Prie jūros Kunigiškių gyvenvietėje laukinės katės gyveno nuo seno.  

„Atvažiavome į Kunigiškes prieš 20 metų, kai išvis nieko nebuvo. Ne katinai pas mus atėjo, o mes pas juos“, – teigė Kunigiškių gyventoja Larisa Andriuškevičienė. 

Dauguma, ypač senųjų Kunigiškių gyventojų, kačių gailėjo ir jas globojo.  

„Visos katės buvo operuotos, sterilizuotos. Mes jas maitiname, aš jas gaudau, kaip išeina. Pas mus yra toks Jaroslavas, geras veterinaras“, – tikino moteris. 

L. Andriuškevičienė rūpinosi net devyniomis katėmis ir visų neteko.

„Atrodė taip lyg katinas bėgo ir nukrito, lyg širdies smūgis ištiko, o prieš tai vakare jie dar čia bėgiojo, žaidė“, – pasakojo L. Andriuškevičienė.

Kai kurie žmonės dar bando kates gelbėti. Jas gydo, stato lašelines. Veterinaras žmonėms paaiškino įtariantis, kad kalti žiurknuodžiai, nors kai kas neatmeta ir galimo infekcijos protrūkio. Vietiniai tuo nelabai tiki.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kaimynė darė savo mirštančių katinų kraujo analizę. Buvo pasakyta, kad rasta žiurkių nuodų. Ir tos ligos simptomai, kai pažeidžiamos kepenys ir inkstai, vienodi, bet infekcinė liga neužpuola taip staigiai“, – kalbėjo Kunigiškių gyventojas Arūnas Andriuškevičius. 

Jeigu Kunigiškėse primėtyta nuodų – žmonės bijo ne tik dėl augintinių.  

„Pas tą pačią kaimynę, kurios septyni katinai nunuodyti, gyvena du vaikai. Yra nerimo ir dėl  jų, ir dėl šunų, dėl kačių ir dėl mūsų pačių saugumo“, – nerimavo gyventoja Laura Vyšniauskaitė. 

Policija kol kas pradėjo tyrimą dėl šešių nugaišusių kačių. 

„Pradėjome tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Tyrimas parodys, kas jiems nutiko. Tada priimsime sprendimus“, – aiškino Palangos policijos viršininkas Algirdas Budginas. 

Ir pareigūnai, ir gyvūnų globėjai neabejoja, kad rasti, kas primėtė nuodų bus itin sunku. Už žiaurų elgesį su gyvūnais gresia nelaisvė iki vienerių metų.

Pirmieji – iš prieglaudos

Anatolijus pasakoja, kad pirmasis gyvūnas jo ir žmonos Ingos name soduose prie Druskininkų atsirado, kai jie pasiėmė iš prieglaudos šuniuką. Tuo metu aplink namą nebuvo tvoros ir kai vyro nebūdavo namuose, žmonai būdavo nedrąsu likti vienai, todėl pora ir nusprendė įsigyti šunį.

„Fredis buvo vienas iš dviejų išgyvenusių šuniukų, kuriuos septynis žmonės rado per šalčius dėžutėje paliktus miške. Mes nuvažiavome į Vilnių ir jį pasiėmėme, – pasakoja vyras. – Pradžioje jis buvo labai išdykęs, hiperaktyvus cholerikas. Aš jį labai griežtai auklėjau – pas mus jis negulėjo ant sofų, negalėjo varvinti seilių ir prašinėti maisto, paaugęs tapo nerealiai klusnus. Kai aš išvažiuodavau į koncertą ir žmona likdavo su juo viena namie, jis čia būdavo sargas – nieko neįleisdavo, nieko neišleisdavo. Jis buvo labai protingas, judrus, labai mėgo plaukti. Po kelerių metų griežto auklėjimo mes su juo jau šnekėjomės – tikrai buvo unikalus šuo, labai greitai suprasdavo, ko mes iš jo norime.“

Globotiniai: poros namuose prieglobstį radusios katės – kiekviena savitos išvaizdos, su savo charakteriu, pomėgiais. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Fredis labai gerai saugojo namų teritoriją, niekam neleido be rimto reikalo čia vaikštinėti. Tačiau taip atsitiko, kad vienais metais namuose ėmė lankytis pelės. Pora iš Vilniaus atsivežė du kačiukus, kuriuos kažkas rado po balkonu – broliuką ir sesutę. Šiaip taip pavyko pasiekti, kad ir Fredis juos priimtų į namus.

Atėjus pavasariui katytė kažkur išėjo, grįžo po trijų parų, o po mėnesio spintoje atsivedė tris kačiukus. Tie kačiukai labai greitai augo, pora naujų šeimininkų jiems nesuskubo surasti, tad jų namuose kurį laiką gyveno, anot Anatolijaus, penki tankistai ir šuo.

O tada atėjo liūdna vasara: mažylių mama vėl kažkur išėjo, Fredis staiga susirgo – išsivystė navikas ir per pusantro mėnesio pora jo neteko, o vieną iš mažųjų katyčių partrenkė automobilis. Tad liko namuose gyventi tik dėdė Perlas su sūnėnu Princu ir dukterėčia Mega.

