio. Leninas abi šias grupes būtų pavadinęs „naudingais idiotais“.

Didelė dalis mūsų profesionaliojo elito irgi turėtų atsidurti kaltinamųjų suole. Daug metų jie mėgavosi pelningu gyvenimu „ikrų eksprese“ – lengvai pelnomos sėkmės traukinyje, valdomame banditų ir gangsterių. Daugelis kitų yra kalti dėl apatijos ir naivumo.

Vladimiro Putino puolimas prieš kaimyninę Ukrainą tapo gluminančiu sukrėtimu, sujaukusiu daugiausiai taikų pasaulį, kuris mums Europoje atrodė savaime suprantamas.

Tačiau teigti, jog tai buvo netikėta, reiškia pripažinti, kad nebuvome dėmesingi. Vėl ir vėl ignoruodavome aštrius perspėjimus apie pavojus, gresiančius mums, mūsų sąjungininkams ir mūsų vertybėms. Naiviai tikėjome, kad laisvė ir saugumas yra duotybė. Užuot reagavę į perspėjimus, mes šaipėmės iš žinianešių.

Šio aplaidumo kaina mums – netikrumas, didelės maisto ir degalų kainos, taip pat didesnių išlaidų gynybai kaštai. Ukrainiečiai irgi už tai moka – savo gyvybėmis.

Kodėl nesiklausėme? Viena priežastis, kad itin mažai žinojome apie šalis, atsiradusias 1989–1991 metais subyrėjus sovietų imperijai. Neišmanymas gimdo pasipūtimą.

Mūsų prioritetas buvo išlaikyti valdžioje „gerus vyrukus“ – pirmiausiai Michailą Gorbačiovą, paskui Borisą Jelciną. Pažeidinėjome savo taisykles, leisdami įžūliai klastoti rinkimus ir žertis beprotišką pelną, kad tik neprileistume prie valdžios „griežtosios linijos šalininkų“.

Mūsų nuolaidi švelnaus kišimosi politika Rusijos atžvilgiu buvo klaidinga ir pavojinga, nes jau 10-ajame dešimtmetyje buvo aišku, kad blogis vėl kelia galvą.

Komunistinės santvarkos griūtis užmaskavo imperialistinių pažiūrų išlikimą, ir jų šaknys buvo daug gilesnės, siekiančios carų imperijos laikus.

Šiuolaikinė Rusija kaimynines šalis niekina. Jų suverenitetas varžomas, jų nepriklausomybė laikoma nukrypimu. V. Putino karas Ukrainoje grindžiamas klaidingu įsitikinimu, kad ši šalis yra Vakarų marionetė, valdoma nuo narkotikų priklausomų nacių.

1994 metais Estijos prezidentas Lennartas Meri, pats vaikystėje išgyvenęs tremtį į Sibirą, per vieną konferenciją Hamburge pateikė kandų pranašišką perspėjimą. Jis pliekė Rusijos kabinėjimąsi prie savo kaimynių ir Vakarų naivumą bei cinizmą.

Rusijos delegacijos lyderis atsistojo ir protestuodamas išėjo. Tai buvo Vladimiras Putinas. Tuomet dar niekas nežinojo, kad po penkerių metų jis bus Rusijos lyderis.

Tai turėjo suveikti kaip žadintuvo skambutis. Buvęs KGB darbuotojas, vadovaujantis Rusijai, turėjo sukelti ne mažesnį nerimą, kaip ir buvęs gestapininkas, atėjęs į valdžią Vokietijoje.

V. Putino iškilimas į valdžią buvo lydimas masinių žudynių. Daugiabučių sprogdinimai, per kuriuos žuvo daugiau kaip 300 niekuo dėtų rusų, sukūrė panikos atmosferą. V. Putino populiarumas, grindžiamas negailestingu atsaku į tariamus teroristų žiaurumus, staigiai išaugo. Tačiau tuos sproginimus iš tikrųjų organizavo valdžia. Mėginusieji juos tirti – mirė.

Tais metais dirbau užsienio korespondentu Maskvoje. Buvo aišku, kad V. Putinas yra šiurpus banditas, apsuptas sukčių.

Jo valdymas reiškė represijas namuose ir agresiją užsienyje. Tačiau aš susidūriau su didžiuliu spaudimu, daromu uoliai šį režimą palaikančiųjų – užsienio bankininkų, teisininkų ir finansininkų, kalusių pinigus Rusijoje. Jie nenorėjo, kad nepalankūs žiniasklaidos straipsniai gadintų jų šventę.

