Velykų savaitę žmoguje viskas turi nurimti

Egidijus Bavikinas, operos solistas

Velykas mes švenčiame labai tradiciškai. Gyvename Plutiškių kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje, kur turime ir savo medinę Plutiškių Šv. Juozapo bažnytėlę. Į ją su žmona Lina, dukromis Monika, Emilija ir Marija kasmet einame į Didžiojo penktadienio, šeštadienio šv. Mišias, atliekame velykinę išpažintį.

Ypač gražios šioje bažnyčioje būna Velyknakčio apeigos. Dažnai jose giedu, o kartais, kai negali atvykti vargonininkė, tenka ir pagroti.

Šurmulys: Bavikinų Velykos būna triukšmingos – į svečius atvyksta Egidijaus tėvai ir Linos mama, žmonos sesuo su šeima, o antrąją Velykų dieną į kiemą susirenka kaimynai su savo vaikais. / E. Bavikino asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi esu atlikėjas, džiaugiuosi, kad tą savaitę renginių būna mažai. Tuomet galiu atsidėti rimčiai, susikaupimui, pabuvimui su savimi, šeima. Tą savaitę, manau, jei ne natūraliai, tai bent priverstinai žmoguje turi viskas sustoti, nurimti.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį. Ta ramesnė savaitė leidžia susikaupti tolesniems darbams, kurie po Velykų vėl labai greitai užverda.

Velykų rytą pas mus į Plutiškes atvyksta mano tėvai, žmonos mama, kartais – žmonos sesuo su šeima. Gera visiems susitikti, pabūti drauge.

Man patinka dalyvauti visuose Didžiosios savaitės renginiuose – ne tik nueiti į bažnyčią Velykų sekmadienį.

Į bažnyčią vyresnės dukros jau nelabai nori eiti, bet kiaušinius marginti mėgsta visos. Nelabai kišuosi į tuos moteriškus reikalus: mano rankos per didelės (juokiasi), tuoj viską sulaužau. Nemoku nei skutinėti, nei marginti vašku. Nebent dažyti su svogūnų lukštais. Užtai labai mėgstu tą momentą, kai reikia daužti kiaušinius ir žiūrėti, kieno stipresnis. Tada man sekasi: būna, išsirenku kokį kiaušinį smailu galu (turiu gerą akį), kartais truputį pagudrauju ir dažnai laimiu.

Didesnis šurmulys būna antrąją Velykų dieną, kai į mūsų kiemą ima rinktis kaimynai su savo vaikais. Šalia gyvena ir studijų, vėliau – scenos laikų draugas Liudas Mikalauskas su šeima. Žodžiu, kartais pas mus suguža koks 20 žmonių – visi kaimynai iš Plutiškių. Pasibūname, paridename, padaužome kiaušinius.

Velykų vaišės? Nieko ypatingo – kiaušiniai, sviestas, juoda duona ir krienai. Krienai mums su tėčiu svarbiausias patiekalas, mėgstame užsiaštrinti. Jei jų nėra – ne Velykos. Apie Velykų avinėlį nieko nesu girdėjęs… Sakote, turi būti ant stalo? Reikės šeimininkėms pasakyti!

Kadangi po Velykų yra mokinių atostogos, daug žmonių išvažinėja pas savo artimuosius į užsienį, kiti – į šiltuosius kraštus. Mes šįmet taip pat su dukromis žadame vykti į Londoną pasižiūrėti operos. Kviečiau prisijungti ir seserį, kuri gyvena Airijoje, deja, nepavyko suderinti laiko. Velykų sekmadienį visi būsime namuose, sėsime prie stalo, vaišinsimės, bendrausime: juk tos bendrystės šiais laikais labai trūksta.

Velykų margutis suteikia apsaugą

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, tautodailininkė

Gerai žinau, kokios yra Velykų tradicijos, todėl pasiruošimą joms pradedu nuo Didžiojo, dar kitaip vadinamo Čystojo, ketvirtadienio. Visą tą dieną švarinuosi, tvarkau namus ir jau vėliau – t. y. nuo penktadienio iki sekmadienio – prie namų tvarkymo nebegrįžtu.

Penktadienį paprastai apgalvoju visus Velykų valgius. Juos paveldėjau iš savo mamytės, todėl tokius pačius gaminu ir pati. Pagrindinis patiekalas – virtas rūkytas kumpis, o jei žmonių prie stalo bus mažiau (vaikai negali atvykti iš užsienio) – užtenka virto rūkyto kulno, bet būtinai su naminiais kaimiškais krienais.

Atsakomybė: „Kai matau, kiek daug po Velykų į šiukšlyną išmetama margučių, man darosi baisu“, – apgailestauja O. Tumėnaitė-Bražėnienė, pati itin pagarbiai išsauganti kiekvieną margutį. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Mano dukrytė Adelė Gančierė (ji irgi tautodailininkė) per Velykas būna atsakinga už kulinariją ir pyragus. Aišku, mudvi abi – kas gi daugiau?! – dažome kiaušinius, marginame juos vašku ir merkiame į stiprų svogūnų lukštų nuovirą, kad visi margučiai būtų vienos spalvos. Beje, šįmet Velykų švęsti į Lietuvą atvyksta mano sūnus su marčia bulgare, tai specialiai jai rodysime, kaip lietuviai margina kiaušinius vašku. Bulgarai – ortodoksai, Velykas jie taip pat švenčia, tik jau vėliau. Kiaušinius irgi dažo, tik kur kas paprasčiau.

Vos nepamiršau paties svarbiausio Velykų stalo akcento – sviestinio avinėlio. Aš pati išmokau jį daryti iš savo mamytės, o ji – iš savo anytos. Šįmet moterys paprašė, kad savo galerijoje Vaikutėnuose surengčiau sviestinio avinėlio gamybos edukaciją, todėl prieš Velykas dar vyks mokymai.

Kiek artimųjų sės prie Velykų stalo? Keturi vaikai su antromis pusėmis ir vienas anūkėlis – Majus Gabrielius, Adelės sūnelis, kuriam beveik dveji. Bus įdomu, nes anūkas švęs savo pirmąsias jau beveik sąmoningas Velykas.

Prieš sėsdami prie stalo mes visada iš lėkštelės išsidalijame po vieną margutį. Panašiai kaip per Kūčias kalėdaitį. Būtinai tai darome su linkėjimais ir vaišinamės iš tos pačios lėkštelės, kad visi šeimos nariai būtų vieningi, draugiški, mylėtų vienas kitą. Šitą tradiciją irgi atsinešiau iš savo tėvelių namų.

Dažnai per savo edukacijas pasakoju žmonėms, kad jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Yra žmonių, kurie Velykų kiaušinių lukštų nemeta į šiukšlyną. Laiko juos tarsi pašventintais. Todėl surenka tuos lukštus į maišelį, o paskui veža į sodą ir užkasa į žemę. Ne išmeta, bet užkasa!

Jei kažkur pasiklysti, turi prisiminti, su kuo pirmuoju daužei per Velykas kiaušinį: tuomet, sakoma, visa migla nuo akių nueina, žmogus randa kelią ir nebepaklysta.

