Legendai – 800 metų

Nuostabaus grožio ir gilaus jausmo kupiną meilės istoriją didžiojoje scenoje pasakoja solistai Karina Krysko, Jeronimas Milius, Dainotas Varnas, Povilas Meškėla, Iglė Bernotaitytė, Tadas Juodsnukis, Michailas Levinas ir Donato Bakėjaus vadovaujama šokių trupė.

Izoldos ir Tristano meilės istorija žinoma jau daugiau nei 800 metų. Ji įvairiomis variacijomis randama senuose keltų rankraščiuose, apdainuota trubadūrų, pasakota kaip pasaka. Bėgant šimtmečiams ji tapo tikra legenda – meilės, stipresnės už mirtį, simboliu. Statyta daugybėje pasaulio teatrų, atskleista filmuose, ji pagaliau turi ir lietuvišką muzikinę versiją.

„Tristanas ir Izolda / Uždrausta meilė“ pastatymo režisierius – Kostas Smoriginas, režisierius choreografas – D. Bakėjus, scenografė ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė, kompozitorius – Stanislavas Stavickis, libreto autorė – Ieva Narkutė, garso režisierius – Tomas Ždanavičius, šviesų dailininkas – Matas Šimonis.

M. Repečkos nuotr.

Papasakojo istoriją

Pagal XII a. visuomenės moralės standartus Tristano ir Izoldos istorija – skandalinga ir laužanti visas normas. Anglija ir Airija anuomet buvo nuolat besikaunančios karalystės. Senasis Kornvalio (Anglija) karalius Markas – valdingas ir žiaurus, įtikinamai įkūnijamas P. Meškėlos, savo patikėtiniui jaunam ir išvaizdžiam riteriui Tristanui paveda pagrobti Airijos princesę Izoldą, kurią ketina vesti ir taip užbaigti varginančius karus.

Planas gana gudrus, tačiau niekas negalėjo numatyti pažeidžiamiausios jo vietos: nugalėjęs Airijos riterius, kuriems aršiai vadovauja T. Juodsnukis, ir laimėjęs princesę, Tristanas staiga patiria stipriausią akinančią meilę jai. Tikro jausmo visą gyvenimą ieškanti Izolda akimirksniu supranta, kad pagaliau sutiko sau skirtąjį...

M. Repečkos nuotr.

J. Miliaus kuriamas Tristanas – drąsus negailestingas karys, tačiau žiūrovai nesunkiai pastebės ir jo vidinę jautrią asmenybę, kuri blaškosi tarp meilės ir pareigos, ištikimybės karaliui ir asmeninės laimės. K. Krysko Izolda – trapi ir emocinga, ji beatodairiškai pasiduoda jausmui ir naiviai tikisi, kad vyras karalius „supras ir atleis“. Toks ponios elgesys atrodo nelogiškas ir pavojingas ištikimai jos tarnaitei Branganei. Jos švelnų, bet tvirtą charakterį atskleidė miuziklo scenos debiutantė I. Bernotaitytė.

Kiekviena didi meilės istorija neapsieina be išdavystės. Ši purvina misija miuzikle atiteko vienuoliui Tomui, kurį vaidina D. Varnas. Vienuolis – itin ryškus neigiamas personažas: apsimetėlis, godus, parsidavėlis. D. Varnas puikiai perkando šį veikėją. Jo vienuolis apgailėtinas, tačiau turi ir komiškumo, kuris pralinksmina žiūrovus ne ką mažiau, nei spalvingasis miuziklo juokdarys M. Levinas. Pastarasis, kaip dažnai būdinga dvaro komediantams, suvokia daugiau nei parodo. Lemiamu momentu net sugeba demaskuoti išdaviką.

Suteikė šviesos ir vilties

Nors Tristano ir Izoldos meilės istorija kupina gilaus tragizmo, miuziklo kūrėjai nutarė jai suteikti šviesos ir vilties. Muzikinės dramos finalas gana netikėtas.

Visas miuziklas persmelktas angliškos ir airiškos kultūros, muzikos ir šokio. Milžinišką darbą kuriant choreografiją nuveikęs D. Bakėjus sakė pastebėjęs, kad senoji Anglijos ir Airijos šokio tradicija turi sąsajų ir su lietuvių tautiniais šokiais. Kurdamas choreografiją, jis šias sąsajas sumaniai supynė, todėl šokėjai publikai neatrodo egzotiški svetimšaliai. Jų judesiuose atpažįstama kažkas labai lietuviško ir savo.

M. Vitėno nuotr.

Miuziklas „Tristanas ir Izolda / Uždrausta meilė“ praturtintas specialiais efektais, stilingas apšvietimas išryškina milžiniškų gabaritų scenografinius elementus. Puiki garso kokybė leidžia į valias mėgautis išties puikiais ir profesionaliais lietuviškais vokalais. Pusantros valandos, žiūrint naują lietuvišką miuziklą, prabėga nepastebimai. O tai jau didelė kūrinio sėkmė.

Miuziklas „Tristanas ir Izolda / Uždrausta meilė“ gruodžio 28 d. 19 val. bus rodomas Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

„Vaidinant Kakę Makę, manyje nubunda vidinis vaikas, kuris iš visos širdies šoka, dainuoja, bendrauja su žiūrovais ir skleidžia džiugią nuotaiką. Tai man pavyksta natūraliai, nesunkiai. Tačiau tuo pačiu metu, pasirodyti prieš šimtus vaikų – tikrai nelengvas iššūkis, nes niekada nežinai, kaip jie tave priims. Juk mažieji dažniau mato Kakę Makę nupieštą knygelėse, todėl reikliai vertina, ar atitinku jų susikurtą įvaizdį. Labai laukiu miuziklo „Kakė Makė ir laiko mašina“ parodymų. Bus nenuobodu visiems, nes prireiks ir salės pagalbos“, – pasakojo K. Krysko.

Naujojo miuziklo libreto autorė – dainininkė ir dainų kūrėja Aistė Smilgevičiūtė. Ji ir jos vyras kompozitorius Rokas Radzevičius – ir itin išpopuliarėjusių dainelių apie Kakę Makę, Netvarkos Nykštuką, monstrus autoriai.

Manyje nubunda vidinis vaikas, kuris iš visos širdies šoka, dainuoja, bendrauja su žiūrovais ir skleidžia džiugią nuotaiką.

„Naujo siužeto miuzikle – pilna stebuklingų momentų, daug judesio ir situacijų, kai reikia greitai rasti išeitį iš padėties. Dinamiškumas patinka šiuolaikiniams vaikams. Tikiuosi žiūrovai padės savo mylimai Kakei Makei, Čiūčiai ir Piratui keliauti laiku ir nepasiklysti“, – sakė libreto autorė.

