– Manau, neabejotina, kad parapija žinojo. Mes iš įvairių tyrimų matome, kad dažniausiai kaimo vietovėse, mažesniuose miesteliuose bendruomenės labai gerai žino dvasininkų gyvenimo aplinkybes ir dažnai jas kritiškai vertina. Tačiau šiuo atveju, ir tai tikrai ne vienetinis atvejis, bendruomenės tolerancijos ribos yra pakankamai plačios. Šiuo atveju turim situaciją, kada yra bendrauta su nepilnamete ir tai iš karto apibrėžiama ir baudžiamąja atsakomybe, jau nekalbant apie tikėjimo doktrinos supratimą, kaip tokius atvejus vertinti. Tikrai neabejotina, kad bendruomenė tą žinojo ir toleravo.

– Bet gal tada pati tikinčiųjų bendruomenė ir užaugino tokį drakoną? Nes tikrai neįmanoma atsakyti, kiek, kokie dvasininkai dar gali turėti nuslėptų kažkokių nuodėmių. Bet kai kurios iš tų nuodėmių buvo daromos labai įžūliai – štai, pavyzdžiui, K. Palikšos atvejis. Gal būtent dėl to, kad dvasininkų nelabai kas judina, jie tiesiog pasijautė kaip neliečiamieji?

– Na, jeigu grįžtant prie to atvejo, kuomet kunigas bendravo su nepilnamete ir susilaukė vaiko, tai, aš sakyčiau, čia dar yra pavyzdys visuomenėj gajų stereotipų, kurie yra vedini mizoginijos t. y. neapykantos moterims, moterų kaltinimo dėl tokių įvykių. Kitaip tariant, yra perkeliama atsakomybė nepilnametei merginai, o dvasininkas paliekamas tarsi būtų suvedžiotas, lygtai nebūtų suaugęs žmogus, atsakingas už savo pasirinkimus. Šiuo atveju yra perkeliama atsakomybė nepilnametei merginai ir taip yra žymiai paprasčiau rasti paaiškinimą, kodėl apie šituos atvejus nėra pranešama policijai, nesikreipiama į atitinkamas institucijas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūsų nuomone, ar pačios bažnyčios požiūris į dabar vykstančius skandalus yra adekvatus? Gal vis dėlto reikia ryžtingesnių veiksmų ir nusidėjusiems kunigams turėtų būti iš karto užtrenkiamos bažnyčios durys, o, juo labiau, kad tie kunigai turėtų atsidurti ir teisėsaugos rankose?

– Na, Lietuvos katalikų bažnyčia gerokai vėluoja palyginus su vakarų Europos, JAV katalikų bažnyčiomis ir jų priimtais sprendimais dėl dvasininkų nederamo elgesio. Ir mes žinome, kad čia tik pastaruoju metu pasirodė tokia iniciatyva, kai tikintieji yra išklausomi, žmonės kviečiami papasakoti apie tokius atvejus. Tai iš tiesų bažnyčia Lietuvoje gerokai vėluoja. Na, bet galima tikėtis, kad galbūt procesas įsivažiuos ir mes daugiau sužinosime apie tai, kas vyksta katalikų bažnyčios viduje. Kita vertus, kaip jau ir prieš tai kalbėjome, dvasininkai nėra atsieti nuo visuomenėje vykstančių procesų ir kiekvienas tikintysis taip pat galėtų prisiimti atsakomybę ir pranešti apie atvejus, kurie jam kelia įtarimą – tiek dvasininkų, tiek bažnyčios vadovybei, tiek policijai ar kitoms teisėsaugos institucijoms.

– Kalbant apie tuos pačius vakarus, Vatikane tikrai buvo svarstymų, ar celibatas yra vis dar reikalingas. Ar ateis ta diena, kai celibato nebeliks ir bent dalis problemų kažkaip išsispręstų?