Savo 2008 metų knygoje „Naujasis šaltasis karas“ atkreipiau dėmesį į pabėgusio Rusijos pareigūno Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą Londono širdyje (panaudojant polonį – itin radioaktyvią medžiagą, sukėlusią pavojų dar šimtams žmonių).

Aprašiau 2007 metais Rusijos organizuotą kibernetinę ataką prieš Estiją, ištikimą Britanijos sąjungininkę. Išvardijau daugelį atvejų, kai energijos ištekliai buvo naudojami kaip ginklas.

Apžvelgiau pavojų, keliamą V. Putino režimo manipuliavimu istorija ir konfrontacine politika kaimyninių šalių atžvilgiu. Iš tiesų perspėjau apie gresiantį karą Sakartvele, įvykusį praėjus vos keturiems mėnesiams po knygos išleidimo. Mano pagrindinė žinia – kad Rusija, priimdama globalizaciją, padidino savo galimybes kelti mums grėsmę. Prekyba ir investicijos sukelia geopolitinių padarinių. Tuo gali būti naudojamasi įtakai daryti ir valdžiai papirkti.

Jeigu tuomet būtume ėmęsi ieškoti alternatyvos rusiškoms dujoms, dabar mūsų padėtis nebūtų tokia kebli. Tačiau mes savo priklausomybę tik daug labiau padidinome.

Mano knyga sulaukė didžiulio populiarumo ir buvo išversta į 20 kalbų. Mano draugai Rytų Europoje buvo sujaudinti – pagaliau įtakingas balsas Vakaruose atkartoja jų nuogąstavimus.

Tačiau vadinamųjų ekspertų Londone, Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse reakcija buvo paniekinama. Vienas kolega vadino tai „gąsdinimu“, o kitam tai pasirodė „nenuoseklu“.

Kaip galėjo tokia silpna šalis kaip Rusija kelti grėsmę daug didesnėms ir turtingesnėms NATO ir Europos Sąjungos valstybėms?

Bergždžiai stengiausi paaiškinti, kad V. Putino didžiausias privalumas yra valios jėga. Jis pasiryžęs atlaikyti nepriteklius, meluoti ir rizikuoti, o mes – ne. Jis mėgaujasi konfrontacija, o mes jos vengiame.

Juo ilgiau mindžiukuosime, juo blogesnės bus pasekmės. Ir tai buvo įrodyta.

Jau dabar Ukraina yra naikinama Hitlerio metodais. Ir blogiausia – dar priešakyje. NATO patikimumas kabo ant plauko. Jeigu V. Putinas laimės, mūsų saugumas bus sudaužytas. Jeigu jis pralaimės, jis didins statymus, paveikiai naudodamasis branduoliniu šantažu.

Nesididžiuoju ir nesidžiaugiu, kad pasirodžiau buvęs teisus. Džiaugiuosi, kad V. Putino ir jo parankinių ištvirkimas pateko į istorijos nešlovės knygą. Viliuosi, kad ateities kartos galbūt pasimokys, prie ko gali atvesti nuolaidžiavimas.

Tačiau mūsų pamokų kaina buvo pribloškiamai didelė. Pastarosiomis savaitėmis sulaukiau jautrių privačių atsiprašymų iš buvusių kritikų, pripažinusių savo klaidas. Reikia pagirti ir Nigelą Farage'ą už viešą pareiškimą, kad žavėdamasis V. Putinu jis klydo.

Visgi tikroji moralinė atgaila dar neatėjo. Kairiųjų stovykloje pasiskelbusieji nuskriaustųjų gynėjais turėtų įžvelgti V. Putino tikrąjį veidą. Juk jis yra imperialistas, kuriuos šie teigia smerkiantys.

Kairieji turėtų liautis smulkmeniškai piktintis dėl Ukrainos mažytės ultradešiniųjų frakcijos.

Jie turėtų atsikratyti tingaus moralinio lygiavertiškumo principo, kai V. Putino agresija teisinama NATO ir ES plėtra.

Aišku, jie turėtų suprasti, kad V. Putino agresija paaiškina, kodėl buvusios sovietinės imperijos šalys taip desperatiškai stengėsi įstoti į Vakarų organizacijas? Joms priklausydamos šios šalys yra daugmaž saugios. Išorėje jos tampa vilkų grobiu.