Čiūčia – ištikimas Kakės Makės šunelis, jis mažiesiems puikiai pažįstamas iš pirmojo miuziklo „Kakės Makės gimtadienis“. O štai su katinu Piratu, dar reikės susipažinti. Jis – scenoje dar nematytas herojus.

Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė. S. Baturos nuotr. 

„Katinas Piratas – labai svarbus personažas. Juk būtent nuo jo ir prasideda visa istorija. Pakliuvęs pas Kakę Makę, Piratas nežino, kaip gražiai elgtis. Kakė Makė, būdama atsakinga augintinio šeimininke, nusprendžia jį išmokyti tvarkos. Štai čia siužetas ir pasisuka netikėta linkme bei prasideda tikrieji kelionės laiku nuotykiai“, – pasakojo A. Smilgevičiūtė. 

Situacijos, į kurias bekeliaudami paklius trys draugai, parodys mažiesiems žiūrovams, kaip svarbu nenustoti svajoti, pamokys nugalėti vidines baimes, dar kartą primins, kokia reikalinga mums visiems draugystė.

Kartais reikia ne konkuruoti tarpusavyje, o veikti kartu, palaikant vienas kitą. 

„Skatinti vaikus augti draugiškais, atjaučiančiais, skubančiais į pagalbą – tokia miuziklo „Kakė Makė ir laiko mašina“ misija. Kartais reikia ne konkuruoti tarpusavyje, o veikti kartu, palaikant vienas kitą. Tą supras Kakė Makė, šį suvokimą po miuziklo, tikiuosi, išsineš ir mažieji žiūrovai, ir jų tėveliai“, – pasakoja A. Smilgevičiūtė.

Naujo siužeto miuzikle „Kakė Makė ir laiko mašina“ panaudotos istorijos iš Linos Žutautės knygelių: „Kakė Makė ir katinas vienai savaitei“, „Kakė Makė ir draugystės šluota“, „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“, „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“.

R. Šeškaičio nuotr. 

Miuzikle skamba populiariausios ir vaikų labiausiai pamėgtos dainelės – „Kakės Makės šėlsmo daina“, „Netvarkos nykštuko daina“, „Svajonių gimtadienis“, „Monstrų daina“ ir kitos.

Žiūrovų laukia ir trys scenos premjeros: „Šiubi Bam“, „Čiūčios ir Pirato daina“ bei „Draugystės šluota“. K. Krysko išdavė, kad dar niekam negirdėta „Čiūčios ir Pirato daina“ tokia smagi, kad jai repetuojant namie, pritaria visa šeima.

„Tikiuosi naujos dainelės vaikams irgi patiks bei užims garbingą vietą prie jau pamėgtųjų. Mažieji greitai jas išmoks bei dainuos tiek namuose, tiek atėję į miuziklą“, – sakė A. Smilgevičiūtė.

Miuziklo „Tristanas ir Izolda/Uždrausta meilė“ premjera žiūrovų laukia jau gruodžio 18 d. Vilniuje. Iki Naujųjų metų šis scenos kūrinys aplankys ir kitas didžiąsias šalies arenas: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Pastatymas pasižymės specialiai didelėms erdvėms skirta scenografija, garsu, įspūdingu šviesų spektakliu, vaizdo ir specialiais efektais, kurie žiūrovą tarsi įtrauks į veiksmą ir sukurs dalyvavimo įspūdį. 

K. Krysko ir J. Milius prisipažino, kad net trijų vaizdo klipų (anksčiau žiūrovams jau pristatyti „Meile, lėk“ ir „Miško paslaptys“) filmavimas užsienyje buvo labai įdomi ir vertinga patirtis.

„Šis darbas pareikalavo ne tik kruopštaus planavimo ir drausmės, bet ir daug fizinių jėgų bei trupučio sėkmės. Filmavome gegužę, kai Škotijoje žydi dygliakrūmiai. Jų geltonų žiedų jūra nuklojo laukus ir suteikė gamtovaizdžiui ypatingo grožio“, – pasakojo dainininkai.

Buvo siekta, kad į kadrą nepapultų jokie šiuolaikinio gyvenimo atributai. Kai filmuojama dronu, apimamas gana platus peizažas, todėl reikia kruopščiai parinkti vietas, kur nėra elektros stulpų, laidų, šiuolaikinių pastatų, greitkelio tolumoje. Filmuojant vaizdo klipus laukinėje gamtoje, itin pravertė ir puiki abiejų solistų fizinė forma.

M. Vitėno nuotr. 

„Iki apvalaus akmeninio senovinio statinio liekanų, kurį matote klipe „Šokis tamsoje“, teko į kalną su visais daiktais ir filmavimo įranga kopti keturis kilometrus. Norėdamas padėti filmavimo grupei, pasisiūliau panešti šarvus. Kai pagaliau pasiekiau tikslą, labai aiškiai įsivaizdavau, koks senovėje nekomfortiškas buvo  žmonių gyvenimas“, – juokėsi J. Milius. 

Filmuojant „Šokis tamsoje“, lietuviai taip pat buvo priversti iš laukinės pakrantės išprašyti vietinį žveją, kuris jau buvo ten pasistatęs palapinę nakčiai. „Pasijutome nesmagiai, tačiau jis net neatrodė susinervinęs. Ramiausiai susirinko daiktus, nebaigtą gerti kavą, kurią virėsi ant turistinės viryklės ir dar atsiprašė, kad netyčia užėmė „filmavimo aikštelę“. Atsisveikindamas paliko savo elektroninio pašto adresą ir paprašė atsiųsti jam interneto nuorodą, kad galėtų klipą pažiūrėti ir kitiems parodyti. Kaip supratome iš pokalbio, škotai labai didžiuojasi, kad jų šalyje dirba tiek daug filmavimo grupių iš viso pasaulio“, – pasakojo K. Krysko.

M. Vitėno nuotr. 

Dainininkai prasitarė, kad daugybė nuostabios filmuotos medžiagos iš Škotijos bus panaudota ir paties miuziklo metu.

Šiuo metu beveik kasdien vyksta itin intensyvios „Tristanas ir Izolda/Uždrausta meilė“ repeticijos. Pastatymui vadovauja – Kostas Smoriginas. Režisieriaus asistentas ir miuziklo choreografas – Donatas Bakėjus.

Atlikėja apie netektį antradienio popietę paskelbė savo feisbuko paskyroje. 