– Na, žinote, tuo pačiu keliami klausimai, ar celibato panaikinimas išspręstų šias problemas. Turbūt čia ne viena problema, yra visas pluoštas tų problemų. Ir, kaip minėjau, aš ne vien suvesčiau į problemas katalikų bažnyčioje, bet taip pat matyčiau problemas ir visuomenėje, kuri toleruoja tokį elgesį, kuri užsiima aukų kaltinimu ir tokiu būdu sudaro prielaidas tokiam elgesiui egzistuoti. Tai čia negalėtum pasakyti, kad pakeitus bažnyčios nuostatas dėl celibato, situacija iš karto pasikeistų. Tikrai nemanau. Manau, kad ir visuomenė turi keistis ir ieškoti savyje stiprybės įvertinti tuos stereotipus, kurie yra labai gajūs, nekaltinti tų nepilnamečių merginų, nematyti jose problemų, bet kalbėti apie suaugusių žmonių, šiuo atveju kunigų, pasirinkimus susisaistyti savo gyvenimą su nepilnametėmis.

Tikėjimo mokymo dikasterija, skelbianti ir ginanti katalikų tikėjimą, taip pat neprieštaravo, kad būtų krikštijami tos pačios lyties porų vaikai, įvaikinti arba pagimdyti surogatinės motinos, jeigu yra pagrįsta viltis, kad jie bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą.

Šios pastabos pateiktos spalio 31 dieną parašytame, bet tik dabar viešai paskelbtame dokumente, kuriuo atsakoma į vieno Brazilijos vyskupo klausimus.

Jį patvirtino popiežius Pranciškus, ne kartą yra sakęs, kad Bažnyčia turi būti atvira visiems, įskaitant LGBTIQ bendruomenės tikinčiuosius.

Tačiau jis yra aiškiai pasakęs, kad homoseksualumą laiko „nuodėme, kaip ir bet kokį nesantuokinį lytinį aktą“.

Katalikų mokymas santuoką apibrėžia kaip vyro ir moters sąjungą siekiant susilaukti vaikų.

Dokumente dikasterija teigia, kad translyčiai tikintieji „gali priimti krikštą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti tikintieji, jei nėra situacijos, kai kyla pavojus sukelti viešą papiktinimą ar tikinčiųjų dezorientaciją“.

Tai pasakytina apie asmenis, kuriems buvo taikytas gydymas hormonais ir (arba) atlikta lyties keitimo operacija.

Keturias savaites Romoje vyks 16-oji eilinė generalinė asamblėja, į kurią susirinks vyskupai ir kiti dalyviai, sieksiantys bendradarbiauti ieškant idėjų ir sprendimų kai kuriais opiausiais XXI amžiaus Bažnyčiai klausimais.

Vienas iš pagrindinių pontifiko tikslų – priartinti Bažnyčią prie tikinčiųjų. Todėl prieš kelerius metus Vyskupų sinodas pakvietė 1,3 mlrd. pasaulio katalikų pasidalyti nuomonėmis įvairiais klausimais, tokiais kaip skyrybos ir Bažnyčios LGBTIQ nariai, moterys diakonės ir kunigų celibatas.

Daugiapakopiame procese, kurio antroji asamblėjos sesija numatyta 2024-ųjų spalį, buvo siekiama vietos vyskupijų visame pasaulyje indėlio. Gautos įžvalgos padėjo parengti 50 puslapių darbinį dokumentą, kuris bus naudojamas per šį mėnesį vyksiančias diskusijas.

„Tai svarbus Bažnyčios apmąstymų forumas, kuriame svarstoma, kaip Bažnyčiai būti ir judėti pirmyn“, – naujienų agentūrai AFP teigė šios asamblėjos specialusis sekretorius italų kunigas Giacomo Costa (Džakomas Košta).

Asamblėjos metu 464 dalyviai, įskaitant 365 balsavimo teisę turinčius narius, kasdien dalyvaus plenarinėse sesijose ir diskutuos penkiomis skirtingomis kalbomis.