Požiūris: A. ir I. Oleinikai nėra pakvaišę kačių fanai, tačiau negali abejingai žiūrėti, kai gyvūnėliai nemaitinami, neprižiūrimi, negydomi. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Globotinių gretos išaugo

„Kadangi mūsų rūsyje šilta, mes padarėme specialų langelį, kad žiemą mūsų katinai galėtų kada nori įeiti į rūsį, pradėjome palikti ten maisto. Po kurio laiko pastebėjome, kad pas mus pradėjo lankytis ir trys suaugę katinai – atklydėliai. Pirmas buvo juodas stambus, toks sumo katinas – pavadinome jį Laimiu, nes jam pasisekė. Dar Liūtas – pensininkas, kuriam labai reikėjo priežiūros, nes turi rimtų bėdų su gerkle, ir Persis – stambus auksinis katinas, kuris iki šiol nesiduoda glostomas“, – pasakoja Anatolijus.

Negana to, šalia poros gyvena tokie, švelniai tariant, keisti kaimynai, kurių teritorijoje nuolat kas nors neprižiūrimai veisiasi. Tad po kurio laiko į Oleinikų namo rūsį pradėjo užsukti ir mažesni kačiukai – keturios katytės: dvi pūkuotos (juodai balta Profesorė ir dėmėta Kleksė) ir dvi rainos su baltu (Mėta ir Melisa). Ilgą laiką jos tik žiūrėdavo per tvorą, bet vėliau, kai pradėjo stambėti, užsukdavo maisto, nors žmonių neprisileido.

„Kai supratome, kad katytės laukiasi, pradėjome jas dar labiau šerti, – pasakoja pašnekovas. – O po kurio laiko jos atsivedė kačiukų. Kuri, kada, kiek – be DNR tyrimo nesugaudoma, nes tų katinų jau yra kelios vados ir visi vienoje krūvoje malasi. Yra trispalvė Smiltė, labai miela Fortūna ir Liza su juodu apgamu, pūkuotas juodas Lapinas, pilkas pūkuotas Pikis ir tradicinis juodai-baltas trumpakailis Šviesiukas. O galiausiai iš kažkur atsirado dar Septynioliktas, arba Kaimynėlis, jauniausias iš visų mūsų globotinių.“

Tad dabar Oleinikų „ūkis“ – trys jų „legalūs“ katinai, trys senjorai, keturios taip vadinamos mazgės ir šeši jų mažyliai: trys katinukai ir trys katytės. Visi jie daugiausia laiko praleidžia jų rūsyje, namuose ar netoli namo, savo geradarius palydi, pasitinka.

Veterinarė juokiasi, kad kompiuterinėje kortelėje mūsų gyvūnams  neužtenka vietos. O juos visus registruoja Oleinikais – Persis Oleinik, Mėta Oleinik, Fredis Oleinik...

Visiems katinams galima eiti ne tik į rūsį, bet ir į namus, išskyrus miegamąjį – jį pora stengiasi palikti tik senbuviams.

„Kaip tu jų neįsileisi į namus: ateina, atsisėda prie durų ir žiūri. Jeigu apsimeti, kad jų nematai, pradeda miaukti: įleisk mane, aš noriu į vidų. Ir kartais net ne dėl maisto, o pasitrinti, pasiglaustyti, ant rankų pabūti. Aš jau kartais pykstu, bet žmonai labai patinka – kaip jie kitaip pripras prie žmonių? Jeigu jų neįleisi, su jais nežaisi, ausų jiems nevalysi, jų nešukuosi, jie labai sulaukės. Vien ėdalu jų neprijaukinsi, jie – bendraujantys padarai, – sako Anatolijus. – Dar po truputį stengiamės pasiekti, kad katės negalėtų atsivesti kačiukų, nes kažkaip tą dauginimąsi reikia sustabdyti. Bet tai nėra paprasta, nes katės neskiepytos, nenukirmintos, nusilpusios. Net galvojame, kad reikėtų kreiptis į kažkokias tarybas, kad tais mūsų kaimynais pasidomėtų ir šituos dauginimosi reikalus nutrauktų.“

Gausa: globojamiems kačiukams dažnai prireikia specialistų pagalbos – veterinarė jau juokiasi, kad Oleinikų augintiniams kompiuterinėje kortelėje vietos nebeužtenka. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – su charakteriu

Ar pora turi savo numylėtinių tarp globotinių? „Sakyčiau, labiau jie renkasi mus, nei mes juos, – sako pašnekovas. – Vieni leidžiasi glostomi, kiti ne, vienas gali ištirpti ant rankų, kitas bėga. Senbuviai Perlas, Princas ir Mega – žmonos katinai. Vos ji prabunda, jie ateina pas ją, apminko, apmasažuoja. Laimis gal labiau mano, iš „legalių“ augintinių – Princas.“

Princas, anot Anatolijaus, – gastroliuotojas, mėgsta išeiti ir grįžti po paros, tik dabar, kai šalta, greičiau pareina. Jis su dėde Perlu šiek tiek pykosi iki kastracijos – pešdavosi, dalydavosi teritoriją ir pan. Perlas buvo kovinis katinas – kai išeidavo, vis pareidavo susižalojęs, tekdavo vežti siūti ar gydyti. Jį irgi teko kastruoti, kad problemų nekeltų.