„Su neapsakomu skausmu ir plyštančia, kraujuojančia širdim turiu pranešti, kad vakar netikėtai netekome mano brangiausio žmogučio pasaulyje.. Pačios geriausios, rūpestingiausios, gražiausios, švelniausios ir jaunatviškiausios... Mamytės... mano angelo sargo...“, – jautriai rašė K.Krysko.

Moteris pranešė, kur ir kada vyks atsisveikinimas su jos mama.

„Kviečiu visus, pažinojusius mano Mamytę, draugus, pažįstamus paskutinį kartą atsisveikinti su ja...

Šiandien, rugsėjo 13 d., 18-21 val. ir rytoj nuo 9 iki 12:45 val. Mamytė bus pašarvota laidojimo namuose „Amžinybė“ (Talino g. 10A), o ryt 13 val. palaidota Sudervės katalikų kapinėse.

Labai prašom vietoj gedulo vainiko atnešti baltą gėlės žiedą..“, – kvietė K.Krysko.

Kauno valstybinio muzikinio teatro žiūrovai turėjo progą susipažinti su įspūdinga istorine asmenybe – Austrijos-Vengrijos imperatore Elžbieta (1837-1898), labiau Europos istorija besidomintiems žinoma vardu Sisi. Prie miuziklo „Elisabeth“ dirbo didžiulė kūrybinė komanda: visus imperatorės Sisi gyvenimo ir sielos užkaborius išstudijavusi režisierė Viktorija Streiča; teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius (spektaklyje ne tik vadovaujantis muzikiniam vyksmui, bet ir atliekantis vaidmenį); įspūdingo ir išradingai mizanscenas spalvinančio, auksu nulieto scenovaizdžio autorius scenografas Artūras Šimonis; net tris šimtus šios istorijos temą varijuojančių kostiumų ir artistų grimą sukūrė dailininkė Kotryna Daujotaitė, o scenos šviesas – dailininkas A. Šimonis kartu su Audriumi Jankausku; šokius ir scenos judesį pastatė choreografas Dainius Bervingis; nemenkus iššūkius drauge su choro kolektyvu įveikė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė. 

Dviejų austrų, muzikinės scenos grandų – tarptautinės sėkmės sulaukusio libretų dramaturgo, vieno žymiausių dainų vokiečių kalba autoriaus Michael‘o Kunze‘s bei pianisto, aranžuotojo, kompozitoriaus ir dirigento Sylvester‘io Levay‘jaus sceninio kūrinio apie kontraversiškai vertinamą, bet abejingų jos gyvenimo istorijai nepaliekančią aristokratę – miuziklo „Elisabeth“ premjeriniai spektakliai Kaune įvyko penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį (vasario 25, 26 ir 27 d.).

Miuziklo autoriai M. Kunze ir S. Levay, džiaugdamiesi, kad pasaulinio populiarumo sulaukęs, vakarų Europos, Skandinavijos šalis apkeliavęs, nukakęs net į tolimąsias Japoniją ir Pietų Korėją, jų kūrinys pasiekė ir Lietuvos auditoriją. Jie sako, jog realiais įvykiais grįstas miuziklas savo tematika yra labai šiuolaikiškas. Tai istorija apie moterį, kuri kovojo už teisę gyventi taip, kaip ji nori. Elžbieta tiesiog troško saugumo, šviesios ateities ir meilės, bet nerado. Tai paaiškina jos nesuvokiamą nutrūktgalviškumą ir flirtą su Mirtimi ne tik savo eilėraščiuose, bet ir gyvenimo elgsenoje. Sudėtingas Sisi meilės romanas su Mirtimi yra šios istorijos pagrindas.

Sudėtingą meilės romaną su Mirtimi scenoje atskleidė abi Elžbietos – Marija Arutiunova ir Karina Krysko. Solistės savo moteriškumu bei nokautuojančiu švelnumu pavergė žiūrovų simpatijas. Gaivališkai flirtuojantį, fatališką Mirties personažą įtikinamai įkūnijo Jeronimas Milius ir Egidijus Bavikinas. Pirmą kartą muzikinio teatro scenoje debiutavęs Mantas Jankavičius pavergė žiūrovus savo puikios aktorystės bei meistriško vokalo valdymo deriniu. Šauniai sudėtingą vaidmenį įkūnijo ir teatro žiūrovams kaip puikus Džekilas/Haidas pažįstamas Rokas Laureckis. Abu solistai skirtingai, tačiau itin raiškiai  perteikė pamišėlišką italų anarchisto Lukenio charakterį. O Elžbietos sutuoktinio Franco Jozefo partiją Rokas Spalinskas ir Raimondas Baranauskas atliko iš tiesų „griežtai, šaltai, kietai“ (tekstas iš spektaklio). Miuzikle šalia pagrindinių vaidmenų atlikėjų dainuoja, šoka, vaidina didžiulis būrys teatro solistų, choro ir baleto artistų, groja ne tik orkestras, bet ir ritmo grupė, o deramą skambesį užtikrina talentingų garso operatorių grupė, vadovaujama garso režisieriaus Justino Giedraičio. 

Kerinčią imperatorės „Elisabeth“ istoriją dar galėsite pamatyti balandžio 2, 3 d., gegužės 5, 6 d.

Solistai Jeronimas Milius (J.M.) ir Karina Krysko (K.K.) sutinka pasidalyti savo mintimis ne tik apie artėjančią premjerą – Michaelo Kunze ir Sylvesterio Levay miuziklą „Elisabeth“, bet ir apie beveik metus trunkančią šeiminę laimę.

– Miuzikle „Elisabeth“ kuriate vienus pagrindinių vaidmenų. Karina tampa Austrijos-Vengrijos imperatore Elžbieta, žinoma dar ir Sisi vardu, o Jeronimui tenka alegorinis personažas – Mirtis. Ką galėtumėte papasakoti apie savo naujausius vaidmenis?

J.M.: Šiame miuzikle veikia standartinis meilės trikampis, kurio dalimis esame ir mes su Karina. Elizabet įsimylėjusi Mirtį, kuri spektaklyje tarsi įvilkta į žmogišką pavidalą. Kitoje trikampio pusėje – jos teisėtas vyras, vaikų tėvas. Šiai stipriai moteriai tenka patirti daug savo laikmečio išbandymų – ištekėjusi ji jaučiasi vieniša, suvaržyta rūmų taisyklių. Jai neleidžiama matytis ir auklėti savo vaikų, tad Elizabet lieka realizuoti save per grožį. Ji tampa gražiausia, o kartu ir nelaimingiausia Europos moterimi, kuri nuolat balansuoja ties gyvenimo ir mirties riba. Būdama itin stipri asmenybė, vis sugeba Mirčiai atsispirti, jos nepasirinkti.