Visada pasiliekame gražiausią arba stipriausią margutį. Raskite namus, kuriuose (bent jau seniau) sekcijoje ar bufete nestovėtų gražiausias margutis?! Neseniai viena moteris pasakojo, kad jei toks kiaušinis stovi sekcijoje daug metų ir staiga vieną dieną lyg iš netyčių sutrūksta – tai šį tą reiškia. Manoma, kad jis saugojo jūsų namus iki tol, kol galėjo, o paskui nuo per didelės įtampos sprogo. Štai kodėl seniau nuotakos įsidėdavo Velykų margutį į savo kraičio skrynią, kad iš tėvų namų jų globą, rūpestį persivežtų ir į vyro namus. Kai lankėmės Bulgarijoje, užsukome į etnografinį muziejų, kur gidė pasakojo, kad ir pas juos nuotaka į vyro namus vežasi būtent Velykų kiaušinį, kuris jai suteikia apsaugą.

Dar viena privaloma Velykų tradicija – kiaušinių ritinėjimas. Iš tiesų ridenti juos turėtume ant žemės – ne ant buto grindų, nes ritinamas kiaušinis žemę budina iš žiemos miego, prikelia žolę ir visą augaliją. Dabar šią tradiciją mes pritaikėme prie savo buities sąlygų, supaprastinome.

Yra tik vienas dalykas, kuris kelia nerimą. Kai matau, kokiais kiekiais, vos ne maišais, po Velykų į šiukšlyną metami margučiai, man darosi baisu. Žmonės per daug jų nudažo ir po švenčių meta į šiukšlių konteinerius. Mūsų seneliai kiaušinius vertino kaip delikatesą, skanėstą. Juos rinkdavo per visą gavėnią, nevalgydavo, kad paskui, Velykų rytą, galėtų gardžiuotis. Dabar kiaušiniais ant stalo jau nieko nebenustebinsi. Todėl, manau, būtų gražu jais dalytis su tais, kuriems trūksta bendrystės, – nuvežti margučių į vaikų namus, ligonines, senelių pensionatus. Juk tikrai atsiras vietų, kur jie bus be galo laukiami, o žmonės – ištroškę kitų žmonių dėmesio.

Velykos mums – bendrystė, proga pabūti drauge

Karolina Liukaitytė, televizijos laidų vedėja

Šiais metais Velykos mūsų šeimai bus dar paprastenės nei visada. Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais. Be to, šįmet Velykas pasitinku su gipsu ir ramentais. Taip jau nutiko, kad patyriau traumą tiesiog savo namuose.

Jeigu paklaustumėte apie Kalėdas, Kūčias, drąsiai sakyčiau: taip, šioms šventėms labai ruošiamės, o Velykoms? Į jas žiūrime kur kas paprasčiau. Ir be bažnytinės dalies.

Pasirengimas: kiaušinių margini mas – K. Liukaitytės ir Lukrecijos darbas. Tam mama ir dukra skiria šeštadienį. / K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Specialiai į užsienius (juk mokinių atostogos!) per Velykas neskrendame: mėgstame šventes švęsti namuose, su visa šeima. Tačiau jei tas ilgasis Velykų savaitgalis būtų vienintelė proga, kai galėtume išskristi į užsienį, galbūt ir mes keliautume. Tiesa, sykį yra tekę sutikti Velykas ne Lietuvoje, bet kitos šalies oro uoste, nes buvo atšauktas mūsų skrydis.

Kai Velykas švęsdavome pas prosenelius Kėdainiuose, prosenelė turėjo tokių Velykų valgių receptų, kurių, deja, nebeatkartosime. Su jos išėjimu išėjo ir jie, nebeliko tradicijų. Vis dėlto Velykų šventimas liko. Velykos mums – bendrystė, suėjimas prie vieno stalo, proga pabūti visiems drauge.

Velykų pusryčiams ir šįmet sesuo turbūt pjaustys baltą mišrainę, o mes su vyru tradiciškai gaminsime jaučio liežuvį ir ėriuko koją. Šeštadienį su dukra namuose marginsime kiaušinius. Tik gal kur kas paprasčiau nei tais tradiciškais būdais – turiu omenyje svogūnų lukštus. Pernai Lukrecija, kai jai buvo devyneri, prisižiūrėjo visokių trendų internete ir bandė daryti savaip – su lipdukais, blizgučiais.

Jau seniai neliko prosenelių, kurie labai sąžiningai ir preciziškai rūpinosi tomis tradicijomis, kaip ir tradiciniais Velykų valgiais.

Ar reikėtų vaikus pratinti prie tų senųjų lietuviškų kiaušinių marginimo tradicijų? Nežinau. Gal kažkada šitie dalykai jiems natūraliai bus įdomūs, tuomet viskas vyks savaime. Aš pati nelabai mėgstu kiaušinius. Per Velykas jų nevalgau, tik susidaužiu.

Ypatingų ritualų ta proga mūsų šeimoje taip pat nėra. Ant stalo visada turi būti pirmos žalumos – pirktos ar pačių rinktos miške. Šokoladiniai kiaušiniai? Jie, mano galva, yra visiškas popsas. Lukrecija jau išaugo iš to amžiaus. Be to, praeitais metais mūsų šuo tiek jų prisigvelbė, kad vos nenumirė, todėl šįmet jų tikrai nepirksime.

Iš pradžių – dvasiniai, paskui – praktiniai reikalai

Kęstutis Ignatavičius, Kauno ceremonimeistras

Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms. Verbų sekmadienis, Didžioji savaitė – labai laukiu to laiko. Iš pradžių susitvarkai savo dvasinius reikalus, o tada imiesi praktinių. Paprastai iš anksto su sūnaus šeima suderiname, kieno namuose rinksimės Velykų sekmadienį. Šįmet važiuosiu į svečius pas juos. Kol mano žmona Vida dar buvo gyva, dažniausiai Velykas švęsdavome mūsų namuose.

Kiek žmonių sėdasi prie šventinio stalo? Nedaug. Sūnus su marčia ir du anūkai. Jie jau suaugę, bet savo šeimų, kaip ir dauguma dabartinio jaunimo, kurti dar neskuba. Raginu juos nedelsti, nes labai noriu prie Velykų stalo sulaukti ir proanūkių.

Iš širdies: „Visa gavėnia man yra pasiruošimas Velykoms“, – sako K. Ignatavičiuis, dalyvaujantis ir visose Velykų apeigose. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Pradėkime nuo Didžiojo ketvirtadienio. Kelerius metus iš eilės mane vis kviesdavo pranciškonai iš Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios. Ten turėdavome tokią privačią Velykų avinėlio valgymo vakarienę, po kurios aš jiems specialiai sugrodavau gitara tokį kūrinį „Egzodus“, kuris reiškia išėjimą. Be galo graži melodija.