„Tiesą sakant, mes su jais jau privargome – tai vėmalai, tai kirminai, tai skiepai, tai temperatūra, tai, žiūrėk, kuris ant šono guli jau trečia diena... Tiek esame dėl jų padarę ir prie jų pripratę, kad klausimas, ar pasiryžtume juos kam nors atiduoti, – sako Anatoljus. – Kadangi gyvename nuosavame namelyje, kažkaip per daug tos katinų gausos ir nesijaučia. Vasarą apskritai kiekvienas sau draugas. Yra garažas, malkinė, kur jie sau gastroliuoja, peles medžioja, rūsys, namai atviri, kai mes namuose. Aš einu kasti sniego, ir jų penki, šeši eina su manim, lydi, kasa, žaidžia – padeda. Išlydi mus į koncertus, grįžusius pasitinka – kaip šunys. Jei ką nors veikiame lauke, tulpes sodiname – ir jie čia pat, kapsto, dalyvauja.“

Tiesa, augintiniai – ne veltėdžiai. Jie medžioja, paskui atneša savo laimikį parodyti. „Jei sienoje išgirsti ką krebždant, tai kitą dieną rūsyje tik uodegytę rasi. Vasarą kurklius visus sugaudo, kurmių mūsų sklype nėra, laumžirgius, vorus – viską, kas juda, išgaudo. Paukščiukų tik labai būna gaila, tad dabar mūsų teritorijoje nėra jokių lesyklų paukščiams.“

Šuo: mylimo šuns Fredžio Anatolijus ir Inga neteko prieš trejus metus, tačiau iki šiol kalbant apie jį apima graudulys. / A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Suteikia namams jaukumo

Anatolijaus teigimu, daugiausia džiaugsmo suteikia jausmas, kurį dovanoja gyvūnai. Augintiniai prieina, prisiglaudžia, murkia, pakelia nuotaiką, moko rūpintis kitu, nes supranti, kad jie nuo tavęs priklauso.

„Nesam mes pakvaišę kačių fanai, nei tos mūsų globotinės kokios veislinės. Tiesiog matai gyvūną, matai, kad jis alkanas, neprižiūrimas, nesaugomas ir negali neskirti jiems dėmesio, – sako vyras. – Prisimenu, vieną dieną pastebėjome, kad Pilkis negali nuryti maisto. Supratome, kad gerklėje yra įstrigusi ašaka. Tai 4 ryto, grįžę iš koncerto, traukėme tą ašaką su pincetu. Gerai, kad ji buvo kremzlinė, o ne kieta, nes jis tikrai būtų neišgyvenęs. O dėl ko viskas? Todėl, kad vadinamieji šeimininkai šėrė jį kažkokiomis atliekomis. Negali nieko nedaryti, kai matai, kad blusos snukiu laipioja ar katino širdis vos plaka, nes jis niekad nėra gavęs vaistų nuo kirmėlių. Imi, veži ir gydai. Veterinarė juokiasi, kad kompiuterinėje kortelėje mūsų gyvūnams neužtenka vietos. O juos visus registruoja Oleinikais – Persis Oleinik, Mėta Oleinik, Fredis Oleinik... Iš labai mažos mano giminės gavosi labai plati.“

A. Oleiniko asmeninio archyvo nuotr.

Anot pašnekovo, be gyvūnų namie būtų liūdna. Katė, žinoma, visai kitoks gyvūnas nei šuo – jai nelabai ką nors liepsi, nelabai prisišauksi, nelabai kažko prisiprašysi, jeigu ji nenori. Tačiau jos suteikia namams jaukumo, tad po tiek laiko ir po tiek katinų vyras teigia supratęs, kad katino namuose irgi reikia.

O kada poros namuose vėl apsigyvens šuo? „Treti metai, kai Fredžio nebėra, bet vis dar liūdna, kai apie jį pasakoju, žiūrint Fredžio nuotraukas, lūpų kampučiai vis dar nusvyra. Tad kol kas mes dar negalime turėti kito šuns. O kai vėl būsime pasiruošę, pirksime niufaundlendą. Žmona kažkada tokį yra turėjusi. Mes nesame labai aktyvūs žmonės, labiau gal tinginiai, o su aviganiais yra reikalų – jiems reikia erdvės, kasdieninių kilometrų. Niufaundlendas – labai intelektualus šuo, prieš vykdydamas komandas jis įvertina, ar jam to reikia, ar čia kvailas prašymas ar ne. Šie šunys milžinai gali vaikščioti be pavadėlio. Mums pagal mūsų gyvenimo būdą toks šuo labai tiktų“, – sako A. Oleinikas.

Prekyba vyksta

Nepaisant to, skelbimo autorė Irma Gajauskaitė „Kauno dieną“ tikino, kad skelbimas esą yra be apgaulės.

„Neturiu problemų dėl pardavimo. Visus kačiukus parduodu labai greitai. Buvau puolama, kai paskelbiau, kad parduodu kačiukus už 1,5 tūkst. eurų, o pardaviau už 3 tūkst. Tačiau pardaviau ne kačiukus, o porelę veisti. Tai kaip ir verslo pardavimas. Aš galiu tai daryti, nes įstatymai nedraudžia. Didžioji dalis mano parduotų kačiukų šeimininkų yra patenkinti, nėra jokių problemų. Ta kačiukų porelė, kurią pardaviau už 3 tūkst., išvežta į Prancūziją“, – pabrėžė I. Gajauskaitė.

Tačiau jos veikla kai kam kelia ne tik abejonių, bet ir pasipiktinimą. Apie tai kalbėjo kitos „Kauno dienos“ pašnekovės – Egipto mau kačių veisėja ir augintoja Živilė Junevič ir kačių mėgėjus ir augintojus Lietuvoje vienijančios felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentė Jurgita Gustaitienė.

Brangus hobis

Pasak Ž. Junevič, yra atsakingų kačių veisėjų ir yra neatsakingų daugintojų, kurie naudojasi žmonių neišmanymu.

„Mat tarp norinčių nusipirkti katę yra tokių, kurie svarsto – brangus gyvūnas, neaiškus pavadinimas. Tokie žmonės lengvai apgaunami“, – apgailestavo Ž. Junevič.