K.K.: Miuzikle parodomas Elžbietos gyvenimas nuo paauglystės iki mirties, iliustruojami esminiai jos gyvenimo tarpsniai. Netipiška ir įdomu, kad Mirtis įsimyli Elizabet – dar visai jauną mergaitę, bet, būdama taktiška, laukia to momento, kai pati Elizabet ištars jai „taip“ ir pasiryš būti su ja amžinai.

– Šiame miuzikle esate dvi meilės trikampio dalelės. Ar dažnai KVMT spektakliuose jums tenka vaidinti mylimuosius?

K.K.: Na... nelabai. Tie mūsų vaidmenys įvairiuose spektakliuose labai skirtingi. Vienintelis miuziklas, kuriame vaidinome mylimuosius, yra „Grafas Montekristas“, o dabar ir šis – „Elizabeth“. Kita vertus, jame mes nesame tikri mylimieji: Elizabet turi vyrą. Netikėtas siužetinis sprendimas – personažas Mirtis, nors imperatorė niekada negalvojo apie savižudybę. Kad ir kokia tragiška buvo jos kasdienybė, įsprausta į to laikmečio rėmus, Elžbieta niekada nenorėjo anksčiau laiko numirti.

Atsakomybė: pats miuziklo „Elisabeth“ repeticijų įkarštis – K.Krysko ir J.Miliui teko užduotis perteikti sudėtingus imperatorės Sisi ir alegorinio personažo – Mirties – santykius, kurie yra šios istorijos pagrindas.

– Ar imperatorė – tai jūsų garbingiausias titulas teatro scenoje?

K.K.: Kol kas tai mano didžiausias vaidmuo. Galėčiau jį palyginti nebent su Barbora Radvilaite. Vis dėlto Elizabet charakteris – sudėtingesnis. Kurdama šį vaidmenį turiu daugiau ką veikti. Kaip virsti imperatore? Po truputį, žingsnelis po žingsnelio – tikrai nepersikūniju į ją akimirksniu. Tam reikalingos repeticijos ir laikas, per kurį galiu labiau įsigilinti į savo personažą. O toliau viskas vyksta bandymų keliu. Per vieną repeticiją mano kuriama Elizabet gali būti vienokia, per kitą – šiek tiek kitokia. Dar turiu laiko jos personažui išgryninti. Vasario pabaigoje, per premjerą, pamatysime, kokia ji bus iš tiesų (juokiasi).

Kai užlipi ant muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui, įdėtoms pastangoms. O koncertuose būna visko…

J.M.: Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad Karina įkūnija įvairaus amžiaus Elžbietą – nuo paauglės iki garbaus amžiaus senjorės. Tad užduotis, kaip suprantamai žiūrovui perteikti tą skirtingą imperatorės amžiaus amplitudę, išties nelengva.

– Ar sunku vaidinti tai, ko dar nepatyrėte? Juk jūs, Karina, scenoje – ir 60-metė...

K.K.: Netoli jau ir man (kvatojasi). Pora dešimčių metelių, ir jau! Aišku, šešiadešimtmetė dar nebuvau, bet šiokios tokios gyvenimiškosios patirties bagažą jau turiu. Todėl galiu kažkiek įsivaizduoti, kaip Elizabet galėtų jaustis būdama garbaus amžiaus.

– Ar nepavojingas tas diktatorės vaidmuo? Ar Karina, grįžusi namo, nevaidina imperatorės toliau?

J.M.: Dar nevaidina. Bet paskutinę repeticijų savaitę, kai prieš pat premjerą sėdėsime ir repetuosime teatre nuo ryto iki vakaro, visko gali būti.

K.K.: Šiuo metu daug dirbu ne tik scenoje, bet ir mintyse. Bandau tam tikras miuziklo scenas pereiti, apgalvoti. Tad kol kas didesnis darbas vyksta mano viduje, o ne išorėje, – Jeronimas gali jaustis visiškai saugus. Yra be galo daug žmonių, savo amato profesionalų, dirbančių prie šio spektaklio ir mums padedančių. Bendraujame tiek su režisieriais, tiek su to paties vaidmens kitais atlikėjais. Kalbamės, diskutuojame, ieškome istorinės medžiagos apie šią realiai gyvenusią asmenybę. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Sisi – taip ją meiliai vadino tėvai. Žodžiu, lipdau savo vaidmenį tarsi iš mažų mozaikos dalelių.

Susikalbėjimas: rakto į Karinos sūnaus Majaus širdį J.Miliui neteko ilgai ieškoti. Su akrobatiką dievinančiu dešimtmečiu jiedu greitai surado bendrą kalbą. „Laima and Simas PHOTOGRAPHY“ nuotr.

– Palikime kol kas Habsburgų rūmų intrigas ramybėje ir persikelkime į realų gyvenimą. Ar tiesa, kad šiltesni jūsų jausmai įsižiebė būtent KVMT scenoje?

J.M.: Turbūt čia žiniasklaidos paleista antis (kvatojasi). O gal net ir visas kalakutas… Kad susipažinome teatre – tas tiesa. Čia vyko pirmieji mūsų rimtesni darbai. Turiu omenyje miuziklo „Grafas Montekristas“ pastatymą 2014 m. Dar buvo vienas spektaklis – „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur vaidinome irgi kartu, bet scenoje beveik nesusitikome. Įkūnijome tokius personažus, kurie neturėjo nieko bendro tarpusavyje.

– O kaip dabar – ar per repeticijas susitinkate scenoje, o gal vienas kitą pamatote tik namuose?

K.K.: Priklauso nuo to, kada kokios scenos repetuojamos.

J.M.: Kadangi šiame spektaklyje mūsų kuriamų personažų linijos susipynusios tarpusavyje, bendrai dirbame išties nemažai.

– Ar peržengę namų slenkstį darbo reikalus paliekate už durų? O gal toliau tęsiate teatre pradėtas diskusijas?

K.K.: Tęsiame, tikrai… Kartais net ir parepetuojame sunkesnes scenas.

J.M.: Manau, kad tai visai neblogai. Juk per repeticijas dažnai nelieka laiko tų epizodų aptarti, išsakyti savo nuomonės. Tad namuose surengiame jų aptarimus! Ne tik aptariame, bet ir prasidainuojame. Turim sąlygas parėkauti (juokiasi). Galime ir koncertams nekeldami kojos iš namų ruoštis, tai tikrai patogu.