Senamadiški konservatoriai turėtų atsisakyti savo tingaus izoliacionizmo ir liautis laikyti konfliktus Europos žemyne vien trintimi tarp galingųjų valstybių, visiškai neįdomių mums Britanijoje.

Tokios šalys kaip Vokietija, kurių neatsakingas šventeiviškas pacifizmas maskavo neprilygstamą godumą dėl verslo Rusijoje, turėtų prisiimti didžiulę dalį kaltės.

Savo ruožtu torių partija turėtų su siaubu žvelgti į savo priklausomybę nuo aukojamų lėšų, kurių pirminis kilmės šaltinis yra Rusijoje uždirbamas didžiulis pelnas. Šie pinigai ir jais tepamas groteskiškas glamūrinis bičiuliavimasis yra toksiški dėl savo kilmės ir poveikio.

Tokiais pačiais turėtų tapti veikėjai, panašūs į George'ą Osborne'ą ir Peterį Mandelsoną, svečiuodavęsi Olego Deripaskos jachtoje. Faktas, kad šis Rusijos magnatas dėl savo neskrupulingos verslo praktikos prarado teisę įgyti Jungtinių Valstijų vizą, nesukėlė rūpesčio šiems valdančiojo elito šulams.

Mūsų verslo klasė turėtų gėdytis savo vaidmens suteikiant kai kuriems blogiausiems žmonėms pasaulyje galimybę išsiplauti savo reputaciją ir turtus per mūsų finansinę ir teisinę sistemą.

Šmeižto bylų advokatai, kerštingai ir negailestingai stengęsi nutildyti drąsius tiriamosios žurnalistikos veikėjus ir aktyvistus, turėtų nunarinti galvas iš gėdos.

Šie kostiumuoti išdavikai turėtų paaukoti humanitarinės ir karinės pagalbos Ukrainai iniciatyvoms kiekvieną skatiką, uždirbtą aptarnaujant Rusijos elitą per tris dešimtmečius trukusį grobstymo balių.

Juk ukrainiečiai, turintys mažai ginklų, alkani ir palikti vieni, kovoja ir žūva už laisvę – savo ir mūsų.

Jos galėjo šią katastrofą užgniaužti arba ją atgrasyti, bet to nepadarė. Jeigu Vakarų lyderiai būtų suvokę Rusijos planus savo kaimynių atžvilgiu, dešimtys milijonų ukrainiečių šiuo metu toliau gyventų laisvi, saugūs ir laimingi, kaip ir prieš vasario 24-ąją.

Šis pražūtingas nesusivokimas – tikra mįslė. Priimantieji sprendimus Briuselyje, Londone, Paryžiuje ir Vašingtone nėra kvaili. Jiems prieinama geriausia pasaulyje informacija. Ir vis dėlto Rusija dešimtmečius nieko neslėpdama siekė nepriimtinų tikslų, pasitelkdama žudikiškus nusikaltimus ir akiplėšišką melą. Kodėl Vakarų lyderiai tai ignoravo?

Visų pirma todėl, kad jie nesuvokė padėties. „Rytų Europos“ žemėlapiui šių Vakarų politikų ir pareigūnų galvose nelabai buvo vietos.

Visų pirma todėl, kad jie nesuvokė padėties. „Rytų Europos“ žemėlapiui šių Vakarų politikų ir pareigūnų galvose nelabai buvo vietos. Jie čia neatostogaudavo, neturėjo iš šių šalių kilusių draugų. Jie retai kada skaitydavo literatūrą. Šio regiono genialūs mokslo pasiekimai buvo nusavinti kitų šalių (Marie Curie prarado savo pavardės antrąją pusę – Sklodowska – ir buvo laikoma prancūze, o ne lenke). Tik tarp klasikinės muzikos mėgėjų pavergtosios tautos iš tikrųjų sugebėjo rasti kertelę vakariečių protuose tokių kompozitorių kaip Fryderykas Chopinas, Bela Bartok, Leošas Janačekas ir Arvo Partas dėka. Rusijos, kultūrinės supergalybės, milžiniška ir net smaugianti įtaka padėjo tiesiogine prasme nustumti į užribį mažesnes, tarpinę padėtį užimančias šalis.

Ši vakariečių suvokimo baltoji dėmė yra pastarųjų 100 metų produktas. Tai prasidėjo nuo Stalino izoliacionistinės politikos tarpukariu ir dar labiau sustiprėjo nusileidus Geležinei uždangai. Ankstesniais šimtmečiais tai būtų atrodę ne mažiau keista nei Šiaurės Europos neišmanymas apie žemyno pietinę pusę arba atvirkščiai. Tačiau Vakarų Europos pokario kartoms „Rytų Europa“ tiesiogine prasme buvo pilkoji sritis – atsilikusi ir tolima.