Daugiau apie Egipto mau veislės kačių veisimo ir auginimo ypatumus papasakojusi Ž. Junevič tvirtino, kad auginti tokias kates – brangus hobis, kuriuo užsiimti galima tik turint gerą darbą.

Tarp norinčių nusipirkti katę yra tokių, kurie svarsto – brangus gyvūnas, neaiškus pavadinimas. Tokie žmonės lengvai apgaunami.

Gerina veislę

„Egipto mau katės yra gana brangios, parduodamas veisti kačiukas kainuoja nuo 2,5 iki 3 tūkst. eurų. Plius parvežimo mokestis. Žiūrint, iš kurios šalies parsiveži. Dabar turiu katę iš Austrijos. Jos kaina – 3 tūkst. eurų. Parsivežus prasideda kitas etapas. Atvežta katė kurį laiką (apie dešimt dienų) gyvena karantine, atskirta nuo kitų. Paskui katę vežame į veterinarijos kliniką, kur atliekami veislei nustatyti reikalingi genetiniai testai. Testai brangūs, o jų reikia kelių. Kai jau žinome, kad katė sveika,  testai nekelia susirūpinimo, vežame ją į parodą, kur apžiūri ekspertai, duoda rekomendacijų, įvertina, atkreipia dėmesį, ar gyvūnas atitinka standartą“, – pasakojo Ž. Junevič.

Anot jos, maždaug po metų parenkama tinkama pora, katės kergiamos ir laukiama kačiukų.

„Veisti paliekamas vienas idealiausiai veislės standartus atitinkantis, gražiausias kačiukas. Jo paskirtis – gerinti veislę. Reikia felinologijos žinių, turėti įregistruotą veislyną, žinoti veisles, jų ypatumus, kad galėtum dirbti kaip profesionalus ir atsakingas veisėjas, o ne kuo didesnio skaičiaus siekiantis daugintojas“, – pabrėžė Ž.Junevič.

Išskirtinė: Egipto mau katės išvaizda – iškalbinga ir rafinuota. Ž. Junevič nuotr.

Parodė draugė

Egipto mau kačių veisimu ir auginimu užsiimančių ratas Lietuvoje nedidelis.

„Nuorodą apie skelbimą su neva Egipto mau veislės katėmis man atsiuntė kolegė, kačių veisėja. Būna taip, kad mes vis peržvelgiame skelbimus, nes norime drausminti nesąžiningus kačių daugintojus, pranešti apie nesąžiningą veiklą. Labiausiai dėmesį atkreipė tai, kad skelbime nurodyta, jog nėra kilmės dokumentų. Jei bet kuriame skelbime yra paminėtas veislės pavadinimas, turi būti tai patvirtinantys kilmės dokumentai“, – pabrėžė Ž. Junevič.

Pasak jos, kilmingais gyvūnais laikomi tokie, kurių abu tėvai yra tos pačios veislės ir turi kilmės dokumentus, kuriuose parašyta, iš kur gyvūnas kilęs.

„Veisėjas, dirbantis su tam tikros veislės gyvūnais, turi puikiai išmanyti veislės standartą. Egipto mau kačių veislė turi savo standartą ir neturi jokių porūšių. Standartas yra aprašytas ir ši veislė yra baigtinė. Porūšių nėra. Žvelgdama į skelbime pateikiamas nuotraukas iškart supratau, kad tai nėra Egipto mau katės standartai. Svarbiausia – nėra kilmę patvirtinančio dokumento. Tai vienareikšmiškai rodo, kad skelbimo autorius neturi teisės parduoti tokio gyvūno kaip Egipto mau. Jei parduoda, tai jau žmonių apgaudinėjimas. Ta moteris nežino veislės standartų, neturi veislės dokumentų, jos katės laisvai vaikšto po lauką, tad apie standartų kontroliavimą negali būti nė kalbos“, – patikino pašnekovė.

Anot jos, profesionalus veisėjas neatsakingai dirbančio daugintojo nelaiko konkurentu, todėl, atrodo, būtų galima į tokius saviveiklininkus nekreipti dėmesio.

„Tačiau mes negalime leisti, kad veislė būtų diskredituojama, todėl kreipiausi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT). Mano skundas buvo priimtas, bet, pagal veterinarijos tarnybą, ta moteris nepadarė nusižengimo dėl to, kad yra įsiregistravusi kaip veisėja. Čia yra spraga“, – apgailestavo Ž. Junevič.

Jaučiasi teisi

„Kauno diena“ I. Gajauskaitės paprašė pakomentuoti augintojų ir veisėjų jai skiriamus priekaištus dėl galimai neatsakingo elgesio ar net nelegalios veiklos.

„Žinau aš tuos augintojus. Nelegaliai auginu? Žinote, kas už tokius žodžius gali būti... Aš viską darau legaliai ir viską darau su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos žinia. Aš niekada nepriklausysiu tai organizacijai, kuriai priklauso tie augintojai, kurie dabar čia mane puola. Ir niekada mano katės neatitiks jų standartų, nes jos auginamos Lietuvoje. Pagal juos išeitų, kad nebegalima veisti, nesvarbu, kad tokių kačių yra kokie 2 tūkst. su visais porūšiais. Tačiau pagal juos yra tik koks 30 kačių“, – neslėpdama emocijų kalbėjo I. Gajauskaitė.

Standartą atitinkančios katės, I. Gajauskaitės teigimu, veisiamos nežmoniškais būdais – prievarta.

Nori tyrimų

Ji išdėstė savo požiūrį apie Egipto mau kačių veislės plitimą į įvairius porūšius.