– Ar Karinos sūnus Majus neprašo tučtuojau liautis?

K.K.: Kol buvo mažesnis, kokių trejų, tikrai prašydavo. Šaukdavo: „Oi, mama, ne! Nedainuok!“ Jam, matyt, labai garsiai ir keistai atrodė tas mano dainavimas (kvatojasi). O dabar, kai baigiame su Jeronimu namuose repetuoti, kartais girdime, kaip Majus iš savo kambario niūniuoja neseniai girdėtą melodiją, kartais net su visu tekstu. Jeronimo prasidainavimus jis moka atmintinai. Pagiria, išsako savo nuomonę, jei kas labai patinka.

– Tai išvadų nedarote – į muzikos mokyklą vaikino vis dar neleidžiate?

K.K.: Ne… Manau, kad jam labiau patinka klausytis. Daug kartų bandžiau kalbėtis, ar jis nenorėtų mokytis groti kokiu nors muzikos instrumentu arba lipti ant scenos ir dainuoti. Tai Majus sakė, kad lipti į sceną tikrai nenorėtų. Nes nejauku jam. Gėda. Gal ateityje? Tiesa, ir miuzikle „Elizabeth“ yra kaip tik Majaus amžiaus – dešimtmečio berniuko – vaidmuo. Galvojome, gal sūnus galėtų? Bet paskui atmetėme šitą mintį kaip nevykusią. Majus – be galo aktyvus, negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Šiuo metu jam labiausiai tinka lengvoji atletika, kurią ir pradėjo lankyti. Beje, jis dar labai mėgsta daryti visokius akrobatinius triukus, batutų parke verstis kūliais ir šokinėti salto. Neseniai atsirado noras sustiprėti fiziškai ir užsiimti akrobatika.

Darbas teatre yra be galo smagus, bet visi, kurie pasiryžta jį dirbti, tam tikra prasme eina savęs deginti. Nes turi atiduoti visą save.

– Abu esate scenos žmonės. Bet tų scenų irgi būna pačių įvairiausių – koncertinių, kamerinių, teatro, privačių vakarėlių ir t.t. Ar jaučiate skirtumą dainuodami vienokioje ar kitokioje scenoje?

K.K.: Žinoma, yra be galo didelis skirtumas. Gal atrodys juokinga, bet pats sunkiausias spektaklis man buvo „Kakės Makės svajonių gimtadienis“. Ten visą laiką reikėjo būti labai linksmai mergaitei, be paliovos strikinėti ir dainuoti, tad po kiekvieno spektaklio jausdavausi išgręžta kaip kempinė. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol išmokau protingai paskirstyti savo jėgas, kad nepervargčiau jau per pirmąją sceną. Kalbant apie dainavimą koncerte – ten vėlgi kitaip. Atlikėjas turi daugiau laisvės. Gali būti savimi. O teatras? Negaliu pasakyti, kuri scena man labiau patinka. Viena žinau: kai užlipi ant Muzikinio teatro scenos, matai žmones, jaučiančius pagarbą tavo darbui, dainavimui,  pastangoms. O koncertuose būna visko… Tarkim, sėdi žmogus prie stalelio ir visa savo povyza tarsi sako: na, ir ką čia tu dabar parodysi? Kuo nustebinsi? Teatro scena šiuo atžvilgiu yra kitokia. Ten ateina mylintys teatrą, jo atlikėjus, jo žanrus žmonės.

J.M.: Yra spektaklių, po kurių labai pavargstame fiziškai. Vienas iš tokių yra „Grafas Montekristas“, kur daug fechtavimosi scenų, solistų pakėlimų, nuleidimų… Ištisas dvi su puse valandos nepalieki scenos, tad užkaisti ne tik fiziškai, bet ir emociškai, – išnaudoji visus savo dvasios resursus. Tame miuzikle ir man teko išmokti (kaip Karinai) paskirstyti savo energiją, kad jos užtektų iki galo. Kol to nepadariau, jau po pirmojo veiksmo jausdavausi išsekęs, be jėgų. Darbas teatre yra be galo smagus, bet visi, kurie pasiryžta jį dirbti, tam tikra prasme eina savęs deginti. Nes turi atiduoti visą save.

– Viską atidavęs artistas lieka tuščias. Kaip judu su Karina įsikraunate, kad kitą sykį ir vėl galėtumėte su žiūrovais dalytis savo charizma?

J.M.: Geriausia įkrova yra atostogos, kurių neturim, arba svajonės apie atostogas. Tačiau geriausias poilsis – jau ne koncertas ar spektaklis, bet išvyka į gamtą, kartais – į užsienį.

K.K.: Man po kiekvieno spektaklio, jau persirengus, tiesiog privalu gerą pusvalandį ramiai pasėdėti grimo kambaryje. Labai nemėgstu skubėti. Turiu susirinkti save, tik tuomet galiu kažkur judėti.

– Dažnai teatro scenoje artistai patiria įvairių komiškų nutikimų, kuriuos prisimena ir pasakoja draugams iki pat gilios senatvės…

K.K.: Dar nesu daug metų ant scenos, tad ir tų nutikimų nedaug. Kol kas mano juokingiausias momentas, tiksliau, baisiausias, kai pamirštu tekstą ir nežinau, ką dainuoti. Tuomet pradedu improvizuoti ir iš jaudulio tarsi visas gyvenimas akimirksniu prabėga priešais akis (juokiasi). O profesiniuose košmaruose, kuriuos, sako, sapnuoja visi teatro artistai, visko pasitaiko. Ypač artinantis premjerai… Ne vienas kolega yra pasakojęs, kad premjeros išvakarėse kartojasi tie patys sapnų siužetai: tu klajoji po teatro užkulisius, nerasdamas kelio į sceną; kaip sulėtintame filme rengiesi kostiumą, o scenoje jau girdi grojant tavo kūrinį.