Tai tapo nemaloniu sukrėtimu žmonėms, išėjusiems iš dešimtmečius trukusios kankinamos nelaisvės po 1989-ųjų. Jų artimieji ir kaimynai laisvajame pasaulyje buvo beveik visiškai juos užmiršę. Daugelis jų atsiradimą laikė brangiai kainuosiančiu, potencialiai rizikingu ir trikdančiu. Laikytasi nuomonės, kad tie keisti giminaičiai – sugedusiais dantimis, keistais drabužiais, kalbantys sodriu akcentu ir senamadiškai besielgiantys – turi netriukšmauti ir būti dėkingi, o ne uoliai reikšti savo pagrįstą požiūrį apie žemyno saugumo ateitį. Tik Čekoslovakijos lyderis Vaclavas Havelas, pasižymėjęs nepaprastu literato talentu ir filosofinėmis įžvalgomis, buvo trumpam prasiveržęs per nenoro nieko žinoti debesį.

Rusija, priešingai, buvo lepinama. Išlaikyti „provakarietiškos“ vadovybės Kremliuje saugumą buvo gerokai svarbiau negu visa kita.

Neišmanymas veda prie pasipūtimo. Žmonės iš šio regiono, be kita ko, perspėję Vakarus, jog miglotai apibrėžiamų „rusakalbių“ kortą Kremlius gali naudoti kaip geopolitinio spaudimo svertą, sulaukdavo globėjiškų, menkinančių pareiškimų arba siūlymų spręsti problemą suteikiant šiai mitinei politinei kategorijai papildomų teisių.

Pasipūtimas veda prie aplaidumo. Kai Rusija pradėjo krėsti eibes Vakarų šalyse, jos numojo ranka į šią problemą, laikydamos ją nereikšmingu trikdžiu.

Šią problemą apsunkino godumas. Kaip sakė Markas Twainas, sunku ką nors įrodyti žmogui, kurio pragyvenimas yra priklausomas nuo tikėjimo priešingu dalyku. „Ikrų ekspresas“ riedėjo Vakarų valdžios koridoriais, siūlydamas keleiviams dosnius atlygius ir prabangias sinekūras. Žmogžudystės, kibernetinės atakos, energetinis šantažas, korupcija ir, visų svarbiausia, nevaržomas revanšizmas dažniausiai likdavo nebaudžiami, o priimami sprendimai buvo grindžiami gražiomis svajonėmis.

Dabar, kai Ukrainos vėliava virto madingu aksesuaru, o prezidentas Volodymyras Zelenskis atkartoja trumpai gyvavusią V. Havelo, kaip laisvojo pasaulio moralinio lyderio, šlovę, kadaise buvę blankūs žemėlapiai, glūdintys Vakarų šalių protuose, nusidažė ryškiomis spalvomis.

Tau vyraujanti spalva yra kraujo raudonis. Nes atėjo laikas apmokėti sąskaitą. Ir ją apmoka nekaltieji, o ne neišmanėliai.

„Režimas, turėdamas 27-erių metų patirtį, kaip apeiti sankcijas, išnaudoja sankcijose paliktas spragas ir tęsia prekybą sankcionuota produkcija. Aš matau, kaip Lietuvos valdžia principingai dirba siekdama paveikti režimą, principingai, nuosekliai stengiasi atkirsti režimą nuo pajamų“, – žurnalistams Briuselyje pirmadienį sakė S. Cichanouskaja.

„Bet, deja, būtent dėl paliktų šių spragų, nutinka taip, kad prekyba ne tik tęsiasi, bet ir galbūt netgi išauga, nes režimas turi patirties“, – po susitikimo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu kalbėjo ji.

Ji pabrėžė, jog Lietuva laikosi „nuoseklios pozicijos“ dėl sankcijų Minskui bei remdama Baltarusijos pilietinę visuomenę, tačiau Aliaksandro Lukašenkos režimas „išnaudoja tarptautinės teisės silpnybes“ siekdamas sankcijas apeiti. Anot jos, Vakarai turėtų likti „tvirti ir principingi“, kad neleistų toliau vykdyti prekybos „Belaruskalij“ trąšomis.