Asamblėją daugiausia sudaro vyskupai, tačiau jai priklauso ir kiti dvasininkai.

Tačiau pirmą kartą Bažnyčios istorijoje 54 diskusijos dalyvės bus moterys – vienuolės ir pasaulietės, kurios dalyvaus konsultacijose ir galės balsuoti.

Po susirinkimo 2024-ųjų spalį galutinis dokumentas bus pateiktas popiežiui, kuris galės nuspręsti, ar įtraukti šias išvadas į popiežiškąjį dokumentą.

Esame čia ne tam, kad iš naujo išrastume kitą Bažnyčią. Turime būti atsargūs: dialogas nėra lengvas, mums reikia arbitrų.

Šeštadienį Pranciškus išreiškė viltį, kad Sinodas bus ta „vieta, kur Bažnyčia bus apvalyta nuo apkalbų, ideologijų ir susiskaldymų“.

Svarbus žingsnis

Jautrūs klausimai ir įtraukesnis procesas papiktino kai kuriuos Vatikano atstovus, ypač konservatorius, tokius kaip Vokietijos kardinolas Gerhardas Muelleris (Gerhardas Miuleris) ir JAV kardinolas Raymondas Burke'as (Reimondas Berkas), kurie mano, kad šis procesas sukels sumaištį ir susiskaldymą.

Tačiau vienas informuotas Šventojo Sosto stebėtojas, kalbėdamas su anonimiškumo sąlyga, sakė, kad pasauliečių ir moterų dalyvavimas padidins Sinodo proceso veiksmingumą.

„Vyskupų gretose egzistuoja bažnytinė kultūra. Su pasauliečiais tai nebeveiks, jų nebetenkins gražūs žodžiai, bus reikalaujama tvarkos, noro keistis, veiksmingumo“, – AFP sakė stebėtojas.

„Šia prasme Pranciškus peržengia ribas, todėl daugelis bijo“, – nurodė jis.

Kitas Vatikano šaltinis AFP pareiškė, kad net jei po Sinodo svarbūs klausimai vis dar liks neišspręsti, bus padaryta didelė pažanga.

„Klausimai, kurie anksčiau buvo laikomi neleistinais, dabar atkreipia Bažnyčios dėmesį. Tai jau yra didžiulis žingsnis jautriais klausimais“, – teigė šaltinis.

„Vienu metu net negalėjome ištarti žodžio homoseksualas. Dabar ant stalo turime klausimų apie homoseksualumą“, – pridūrė jis.

Būsimose diskusijose daugiausia dėmesio bus skiriama galimybei leisti moterims tarnauti diakonėmis arba vedusiems vyrams tapti kunigais atokiose vietovėse, kur trūksta dvasininkų.

Sinodas taip pat suteiks Vatikano stebėtojams galimybę susipažinti su užkulisine dinamika ir jėgų pusiausvyra Bažnyčioje, kur konservatyvioji jos dalis labai aktyviai priešinasi popiežiaus idėjoms.

„Esame čia ne tam, kad iš naujo išrastume kitą Bažnyčią. Turime būti atsargūs: dialogas nėra lengvas, mums reikia arbitrų“, – AFP sakė prancūzas Christophe'as Pierre'as (Kristofas Pjeras), kurį Pranciškus šeštadienį paskyrė kardinolu.

„Daugelis atvyksta su savo idėjomis, savo darbotvarke (...) bet tai ne parlamentas, mes nesiruošiame balsuoti vieni prieš kitus. Svarbiausia, kad būtume kartu“, – pridūrė kardinolas.

Sinodo instituciją 1965-aisiais įsteigė popiežius Paulius VI.

Tyrimas, kuriam vadovavo dvi Ciuricho universiteto istorikės, buvo paskelbtas antradienį.