J.M.: Turbūt labiausiai per visą mano karjerą teatre yra įstrigęs vienas nutikimas iš spektaklio „Meilė ir mirtis Veronoje“. Vienoje masinėje scenoje, kur konfrontuoja Montekiai su Kapulečiais, pro mus turi prabėgti degantis kaskadininkas. Per repeticijas jis mums parodė, kokiu keliu bėgs, kad nesipainiotume jam po kojomis. Deja, aktoriui Vaidotui Martinaičiui nepavyko išvengti prisilietimo prie ugnies – jo drabužiai užsiliepsnojo. Nepaisant to, kad Vaidotas pagal scenarijų buvo priešininkų komandoje, puoliau jį gesinti. Gelbėdamas Vaidotą, smarkiai į kažkokią dekoraciją nusibrozdinau pirštą. Tad savąją Merkucijaus mirties ariją atidainavau plūsdamas tikru krauju (kvatojasi). Pamenu, buvau su tokiais baltais marškinėliais, tad dainuodamas nuolat valiausi į juos lašantį kraują. Paskui kolegos pasakojo, kad visi iki vieno užuodė salsvą kraujo kvapą. Tuos trofėjinius marškinėlius laikau atminimui iki šiol.

Varikliukas: naujas šeimos draugas Braunis atsirado visų trijų noru, tad pasivaikščiojimai nuo šiol tapo dar dažnesni.

– Ar sutinkate su nuomone, kad jei artistas, prieš eidamas į sceną, nebesijaudina, gal jam laikas į atsargą?

J.M.: Sakyčiau, yra skirtingų situacijų, lemiančių skirtingas to jaudulio amplitudes. Tarkim, jei tu vaidini spektaklyje 50 kartą ir viską žinai mintinai, natūralu, kad jaudinsies mažiau nei kokioje „Elizabeth“ premjeroje.

K.K.: Man atrodo, kad tas vidinis jaudulys artistą lydi visuomet, tik vieni jį išmoksta valdyti, o kiti – ne. Man irgi vienais atvejais lengviau pavyksta su tuo tvarkytis, kitais – sunkiau. Tarkim, tiesioginis eteris, renginio filmavimas. Visi aplinkui nervinasi, skuba, laksto… O jei dar netvirtai moki ką tik išmoktą naują kūrinį – tuomet, patikėkite, jaudulio su kaupu!

– Šyla oras, artėja pavasaris, tuoj vysime žiemą iš kiemo. Gal pakalbėkime apie atostogas? Kokia bendra laisvalaikio veikla vienija jūsų trijulę?

J.M.: Ooo… Mes galime būti drauge, bet kartu ir atskirai. Tarkim, visi trys skaityti knygas. Namuose, paplūdimyje, gamtoje. Dar mėgstame eiti pasivaikščioti, bet jau ne trise, o keturiese, nes turime šunį Braunį. Kieno tai užgaida? Mūsų visų. Visi drauge važiavome į prieglaudą, rinkomės, kurį šuniuką norime išgelbėti. Braunis – vidutinio dydžio mišrūnas, labai jį mylime.

– Įnamis namuose – dar daugiau buities iššūkių. Kas jūsų šeimoje atsakingas už tvarką ir buities darbus?

J.M.: Jei vienas atsipalaiduoja, tai kitas susigriebia. Pas mus tikrai nėra  vadinamosios meniškos netvarkos. Jei vienam užeina noras kažką būtinai sutvarkyti – tas ir tvarko. Kitą dieną galbūt tvarkos manija aplankys kitą. Vadiname save tvarkingais, nes esame matę ir kur kas netvarkingesnių namų už mūsų (abu kvatojasi). Kas gamina valgyti? Vienareikšmiškai – Karina. Kam man mėginti, jei žinau, kad jai išeis kur kas skaniau.

K.K: Užtai pusryčius ruošia Jeronimas. Man ilgiau užtrunka išsikrapštyti iš lovos, susiruošti. Ir apskritai tie buities reikalai nekelia per didelio žavesio, bet negi dabar samdysi namų tvarkytoją? Nesame dar tiek užsiėmę, kad nerastume laiko namų ruošai.

– O juk jūs dar viena koja jaunavedžiai! Vestuves atšokote tik pernai vasarą. Kieno mintis buvo jas švęsti pagal baltiškąsias tradicijas?

J.M.: Abiejų. Senovės baltų tradicijose nebuvo bažnyčios, o tuoktuvių apeigas vesdavo vyriausias krivis ar krivė, padedami savo asistentų. Nesame religingi – nei krikščionys, nei pagonys – bet tokią vestuvių šventės formą pasirinkome, kad būtų įdomiau. Patiko, kad senosios lietuvių tradicijos susijusios su gamta. Nenorėjome vaidinti ir daryti taip, kaip kažkam reikia. Rengėme kuo įdomesnę šventę, visų pirma, sau, o paskui – svečiams.

– Provokuojantis klausimas – kodėl jums išvis reikėjo vestuvių? Šiais laikais daug jaunų porų gyvena ir nesusituokusios.

J.M.: Mes irgi kurį laiką gyvenome nesusituokę, bet problema buvo ta, kad aš norėjau vesti Kariną! Kai surandi žmogų, su kuriuo nori žengti koja kojon per gyvenimą, tuomet ir tuokiesi (aišku, jei tas žmogus sutinka). Esu ne kartą sakęs, kad nevesiu iki pat 60-ies. Tuomet dar savo meilės nebuvau sutikęs.

– Geros karmos, dosnaus likimo buvote apdovanotas dvigubai – gavote mylimą moterį su kraičiu. Ar lengvai pavyksta rasti raktą į Karinos sūnaus Majaus širdį?

J.M.: Manau, kad taip. Esame šeimoje pasiskirstę su Karina vaidmenimis: ji namuose būna geroji fėja, o aš – tas griežtasis policininkas (juokiasi). Kažkam juk reikia imtis ir tų nelabai populiarių vaidmenų. O šeimos taisyklės? Jos dėliojasi savaime. Specialiai ant šaldytuvo jų sąrašo nekabiname.

K.K.: Kaip tik dabar skaitau istorinį romaną apie Elžbietą ir plaukai šiaušiasi, kaip tais laikais gyvendavo žmonės. Ypač – aukšto socialinio sluoksnio. Anyta jai reguliuodavo, sekdavo kiekvieną marčios žingsnį. Vos pagimdytus Elžbietos vaikus ji atėmė ir auklėjo pati. Valdė ir sūnų, Elžbietos vyrą… Džiaugiuosi, kad gimiau vėliau.

– O kokie judviejų santykiai su uošve ir anyta?

J.M.: Turiu auksinę uošvę – būtinai taip ir parašykit!

K.K.: Mano anyta irgi puiki. Labai pasiilgstame vieni kitų, nes per darbus nesimatome dažnai.

– Psichologai teigia, kad tose šeimose, kur žmonės dažnai kalbasi, gerokai sumažėja skyrybų tikimybė.