„Visa atsakomybė dėl to, kas vyksta, tenka tik režimui. Patikėkite, Lietuvos valdžia daro viską, kad neleistų režimui toliau užsiimti prekyba, nes vertybės, moralinės vertybės yra svarbios mūsų broliškai tautai. Bet dar kartą sakau – turime reikalą su patirtimi, su korupcine schema, kuri jau seniai žino, kaip veikti prieš sistemą (...) Jei demokratinėse valstybėse yra verslo etika, tyra tarptautinė teisė, tai kalbant apie režimą, to nėra“, – kalbėjo ji.

Praėjusį trečiadienį įsigaliojus JAV sankcijoms „Belaruskalij“, jų tranzitas per Lietuvą nesustojo, „Belaruskalij“ dar lapkritį atlikus avansinius mokėjimus „Lietuvos geležinkeliams“.

Lietuvos Vyriausybė jau įsigaliojus sankcijoms paskelbė siekianti nutraukti „Lietuvos geležinkelių“ sutartį su „Belaruskalij“, nors teigia, kad JAV sankcijos trąšų tranzitui Lietuvoje tiesiogiai nėra taikomos.

„Lietuvoje aš neatsimenu atvejo, kad dėl politinių klaidų, o ne dėl asmeninių skandalų – tikrų ar netikrų, koks nors ministras būtų atsistatydinęs. Tiesą sakant, nelabai daug tokių reiškinių ir Vakarų demokratijose. Mes nesame girdėję, pavyzdžiui, kad Angela Merkel ketintų atsistatydinti už savo migracijos politiką ar Borisas Johnsonas dėl Brexito politikos, kurios yra aiškiai nepasisekusios Tai čia truputėlį abejonių dėl to kyla, bet jei šiaip kalbėtume apie politinę atsakomybę ir atsistatydinimus dėl jos, tai, manau, kad ir prezidentui taip pat reikėtų apie tai pagalvoti, nes jis yra užsienio politikos vadas“, – sakė ekspremjeras Aleksandras Abišala.

– Ar tai, kas dabar vyksta su „Belaruskalij“ ir trąšų tranzitu Lietuvoje, yra kieno nors politinė klaida? Nekalbėkime apie asmenybes, bet ar iš principo tai yra politikos klaida?

– Tai yra politinė klaida šitos Vyriausybės, nes ji nesuformulavo savo pozicijos ir nepasakė įstatymu ar kaip nors kitaip, ką reikia daryti įmonėms, nes laiko iš tikrųjų buvo. Ir tikrai buvo galima susitarti ir numatyti politinius žingsnius, ir daryti taip, kaip numatyta, – dėl to neabejotina. Tiesą pasakius, aš neatsimenu, kad kas nors iš Vyriausybės oficialiai būtų pasakęs, kad nuo gruodžio 9 dienos sankcijos „Belaruskalij“ įsigalios. Net jei jie ir nebuvo pasakę, tai turėjo pasakyti, nes visuomenėje, viešoje erdvėje, tai buvo svarstoma labai aiškiai. Manau, kad dauguma visuomenės suprato, kad sankcijos tikrai bus vykdomos ir, kad trąšos per Lietuvą nevažiuos.

Tai yra politinė klaida šitos Vyriausybės, nes ji nesuformulavo savo pozicijos ir nepasakė įstatymu ar kaip nors kitaip, ką reikia daryti įmonėms, nes laiko iš tikrųjų buvo.

– Jeigu šitas skandalas pareikalaus kokio nors politiko galvos, tai iš jūsų aš suprantu, kad tai bus pirmas kartas, kai kažkas bus atsakingas arba laikomas atsakingu už realios politikos klaidą, o ne už asmeninius skandalus.

– Manau, kad taip. Gal istorikai man primintų. Aš jau senas žmogus ir ne viską prisimenu, bet, noriu pasakyti, kad šioje istorijoje, kuri yra tikrai rimta ir pirma vidinė krizė ne išorės sukelta. Šviesioji pusė yra tai, kad žmonės, kurie nieko nešnekėjo apie sankcijas, arba kritikavo sakydami, kad su kaimynais reikia gyventi draugiškai, o ne sankcijomis, dabar aiškiai pasisako, kad sankcijų reikėjo. Šitas pozicijos konsolidavimas yra labai reikšmingas ir aš tikiu, kad prezidento nesutarimai su Vyriausybe taip pat turėtų baigtis matant, kokius rezultatus duoda nekoordinavimas politikos viduje.