Didysis penktadienis man yra susikaupimo, rimties diena. Šeštadienį visada dalyvauju Velyknakčio ceremonijoje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje, kur pašventinamas vanduo, ugnis, vyksta krikšto atnaujinimo apeigos… Velykų rytą einu į Arkikatedrą, kur paprastai sutinku visus draugus, pažįstamus. Atvažiuoja ir sūnus su marčia, o po šv. Mišių vykstame pas jį į namus.

Susėdę prie stalo pirmiausia pasimeldžiame. Paskui daužiame kiaušinius, žiūrime, kurio tvirtesnis; keičiamės savo atsineštais margučiais. Ir pats jų duodi, ir gauni iš kitų – mūsų Žaliakalnio bendruomenės, savivaldybės narių, kaimynų. Čia svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį. Kai žmogus ruošia dovaną kitam, joje pasireiškia to žmogaus skonis, nuoširdumas, dėmesys. Malonu būna abiem.

Svarbiausia – dovanojimo tradicija, galvojimas apie tą, kuriam dovanosi margutį.

Aš kiaušinių marginimo klausimu esu tinginys (juokiasi). Dažniausiai išpaišau juos flomasteriais, bet irgi su mintimi.

Vaikystėje, kol mama dar buvo gyva (ji mirė labai jauna), visokių patiekalų, saldumynų, tortų Velykoms priruošdavo. Ir mums, vaikams, toje ruošoje leisdavo patalkinti.

Sovietiniais laikais į bažnyčią eiti galėjo ne visi. Tačiau, priešingai nei dabar, Velykų rytą į ją susirinkdavo daugybė žmonių. Man, vaikui, tos minios bažnyčios viduje darė labai didelį įspūdį. Ypač  Arkikatedros tvarkdarys ar ceremonimeistras, kuris turėjo tokią žilą barzdą, panašią į Kalėdų Senelio, ir lazdą. Ant tos lazdos smaigalio buvo rutulys su skambučiais. Jis ja tik trinkt – ir minia skiriasi, procesijai vietą užleidžia. Tą vaizdą ir garsą iki šiandien pamenu. Trinkt – skimbt, trinkt – skimbt – ir visi traukiasi! Tačiau kur ten trauktis, kai visi žmonės susikimšę kaip silkės statinėje.

Per Velykas bent pastovėti šventoriuje ateidavo net tie, kurie šiaip į bažnyčią niekada neidavo: vieni gal šnipinėdavo, kiti gal proginiai katalikai buvo.

Tačiau smagiausia vaikams būdavo, kai išaušdavo antra Velykų diena. Tada tiesiog gatvėje vykdavo margučių ridenimo čempionatai. Dabar taip nėra, kad vaikai eitų į gatvę prie namų ir susinešę kiaušinius juos ridentų. Kai jau laimėdavai kieno nors kiaušinį – jį ir pasiimdavai. Žiaurios tada varžybos dėl tų margučių vyko: juk kas norės gera valia savo margutį kažkam atiduoti (juokiasi).

Iššūkių nesibaimina

Televizijos laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė nesupranta, kodėl tėvai stresuoja prieš rugsėjį. Ji su dukra Lukrecija, kuri rudenį eis į penktą klasę, gaudo paskutines vasaros dienas ir jomis mėgaujasi.

„Lukrecija nelabai išranki: ji net kuprinės metai iš metų nekeičia. O penalą, kai pabodo senasis, pirkome prieš pat baigiantis praėjusiems mokslo metams, gegužę“, – pasakoja žinoma moteris.

Stresuoti, sako, labiau reikėjo tada, kai Lukrecija pradėjo lankyti pirmą klasę. Tada mergaitės laukė nemaži iššūkiai, mat baigusi lietuvišką darželį ji pateko į Tarptautinę Amerikos mokyklą Vilniuje, kurioje visos pamokos vyko anglų kalba.

„Mano galva, kuo vaikas mažesnis, tuo jis lankstesnis ir lengviau prisitaikantis. Turbūt labiau tėvai su savo lūkesčiais pripučia vaikams į galvas visokių baimių“, – juokiasi ji ir priduria, kad nelaiko savęs jokia supermamyte.

Atsipalaidavusios: tiek K. Liukaitytė, tiek ir jos dukrelė Lukrecija dėl mokyklos nestresuoja – mėgaujasi paskutinėmis vasaros dienomis. / K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

Anot Karolinos, mokykla – ne brangus penalas ir kasdien išplautos dukros kojinaitės. Svarbiausia, kad vaikas mokykloje gerai jaustųsi ir jam ten būtų smagu, įdomu. Kadangi Lukrecijos mokykloje taip ir yra, mergaitė per vasarą jos labai pasiilgsta. Taip pat – ir savo bičiulių, su kuriais draugauja.

Kaip garsi mama sprendžia būrelių klausimą? K. Liukaitytė sako, kad veiklų jos dukra visada turėjo labai daug. Pernai buvo gimnastika, šokiai, dailė, šeštadieniais – dailusis čiuožimas, o kelis kartus per savaitę – baseinas ir prancūzų kalba. Į visas veiklas ją vežioja tėvai. Pernai padėjo vienos klasės draugės mama, nes Karolinos būrelių grafikas Vilniaus spūstims nepalankus. Laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja ironizuoja, kad būrelių klausimas jai opesnis nei pačios mokyklos.

„Būrelius turbūt ir šiais metais rinksimės tuos pačius. Gal tik paliksime dukrai laisvus savaitgalius, kad galėtų kokybiškiau pailsėti. Tikrai nekrausime savo neišsipildžiusių vaikystės svajonių ant jos pečių. Norime, kad Lukrecija lankytų tik tai, kas jai patinka“, – tikina LNK informacinės laidos vedėja.

Būrelių grafiko, kabančio ant šaldytuvo, jų namuose nėra. Karolina save vadina atsipūtusia mama ir priduria, kad vaikas nuo mažų dienų ir pats turi ugdytis atsakomybę ir žinoti, kada ir į kokį būrelį turi nuvykti.

Karolina Liukaitytė / K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

„Pasitaikydavo, kad skambina man dukra į darbą ir prašo kažką atvežti iš namų, nes mokyklai reikėjo, o ji pamiršo. Nemetu visko ir nepuolu vykdyti jos prašymų. Sakau, kad bus gera pamoka kitam kartui. Abu su tėčiu stengiamės, kad Lukrecija prisimintų savo atsakomybes ir žinotų, ko jai reikia, nes mokslai jos, o ne mūsų!“ – kalba televizijos žurnalistė.

Rugsėjo 1-ąją Karolina pyragų nekepa, bet drauge su dukra mielai eina kur nors skaniai pavakarieniauti. „Žmonės kartais susakralina Rugsėjo 1-osios šventę, o mes į ją žiūrime paprastai“, – tikina jauna mama.

Ją stebina ir daugelio tėvų dejonės dėl mokyklinių išlaidų. „Nesuprantu, negi jie kasmet perka vaikui vis naują uniformą, naują kuprinę ir naujus mokyklinius reikmenis? Man rodos, čia požiūrio klausimas. Pernai dukrai mokyklai pirkau tik naują parkerį ir naujus flomasterius. Spėčiau, kad tėvai, kurie taip kalba, turbūt patys to nori, nes vaikui tikrai nesvarbu madingi penalai ar įmantrios kuprinės“, – dėsto savo požiūrį K. Liukaitytė.