J.M.: Mėgstame ir mes kalbėtis. Nevengiame ir lengvai papliurpti. Juokais lengviau tarsi nejučiomis užkabinti tas problemas, kurios abiem skaudžiausios. Tikrai nebūna taip, kad grįžę namo užsidarome vienas į vieną kambarį, o kitas – į kitą.

– Pabaigoje pažaiskime „Tiesą ir drąsą“. Esate garsi ir graži pora. Gyvenate ir dirbate intensyviu grafiku. Nuolat būnate po didinamuoju žiniasklaidos stiklu. O gal norėtumėte staiga tapti paprastais žmogeliais, gyvenančiais ramų ir paprastą gyvenimą?

K.K.: Netiesa – mes abu esame labai paprasti.

J.M.: Oi, ne, ką tu kalbi (kvatojasi)! Mes esame visai ne paprasti, o stebuklingi! Tiksliau, stebuklingai paprasti! Kitokio gyvenimo ar kitokios profesijos aš nebeįsivaizduoju. Kartais išties pavargstu nuo žmonių dėmesio, tada sprunku į gamtą ar į užsienį.

K.K.: Karantinas mane labai gerai patikrino. Jo metu supratau, kaip stipriai myliu savo darbą. Paradoksalu – kad ir kaip nuo jo pavargčiau!

„Gaila, kad tik vienas. Su bigbendu koncertuoti toks džiaugsmas. Skamba fantastiškai ir suteikia tiek energijos, optimizmo“, – sakė J. Milius ir svarstė, gal reikėtų specialią programą pakartoti kitais metais. „Išties, būtų smagu su ja apvažiuoti Lietuvą ir kasmet vasario 14 d. groti vis kitame mieste“ – pritarė ir K. Krysko.

Abu dainininkai negailėjo gerų žodžių Kauno bigbendui, kuris, anot jų, groja ne „valdiškai“, o iš visos širdies. „Yra tekę susidurti su orkestrais, kurių muzikantai gal pervargę nuo skirtingų programų, gal per daug visur ir su visais groję, bet tiesiog jauti, kaip jie atidirba be jokios ugnies... O štai Kauno bigbendas visai priešingai – atrodė kiekvienas muzikantas sudėjo į koncertą visą širdį“, – kolektyvą gyrė Jeronimas ir Karina. Publika taip pat įvertino muzikantų nuoširdumą ir po jų atlikto instrumentinio kūrinio aidėjo itin garsūs aplodismentai.

Tarp gražiausių pasaulinių meilės hitų itin originaliai ir naujoviškai suskambo specialiai bigbendui aranžuoti Jeronimo ir Karinos kūriniai „Manyje“ ir „Aš dalis tavęs“. „Man ypač didelį įspūdį paliko Karinos dainos „Aš dalis tavęs“ aranžuotė. Originaliai ši daina – klubinio skambesio, buvo net sunku įsivaizduoti, kaip ji galėtų būti atlikta su bigbendu... Aranžuotojas Jievaras Jasinskis sugebėjo rasti tobulą skambesį: neprarasti originalaus, bet skoningai pridėti bigbendo“, – pasakojo Jeronimas.

Koncertą vainikavo irgi specialiai aranžuotas abiejų atliekamas kūrinys „Meile, lėk“ ir karštas vasarą susituokusių dainininkų bučinys.

Paklausti, ar po koncerto jie dar vyko kur nors švęsti Įsimylėjėlių dienos, abu juokėsi ir sakė, kad pakliuvo į kuriozišką situaciją. „Mes tikrai neplanavome jokių romantiškų vakarienių, bet po koncerto buvome stipriai išalkę, o namie kaip tyčia laukė tuščias šaldytuvas. Taigi, spontaniškai nutarėme užsukti į restoraną ir, žinoma, pakliuvome į patį Valentino dienos įkarštį. Vienur nebebuvo vietų, kitur siūlė laukti staliuko valandą... Į mus žiūrėjo kaip į iš dangaus nukritusius: gi reikėjo užsisakyti iš anksto, ar pamiršote, kokia proga? Pasiblaškėme po miestą, kol pavyko“, – juokėsi abu.

Tiek J. Milius, tiek K. Krysko tvirtina, kad jie vienas kitam nespėja atsibosti nei scenoje, nei namuose. „Scenoje vienas kito net pasiilgstame, o ir namuose dėl skirtingų darbo grafikų drauge būname tikrai ne visą laiką“, – juokiasi jie.

Dažniausiai į vieną sceną juos atveda miuziklai, tačiau juose vieną rolę dažnai repetuoja keli aktoriai ir tuomet pagal grafiką vaidina. Atvejai, kai grafikai susikerta ir spektaklyje abu pasirodo drauge – gana reti. Ir dar: nebūtinai jiems tenka vien įsimylėjėlių vaidmenys. Štai spektaklyje „Karmen“ Jeronimas vaidina „blogietį“ ir rezga planą, kaip Karinos įkūnytą heroję nužudyti.

„Galimybė koncerte kartu išeiti į sceną ir pristatyti bendrą gražiausių meilės dainų programą mus labai džiugina. Tai retas atvejis. Jau dabar jaučiame, koks puikus bus koncertas ir labai jo laukiame“, – sako abu.

Karina Krysko ir Jeronimas Milius. / „Laima and Simas foto“ nuotr.

Pasitelkę profesionalumu garsėjantį Kauno bigbendą, jie atidžiai renka dainas naujai programai. „Noriu, kad muzikantai scenoje turėtų, ką veikti. Ieškau tokių kūrinių, kurie gerai skambėtų būtent su bigbendu. Juk turime puikius muzikantus scenoje, reikia juos išnaudoti“, – sako J. Milius.

Abu dainininkai tikina, kad bigbendas koncertui suteikia ne tik šventiškumo, bet ir jėgos, erdvės pojūtį. „Esame tai patyrę. Nuotaika išties būna išskirtinė. Net balsai skamba skaidriau“, – sako jie.

Koncertui „Gražiausios meilės dainos“ bus kuriamos specialios dainų aranžuotės skirtos bigbendui. Karina ir Jeronimas norėtų linksmo ir smagaus vakaro su garsiausiais pasaulio hitais, tačiau svarsto bigbendui aranžuoti ir savo autorinių kūrinių „Štai daina „Meile, lėk“ kaip tik labai tiktų Valentino dienai, – šypsosi jie.

„Gražiausios meilės dainos“ – vasario 14 d., Kaunas, VDU didžioji salė.

Akcentuodami projektui svarbią šeimos ir kartų tematiką, savo Kalėdų tradicijomis sutiko pasidalinti naujieji projekto mokytojai: Vaidas Baumila, Ieva Prudnikovaitė, grupės „69 danguje“ merginos ir Benas Aleksandravičius.