– Kokio juodumo debesis yra pakibęs virš Ingridos Šimonytės? Taip pat jūs kalbėjote apie ministrų ir prezidento atsakomybę, nes jo atsakomybė yra užsienio politika, o I. Šimonytės?

– Kaltę ar klaidą priskirti reikia visiems. Klausimas, kokia yra bausmė teisinga ir tikslinga už šitą klaidą, aš čia nuomonės neturiu, bet aišku, kad užsienio reikalų ministro pasitraukimas sukeltų labai įdomią situaciją, kad didžiausia valdančiosios koalicijos partija savo vadovą išvestų iš Vyriausybės, nes tai yra labai neįprasta.

– Net jei būtų išspręstas politinės atsakomybės klausimas, lieka teisinis arba techninis klausimas – ar šitie vagonai su baltarusiškomis trąšomis vis dar turėtų važiuoti į Klaipėdą per Lietuvos teritoriją?

– Manau, kad tikrai galima surasti būdą techniškai ir teisiškai išspręsti šį klausimą. Ir ar jie turi sustoti sustoti dabar, ar nuo Naujųjų metų, ar nuo balandžio 1 dienos, manau, kad nėra esminis klausimas. Esminis klausimas yra padaryti sprendimus, kuriais prisijungtume prie savo svarbiausių partnerių bausmės Baltarusijai. O svarbiausia prisidėtume prie realios bausmės Baltarusijos režimui, – ne žmonėms.

– Šitas sprendimas Lietuvai gali labai brangiai kainuoti. Kiek gali kainuoti? Ar mes kalbame apie dešimtis, šimtus milijonų? Kiek realūs tie skaičiai, apie kuriuos mes girdime kalbant politikus?

– Jei bus suformuluotas teisingas sprendimas, tai nuostoliai bus tik dėl negautų pajamų, o baudų už sutarties nutraukimą negali būti. Aš manau, tikrai yra išeičių.

– Ar sankcijos gali būti laikoma nenugalima jėga – forcemajore?

– Mano manymu, taip.

Lapkričio 17 d. į uostamiesčio policiją kreipėsi žmogus, kuris buvo priblokštas sužinojęs, kad oficialiuose dokumentuose yra įvardijamas kaip maisto produktų prekyba besiverčiančios įmonės vadovas.

Žmogus, kuris visą gyvenimą dirba samdomu darbuotoju, su teisėsauga neturėjęs reikalų ir vadinamas doru piliečiu, pranešė nesąs susijęs su bendrove ir neįsivaizduojąs, kaip įmonė buvo perregistruota jo vardu.

Pareigūnai ėmėsi tikrinti įvykio aplinkybes.

Pasirodo, pareiškėjas pernai pametė asmens tapatybės kortelę. Pats jis įtaria, kad būtent šiuo dokumentu pasinaudota perregistruojant įmonę jo vardu.

Apie dokumento praradimą žmogus buvo informavęs policiją. Šis faktas turėtų tapti dar vienu įrodymu ikiteisminiame tyrime dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo jo klastote.

Oficialią žinią, kad tapo bendrovės vadovu, žmogus gavo iš valstybinės įstaigos.

Kol kas nežinia, kokiu būdu buvo perregistruota įmonė, ar tai buvo padaryta elektroniniu būdu, gal kažkas viso labo suklydo įvesdamas duomenis.

Pareigūnai dar nežino, ar minima įmonė veikia, ar yra sustabdžiusi savo veiklą.

Per 10 dienų nuo pareiškimo priėmimo dienos ne visos oficialios įstaigos pateikė atsakymus į policijos užklausas.

Galima tik spėlioti, kad perrašydami įmonę to nežinančiam žmogui kažkokie asmenys galėjo siekti užmaskuoti fiktyvius sandorius.

Ne kartą būta, kai įmonė įregistruojama benamio vardu. Taip atsitinka, kai siekiama išvengti mokesčių ar įvykdyti aferą. Tada visa atsakomybė ir mokesčių našta tenka oficialiam įmonės vadovui, net jei jis yra asocialus asmuo.

Šiuo atveju kažko panašaus pareigūnai dar nenustatė.

"Kai gausime atsakymus iš visų oficialių institucijų, turėtų paaiškėti, kokiu pagrindu įmonė perrašyta pareiškėjo vardu ir ar šiam veiksmui įvykdyti buvo panaudotas prarastas dokumentas", – teigė Klaipėdos miesto policijos komisariato vadovas Albinas Misevičius.