Nerimo jau mažiau

„Džiugu, kad paklausėte, kaip jaučiuosi, nes iš tiesų kasmet prieš Rugsėjo 1-ąją labai stresuoju“, – sako šokėja Katerina Voropaj. Žinoma moteris prisipažįsta niekada negalvojusi, kad turės vėl visko mokytis nuo pradžių drauge su savo sūnumi Rojumi Patriku. Berniukas šį rugsėjį bus Vilniaus „Spindulio“ progimnazijos antrokas.

Akimirka: K. Voropaj neneigia, kad artėjantis rugsėjis jai kelia nerimo, tačiau su būsimuoju antroku Rojumi Patriku dar gaudo vasaros malonumus. / K. Voropaj asmeninio archyvo nuotr.

„Pirma klasė man buvo dar didesnis stresas. Reikėjo supirkti sąsiuvinius, kurie tiktų pirmokams. Dabar vėl reikės kažkokių kitokių – antrokams. Uniforma jau yra, bet sklinda gandas, kad galbūt ji keisis. Nepasakyčiau, kad esu iš tų mamų, kurios rautųsi plaukus, bet tikrai esu iš tų, kurios viską daro paskutinę dieną“, – juokiasi ji.

Katerina sutinka, kad nerimas turbūt kyla iš to, kad rugpjūtį dar norisi atostogauti, ilsėtis, o staiga ima ir ateina rugsėjis – su mokykla, būreliais, darbine dienos rutina! Kol kas būrelių grafiko mama su sūnumi dar nedėliojo. Rojus Patrikas maksimalistas: nori ir futbolo, ir parkūro, ir šokių, ir šachmatų... Tas sąrašas mamai atrodo begalinis.

„Pagal jį tėvai turėtų mesti darbus ir įsidarbinti taksistais“, – ironizuoja ji. K. Voropaj laukia rugsėjo, kada bus paskelbti sūnui rūpimų būrelių tvarkaraščiai. Pirmenybė teks tiems, kurių užsiėmimai vyks arčiau namų arba mokyklos. Iš praėjusių mokslo metų žada palikti Rojui Patrikui papildomą užsienio kalbą ir sportinius šokius.

Į klausimą, ar sūnus šoks pas mamą, televizinių šokių projektų dalyvė atsako teigiamai. „Kol kas Rojus Patrikas šoka pas mane, bet labai tikiuosi, kad šokiai jam tebus malonus laisvalaikio praleidimo būdas. Kad jis nesieks šio sporto aukštumų ir neturės tikslo kada nors tapti pasaulio čempionu“, – kalba K. Voropaj.

Katerina Voropaj / K. Voropaj asmeninio archyvo nuotr.

Ar daug pinigų garsi šokėja išleidžia pasirengimui sūnaus mokslams? Tikrai ne. Katerina prisipažįsta, kad yra viena iš tų žmonių, kurie labai nemėgsta vaikščioti po parduotuves.

„Stengiuosi vengti tų viešų susibūrimų, o, kaip žinoma, prieš mokyklą parduotuvės pavirsta tikromis kaziukų mugėmis… Neseniai su sūnumi važiavome į knygyną, norėjome įsigyti kelias knygas, tai pardavėja primygtinai siūlė paimti dar ir dūdelę muzikos pamokoms, nes rugsėjį jos bus tikras deficitas. Dabar jaučiuosi tikra supermamytė, nes savo sūnui jau nupirkau dūdelę!“ – kvatojasi ji.

Gal tai labiau ne nerimas, bet liūdesys, kad baigėsi vasaros disneilendas. Laukia mokslai, atsakomybė, rutina, režimas – žodžiu, daugiau darbo ir mažiau pramogų.

Rugsėjo viduryje Katerina žada sudaryti Rojui Patrikui darbo kalendorių su jo pamokų ir būrelių tvarkaraščiu: „Nesinori, kad būtų kaip pernai: „Maaam, o kas toliau?!“ Pernai už mažąjį pirmokėlį dar atsakė mama, o šįmet nusprendė, kad laikas mokyti antroką savarankiškumo.

Rugsėjo 1-osios šventė Katerinai svarbi dar nuo jos vaikystės laikų. „Kai mes su sese buvome mažos, mama vesdavosi mus į piceriją Pilies gatvėje. Dabar tos kavinės jau nebėra, tad renkamės kitą. Tradicija išliko ta pati, tik padidėjo šeima“, – aiškina sportinių šokių šokėja ir priduria, kad didžiausia šventė tądien būna babai (taip Rojus Patrikas vadina savo močiutę), kuriai džiugu matyti, kaip greitai auga jos anūkas.

Dvi medalio pusės

Televizijos laidų vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva, paklausta, ar nejaučia streso artėjant Rugsėjo 1-ajai, nustemba: „Koks čia stresas?!“

Mažoji Renatos dukra Sofija rudenį eis į antrą klasę, vyresnėlė Elzė bus ketvirtokė. Mergaitės lanko privačią mokymo įstaigą – Vitlio licėjų, kuriame stipri technologinė ir meninė pakraipa. Pasak žurnalistės, jos dukros stresuoja labiau nei ji, nes baigiasi vasara.

„Gal tai labiau ne nerimas, bet liūdesys, kad baigėsi vasaros disneilendas. Laukia mokslai, atsakomybė, rutina, režimas – žodžiu, daugiau darbo ir mažiau pramogų. Natūralu, kad visi šitie dalykai mergaitėms sukelia ne vien tik gerų emocijų“, – svarsto Renata, drauge su vyru į mokslų pradžią žiūrinti paprastai.

Anot jų, yra ir kita, gerokai šviesesnė, medalio pusė. Dukros pasiilgusios klasės draugų, mokyklos aplinkos. Joms įdomu, kaip klasiokams per vasarą sekėsi, ką jie veikė, kur buvo. „Tas smalsumas turbūt nusveria ir kitą lėkštelės pusę, kurioje guli nenoras mokytis“, – spėlioja mama.

Jau baigiantis pavasariui Renata su vyru aptarė, kokius būrelius kitais mokslo metais galėtų lankyti jų dukros. Vitlio licėjuje jų pasirinkimas didelis. Viena dukra labiau linkusi į dailę, kita – į šokius. Žodžiu, šiuo metu Jakovlevų šeimoje būrelių tema dar vyksta atkaklios diskusijos.

Atvirai: anot R. Šakalytės-Jakovlevos, jos dukros labiau gailisi praeinančios vasaros, nei jaudinasi prieš naujuosius mokslo metus. / R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr.