Šveicarijos vyskupų konferencijos užsakymu atliktoje ataskaitoje pateikiamas retas ir gilus žvilgsnis į seksualinį išnaudojimą ir priekabiavimą, pastaraisiais dešimtmečiais sukrėtusį Katalikų Bažnyčią visame pasaulyje, sugriovusį daugelio aukų ir jų šeimų gyvenimus ir sumenkinusį institucijos įvaizdį.

Pareiškime autorės teigė, kad jos nustatė 1 002 seksualinio išnaudojimo atvejus, dėl kurių kaltinami 510 žmonių. Jos rašė, kad nuo prievartos nukentėjo 921 žmogus.

„Nustatyti atvejai tikrai yra tik ledkalnio viršūnė“, – teigė istorikės Monika Dommann (Monika Doman) ir Marietta Meier (Marieta Mejer).

Be kitų išvadų, kurios, tiesa, nėra išsamios, daugiau nei pusė (56 proc.) seksualinės prievartos atvejų buvo susiję su vyrais arba berniukais. Apie 39 proc. aukų buvo moterys arba mergaitės, o likusių 5 proc. aukų lyties nustatyti nepavyko, teigiama tyrime.

Tyrėjos peržiūrėjo tūkstančius puslapių slaptų dokumentų, kuriuos bažnyčios vadovybė saugojo nuo XX amžiaus vidurio. Tačiau jos teigė, kad daugelis informacijos šaltinių nebuvo iki galo ištirti. Jos paminėjo kai kuriuos atvejus, kai dokumentai buvo sunaikinti siekiant nuslėpti įtariamus pažeidimus.

Su nedidelėmis išimtimis visi kaltinamieji buvo vyrai. Beveik trijuose ketvirtadaliuose išnagrinėtų dokumentų seksualinė prievarta buvo susijusi su nepilnamečiais.

Bažnyčiai siekiant susidoroti su besitęsiančiu skandalu dėl dvasininkų piktnaudžiavimo, ji raginama imtis plataus masto reformų. 

Vokietijos vyskupų konferencija trečiadienį pranešė, kad pernai iš bažnyčios pasitraukė 522 821 asmuo, o 2021 metais – 359 338 žmonės. Tai buvo ankstesnis rekordas. Tuo tarpu prie bažnyčios prisijungė tik 1 447 žmonės – maždaug tiek pat, kiek ir ankstesniais metais.

Vokietijoje liko beveik 20,94 milijono katalikų bažnyčios narių – šiek tiek mažiau nei ketvirtadalis gyventojų.

Vokietijoje žmonės, oficialiai priklausantys kokiai nors bažnyčiai, be įprastų mokesčių moka ir vadinamąjį bažnyčios mokestį, kuris padeda finansuoti bažnyčią. Jei jie užregistruoja savo pasitraukimą iš bažnyčios vietos valdžios institucijose, jiems nebereikia mokėti šio mokesčio. Mažai uždirbantiems, bedarbiams, pensininkams, studentams ir kitiems asmenims taikomos tam tikros išimtys.

Kasmet skelbiamoje statistikoje Vyskupų konferencija nenurodė išsamių žmonių pasitraukimo priežasčių. Tačiau pastaraisiais metais, kilus skandalui dėl dvasininkų ir kitų asmenų piktnaudžiavimo, daug žmonių nusigręžė nuo bažnyčios.

2018 metais bažnyčios užsakymu parengtoje ataskaitoje padaryta išvada, kad 1946–2014 metais dvasininkai Vokietijoje seksualiai išnaudojo mažiausiai 3 677 žmones. Daugiau nei pusė aukų buvo 13 metų ar jaunesni, o beveik trečdalis jų buvo mišių patarnautojai.

Įvairios vyskupijos pavedė advokatų kontoroms ar kitiems asmenims parengti ataskaitas apie jų pačių praeityje nagrinėtus piktnaudžiavimo atvejus. Tai sukėlė didžiulę įtampą Kelno arkivyskupijoje, kur arkivyskupas kardinolas Raineris Maria Woelki (Raineris Marija Vėlkis) sulaukė plačios kritikos dėl to, kaip elgėsi su jo paties užsakyta ataskaita. Prieš daugiau nei metus jis pateikė atsistatydinimo prašymą popiežiui Pranciškui.