„Egipto mau katės vardui – tūkstančiai metų. Tas vardas plito iš tautos į tautą. Išplito po regionus ir dėl to atsidaro išvaizdos pokyčių. Taip šmeižti mane ir mano katę! Mes dar eisime iki teismų! Darysime genetinius tyrimus, kurie parodys, kurios katės yra artimesnės Egipto mau. Jie veisia dirbtinėje aplinkoje. O kaip jie tas kates augina? Uždarytas. Tai antigyvūninės sąlygos. Mano katės gyvena laisvėje. Kuris veislynas Lietuvoje vakarais veda kates pasivaikščioti? Todėl mano veislynas galbūt yra vienintelis toks visoje Europoje, o mano parduodamos katės auginamos išskirtinėmis sąlygomis. Visus dokumentus turiu. Tokių žmonių, kaip aš, yra labai daug. Yra paprastų žmonių, kurie augino kates, jiems patiko jų savybės ir nusprendė tas kates auginti ir dauginti. Išeitų, kad tik mane puolantys žino, kaip kates auginti, o kiti – ne. Žmonės Lietuvoje nėra kvailiai. Tie žmonės, kurie mane puola, nežino, ant ko raunasi. Jie mane puola ir net aiškina, kad dėl tokių, kaip aš, veiklos prieglaudos pilnos gyvūnų. Nė vieno mano kačiuko prieglaudoje nėra“, – kalbėjo I. Gajauskaitė.

Įžvelgia apgaudinėjimą

Nusivylusi: Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ vadovė, tarptautinės kategorijos teisėja J. Gustaitienė apgailestavo, kad katės gali tapti apgaudinėjimo ir pasipelnymo priemone. J. Gustaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“, vadovės, tarptautinės kategorijos teisėjos Jurgitos Gustaitienės komentaras:

– Kaip felinologų draugijos atstovė, kaip tarptautinės kategorijos (apimančios visų veislių kates) teisėja, noriu pasakyti, kad tas žmogus, būtent Irma, apgaudinėja visuomenę, apgaudinėja pirkėją kaip klientą. Pakomentuosiu situaciją atsiribodama nuo personalijų (pažįstu ir I. Gajauskaitę, ir Ž. Junevič). Pakalbėkime apie Egipto mau veislės kilmę. Lietuvoje, kiemuose nelaksto šios katės, nes jos yra iš visiškai kitos geografinės zonos, jei kalbame apie jų kilmę. Jos įvežtos, todėl paprastos Egipto katės negali būti Egipto mau. Jei tai būtų rusų melsvosios, Sibiro veislės katės, Europos trumpaplaukės, jau galėtume kalbėti apie porūšius. Tai trys kačių rūšys, kurios atstovą pamatę gatvėje galėtume pasakyti – visiškai atitinka standartą ir galime naudoti pagal veisimo programą. Tačiau nė vienos kitos veislės katės pas mus negali virsti veislinėmis. Tas veterinarijos gydytojas, kuris įregistravo jas duomenų bazėje kaip Egipto mau, padarė pažeidimą, nes nepateikti jokie kilmės dokumentai, įrodantys, kad tai yra Egipto mau. Dokumentai labai svarbu – jie parodo, kas buvo seneliai, proseneliai – iki 30 kartų.

Kilmę ir priklausymą veislei įrodo tik kilmės dokumentas. Galėčiau sakyti, kad turiu „Gucci“ rankinę, bet Jurgitos porūšio. Ir tai daryčiau siekdama klientą apgauti ir siekdama didesnio pelno. Labai gerai, kad ponia Živilė, kuri Egipto mau katytes Lietuvoje veisia daug metų, susirūpino ir atkreipė dėmesį.

Noriu atkreipti dėmesį, kad veisėjus Lietuvoje kontroliuoja dvi institucijos. Tai Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri kontroliuoja, ar gyvūnėlius auginantis ir parduodantis asmuo turi verslo liudijimą, privačią įmonę, ar moka mokesčius. Veterinarijos tarnyba kontroliuoja veiklos dalį, susijusią su gyvūnų gerove. Tarnyba užregistruoja, kad yra toks veisėjas ir kad jis laikosi minimalių veisėjams nustatytų reikalavimų. Tačiau Veterinarijos tarnyba visiškai nesikiša į veisliškumą. Lietuvoje ir visoje Europoje nedraudžiama veisti ir pardavinėti mišrūnus šuniukus, pavyzdžiui, panašius į vokiečių aviganius, tačiau tai nebus vokiečių aviganiai, lygiai taip yra kalbant apie kates. Turinčių Egipto mau bruožų kačių niekas nepriims už gryną pinigą – kad tai veislinė Egipto mau katė.

Šioje istorijoje rimtų nesusipratimų kelia veterinaras, kuris kates duomenų bazėje įregistravo kaip Egipto mau. Gydytojas negali gyvūnui priskirti veislės, remdamasis savo nuožiūra. Privaloma remtis veislę įrodančiais dokumentais. Žodžiu, tas gydytojas turėjo matyti Egipto mau katės kilmės dokumentą ir tada įregistruoti. Maisto ir veterinarijos tarnybos paprašiau informuoti, kokios organizacijos kilmės dokumentas buvo pateiktas tam gydytojui. Paaiškinimo dar nesulaukėme.