„Esame iš tų tėvų, kurie atsižvelgia į vaikų norus. Leisime mergaitėms rinktis tai, ko pačios norės. Krūvis jų mokykloje tikrai nemažas, gauna papildomų užduočių ir namų darbams, tad nesiruošiame apkrauti dukrų taip, kad grįžusios namo tik griūtų iš nuovargio į lovą. Norime, kad būtų laiko ir atsigauti, ir pažaisti, ir neskubant pavalgyti, ir paskaityti knygą“, – kalba R. Šakalytė-Jakovleva.

Daugiausia nerimo jai kelia piniginis klausimas. „Vitlis – privati mokykla ir leisti į ją du vaikus yra finansinis iššūkis tėvams. Kur dar papildomi brangesni būreliai! Tačiau laikomės nuostatos, kad kol pajėgiame tai daryti finansiškai, tol dukras ir leidžiame. Jei kada gyvenime kas pasikeis, tuomet ir galvosime“, – sako Renata ir priduria, kad viskas išsprendžiama, kai yra sprendžiama.

Ar Jakovlevų šeima turi Rugsėjo 1-osios šventės tradiciją? Pasak Renatos, kol dukros lankė kitas mokymo įstaigas, ta diena jose būdavo išskirtinė – šventė, kurioje dalyvaudavo ir tėvai.

„Dabartiniame Vitlio licėjuje didelių iškilmių nebus. Tiesiog mokiniai susitiks su mokytoja, draugais. Tėvai nedalyvaus. Net gėlių rekomenduojama nenešti. Galbūt ją pažymėsime mes patys. Jei leis aplinkybės, visi pasibūsime kartu, gal suvalgysime kokią picą“, – planuoja Rugsėjo 1-osios paminėjimą R. Šakalytė-Jakovleva.

Ne stresas, o susikaupimas

Su baleto primarijumi Nerijumi Juška Agnė augina du vaikus. Dukrelė Eva rudenį pradės lankyti darželio priešmokyklinę grupę, sūnus Paulius keliaus į antrą klasę.

„Manau, prieš rugsėjį tėvus lydi ne tiek stresas, kiek susikaupimas. Kai leidi vaiką į pirmą klasę, tada dar nežinai, į kokį kolektyvą pateks, kaip viskas ten bus, o dabar, kai Pauliukas jau antrokas, viskas gerokai aiškiau. Bent manyje su paskutinėmis vasaros dienomis atbunda vis daugiau atsakomybės, rimties, kad jau laikas kauptis, apie mokslus galvoti, kalbėti, pratinti vaikus prie tos minties“, – atvirauja A. Juškienė.

Anot jos, artėjant rugsėjui nėra ko išsigąsti. Vaikas turi suprasti, kad jo laukia toks ilgalaikis ritmas – iki pat aštuoniolikos metų. Maži vaikai eina į darželį, vyresni – į mokyklą, o suaugusieji – į darbą. Tai natūralus, neišvengiamas gyvenimo procesas, kur visi turi savo pareigas, užsiėmimus.

Agnė nesupranta tėvų, kurie gąsdina savo vaikus tokiais žodžiais: „Pasidžiauk paskutinėmis vasaros dienomis, nes kai jau eisi į mokyklą, tada tai bus!“ Kas gi bus tada?! – su šypsena klausia ji. – Tik be galo smagus laikas, nauji draugai, naujos žinios ir patirtys.“

A. Juškienė ragina tėvus sukurti vaikams susidomėjimo nauju startu atmosferą, kad jie su noru eitų pasisemti žinių. „Padrąsinkite, kad nepaliksite vaiko vieno, kad kartu spręsite mokykloje iškilsiančias problemas“, – pataria ji.

Pasiruošimas mokyklai Juškų šeimoje nebuvo nutrūkęs ir vasarą. Vaikai vis paskaitydavo knygelių, paspręsdavo užduotėlių. „Negali būti vasarą vien pramogos. Jei keliaujame, vadinasi, vyksta ir pasaulio pažinimo pamokėlės. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tik nereikia vaikų perspausti. Visos tos veiklos jiems turi teikti malonumą ir formuoti įprotį neaptingti, nepasinerti vien tik į žaidimus, bet duoti darbo ir smegenims“, – su užsidegimu kalba A. Juškienė.

Anot jos, dėl būrelių problemų nėra. Praeitais mokslo metais Paulius lankė plaukimą, dar muzikos mokyklą „Yamaha“, kurioje mokėsi groti klavišiniais. Taip pat – robotikos, medicinos būrelius.

Ar brangu išleisti vaikus į mokslus? Agnė sutinka, kad tai nepigu, bet tuoj pat priduria, kad jų šeimoje viskas daroma pirmiausia dėl vaikų. „Mums gera, kai jie džiaugiasi nauju penalu ar kuprine, kai gali lankyti norimus būrelius“, – kalba Agnė.

„Filaretų“ pradinėje mokykloje, kurią lanko Paulius, Rugsėjo 1-osios šventė prasideda šv. Mišiomis bažnyčioje, o paskui tęsiasi klasėse.

„Mums tikrai nesvarbu, kokie klasėje yra suolai, užtai labai svarbu, kokia yra mūsų klasės bendruomenė – tėvai, vaikai, mokytoja“, – dviejų vaikų mama laiminga, kad „Filaretų“ mokykloje daug renginių, skirtų šeimoms, o klasės auklėtoja organizuoja daug ekskursijų.

Pernai Agnė buvo išrinkta klasės tėvų komiteto pirmininke, tad stengėsi kurti kuo glaudesnius ryšius tarp mokytojos, tėvų ir vaikų. „Ypač smagu buvo išvykose į gamtą, edukacijose, kur tiek vaikai, tiek ir tėvai galėjo atsiskleisti visiškai kitaip“, – kalba A. Juškienė.

V – vakaras.

LNK televizijoje esu nuo 2011-ųjų. Kada prisijungiau prie „Labas vakaras, Lietuva“ komandos, net nežinau. Jei gerai prisimenu, prieš trejus metus – 2020-ųjų sausį. Ar vis dar jaudinuosi prieš tiesioginį eterį? Nemeluosiu: jaudulys yra, bet jis neparalyžiuoja, nestabdo ir netrukdo, o nuteikia maloniai. Kaip ir tiesioginio eterio adrenalinas! Pirmosios laidos jau nebeprisimenu. Tubūt ji labai greitai praėjo. Kai būni eteryje – laikas slenka lėtai, bet iš tiesų lėkte lekia. Į save žiūrėti iki šiol lengvai negaliu, todėl spėju, kad ir po to pirmojo karto turėjau sau daugybę pastabų. Be to, vos spėjau startuoti kaip laidos vedėja – prasidėjo pandemija, karantinai, tad darbas jau nuo pat pradžių nestokojo iššūkių. Ir liežuvis pindavosi, ir tekdavo suvirškinti daug naujos informacijos, išmokti daug naujų terminų, kurių iki tol nebuvo. Tačiau prie visko galima priprasti. Klysdamas tobulėji ir mokaisi, kaip išsisukti iš būsimų keblių situacijų. Labiausiai šiame darbe man patinka… kad galime siūlyti įvairių temų, kurios būtų įdomios ir mums – laidos vedėjams. Be to, dažnai tenka padirbėti ir už kadro kaip reporteriams. Laidoje „Labas vakaras, Lietuva“ yra ne tik daug įdomios informacijos, bet ir atsiskleidžia ir mūsų pačių asmenybės – su kolega turime laisvą valią diskutuoti taip, kaip norime. Todėl „Labas vakaras, Lietuva“ šiek tiek panašus ir į pokalbių šou, kuriame kiekvienas galime būti savimi. Vasaros atostogų metu maišosi vedėjų poros, todėl rezultatas būna dar įdomesnis rezultatas – tarsi netikėtas vasaros kokteilis.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

A – adrenalinas.