Nepriklausomoje Miuncheno arkivyskupijos, kurioje 1977–1982 metais arkivyskupu dirbo velionis popiežius Benediktas XVI, ataskaitoje praėjusiais metais buvo priekaištaujama daugeliui buvusių ir esamų Bažnyčios pareigūnų, įskaitant patį tuometinį kardinolą Josephą Ratzingerį (Jozefą Racingerį), dėl to, kaip reaguota į piktnaudžiavimo atvejus.

Vokietijos katalikų centrinio komiteto, įtakingos pasauliečių organizacijos, vadovė sakė, kad ją „liūdina, bet nestebina“ praėjusiais metais nusprendusių pasitraukti žmonių skaičius.

„Šis skaičius labai aiškiai kalba, – pareiškime teigė Irme Stetter-Karp (Irmė Steter Karp). – Bažnyčia prarado pasitikėjimą, ypač dėl piktnaudžiavimo skandalo. Tačiau šiuo metu ji taip pat nerodo pakankamai ryžto įgyvendinti krikščioniškojo gyvenimo bažnyčioje ateities vizijas.“

Reaguodami į krizę, Vokietijos vyskupai ir I. Stetter-Karp organizacija vadovavo trejus metus trukusiam reformų procesui „Sinodo kelias“, kuris pasižymėjo įtampa tarp liberalų ir konservatorių ir sulaukė atviro Vatikano pasipriešinimo. Kovą vykusiame baigiamajame susirinkime bažnyčia buvo paraginta pritarti tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimui.

Keturi vyskupai blokuoja tolesnio reformų proceso finansavimą. Vyskupų konferencija praėjusią savaitę pareiškė, kad reikės ieškoti alternatyvaus finansavimo modelio.

„Mums skubiai reikia reformų Bažnyčioje, – sakė I. Stetter-Karp. – Gėda, kad dabar turime kovoti bažnyčioje, kad tai apskritai tęstųsi.“

Be kita ko, išplėstos normos, kad jos apimtų ir pasauliečius katalikų lyderius, ir dar kartą patvirtinta, kad pažeidžiami suaugusieji taip pat gali tapti išnaudojimo aukomis.

Pranciškus dar kartą patvirtino ir visam laikui įteisino 2019 metų dokumento laikinąsias nuostatas, kurios buvo priimtos Vatikano ir katalikų hierarchijos krizės metu.

Tuo metu tas įstatymas buvo giriamas už tai, kad jame buvo nustatyti tikslūs mechanizmai, kaip ištirti prie piktnaudžiavimo prisidėjusius vyskupus ir aukšto rango religines figūras, tačiau jis buvo įgyvendinamas netolygiai, o prievartą patyrę asmenys kritikavo Vatikaną dėl nuolatinio skaidrumo trūkumo bylose.

Naujosios normos atitinka kitus nuo to laiko Katalikų Bažnyčios paskelbtus piktnaudžiavimo atvejų sprendimo pokyčius. Svarbiausia, kad jos išplėstos ir apima ne tik dvasininkus, bet ir Vatikano patvirtintų asociacijų, kurioms vadovauja tikintys pasauliečiai, vadovus.

Taip reaguojama į daugybę pastaraisiais metais išaiškėjusių atvejų, kai pasauliečiai piktnaudžiavo savo įgaliojimais, siekdami seksualiai išnaudoti savo dvasiškai globojamus ar vadovaujamus žmones.

Naujosiose normose taip pat dar kartą patvirtinta, kad net ir suaugusieji gali tapti kunigų grobuoniško elgesio aukomis, pavyzdžiui, vienuolės ar seminaristai, kurie yra priklausomi nuo savo vyskupų ar vyresniųjų. Anksčiau Bažnyčios teisėje buvo laikoma, kad turi būti ištirti tik priekabiavimo ir smurto prieš nepilnamečius ir pažeidžiamus suaugusiuosius atvejai.