Operos solistė, dviejų dukrų mama Ieva Prudnikovaitė pažymi, kad Kalėdų laikotarpis jai – šventas laikas su šeima. „Stengiuosi darbus susiplanuoti taip, kad visą šį laiką galėčiau skirti artimiausiems žmonėms“, – sako Ieva. Nors šeimoje labai išskirtinių tradicijų nėra, šiais metais pora smagių staigmenų inicijavo Ievos dukros. „Jos nusprendė, kad praktiškai kiekviename kambaryje privalo stovėti po eglę, neišskiriant ir tualeto. Keturios namuose, viena – sodyboje“, – šypsosi Ieva ir  papildo, kad šventinis šurmulys, pasiruošimas, dovanos – visa tai jai kelia ne stresą, o malonumą. „Mėgstu dovanoti, mėgstu tą laukimą ir mielą chaosą mieste“, – pasakoja projekto mokytoja.

Grupės „69 danguje“ merginos sako bandančios derinti šventes su darbu, tačiau labai dėl to neliūdi: per daug metų įprato prie tokio ritmo, be to Kūčių vakaras dažniausiai lieka asmeniškai joms. „Na, o jei reikia dirbti, tai irgi yra džiaugsmas – man labai patinka nešti geras šventines emocijas žiūrovams“, – sako Nijolė Pareigytė-Rukaitienė ir priduria, kad šiemet rado laiko eglutę puošti net dvi dienas. „Pirmą dieną papuošėme ir nusprendėme, kad kažko trūksta – kitą dieną ieškojome sprendimo, kaip galime patobulinti“, – šypsosi atlikėja.

Tarp kasmetinių Karinos Krysko tradicijų – pasivaikščiojimas po šventinės vakarienės aplankant miesto eglutę, o Goda Alijeva tuo tarpu kasmet kepa šventinę antį.

Su gausiu šeimos būriu ir išskirtiniais receptais šventes mini ir Vaidas Baumila – viena iš stalo tradicijų yra brolio žmonos pyragėliai su grybais, o pats Vaidas kasmet stengiasi iškepti pyragą.

„Per šventes visada susirenka didelis šeimos būrys: seneliai, tėvai, vaikai, dažniausiai – Kaune, iš kur yra mano mamos šeima. Čia švenčiame įvairiai, šiek tiek moderniau, tačiau iš vaikystės labai įsiminė ir šventinės kelionės pas tėčio šeimą į Širvintų kraštą. Ten Kūčias ir Kalėdas seneliai minėdavo su visomis tradicijomis: mišiomis,  šeimos malda už stalo, kalėdaičiais ir kitais svarbiausias ritualais“, –  prisimena Vaidas.

Alternatyvios muzikos atstovo Beno Aleksandravičiaus šeimoje svarbiausia tradicija yra tiesiog ramiai, kokybiškai pabūti drauge. „Kadangi gyvenu atskirai, jau kurį laiką neturime specifinių tradicijų. Tačiau pastaruosius metus per Kūčias visada stengiuosi aplankyti tėtį, tiesiog pasikalbėti, pabūti kartu“, – pasakoja Benas.

Skirtingas kartas scenoje ir ant televizorių ekranų suvienysiantis projektas „Lietuvos balsas. Kartos“ startuoja jau sekmadienį. Nuo pat pirmųjų aklųjų perklausų skirtingi duetai ir kolektyvai varžysis dėl galimybės patekti į finalą, kuris kartu su tūkstantine žiūrovų minia vyks kovo 11 d., 19 val. „Avia Solutions Group“ arenoje. 

Kaip ir kiekviena pora, taip ir jiedu jau turi susikūrę savitą santykių taisyklių rinkinį, ir nors įprastai savo asmeninį gyvenimą slepia po devyniais užraktais, TV3 laidos „Gero vakaro šou“ žiūrovams Karina ir Jeronimas papasakos, koks gi tas vedybinis gyvenimas bei atsakys į klausimą, ar tuoktis išvis buvo verta.

Žinomos grupės „69 danguje“ narė Karina šį vakarą, 19.30 val., per TV3 rodomoje laidoje atviraus, kad kaip atlikėja yra sudalyvavusi tikrai ne vienose vestuvėse. Tačiau ar tai padėjo lengviau įsivaizduoti, kokių vestuvių norėtų pati?

„Tikrai buvo labai lengva, nes tai, ką dažniausiai matydavau per vestuves, būdavo tai, ko nenoriu. Mes – egoistai, norėjome, kad šventė smagi būtų mums, o tik po to draugams ir šeimai…“ – prisipažins Karina ir šokiruos laidos vedėją Mindaugą Stasiulį, kuris dėl to, jog pora nesilaikė jokių lietuviškoms vestuvėms būdingų tradicijų, netgi suabejos, ar jų santuoka apskritai yra galiojanti.

J. Milius pasakos, kad vedybinis gyvenimas yra maloniai džiuginantis, tačiau į klausimą, ar vedybas rekomenduotų kitiems, atlikėjas atsakys gudriai patardamas: „Ne per anksti, bet rekomenduočiau“.

O kada ateina tinkamas metas santuokai? „Mano pozicija tokia – sakiau, kad nesiženysiu. Bet jeigu dar būsiu gyvas ir sutiksiu sau tinkamą žmogų, nesvarbu, kiek metų man bebūtų, ar 60 ar 70, tada imsiu ir ženysiuosi. Ir viskas. Kito kriterijaus nėra – tiesiog turi būti būtent tas žmogus“, – savo mintimis dalinsis atlikėjas.

Tačiau ar muzikantams sugyventi po vienu stogu paprasta? Karina ir Jeronimas atskleis, kad jų koncertų grafikas neretai skiriasi, tačiau savaitgaliais jiedu turi tą patį pomėgį – abu vadina save miegaliais ir pripažįsta mėgstantys snausti net iki 12 valandos.

O darbo dienomis, kai ateina laikas Karinos sūnų vežti į mokyklą, jiedu turi susikūrę sistemą, kurią vadina „gelbėjimosi sistema“. „Susitariam, kad vieną rytą į mokyklą veža Karina, kitą – aš. Bet ryte atsibudus, visuomet iš akių žiūrime, kuriam iš mūsų keltis vis dėlto yra sunkiau. Tada kitas jį gelbėja ir veža vaiką į mokyklą. O grįžus namo, tu visada gali ir vėl eiti miegoti iki 12-os...“ – sistemą laidos vedėjams aiškins J. Milius.