Kadangi man jo pakanka darbe, kitur neieškau. Ir šiaip nesu aštrių pojūčių mylėtoja. Aukštis, didelis greitis, šuoliai su parašiutu – tikrai ne mano stichija. Laisvu nuo darbo metu seku Lietuvos ir pasaulio pulsą, stengiuosi neiškristi iš naujienų konteksto, kur informacija labai greitai kinta, o per atostogas mėgstu atitrūkti nuo žinių, pailsėti neskaitydama portalų, nesekdama informacijos ar pranešimų spaudai.

Dar viena veikla, kurioje prieš keletą metų gavau nemažai adrenalino, – įsirašiau į Lietuvos šaulių sąjungos savanorius. Ypač daug jo gavau mokymų pradžioje, kai ėjome bazinį šaulių įgūdžių kursą. Teko palaikyti ir ginklą, pajusti išgyvenimo gamtoje skonį, o naktį dalyvauti topografijos pratybose, bėgti su 16 kg svorio kuprine. Nepaisant visko – labai smagi patirtis. Kai mokymai baigėsi, pradėjau vykdyti labiau su jaunimo švietimu susijusią veiklą – važinėjau po mokyklas pas vyresniųjų klasių moksleivius ir pasakojau jiems apie pilietiškumą.

K – karjera.

Sudėtingas klausimas, nes vis dar esu giliuose apmąstymuose, ko gyvenime dar norėčiau… Gal nebūtinai žurnalistikoje. Nors žurnalistika man išties labai patinka. Galima sakyti, aš dirbu darbą, kurį labai mėgstu ir kuris mane turtina, veža. Tai tarsi knygos skaitymas, kur sulig kiekvienu puslapiu sužinai kažką naujo. Čia nėra ribų, lubų, nes kiekvieną dieną – vis naujos ir naujos temos.

Nepaisant meilės žurnalistikai, laikas bėga. Man 34-eri. Stebiu, kaip žmonės save realizuoja jau nebebūdami studentais. Matau, kaip mano draugės savyje atranda anksčiau nepastebėtų savybių ir drąsiai imasi naujų veiklų, keičia mokslų kryptis, pradeda išvis naujas studijas ir tai daro būdamos jau virš 30-ies. Svarstau, galbūt ir man atėjo laikas dar kažko griebtis?

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

A – atostogos.

Esu nemažai keliavusi po užsienį, mačiusi tokių vietų, kur paprastas turistas lengvai nepateks. Tačiau visai neseniai su  sužadėtiniu Povilu ir dukra Lukrecija atradome Lietuvą. Supratome, kaip gera čia keliauti, atostogauti ir kokia graži iš tiesų mūsų šalis, o svarbiausia – kaip paprasta po ją judėti. Automobiliu ir pėsčiomis. Be vėluojančių lėktuvų. Turiu tokios liūdnos patirties – pernai teko praleisti Velykas oro uoste. Kai keliauji po Lietuvą – gali prisikrauti pilną automobilį ir važiuoti, kur nori. Su Lukrecija – jai dešimt – esame sutarusios, kad per atostogas darysime tai, kas mums teiks didžiausią malonumą. Į sąrašą įeina ir poilsis SPA, ir vandens parkai, ir muziejai, ir pažintiniai takai. Dar labai mėgstu nuvykti į kokį mažą miestelį, pasistatyti savaitei automobilį ir vaikščioti visur pėstute.

R – ramybės receptas.

Sutinku, kad mano darbas neramus. Kas man suteikia vidinės ramybės? Hmm… Turbūt kelionė į save. Kiekvienam ji, manau, yra labai skirtinga. Negali būti vieno recepto. Kiekvienas turi ieškoti savo metodo, padedančio į tą ramybės kelią sugrįžti. Tarkim, kai dirbi televizijoje, esi viešas asmuo. Tuomet dažnai susiduri su žmonių reakcija, kuri kartais žeidžia. Nepažįstami žmonės man turi kažkokių lūkesčių arba yra susidarę išankstinę nuomonę, kuri mažai ką turi bendro su mano tikruoju aš. Dabar jau išmokau nuo to atsiriboti, supratau, kad esame kaip veidrodžiai ir kad visą laiką kitame matome tai, ką patys viduje turime. To pasiekti padėjo ir kvėpavimo praktikos, meditacijos, knygų skaitymas, tinklalaidžių klausymas. Visos tos praktikos išmokė mane įsižeminti, nusiraminti ir pamiršti kasdienį jaudulį – nebesijaudinti dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso. Paleisti situacijas, kurių jau nebepakeisiu. Stengiuosi plaukti ir mėgautis gyvenimo tėkme, neužsikabindama už tų mažų dalykų, kurie ilgalaikėje perspektyvoje yra visiškai nereikšmingi.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

O – oras.

Oro spėjimais pagal gamtos ženklus jau seniai nebetikiu ir nebesinaudoju, nes besikeičiantis klimatas kuo toliau, tuo labiau juos iškraipo. Dar noriu priminti žiūrovams, kad orai, apie kuriuos kalbu kiekvieną vakarą, yra prognozuojami, o ne konstatuojami. Nesu orų orakulė, todėl negaliu nuspėti, ar rytoj vidurdienį jūsų kieme švies saulė, ar vis dėlto lis lietus.

Man pačiai lietus per atostogas nėra svarbu, nebent… jos būtų kur nors ant jūros kranto. Svarbiausia – įdomios veiklos, kurioms įtakos orai tikrai neturi. Beje, šiais metais statistiškai Lietuvoje buvo labai mažai saulės. Ypač pirmą metų ketvirtį. Tačiau man tai tiko. Kai dangus apsiniaukęs, lynoja, smagu būti namuose, o jei dirbi – negaila, kad draugai mėgaujasi saule, o tavo atostogos dar labai toli. Galbūt toks tradicinis lietuviškas oras man patinka, nes esu gimusi darganotą lapkritį?

Ž – žaidimai.