Naujajame dokumente aiškiai nurodoma, kad suaugusieji gali būti pažeidžiami net ir retkarčiais, kai susiklosto tam tikros situacijos. Tai, kad šis apibrėžimas liko tekste, yra svarbu, atsižvelgiant į Vatikano pasipriešinimą išplėsti piktnaudžiavimo normas, kad jos apimtų ir suaugusiuosius.

„Atrodo, lyg [tai būtų nutikę] vakar“, – sakė 86 metų popiežius, kalbėdamas apie savo išrinkimą oficialiosios naujienų svetainės „Vatican News“ tinklalaidei. Iš pradžių pontifikui teko paaiškinti, kas išvis yra tinklalaidė.

Paklaustas, kokios dovanos norėtų 10-osioms popiežiavimo metinėms, per kurias nėra numatęs viešų renginių, išskyrus mišias su kardinolais, Pranciškus pridūrė: „Taikos. Mums reikia taikos.“

Jorge Bergoglio (Chorchė Bergoljas) popiežiumi buvo išrinktas 2013 metų kovo 13-ąją, jo pirmtakui Benediktui XVI pribloškus pasaulį savo sprendimu atsistatydinti. Tai buvo pirmas popiežiaus atsistatydinimas nuo viduramžių.

Pranciškus yra sakęs, jog nesitikėjo būti išrinktas ir išvykdamas iš Argentinos į Romą dalyvauti konklavoje susikrovė tik nedidelį lagaminą, tikėdamasis netrukus grįžti į Buenos Aires, kur buvo arkivyskupas.

Tačiau jis turėjo viziją ir tolesnį dešimtmetį užsiėmė Bažnyčios valdymo pertvarkymu, įskaitant Vatikano buhalterijos sutvarkymą ir veiksmus prieš dvasininkų vykdytą vaikų išnaudojimą.

Jis taip pat pakeitė daugelio žmonių įsivaizdavimą apie popiežius, mažiau dėmesio skirdamas teologijai ir daugiau – socialiniams klausimams, nuo migracijos iki aplinkos.

Net išlaikydamas tradicinę doktriną tokiais klausimais kaip abortai ir gėjų santuokos, jis siekia kurti atviresnės, užjaučiančios Bažnyčios įvaizdį.

Ginčas su Nikaragva

„Jis yra popiežius šiems laikams“, – sakė italų kunigas Roberto (Robertas), sekmadienį atvykęs į Šv. Petro aikštę pasiklausyti popiežiaus savaitinės „Viešpaties angelo“ maldos.

„Jam pavyko suprasti šiandienos poreikius ir pateikti juos visai visuotinei Bažnyčiai... O dabar jis suteikia postūmį Bažnyčiai ateinantiems metams. Jis sėja gera ateičiai“, – pridūrė tėvas Roberto.

Tačiau Pranciškaus nuostatos žavi ne visus, ypač kalbant apie konservatyvųjį Bažnyčios sparną. Vienas iš kritikų, vokiečių kardinolas Gerhardas Muelleris (Gerhardas Miuleris), neseniai supeikė popiežiaus „doktrinos painiavą“.

Pranciškus niekada nevengdavo kontroversijos ir nuolat kritikuoja daugybę dalykų, nuo mafijos iki vartotojiškumo ir ginklų pramonės.

Popiežiavimo metinių proga duotame interviu argentiniečių interneto leidiniui „Infobae“ jis Nikaragvos prezidento Danielio Ortegos vyriausybę pavadino „šiurkščia diktatūra“.

D. Ortegos vyriausybė, kurios santykiai su Katalikų Bažnyčia jau ilgą laiką yra įtempti, sekmadienį sureagavo pareiškimu, kad svarsto galimybę sustabdyti diplomatinius ryšius su Vatikanu.