„Vis dar vyrauja įsitikinimas, kad kačių šukuoti nereikia, nes jos kasdien „šukuojasi“ pačios, tačiau reguliarus katės šukavimas – būtinas, siekiant išsaugoti blizgantį katės kailį ir švarią odą. Dažnai kačių kailio priežiūra reikalauja ne mažiau dėmesio ir laiko nei šunų, tad svarbu žinoti, kaip tinkamai juo pasirūpinti“, – sako Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro gyvūnų prižiūrėtojų mokytoja, veterinarijos gydytoja Meilė Stuogė.

Kalbėdama apie kačių kailio priežiūrą, specialistė pataria tiek trumpaplaukes, tiek ilgaplaukes kates šukuoti kasdien pagal plaukų augimo kryptį. „Šukavimas ne tik padeda išvengti kailio sąvėlų, pašalinti negyvus plaukus, bet ir puikiai stimuliuoja kraujotaką, padeda išlaikyti sveiką odą. Šukas reiktų įsigyti pagal katės kailio tipą, nes vienos šukos labiau tinka ilgo plauko, kitos – trumpo plauko katėms. Ilgam kailiui prižiūrėti puikiai tinka metaliniai šukavimo šepečiai, o trumpam kailiui – pirštinės ar guminiai šepečiai. Pastarieji visiškai nežaloja plauko ir puikiai masažuoja odą. Susiformavusioms sąvėloms pašalinti rekomenduojama turėti metalines šukas ir draudžiama naudoti furminatorių, kuris pažeidžia plaukų folikulus ir kenkia kailiui“, – pasakoja M. Stuogė.

Nežinantiems, kaip tinkamai pasirūpinti katės kailiu, specialistė rekomenduojama nelaukti, kol šis taps kritinės būklės, ir kreiptis į profesionalus, kurie gali padėti išspręsti problemą ir patarti dėl kasdienės priežiūros.

Veterinarijos gydytoja pastebi, kad kačių maudymas yra tema, kuri visada sukelia aršias diskusijas, nes daugelis kačių šeimininkų vis dar įsitikinę, kad kačių maudyti nereikia.

„Tai yra senas požiūris. Kates rekomenduojama maudyti kartą per mėnesį. Reiktų suvokti, kad katės neišsiprausia, o tik laižo save. Šis laižymas dažnai suformuoja plaukų kamuoliukus, ant kurių būna kraiko dalelių, dulkių ir kitų nešvarumų, galinčių sukelti virškinamojo trakto problemų. Maudymas yra tas pats, kas ausų valymas ar nagų kirpimas. Jeigu katė nuo mažens pripranta prie maudymo, ji neturės problemų ir ateityje“, – sako veterinarijos gydytoja.

Kita būtina procedūra – nagų kirpimas. Katėms rekomenduojama nagus kirpti kartą per mėnesį. Tiesa, būtina turėti specialias kačių nagų kirpimo žirklutes. Pagrindinė taisyklė kerpant nagus – nepažeisti gyvuonies. Paprastai kačių nagai yra skaidrios formos, todėl galima nesunkiai pastebėti, ties kuria vieta reiktų kirpti. Profesijos mokytoja taip pat rekomenduoja namuose turėti draskyklę, nes reguliarus jos naudojimas padeda katėms išvengti nagų įaugimo ir peraugimo. Anot veterinarijos gydytojos, išmokti kirpti katės nagus yra nepaprastai svarbu, nes peraugę nagai katei gali sukelti daug skausmo ir diskomforto.

Ausis katėms valyti taip pat reiktų reguliariai. Tam naudojamas specialus ausų skystis ir ausų krapštukai. Pirmiausia rekomenduojama išvalyti išorinę ausies dalį, po to – vidinę. Akis katėms valyti reiktų tuomet, kai yra poreikis. Anot M. Stuogės, yra specifinės kačių veislės, kurioms akis būtina valyti kasdien, pavyzdžiui, persų veislės katės, devonšyro reksai ir kt. Akims valyti galima naudoti vatos tamponėlius, suvilgytus specialiu akių valikliu.

Anot gyvūnų prižiūrėtojų profesijos mokytojos, svarbiausia, kad meilė augintiniams būtų reiškiama ne tik glostant, apkabinant, bet ir dovanojant jiems tinkamą priežiūrą ir rūpestį.

Jau sterilizavo Radviliškyje, turbūt važiuos per visą Lietuvą.

Tiesiog gėda. Klaipėdoje nėra organizacijos ar žmonių, atsakingų už šią problemą. Prieš 10 metų ir Klaipėda sterilizuodavo beglobius gyvūnus, o šiais laikais to kažkodėl nebedaro.

Mes išsiaiškinome, kad Klaipėdoje sterilizuoja viena moteris, vardu Marina. Bet ji vargšė, nes veža gyvūnus kažkur į Dituvą ir visą šitą darbą atlieka už savo lėšas.

O šiaip Klaipėdoje nėra į ką kreiptis. Valdininkai visiškai abejingi šiai bėdai. Už miesto tvarkymą atsakingi specialistai kartais pasako, kad gavo pinigų, bet nukreipia kažkur į gyvūnų prieglaudą. Tad problema taip ir lieka neišspręsta. Juk viena prieglauda visų Klaipėdos gyvūnų nesterilizuos.

O mes, geraširdės bobelės, iš savo pinigų maitiname ir prižiūrime tuos gyvūnus.

Tad problema yra labai aštri ir net gėdinga, nes Suomija turi važiuoti į ES šalį atlikti tokį darbą.

Tikiuosi, kad apie tai daugiau kalbant, bendromis jėgomis pavyks ką nors pakeisti.