Ką mėgstame veikti su dukra? Na, labiausiai norėčiau, kad ją žavėtų knygų skaitymas, tačiau, deja, taip nėra: paprastai aš skaitau knygą, o ji šalia žaidžia. Bendra mudviejų veikla – pasivaikščiojimai, kelionės. Tai puikus laikas dukros ir mamos pokalbiams. Tiesa, namuose turime veikėją, kuris, kai visi grįžtame po darbų, tiesiog neleidžia nežaisti. Tai Povilo, o dabar ir mūsų su Lukrecija augintinis vardu Pipiras – Parsono Raselo terjeras. Be galo aktyvus keturkojis, kuriam gali nebūti kitų šunų, bet žmogus šalia – būtinai. Tikrai ne interjerinis šuo, o žmogaus palydovas, mūsų namų komendantas. Jis ir ne vietoj padėtą rankinę iškraustys, ir į automobilį pirmas įšoks, ir sutikęs po darbų džiaugsis taip, lyg pirmą kartą matytų.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

I – internetas.

Deja, deja… Mes visi turime problemų dėl ekranų. Ką kalbėti apie vaikus, jei buvo laikas, kai ir pati vaikščiodavau po namus nepaleisdama telefono iš rankų ir vis bijodama, kad ko nepražiopsočiau. Tokiu būdu nebūdavau čia ir dabar. Todėl mokausi sumažinti tiek savo, tiek dukros priklausomybę nuo ekranų. Ypač norėčiau atsisakyti nuolatinio skrolinimo ir svetimų gyvenimų gyvenimo. Aišku, pasitaiko įvykių, kai tiesiog miegi su telefonu ir žiūri, kuo ir kaip viskas baigsis (turiu omenyje Jevgenijaus Prigožino maištą). Tačiau tai pavieniai atvejai.

N – naktibalda.

Šis žodis man labai tinka, nes gyvenime esu visiška pelėda. Tiesa, stengiuosi neskaityti naujienų naktį, nes paskui būna sunku užmigti. Vietoj jų renkuosi knygas. Visokias – ir istorines, ir psichologines, ir gerus užsienio, lietuvių autorių romanus. Šiuo metu mūsų svetainėje ant stalo stovi didžiulis knygų bokštas, kurį mudviem su Povilu reikės įveikti. Jau minėjau, kad tiek aš, tiek ir mano antroji pusė labai domimės istorija, tad tame bokšte yra nemažai ir istorinių veikalų.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

I – idealas.

Pirmasis mano idealas ir didžiausias autoritetas dar iš tų laikų, kai mokiausi Kaune, man yra pradinių klasių mokytoja. Labai šviesi asmenybė.

Kitas idealas iš naujesnių laikų – Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, 94-erių Lietuvos liaudies buities muziejaus gidė. Daugybė žmonių sužinojo apie ją iš rašytojos Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“. Abi šios moterys yra tremtinės, abi labai išskirtinės asmenybės. Irena Saulutė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus: sezono metu ji rengia edukacines programas, pasakoja muziejaus lankytojams apie tremtį, o mano pradinių klasių mokytoja (jai irgi virš 90 metų) laisvalaikiu mėgsta važinėtis automobiliu ir garsiai klausytis muzikos. Taip pati sakė, kai paklausiau, kaip mėgsta atsipalaiduoti. Taigi idealų man nereikia toli ieškoti. Mėgstu žmones, kurie mato save ir aplinkinius šviesiomis spalvomis.

O – obuolienė.

Kai rudeniop soduose ims bumbsėti obuoliai, obuolienės iš jų tikrai nevirsiu. Virtuvė nėra mano mėgstamiausia vieta. Laimei, Povilas moka ir mėgsta maišyti įvairius skonius, dažnai žiūri visokius vaizdo įrašus apie maistą, tad gardžių patiekalų gamyba mūsų namuose priklauso jam.

Dar noriu pasakyti, kad mane be galo žavi žmonės, kurie turi kokią nors savo kulinarinę tradiciją – tarkim, kažką gamino jų tėvai, seneliai, o dabar ir vaikai perėmė vieno ar kito patiekalo receptą. Mano gera bičiulė Agnė Grigaliūnienė savo sodyboje turi knygą, į kurią visi, kas ten pavieši, įrašo ir kokį nors savo šeimos receptą. Taip jie paskui iš vienų namų į kitus ir keliauja. Aš, pavyzdžiui, iš Agnės esu perėmusi jos labai gardžių barščių receptą, kurį ji yra gavusi iš savo draugės, kitos Agnės. Gaila, bet iš savo šeimos nesu paveldėjusi kokios nors kulinarinės tradicijos, kuria galėčiau pasidalyti.

K. Liukaitytės asmeninio archyvo nuotr.

S – skonis.

Tobulame patiekale man turi būti visų skonių – tiek kartumo, rūgštumo, sūrumo, tiek ir saldumo. Maistas man turi būti kaip gyvenimas, kuriame irgi yra visų skonių po truputį. Saldumynai? Dėl manęs galėtų ir išvis neegzistuoti. Tobulas vasaros skonis? Galbūt tai, kas šiuo metu auga Lietuvoje: sodo, miško uogos, žirniai. Pamenu, kai vasarodavome su sese pas prosenelę Kėdainiuose, tobulas vaikystės vasarų desertas buvo agurkas su šviežiu medumi. Jei važiuodavome pas krikšto mamą prie jūros, visada atsivalgydavome žemuogių, kurias ji augino.

Mat laidą pusiau juokais, pusiau rimtai vadina gyvūnų gyvenimo būdo laida. „Vadinasi, mes ne tik informuojame žmones, kaip reikėtų maudyti šuniuką ir kačiuką, kaip prižiūrėti papūgėlę, bet visa tai pateikiame per žinomų Lietuvos žmonių patirtis“, – sako žurnalistas.

Konkurentai: žurnalistė, televizijos laidų Karolina Liukaitytė namuose džiaugiasi net dviem augintiniais – beplaukėmis jūrų kiaulytėmis. Jos atsirado dukrai ėmus prašyti augintinio. Šuniui nepasiryžo, o apsisprendusi pirkti jūrų kiaulytę žinoma žurnalistė neatsispyrė – įsigijo iškart dvi. „Galvojau, kad vienai bus liūdna gyventi“, – sako Karolina, vis dėlto abiejų kiaulyčių į vieną narvą nesuleidžianti. Kadangi tai abu patinėliai, jie konkuruoja.

Bičiulė: grupės „Biplan“ lyderio Makso Melmano geriausia draugė, keturkojė meilė – pudeliukė Leksi. Kiekvieną rytą abudu pasitinka saulę: kol Maksas kvėpuoja grynu oru, Leksi – medituoja. Nusprendęs įsigyti pudeliuką, Maksas nedvejodamas ieškojo augintinio su dokumentais – iš gerų rankų, grynaveislio pudelio. Vardą pudeliukei išrinko Makso dukra Amelie.

Ypatinga: dainininkės Aistės Pilvelytės džiaugsmas – pudeliukė Gilė. Populiariausios šunų veislės atstovė pas naująją šeimininkę atkeliavo net iš Rusijos, per kurjerius. Vertėjo vargti ir laukti – pudeliukė yra retos šokoladinės spalvos. Prieš tai auginusi kolį ir vokiečių aviganį Aistė dabar nusprendė įsigyti augintinį, kuris nesišertų ir neturėtų kvapo.