Praėjusios savaitės interviu šveicarų transliuotojui RTS popiežius pasmerkė visų „didžiųjų galybių“ dalyvavimą kare Ukrainoje.

Jis nuolat meldžiasi už šio karo aukas, bet buvo kritikuojamas dėl to, kad tiesiai nepavadino Rusijos agresore.

„Nelengvas darbas“

Pranciškus savo popiežiavimo metais stengėsi gerinti santykius su islamu, ir prestižinės sunitų institucijos – Kairo al Azharo mečetės bei universiteto – didysis imamas šeichas Ahmedas al Tayebas (Ahmedas Tajebas) yra tarp veikėjų, pasveikinusių Pranciškų su 10-osiomis popiežiavimo metinėmis.

Laiške, kurį paskelbė „Vatican News“, A. al Tayebas gyrė popiežiaus pastangas „statyti meilės ir brolybės tiltus tarp visų žmonių“.

Sveikinimą atsiuntė ir ekumeninis patriarchas Baltramiejus, pasaulio krikščionių ortodoksų lyderis, taip pat anglikonų vadovas Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby (Džastinas Velbis).

J. Welby neseniai prisidėjo prie Pranciškaus per taikos misiją į konflikto draskomą Pietų Sudaną, kur susitikti su popiežiumi plūdo didžiulės minios – kaip ir visur, kur jis nuvyksta.

Pranciškus ir toliau daug keliauja, nepaisydamas amžiaus ir sveikatos problemų.

2021-aisiais Pranciškui ligoninėje buvo atlikta gaubtinės žarnos operacija. Nuo praėjusių metų jis naudojasi neįgaliojo vežimėliu dėl kelio problemų. Viename interviu jis prisipažino, kad dėl to „šiek tiek gėdijasi“.

Pranciškus yra sakęs, kad paseks Benedikto XVI pavyzdžiu ir atsistatydins, jei dėl sveikatos nebegalės eiti savo pareigų, bet tvirtina, kad to jo darbotvarkėje šiuo metu nėra.

Italijos laikraščio „Il Fatto Quotidiano“ paklaustas, ko tikisi ateityje, jis atsakė: „Kad Viešpats būtų man gailestingas. Būti popiežiumi nelengvas darbas.“

„Vienas žymiausių XX a. pabaigos – XXI amžiaus pradžios teologų mokslininkų ir pokyčių Romos katalikų bažnyčioje skatintojų buvo artimas Lietuvos žmonėms. Jo išmintis ne tik žavėjo intelektualus, bet ir teikė viltį sovietų priespaudoje gyvenantiems, kad šviesa nugali tamsą, tiesa – melą“, – pranešime cituojama premjerė.

Anot jos, ne viena krikščionių karta visame pasaulyje užaugo skaitydama popiežiaus Benedikto XVI mintis.

„Šiandienos pasaulis ir šiandienos žmogus popiežiaus Benedikto mokyme visada buvo dėmesio centre, jis troško padėti prasmės ieškančiam žmogui, neleisti įklimpti į dvasinę tuštumą“, – sakė ji.

Savo užuojautoje premjerė citavo popiežiaus žodžius, jog „neteisingumo, blogio tikrovės negalima tiesiog ignoruoti, atidėti į šalį. Ją būtina įveikti ir nugalėti. Tiktai šitai iš tikrųjų reiškia gailestingumą“.

Lietuvos žmonės ilgai prisimins šviesų popiežiaus Benedikto XVI atminimą.

„Šie popiežiaus Benedikto žodžiai šiandieninio Rusijos brutalaus karo prieš Ukrainą akivaizdoje yra ypač aktualūs. Lietuvos žmonės ilgai prisimins šviesų popiežiaus Benedikto XVI atminimą ir Jo paties gyvenimo pavyzdžiu skleistą tikėjimo viltį“, – sakoma premjerės užuojautoje.