Klaipėdai reikalingas gal fondas ar organizacija, kuri imtųsi gyvūnų sterilizacijos. O prie to turėtų prisidėti ir valdžia. Tada apskritai nebeturėsime benamių gyvūnų.

Raudonos katės dažnai vadinamos apelsininėmis, oranžinėmis, cinamoninėmis, imbierinėmis, karamelinėmis ir gali priklausyti pačioms įvairiausioms veislėms. Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ parodoje dėl gražiausios raudonuodegės titulo varžėsi Devonšyro, Silkirk reksų, Peterbaldų, orientalų, abisinų ir kitų veislių atstovai. Teisėjų sprendimu nugalėtoju tapo orientalas Quaddie Xibalba, į vilniečių „Mur Mutabor“ veislyną atvažiavęs iš Ukrainos.

Orientalai, arba Rytų trumpaplaukės katės, priklauso Rytų kačių veislių grupei. Iš šios grupės veislių bene labiausiai žinomos Siamo katės, kurios nuo orientalų skiriasi tik kailio ir akių spalva. Siamo katės rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtos maždaug prieš 600 metų.

Šie gyvūnai buvo labai vertinami ir reti. Siamo kates į Europą iš Tailando (tuometinio Siamo) imta importuoti dar XIX amžiuje. Tačiau jau tada Pietryčių Azijoje buvo ir kito tipo tos pačios grupės katės žaliomis akimis, kurių visas kūnas buvo vientisos spalvos, be tamsesnių galūnių (letenų, uodegos, ausų) ir snukio. Būtent šios katės dabar žinomos kaip orientalai. Veislė vystėsi orientalus kryžminant su Siamo, Europos ir Amerikos trumpaplaukėmis katėmis. Selekcinis veisimas pradėtas šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Anglijoje ir Europoje, o naujos spalvos orientalų veislėje atsirado septintajame dešimtmetyje Nyderlanduose ir Vokietijoje.

Šiuo metu organizacijos FIF‘e, WCF, CFA, TICA pripažįstamos beveik visos spalvų variacijos. Taigi orientalai išties patraukia ne tik savo nuostabiu charakteriu, bet ir turtinga spalvų palete. Išskirtine gracija žavintys juodi (ebony) ir šokoladiniai (havana), akinamai balti, švelniai alyviniai ar melsvi, jaukiai raini orientalai, it dailininko teptuku nutaškytos vėžliukės – spalvų ir raštų derinių galima priskaičiuoti beveik 300.

O apie orientalų charakterį devintus metus šias kates veisiantis „Mur Mutabor“ veislynas sako: „Jeigu jūs galvojate, kad priimdami į savo namus orientalą įsigyjate katę – galiu patikinti, kad labai klystate. Tai mažų mažiausiai šuo, beždžionė, katė ir šarka viename kailyje. O labiausiai – tarsi mažas žmogeliukas su šimtu intonacijų balse, protingomis skvarbiomis akimis, laukinės katės elegancija ir nepaprastu lipšnumu žmogui“. Ne veltui orientalai laikomi gracingiausia ir elegantiškiausia kačių veisle. Savo išvaizda, judesių plastiškumu jos iš tiesų primena laukinius kačių protėvius. Lieknas, tačiau tvirtas ir raumeningas kūnas, ilgos kojos ir uodega, trumpas glotnus kailis, išraiškingos migdolo formos akys, ilga galva, tiesus profilis ir visa tai vainikuojančios didžiulės ausys – rinkinys, traukiantis estetus.

Įdomūs faktai apie raudonas kates:

    • Kai kuriose šalyse rugsėjo 1-ąją švenčiama Raudonos katės vertinimo diena.

    • Dauguma raudonų katinų yra patinai: 80% patinai ir 20% patelės;

    • Raudona – dažniausiai kino istorijoje pasirodžiusi katės spalva;

    • Raudonos katės gali turėti strazdanų! Jas sukelia gerybinis genas, vadinamas lentigo, kuris padidina pigmentą gaminančių ląstelių skaičių aplink lūpas, nosį ir akis.

Pasak klaipėdietės Irenos, katės padeda palaikyti tvarką kiemuose, tad joms skirtų namelių uostamiestyje tikrai esą reikėtų daugiau.

„Iš kiemo dingus katėms, tiek rūsyje, tiek šalia daugiabučio ne kartą mačiau žiurkę. Tad labai stebiuosi kačių nekenčiančiais gyventojais, juk katės – kiemo sanitarės. Jos ne tik aplink save palaiko tvarką, bet ir neleidžia veistis graužikams. Aš esu šimtu procentų už tai, jog atsirastų dar daugiau kačių namelių ir pasikeistų žmonių mąstymas, kad už jų šėrimą reikia kviesti policiją – net ir tokių situacijų yra buvę“, – pasakojo moteris.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjos Ingos Kubilienės, šiuo metu uostamiestyje yra 74 kačių nameliai.

„2024 m. planuojama pagaminti 20 proc. naujų namelių, dalis jų pakeis susidėvėjusius, dalis bus naujose kačių maitinimo vietose. Nuolat sulaukiama prašymų nustatyti naujas kačių maitinimo vietas sterilizuotoms katėms bei pakeisti senus susidėvėjusius namelius naujais. Taip pat panašus gyventojų skaičius nuolat skundžiasi dėl nelegalaus nesterilizuotų kačių šėrimo“, – sakė I. Kubilienė.

Bešeimininkės katės gali būti maitinamos tik savivaldybės administracijos nustatytose vietose. Asmenys, maitinantys šias kates, turi nuolat prižiūrėti ir tvarkyti bešeimininkių kačių maitinimo vietą – surinkti maisto likučius, šiukšles, indus ir kt.