Terapija: keturkojė Dija pakeitė aktoriaus Leonardo Pobedonoscevo gyvenimą – ištraukė jį iš liūdesio. Mat Leo buvo netekęs keturiolika metų turėto šuniuko – Jorkšyro terjerės Gabytės. Po jos išėjimo ieškojo naujo augintinio, būtinai – toy pudelio. „Ieškojome Latvijoje, Lenkijoje. Draugai nurodė ponią Ireną iš Širvintų rajono, kuri veisia toy pudelius. Skambinu ir sakau: ponia Irena, skambina toks L.Pobedonoscevas.“ Prisipažįsta spekuliavęs savo vardu, nes labai labai norėjęs šuns.

Susitaupė: dažna TV laidų vedėjo ir prodiuserio Edmundo Jakilaičio diena prasideda ir baigiasi pasivaikščiojimais su keturkoju draugu, šeimos nariu ponu Pifu Keksu Jakilaičiu. „Tai tarsi pabrėžia jo statusą“, – šypsosi žinomas žurnalistas, kurio šeimoje augintinis atsirado gerai apgalvojus visus atsakomybės kriterijus. Kai vyresnioji dukra Barbora užsinorėjo šuniuko, tėtis pasiūlė jai susitaupyti ir pačiai jį nusipirkti.

„Kai mano dukra pasakė, kad nori gyvūnėlio, jai buvo 6 metai. Aš metus laiko laukiau, ar tas noras praeis, ar ne. Noras nepraėjo ir tada per filmavimą gamtininko Selemono Paltanavičiaus užklausiau – vaikas nori gyvūno, bet aš žinau, kad aš neturiu laiko šuns vedžioti rytą ir vakarą. Man truputėlį gaila savo namų remonto, todėl šuo arba katė irgi atkrenta. Vėžliukas, kuris miega žiemos miegu, vaikui irgi tikriausiai nelabai tinkamas. Sako, idealus gyvūnėlis yra jūrų kiaulytė. Karolina tikėjosi, kad namuose atsiradęs gyvūnas padės dukrą mokyti atsakomybės. Ir… Iš tiesų truputėlį padeda – mano dukrai dar aštuoneri, tai dar manau, kad ji mergina su perspektyva. Jeigu paprašau įpilt vandens, įdėti joms šieno, nes joms yra būtinas šienas kiekvieną dieną, ji tai padaro“, – pasakoja laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja K. Liukaitytė.

Tiesa, kai Karolina nutarė pirkti jūrų kiaulytes, iškart įsigijo dvi. „Galvojau, kad vienai tikriausiai bus liūdna šiek tiek gyvent, nes ir dabar narvai stovi šalia, kad jos bent jau viena kitą jaučia, užuodžia, nėra visiškai svetimos“. Tačiau Karolina abiejų kiaulyčių į vieną narvą nesuleidžia. Kadangi tai abu patinėliai, jie konkuruoja. K. Liukaitytė tikisi, kad patinėliai vieną dieną atras namuose taiką.

Kokių šunybių Karolinai yra iškrėtusios jūrų kiaulytės, kaip įsirengti šių gyvūnų narvą, kaip išmokyti šunis cirko triukų, papasakos LNK laida „Gyvūnų pasaulis“ šį šeštadienį 17.55 val.

Kaip praneša portalas 15min.lt, santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Moteris apie asmeninius santykius neatvirauja.

Apie braškančią santuoką buvo pranešta 2020-ųjų rugsėjį. Tąkart šaltiniai teigė, kad pora kartu negyvena jau kelis mėnesius

Primename, kad pora susituokė 2018-ųjų liepos 13 dieną.

Žinoma moteris neneigia, kad prieš karantiną, kaip ir daugelis, turėjo grandiozinių planų, tačiau, kaip ir visi grįžo prie ištakų, todėl labiausiai dabar vertina kontaktą su artimaisiais.

LNK laidoje „Šeškinės 20“ vedėjų paklausta, kas gi joje yra tobula ir netobula, žinoma moteris net nedvejodama atsakys: „Tai, kad aš esu netobula, tai ir yra tobula. Susidraugavau su savo minusais per tam tikrą laikotarpį. Vis bandžiau save pristabdyti, analizuoti ir dažnai sakau, Indre, susiturėk, oriai išbūk, bet ne, visada man pasiseka ir turbūt dėl to atsirado visos mano organizuojamos iniciatyvos, kur tiesiog privaloma išsišnekėti ir išsibūti, pasidalinti savo problemomis ir pasileisti plaukus“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Šeškinės 20“ atviraus Indrė.

Nors Indrės socialiniai tinklai netyla ir nuolat yra pildomi šmaikščiais vaizdo įrašais, neatsiejama nuomonės formuotojų gyvenimo dalimi nevalingai tampa ne tik liaupsinantys komentarai, bet ir žmonės, kurie nesidrovi viešai išpeikti ar net išsityčioti iš keliamų įrašų ar net pačios Indrės. Kaip ji pati sako, žinutės siunčiamos net ir naktį, o jų būna visokių. „Aš esu už tai, kad mažiau to pykčio ir brudo eitu į eterį. Man visada kyla klausimas, ką aš padariau tokio, kad galėtumėt manęs nekęsti? Aš suprantu, kad kažkam galiu nepatikti, tai skonio reikalas, bet kodėl nekęsti?“ – nuostabos neslėps laidų vedėja.

Man visada kyla klausimas, ką aš padariau tokio, kad galėtumėt manęs nekęsti? Aš suprantu, kad kažkam galiu nepatikti, tai skonio reikalas, bet kodėl nekęsti?

Tačiau ne visi renkasi tokį atvirą ir visiems prieinamą asmeninį ir net profesinį gyvenimą. Ne daugelis žino, kad, pavyzdžiui, LNK televizijos žinių vedėja Karolina Liukaitytė turi sesę dvynę. Ir ne, jos sesuo nėra žmogus, viešinantis savo gyvenimą socialiniuose tinkluose, bet Simonos Liukaitytės vardą žino net NASA darbuotojai.

Karolina juokiasi, tuo metu, kai buvo dalinamas grožis, ji stovėjo grožio eilėje, o sesuo Simona stovėjo ten, kur dalino protą. Tačiau laidos vedėjai abiem merginoms negailėjo komplimentų, mat Simona yra prisidėjusi prie šiuo metu Marso platybėse dirbančio marsaeigio „Perseverance“, o Karolina sėkmingai kyla karjeros laiptais ir tapo ne tik orų pranešėja, bet ir LNK žinių vedėja.

Kaip juokauja pati Simona, ji yra net penkiomis minutėmis vyresnė už sesę dvynę Karoliną, tad gal todėl ji yra protingesnė ir tapo fizikos mokslų daktare, dirbanti su milijonus kainuojančiais įrenginiais, kurie keliauja į platųjį kosmosą. Tačiau mažai kas žino, kad šios dvi merginos savo kelionę šlovės link pradėjo Čiurlionio meno mokykloje, kur abi mokėsi baleto meistriškumo ir svajojo tapti balerinomis.