Buvęs popiežius mirė šeštadienį, būdamas 95 metų. Katalikų Bažnyčiai jis vadovavo aštuonerius metus, nuo 2005 metų balandžio iki 2013 metų kovo.

Velionio palaikai bus palaidoti kape po Šv. Petro bazilika.

Laidotuvėse Vatikane ketvirtadienį dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda.

1975-aisiais slapta teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje pradėjęs J. Boruta, 1997 metais tapo tituliniu Vulturaros vyskupu ir buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupo augziliaru.

1997–2002 metais jis buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) generalinis sekretorius. 002 metų sausį popiežius Jonas Paulius II Joną Borutą paskyrė Telšių vyskupu.

Kaip nurodo jėzuitai.lt, sovietmečiu suėmus pirmąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktorių kunigą Sigitą Tamkevičių, 1983–1989 metais J. Boruta buvo šio leidinio vyriausiasis redaktorius.

Atkūrus nepriklausomybę 1991–2002 metais kunigas J. Boruta dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje. 1991 metais atšventinus Vilniaus šv. Jonų bažnyčią tapo jos prefektu. Buvo vienas iš Religinės muzikos centro prie Šv. Kazimiero bažnyčios įkūrėjų, ilgametis šioje šventovėje rengiamų sekmadieninių religinės muzikos koncertų globėjas.

1992–2003 metais dėstė jis dėstė Bažnyčios istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, subūrė, įkvėpė ir globojo būrelį jaunų Bažnyčios istorijos tyrinėtojų.

Jonas Boruta buvo vienas iš pagrindinių Lietuvių katalikų mokslo akademijos atkūrimo Lietuvoje iniciatorių ir organizatorių.

Telšių rajono savivaldybės taryba 2010 metais vyskupui J. Borutai suteikė Telšių miesto garbės piliečio vardą.

2016 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vyskupą Joną Borutą pripažino Laisvės kovų dalyviu, o 2021 metais jis tapo Laisvės premijos laureatu.

Vyskupas J. Boruta 1992 metais buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2000 metais – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1998 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Bažnyčioje „viskas primetama, tai tobula diktatūra, tobula tironija“, pareiškė jis tvyrant įtampai tarp jo vyriausybės ir šios religinės institucijos.

„Jei jie nori būti demokratiški, tegu pradeda nuo to, kad katalikai balsuotų dėl popiežių, kardinolų, vyskupų“, – sakė jis per televiziją transliuotoje kalboje, skirtoje Nikaragvos policijos įkūrimo 43-osioms metinėms.

Nuo 2018 metų, kai D. Ortega apkaltino Katalikų Bažnyčią remiant protestus prieš jo vyriausybę, ji Nikaragvoje patiria vis didesnį valdžios spaudimą.

Malšinant 2018-ųjų demonstracijas žuvo šimtai žmonių.

D. Ortega tvirtina, kad protestai buvo Jungtinių Valstijų remiamos opozicijos sąmokslo nuversti jį nuo valdžios dalis, ir kaltina vyskupus bendrininkavimu.

Anksčiau šį mėnesį popiežius Pranciškus pabrėžė, kad svarbu „niekada nenutraukti dialogo“ su Nikaragva.

Kovą Nikaragva išsiuntė iš šalies Vatikano ambasadorių.

Rugpjūčio mėnesį vyriausybę kritikuojančiam vyskupui Rolando Alvarezui (Rolandui Alvaresui) buvo paskirtas namų areštas už tai, ką policija pavadino „destabilizuojančia ir provokuojančia“ veikla. Dėl to susirūpino popiežius Pranciškus, elgesį su vyskupu pasmerkė JAV.

Taip pat buvo suimti mažiausiai keturi kunigai ir du seminaristai, tačiau policija nenurodė, kuo jie yra kaltinami.

Liepą Nikaragvai uždraudus Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją, iš šalies turėjo išvykti šios kongregacijos vienuolių grupė.