Kačių maitinimo vietos nustatomos tik sterilizuotoms katėms dėl jų populiacijos mažinimo.

Moteris džiaugėsi, kad Zebby’is parodė pasauliui, kokios intuityvios ir rūpestingos gali būti katės.

„Be klausos aparato nieko negirdžiu, bet dabar man padeda Zebby’is. Jis prieina ir baksteli man, kai suskamba telefonas, tada aš užsidedu klausos aparatą ir atsiliepiu į skambutį. Naktį, jei pasigirsta neįprastas garsas, jis švelniai trinkteli letena man per galvą, kad pažadintų. Jei kas nors beldžiasi į duris, jis žingsniuoja priešais mane“, – pasakojo katino šeimininkė.

Be to, Zebby’is padeda ir buityje, pavyzdžiui, atneša šlepetes ar prie durų kilimėlio paliktus paštininko laiškus.

Prieš patekdamas į Nacionalinių kačių apdovanojimų finalo ketvertuką, Zebby’is laimėjo kategorijoje „Family Fur-ever“, surinkęs daugiausia britų balsų. Po to buvo išrinktas ir komisijos, kurią sudarė įžymybės ir veterinarijos ekspertai.

Zebby’is, tapęs nugalėtoju, laimėjo taurę ir prizą, į kurį įėjo 200 svarų vertės naminių gyvūnėlių parduotuvės čekis.

Kitų kategorijų nugalėtojais tapo šios katės:

Erikas laimėjo socialinių tinklų įžymybės kategorijoje. Jis komisiją sužavėjo savo gyvenimo istorija, kai iš benamio kačiuko, buvusio netoli mirties slenksčio, tapo viena iš kylančių „Instagram“ ir „Twitter“ žvaigždžių.

Henris IX laimėjo kategorijoje „Katė kolega“. Jis savo dienas leidžia „Hampton Court“ rūmų sodininkų komandoje, palaikydamas jiems draugiją.

Willow – katė, laimėjusi kategorijoje „Mišrūnų stebuklai“. Ji pakėlė triukšmą, kai jos šeimininkas, sergantis cukriniu diabetu, prarado sąmonę.

„Kačių apsauga“, organizavusi šiuos apdovanojimus, yra pirmaujanti Jungtinės Karalystės kačių gerovės labdaros organizacija.

Ji per pastaruosius penkerius metus padėjo apie 157 tūkst. kačių.

„Katės gal kažkiek pasisaugo pačios, lenda į pavėsį, pasislepia, o šunys ne visada protingai elgiasi. Pavyzdžiui, mano šuo labai mėgsta saulėje kepintis ir kol aš pati nepasakau, nepatraukiu nuo saulės, tai jis ir nenueina“, – teigė „Dr. Vet“ veterinarijos gydytoja Eglė Meškelytė-Kazlauskė.

Norint apsaugoti augintinį nuo perkaitimo, reikėtų stengtis nelaikyti gyvūno tiesioginėje saulėje, kuo dažniau nuvesti jį į pavėsį. Saugant šunų pėdas, rekomenduojama vengti pasivaikščiojimų karštais paviršiais, tokiais kaip asfaltas, smėlis ar plytelės.

„Vasaros sezonu būtų geriausia, kad tas pasivaikščiojimas būtų anksti ryte, kol dar nėra visiškos kaitros ir vakarinį pasivaikščiojimą reikėtų nukelti į vakarą, kai jau ima vėsti oras. Reikėtų nebedaryti fizinių treniruočių, stengtis nežaisti su gyvūnu lauke, atsisakyti kamuoliukų ar pagalių mėtymo“, – patarė „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ koordinatorė Lina Vaitekūnaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Specialistai tikina, kad vasaromis nuo perkaitimo labiausiai reikėtų saugoti tuos gyvūnus, kurie serga lėtinėmis ligomis arba turi kraujagyslių ar širdies sutrikimų. Veterinarai sako, kad didžiausia šilumos smūgio rizika iškyla tuomet, kai gyvūnas yra paliekamas mašinoje.

Šuo tikrai pasikeičia, jis tampa neramus arba kaip tik gali būti labai apatiškas.

Apsaugoti gyvūnus nuo saulės pavyksta tikrai ne visada, todėl visi augintinių šeimininkai turėtų žinoti, kokie yra pagrindiniai perkaitimo požymiai.

„Šuo tikrai pasikeičia, jis tampa neramus arba kaip tik gali būti labai apatiškas. Gali pradėti seilėtis, intensyviai lekuoti, ieškoti galbūt kažkokios vėsesnės vietos, gali net vemti ar viduriuoti“, – aiškino E. Meškelytė-Kazlauskė.

Pastebėjus, kad gyvūno sveikata po pabuvimo saulėje suprastėjo, būtina kuo skubiau imtis priemonių.

„Jeigu tai įvyksta lauke, tai reikėtų būtinai guldyti pavėsyje ant žolės, šlakstyti vandeniu – jis neturi būti ledinis, turi būti vėsus“, – tvirtino L. Vaitekūnaitė.

Veterinarijos gydytoja patarė rankšluosčius, suvilgytus vandeniu, dėti ant gyvūno kūno, aplink galvą, ant pėdučių, tačiau jokiais būdais nelaikyti augintinio vandenyje.

Specialistai sako, kad jei šuo jaučiasi visai prastai, vėsūs rankšluosčiai jau gali ir nepadėti – tokiu atveju gyvūnas turi būti kuo skubiau nugabentas į veterinarijos kliniką.